Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dainiaus Rinkevičiaus, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „Grifs AG“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. kovo 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Estijos draudimo bendrovė Seesam Insurance AS (UADB „Seesam Lietuva“ teisių perėmėjas) ieškinį atsakovui UAB „Grifs AG“ dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys UAB „Merko statyba“ ir draudimo kompanija Balta AAS, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

3. Civilinė atsakomybė kyla tik nustačius visas tokiai atsakomybei taikyti privalomas sąlygas, kurių atsakovo atžvilgiu nenustatyta. Paties nukentėjusio asmens UAB „Merko statyba“ neatsargumas, tinkamų saugojimui sąlygų neužtikrinimas taip pat padėjo žalai atsirasti.

Ieškovas Estijos draudimo bendrovė Seesam Insurance AS 2012-05-24 atsiliepimu (t. 4, b.l. 93-100) prašo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2012-03-28 sprendimą palikti nepakeistą.

Tvirtina, jog atsakovas pažeidė sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, neužkirto kelio tretiesiems asmenims patekti į objektą. 2008-04-15 įvykdyta vagystė buvo didelio masto, o nustačius įsibrovimą, į jį nebuvo tinkamai sureaguota ir policijai apie tai buvo pranešta tik iš ryto. Po įsibrovimo nebuvo atliktas nuodugnus saugomo objekto patikrinimas, kas būtų leidę laiku nustatyti vandens nuotėkį ir sumažinti žalą, be to, atsakovo nepagrįstas delsimas sumažino galimybę atgauti žalą iš nusikaltimą padariusių asmenų. Nors atsakovas kartu su atsiliepimu pateikė rekomendacijas dėl saugomo objekto, tačiau tik dvi iš jų buvusios surašytos iki ginčo įvykio, o ir šių rekomendacijų siuntimas UAB „Merko statyba“ elektroniniu paštui nelaikytinas tinkamu šalies informavimu apie sutarties trūkumus. Atsakovas apsaugos teikimo sutartyje privalėjo nurodyti, kokių konkrečių priemonių turi imtis UAB „Merko statyba“, kad būtų užtikrintas statybos objekto saugumas, o šių priemonių nenurodęs, atsakovui tenka neigiamos pasekmės bei pareiga atlyginti žalą. Atsakovas, sudarydamas sutartį dėl statomo objekto - vykdomų statybų, atitinkamai prisiėmė ir visą galimą riziką. Pažymi, kad sudarant apsaugos sutartį buvo sutarta, jog statybos objekte dirbs du saugos darbuotojai – vienas visą parą, o kitas nuo 7 val. iki 19 val. Vėliau, būtent ir atsižvelgus į atsakovo rekomendacijas, šalys 2007-11-11 pasirašė papildomą susitarimą, jog abu darbuotojai dirbs visą parą. Vadinasi, atsakovo rekomendacijų buvo paisoma ir į jas atsižvelgiama. Byloje nepateikta jokių duomenų, kad atsakovas būtų informavęs UAB „Merko statyba“ dėl darbuotojų stygiaus. Atsakovas niekada nesvarstė galimybės dėl sutarties nutraukimo, sutartis buvo tęsiama, paslaugos teikiamos, tokie atsakovo veiksmai patvirtino, jog UAB „Merko statyba“ trukdžių teikti paslaugas nesudarė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas.

Pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistinas dėl nevisiškai tinkamo materialinės teisės normų, reguliuojančių atlygintinių paslaugų teikimo teisinius santykius bei žalos atlyginimą, aiškinimo bei procesinių teisės normų, susijusių su įrodymų vertinimu, taikymo (CPK 329 str. 1 d., 330 str.).

Nustatyta, kad pagal 2007-09-27 sutartį Nr. FA-07-032 (t.1, b.l. 12-14), sudarytą tarp apelianto ir trečiojo asmens, šalys susitarė, kad atsakovas organizuos ir nuo 2007-09-28 07.00 val. vykdys trečiojo asmens UAB „Merko statyba“ statybos objekto, esančio Gabijos g.32, Vilniuje, fizinę apsaugą, pasitelkdamas du apsaugos darbuotojus postuose,vieno jų darbo laikas nuo 07.00 val. iki 19.00, antrojo nuo 07.00 iki 07.00 val. (t. 1 b.l.15, sutarties 5.1. p., t.1, b.l. 13); nuo 2007-11-12 nustatytas abiejų apsaugos postų darbas visą parą (t.1, b.l 20). Pirmosios instancijos teismas nenurodė teisinio šios sutarties kvalifikavimo, todėl neaišku, ar apie atsakovo atsakomybę sprendė iš pasaugos teisinių santykių netinkamo vykdymo (CK 6.830 str.), ar ją kildino iš atlygintinių paslaugų teikimo (CK 6.716 str.). Todėl šioje situacijoje pirmiausia būtina identifikuoti sutartinių santykių pobūdį, kadangi kievienu nurodytu atveju saugotojo atsakomybės pagrindai yra skirtingi.

Pasaugos sutarties sampratą pateikia CK 6.830 str. Pasaugos sutartimi saugotojas įsipareigoja saugoti kitos sandorio šalies jam perduotą apsaugai kilnojamąjį turtą ir grąžinti jį išsaugotą (CK 6.830 str. 1 d.), būtent ši speciali teisės norma reglamentuoja atsakomybę už sutartinės pareigos – išsaugoti turtą – neįvykdymą (CK 6.832 str., 6.845 str.. 6.846 str.). Byloje nesama jokių duomenų apie tai, kad apeliantui buvo perduoti saugoti kilnojamieji daiktai, kurie po pasaugos laiko turi būti grąžinami juos perdavusiam pasaugai asmeniui. Pagal sutartį tretysis asmuo pavedė apeliantui saugoti statybvietės teritoriją bei joje esančius objektus (nebaigtą statyti statinį). Sutarties 6.2. p. taip pat akivaizdžiai patvirtina, jog atsakomybę už kurių nors materialinių vertybių saugumą, įskaitant saugoti perduotose patalpose esantį turtą, apeliantas prisiėmė vieniteliu atveju, jeigu šis turtas jam būtų perduotas saugoti pasirašytinai. Vadinasi, jis neprisiėmė prievolės išsaugoti turtą (ar nepakitusios jo būklės), kuomet jo atsakomybę eliminuotų tik nenugalimos jėgos aplinkybė, o tai reiškia, kad šalių santykių pasaugos instituto teisės normos, išdėstytos CK XLII skyriuje, nereglamentuoja.

Iš apsaugos paslaugų teikimo instrukcijos 4.4. p. (t.1, b.l. 16-19) matyti, kad apeliantas įsipareigojo pagal trečiojo asmens užsakymą vykdyti tam tikrą veiklą, t.y. fiziškai stebėti saugomo objekto būklę, kontroliuoti įvažiavimus į teritoriją, jos darbuotojus bei lankytojus, iš posto Nr. 2 pastoviai apeiti visą saugomą teritoriją, apie bet kokias grėsmes pranešti postui Nr. 1, taip pat atlikti tam tikrus kitus veiksmus, pavyzdžiui, operatyviai reaguoti į galinčius sukelti nuostolių įvykius, kurie turi arba gali turėti įtakos užsakovo ir jo objektuose esančių materialinių vertybių saugumui, gali sunaikinti ar sugadinti objekto patalpas ar jose esančias materialines vertybes, operatyviai spręsti su tuo susijusius klausimus, laiku informuoti užsakovą apie visas tokias grėsmes (sutarties 3.2.4. p., instrukcijos 4.4.2.21 p. ir 4.4.2.22 p.). Atitinkamai tretysis asmuo įsipareigojo už tokias paslaugas apeliantui sumokėti. Tokiu atveju pripažintina, kad apeliantas trečiajam asmeniui teikė apmokamą – apsaugos paslaugą, o tarp šalių esantys santykiai kvalifikuotini pagal CK 6.716 str. - 6.724 str. nuostatas. Tačiau minėtos teisės normos, reglamentuojančios atlygintinių paslaugų teikimą, nereglamentuoja civilinės atsakomybės už netinkamą paslaugų teikimo sutarčių vykdymą. Todėl tokių sutarčių šalims taikomi bendrieji civilinės atsakomybės nuostatai (6.245 str. - 6.249 str.) bei prievolių vykdymo principai (CK 6.38 str., 6.200 str.).

Civilinės sutartinės atsakomybės, kaip turtinės prievolės, kylančios dėl netinkamo sutarties vykdymo ar nevykdymo, pagrindinė funkcija ir paskirtis – kompensuoti nukentėjusiajai šaliai patirtą žalą, kuri sutartinėje atsakomybėje gali pasireikšti dviem formom: nuostolių atlyginimu ir netesybomis. Ieškovas, reikšdamas subrogacinį reikalavimą, prašė taikyti nuostolių atlyginimo institutą. Sprendžiant klausimą, ar civilinės atsakomybės taikymo prielaidos atsakovo atžvilgiu egzistavo, ar priešingai, kaip tvirtinama apeliaciniame skunde, jų nebuvo, reikalinga nustatyti sąlygų, kurioms esant taikytina civilinė atsakomybė, buvimą: apelianto neteisėtus veiksmus netinamai vykdant sutartį ar nevykdant kurių nors joje įtvirtintų prievolių, žalos, susijusios priežastiniu ryšiu su apelianto neteisėtais veiksmais, padarymo faktą bei dydį, taip pat paneigti jo kaltę, kuri, nustačius kitas sąlygas civilinės atsakomybės institutui taikyti, jau būtų preziumuojama arba atvirkščiai, visiškai teisiškai nereikšminga, kylant atsakomybei be kaltės (CK 6.256 str. 4 d.). Taip pat būtina nustatyti, ar nesama paties kreditoriaus kaltės, įtakojusios kitos sandorio šalies prievolių vykdymą (CK 6.259 str.). Nenustačius bent vienos iš nurodytų aplinkybių, apelianto atsakomybė negalima, nes teisinis pagrindas šiai atsakomybės rūšiai kilti yra tik tada, kai nustatoma civilinės atsakomybės sudėties elementų visuma.

Žalos, užliejus vandeniu patalpas, faktas, taip pat aplinkybės, kuriomis buvo padaryta ši žala, byloje yra nustatytos rašytiniais įrodymais, šalių atstovų bei liudytojo paaiškinimais. Byloje nekvestionuojamas ir žalos (draudimo išmokos trečiajam asmeniui) dydis (t.1, b.l. 5-6, 8-11, 68-72, 73-77). Taigi aptartinas apelianto veiksmų neteisėtumas. Sutarties vykdymas yra joje nurodytų veiksmų atlikimas arba susilaikymas nuo tam tikrų veiksmų. Vertinant sutarties vykdymą yra analizuojama, ar buvo atliekami joje nustatyti veiksmai ir ar šie veiksmai buvo atliekami tinkamai. CK 6.200 str. 1 d. įtvirtinti tinkamo ir sąžiningo sutarčių vykdymo principai. Sutarties realus vykdymas ir tinkamas vykdymas – skirtingo turinio sąvokos. Realus sutarties vykdymas išreiškia vykdymą kaip veiksmą, o tinkamas vykdymas yra kokybinė sąvoka. Vertinant sutarties vykdymą, vertinami du momentai: ar sutarties šalis atliko sutartyje numatytus veiksmus, o jeigu atliko, tai kaip. Nagrinėjamu atveju apelianto veiksmų neteisėtumas ieškinyje nebuvo įvardintas, apsiribojant vien faktų dėstymu, tačiau nagrinėjant bylą iš esmės detalizuota, kad tokiais veiksmais ieškovas laiko nepakankamą bendradarbiavimą, sutartyje nustatyta tvarka bei forma teikiant rekomendacijas saugumui (sutarties 3.2.5. p, 14.5 p.), taip pat sutarties 3.2.4. p. bei 3.2.12. p. įvirtintų pareigų nevykdymą (t.2. b.l. 52-56). Šios sutartinės nuostatos suponuoja tam tikrą saugotojo (apelianto) elgseną, kuomet šis apie grėsmę sukėlusius ar keliančius įvykius privalo informuoti užsakovą. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tokius argumentus ir pripažino tą aplinkybę, kada buvo pastebėtas nupjautas kolektorius, teisiškai reikšminga, tiesiogiai įtakojusią atsiradusią žalą bei jos dydį. Teismo nuomone, pavėluotą vandens nuotekio pastebėjimą lėmė nepakankamas apsaugos darbuotojų skaičius. Su tokiu vertinimu teisėjų kolegija iš esmės sutinka, tačiau pažymymėtina, kad atsakomybė dėl nepakankamo darbuotojų skaičiaus tenka ne tik apeliantui, bet ir kitai sandorio šaliai. Budėjusio įvykio metu apsaugos darbuotojo paaiškinimai ikiteisminio tyrimo pareigūnams (t.1, b.l. 70-72), iš dalies ir liudytojo, apelianto apsaugos vadovo Z. M. paaiškinimai (t.2, b.l. 63-64) leidžia padaryti išvadą, kad įsilaužimas į pastatą buvo pastebėtas jau apie 2008-04-17 23 val. Privalomų tokioje situacijoje veiksmų – pranešti apie įvykį trečiajam asmeniui, policijos pareigūnams ir pan., kaip tą daryti įpareigojo apsaugos paslaugų teikimo sutartis ir jau įvardintos konkrečios jos nuostatos, apeliantas nesiėmė, nors, pavyzdžiui, į šį įvykį buvo iškviestas budintis paties apelianto ekipažas. Teisėjų kolegija šioje situacijoje negali sutikti su apelianto atstovo atsikirtimų argumentais (t.2, b.l 61-62), kad nepranešimo laikotarpis neturėjo reikšmės, kadangi įsibrovęs asmuo jau buvo pasišalinęs. Apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartai įpareigojo patį apsaugos darbuotoją išsamiau apžiūrėti patalpas, į kurias buvo įsibrauta, taip pat pranešti jų savininkui apie grėsmę sukėlusį įvykį, kad šis taip pat galėtų patalpas apžiūrėti (CK6.263 str. 1 d.). Be to, kaip minėta, tokia pareiga teisiogiai kildinama iš sutarties. Kadangi šiuo konkrečiu atveju žala atsirado dėl patalpų būklės pasikeitimo, užpylus jas vandeniu, o ne dėl vagystės fakto, akivazdu, kad laiku pastebėjus lėtai besisunkiantį vandenį (dėl to ginčo net nekilo) būtų galima arba visiškai žalos išvengti, arba ji būtų nepalyginamai mažesnė. Tokiu atveju žalą ir apelianto darbuotojų neteisėtą neveikimą sieja tiesioginis priežastinis ryšys, o kaip atitinkamos srities paslaugų tiekėjas ir profesionalas jis atsako be kaltės (CK 6.256 str. 4 d.).

Kita vertus, sutiktina su teismo išvadomis, kad ir apsaugos darbuotojų skaičius galėjo sumažinti riziką patekti į statybvietę bei pastatą pašaliniams asmenims, tokiu būdu žalos taip pat nebūtų atsiradę. Kolegija priima domėn apelianto argumentus, kuriais šis savo poziciją grindė ir pirmosios instancijos teisme (t.2, b.l. 61), kad didesnis darbuotojų skaičius buvo susijęs su papildomaios kaštais, o jų tretysis asmuo (užsakovas) nenorėjęs kompensuoti. Pažymėtina, kad ir trečiojo asmens atstovas nepaneigė buvusių su apeliantu pokalbių apie apsaugos darbuotojų skaičiaus didinimą, progresuojant statyboms (t.2, b.l. 62). Kolegija pripažįsta teisingais ir tuos apelianto argumentus, kad statybų vykdymo procesas jau savaime lemia vis didesnį jame esančių materialinių vertybių kiekį, taigi, atitinkamai, ir didesnį saugumo poreikį. Taip pat kolegija sutinka ir su tuo, kad nors ne visiškai tinkama forma, tačiau trečiojo asmens elektroninio pašto adresu vis tik buvo siunčiami siūlymai (rekomendacijos), kurie galėjo pagerinti saugumo situaciją statybvietės teritorijoje (t.1, b.l.43-49). Du kartus tai buvo padaryta dar iki žalą sukėlusio įvykio. Pažymėtina, kad gerinti saugumą ir imtis papildomų priemonių turėjo būti suinteresuoti abu sutartinių santykių dalyviai. Todėl nepakankamas trečiojo asmens bendradarbiavimas taip pat yra susijęs priežastiniu ryšiu su įsibrovimo į pastatą faktu ir to pasekoje atsiradusia jam žala. Dar daugiau, jis, kaip ir apeliantas, yra juridinis asmuo bei verslininkas statybų srityje, turintis suvokti apie didėjantį susidomėjimą statybomis bei jose esančiu turtu su kiekvienu paskesniu statybų etapu (CK 6.200 str. 2 d., 6.256 str. 4 d.). Kita vertus, ir sutarties 6.4. p. buvo sulygta dėl vykdytojo (apelianto) atleidimo nuo atsakomybės už atsiradusius to objekto neigiamus apsaugos rezultatus tuo atveju, jeigu pats užsakovas (tretysis asmuo) nesudarytų tinkamų sąlygų vykdyti apsaugą ir nesuteiktų reikalingų tam priemonių (t.1, b.l. 13).

Esant tokioms faktinėms aplinkybėms bei šalių susitarimams, nėra prielaidų vertinti, kad visa rizika šiuo atveju tenka išimtinai tik apeliantui, už atitinkamą paslaugos kainą apsiėmusiam vykdyti sutartį ir vėliau neatsisakiusiam to daryti, nors ir supratusiam objektyvius sunkumus – darbuotojų stygių ar teritorijos vientisumo bei apšvietimo trūkumus (CPK 185 str.). Toks interpretavimas, koks yra pateikiamas skundžiamame teismo sprendime, neabejotinai pažeidžia sutarties šalių (verslininkų) lygiateisiškumo principą, sutartinių prievolių pusiasvyrą, yra nesąžiningas ir neprotingas (CK 1.5 str.).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kiekvienos iš šalių netinkams sutartinių pareigų įgyvendinimas vienodai susijęs su atsiradusiomis paskemėmis. Tokiu atveju apeliantas atleistinas nuo pusės žalos atlyginimo subrogacinį reikalavimą pareiškusiam trečiojo asmens draudikui. Teismo sprendimu priteista 24 770,57 Lt žalos atlyginimo suma mažintinia iki 12 385,28 Lt.

Perskirstytinos ir šalių bylinėjimosi išlaidos, atsižvelgiant į patenkintų ir nepatenkintų ieškovo reikalavimų proporcijas (CPK 93 str. 2 d. ir 5 d.). Ieškovas už ieškinį, o apeliantas atitinkamai už apeliacinį skundą yra sumokėję vienodą žyminį mokestį (t.1, b.l. 67, t.2, b.l. 85). Tokiu atveju žyminio mokesčio išlaidos šalims nepriteisinos atlikus užskaitą, nes kiekvienai šaliai tenka vienodos sumos – 371,50 Lt kompensavimo antrajai šaliai pareiga.

Ieškovas už atstovavimą pirmosios instancijos teisme sumokėjo 1000 Lt (t. 1, b.l.64-66, 214-216), taip pat turėjo 300,08 Lt vertimo išlaidų, iš viso 1300,08 Lt, pusė jų, t.y. 650,04 Lt priteistina ieškovo naudai iš atsakovo (CPK 93 str. 2 d., 98 str.). Taip pat ieškovas pateikė rašytinius įrodymus, patvirtinančius apeliacinės instancijos teisme patirtų 1200 Lt atstovimo išlaidų faktą bei dydį (t.2, b.l. 105-109), pusė šių už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą turėtų išlaidų jam turi būti kompensuota, priteisiant iš apelianto 600 Lt.

Pats apeliantas duomenų apie atstovavimo išlaidas nepateikė, todėl jų dalies kompensavimo jam klausimas nekyla.

Šalims lygiomis dalimis padalintinos ir procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidos pirmosios instancijos teisme (32,18 Lt) ir apeliacinės instancijos teisme (8,47 Lt), priteisiant iš kievienos šalies po 20,32 Lt (40,65 Lt : 2).

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. kovo 28 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti iš UAB „Grifs AG“ 12 385 (dvylika tūkstančių tris šimtus aštuoniasdešimt penkis) litus 28 centus žalai atlyginti, 6 proc. metines palūkanas už 12 385,28 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2011-04-19) iki teismo sprendimo šioje dalyje visiško įvykdymo Seesam Insurance AS naudai.

Kita ieškinio dalį atmesti.

Priteisti iš UAB „Grifs AG“ 1250 (vieną tūkstantį du šimtus penkiasdešimt) litų 04 centus bylinėjimosi pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme išlaidų Seesam Insurance AS naudai.

Priteisti iš UAB „Grifs AG“ ir Seesam Insurance AS po 20 (dvidešimt) litų 32 centus pašto išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme valstybės naudai.