Alytaus apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės G. S. ieškinį atsakovui Alytaus miesto savivaldybei dėl teisės privatizuoti butą lengvatinėmis sąlygomis pripažinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad pagal (duomenys neskelbtini) orderį (duomenys neskelbtini) ieškovės šeimai suteiktas butas (duomenys neskelbtini), įregistruoti šeimos nariai: vyras S. A. S., duktė V. S. S., sūnūs – A. S. S., G. S. S., J. S. S. (b. l. 8). 1985 m. sudaryta neterminuota nuomos sutartis (b. l. 9). 1992 m. lapkričio 30 d. ieškovė pateikė (duomenys neskelbtini) pareiškimą dėl buto išsipirkimo, įregistruoti šeimos nariai: sūnus – S. J. S., S. G. S., S. A. S. (b. l. 11). 1992 m. lapkričio 30 d. S. J. S. pareiškimu ir 1993 m. sausio 26 d. S. A. S. pareiškimu sutiko, kad buto pirkimo pardavimo sutartį sudarytų G. S. (b. l. 11,13). 1993 m. sausio 29 d. Alytaus miesto valdybos potvarkiu S. G. leista pirkti butą, esantį (duomenys neskelbtini), vertė pagal įkainojimą (kaina) – 15 831,39 rub, iš kurių mokėtina grynųjų pinigų suma – 1 930,66 rub (b. l. 15,16,17). 1993 m. vasario 25 d. už butą esantį, (duomenys neskelbtini) iš ieškovės nebalansinės sąskaitos nurašyta 13 901 investiciniais čekiais (rubliais) (duomenys neskelbtini). Ieškovė buto privatizavimo procedūros pagal BPĮ nebaigė, pirkimo pardavimo sutarties nesudarė, pagal 2008 m. kovo 26 d. gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį naudojasi butu, esančiu (duomenys neskelbtini). Siekdama baigti privatizavimo procedūras, ieškovė kreipėsi į atsakovą, vėliau į teismą, prašydama pripažinti teisę pagal BPĮ lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti butą, esantį (duomenys neskelbtini).

Ginčas tarp šalių kilo dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių asmens teisę lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti nuomojamą butą, pasibaigus BPĮ galiojimui, aiškinimo ir taikymo.

1991 m. gegužės 28 d. įsigaliojęs BPĮ įtvirtino Lietuvos gyventojų teisę įsigyti privačion nuosavybėn jų nuomojamus valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamuosius namus, butus daugiabučiuose namuose ir bendrabučiuose. BPĮ ir jį detalizuojančiuose teisės aktuose buvo nustatyta gyvenamųjų patalpų privatizavimo (pirkimo–pardavimo) sąlygos ir tvarka. BPĮ 1998 m. liepos 1 d. netekus galios, šio įstatymo pagrindu pradėtas ir nebaigtas butų privatizavimo procedūras galima buvo užbaigti pagal VPBĮIDNAĮ nuostatas. Pagal šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punktą teismine tvarka galima apginti tik BPĮ pagrindu ir jo galiojimo metu įgytas asmenų subjektines teises, kurios dėl svarbių priežasčių nebuvo įgyvendintos įstatymo galiojimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų kolegijos 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009).

Sprendžiant klausimą, dėl asmens teisės privatizuoti gyvenamąją patalpą pagal BPĮ, reikia nustatyti visas šiame įstatyme įtvirtintas būtinas tokio privatizavimo sąlygas: pirma, kad atitinkama gyvenamoji patalpa gali būti privatizavimo objektas (BPĮ 2, 3 straipsniai); antra, kad asmuo yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (BPĮ 4 straipsnis); trečia, kad asmuo išreiškė savo valią pasinaudoti šia teise, atlikdamas per įstatyme nustatytą terminą veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti ir tuo pagrindu susiklostė ieškovo ir atsakovo, kaip buto privatizavimo (pirkimo–pardavimo) subjektų, santykiai dėl buto privatizavimo (BPĮ 1, 5, 10, 11, kiti straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2002; 2009 m. gruodžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-548/2009; 2012 m. gegužės 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Nr. 3K-3-240/2012).

Ginčo tarp šalių dėl ieškovės subjektinės teisės privatizuoti butą lengvatinėmis sąlygomis pagal BPĮ nekilo, t. y. ieškovė yra tinkamas subjektas privatizuoti gyvenamąją patalpą pagal iki 1998 m. liepos 1 d. galiojusį BPĮ, gyvenamoji patalpa gali būti privatizavimo objektas. Nagrinėjamo ginčo aspektu aktualu nustatyti ar susiklostė ieškovo ir atsakovo, kaip buto privatizavimo (pirkimo–pardavimo) subjektų, santykiai dėl buto privatizavimo. Teisiniam santykiui dėl buto privatizavimo atsirasti reikalinga juridinių faktų sudėtis. Nesant duomenų apie vieno juridinio fakto nebuvimą, negalima pripažinti, esant juridinių faktų sudėtį, leidžiančią konstatuoti, veiksmų būtinų subjektinei teisei įgyti atlikimą.

Būtinas privatizavimo sąlygas įtvirtinto BPĮ, detalizavo Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklės (toliau – Privatizavimo taisyklės), patvirtintos 1991 m. liepos 31 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 309. Pirma, asmens pareiškimas dėl privatizavimo lengvatinėmis sąlygomis (BPĮ 5 straipsnis, Privatizavimo taisyklių 5 punktas); antra, šeimos narių sutikimas dėl privatizavimo (BPĮ 5 straipsnis, Privatizavimo taisyklių 5,18 punktai); trečia, buto įkainojimas (BPĮ 6,9 straipsniai, Privatizavimo taisyklių 7, 9,10,11 punktai); ketvirta, sprendimas dėl privatizavimo (Privatizavimo taisyklių 11,18 punktai); penkta, įmokų sumokėjimas (BPĮ 10 straipsnis, Privatizavimo taisyklių 12 punktas); šešta, pirkimo pardavimo sutarties sudarymas ir teisinis jos registravimas (BPĮ 9 straipsnis, Privatizavimo taisyklių 10, 12 punktai). Privatizavimo teisiniai santykiai susiklosto, jeigu procedūra laikoma įgyvendinta, t. y. įvykdytos visos nurodytos būtinos sąlygos.

Byloje nustatyta, kad ieškovė 1992 m. lapkričio 30 d. pateikė (duomenys neskelbtini) pareiškimą dėl buto išsipirkimo (b. l. 11). Alytaus miesto valdybos 1993 m. sausio 29 d. potvarkiu S. G. leista pirkti butą, esantį (duomenys neskelbtini), vertė pagal įkainojimą (kaina) – 15 831,39 rub, iš kurių mokėtina grynųjų pinigų suma – 1 930,66 rub, 13 900,73 investiciniais čekiais (b. l. 15,16,17). 1993 m. vasario 25 d. už butą esantį, (duomenys neskelbtini) iš ieškovės nebalansinės sąskaitos nurašyta 13 901 investiciniais čekiais (rubliais) (duomenys neskelbtini) (b. l. 19), tačiau pirkimo pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, kadangi BPĮ galiojimo metu, t. y. 1998 m. liepos 1 d., nebuvo įvykdytos visos būtinos sąlygos – nebuvo visų kartu gyvenančių šeimos narių sutikimo ir nesumokėta privaloma įmokos dalis grynais pinigais. Nagrinėjamo ginčo aspektu būtina nustatyti priežastis lėmusias ar/ir galėjusias lemti susiklosčiusios situacijos atsiradimą.

Ieškovės, jos atstovo supratimu, teisės lengvatinėmis sąlygomis įsigyti nuomojamą butą tinkamą įgyvendinimą kliudė objektyvios priežastys. Pirma, nesant vieno iš kartu gyvenusių šeimos narių – sūnaus G. S., notariškai patvirtintos valios (sutikimo), negalėjo pasirašyti pirkimo pardavimo sutarties. Antra, dėl susiklosčiusių nepalankių gyvenimo aplinkybių nesutvarkė sūnaus G. S. neveiksnumo dokumentų ir laiku nesumokėjo visų įmokų. Tuo tarpu, atsakovo atstovo teigimu, ieškovės nurodyta aplinkybė, dėl vieno iš kartu gyvenančių asmenų sutikimo nebuvimo, nereikšminga, kadangi ieškovės atžvilgiu buvo priimtas sprendimas dėl buto privatizavimo, pagrindinė pirkimo pardavimo sutarties nesudarymo priežastis buvo tik grynųjų pinigų dalies pagal nustatytą buto įkainojimą savalaikis nesumokėjimas.

Pagal nustatytas taisykles pradinėje privatizavimo procedūroje asmuo su pareiškimu turėjo pateikti šeimos narių notariškai patvirtintą sutikimą kieno vardu bus sudaroma pirkimo-pardavimo sutartis ir kas taps perkamo namo, buto savininku (bendrasavininkiais) (BPĮ 5 straipsnis, Privatizavimo taisyklių 5, 18 punktai). Pagal BPĮ 5 straipsnį (analogiškai Privatizavimo taisyklių 18 punktas) nesant susitarimo, pirkimo pardavimo sutartis nesudaroma. Susitarimas reikšmingas pirkimo pardavimo sutarties sudarymo ir teisinio registravimo etape. Sistemiškai aiškinant privatizavimo procesą reglamentuojančias teisės normas galiojimo laike aspektu, toks susitarimas turėjo būti pateiktas iki pirkimo pardavimo sutarties sudarymo, atitinkamai pirkimo pardavimo sutartis sudaryta – galiojant BPĮ, t. y. iki 1998 m. liepos 1 d..

Ginčo atveju ieškovės privatizavimo procedūros pradžioje ieškovės šeimos nariais bute (duomenys neskelbtini), buvo registruoti: sūnus – S. J. S., S. G. S., S. A. S. (b. l. 11). Pradėtos privatizavimo procedūros pradinėje stadijoje, t. y. 1992 m. lapkričio 30 d. ieškovė su pareiškimu dėl privatizavimo pateikė J. S. ir A. S. sutikimus (b. l. 11, 12). 1993 m. vasario 23 d. pareiškimu informavo atsakovą, kad nėra galimybių pateikti G. S. notariškai patvirtinto sutikimo dėl sveikatos būsenos ((duomenys neskelbtini)), pridėjo 1992 m. gruodžio 7 d. G. S. medicininių dokumentų išrašą (b. l. 69, 70-71). Atsakovui nurodytos aplinkybės buvo žinomos, pareiškimas registruotas (Reg. Nr. S-9). Duomenų apie atsakovo pateiktą atsakymą nėra pateikta. Akivaizdu, kad pagal susiklosčiusią situaciją siekiant tęsti privatizavimo procedūras, ieškovei buvo būtina susitvarkyti šeimos nario – sūnaus G. S. neveiksnumą. Ieškovei į pareiškimą dėl negalėjimo tęsti privatizavimo procedūros turėjo ir privalėjo būti atitinkamai atsakyta, kaip tai numatė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. spalio 16 d. nutarimu Nr. 774 tuo metu galiojusi „Gyventojų pareiškimų, skundų ir pasiūlymų nagrinėjimo valstybės valdymo organuose, įmonėse bei organizacijose tvarka“ (8-12 punktai). Atsakovo atstovas rengimosi bylos nagrinėjimui metu informavo, kad galimas atsakymas į ieškovės pareiškimą nėra išlikęs (2018-07-12 parengiamasis teismo posėdis), privatizavimo byloje nėra jokių duomenų. Atsižvelgiant į tai, bei vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu pagal byloje esančiais duomenimis nustatytas aplinkybes tikėtina, kad ieškovei galėjo būti neatsakyta ir/ar neišaiškinta tolimesnė privatizavimo procedūros eiga. Duomenų apie tai, kad ieškovė aktualiu laikotarpiu nuo 1993 m. vasario 23 d. iki 1998 m. liepos 1 d., t. y. BPĮ galiojimo metu, ir vėliau iki (duomenys neskelbtini), iki G. S. mirties, siekdama tvarkyti sūnaus teisinius reikalus ėmėsi kitų aktyvių veiksmų, nėra. Vertinant asmens veiksnumo (neveiksnumo) statuso aktualumą dalyvaujant civiliniuose teisiniuose santykiuose, nepaisant menko išsilavinimo, teisinių žinių stokos, galimų finansinių sunkumų, ieškovė elgėsi nepakankamai atidžiai, atsakingai ir rūpestingai. Nustatytos aplinkybės leidžia daryti prielaidą, kad šiuo aspektu susiklosčiusią situaciją galėjo lemti ne tik galimai nepakankamas atsakovo, kaip institucijos veikimas (neveikimas), bet ir ieškovės pasyvus veikimas, t. y. tiek objektyvios, tiek subjektyvios priežastys.

Pagal BPĮ straipsnio 2 dalį pirkėjai turi įmokėti pradinę įmoką, ne mažesnę kaip 10 procentų jo vertės, pinigais ir ne daugiau kaip 80 procentų vertės – valstybinėmis išmokomis (investiciniais čekiais) bei tikslinėmis kompensacijomis. Likusi vertė paskirstoma išsimokėti ne mažiau kaip po 10 procentų pirkimo kainos kiekvienais metais, pridedant palūkanas arba sumokama iš karto. Nagrinėjamu atveju, pagal įkainavimą turėjo būti sumokėta 15 831,39 rub, iš kurių mokėtina grynųjų pinigų suma – 1 930,66 rub, 13 900,73 investiciniais čekiais. Bylos duomenimis 13 900,73 investiciniai čekiai 1993 m. vasario 25 d. nurašyti nuo nebalansinės sąskaitos (b. l.18). Ieškovės atstovo teigimu, išperkant butą (duomenys neskelbtini) pagal 1992 m. gruodžio 11 d. kvitą buvo 332 rub sumokėta kaip dalis privalomos mokėti grynųjų sumos pagal įkainojimą (b. l. 19). Pažymėtina, kad be įkainojimo akte nustatytų privalomų mokėjimų už įsigyjamą būstą, be kita ko, buvo numatyta pareiga sumokėti savivaldybės nustatytą mokestį už dokumentų rengimą bei įforminimą ir valstybės mokestį (0,5 procento kainos) (BPĮ 10 straipsnis, Privatizavimo taisyklių 20 punktas). Mokėjimas atliktas iki turto įkainojimo, todėl 332 rublių įmoka laikytina nurodyto mokesčio už dokumentų rengimą ir įforminimą mokėjimas. Kitų įrodymų apie grynųjų pinigų įmokėjimą nėra. Atsakovui įmokų nesumokėjimo priežastys BPĮ galiojimo metu nebuvo žinomos. Pažymėtina, kad galimi finansiniai sunkumai pagal BPĮ nuostatas neatleido asmens nuo pareigos mokėti privalomos įmokos grynais pinigais. BPĮ numatė, Privatizavimo taisyklės detalizavo galimybę išskirstyti mokėjimą dalimis, be kita ko, esant tam tikroms sąlygoms buto kainą sumokėti skirtomis valstybės vienkartinėmis išmokomis (investiciniais čekiais) bei kitomis tikslinėmis kompensacijomis (BPĮ 9 straipsnis, Privatizavimo taisyklių 12.1-12.3 punktai). Ieškovė apie finansinius sunkumus atsakovą raštu informavo tik 2012 m. vasario 7 d. pareiškimu (b. l. 49).

Atsakovui, kaip institucijai, butų privatizavimo funkcija buvo priskirta teisės aktais. Pagal BPĮ, Privatizavimo taisykles daugumą privatizavimo veiksmų turėjo atlikti privatizavimo procesą vykdanti institucija. Asmenų, pageidaujančių privatizuoti gyvenamąsias patalpas, veiksmai priklausė nuo institucijos veiksmų. Priėmus asmens pareiškimą dėl buto privatizavimo, institucija įsipareigota atlikti visus kitus veiksmus raštu – surašyti buto įkainojimo aktą, pateikti mokėjimo pranešimą, parengti buto inventorinę bylą bei pirkimo – pardavimo sutartį. Abejonių dėl atsakovo, kaip privatizavimo institucijos, atliktų/neatliktų būtinų veiksmų privatizavimo procese byloje nekilo. Be kita ko, byloje nebuvo nustatytos aplinkybės ir pateikti įrodymai apie privatizavimo procesą vykdžiusios institucijos neteisėtus veiksmus, kurie galėjo užkirsti kelią privatizavimo procedūroms. Aplinkybė, kad ieškovei galimai nebuvo atsakyta ir/ar paaiškinta tolimesnė privatizavimo procedūros eiga dėl negalėjimo gauti sutikimo vieno iš kartu gyvenančių šeimos narių, nėra pakankama pripažinti ieškovės subjektinės teisės pažeidimą. Ieškovės teigimu, nors nuolat lankėsi ir domėjosi žodžiu privatizavimo procedūromis ir kitais klausimais, tačiau konkrečiai kada, paaiškinti negalėjo. Atsakovo darbuotoja, atsakinga už privatizavimo procesą, D. V. pripažino, kad ieškovė nuolat lankėsi, tačiau duomenų apie tai, kad laikotarpiu nuo 1993 m. vasario 23 d. iki 2012 m. vasario 24 d. ieškovė ar kiti šeimos nariai kreipėsi į atitinkamas institucijas dėl privatizavimo klausimų, nėra. Tai, kad ieškovė nežinojo, galėjo nežinoti ar netinkamai suvokė bei galėjo nesuvokti turinti tokią teisę, nepateisina nepasinaudojimo ja, kaip įstatymų reikalavimų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo (lot. ignorantia juris neminem excusat) (CK 1.6 straipsnis). Byloje nėra jokių duomenų, kad ieškovė būtų ginčijusi atsakovo (atsakingų darbuotojų) veiksmus (ar neveikimą) ar kitokiais veiksmais būtų siekusi įgyvendinti savo teisę dėl buto privatizavimo. Kreipimosi į atsakovą, kaip instituciją, atsakingą už privatizavimo proceso vykdymą, tvarka nėra speciali, nesudėtinga, nereikalaujanti ypatingų žinių, laiko ir lėšų sąnaudų. Vertinant byloje esančius atsakovui adresuotus ieškovės rašytinius pareiškimus (1993 m. vasario 23 d., 2012 m. vasario 7 d. (b. l. 20, 41, 49-50)), matyti, kad nepaisant menko išsilavinimo (aštuonių klasių išsilavinimo), teisinių žinių stokos, ieškovė suvokė savo teisių įgyvendinimo, be kita ko, kreipimosi į savivaldybę tvarką. Kiekvienas apdairus, tinkamai besirūpinantis savo teisių gynimu asmuo, turėtų rūpintis tuo, kad savivaldybės institucijų darbuotojas, netinkamai vykdęs ar nevykdęs pavestų pareigų, jas įvykdytų, t. y. šiuo atveju ieškovė, negaudama atsakymo į 1993 m. vasario 23 d., pareiškimą, turėjo suvokti apie galimai pažeidžiamą teisę į tinkamą privatizavimo procesą ir nedelsdama kreiptis į savivaldybės instituciją bei sužinoti, dėl kokios priežasties nėra atsakymo. Be kita ko, 2008 m. kovo 26 d. sudarant (atnaujinant) su atsakovu gyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį Nr. (DUOMENYS NESKELBTINI), ieškovė turėjo ir galėjo suprasti, kad šalis sieja tik nuomos teisiniai santykiai, tačiau iki 2012 m. vasario 24 d., nesiėmė jokių veiksmų, kad išsiaiškintų buto privatizavimo galimybes.

Nustatytų aplinkybių pagrindu darytina išvada, kad ieškovė, tinkamai neįgyvendino subjektinės teisės privatizuoti gyvenamąją patalpą lengvatinėmis sąlygomis dėl subjektyvių priežasčių. Nuo teisės privatizuoti butą, esantį (duomenys neskelbtini), pripažinimo – 1993 m. sausio 29 d. iki BPĮ galiojimo pabaigos – 1998 m. liepos 1 d., nebuvo pakankamai atidi ir rūpestinga pasirūpinti savo socialine gerove, t. y. įsigyti nuosavybę. Valstybės parama nėra absoliuti ir teikiama visiems asmenims. Pažymėtina, kad pilietinėje visuomenėje solidarumo principas nepaneigia asmeninės atsakomybės už savo likimą, asmenys turi patys rūpintis savo gerove, o ne pasikliauti tik valstybės laiduojama apsauga (Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2014 m. liepos 3 d. nutarimas, 2013 m. vasario 7 d. nutarimas, 2012 m. vasario 27 d. nutarimas ir kt.). Tokiu būdu, nėra pagrindo pripažinti juridinių faktų sudėties, leidžiančios konstatuoti, kad ieškovė atliko veiksmus, būtinus subjektinei teisei įgyti, ko pasėkoje galėjo susiklostyti tarpusavio privatizavimo teisiniai santykiai (BPĮ 1, 5 straipsniai). Atitinkamai, nėra teisinių prielaidų taikyti VPBĮIDNAĮ 12 straipsnio 1 dalies 2 punktą, suteikiantį galimybę įgytą teisę lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti būstą ginti teismine tvarka po BPĮ galiojimo pasibaigimo. Atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį, pradžia laikyti BPĮ galiojimo pabaigą, t. y. 1998 m. liepos 1 d. Ieškovės atstovo nuomone, ieškinio senaties termino pradžia turėtų būti siejama su 2012 m. vasario 24 d. atsakovo raštišku atsakymu, kuriuo buvo išaiškinta galimybė, dėl teisės privatizuoti butą lengvatinėmis sąlygomis pripažinimo, kreiptis į teismą. Teismui pripažinus, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą, prašė jį atnaujinti dėl svarbių priežasčių.

Faktui, kad praleista ieškinio senatis, pripažinti būtina tiksliai nustatyti momentą, nuo kurio prasidėjo šio termino eiga. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad ieškinio senatis prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Teisės į ieškinį atsiradimo momentas nustatomas taikant tiek subjektyvųjį kriterijų – subjektinės teisės turėtojo suvokimą, kad jo teisė pažeista, tiek kitą kriterijų – turėjimą sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Sprendžiant, kada asmuo turėjo sužinoti apie pažeistą teisę, reikia išsiaiškinti, kada rūpestingas ir apdairus žmogus, esant tokioms aplinkybėms, turėjo ir galėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista.

Privatizavimo eigoje galiojant BPĮ paskutinis ieškovės atliktas veiksmas buvo 1993 m. vasario 23 d. raštiškas kreipimąsi į atsakovą, t. y. informavimas apie vieno iš kartu gyvenančių šeimos narių sutikimo gavimo kliūtis. Pripažintina, kad tuo atveju jeigu ieškovė būtų elgusi kaip apdairus ir rūpestingas asmuo, teisės privatizuoti būstą lengvatinėmis sąlygomis pažeidimą galėjo suvokti po 1993 m. vasario 23 d. atsakovui adresuoto pareiškimo pateikimo momento. Atsižvelgiant į tai, kad nėra duomenų apie galimo atsakovo atsakymo turinį, BPĮ galiojimo metu, t. y. iki 1998 m. liepos 1 d., esant objektyvioms galimybėms įgyvendinti teisę privatizuoti būstą lengvatinėmis sąlygomis (sumokėti įmokas ir gauti šeimos narių sutikimą), be kita ko, ieškovei, pagrįstai tikintis raštiško atsakymo į minėtą 1993 m. vasario 23 d. pareiškimą, ieškinio pažeistoms teisėms teismine tvarka ginti senaties termino eigos pradžia galėtų būti sietina su BPĮ galiojimo pabaiga, t. y. 1998 m. liepos 1 d. (CK 1.127 straipsnio 5 dalis.). Be kita ko, net 2008 m. kovo 26 d. sudarant (atnaujinant) su atsakovu gyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį Nr. (DUOMENYS NESKELBTINI), ieškovė galėjo ir turėjo suprasti, kad šalis sieja tik nuomos teisiniai santykiai, tačiau iki 2012 metų, nesiėmė jokių veiksmų, kad išsiaiškintų buto privatizavimo galimybes. Nustatytos aplinkybės patvirtina tik galėjimo ir turėjimo suprasti esant pažeistą subjektinę teisę momentą. Ieškinio senaties eigos pradžiai pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį turi būti konstatuotas asmens subjektinės teisės pažeidimo suvokimas. Nagrinėjamu atveju, t. y. 2012 m. vasario 24 d. ieškovei adresuotas raštas apie privatizavimo procedūrą ir galimybę kreiptis į teismą dėl teisės pripažinimo lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti būstą, todėl ieškinio senaties eiga sietina su juo. Teisme ieškinys pareikštas 2018 m. balandžio 18 d., t. y. nepraleidus ieškinio senaties termino pagal CK 1.131 straipsnį.

Įvertinus nustatytas nurodytas aplinkybes, pripažintina, kad ieškovės ieškinys nepagrįstas, todėl atmestinas.

Ieškovei suteikta valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba, 100 procentų atleista nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų, su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų ir proceso išlaidų mokėjimo (2018 m. sausio 5 d. VGTP Kauno skyriaus sprendimo Nr. 2.1.(NTP-2)-17-T6445-419 5 punktas), todėl patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (79, 92, 93, 96 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 92, 93 straipsniais, 96 straipsnio 2 dalimi, 263 – 270, 307 straipsniais,

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmus.