- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-12-30
- Bylos Nr.
- 1A-330-72-2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Pranas Šimkus, Tomas Zdanavičius (pran.), Ričardas Gilys
- Nuteistasis
- R. L.
- Nukentėjusysis
- A. Č.
- Advokatai
- Vytautas Kupcikevičius
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Tomo Zdanavičiaus, teisėjų Prano Šimkaus, Ričardo Gilio, sekretoriaujant Rimai Pačešiūnienei, Jolitai Žukauskienei, dalyvaujant prokurorui Vytautui Sabaliauskui, nuteistajam R. L., jo gynėjui advokatui Vytautui Kupcikevičiui, nukentėjusiajam A. Č., ekspertui E. G., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. L. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. kovo 23 d. nuosprendžio, kuriuo R. L. pripažintas kaltu pagal LR BK 281 str. 3 d. ir nubaustas dešimties minimalių gyvenimo lygių (1300 Lt) bauda. Nukentėjusiojo A. Č. civilinis ieškinys patenkintas dalinai ir priteista iš nuteistojo R. L. 10 000 Lt neturtinės žalos.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. L. nuteistas už tai, kad 2007 m. rugpjūčio 18 d. apie 18 val. 20 min. Panevėžyje, Kranto g. ties namu Nr. (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį Volvo 460, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė kelių eismo taisyklių 53, 145, 153 punktų reikalavimus, o būtent: sukeldamas pavojų kitiems eismo dalyviams ir eismo saugumui, sukdamas į kairę ne sankryžoje, kur važiavimo kryptimi yra viena eismo juosta, neįsitikinęs, kad tai daryti saugu bei privalėdamas duoti kelią jį lenkiančiam motociklui Suzuki GSX 750, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojamam A. Č., to nepadarė, ko pasėkoje su juo susidūrė, tuo padarydamas A. Č. galvos smegenų trauminę ligą, ūmų periodą vidutinio sunkumo forma, galvos sumušimą, kraujo išsiliejimą į galvos smegenis, virš kietojo galvos smegenų dangalo ir galvos smegenų dešiniojo pusrutulio srityje, kairiojo šeivikaulio lūžį, kairiojo šokikaulio panirimą, deltinio raiščio plyšimą, dešiniojo smilkinkaulio ir kaktikaulio dešinėje lūžį, dešiniosios vidurinės kaukolės pamato daubos lūžį, kairiojo dilbio nubrozdinimus, t.y. sunkų sveikatos sutrikdymą.
Žemesnės instancijos teismas
Nuteistasis R. L. skundžia 2009 m. kovo 23 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendį ir prašo jį panaikinti, jį išteisinti. Nurodo, kad su teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu nesutinka dėl jame padarytų išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms, netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo ir padarytų baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų. Nesutinka su tuo, jog posūkį į kairę darė tuo metu, kai A. Č. vairuojamas motociklas jį lenkė. Teigia prieš pradėdamas manevrą į kairę, pasižiūrėjo į abu užpakalinio vaizdo veidrodėlius ir tik įsitikinęs, jog už jo važiuoja Audi markės automobilis, kuris jo nelenkė, suko į kairę. Kitų transporto priemonių tarp jo ir Audi markės automobilio nebuvo, o ar kas važiavo Audi markės automobiliui iš paskos, nematė. Nurodo, kad posūkį į kairę darė labai lėtai, apie 5 km/h greičiu, nes reikėjo pasukti 90 laipsnių kampu, kad galėtų automobilį aikštelėje pastatyti taip, kaip buvo pažymėtos parkavimo vietos. Beveik baigęs manevrą, pajuto, kaip į automobilio galinį ratą atsitrenkė dideliu greičiu ta pačia kryptimi važiavęs motociklas, vairuojamas A. Č.. Tai, kad motociklas atsitrenkė į automobilio galinę dalį beveik jam baigus manevrą rodo, kad jo manevro pradžios momentu motociklas nuo jo automobilio buvo pakankamai dideliame atstume. Nesutinka su teismo daroma išvada, kad susidūrė jo ir nukentėjusiojo vairuojamos transporto priemonės. Iš tiesų nukentėjusiojo vairuojamas motociklas atsitrenkė į jo, bebaigiančio manevrą į kairę, vairuojamo automobilio galinę dalį. Teigia pats nepadarė nei vieno iš inkriminuotų kelių eismo taisyklių (toliau KET) pažeidimų, nes prieš pradėdamas manevrą į kairę, parodė įspėjamąjį signalą ir įsitikino, kad manevras yra saugus, priešpriešais atvažiuojančių automobilių nebuvo, o jam iš paskos važiavęs Audi markės automobilis jo nelenkė. Mano, kad kaip tik eismo įvykis kilo dėl paties A. Č. padarytų KET pažeidimų. Visų pirma, A. Č. vairavo motociklą viršydamas toje kelio atkarpoje leistiną greitį, ką pripažino ir jis pats bei tai patvirtino liudytojai A. B., V. Z. (KET 172 p.). Prieš pradėdamas lenkti paskui jį važiavusį Audi markės automobilį, A. Č. neįsitikino, kad jo lenkimo manevrui būtina juostos atkarpa yra laisva ( KET 180 p. 2,3,4 p.p.). Taip pat A. Č. nesilaikė KET reikalavimų, kad rodantį kairiojo posūkio signalą vairuotoją reikalinga apvažiuoti iš dešinės arba palaukti, kol priekyje važiuojantis vairuotojas atlaisvins važiuojamąją kelio juostą (KET 181 p.). Mano, kad būtent šie jo paminėti A. Č. padaryti KET pažeidimai ir buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su kilusiais padariniais teisine prasme. Esant šiai situacijai labai svarbu nustatyti, kuris manevras buvo pirmesnis – ar jo pradėtas posūkis į kairę, ar A. Č. pradėtas lenkimo manevras. Teismo posėdyje dalyvavęs specialistas E. G. paaiškino, kad atlikęs tyrimą jis galėtų į tai atsakyti, tačiau teismas atsisakė paskirti autotechninę ekspertizę ar duoti papildomą užduotį specialistui, kas jo manymu ir sutrukdė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į nuteistojo R. L. apeliacinį skundą nukentėjusysis A. Č. prašo nuteistojo apeliacinio skundo netenkinti. Nurodo, kad teismo apkaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas byloje surinktais įrodymais ir priimtas vadovaujantis teisės aktų nuostatomis. Nurodo, kad R. L. nepagrįstai teigia, jog jis važiavo dideliu greičiu, nes jo iki susidūrimo net nematė. Važiavo neviršydamas leistino greičio ir tą patvirtino ekspertas. Prieš pradėdamas lenkimo manevrą važiavo iš paskos V. Z. vairuojamam Audi markės automobiliui. Nurodo, jog tik įsitikinęs, kad priešpriešinė eismo juosta yra laisva, dėl ko galės atlikti saugų lenkimo manevrą, įjungė kairio posūkio signalą ir pradėjo lenkimo manevrą. Prieš jam pradedant lenkti, nei Audi, nei Volvo automobiliai jokių įspėjamųjų ženklų nerodė. Pagrįstai teismas nusprendė, kad nėra pagrindo skirti autotechninę ekspertizę, nes teismo posėdyje dalyvavęs specialistas E. G. aiškiai nurodė įvykio aplinkybes bei paaiškino skaičiavimo rodmenis.
Nuteistasis ir jo gynėjas teismo posėdyje prašo apeliacinį skundą tenkinti.
Prokuroras ir nukentėjusysis - atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus, baudžiamąją bylą bei skundžiamą teismo nuosprendį teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktų įrodymų visumą, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas, teisingai kvalifikavo nuteistojo R. L. padarytą nusikalstamą veiką pagal BK 281 str. 3 d. ir laikantis bendrų bausmių skyrimo pagrindų (LR BK 54 str.), teisingai jam paskyrė bausmę bei tinkamai išsprendė civilinio ieškinio klausimą.
Nuteistasis iš esmės ginčija savo kaltę, įrodymų vertinimą ir apylinkės teismo padarytų išvadų atitikimą faktinėms bylos aplinkybėms. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad ar bylos duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. LR BPK 20 str. 4 d. numatyta, kad įrodymai gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, o to paties straipsnio 5 d. numatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįsta išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir vadovaudamiesi įstatymu. Teisėjo vidinis įsitikinimas susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją, palyginus ją su informacija, gaunama iš kitų šaltinių. Reikalavimas vadovautis įstatymu reiškia, kad vidinis įsitikinimas turi formuotis neignoruojant procesinių taisyklių bei materialiųjų teisės normų. Šio reikalavimo laikymasis turi užtikrinti, kad sprendimą baudžiamojoje byloje nulemtų tik neabejotinai patikima, teisėtais būdais gauta informacija. Iš nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad pirmosios instancijos teismas motyvuotai konstatavo, kurie įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys turi reikšmės bylai teisingai išspręsti ir laikomi įrodymais. Teisėjų kolegija, įvertinusi įrodymų, kuriais buvo grindžiamas apkaltinamas nuosprendis, teisėtumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai apelianto tvirtinimui, vertindamas byloje surinktus duomenis ir juos pripažindamas įrodymais, BPK 20 str. reikalavimų nepažeidė. Tuo tarpu nuteistojo apeliaciniame skunde pateikiami samprotavimai apie įrodymų vertinimą yra tik subjektyvūs ir nepaneigia teismo išvadų šiuo klausimu. Bylą nagrinėjęs apylinkės teismas patikrino kiekvieno įrodymo liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir visus įrodymus įvertino bendrajame bylos duomenų kontekste. Apie visus surinktus bei įvertintus įrodymus teismas išsamiai pasisakė nuosprendyje. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo teisingumą bei nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitikimą faktinėms aplinkybėms, taip pat atlikęs papildomą įrodymų tyrimą konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas vertindamas įrodymus klaidų nepadarė, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir padarė pagrįstas išvadas dėl R. L. kaltės. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu visiškai sutinka.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliaciniu skundu R. L. ginčija kaltę nurodydamas, kad nepadarė nei vieno iš inkriminuotų KET pažeidimų ir kelią klausimą dėl paties nukentėjusiojo A. Č. padarytų KET pažeidimų, kurie jo manymu ir lėmė eismo įvykio kilimą bei dėl to atsiradusius padarinius.
BK 281 straipsnio 3 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam asmeniui, kuris vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta kito asmens sveikata. Šios teisės normos dispozicija yra blanketinė, jos turinį atskleidžia KET. Kadangi BK 281 straipsnio 3 dalyje numatyta nusikaltimo sudėtis yra materiali, veikos kvalifikavimui pagal minėtą BK specialiosios dalies straipsnį, būtina nustatyti ne tik pavojingą veiką (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimą) ir padarinius (sunkiai sutrikdyta kito asmens sveikata), bet ir priežastinį ryšį tarp eismo saugumo taisyklių pažeidimo ir sunkaus sveikatos sutrikdymo. Išvadą apie priežastinio ryšio buvimą daro teismas, o ne ekspertai, kurie sprendžia tik techninius priežastinio ryšio buvimo klausimus Pažymėtina, kad priežastinio ryšio nustatymas apima du momentus – būtinosios padarinių kilimo sąlygos taisyklės nustatymą ir priežastinio ryšio pobūdžio nustatymą. Būtinosios baudžiamajame įstatyme numatytų padarinių kilimo sąlygos nustatymas reikalauja nustatyti ar kiekvieno, ar tik vieno eismo dalyvio padarytas eismo saugumo taisyklių pažeidimas buvo būtina padarinių kilimo sąlyga, o priežastinio ryšio pobūdžio nustatymas reikalauja nustatyti, ar priežastinis ryšys yra dėsningas ( būtinasis) ar atsitiktinis. Padaryta veika ( kelių eismo taisyklių pažeidimas) pripažįstama būtina padarinių kilimo sąlyga tuo atveju, kai tokioje pat situacijoje vienam eismo dalyviui laikantis KET reikalavimų, o kitam jas pažeidus, kelių eismo įvykis neįvyktų (kasacinės nutartys Nr. 2K-38/2008, 2K-158/2009, 2K-297/2009). Kadangi įvykio loginė schema rodo, jog įvykio kilimo priežastis buvo staigi ir netikėta, todėl būtina įvertinti ir tai, kuris iš eismo dalyvių elgėsi nerūpestingai ar lengvabūdiškai, kuris numatė ar nenumatė, kad dėl savo veikimo ar neveikimo gali sukelti pavojingus padarinius, nes eismo saugumo taisyklių privalu laikytis visiems eismo dalyviams.
Nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad R. L., vairuodamas transporto priemonę – automobilį Volvo 460, pažeidė KET 53, 145, 153 punktų reikalavimus, t. y. sukeldamas pavojų kitiems eismo dalyviams ir eismo saugumui, sukdamas į kairę ne sankryžoje, kur važiavimo kryptimi yra viena eismo juosta, neįsitikinęs, kad tai daryti saugu bei privalėdamas duoti kelią jį lenkiančiai kitai transporto priemonei – šiuo atveju motociklui Suzuki GSX 750, vairuojamam A. Č., to nepadarė, ko pasėkoje su juo susidūrė ir dėl jo (R. L.) nusikalstamų veiksmų įvyko autoįvykis, kurio metu buvo sunkiai sužalotas nukentėjusysis A. Č.. R. L. kaltė dėl jam inkriminuoto nusikaltimo įrodyta byloje esančiais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais: nukentėjusiojo, tiesiogiai mačiusių įvykį liudytojų V. Z., A. B. parodymais, nukentėjusiojo ir liudytojo V. Z. parodymų patikrinimo vietoje metu protokolais, įvykio vietos apžiūros protokolu bei jo priedais, automobilio Volvo 460 ir motociklo apžiūros protokolais, Lietuvos teismo ekspertizės centro Šiaulių skyriaus eismo įvykio tyrimo specialisto bei Teismo medicinos instituto Panevėžio ekspertinio skyriaus specialisto išvadomis, eksperto E. G. teisme duotais paaiškinimais. Iš nukentėjusiojo A. Č. parodymų teisme matyti, kad jis praleidęs Kranto gatve vieną paskui kitą važiavusius automobilius Volvo 460 ir Audi, savo motociklu po truputį pradėjo važiuoti jiems iš paskos. Už jo kitu motociklu važiavo A. B.. Važiavo apie 40-50 km/h greičiu. Ties kino teartu „Garsas“ priartėjo prie priekyje važiavusio Audi automobilio. Persirikiavo kairiau, matė, kad atstumas tarp priekyje važiavusių automobilių Audi ir Volvo 460 buvo apie 10 – 15 metrų. Priekyje važiavę automobiliai nerodė jokių posūkio signalų, jo niekas nelenkė, iš priekio automobilių nebuvo, todėl įsitikinęs, kad priekyje važiuojančius automobilius saugiai gali lenkti, įjungė kairio posūkio signalą, išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą ir pradėjo lenkimo manevrą. Lenkimo metu važiavo tokiu pat pastoviu apie 50 km/h greičiu. Pralenkęs automobilį Audi ir artėdamas prie Volvo 460 automobilio bei būdamas maždaug 7 metrų atstumu iki minėto automobilio, pamatė, kad Volvo 460 automobilio vairuotojas pradėjo daryti posūkio manevrą į kairę. Volvo 460 automobilio greitis tuo metu galėjo būti iki 10 km/h. Pradėjo motociklą stabdyti, tačiau šis parvirto, tapo nevaldomu, pradėjo slysti važiuojamosios dalies paviršiumi ir trenkėsi į Volvo 460 automobilio galinę dalį (T. 1, b. l. 140-142). Savo parodymus A. Č. patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu (T. 1, b. l. 50-52). Kad nukentėjusiajam atsitrenkiant didele jėga į kietus bukus daiktus ir kitus plačius neribotus paviršius dėl nustatytų sužalojimų: galvos smegenų trauminės ligos, ūmaus periodo, vidutinio sunkumo formos, galvos sumušimo, kraujo išsiliejimo į galvos smegenis ir virš kietojo galvos smegenų dangalo, galvos smegenų dešiniojo pusrutulio srityje, kairiojo šleivikaulio lūžio, kairiojo šokikaulio panirimo, deltinio raiščio plyšimo, dešiniojo smilkinkaulio ir kaktikaulio dešinėje lūžio, dešiniosios vidurinės kaukolės pamato daubos lūžio, kairio dilbio nubrozdinimo, buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, patvirtina Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Panevėžio skyriaus specialisto išvada Nr. G 1485/07 (05) (T. 1, b. l. 60-61). Nukentėjusiojo parodymų turinys faktų prasme iš esmės sutapo su tiesiogiai įvykį mačiusių liudytojų V. Z. ir A. B. parodymais teisme. Liudytojas V. Z. parodė, kad jis vairavo automobilį Audi ir važiavo automobiliui Volvo 460 iš paskos, maždaug 10 m. atstumu. Tiek jis, tiek ir Volvo 460 automobilis važiavo apie 30 - 40 km/h greičiu. Netoli Kranto g. (duomenys neskelbtini) namo pastebėjo, kad priekyje važiavęs Volvo 460 automobilis įsijungė kairio posūkio signalą ir ruošėsi daryti posūkio manevrą į kairę. Pasižiūrėjęs pro kairės pusės šoninį vaizdo veidrodėlį pamatė iš paskos, maždaug apie 10 - 20 m. atstumu, kaire eismo juostą važiuojantį motociklą. Motociklas jau buvo pradėjęs lenkimo manevrą. Automobilio Volvo 460 vairuotojas pradėjo sukti į kairę pusę ir sukdamas užblokavo motociklui kelią. Kad išvengtų tiesioginio susidūrimo su Volvo 460 automobiliu, motociklininkas guldė motociklą ant kairio šono, pradėjo slysti važiuojamosios dalies paviršiumi ir trenkėsi į automobilio Volvo 460 kairės pusės galinį ratą. Pamatęs užsidegantį automobilio Volvo 460 kairės pusės posūkio signalą ir jį lenkiantį motociklą suprato, kad eismo dalyviai autoįvykio nebeišvengs. Mano, kad ir automobilio Volvo 460 vairuotojas turėjo pastebėti motociklą (T. 1, b. l. 156-157). Savo parodymus V. Z. patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu ( T. 1, b. l.67-69). Liudytojas A. B. parodė, kad jis ir A. Č., praleidę Kranto gatve vienas paskui kitą lėtai, maždaug apie 40 km/h greičiu, važiavusius automobilius Volvo 460 ir Audi, motociklais pradėjo judėti jiems iš paskos. Pirmas važiavo A. Č.. Važiavo apie 40 – 50 km/h greičiu. A. Č. priartėjus prie Audi automobilio, jis parodė kairio posūkio signalą ir pradėjo lenkimo manevrą. Pats taip pat važiavo kairiau, nes taip pat ruošėsi lenkti priekyje važiavusius automobilius. Kai A. Č. jau lenkė Audi markės automobilį ir buvo maždaug 15-20 m. atstumu nuo priekyje važiavusio Volvo 460 automobilio, Volvo 460 automobilis ėmė sukti į kairę, t. y. į aikštelę, esančią prie parduotuvės. Volvo 460 automobilis užblokavo A. Č. kelią. A. Č. stabdė, bandė išvengti susidūrimo, tačiau jam užsikirto ratas ir jis trenkėsi į Volvo 460 automobilio galinę dalį. Iš dešinės pusės aplenkti automobilio nebuvo galimybės (T. 1, b. l. 142-143). Kaip matyti iš nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų, jie tarpusavyje neprieštarauja, išsamiai paaiškina įvykio aplinkybes ir yra nuoseklūs, taip pat papildo vieni kitus, todėl teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo jais netikėti. Išvadą apie R. L. kaltę dėl BK 281 str. 3 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymo, teismas padarė remdamasis ne vien tik liudytojų bei nukentėjusiojo parodymais, bet ištyręs bei įvertinęs ir kitų bylos duomenų visetą. Iš eismo įvykio vietos apžiūros protokolo bei protokolo priedų matyti, kad kelio važiuojamosios dalies plotis yra 6.0 m. Važiuojamoji dalis nepaženklinta. Leistinas greitis eismo įvykio vietoje 40 km/h. Motociklo slydimo žymė prasideda 3.9 m. atstumu nuo Kranto g. rytinio (dešiniojo) važiuojamosios dalies krašto ir baigiasi 4.0 atstumu nuo to paties krašto. Slydimo žymės ilgis – 3.7 m. Nuo slydimo pėdsakų pabaigos toliau tęsiasi skysčio ir purvo šleifas. Motociklas Suzuki guli važiuojamoje kelio dalyje. Nuo Kranto gatvės vakarinio krašto iki motociklo priekinio rato ašies yra 0,60 m., užpakalinio rato ašies - 0,40 m. Nuo motociklo užpakalinio rato ašies 1,70 m. į šiaurės pusę stovi automobilis Volvo 460. Nuo Kranto gatvės rytinio krašto iki automobilio užpakalinio dešinės pusės rato ašies yra 4,80 m. (T. 1, b. l. 9 – 19). Iš eismo įvykio vietos ir motociklo apžiūros protokolų matyti, kad po eismo įvykio užfiksuotos šios motociklo deformacijos: deformuotas vairas, priekinio rato sparnas, šakės, plastmasinis apatinis gaubtas, kairės pusės vairuotojo kojelė, kairės pusės variklio dalies dangtelis, kairės pusės radiatorius. Dėl kontakto su asfaltbetoniu nubrozdinta vairo kairės pusės rankenos išorinėje pusėje esanti metalinė dalis ( T. 1, b. l. 9-19, 23-27). Iš eismo įvykio vietos ir automobilio Volvo 460 apžiūros protokolų matyti, kad po eismo įvykio užfiksuoti šie automobilio pažeidimai: apgadinta kairės pusės galinio bamperio dalis, deformuotas kairės pusės galinio sparno priekinis posparnis, sulūžusi galinė ratų ašis, nulūžusi kairės pusės apatinėje dalyje esančios plastmasinės apdailos detalė, deformuotas kairės pusės galinio rato disko išorinis kraštas, deformuota priekinio kairės pusės sparno galinė apatinė dalis, įlenktas kairės pusės slenkstis (T. 1, b. l. 9-19, 31-36). Iš Lietuvos teismo ekspertizės centro Šiaulių skyriaus specialisto išvados Nr. 11Š – 336 (07) matyti, kad šioje eismo situacijoje motociklo Suzuki važiavimo greitis prieš pat slydimo pėdsakų pradžią buvo apie 37 km/h. Kelio ilgio ir pločio atžvilgiu transporto priemonių susidūrimas įvyko slydimo pėdsako pabaigoje. Šioje eismo situacijoje grėsmė eismo saugumui kilo tuo metu, kai automobilio Volvo 460 vairuotojas R. L. pradėjo važiuoti kairio posūkio kreive. Šioje eismo situacijoje automobilio Volvo 460 vairuotojas R. L., sukdamas į kairę ne sankryžoje, nedavė kelio jį lenkusiam motociklui ir su juo susidūrė ir tai techniniu požiūriu buvo pagrindinė sąlyga šiam eismo įvykiui kilti (T. 1, b. l. 79-84). Pirmosios instancijos teisme apklaustas specialistas E. G. patvirtino savo duotą išvadą ir paaiškino, kad motociklo greitis buvo paskaičiuotas pagal jam pateiktus autoįvykio duomenis. Paskaičiuodamas greitį naudojo tą pačią metodiką ir kompiuterinę programą, kurią naudoja įprastai visi specialistai. Kadangi pilnai nebuvo pateikta duomenų, jis apskaičiavo kelis alternatyvius variantus, imdamas optimalius duomenis, kurie, kaip paprastai, traktuojami kaltininko naudai. R. L. nurodė, kad kairio posūkio kreive važiavo 5 km/h greičiu. Paskaičiavimus darė imdamas mažesnį nei 30 km/h greitį, nes tokiu greičiu automobilis Volvo 460 galėjo judėti darydamas kairį posūkį. Tačiau kiek tas greitis buvo mažesnis, tiksliai pasakyti negali. R. L. tvirtino, kad jo automobilis buvo stipriai sugadintas, kas esą įrodo, kad motociklas važiavo dideliu greičiu. Automobilis Volvo nebuvo stipriai deformuotas, todėl tvirtina, jog motociklininko greitis iki susidūrimo vietos, sprendžiant pagal smūgio jėgą į automobilį ir jo nubloškimo atstumą, perskaičiavus gautųsi dar mažesnis. Kaip tik skaičiuodamas mažesnį nei 30 km/h važiavimo greitį ėmė didesnę apsaugą, nes jei būtų skaičiavęs apie 20 km/h automobilio Volvo 460 judėjimo greitį, motociklo greitis būtų buvęs dar mažesnis (T. 1, b. l. 157). Savo išvadą specialistas patvirtino ir apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismui paskyrus papildomą tyrimą ir iš Lietuvos teismo ekspertizės centro Šiaulių skyriaus gavus ekspertizės aktą Nr. 11Š – 133 (09), iš jo bei prieš tai atliktos specialisto išvados Nr. 11Š – 336 (07) matyti, kad tarp jų esminių prieštaravimų, turinčių įtakos kaltės klausimui, nėra. Ekspertizės akte konstatuota, kad šioje eismo situacijoje motociklo Suzuki važiavimo greitis prieš pat slydimo pėdsako pradžią buvo nemažesnis kaip 40 km/h. Nurodytomis aplinkybėmis automobilis Volvo 460, važiuodamas 5 km/h greičiu minimaliu posūkio spinduliu, atstumą nuo lygiagrečios menamai gatvės ašinei linijai padėties iki tikėtinos susidūrimo vietos įveikia per 2 sekundes. Teismo nutartyje nurodytomis aplinkybėmis, automobiliui Volvo 460 pradėjus važiuoti kairio posūkio kreive ir iki susidūrimo vietos važiuojant 2.0 s, motociklo Suzuki vairuotojas A. Č., važiuodamas leistinu 40 km/h greičiu turėjo techninę galimybę, laiku sustabdydamas vairuojamą motociklą, išvengti susidūrimo su automobiliu Volvo 460, o važiuodamas 50 km/h greičiu, A. Č. neturėjo techninės galimybės, laiku stabdydamas vairuojamą motociklą, išvengti susidūrimo su automobiliu Volvo 460. Tačiau šioje eismo situacijoje motociklo Suzuki vairuotojas A. Č., važiuodamas leistinu 40 km/h greičiu ir reaguodamas vairuojamo motociklo stabdymui tame pačiame atstume, kuriame buvo važiuodamas 50 km/h greičiu, turėjo techninę galimybę išvengti susidūrimo su automobiliu Volvo 460. Šioje eismo situacijoje teismo nutartyje nurodytomis aplinkybėmis motociklo Suzuki vairuotojo A. Č. veiksmai – važiavo didesniu nei leistinu 40 km/h greičiu bei dėl to neteko techninės galimybės, laiku sustabdydamas vairuojamą motociklą, išvengti susidūrimo su automobiliu Volvo 460 – techniniu požiūriu turėjo priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu. Automobilio Volvo 460 vairuotojas R. L., sukdamas į kairę ne sankryžoje, nedavė kelio jį lenkusiam motociklui ir su juo susidūrė, kas techniniu požiūriu buvo pagrindinė sąlyga šiam eismo įvykiui kilti (T. 2, b. l. 2-8). Kaip matyti iš nuosprendyje ir šioje nutartyje aptartų įrodymų, R. L. padaryti KET pažeidimai, nurodyti nuosprendžio aprašomojoje dalyje ir buvo pagrindinė sąlyga šiam eismo įvykiui kilti. Tiek nukentėjusysis, tiek ir liudytojai V. Z., A. B. teisme parodė, kad R. L. kairiojo posūkio signalą parodė ir sukti į kairę pradėjo A. Č. jau važiuojant priešpriešine eismo juosta ir lenkiant automobilius Audi ir Volvo 460. Tuo tarpu nuteistojo R. L. parodymai, kad jis nepadarė jokių jam inkriminuotų KET pažeidimų, nes posūkį į kairę darė įsitikinęs, kad jo niekas nelenkia ir, kad eismo įvykis įvyko tik dėl paties nukentėjusiojo A. Č. padarytų KET pažeidimų, jam stipriai viršijant leistiną greitį bei lenkiant neįsitikinus, kad transporto priemonės, važiuojančios priekyje ta pačia juosta, vairuotojas nerodo kairiojo posūkio signalo, prieštarauja nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms. Tokie nuteistojo parodymai pagrįsti tik jo paties spėjimu, nes kaip matyti iš jo parodymų teisme, jis negalėjo nurodyti jokių konkrečių nukentėjusiojo veiksmų prieš pat eismo įvykio kilimą, ir kaip pats sakosi, jį pastebėjo tik pajutęs smūgį bei išlipęs iš automobilio (T. 1, b. l. 139-140). Todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas nesirėmė tokiais nuteistojo parodymais ir juos vertino tik kaip siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės. Apelianto nuomone, didelį motociklo greitį esą įrodo ir automobiliui padaryti sugadinimai, tačiau ir tokie apelianto parodymai prieštarauja nustatytoms ir nuosprendyje bei šioje nutartyje aptartoms faktinėms bylos aplinkybėms. Iš Lietuvos teismo ekspertizės centro Šiaulių skyriaus ekspertizės akto Nr. 11Š – 133 (09) išvados matyti, kad A. Č. prieš pat slydimo pėdsako pradžią važiavo nemažesniu kaip 40 km/h greičiu (ši aplinkybė pirmosios instancijos teisme nebuvo nustatyta), t. y. važiavo viršydamas leistiną šioje kelio atkarpoje 40 km/h greičio apribojimą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančias aplinkybes konstatuoja, kad nukentėjusiojo greičio viršijimas, nors ir prieštaravęs KET reikalavimams, negali būti pripažįstamas eismo įvykio kilimo priežastimi, nes tokie nukentėjusiojo veiksmai patys savaimę nebūtų sukėlę kokių nors pasekmių, jeigu inkriminuotų KET reikalavimų nebūtų pažeidęs R. L.. Todėl sutinkamai su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, automobilio Volvo 460 vairuotojo R. L. veiksmai, kuris sukdamas į kairę ne sankryžoje, keisdamas važiavimo kryptį neįsitikino, kad tai daryti saugu, nedavė kelio jį lenkiančiai transporto priemonei, dėl ko kelyje atsiradus kliūčiai susidūrė su jo automobilį lenkiančiu motociklu, vairuojamu A. Č. ir buvo teisiniu požiūriu pagrindinė eismo įvykio kilimo priežastis. Iš nustatytų įvykio aplinkybių matyti, kad būtent R. L. didelis neatsargumas, pasireiškęs nusikalstamu nerūpestingumu ir nulėmė tokią įvykių eigą bei kilusius padarinius – A. Č. sunkų sveikatos sutrikdymą.
Atsižvelgiant į virš nurodytus argumentus, apelianto skundo teiginys, jog jis nepadarė nusikaltimo, už kurį buvo nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, atmestinas kaip nepagrįstas. Skundžiamas nuosprendis pagrįstas tiek tiesioginiais, tiek netiesioginiais apelianto kaltės įrodymais ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino R. L. kaltu remiantis ne vienu kuriuo nors įrodymu, bet remiantis įrodymų visetu ir kurių visiškai pakanka pripažinti, kad nuteistasis padarė nusikalstamą veiką, už kurią jis yra nuteistas.
Teismas pripažinęs R. L. kaltu, vadovaudamasis BK 54 str., BK 61 str. nuostatomis paskyrė jam bausmę. Skundžiamame nuosprendyje išdėstydamas bausmių skyrimo motyvus, teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo visuomenei laipsnį – padaryta veika priskiriama prie neatsargių nusikaltimų, jo asmenybę – neteistas, administracine tvarka nebaustas, psichikos sveikatos centro ir priklausomybių kabineto įskaitoje neregistruotas, charakterizuojamas teigiamai, kitas aplinkybes – nėra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, taip pat atsižvelgė į nuteistojo turtinę padėtį, priteistinus civilinius ieškinius ir bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, vadovavosi kriterijais, nurodytais CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, atskleidė jų turinį ir motyvavo konkrečiomis bylos aplinkybėmis.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas, priimtas nepažeidžiant BPK 20 str. bei kitų procesinių ir materialinių teisės normų, todėl naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Nuteistojo R. L. apeliacinį skundą atmesti.