- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Data
- 2005-01-11
- Bylos Nr.
- A-10-00032-05
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Stasys Gudynas (pran.), Romanas Klišauskas
- Pareiškėjas
- E. S.
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Kategorijos
- 9.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 9.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Stasio Gudyno (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. S. firmos “Verspas” apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 m. rugsėjo 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. S. firmos “Verspas” skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dalyvaujant trečiajam suinteresuotajam asmeniui Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2003-11-13 E. S. firmos “Verspas” patikrinimo akte Nr. 07-02-10-389-A11-326 papildomai apskaičiavo 60 759 Lt fizinių asmenų pajamų mokesčio (įmonių), 23 807 Lt šio mokesčio delspinigių bei 417 Lt pridėtinės vertės mokesčio. Akte nurodoma, kad E. S. firma “Verspas” 2000-12-20 įsigijo butą Vingio 13-40, Klaipėdoje, iš J. S. (įmonės savininko žmonos) už 250 000 Lt – 3,6 karto didesnę sumą nei nurodyta buto vidutinė rinkos vertė. Šią sumą firma įskaitė apskaičiuojant 2000 m. investiciją Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo (toliau - JAPMĮ) 21 str. 1 d. 2 p. nustatytu būdu ir apmokestino ją lengvatiniu tarifu (”0” procentų). Minėtas butas yra bendra jungtinė E. S. ir J. S. nuosavybė. Vadovaujantis Finansų ministro 1999-04-09 įsakymu Nr. 93 patvirtintos “Juridinio asmens teisių neturinčių įmonių savininkams ir jų šeimos nariams asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto, naudojamo įmonės veikloje, eksploatavimo, nusidėvėjimo ir remonto išlaidų pripažinimo įmonės gamybos veiklos sąnaudomis tvarkos” 2 punktu, E. S. turėjo teisę be jokių apribojimų naudoti savo įmonės veikloje jo žmonai J. S. priklausantį nekilnojamąjį turtą. 2001-01-01 gyvenamosios patalpos nuomos sutartimi minėtas butas buvo išnuomotas tai pačiai J. S. , jame ir toliau gyveno sutuoktiniai Smilgiai. Įvertinus šias aplinkybes konstatuota, kad įmonės veiklai vykdyti butas nebuvo naudojamas. Dėl šių aplinkybių įgytas turtas negalėjo būti laikomas ilgalaikiu turtu, kuriam taikomos investicijos. Taip įmonė neteisėtai sumažino 250 000 Lt apmokestinamąsias pajamas ir nuo jų nepaskaičiavo ir nesumokėjo 60 000 Lt fizinių asmenų pajamų mokesčio (įmonių). Be to, pagal minėtą 2001-01-01 buto nuomos sutartį J. S. įsipareigojo mokėti nuomos mokestį – 150 Lt per mėnesį, pridėtinės vertės mokestį (toliau - PVM) – 27 Lt bei už komunalinius patarnavimus. Patikrinimo metu nustatyta, kad 2001 m. J. S. už komunalinius patarnavimus nesumokėjo 3578 Lt, iš jų 417 Lt PVM. Tuo tarpu firma 3161 Lt (nesumokėtų komunalinių patarnavimų suma be PVM) apskaitė sąnaudose, nors jos negalėjo būti priskirtos JAPMĮ 5 str. išvardintoms išlaidoms. Taip firma nesumokėjo 759 Lt fizinių asmenų pajamų mokesčio (įmonių). Be to, patikrinimo metu nustatyta, kad firma “Verspas” J. S. nesumokėtą 417 Lt PVM įtraukė į 2001 m. PVM atskaitą. Taip į biudžetą nebuvo sumokėta 417 Lt PVM. Už laiku nesumokėtą fizinių asmenų pajamų mokestį (įmonių), vadovaujantis Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinojo įstatymo 32 str. 2 d. ir Mokesčių administravimo įstatymo 39 str. 1 ir 6 dalimis, apskaičiuoti delspinigiai. Šį patikrinimo aktą Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija patvirtino 2004 m. sausio 21 d. sprendimu Nr. (6.5)-249. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2004 m. balandžio 19 d. sprendimu Nr. 69-180 patvirtino vietos mokesčių administratoriaus sprendimą. Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 28 d. sprendimu Nr. S-248-(7-185/2004) patvirtino centrinio mokesčių administratoriaus sprendimą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas E. S. firma “Verspas” kreipėsi į teismą prašydama panaikinti Mokestinių ginčų komisijos 2004 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. S-248-(7-185/2004), patvirtinantį Valstybinės mokesčių inspekcijos 2004 m. balandžio 19 d. sprendimą Nr. 69-180. Skunde nurodė, jog vadovaujantis JAPMĮ 21 str. 1 d. 2 p., ilgalaikio materialiojo turto įsigijimas laikomas investicija. Šiame punkte nepasakyta, kad tokio turto įsigijimas iš giminystės ryšiais susijusių asmenų būtų pagrindas nepripažinti turto įsigijimo investicija. Pinigų sumokėjimo faktas nėra ginčijamas. Vien tai, kad sandoris sudarytas tarp sutuoktinių, negali būti pagrindas konstatuoti sandorio neteisėtumo ir įtakoti investicijų apskaičiavimą. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.156, 6.397 str. nuostatomis, sutarties šalys gali laisvai nustatyti sudaromos sutarties sąlygas, tame tarpe ir parduodamo - perkamo turto kainą. Sudaryta sutartis yra patvirtinta notaro, teismine tvarka nėra nuginčyta, tad yra teisėta. Taip pat nurodė, kad jo įmonės viena iš pagrindinių veiklos rūšių yra turto nuoma. Įsigydama nekilnojamąjį turtą, investuodama į tai įmonė turėjo tikslą gauti iš to pajamas. Todėl ir buvo sudarytos nuomos sutartys. Remiantis išdėstytu nėra pagrindo nepriskirti įsigyto turto ilgalaikiam materialiam ir įmonės veikloje naudojamam turtui, kuriam buvo taikoma investicija. Taip pat nurodė, kad įmonėje esantys dokumentai įrodo, jog J. S. 2001 m. mokėjo už komunalinius patarnavimus. Be to teigė, kad pagal Mokesčių administravimo įstatymo 26² str. nuostatas, mokesčių administratorius, esant piktnaudžiavimui, gali neatsižvelgti į mokesčio mokėtojo sandorį, ūkinę operaciją ar bet kokią jų grupę, tačiau šio straipsnio nuostatos taikomos tik tiems sandoriams, ūkinėms operacijoms ar jų grupėms, kurie įvyko ar yra vykdomi po 2002-07-01. Pelno mokesčio įstatymo 40 str. reglamentuoja sandorių vertės koregavimą ir netiesioginio apmokestinamojo pelno apskaičiavimą bei mokesčio administratoriaus teisę koreguoti susijusių asmenų ar vienetų sandoryje ar sandoriuose nurodytas kainas, jeigu jos neatitinka tikros rinkos kainas. Tačiau šios nuostatos taikomos tik nuo 2003-01-01. Firmos sandoris yra sudarytas ir įgyvendintas anksčiau, todėl yra ne tik teisėtas, bet ir negali būti tiek mokesčių administratoriaus, tiek MGK vertinamas kaip piktnaudžiavimas siekiant mokestinės naudos. Tuo tarpu mokesčių administratorius dėl minėtų firmos pirkimo-pardavimo sandorio dalių, kuriose turto įsigijimo kaina viršijo jo rinkos vertę, pripažinimo negaliojančiomis į teismą nesikreipė, todėl ir konstatuoti, kad sandorių kaina buvo kitokia nei nurodyta pačiuose sandoriuose, negali. Taip pat nurodė, kad nei patikrinimo akte, nei priimtuose sprendimuose nėra nurodyta kaip ir kokia metodika apskaičiuota turto kaina, nustatyta jo rinkos vertė.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad investicija vadovaujantis įstatymo nuostatomis reiškia tam tikrą mokesčio mokėtojo turimo turto (vertybių) padidėjimą, kuris yra įsigyjamas už lėšas, kurios turėtų būti apmokestinamos pelno mokesčiu. Firma butą įsigijo iš jos savininko sutuoktinės. Minėtas butas yra bendra jungtinė firmos savininko ir jo žmonos nuosavybė. Individuali įmonė pagal savo pobūdį negalėjo būti laikoma savarankišku nuo savininko teisės subjektu. Todėl tokie veiksmai, kai individuali įmonė iš savo savininko ar jo sutuoktinio įsigyja turtą negali būti laikoma investicija mokesčių įstatymų prasme. Pareiškėjas tik formaliai sudarė sau prielaidas investicijos taikymui, tačiau faktiškai jokio naujo turto neįsigijo. Taip pat teigė, kad mokesčio administratoriaus pareigūno, atliekančio patikrinimą, pareiga yra įvertinti visus veiksmus, įtakojančius mokesčių apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumą, todėl mokesčio administratorius atliekamo patikrinimo metu, remdamasis atitinkamomis Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo nuostatomis, Civilinio kodekso nuostatomis, Įmonių įstatymo nuostatomis bei atsižvelgdama į atitinkamų teismų sprendimuose formuojamą praktiką, pagrįstai sprendė klausimą, ar pareiškėjo atlikti veiksmai gali būti laikomi investicija juridinių asmenų pelno mokesčio prasme. Tai reiškia, kad patikrinimo metu nebuvo sprendžiamas klausimas dėl sandorių galiojimo, o buvo vertinamas tik jų ryšys su pajamų uždirbimu.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2004 m. rugsėjo 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Teismas nurodė, kad vadovaujantis JAPMĮ 21 str. l d. 2 punkto nuostatomis, investicija reiškia tam tikrą mokesčio mokėtojo turimo turto padidėjimą, kuris yra įsigyjamas už lėšas, kurios turėtų būti apmokestinamos pelno mokesčiu. Byloje nustatyta, kad firma turtą įsigijo iš savo savininko sutuoktinės J. S. . J. S. butą įsigijo 1992-07- 07 pagal Butų privatizavimo įstatymo nuostatas, būnant santuokoje su firmos savininku E. S. . J. S. ir E. S. santuoka nenutraukta, turto jie nepasidaliję. Turtas, įgytas santuokos metu, laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis ir įformintas vieno iš jų vardu (Santuokos ir šeimos kodekso 21 str. 3 d.). Individuali įmonė pagal savo pobūdį yra specifinė ūkininkavimo forma, kurią apibūdina atitinkami jos požymiai (jos turto neatskyrimas nuo įmonės savininko turto, įmonės savininko atsakomybė už įmonės prievoles ir pan.), o tai rodo. kad toks ūkio subjektas pagal savo pobūdį negalėjo būti laikomas savarankišku nuo savininko teisės subjektu. Todėl tokie veiksmai, kai individuali įmonė iš savo savininko ar jo sutuoktinio įsigyja vienokį ar kitokį turtą, negali būti laikomi investicija mokesčių įstatymų prasme. Šios firmos įvykdytos ūkinės operacijos pasėkoje firma tik formaliai sudarė sau prielaidas investicijos taikymui, tačiau faktiškai jokio naujo turto neįsigijo, nes iš esmės buvo atlikti tik vidiniai nuosavo turto apskaitos veiksmai. Taip pat pažymėjo, kad firmos savininkas su savo sutuoktine, iš kurios nupirko butą, šiame bute kartu gyveno iki buto pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo 2002-12-20 ir po to. Už butą buvo sumokėta nerealiai didelė suma - 250000 Lt, tuo tarpu pagal kadastrinių matavimų bylos ir nekilnojamojo turto kadastro duomenų bazę tokio buto vidutinė rinkos kaina Klaipėdoje tėra tik 69080 Lt. Tačiau tai esminės reikšmės bylai neturi. Savo skunde pareiškėjas akcentuoja tai, kad jis turėjo teisę sudaryti tokio pobūdžio sandorį, kad pirkimo - pardavimo sutartis galiojanti, ji nėra nuginčyta ar panaikinta teismine tvarka, kad šalys savo nuožiūra galėjo susitarti dėl perkamo buto vertės. Tačiau nei mokesčio administratorius, nei Mokestinių ginčų komisija nepasisakė dėl pareiškėjo sudaryto sandorio teisėtumo ar jo galiojimo bei nuginčijimo. Mokesčio administratorius ir Mokestinių ginčų komisija padarė išvadą, kad šis sandoris, t. y., pirkimo-pardavimo sutartis, kada firmos savininkas nusipirko už nerealiai didelę kainą iš esmės jam pačiam jau priklausantį butą, negali būti laikoma investicija mokesčių įstatymo prasme. Teismas laikė, kad tokia išvada yra teisinga ir pagrįsta, todėl naikinti ginčijamą Mokestinių ginčų komisijos sprendimą nėra pagrindo.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu E. S. firma “Verspas” prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 m. rugsėjo 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą. Skundą grindė iš esmės tais pačiais motyvais kaip ir pateiktą pirmosios instancijos teismui. Akcentuoja, kad nei CK 6.156 str., nei 6.397 str. nedraudžia šalims nustatyti turto kainos, kuri būtų didesnė ar mažesnė už vidutinę rinkos kainą. CK taip pat nenustato minimalių ar maksimalių kainos ribų, parduodant ar perkant turtą. Šalys tardamosi dėl šios sutarties sąlygos yra laisvos ir nevaržomos. Nekilnojamojo turto sutartis šalių pasirašyta, patvirtinta notarine tvarka, nėra nuginčyta teismine tvarka. Jei ūkio subjektas, sudaręs sutartį turto pardavimo kainą nustatė neprotingai didelę, mokesčių administratorius savo iniciatyva negali konstatuoti sandorio negaliojimo, bet gali kreiptis į teismą šiuo klausimu. Taip pat pabrėžė, kad JAPMĮ įstatymo 21 str. l d. 2 punkte nepasakyta, kad ilgalaikio materialaus turto įsigijimas iš giminystės ryšiais susijusių asmenų būtų pagrindas nepripažinti turto įsigijimo investicija.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimą grindė iš esmės tais pačiais motyvais kaip ir pateiktą pirmosios instancijos teismui. Taip pat nurodė, kad pareiškėjas be jokio pagrindo teigia, jog mokesčių administratorius privalėjo nuginčyti sandorį, nes nepaneigus pirkimo-pardavimo sutarties jis negalėjo teigti, kad pareiškėjas neturėjo teisės taikytis investicijos. Ginčijamu atveju mokesčių administratorius pirmiausia vadovavosi mokesčių įstatymų normomis, įskaitant JAPM įstatymo normas, reglamentuojančias investicijų skaičiavimą. Remiantis Mokesčių administravimo įstatymo 19 str. nuostatomis, mokesčio mokėtojas moka tik mokesčių įstatymų nustatytus mokesčius, laikydamasis mokesčių įstatymų, taip pat šio įstatymo nustatytos mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos. Atsižvelgiant į tai, kiekvienu konkrečiu atveju, sprendžiant ar mokesčių mokėtojas teisingai atliko atitinkamus veiksmus, įtakojančius mokesčių apskaičiavimą, būtina įvertinti įstatymo normas, leidžiančias atitinkamų veiksmų atlikimą, kurie jau savo ruožtu yra betarpiškai susiję su ūkio subjekto tam tikrais civiliniais teisiniais santykiais.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2000 m. gruodžio 20 d. pirkimo- pardavimo sutartimi iš firmos savininko sutuoktinės J. S. už 250000 litų nupirko butą ir Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu atitinkamai sumažino 2000 metų apmokestinamąsias pajamas.
Investicijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje yra pateikta investicijos sąvoka. Tai piniginės lėšos ir įstatymais bei kitais teisės aktais nustatyta tvarka įvertintas materialusis turtas, nematerialusis ir finansinis turtas, kuris investuojamas siekiant iš investavimo objekto gauti pelno (pajamų), socialinį rezultatą arba užtikrinti valstybės funkcijų įgyvendinimą.
Investavimas- tai įstatymo nustatytais būdais atliekami investuotojo veiksmai, kuriais jis įgyja nuosavybės teisę arba kreditoriaus reikalavimo teisę į investavimo objektą arba teisę šį objektą valdyti ir naudoti ( 2 str. 3 d.). Iš paminėtų įstatymo nuostatų darytina išvada, kad investavimas yra sandoris tarp savarankiškų subjektų, kurio pasekmėje vienas iš subjektų įgyja teises į investavimo objektą su tikslu gauti iš jo pelno (pajamų), socialinį rezultatą arba užtikrinti valstybės funkcijų įgyvendinimą. Investicija padidinamas mokesčio mokėtojo turtas įgyjamas už lėšas, kurios turėtų būti apmokestinamos pelno mokesčiu. Pareiškėjas butą įsigijo iš firmos savininko sutuoktinės J. S. . Šis butas yra firmos savininko E. S. ir J. S. bendra jungtinė nuosavybė kaip sutuoktinių santuokoje įgytas turtas. Buto pirkimo- pardavimo metu galiojusio įmonių įstatymo 2 straipsnio 2 dalis skelbė, kad įmonė, kaip teisės subjektas (įmonininkas), gali turėti juridinio asmens teises arba veikti kaip fizinis asmuo. Individuali (personalinė0 įmonė nuosavybės teise priklauso fiziniam asmeniui ar keliems fiziniams asmenims bendrosios jungtinės nuosavybės teise ir tokia įmonė neturi juridinio asmens teisių, jos turtas neatskirtas nuo įmonininko turto. Pagal prievoles įmonininkas atsako visu savo turtu, taip pat ir po įmonės likvidavimo (7 str. 2 d.). Darytina išvada, kad individuali (personalinė) įmonė veikia ne savarankiškai, o ją įsteigusio fizinio asmens vardu. Kadangi firmos įsigytas butas yra firmos savininko ir jo sutuoktinės J. S. bendra jungtinė nuosavybė, todėl sandoris iš esmės buvo sudarytas ir su paties buto savininko firma. Nors sandoris ir buvo formaliai sudarytas, tačiau faktiškai laikytinas neįvykusiu. Kaip nustatyta byloje, firmos savininkas ir jo sutuoktinė ir toliau liko gyventi tame bute. Todėl pirmosios instancijos administracinis teismas pagrįstai pripažino teisingomis mokesčio administratoriaus išvadas, kad tokie veiksmai, kai individuali (personalinė) įmonė iš savo savininko ar jo sutuoktinio įsigyja vienokį ar kitokį turtą negali būti laikomi investicija mokesčių įstatymų prasme. Tokiu atveju tik formaliai sudaromos prielaidos investicijos taikymui, tačiau faktiškai joks turtas neįsigyjamas. Kadangi paminėtas sandoris mokesčių administravimo prasme nelaikomas įvykusiu, todėl mokesčių įstatymų prasme jis nesukėlė teisinių pasekmių. Mokesčio administratorius pagrįstai apskaičiavo pareiškėjui mokesčius.
Pirmosios instancijos administracinis teismas teisingai nustatė bylos aplinkybes, tinkamai taikė ginčijamas teisinius santykius reguliuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 m. rugsėjo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo E. S. firmos „Verspas“ apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.