- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-08-14
- Bylos Nr.
- e2S-1983-921/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-19196-2025-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jurgita Sujetienė
- Suinteresuotas asmuo
- J. B.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jurgita Sujetienė, veikianti Vilniaus apygardos teismo vardu,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens J. B. (J. B.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eS2-31782-1098/2025 pagal viešosios įstaigos Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės prašymą dėl leidimo priverstinai hospitalizuoti ir gydyti pacientą J. B. išdavimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. pareiškėja viešoji įstaiga (toliau – VšĮ) Respublikinė Vilniaus psichiatrijos ligoninė (toliau – ir pareiškėja, RVPL arba ligoninė) kreipėsi į teismą, prašydama leisti priverstinai hospitalizuoti ir gydyti pacientą J. B. (toliau – pacientas, suinteresuotas asmuo) 30 dienų, terminą skaičiuojant nuo 2025 m. liepos 7 d., kai pacientas atsisakė stacionarinio gydymo.
2. Nurodo, kad pacientas 2025 m. birželio 26 d. buvo hospitalizuotas viešosios įstaigos Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninėje, į ligoninę atvyko palydint policijai dėl neadekvataus elgesio ir grasinimo suicidu. Pacientas pradžioje gydytis sutiko, tačiau 2025 m. liepos 7 d. nuo stacionarinio gydymo atsisakė. Pareiškėjos teigimu, pacientas yra manijos su psichoze būsenos, išsakė suicidinius garsinimus, kliedi sūnaus, buvusios bendradarbės atžvilgiu, yra neadekvataus elgesio, todėl yra reali grėsmė, kad dėl dabartinės psichikos sveikatos būsenos pacientas savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui.
3. Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovai palaikė prašyme išdėstytas aplinkybes, prašė prašymą tenkinti.
Atsiliepimas
4. Suinteresuotas asmuo J. B. teismo posėdyje nurodė, kad nuolatinės gyvenamosios vietos neturi. Gyvena automobilyje, kur yra visi jo daiktai. Kartais kelias dienas ar savaitę pagyvena pas draugus. Nemato prasmės nuomotis būsto, nes už jį reikia mokėti. Gyvena iš neįgalumo pašalpos ir nedarbingumo tarnybos išmokų. Turi du vaikus, 31 metų sūnų ir 16 metų dukrą. Anot paciento, jis yra pasipiktinęs ir nori parašyti skundą dėl ligoninės darbuotojų veiksmų, nes ligoninės personalas atėmė iš jo tuščius butelius, kuriuos jis surinko ir planavo priduoti kaip tarą.
5. Suinteresuoto asmens atstovas advokatas Z. B. teismo posėdžio metu nurodė, kad iš esmės yra pagrindai priverstinio gydymo taikymui, todėl prašymą prašo tenkinti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. liepos 9 d. nutartimi prašymą tenkino – leido J. B. priverstinai hospitalizuoti ir gydyti viešojoje įstaigoje Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje 30 dienų, terminą skaičiuojant nuo 2025 m. liepos 7 d.
7. Teismas remiantis bylos duomenimis ir šalių (jų atstovų) paaiškinimais nustatė, kad pacientas 2025 m. birželio 26 d. buvo hospitalizuotas viešosios įstaigos Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninėje, į ligoninę atvyko palydint policijai dėl neadekvataus elgesio ir grasinimo suicidu. Pacientas pradžioje gydytis sutiko, tačiau 2025 m. liepos 7 d. nuo stacionarinio gydymo atsisakė, teigdamas, kad jam nereikia stacionarinio gydymo. Iš gydytojų komisijos išvadų teismas nustatė, kad pacientas nevartoja jam paskirtų vaistų, nesilanko pas gydytojus, yra nekritiškas savo būsenai ir sveikatai, išsako santykio kliedesius buvusios vadovės atžvilgiu, priešiškai nusiteikęs tėvo atžvilgiu. Specialistų vertinimu, pacientas dėl ūmios psichozės yra socialiai pavojingas ir yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti žalos savo ir aplinkinių sveikatai, gyvybei ir/ar turtui.
8. Teismas pažymėjo, kad teismo posėdžio metu suinteresuotas asmuo patvirtino, kad nuolat vaistų nevartoja, tai išgeria pusę tabletės, tai 2 tabletes. Pokalbis su suinteresuotu asmeniu nebuvo nuoseklus, jis kalbėjo pakeltu tonu, užduodant jam klausimus atsakinėjo padrikai, jo emocijos buvo pakilios, stokojančios adekvatumo. Pokalbio metu aiškiai pasireiškė neadekvatus elgesys, kai pastarasis pareiškė norintis pateikti skundą dėl personalo iš jo atimtų tuščių butelių.
Šalies argumentai
9. Teismas, įvertinęs dabartinę paciento sveikatos būklę, darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pacientui būtina tęsti gydymą, kad būtų stabilizuota ir užtvirtinta jo psichikos būsena. Kartu sprendė, kad pareiškėjos pateiktas prašymas dėl leidimo hospitalizuoti ir priverstinai gydyti J. B. laikytinas pagrįstu, todėl jį tenkino.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
10. Atskiruoju skundu suinteresuotas asmuo prašo teismo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 9 d. nutartį, atsisakyti taikyti priverstinę hospitalizaciją ir gydymą J. B. bei įpareigoti pareiškėją nedelsiant paleisti jį iš priverstinės hospitalizacijos. Atskirasis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
10.1. Teismas suinteresuotam asmeniui nustatytą diagnozę „(duomenys neskelbtini)“ grindžia nepakankamais ir subjektyviais duomenimis. Teismo nutartyje nurodyti simptomai (priešiškumas tėvui, gyvenimas automobilyje, nusiskundimai dėl buvusios vadovės, atsisakymas gydymo) nėra savaime psichozės įrodymas. Kliedesiai ar haliucinacijos nėra aiškiai ir išsamiai aprašyti – nėra aišku, kokio pobūdžio „santykių kliedesiai“ ar kaip jie pasireiškia. Kritiškumo stoka ar priešiškumas nebūtinai reiškia psichozę – tai gali būti emocinė reakcija į aplinkos sąlygas ar ankstesnį gydymo patyrimą.
10.2. Teismas sprendimą grindė gydytojų komisijos išvada, tačiau nutartyje nėra pateikta objektyvių ir konkrečių duomenų apie tai, kokie kliedesiai ar haliucinacijos pasireiškė paciento elgesyje. Taip pat nepateikta nepriklausomo psichiatro vertinimo ar antrinės medicininės apžiūros, kuri patvirtintų diagnozę. Subjektyvūs įvertinimai, tokie kaip „priešiškumas tėvui“ ar „išsakyti santykių kliedesiai“, nėra aiškiai dokumentuoti ir paaiškinti, todėl negali būti laikomi pakankamu pagrindu tokios priemonės taikymui.
10.3. Teismo nutartyje nėra aiškių įrodymų, kad grėsmė buvo reali, o ne teorinė. Vien įtarimas ar psichiatro nuomonė be konkrečių pavojingo elgesio įrodymų nėra pakankamas pagrindas taikyti priverstinę hospitalizaciją. Pacientas gali socialiai funkcionuoti savarankiškai – paciento elgesys nepatvirtina ligos sunkumo.
10.4. Teismas neįvertino aplinkybių, kad suinteresuotas asmuo palaiko ryšius su draugais ir turi kitų socialinių kontaktų ir įsipareigojimų, nevartoja narkotikų, negeria alkoholio, nuo 2025 m. birželio 26 d. sutiko gydytis savanoriškai. Tokios aplinkybės patvirtina, kad pacientas sąmoningas, orientuotas, gebantis pasirūpinti savimi ir paciento elgesys nekelia tiesioginės fizinės grėsmės, net jei jis atrodo neįprastas. Paciento elgesys nėra destruktyvus ar agresyvus, todėl sprendimas taikyti priverstinę hospitalizaciją yra neproporcingas.
10.5. Teismas nevertino švelnesnių priemonių. Remiantis proporcingumo principu, priverstinis gydymas yra kraštutinė priemonė, tačiau teismas nesvarstė ambulatorinio gydymo galimybės ir netaikė alternatyvių priemonių, kurios ribotų paciento teises mažiau nei priverstinė hospitalizacija.
Atsiliepimas
11. Atsiliepimu į atskirąjį skundą pareiškėja prašo atskirąjį skundą atmesti, skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
11.1. Pareiškėjos nuomone, suinteresuoto asmens priverstinio hospitalizavimo metu egzistavo visos jo priverstinio hospitalizavimo ir gydymo sąlygos: Gydytojų komisijos suinteresuotam asmeniui konstatuotas psichikos sutrikimas – (duomenys neskelbtini), kuris įtrauktas ir į Sunkių ligų sąrašą; suinteresuotas asmuo atsisakė tolimesnio hospitalizavimo; suinteresuotas asmuo yra socialiai pavojingas, yra reali grėsmė, kad suinteresuotas asmuo dėl savo būsenos savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui.
11.2. Pareiškėja pažymi, kad sprendžiant klausimą dėl suinteresuoto asmens priverstinio hospitalizavimo ir gydymo, teismas tinkamai įvertino pareiškėjos prašyme ir Gydytojų komisijos išvadoje nurodytus motyvuotus argumentus dėl suinteresuoto asmens priverstinio hospitalizavimo ir gydymo būtinumo bei teismo posėdžio metu byloje dalyvavusių asmenų paaiškinimus (įskaitant ir paties suinteresuoto asmens). Byloje nėra duomenų, paneigiančių Gydytojų komisijos išvadą dėl suinteresuoto asmens psichikos būklės ir jos keliamos grėsmės savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui. Šių duomenų nepateikė ir suinteresuotas asmuo, teikdamas atskirąjį skundą.
11.3. Suinteresuotas asmuo atskirajame skunde teigia, kad diagnozė grindžiama nepakankamais ir subjektyviais duomenimis, o byloje nepateikta nepriklausomo psichiatro vertinimo ar antrinės medicininės apžiūros, kuri patvirtintų diagnozę. Pažymi, kad psichikos ir elgesio sutrikimų turintis pacientas turi teisę į papildomą psichikos sveikatos būklės įvertinimą, kuris organizuojamas psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento ar jo atstovo prašymu sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka, jeigu priverstinai hospitalizuotas ir (ar) priverstinai gydomas psichikos ir elgesio sutrikimų turintis pacientas ar jo atstovas sutinka už jį mokėti pats.
11.4. Atskirajame skunde nepagrįstai teigiama, kad suinteresuotas asmuo gali socialiai funkcionuoti savarankiškai – suinteresuoto asmens elgesys nepatvirtina ligos sunkumo bei kad teismas nevertino švelnesnių priemonių. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad suinteresuotam asmeniui diagnozuotas (duomenys neskelbtini) – tai yra sunki liga, labai ryškūs asmenybės pakitimai su adaptacijos sutrikimais dėl endogeninių psichikos susirgimų. Suinteresuotas asmuo ne kartą gydytas stacionarinėje psichikos sveikatos paslaugas teikiančioje įstaigoje, išleistas gydytis ambulatorine tvarka vaistus vartoja netinkamai, neturi kritikos savo sveikatos būklei. Pastarasis hospitalizavimo RVPL atvejis apima ir suinteresuoto asmens išsakytus suicidinius grasinimus, kuriuos patvirtinusi ir jo motina, esamus kliedesius artimų asmenų atžvilgiu. Pareiškėjos vertinimu, teismas tinkamai įvertino, kad suinteresuotam asmeniui pagal buvusią jo psichikos sveikatos būklę ir kritikos nebuvimą reikalingas terminuotas stacionarinis gydymas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
13. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria patenkintas pareiškėjos prašymas leisti priverstinai hospitalizuoti ir priverstinai gydyti suinteresuotą asmenį, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
14. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.26 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad asmuo gali būti paguldytas į psichiatrijos įstaigą tik jo paties sutikimu, taip pat teismo leidimu. Jeigu asmuo turi psichikos sutrikimą ir yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai ar gyvybei bei turtui, jis gali būti priverstinai hospitalizuotas, bet ne ilgiau kaip tris darbo dienas.
15. Pagal Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo (toliau – ir Įstatymo) 12 straipsnio 4 dalį, teismas, apsvarstęs psichikos sveikatos priežiūros įstaigos kreipimąsi dėl priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pratęsimo, gali priimti sprendimą dėl psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pratęsimo, bet ne ilgiau kaip vienam mėnesiui nuo priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pradžios. Pagal Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 12 straipsnio 1 dalį, asmuo gali būti priverstinai hospitalizuotas, jeigu jis turi psichikos ir elgesio sutrikimų, ir yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai ar gyvybei bei turtui.
16. Bylos duomenimis nustatyta, kad suinteresuotas asmuo hospitalizuotas į RVPL 5 skyrių 2025 m. birželio 26 d. Į ligoninę atvyko palydint policijai dėl neadekvataus elgesio ir grasinimo suicidu. Pacientas pradžioje gydytis sutiko, tačiau 2025 m. liepos 7 d. nuo stacionarinio gydymo atsisakė, teigdamas, kad jam nereikia stacionarinio gydymo.
17. Apeliantas neigia medikų jam konstatuotą diagnozę, teigia, kad diagnozė grindžiama nepakankamais ir subjektyviais duomenimis, o byloje nepateikta nepriklausomo psichiatro vertinimo ar antrinės medicininės apžiūros, kuri patvirtintų diagnozę.
18. Byloje pateiktoje RVPL gydytojų komisijos priverstiniam hospitalizavimui (toliau – komisija) 2025 m. liepos 8 d. išvadoje įvertinta suinteresuoto asmens psichikos būklė, anamnezės duomenys, nustatyta diagnozė – (duomenys neskelbtini). Gydytojų komisijos išvadoje pažymėti tarnybų, pristačiusių suinteresuotą asmenį į RVPL, duomenys – pagalbą kvietė motina, kai suinteresuotas asmuo jai parašė atsisveikinimo žinutę, tarnyboms susisiekus su motina, ši žinučių tekstą patvirtinusi; suinteresuotas asmuo policijos rastas soduose, keistai elgėsi, gyvena mašinoje, joje rasti peiliai. Hospitalizavimo metu suinteresuotas asmuo buvo psichomotoriškai pagreitėjęs, pajaudintas, į klausimus ne visada atsakė pagal prasmę, lengvai disforizavosi, vis bandė pašiepti gydytoją. Suinteresuotas asmuo neigė tarnybų pateiktus anamnestinius duomenis, neigė suvokimo sutrikimus, mąstymas buvo greitas, nenuoseklus, afektas liguistai pakilus, emocijos labilios, greitai disforizavosi, pyko, jo dėmesys buvo itin blaškus, suicidines mintis ir ketinimus kategoriškai neigė ir savo būklei buvo nekritiškas. Apžiūros metu suinteresuotas asmuo pasididžiuodamas pasakojo, kad gyvena automobilyje, iš ten ir dirba renginių organizatoriumi. Suinteresuotas asmuo taip pat rodė gydytojai atsisveikinimo žinutes, kurių pagrindu kviesta greitoji medicinos pagalba. Gydytojai pritarus, kad žinutės skamba suicidiškai, kad yra atsisveikinimo pobūdžio, ėmė dirgti, kalbėti pakeltu tonu, esą gydytoja, kaip ir mama, ne taip suprantanti. Suinteresuotas asmuo išsakė kliedesius buvusios vadovės atžvilgiu, kalbėjo, kaip jam specialiai iškvietė greitąją; buvo priešiškai nusiteikęs tėvo atžvilgiu; taip pat buvo galima įtarti esant religinio turinio kliedesių. Komisija, nustačiusi paminėtas aplinkybes, darė išvadą, kad suinteresuotas asmuo yra socialiai pavojingas ir yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui.
19. Įstatymo 13 straipsnio 5 dalyje nurodyta, jog psichikos ir elgesio sutrikimų turintis pacientas turi teisę į papildomą psichikos sveikatos būklės įvertinimą, atliekamą trijų gydytojų psichiatrų, nesusijusių su psichikos sveikatos priežiūros įstaiga, kurioje psichikos ir elgesio sutrikimų turintis pacientas priverstinai hospitalizuotas ir (ar) priverstinai gydomas. Šis įvertinimas organizuojamas psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento ar jo atstovo prašymu sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka, jeigu priverstinai hospitalizuotas ir (ar) priverstinai gydomas psichikos ir elgesio sutrikimų turintis pacientas ar jo atstovas sutinka už jį mokėti pats.
20. Nagrinėjamu atveju byloje nėra pateikta įrodymų, kad apeliantas ar jo atstovas būtų kreipęsis dėl papildomos jo psichikos sveikatos būklės įvertinimo ir būtų nustatyta kitokia nei nurodyta komisijos išvadoje diagnozė. Todėl nėra pagrindo išvadai, kad nustatyta suinteresuotam asmeniui diagnozė grindžiama nepakankamais ir subjektyviais duomenimis.
21. Atskirąjį skundą apeliantas grindžia ir tuo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybių, jog apeliantas palaiko ryšius su draugais ir turi kitų socialinių kontaktų ir įsipareigojimų, nevartoja narkotikų, negeria alkoholio, nuo 2025 m. birželio 26 d. sutiko gydytis savanoriškai. Toks apelianto elgesys neva nepatvirtina ligos sunkumo ir priverstinės hospitalizacijos poreikio. Su šiais atskirojo skundo argumentais apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti.
22. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju apeliantui diagnozuotas (duomenys neskelbtini). Pastarasis hospitalizavimo atvejis apima ir suinteresuoto asmens išsakytus suicidinius grasinimus, kuriuos patvirtino jo motina. Komisijos išvadoje iš medicininės dokumentacijos nustatyta, kad apeliantui nuo 2013 m. yra diagnozuoti psichikos sutrikimai. Nuo 2014 m. jis ne kartą gydytas stacionarinėje psichikos sveikatos paslaugas teikiančioje įstaigoje, išleistas gydytis ambulatorine tvarka, vaistus vartoja netinkamai. Teismo posėdžio metu, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, apeliantas patvirtino, kad nuolat vaistų nevartoja, tai išgeria pusę tabletės, tai 2 tabletes. Perklausius teismo posėdžio garso įrašą, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pokalbis su apeliantu nebuvo nuoseklus, jis kalbėjo pakeltu tonu, užduodant jam klausimus atsakinėjo padrikai, jo emocijos buvo pakilios, stokojančios adekvatumo. Pokalbio metu aiškiai pasireiškė neadekvatus elgesys, kai pastarasis pareiškė norintis pateikti skundą dėl personalo iš jo atimtų tuščių butelių.
23. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, specialistų (gydytojų) išvadas, konstatuoja, jog atskirojo skundo argumentai, kad nėra pagrindo taikyti priverstinį hospitalizavimą ir gydymą, yra neįrodyti (CPK 12, 178 straipsniai). Vien tik pačio apelianto teiginiai, kad priverstinis gydymas jam nereikalingas, savaime neleidžia daryti priešingos, nei sprendė pirmosios instancijos teismas, išvados. Pirmosios instancijos teismas, turėdamas teisę priimti sprendimą dėl apelianto priverstinio hospitalizavimo ir priverstinio gydymo pratęsimo, įvertino visus reikšmingus įrodymus nagrinėjamoje byloje bei tinkamai motyvavo savo išvadą, kad apeliantas yra socialiai pavojingas ir yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkiniu sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui. Apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų ar leistų suabejoti pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, sudariusiomis pagrindą priverstiniam hospitalizavimui ir gydymui ligoninės psichiatrijos skyriuje.
24. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi įtakos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako.
Dėl bylos baigties
25. Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis ir išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, priimta nepažeidžiant procesinės teisės normų, reglamentuojančių supaprastintą civilinį procesą, naikinti ją remiantis atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo. Todėl atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, veikianti Vilniaus apygardos teismo vardu, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338–339 straipsniais,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 9 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.