Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, sekretoriaujant Vaidai Laukavičiūtei, dalyvaujant pareiškėjui A. Z., atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovei Aušrai Gecevičienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Z. skundą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo iš atsakovų Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas A. Z. (A. Z., toliau – ir pareiškėjas) padavė teismui skundą, kuriame prašo priteisti iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Vilniaus apskr. VPK) darbo užmokesčio nepriemoką 2817,55 Lt.

Skunde paaiškino, kad dirba Vilniaus apskr. VPK Vilniaus miesto 1 PK Operatyvaus valdymo poskyrio budėtojų grupėje pareigūnu. Per laikotarpį nuo 2007-01-01 iki 2009-01-01 atsakovas nepagrįstai taikė Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. ir neišmokėjo viso priklausančio mokėti darbo užmokesčio. Pareiškėjui buvo mokama tik priemokų ir priedų dalis, neviršijanti 70 procentų pareiginės algos. Tai prieštarauja Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatai, kad kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą. Konstitucinis Teismas 2009-12-11 pripažino, kad toks ribojimas prieštarauja Konstitucijai. Neišmokėta darbo užmokesčio iš viso 2817,55 Lt.

Teisme 2010-03-08 gautas pareiškėjo patikslintas skundas. Skundą patikslino dėl atsakovo (b. l. 26-29). Paaiškino, kad bendrąja prasme jo darbdavys yra Lietuvos valstybė. Remdamasis Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, mano, kad būtent Lietuvos valstybei pirmiausia teko pareiga nustatyti teisinį reglamentavimą, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už vidaus tarnybos sistemos pareigūnų darbą tais atvejais, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nustatytą ribą. Policija yra finansuojama iš valstybės biudžeto. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004-12-30 nutartimi administracinėje byloje Nr. A10-1054/2004 ir aiškina, kad Lietuvos valstybė turėjo pareigą savo biudžete numatyti teisingam apmokėjimui už policijos pareigūnų atliktą darbą reikalingas lėšas. Dėl nurodytų aplinkybių mano, kad atsakovu šioje byloje laikytina ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos. Patikslintame skunde prašo: 1) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės nepagrįstai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį iš viso 2817,55 Lt; 2) įpareigoti atsakovą Lietuvos valstybę iš valstybės biudžeto skirti ir pervesti asignavimų valdytojui Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos priteisto darbo užmokesčio dydžio lėšas; 3) įpareigoti atsakovą Vilniaus apskr. VPK išmokėti nepagrįstai neišmokėtas darbo užmokesčio sumas.

Teismo posėdyje pareiškėjas prašė priteisti neišmokėto darbo užmokesčio dalį, dėl atsakovo prašė spręsti teismo nuožiūra. Paaiškino, kad šiuo metu yra pensijoje.

Teisme atstovė palaikė atsiliepimo argumentus. Paaiškino, kad 2008 metais buvo sprendžiama dėl 2006 metais dirbtų viršvalandžių apmokėjimo ir mokant už 2006 metais dirbtus viršvalandžius buvo taikomas 70 procentų pareiginės algos ribojimas. Prašė darbo užmokesčio nepriemoką priteisti iš Lietuvos valstybės, nes Vilniaus apskr. VPK veikė pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą.

Atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie posėdį pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje ginčas kilo dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo. Darbo užmokesčio nepriemoka susidarė dėl to, kad apskaičiuojant priedus bei priemokas pareiškėjui buvo taikyta išmokų mokėjimo metu galiojusi Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nuostata, ribojanti mokamų priedų ir priemokų dydį. Faktinės bylos aplinkybės yra tokios, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2007-04-01 iki 2008-12-31 buvo neišmokėta 1759,81 Lt priemokų ir priedų suma (b. l. 6-7). Nagrinėjant bylą teisme, Vilniaus apskr. VPK atstovė paaiškino, kad 2008 metų rugsėjo mėnesį pareiškėjui buvo mokama už 2006 metais dirbtus viršvalandžius ir taip pat buvo taikomas 70 procentų ribojimas. Tai yra pažymėta ir suvestiniame atsiskaitymo lapelyje už 2008 metus, rugsėjo mėnesį neišmokėta 1057,74 Lt priemokų ir priedų suma. Iš viso pareiškėjui neišmokėta 2817,55 Lt. Dėl šios sumos ginčo nėra.

Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) VI skyriaus 23-26 straipsnių nuostatos, kurios, remiantis VTĮ 4 str. 2 d., yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams. VTĮ 25 str. 1 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija) nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą; 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį; 4) už diplomatinį rangą. Pagal VTĮ 25 str. 7 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija), šio straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose nustatyti priedai negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. VTĮ 23 str. 1 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o 2 dalimi buvo nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal VTĮ 26 str. 3 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija), vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priemokų, inter alia už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 60 procentų pareiginės algos.

2008-12-09 buvo priimtas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16, 16-1, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo 26-1, 43-1 straipsniais ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymas (2007-06-07 įstatymo Nr. XI-53 redakcija ). Šio įstatymo 6 straipsniu buvo pakeistas bei papildytas VTĮ 23 str., kurio 2 dalis numatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 str. 1 d. 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.

Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto 2003-04-29 įstatymu Nr. IX-1538, 38 str. 1 d. nustatyta, kad pareigūnams mokamos šios priemokos: 1) už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu; 2) už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis; 3) už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą. Papildomos užduotys pareigūnui turi būti suformuluotos raštu. Statuto 38 str. 5 d. nustatyta, kad pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 60 procentų pareiginės algos. Taigi, tokiu teisiniu reglamentavimu buvo ribojamas faktiškai skaičiuotinų priedų bei priemokų dydis.

Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002-04-23, 2007-06-07 redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002-04-23 redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007-06-07 redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002-04-23 redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į apmokėjimo už darbą ypatumus, turi diskreciją nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbą sistemas, darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, sudedamųjų dalių ar jų sumos apribojimus. Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 dalyje nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio apribojimas savaime neprieštaravo Konstitucijai. Tačiau pagal Vidaus tarnybos statuto 29 ir 30 straipsniuose nustatytą teisinį reguliavimą vidaus reikalų įstaigos vadovas galėjo pavesti vidaus tarnybos sistemos pareigūnams dirbti viršvalandinį darbą, dirbti poilsio bei švenčių dienomis, o šie privalėjo vykdyti įstaigos vadovo įsakymą ar nurodymą. Vertindamas ginčytą Valstybės tarnybos įstatymo dalį kartu su minėtais Vidaus tarnybos statuto straipsniais, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad galėjo susidaryti tokios situacijos, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą turėjo būti išmokamos tokio dydžio priemokos, kurios kartu su jiems išmokėtinų priedų ir kitų priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą priedų ir priemokų sumos apmokėjimo ribą. Byloje konstatuota, kad nei ginčytame Valstybės tarnybos įstatymo, nei kituose šio įstatymo skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą ribą. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.

Toks Konstitucinio Teismo sprendimas reiškia, jog paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. Tai galėjo būti papildomų laisvų (nedarbo) dienų suteikimas, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimas ar kitoks kompensavimas. To nepadarius, laikytina, kad atsakovas už faktiškai pareiškėjo atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, iki šiol nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs ir to neneigia. Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo nuostatas ir byloje nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią dėl priedų ir nepriemokų dydžio ribojimo, yra pagrįstas ir jo teisės prisiteisti darbo užmokesčio nepriemoką nepaneigia tai, kad ne viso darbo užmokesčio mokėjimo pareiškėjui metu dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą numatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai. Jeigu asmuo kreipiasi į teismą įstatymo nustatytais terminais, jis turi teisę į tai, kad būtų atsižvelgiama ir į vėliau priimtą Konstitucinio Teismo nutarimą dėl ginčo teisiniams santykiams taikytinų teisės normų konstitucingumo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 nutartis administracinėje byloje Nr. A1-638/2005, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis „Administracinių teismų praktika“ Nr. 8, p. 316-329).

Pareiškėjo prašoma priteisti nepriemokų suma susidarė už laikotarpį nuo 2007-04-01 iki 2008-12-31, skundą teismui padavė 2010-01-07, taigi nepraleidęs Lietuvos Respublikos darbo kodekso 298 str. nustatyto 3 metų ieškinio senaties termino. Pareiškėjas nepraleido senaties termino, prašydamas priteisti 2008 metų rugsėjo mėnesį neišmokėtą 1057,74 Lt priedų ir priemokų sumą, kuri buvo skaičiuojama už 2006 metais dirbtus viršvalandžius. Ginčas byloje kilo dėl neišmokėtos priedų ir priemokų sumos, susidariusios dėl to, kad buvo taikomas VTĮ 23 str. 2 d. nustatytas 70 procentų pareiginės algos ribojimas, priteisimo. Už 2006 metais dirbtus viršvalandžius Vilniaus apskr. VPK pareiškėjui mokėjo tik 2008 m. rugsėjo mėnesį ir tada taikė nustatytą ribojimą. Todėl tik nuo šios datos prasidėjo ieškinio senaties terminas, nes nuo šios datos atsirado teisė prisiteisti neišmokėtą darbo užmokesčio nepriemoką, atsiradusią dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo (Civilinio kodekso 1.127 str. 1 d., Darbo kodekso 27 str. 2 d.). Dėl to atsakovo Vilniaus apskr. VPK prašymas taikyti ieškinio senatį ir bylą dalyje dėl 1057,74 Lt neišmokėto darbo užmokesčio nutraukti netenkintinas. Vilniaus apskr. VPK patvirtino, kad pareiškėjo prašoma priteisti suma yra teisinga. Dėl to ji priteistina visa. Ir priteistina iš atsakovo Vilniaus apskr. VPK. Tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, nes pagal juos valstybės tarnautojas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas. Pareiškėjas tarnybos teisiniais santykiais tiesiogiai yra susijęs su Vilniaus apskr. VPK, tai yra subjektu, privalančiu mokėti pareiškėjui darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas garantijas, sprendžiančiu pareigūnų priėmimo į valstybės tarnybą bei atleidimo iš jos klausimus, tvirtinančiu pareigybių aprašymus. Tuo tarpu valstybė šiuo atveju nėra pareiškėjo tiesioginis darbdavys ir nagrinėjamu atveju negali būti laikomas atsakovu.

Byloje negali būti keliamas valstybės deliktinės atsakomybės klausimas, nes nenustatyta, kad Vilniaus apskr. VPK, apskaičiuodama ir mokėdama pareiškėjui darbo užmokestį, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, t. y. nenustatyta neteisėtų veiksmų ar neveikimo.

Pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą Lietuvos valstybę iš valstybės biudžeto skirti ir pervesti asignavimų valdytojui Policijos departamentui priteisto darbo užmokesčio dydžio lėšas netenkintinas. Klausimas dėl asignavimų skyrimo priteistai darbo užmokesčio nepriemokai išmokėti iš esmės yra susijęs su priimto teismo sprendimo vykdymu, todėl teismo sprendime nespręstinas. Be to Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo 2 str. 14 d. nurodyta, kad valstybės biudžetas – Seimo tvirtinamas valstybės biudžeto pajamų ir asignavimų planas biudžetiniams metams. Valstybės biudžetas tvirtinamas įstatymu. Valstybės biudžeto vykdymą organizuoja Vyriausybė (Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo 27 str. 1 d.). Teismas nedalyvauja valstybės biudžeto vykdyme.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktu,

nusprendė:

A. Z. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato A. Z. naudai 2817,55 Lt (du tūkstančius aštuonis šimtus septyniolika litų, penkiasdešimt penkis centus).

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.