- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-05-31
- Bylos Nr.
- 2S-1019-413/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintautas Koriaginas, Rūta Palubinskaitė, Algirdas Remeika
- Suinteresuotas asmuo
- V. S., N. S., AB „Turto bankas“
- Kategorijos
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rūtos Palubinskaitės, Algirdo Remeikos,
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantų V. S. ir N. S. atskirąjį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 22 d. nutarties panaikinimo civilinėje byloje Nr. P2-1-753/2010 pagal pareiškėjo antstolio D. J. pareiškimą suinteresuotiems asmenims V. S., N. S. ir AB „Turto bankas“ dėl reikšmingų vykdomajai bylai aplinkybių nustatymo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Antstolis D. J. CPK 593 straipsnyje nustatyta tvarka kreipėsi į teismą, prašydamas nustatyti (išaiškinti), ar vykdomojoje byloje Nr. 0117/07/00202 dėl 56 914,87 Lt skolos išieškojimo iš N. S. firmos „Ulnika“ išieškotojo AB Turto bankas naudai, N. S. sutuoktinis V. S. atsako kaip solidarus skolininkas išieškotojui AB „Turto bankas“ (b. l. 1-2).
Antstolis nurodė, kad 2007-04-18 buvo priimtas vykdymui Lietuvos ūkio teismo išduotas vykdomasis dokumentas Nr. 3T/2160/1995 dėl 56 914,87 Lt skolos išieškojimo iš N. S. firmos „Ulnika“ išieškotojo AB „Turto bankas“ naudai. Išieškojimas buvo nukreiptas į areštuotą ir išieškotojo naudai įkeistą, N. S. vardu registruotą, turtą, t.y. pastatą – tvartą, pastatą – tvartą, pastatą – klojimą, kiemo statinius, silosinę ir mėšlidę, esančius (duomenys neskelbtini) Areštuoti statiniai yra išgriauti ir išvogti, iš jų likę tik pamatai, todėl statinių vertė galėtų būti 10 000 litų (pagal 2007-12-11 N. S. pranešimą). 2008-04-10 antstolio patvarkymu dėl areštuoto turto vertės nustatymo, areštuotas turtas buvo perkainotas ir įkainotas tokiomis sumomis: pastatas – tvartas - 6000 Lt, pastatas –tvartas -5000 Lt, pastatas klojimas -3000 Lt, kiemo statiniai -3000 Lt. 2008-05-14 buvo paskelbtos įkeisto turto pirmosios varžytinės, tačiau joms neįvykus ir išieškotojui neperėmus turto, buvo paskelbtos antrosios varžytinės. 2008-07-08 neįvykus antrosioms varžytinėms, o išieškotojui neperėmus turto, buvo pateiktas išieškotojo prašymas perkainoti įkeistą turtą ir skolos išieškojimą nukreipti į N. S. sutuoktiniui priklausantį turtą, kadangi įkeisto turto 56 914,87 litų skolai padengti neužteks. Antstolis nurodo, kad įkeisto turto skolai bei vykdymo išlaidoms padengti neužtenka, kito bendro sutuoktinių N. S. ir V. S. turto, iš kurio butų galima išieškoti 56 914,87 Lt skolą, nėra, todėl skolininkės N. S. firmos „Ulnika“ skolos išieškojimas turi būti nukreiptas į asmeninį N. S. sutuoktinio V. S. turtą.
Žemesnės instancijos teismas
Kaišiadorių rajono apylinkės teismas 2010 m. kovo 22 d. nutartimi (b. l. 56-58) antstolio pareiškimą tenkino ir nustatė, kad vykdomojoje byloje Nr. 0117/07/00202 dėl 56 914,87 Lt skolos išieškojimo iš N. S. firmos „Ulnika“ išieškotojo AB turto bankas naudai, N. S. sutuoktinis V. S. AB „Turto bankui“ atsako solidariai (b. l. 56-58). Teismas nurodė, jog N. S. firma „Ulnika“ įsteigta 1994-03-08, t.y. santuokos metu. Įkeisto turto 56 914,87 Lt skolai ir vykdymo išlaidoms padengti neužtenka, o kito bendro sutuoktinių Sadauskų turto, iš kurio būtų galimas skolos išieškojimas, nėra. Teismas pažymėjo, kad individuali įmonė įsteigta santuokos metu ir tai yra šeimos verslas: verslui yra naudojamas bendras sutuoktinių turtas, jų fizinis ir intelektualinis darbas, o iš jo veiklos gaunamos pajamos naudojamos visos šeimos poreikiams tenkinti. Todėl iš individualios įmonės, įsteigtos santuokos metu, veiklos atsiradusios prievolės turi būti tenkinamos iš sutuoktinių bendro turto. Byloje yra įrodymų, kad V. S. taip pat dalyvavo įmonės veikloje, todėl šios aplinkybės įrodo, kad verslu vertėsi abu sutuoktiniai, t.y. kad įmonė yra abiejų sutuoktinių nuosavybė. Todėl taikytina prezumpcija, jog pagal įmonės prievoles atsako abu sutuoktiniai. Teismas sprendė, kad N. S. nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad įmonė nėra bendroji sutuoktinių nuosavybė, neįrodė, kad verslu vertėsi išimtinai viena, be kito sutuoktinio, šiuo atveju V. S. žinios, arba prieš jo valią, kad verslo duodama nauda nebuvo panaudota šeimos interesams, jog būtų galima daryti priešingą išvadą. Todėl priėjo išvados, kad prieš individualios įmonės kreditorių turi atsakyti abu naudos gavėjai, t.y. abu sutuoktiniai, o iš šios veiklos atsiradusios prievolės turi būti laikomos bendromis sutuoktinių prievolėmis ir tenkintinos iš sutuoktinių bendro turto, o jo nepakankant –iš sutuoktinių asmeninio turto.
Šalies argumentai
Apeliantai V. S. ir N. S. atskiruoju skundu (b. l. 64-66) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – pareiškimo netenkinti. Nurodo, jog 1995-02-03 tarp N. S. firmos „Ulnika" ir Lietuvos valstybinio komercinio banko buvo sudaryta paskolos sutartis Nr. 73, pagal kurią N. S. firmai buvo suteikta 60 000 Lt paskola. Sutarties įvykdymui užtikrinti įkeitimo sutartimi buvo įkeistas V. S. ir N. S. bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis priklausantis turtas, esantis (duomenys neskelbtini). Įkeitimo sutartis dėl turto, priklausančio sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis, galėjo būti sudaryta tik turint raštišką V. S. sutikimą, tačiau įstatymo nuostatos buvo pažeistos. V. S. nežinojo apie N. S. individualios įmonės „Ulnika" sudarytą paskolos sutartį. Dėl šių įrodymų teismas nepasisakė, tuo pažeisdamas CPK 185 str., 270 str. 4 d. 3 p. reikalavimus. Įmonė 1999-10-06 buvo perregistruota į likviduojamą, o 2001-04-23 išregistruota iš juridinių asmenų registro. Įmonė per visus veiklos metus pelno negavo, veikė nuostolingai, įmonėje dirbo vienas asmuo - N. S., todėl pajamos negalėjo būti panaudotos šeimos interesams. Teismas neatsižvelgė į tai, kad paskolos užtikrinimui buvo įkeistas N. S. turtas, nors paskola iš N. S. buvo priteista 1995 m., AB „Turto bankas" nesiėmė jokių veiksmų, kad išieškotų paskolą iš įkeisto turto, ko pasekoje, praėjus daugiau kaip 10 metų, turtas sunyko. Nors teismas nurodė, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog ir V. S. vertėsi verslu, teismo nutartyje nėra nurodyta kokiais įrodymais teismas priėjo tokios išvados, kadangi V. S. niekada nedirbo N. S. firmoje „Ulnika". Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2008 m. spalio 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2008 yra nurodęs, kad skolininkų solidarioji pareiga nepreziumuojama, ji atsiranda tik įstatymų ar sutarties nustatytais atvejais. Nagrinėjamu atveju V. S. paskolos sutarties nėra pasirašęs, nėra už paskolą laidavęs, todėl sutartiniu pagrindu jo solidarioji pareiga neatsirado. Sutuoktiniai atsako solidariai tuomet, kai sandoris yra būtinas išlaikyti šeimos namų ūkį ir užtikrinti vaikų auklėjimą bei švietimą, tačiau tokios aplinkybės šioje byloje nebuvo nustatytos, todėl nėra pagrindo laikyti, kad pagal 1995-02-03 paskolos sutartį Nr. 73 atsiradusi prievolė yra solidari.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą antstolis (b. l. 69-70) prašo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad N. S. firma „Ulnika“ buvo įregistruota santuokos metu, todėl jos turtas yra abiejų sutuoktinių jungtinė nuosavybė. Sutuoktinis, neigiantis sutuoktinių turto bendrumo prezumpciją, privalo įrodyti, kad ginčo turtas nėra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, tačiau nei N. S. nei V. S. nepateikė įrodymų, kad N. S. firma „Ulnika“ yra N. S. asmeninė nuosavybė. Pats V. S. pripažino, kad padėjo N. S. dirbti šioje įmonėje, kadangi nebuvo lėšų samdyti darbuotojus. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad individuali įmonė buvo S. šeimos verslas, kuriam jie bendrai naudojo fizinį ir intelektualinį darbą, todėl iš individualios įmonės veiklos atsiradusios prievolės yra bendros abiems sutuoktiniams. Pajamų nebuvimas neleidžia manyti, kad individuali įmonė tampa vieno iš sutuoktinių asmenine nuosavybe. Kadangi įkeisto turto skolai ir vykdymo išlaidoms padengti neužtenka, o kito bendro sutuoktinių S. turto, iš kurio būtų galimas skolos išieškojimas nėra, todėl individualios įmonės skolos išieškojimas turi būti nukreiptas į asmeninį N. S. ar V. S. turtą.
Atsiliepimu į atskirąjį skundą AB „Turto bankas“ (b. l. 72-74) prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, o atskirąjį skundą atmesti. Nurodo, jog atskirasis skundas yra nepagrįstas, kadangi V. S. bylos nagrinėjimo metu pripažino savo solidarią prievolę AB „Turto bankui“, nepateikė pastabų dėl teismo posėdžių protokolų, nereiškė pretenzijų ir pripažino, kad antstolio pareiškimas yra pagrįstas. Teismo posėdžių metu nustatyta, kad apeliantai ne tik kartu gyvena ir augina vaikus, bet ir bendrai tvarko turtinius reikalus – bendromis šeimos lėšomis stato gyvenamą namą, V. S. atlygino iš N. S. priteistą skolą UAB „Agrokoncernas“. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad tarp apeliantų realiai egzistuoja sutuoktinių bendras turtinis režimas. Įmonė įsteigta santuokos metu, todėl ir iš individualios įmonės, įsteigtos santuokos metu, veiklos atsiradusios prievolės turi būti tenkinamos iš sutuoktinių bendro turto, o jei bendro turto nepakanka – iš asmeninio turto. Kadangi individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės subjektas, tai už individualios įmonės skolas atsako jos dalyviai – S. . Aplinkybė, kad bendras verslas apeliantams vėliau pradėjo nesisekti ir tapo nuostolingas, neatleidžia V. S., kaip ir jo sutuoktinės N. S., nuo prievolės grąžinti skolą.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmetamas
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Kolegija konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl atskirojo skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
Byloje nustatyta, kad antstolis D. J. kreipėsi į teismą, prašydamas išaiškinti, ar vykdomojoje byloje Nr. 0117/07/00202 dėl 56 914,87 Lt skolos išieškojimo iš N. S. firmos „Ulnika“, N. S. sutuoktinis V. S. atsako kaip solidarus skolininkas išieškotojui AB „Turto bankas“. Iš pasakyto seka, kad šioje byloje kyla sutuoktinių prievolių pagal individualios įmonės skolas priverstinio vykdymo klausimas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad prievolės atsiradimo pagrindas turi esminę reikšmę nustatant sutuoktinių prievoles ir jų dydį, o prievolės pobūdžio nustatymas, taip pat galimybės išieškoti iš bendro sutuoktinių turto konstatavimas yra teismo prerogatyva. Antstolis, kaip valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė yra suteikusi vykdomųjų dokumentų vykdymo bei kitas funkcijas, tokios teisės neturi, tačiau vykdymo procese turi teisę kreiptis į teismą dėl galimybės nukreipti išieškojimą į bendrą sutuoktinių turtą išaiškinimo (CPK 589, 593 straipsnis) 2009-07-03 civilinė byla nr. 3K-7-242/2009).
CK nustato dvi sutuoktinių turto teisinio režimo rūšis: pagal įstatymą ir pagal sutartį (CK 3.81 straipsnis). Byloje nėra duomenų, kad N. S. ir jos sutuoktinis būtų sudarę vedybų sutartį, todėl nagrinėjamu atveju sutuoktinių turtui taikytinos CK normos, reglamentuojančios įstatymų nustatytą sutuoktinių turto teisinį režimą. CK 3.88 straipsnyje įtvirtinta prezumpcija, pagal kurią visas sutuoktinių turtas, įgytas santuokos metu, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, nepriklausomai nuo to, įgytas jis vieno ar abiejų sutuoktinių vardu. Įmonė yra turtas ir sudaro nuosavybės teisės objektą CK 1.110 straipsnio prasme. N. S. firma „Ulnika“ buvo įsteigta santuokos metu, todėl CK 3.88 straipsnio prezumpcija galioja ir dėl individualios įmonės. Pagal CK 3.89 straipsnio 2 dalį asmuo, neigiantis sutuoktinių turto bendrumo prezumpciją, privalo įrodyti, kad ginčo turtas nėra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė.
Byloje nustatyta, kad N. S. firma „Ulnika“ įsteigta 1994 m. kovo 8 d., gyvenant suinteresuotiems asmenims N. ir V. S. santuokoje. Įmonė savo veiklą vykdė iki 1999 m. spalio 6 d., o 2001 m. balandžio 23 d. buvo likviduota ir išregistruota iš juridinių asmenų registro. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad N. S. leistinais įrodymais neįrodė, kad verslu vertėsi išimtinai viena, be kito sutuoktinio žinios ir prieš jo valią, kad verslas buvo nuostolingas ir jo duodama nauda nebuvo panaudota šeimos bendriems interesams. Priešingai nei teigiama atskirajame skunde, jau paminėtos aplinkybės, individualios įmonės gan nemažas veiklos laikotarpis, bylos rašytiniai įrodymai apie V. S. prisidėjimą prie įmonės vykdytų ūkinių operacijų (b.l. 44-46, c/b Nr. 2-494-748/2009, b.l 65, 75), suinteresuotų asmenų paaiškinimai teismo posėdyje (b.l. 50) leidžia pagrįstai manyti, kad tai buvo šeimos verslas. Todėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismas, remdamasis kasacinio teismo suformuota praktika, pagrįstai konstatavo, kad teismui nustačius, jog individuali įmonė buvo įsteigta santuokos metu, ir nepaneigus, kad šis verslas buvo šeimos verslas ir iš jo gaunamos pajamos buvo naudojamos visos šeimos poreikiams tenkinti, iš tokio individualaus verslo atsirandančios prievolės turi būti pripažįstamos bendromis sutuoktinių prievolėmis pagal CK 3.109 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 6 punktus. Pagal CK 2.50 straipsnio 4 dalį individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės subjektas. Vadinasi, už individualios įmonės skolas atsako ir jos dalyviai. Kai individuali įmonė įsteigta santuokos metu, ji iš esmės yra šeimos verslas: verslui yra naudojamas bendras sutuoktinių turtas, jų fizinis ir intelektinis darbas, o iš jos veiklos gaunamos pajamos naudojamos visos šeimos poreikiams tenkinti. Dėl to ir iš individualios įmonės, įsteigtos santuokos metu, veiklos atsiradusios prievolės turi būti laikomos bendromis sutuoktinių prievolėmis ir jos turi būti tenkinamos iš sutuoktinių bendro turto (CK 3.109 straipsnis). Pažymėtina ir tai, kad prievolės gali būti vykdomos iš asmeninio sutuoktinių turto, kai abu kreditoriai yra solidarieji skolininkai, o kreditorių reikalavimams patenkinti bendro sutuoktinių turto nepakanka (CK 3.113 straipsnis).
CK 3.92 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad sutuoktinis sudaro sandorius su kito sutuoktinio sutikimu, išskyrus atvejus, kai sandoriui sudaryti reikalingas rašytinis kito sutuoktinio sutikimas. Šia prezumpcija siekiama palengvinti civilinę apyvartą ir apsaugoti sąžiningus trečiuosius asmenis, sudarančius sandorius su sutuoktiniais, nuo galimų ieškinių siekiant nuginčyti sudarytus sandorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Š., I. Š. v. UAB „Gabuva“ ir kt., bylos Nr. 3K-37-149/2008; 2009 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB bankas „Hansabankas“ v. A. A., bylos Nr. 3K-3-117/2009). Nagrinėjamu atveju N. S. individualiai įmonei sudarant paskolos sutartį sutuoktinio sutikimas nebuvo būtinas, todėl apeliantų skundo argumentus, kad V. S. paskolos sutarties nėra pasirašęs, nėra už paskolą laidavęs, todėl sutartiniu pagrindu jo solidarioji pareiga neatsirado, teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstais.
Remiantis išdėstytu teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl naikinti ją atskirtajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
atskirąjį skundą atmesti.
Palikti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 22 d. nutartį nepakeistą.
Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.