- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-02-29
- Bylos Nr.
- 2S-566-230/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-19084-2015-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Nijolia Indreikienė
- Atsakovas
- V. M.
- Ieškovas
- Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo teisėja Nijolia Indreikienė apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo V. M. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-24739-451/2015 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovui V. M. dėl nuostolių atlyginimo regreso teise.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo V. M. 5 057,22 Eur nuostolių atlyginimą regreso teise, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas, įskaitant 152 Eur žyminį mokestį. Atsakovas atsiliepimu į ieškinį su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti ir priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas iš ieškovo, kadangi pareikštas nepagrįstas ieškinys.
Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras 2015 m. gruodžio 8 d. pateikė atsisakymą nuo ieškinio, kuriuo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos CPK 140 str. 1 d., atsisakė pareikšto ieškinio, prašė bylą nutraukti, grąžinti 75 procentus žyminio mokesčio ir priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Patvirtino, kad ieškinio atsisakymo pasekmės žinomos.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 15 d. nutartimi priėmė ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro atsisakymą nuo ieškinio atsakovui V. M. ir civilinę bylą Nr. 2-24739-451/2015 nutraukė, grąžino ieškovui 114 Eur žyminį mokestį.
Teismas sprendė, kad ieškovo atsisakymas nuo ieškinio neprieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms bei viešajam interesui, ieškovas nurodė, kad ieškinio atsisakymo pasekmės jam yra žinomos, todėl ieškovo atsisakymą nuo ieškinio priėmė ir civilinę bylą nutraukė. Teismas taip pat nustatė, kad ieškovas ieškinio atsisakė ne dėl to, jog atsakovas patenkino ieškovo reikalavimus gera valia, tačiau dėl to, kad ieškinys buvo pareikštas netinkamam atsakovui, todėl netenkino ieškovo prašymo priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas iš atsakovo. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad laikinosios apsaugos priemonės buvo taikytos ieškovo prašymu, todėl ieškovas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovo atžvilgiu, prisiėmė riziką dėl galimai susidarysiančių bylinėjimosi išlaidų, susijusių su laikinųjų apsaugos priemonių nutarties vykdymu. Spręsdamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atsakovui klausimą, teismas atsižvelgė į šalių procesinį elgesį, vertindamas šalių apdairumą ir rūpestingumą. Teismas nustatė, jog atsakovas 2014-12-15 pretenzija buvo informuotas apie ieškovo reikalavimą atlyginti žalą, tačiau į tai nereagavo, savalaikiai nepranešė ir nepateikė jokių duomenų ieškovui, jog eismo įvykis įvyko atsakovui vykdant darbines funkcijas, todėl atsižvelgdamas į tai atsakovo prašymo priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas iš ieškovo taip pat netenkino.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovas V. M. atskiruoju skundu prašo iš dalies pakeisti pirmosios instancijos teismo nutartį, priteisiant iš ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro atsakovo V. M. patirtas bylinėjimosi išlaidas, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Atskirajame skunde nurodo, jog ieškovas, pateikdamas teismui ieškinį, rėmėsi Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 23 straipsnio normomis, kad dėl padarytos žalos išmokėtą sumą turi grąžinti atsakingas už žalos padarymą asmuo. Atsakovas V. M. su ieškiniu nesutiko ir savo atsiliepime išsamiai pagrįsdamas faktines aplinkybes bei pateikdamas aktualių teisės normų aiškinimą nurodė, kad jis nėra atsakingas nei už padarytą žalą, nei už civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą. Ieškovas, sutikdamas, kad jo ieškinys atsakovui yra nepagrįstas, apkaltino atsakovą nepateikus atsiliepime nurodytos informacijos ir duomenų ieškovui iki ieškinio pareiškimo bei pareikalavo atlyginti jo patirtas išlaidas dėl pradėto proceso. Tačiau ieškovas nepagrįstą ieškinį pareiškė dėl savo paties kaltės, o pirmosios instancijos teismas savo nutartyje nepagrįstai nurodė, kad atsakovo V. M. veiksmai laikytini netinkamu procesiniu elgesiu. Atsakovas V. M. buvo apkaltintas netinkamu elgesiu dar iki civilinės bylos pradėjimo (2015-09-18), kai neturėjo jokio procesinio statuso, jokių procesinių teisių ir pareigų, ir kai Civilinio proceso kodekso normos (sankcijos) iš viso negalėjo būti taikomos. Ieškovas neteisingai nurodė, kad atsakovas nepranešė jam visos žinomos informacijos ir duomenų, susijusių su draudiminiu įvykiu, nes bylos medžiaga patvirtina priešingai. Kartu su ieškiniu ieškovas pateikė priedus, tarp kurių yra 2014 m. spalio 2 d. V. M. ranka surašytas pranešimas apie eismo įvykį Transporto priemonių draudikų biurui. Šis dokumentas įrodo, kad atsakovas buvo atvykęs ir tiesiogiai bendravo su ieškovo atstovais ar kitais įgaliotais asmenimis, pildė jų pateiktus dokumentus ir atsakinėjo į visus užduodamus klausimus. Atsakovas negali žinoti, kokie faktai ir aplinkybės yra svarbūs ieškovui draudiminio įvykio byloje ar rengiant ieškinį ir neprivalo pateikti tuos duomenis tokia forma, kad vėliau galėtų įrodyti ką buvo pateikęs. Atsakovo nuomone, tai ieškovas privalo įrodyti, kad jis pateikė V. M. atitinkamus klausimus, o jis atsisakė į juos atsakyti arba pateikė klaidinančią informaciją. Ieškovas pagal savo statusą ir turėtą informaciją privalėjo suprasti, kad atsakovas negali būti atsakingas už eismo įvykio metu padarytą žalą. Vien tik iš ieškovo į bylą pateiktų dokumentų galima pagrįsti išvadą, kad pareikšdamas ieškinį netinkamam atsakovui, ieškovas elgėsi nepateisimai aplaidžiai. Ieškovas, spręsdamas klausimą, į ką nukreipti reikalavimą grąžinti išmokėtą draudimo išmoką, turėjo duomenis apie tris asmenis: transporto priemonės savininką UAB „Arpaula“, faktinį naudotoją UAB „Siltrumas“ ir vairuotoją V. M.. Sekantis ieškovo veiksmas buvo 2014-12-15 dieną išsiųstos pretenzijos UAB „Arpaula“ ir V. M.. Tačiau akivaizdu, kad pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies normą: „Jeigu transporto priemonė naudojama asmens, kuris transporto priemonę naudoja pagal lizingo (finansinės nuomos), išperkamosios nuomos ar pagal kitą panašaus pobūdžio sutartį (toliau – lizingo sutartis), už draudimo sutarties sudarymą yra atsakingas šis asmuo.“, pretenzija transporto priemonės savininkui UAB „Arpaula“ buvo visiškai nepagrįsta, nes ieškovas turėjo neginčijamus įrodymus, kad transporto priemonė yra naudojama UAB „Siltrumas“. Atsakovui V. M. pateikta analogiška pretenzija taip pat neturėjo jokio teisinio pagrindo, nes pagal turėtus duomenis ieškovas negalėjo transporto priemonę vairavusio V. M. pripažinti atsakingu už padarytą žalą. V. M. galėjo būti atsakingas už padarytą žalą tik tais atvejais, jei transporto priemonę jis būtų vairavęs be teisinio pagrindo, arba jei UAB „Siltrumas“ būtų perdavęs naudotis transporto priemonę V. M. savarankiškai analogiškos civilinės sutarties, kuri buvo sudaryta tarp UAB „Arpaula“ ir UAB „Siltrumas“, pagrindu. Abiejose pretenzijose, kurias ieškovas siuntė UAB „Arpaula“ ir V. M., nebuvo siekiama išsiaiškinti kokių nors aplinkybių, neklausiama dėl faktų ar kitos informacijos pateikimo, bet nurodoma per 30 dienų sumokėti reikalaujamą sumą. Asmuo, nesutikdamas su aiškiai išreikštu pretenzijos reikalavimu, neprivalo nei jo vykdyti, nei stengtis pakeisti pretenziją pareiškusio asmens suformuotą nuomonę. Ir tokia asmens pozicija negali būti laikoma netinkamu procesiniu elgesiu, lėmusiu nepagrįsto ieškinio pareiškimą. Todėl nepagrįstas pirmosios instancijos teismo argumentas, kad V. M., gavęs Transporto priemonių draudikų biuro 2014-12-15 dienos pretenziją, privalėjo atlikti kokius nors aktyvius veiksmus. Visiškai nepagrįstas ir ieškovo argumentas, kad jis nežinojęs esant tarp V. M. ir UAB „Siltrumas“ darbo santykiams, nes darbas buvo dirbamas nelegaliai ir Sodros duomenų bazėje nebuvo jokių duomenų. Atsakovo nuomone, bet kuris protingas ir apdairus asmuo, turėdamas tiek informacijos, kiek jos turėjo ieškovas, būtų supratęs, kad gali būti tik labai nedidelė tikimybė, jog fizinis asmuo V. M. galėtų būti atsakingas už eismo įvykio metu padarytą žalą, kadangi atsakovo vairuota transporto priemonė yra sunkiasvorė krovininė komercinės paskirties, viešajame registre (VĮ „Regitra“) transporto priemonės savininku nurodytas juridinis asmuo, naudotoju – taip pat juridinis asmuo. Kiekvienam protingam asmeniui pirmiausia kiltų mintis, kad tokios transporto priemonės vairuotojas yra naudotoju įvardintos bendrovės darbuotojas.
Atsiliepimas
Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras atsiliepimu į atsakovo V. M. atskirąjį skundą nesutinka su jame išdėstytomis aplinkybėmis, prašo palikti pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą ir nurodo, kad nei viename iš atsakovo atskirajame skunde nurodytų dokumentų (2014-09-15 eismo įvykio deklaracijoje, UAB „Arpaula“ 2014-10-06 paaiškinime, 2014-04-17 pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartyje, atsakovo 2014-10-02 pranešime apie eismo įvykį, UAB „Agroprimum“ 2014-09-23 pranešime apie eismo įvykį – pretenzijoje) nėra jokios informacijos, kad atsakovas dirbo UAB „Siltrumas“ darbo ar civilinės sutarties pagrindu. Iš tikrųjų atsakovas UAB „Siltrumas“ dirbo nelegaliai. Apie šį tik atsakovui žinomą faktą pastarasis savalaikiai neinformavo ieškovo, dėl ko ir patyrė bylinėjimosi išlaidas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Ši taisyklė taikoma ir atskirųjų skundų dėl teismo priimtų nutarčių nagrinėjimo tvarkai (CPK 338 straipsnis). Pagrindų, nurodytų CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti panaikinta atskirajame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria buvo atmestas atsakovo V. M. prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo.
Pažymėtina, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (CPK 5 straipsnio 1 dalis). Taip pat įstatyme yra numatyta ir ieškovo teisė atsisakyti ieškinio (CPK 140 straipsnio 1 dalis), t. y. bet kurioje proceso stadijoje ieškovas, kreipęsis į teismą, turi teisę raštu ar žodžiu pareikšti teismui, kad jis atsisako ieškinio (CPK 42 straipsnio 1 dalis). Atsisakius ieškinio, teismas priima nutartį priimti ieškinio atsisakymą ir nutraukia bylą (CPK 140 straipsnio 1 dalis). Kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (CPK 94 straipsnio 1 dalis). Be to, visais atvejais bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas kaip ir bet kuris kitas klausimas, iškilęs civiliniame procese, turi būti sprendžiamas vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CPK 3 straipsnio 1 dalis). Bylinėjimosi išlaidų atlyginimo srityje taip pat svarbią reikšmę turi kaltė (atsakomybė) dėl proceso. Pagal ją sprendžiama, kam turėtų tekti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo našta. Atsakomybė ir kaltė dėl bylinėjimosi išlaidų nustatoma pagal procesinius šalių santykius, jų procesinį elgesį, t. y. vertinamas bylinėjimosi išlaidų priežastingumas, šalių apdairumas ir rūpestingumas, atliekant procesinius veiksmus, tarp jų ir paduodant ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2010).
Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras 2015 m. gruodžio 7 d. pareiškimu (b. l. 52–54, 67–69) atsisakė ieškinio reikalavimų atsakovui V. M. dėl autoįvykio metu padarytos žalos atlyginimo regreso tvarka ir palūkanų priteisimo tuo pagrindu, kad paaiškėjo naujos aplinkybės – atsakovas savo atsiliepime į ieškinį nurodė, jog 2015-09-15 įvykusio eismo įvykio metus jis faktiškai (nelegaliai) dirbo UAB „Siltrumas“. Dėl šios priežasties už eismo įvykio metu padarytą žalą yra atsakingas tik UAB „Siltrumas“. Pirmosios instancijos teismas 2015 m. gruodžio 15 d. nutartimi šį ieškinio reikalavimų atsisakymą priėmė ir bylą nutraukė, o šalių prašymus dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmetė. Teismas, spręsdamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, nustatė, jog atsakovas 2014-12-15 pretenzija buvo informuotas apie ieškovo reikalavimą atlyginti žalą, tačiau į tai nereagavo, savalaikiai nepranešė ir nepateikė jokių duomenų ieškovui, jog eismo įvykio metu atsakovas vykdė darbines funkcijas, todėl sprendė, kad atsakovui bylinėjimosi išlaidos neturi būti priteisiamos. Tačiau apeliantas su tokiu pirmosios instancijos teismo argumentu nesutinka ir nurodo, jog 2014 m. spalio 2 d. jo paties ranka surašytas pranešimas apie eismo įvykį Transporto priemonių draudikų biurui įrodo, kad atsakovas buvo atvykęs ir tiesiogiai bendravo su ieškovo atstovais ar kitais įgaliotais asmenimis, pildė jų pateiktus dokumentus ir atsakinėjo į visus užduodamus klausimus, be to, jo vairuota transporto priemonė yra sunkiasvorė krovininė komercinės paskirties, viešajame registre (VĮ „Regitra“) transporto priemonės savininku nurodytas juridinis asmuo, naudotoju – taip pat juridinis asmuo, todėl ieškovui turėjo būti suprantama, kad tokios transporto priemonės vairuotojas yra naudotoju įvardintos bendrovės darbuotojas.
Teismas pažymi, kad bylinėjimosi išlaidų atlyginimo srityje svarbią reikšmę turi kaltė (atsakomybė) dėl proceso. Pagal ją sprendžiama, kam turėtų tekti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo našta. Atsakomybė ir kaltė dėl bylinėjimosi išlaidų nustatoma pagal procesinius šalių santykius, jų procesinį elgesį, t. y. bylinėjimosi išlaidos turi būti paskirstomos, atsižvelgiant į bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastingumą, šalių apdairumą, rūpestingumą atliekant procesinius veiksmus, įskaitant ieškinio ir atsiliepimo į jį padavimą, įvertinus ieškinio atsisakymo priežastis. Priešingas klausimo sprendimas pažeistų asmens lygybės prieš įstatymą principą. Šiuo atveju yra taikoma CK 1.1 straipsnio 2 dalis ir subsidiariai mutatis mutandis CK 6.263 straipsnis, kuriame nurodyta, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Tuo pačiu akcentuotina ir proceso šalių bendradarbiavimo pareiga, kuri tenka ne tik ieškovui, bet ir atsakovui (CPK 17 straipsnis).
Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad atsakovas V. M. 2014-09-15 Kumpių k., Kauno r., vairuodamas transporto priemonę DAF FT XF95.430, sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo apgadinta transporto priemonė Toyota Land Cruiser. Byloje taip pat nėra ginčo dėl to, kad atsakovas V. M. nėra minėtos transporto priemonės, su kuria sukėlė eismo įvykį, nei savininkas, nei valdytojas. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog transporto priemonės DAF FT XF95.430 savininkas yra UAB „Arpaula“, naudotojas – UAB „Siltrumas“. Kadangi minėta transporto priemonė eismo įvykio metu nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, ieškovas, atsižvelgdamas į nukentėjusiojo asmens prašymą, išmokėjo jam 5 057,22 Eur dydžio draudimo išmoką ir įgijo teisę reikalauti, kad dėl padarytos žalos išmokėtą pinigų sumą grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo. Dėl šių aplinkybių ieškovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 23 straipsnio 1 dalimi, 2014 m. gruodžio 15 d. pateikė pretenziją transporto priemonės savininkui UAB „Arpaula“ ir atsakovui V. M.. Pagal TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalį biuras turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą, t. y. kai kaltininkas padarė žalą Lietuvos Respublikoje naudodamas neapdraustą nustatytą (identifikuotą) transporto priemonę, kai dėl žalos padarymo atsiranda transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė. Taigi šiuo atveju ieškovas turėjo teisę nukreipti savo reikalavimą dėl žalos atlyginimo į du asmenis: asmenį, atsakingą už žalos atlyginimą, ir asmenį, neįvykdžiusį pareigos sudaryti draudimo sutartį. Ieškovas šiuo atveju, neturėdamas jokių duomenų apie atsakovo V. M. ir UAB „Siltrumas“ faktinius darbo santykius ir manydamas, kad už žalą atsakingas asmuo yra transporto priemonės vairuotojas, kuris nurodytas kaltininku ir paties atsakovo 2014 m. spalio 2 d. pranešime draudikui, pagrįstai 2014 m. gruodžio 15 d. pretenzijas išsiuntė transporto priemonės savininkui UAB „Arpaulas“ bei atsakovui V. M..
Iš byloje esančio administracinio teisės pažeidimo protokolo, kurį apeliacinės instancijos teismas prideda prie bylos, kadangi jis susijęs su byloje nustatinėjamomis faktinėmis aplinkybėmis, bei teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, kad UAB „Siltrumas“ vadovui L. Ž. 2015 m. vasario 3 d. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas ir jis Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 1 d. nutarimu buvo nubaustas administracine tvarka pagal ATPK 41³ straipsnio 1 dalį dėl to, kad neužtikrino, jog su darbuotoju V. M. ne vėliau kaip prieš darbo pradžią būtų surašyta rašytinė darbo sutartis ir nustatyta tvarka pranešta Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie asmenų priėmimą į darbą. Byloje buvo nustatyta, kad nuo 2014-09-01 iki 2014-09-15 V. M. faktiškai atliko vairuotojo darbą darbdavio UAB ,,Siltrumas“ naudai ir jo įgaliotam asmeniui vadovaujant, tarp minėto darbuotojo ir darbdavio UAB ,,Siltrumas“ esant darbo sutarties požymiams. Taigi nelegalaus darbo faktas paaiškėjo ir buvo nustatytas tik 2015 m. vasario 3 d., t. y. kur kas vėliau po eismo įvykio ir apie tai draudikui negalėjo būti žinoma sumokant draudimo išmoką ir pareikalaujant ją atlyginti, o atsakovas pranešdamas apie eismo įvykį taip pat nenurodė, kad jis buvo faktiniuose darbo santykiuose. Kadangi darbo teisiniai santykiai, kurie buvo susiklostę tarp atsakovo V. M. ir UAB „Siltrumas“, įstatymo nustatyta tvarka nebuvo įforminti, t. y. V. M. nelegaliai dirbo UAB „Siltrumas“, su juo nebuvo sudaryta darbo sutartis ir apie V. M. priėmimą į darbą nebuvo pranešta Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui, todėl ieškovas neturėjo objektyvių galimybių sužinoti apie tai, kad atsakovą V. M. ir UAB „Siltruma“ sieja susitarimas dėl darbo santykių ir kad V. M. turėjo teisėtą pagrindą vairuoti transporto priemonę, o už draudimo sutarties sudarymą buvo atsakingas išimtinai transporto priemonės naudotojas UAB „Siltrumas“. Tokią išvadą suponuoja ir nustatytos aplinkybės, kad atsakovas V. M. nei 2014-09-15 eismo įvykio deklaracijoje, nei 2014-10-02 pranešime apie eismo įvykį, nei jokiu kitu būdu nenurodė informacijos ir savalaikiai neinformavo ieškovo, kad jis dirbo UAB „Siltrumas“ darbo ar civilinės sutarties pagrindu ir eismo įvykio metu atliko darbo funkcijas. Atsakovas, gavęs 2014 m. gruodžio 15 d. pretenziją, taip pat nenurodė minėtos informacijos ieškovui. Todėl apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovas 2014 m. gruodžio 15 d. pretenzija buvo informuotas apie ieškovo reikalavimą atlyginti žalą, tačiau į tai nereagavo, savalaikiai nepranešė ir nepateikė jokių duomenų ieškovui, kad jis eismo įvykio metu vykdė darbo funkcijas, o tai ir sąlygojo ieškinio pateikimą ir civilinės bylos iškėlimą teisme. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, būtent atsakovo netinkamas elgesys tiek ikiteisminėje ginčo nagrinėjimo stadijoje (pareiškiant pretenziją), tiek bylą nagrinėjant teisme, t. y. nebendradarbiavimas su ieškovu, jo pasyvus elgesys lėmė tai, kad ieškovas pareiškė ieškinį atsakovui V. M., dėl ko pastarasis patyrė atstovavimo išlaidas, o tai pagal CPK 94 straipsnio 1 dalį sudaro pagrindą atmesti atsakovo prašymą dėl turėtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Atsakovas, kuris sukėlė eismo įvykį, gavęs ieškovo pretenziją, būdamas rūpestingas ir apdairus asmuo (bonus pater familias), turėjo pareigą pasidomėti ieškovo pozicija, išsiaiškinti visas įvykio aplinkybes, o ne didinti patiriamas išlaidas.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai byloje taikė bylinėjimosi išlaidų paskirstymą reglamentuojančias teisės normas, vadovavosi teisingumo, sąžiningumo, protingumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 1 dalis) ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, todėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 15 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.