Vilniaus apygardos teismo nutartis, 2A-797-585/2013

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2013-01-09
Bylos Nr.: 2A-797-585/2013
Teisminio proceso Nr.: 2-01-3-08366-2010-2
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Vytautas Zelianka (pran.), Jelena Šiškina, Tatjana Žukauskienė
Atsakovas: UAB DK „PZU Lietuva“, O. A.
Ieškovas: J. M.
Trečiasis asmuo: A. A.

Kategorijos

44.2.4pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-797-585/13Proceso Nr. 2-01-3-08366-2010-2Procesinio sprendimo kategorija 44.2.4.; 44.5.2.5.; 73.2.6.1;121.18. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2013 m. sausio 9 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Vytauto Zeliankos, kolegijos teisėjų Jelenos Šiškinos ir Tatjanos Žukauskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ ir ieškovės J. M. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. liepos 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. M. ieškinį atsakovams O. A., UAB DK „PZU Lietuva“, tretysis asmuo A. A., dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos sveikatos sužalojimu, atlyginimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovė J. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams O. A. ir UAB DK „PZU Lietuva“, prašydama iš atsakovų priteisti 7 557, 38 Lt turtinei žalai atlyginti, 60 000 Lt neturtinei žalai atlyginti bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2009-10-15 d. vakare, Vilniuje, (duomenys neskelbtini) esančioje reguliuojamoje pėsčiųjų perėjoje atsakovas O. A. vairuodamas automobilį partrenkė į važiuojamąją kelio dalį išėjusią ir sustojusią ieškovę. Autoįvykio metu ieškovei padaryti kūno sužalojimai Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie LR teisingumo ministerijos įvertinti kaip sunkus sveikatos sutrikdymas. Ieškovė šiuo metu beveik nevaikšto, visiškai nekontroliuoja tuštinimosi funkcijos, neskiria alkio ir sotumo pojūčių, sunkiai koordinuoja judesius. Dėl autoįvykio buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, tačiau 2010-02-02 jis buvo nutrauktas, konstatavus, jog atsakovo O. A. veiksmuose nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Ieškovė prašė teismo taikyti CK 6.270 str. 1 d. ir nurodė, kad sąlygų, eliminuojančių didesnio pavojaus šaltinio atsakomybę dėl padarytos žalos nėra. Ieškovės teigimu, prašomas priteisti neturtinės žalos dydis leistų bent minimaliai kompensuoti patirtus ir nuolatos toliau visą gyvenimą lydėsiančiu kankinamus išgyvenimus, nepatogumus ir liekamuosius reiškinius, o turtinę žalą sudaro ieškovės gydymui ir slaugai patirtos išlaidos.

Atsiliepimas

Atsakovas O. A. atsiliepime su ieškiniu nesutiko nurodydamas, kad ieškovė neįrodė, jog yra visos sąlygos deliktinei atsakomybei atsirasti. Atliekant ikiteisminį tyrimą buvo nustatyta, kad eismo įvyksi kilo dėl ieškovės kaltės, nes ji pažeidė KET 50, 78.12 p. reikalavimus, t. y. buvo neatidi bei neatsargi, įžengė į kelio važiuojamąją dalį neįsitikinusi, kad tai daryti saugu, degant draudžiamam šviesoforo signalui, taip sudarydama kliūtį atsakovo valdomam automobiliui. Tokiais savo veiksmais ieškovė padarė ATPK 131 str. 4 d. numatytą pažeidimą. Be to, 2010-03-05 Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros nutarime konstatuota, jog ieškovė grubiai pažeidė KET 51 p. reikalavimus, kuris nurodo, kad įžengti į važiuojamąją dalį pėstiesiems leidžiama tik po to, kai jie įvertina atstumą iki artėjančių transporto priemonių, jų greitį ir įsitikina, jog yra saugu. Tuo tarpu atsakovas dėl padarytų ieškovės pažeidimų neturėjo techninės galimybės išvengti susidūrimo. Todėl, vadovaujantis CK 6.253 str. 5 d., atsakovas turėtų būti atleidžiamas nuo civilinės atsakomybės. Atsakovas pažymėjo, kad ieškovė buvo gydyta Vilniaus psichiatrijos ligoninėje ir Vilniaus psichikos sveikatos centre. Anot atsakovo, žinodama savo sunkią sveikatos būklę, psichines negalias, gyvendama viena, neturėdama artimųjų giminaičių, suvokdama savo sunkią ir bejėgišką būklę, tyčia, suvokdama savo veiksmų pasekmes, įžengė į važiuojamąją kelio dalį degant draudžiamam šviesoforo signalui ir susižalojo. Taigi ieškovės tyčia eliminuoja atsakovo, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojo, galimą civilinę atsakomybę. Šioje byloje, atsakovo nuomone, taikytinos ir CK 6.282 str. 1 d. nuostatos, atsižvelgiant į tai, jog ieškovė buvo itin neatsargi. Atsakovas nurodė, kad transporto priemonė, eismo įvykio metu priklausė jo motinai A. A., kuri buvo sudariusi įprastinės transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį su UAB DK „PZU Lietuva“, todėl esant pagrindui, būtent draudikas pirmumo teise privalo atlyginti turtinę ir neturtinę žalą.

Atsakovas UAB DK „PZU Lietuva“ atsiliepime su pareikštu ieškiniu nesutiko. Atsakovo nuomone, atsižvelgiant į ikiteisminio tyrimo metu nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad eismo įvykis kilo dėl nukentėjusiosios itin didelio neatsargumo. Ieškovė pažeidė eilę KET punktų reikalavimų, įžengė į pėsčiųjų perėją degant raudonam šviesoforo signalui. Atsakovas taip pat pabrėžė, kad ieškovė praleido terminą pretenzijai pareikšti, į draudiką nesikreipė, o ieškinys pareikštas draudikui nuo žalos padarymo dienos praėjus pusantrų metų.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011-07-05 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė iš atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ ieškovės naudai 7557,38 Lt turtinei ir 3000 Lt neturtinei žalai atlyginti, 90 Lt ekspertizės išlaidų bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškinį atsakovo O. A. atžvilgiu teismas atmetė ir priteisė jo naudai iš ieškovės 2000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Teismas pažymėjo, kad nors ikiteisminio tyrimo metu apklausti įvykio liudininkai parodė, kad ieškovė į važiuojamąją kelio dalį įžengė degant raudonam šviesoforo signalui, tačiau teismo posėdžio metu apklausti tiesioginių įvykio liudytojų nepavyko, nenustačius jų gyvenamosios vietos. Atsižvelgiant į tai, teismas nusprendė, jog taikant tikimybių pusiausvyros principą, darytina išvada, jog labiau tikėtina, kad ieškovė į važiuojamąją kelio dalį įžengė degant raudonam šviesoforo signalui, taip pažeisdama KET 50, 78.12 p. reikalavimus, tačiau taip pat nurodė, kad negalima daryti vienareikšmės išvados, jog atsakovas O. A. neturėjo jokios techninės galimybės išvengti susidūrimo. Atsakovo argumentus dėl ieškovės tyčios, galbūt norint nusižudyti, teismas vienareikšmiškai atmetė kaip neįrodytus. Teismas konstatavo, kad eismo įvykio metu ieškovės psichikos būklė neturėjo jokios įtakos jos gebėjimui orientuotis aplinkoje (gydytojo G. D. parodymai), gyveno viena ir savarankiškai tvarkėsi buityje (ieškovės tėvo paaiškinimai). Taip pat šioje byloje teismas nerado pakankamų ir įtikinamų įrodymų, kuriais remiantis būtų pagrindo konstatuoti itin didelį ieškovės neatsargumą, todėl taikė padidinto pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybę, kai šis atsako be kaltės. Remdamasis teismų praktika, teismas nurodė, kad šiuo atveju nėra aktualu, ar atsakingas už žalą asmuo elgėsi rūpestingai, apdairiai ir atidžiai, nes, netgi nustačius, kad jis laikėsi visų įmanomų rūpestingumo ir atidumo reikalavimų, nebūtų pagrindo atleisti jį nuo civilinės atsakomybės, kadangi šiuo atveju su skolininko kalte susijusios aplinkybės teisiškai nėra reikšmingos. Nors teismas ir sutiko su atsakovais, kad ne visi ieškovės įsigyti vaistai tiesiogiai susiję su padarytais sužalojimais, tačiau sprendime pabrėžė, kad jie yra skirti gydant nuo eismo įvykio metu patirtų sužalojimų atsiradusias vėlesnes pasekmes, juolab įvertinus ieškovės patirtus daugybinius sužalojimus, konstatuotą sunkų sveikatos sutrikdymą, todėl laikė, kad ieškovės reikalavimas atlyginti visą patirtą turtinę žalą yra pagrįstas. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, padarytą sveikatos sužalojimą, turtinės žalos dydį, teismas sprendė, kad šiuo atveju sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijus padarytos neturtinės žalos dydis atitinka 3 000 Lt. Atsižvelgdamas į tai, kad ieškovei priteistinos žalos dydis neperžengia įstatyme nustatytų draudimo sumos ribų, o atsakovas UAB DK „PZU Lietuva“ atsako už ieškovei padarytą žalą draudimo sumos ribose, teismas nurodė, kad ieškovei priteistiną turtinę ir neturtinę žalą privalo atlyginti atsakovas UAB DK „PZU Lietuva“, todėl atsakovo O. A. atžvilgiu ieškinį atmetė. Teismas nesutiko su atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ argumentais dėl įstatyme nustatyto termino pretenzijai pareikšti praleidimo, nurodydamas, kad ieškovė apie valdytojo privalomąjį civilinės atsakomybės draudimą sužinojo ne anksčiau kaip 2010-06-11, todėl termino nepraleido.

Atsiliepimas

Atsakovas UAB DK „PZU Lietuva“, nesutikdamas su Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-07-05 sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo sprendimą pakeisti bei ieškinį UAB DK „PZU Lietuva“ atžvilgiu atmesti kaip neįrodytą ir nepagrįstą. Apelianto teigimu, pripažindamas, kad nagrinėjamoje byloje nustatyti nukentėjusiojo asmens tyčią nėra pagrindo, teismas tokį savo sprendimą išsamiai ir pagrįstai argumentavo. Tačiau konstatuodamas, jog byloje nėra pakankamų ir įtikinamų įrodymų, kuriais remiantis būtų pagrindo konstatuoti itin didelį ieškovės neatsargumą, teismas nebesiplėtė ir įrodymų atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ nurodomų atsikirtimų aspektu neanalizavo. Dėl šių priežasčių, apelianto nuomone, pirmos instancijos teismas pažeidė LR CPK 270 str. 4 d. reikalavimus. Apelianto nuomone, nukentėjusiosios grubūs kelių eismo taisyklių pažeidimai (ieškovė įžengė į kelio važiuojamąją dalį neįsitikinusi, kad tai daryti saugu, degant raudonam šviesoforo signalui, ir taip sudarė kliūtį keliu artėjančiam automobiliui) negali būti vertinami kitaip nei didelis neatsargumas. Vertinant teismo sprendime išdėstytus argumentus, nelieka abejonių, kad ieškovė imperatyvius kelių eismo taisyklių reikalavimus suvokė/galėjo suvokti ir privalėjo jų laikytis. Jų pažeidimas reiškė, kad pėsčioji prisiėmė rizikos dėl žalos kilimo prisiėmimą, sąlygojo kelių eismo įvykio kilimą ir jos pačios sužalojimo pasekmes, todėl tokie veiksmai pripažįstami dideliu neatsargumu. Apeliantas atkreipė dėmesį į tai, kad teismų praktikoje netgi ne tokie grubūs pėsčiųjų kelių eismo taisyklių pažeidimai yra pripažįstami dideliu neatsargumu, todėl nustačius, kad dėl 2009-10-15 kelių eismo įvykio 100 % yra atsakinga pati pėsčioji, tai yra aplinkybė atleidžianti didesnio pavojaus šaltinio valdytoją nuo civilinės atsakomybės kilimo. Atitinkamai ir apeliantas neturi teisinio pagrindo pripažinti įvykį draudžiamuoju ir išmokėti draudimo išmoką. Apeliaciniame skunde atsakovas taip pat ginčija ir priteistos turtinės žalos, t.y. gydymo išlaidų dydį, teigdamas, jog dalis priteistų gydymo išlaidų yra priežastiniu ryšiu per daug nutolę nuo įvykio metu patirtų traumų gydymo, todėl vadovaujantis CK 6.247 str. jos neturėtų būti priteisiamos. Apelianto nuomone, be jokios pagrįstos motyvacijos teismas priteisė ieškovei visas nurodomas ir reikalaujamas atlyginti išlaidas, todėl toks teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi atsakovas yra įpareigotas išmokėti tik įrodymais pagrįsto dydžio draudimo išmoką.

Ieškovė pateikė atsiliepimą į atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ apeliacinį skundą, kuriuo prašo skundo netenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Ieškovė nesutinka su atsakovo pozicija dėl atsakovo atleidimo nuo civilinės atsakomybės CK 6.270 str. 1 d. pagrindu, kadangi byloje nėra neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovė pažeidė KET. Pasak ieškovės, byloje esantys prokuratūros nutarimai (nutraukti ikiteisminį tyrimą, atsisakyti patenkinti skundą ikiteisminiame tyrime) neturi būti laikomi rašytiniais įrodymais, kurie pagrindžia ar įrodo, jog ieškovė pažeidė KET. Pasak ieškovės, tokie nutarimai atspindi tik prokurorų nuomonę ir aplinkybių teisinį vertinimą, tačiau savaime jie neįrodo, jog ieškovė į reguliuojamą pėsčiųjų perėją būtų įžengusi ar ją kirtusi degant raudonam šviesoforo signalui. Teismo posėdžio metu nebuvo galima nustatyti nei vieno iš eismo įvykio liudininkų gyvenamosios vietos ir jie nebuvo apklausti, todėl negalima betarpiškai vadovautis teismo posėdyje neprisiekusių asmenų parodymais, atsakovai taip pat nesurinko ir nepateikė teismui ieškovės kaltę patvirtinančių įrodymų. Apeliacinio skundo argumentą, kad ieškovė yra 100% atsakinga dėl įvykio, ieškovė prašo atmesti kaip visiškai nepagrįstą, kadangi tiek teismo ekspertas, tiek teismas nustatė, jog atsakovas O. A. galėjo išvengti eismo įvykio net ir tikėtinai ieškovei įžengus į perėją degant raudonam šviesoforo signalui. Atsikirsdama į atsakovo argumentus dėl priteistos turtinės žalos sumažinimo, ieškovė pažymėjo, kad atsakovas be vaistų anotacijų kopijų nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog apeliaciniame skunde nurodyti medikamentai negalėjo būti skirti ar nėra susiję su ieškovės eismo įvykio metu patirtų sužalojimų gydymu, o atsakovo teiginiai, jog teismas neanalizavo medikamentų įsigijimo fakto ir jų kainos yra prieštaraujantys bylos faktinėms aplinkybėms ir atmestini.

Atsakovas O. A. atsiliepime su atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ apeliaciniu skundu sutiko ir prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas pabrėžė, kad bylos nagrinėjimo metu buvo patvirtinta ikiteisminio tyrimo medžiagoje nustatyta išvada, kad 2009-10-15 autoįvykis kilo dėl ieškovės kaltės, t.y. todėl, kad ji nebuvo pakankamai atsargi ir atidi, įžengė į kelio važiuojamąją dalį degant draudžiamam šviesoforo signalui, susidūrė su atsakovo vairuojamu automobiliu ir susižalojo. Prokuratūros nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą yra įsiteisėjęs ir galiojantis, būtent šio ikiteisminio tyrimo objektas buvo nustatyti eismo įvykio aplinkybes, nusikalstamos veikos požymius, kaltus asmenis. Todėl teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovė į važiuojamąją kelio dalį įžengė degant raudonam šviesoforo signalui, taip pažeisdama KET reikalavimus, tačiau atsižvelgiant į šią išvadą turtinės ir neturtinės žalos priteisimas iš atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ yra akivaizdžiai neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi ieškovės tyčia eliminuoja atsakovo, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojo galimą atsakomybę.

Šalies argumentai

Ieškovė pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-07-05 sprendimo, kuriame prašo pakeisti šio sprendimo dalį dėl 3000 Lt neturtinės žalos priteisimo ir priteisti iš atsakovų apeliantės naudai 60 000 Lt neturtinės žalos; panaikinti sprendimo dalį, kuria atsakovui O. A. priteistas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas; pakeisti sprendimo dalį, kuria iš atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ apeliantei priteista 90 Lt ekspertizės išlaidų bei priteisti visas ekspertizės išlaidas – 574,66 Lt; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde ginčijamos teismo išvados apie apeliantės ėjimą ar buvimą važiuojamoje kelio dalyje degant raudonam šviesoforo signalui, nurodant, kad teismas negalėjo šios išvados padaryti neapklausęs eismo įvykį mačiusių asmenų. Apeliantė taip pat nesutinka su teismo išvada dėl neturtinės žalos dydžio, nurodydama, jog teismo priteista neturtinės žalos atlyginimo yra pernelyg maža. Pasak apeliantės, teismas nevertino įrodymų, nukrypo nuo LAT praktikos, kai net ir esant nukentėjusiojo dideliam neatsargumui (ką apeliantė ginčija), LAT nuomone ir 15 000 Lt dydžio neturtinės žalos įvertinimas yra protingas. Apeliantė taip pat nesutiko su teismo sprendimu priteisti atsakovo O. A. naudai 2 000,00 Lt bylinėjimosi išlaidų ir atsižvelgiant į patenkintų reikalavimų dalį atitinkamai priteista tik dalimi apeliantės sumokėtų ekspertizės išlaidų, kadangi tokiu būdu teismas nukrypo nuo LAT suformuotos praktikos dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo neturtinės žalos atlyginimo bylose, kai yra priteisiamos visos bylinėjimosi išlaidos, o atsakovui šios išlaidos nėra priteisiamos, jei teismas pripažįsta esant neturtinę žalą, nepaisant to, kad priteistos neturtinės žalos dydis ir buvo teismo sumažintas.

Atsiliepimas

Atsakovas UAB DK „PZU Lietuva“ atsiliepime prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti. Pasak atsakovo, apeliaciniame skunde nepagrįstai iškraipomos 2009-10-15 eismo įvykio aplinkybės bei klaidinamas apeliacinės instancijos teismas dėl sprendime nurodytų motyvų. Atsakovas pabrėžia, kad teismas, priešingai nei yra nurodyta apeliaciniame skunde, nėra nurodęs, jog atsakovas O. A., kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, galėjo išvengti susidūrimo su apeliante ir taip išvengti autoįvykio. Teismas tik nurodė, kad negalima daryti vienareikšmės išvados, jog atsakovas O. A. neturėjo jokios techninės galimybės išvengti susidūrimo, tačiau toks teismo teiginys jokiu būdu nereiškia teismo konstatavimo, kad šią galimybę O. A. turėjo ir ja nepasinaudojo. Pasak atsakovo, ieškovės apeliaciniame skunde pažeidžiami ir įrodymų vertinimo principai. Į bylą pateiktuose prokuratūros nutarimuose yra aiškiai ir nedviprasmiškai nustatyta, kad ieškovė įžengė į kelio važiuojamąją dalį degant draudžiamam šviesoforo signalui, tuo grubiai pažeidė KET punktus, dėl ko ir įvyko šis eismo įvykis. Atsakovas atkreipia teismo dėmesį į tai, kad šie nutarimai atitinka CPK įtvirtintus oficialių rašytinių įrodymų kriterijus ir turi didesnę įrodomąją galią. Todėl ir į ieškovės argumentą, kad teismas negalėjo išvados dėl ieškovės įžengimo į kelią degant draudžiamam šviesoforo signalui padaryti neapklausęs eismo įvykį mačiusių asmenų, atsakovas atsikirto nurodydamas, kad liudytojų apklausa buvo atlikta ikiteisminio tyrimo metu, todėl papildomas jų iškvietimas į civilinės bylos nagrinėjimą netenka prasmės ir neturi jokios įtakos pakartotiniam valstybės pareigūnų nustatytų aplinkybių konstatavimui. Atsakovas taip pat visiškai nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog teismo priteista neturtinės žalos atlyginimo yra pernelyg maža, kadangi pati nukentėjusioji yra atsakinga už sukeltą kelių eismo įvykį, todėl nei UAB DK „PZU Lietuva“, nei O. A. neturi teisinės pareigos atlyginti nukentėjusiosios gydymo išlaidas ar neturtinę žalą.

Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą atsakovas O. A. prašo skundo netenkinti. Atsiliepimą grindžia atsiliepime į atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ apeliacinį skundą nurodytais argumentais.

Motyvuojamoji dalis

Atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ apeliacinis skundas netenkintinas.

Ieškovės apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl teisėjų kolegija pasisako apeliaciniuose skunduose keliamu klausimu dėl didesnio pavojaus šaltinio valdytojo civilinės atsakomybės atsižvelgiant į nukentėjusiojo kaltės formą.

Pagal CK 6.270 straipsnio 1 dalį žalą, padarytą asmeniui didesnio pavojaus šaltinio, privalo atlyginti tokį šaltinį valdantis asmuo. Byloje įrodyta, kad 2009 m. sausio 15 d., apie 18.45 val. Vilniuje, (duomenys neskelbtini) ties 54 numeriu pažymėtu pastatu, reguliuojamoje pėsčiųjų perėjoje įvyko autoįvykis, kurio metu atsakovo valdoma transporto priemonė partrenkė ir sunkiai sužalojo ieškovę, - šis atvejis pirmosios instancijos teismo tinkamai kvalifikuotas pagal CK 6.270 straipsnį kaip griežtos civilinės atsakomybės be kaltės atvejis. Bylos medžiaga patvirtina, jog dėl minėto įvykio buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnyje, kuris, atsakovo O. A. veiksmuose nenustačius nusikalstamos veikos požymių, nutrauktas Vilniaus apylinkės prokuratūros 2010 m. vasario 2 d. nutarimu, be kita ko konstatavus, kad eismo įvykis kilo dėl ieškovės kaltės. Atsakovas O. A. teigė, kad ieškovė į važiuojamąją kelio dalį esant draudžiamam šviesoforo signalui įėjo tyčia, atsakovas UAB DK „PZU Lietuva“ nurodė, jog ieškovė šviesoforo signalais nesivadovavo ir jai sunkių padarinių kilo dėl ieškovės didelio neatsargumo. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs rašytinę bylos medžiagą ir šalių paaiškinimus, padarė išvadą, kad labiau tikėtina, jog ieškovė į važiuojamąją dalį įžengė degant raudonam šviesoforo signalui, tuo pažeisdama KET 50, 78.12 punktų reikalavimus, tačiau ieškovės veiksmuose tyčios ar didelio neatsargumo nenustatė. Šią teismo poziciją atsakovas UAB DK „PZU Lietuva“ kritikuoja motyvuodamas tuo, kad pažeisdama pėsčiosios pareigas ieškovė numatė ar bent jau privalėjo numatyti žalingas pasekmes, kurias galėjo padaryti didesnio pavojaus šaltinis ir leido šioms pasekmėms atsirasti.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą ir teismo procesinio sprendimo turinį konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė ieškovės kaltę. Ieškovė į reguliuojamą pėsčiųjų perėją įėjo degant raudonam šviesoforo signalui vakarinio piko metu eismui sostinėje esant itin intensyviam eismui prieš pat atvažiuojantį atsakovo O. A. vairuojamą automobilį, sudarydama jam staigią ir neišvengiamą kliūtį. Toks ieškovės elgesys, kuomet ji turėjusi žinoti pakankamai aiškius saugumo reikalavimus ir įvertinti jų nesilaikymo riziką, toliau elgėsi ne tik neapdairiai, bet ir akivaizdžiai pavojingai, laikytinas daug labiau neatsargiu, nei būtų galima tikėtis iš įprastai apdairaus ir atsakingo žmogaus, todėl apeliacinės instancijos teismas vertina ieškovės veiksmus kaip padarytus esant labai dideliam neatsargumui bei lemiamai sukėlusius žalos atsiradimą.

Pagal 6.270 straipsnio 1 dalies nuostatas asmuo, gali būti visiškai ra iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės tik įrodęs buvus force majeure arba nukentėjusiojo tyčią ar didelį neatsargumą. Teismų praktikoje šis straipsnis taikytinas kartu su CK 6.282 straipsniu, pagal kurio 1 dalį nukentėjusio asmens didelis neatsargumas, padėjęs žalai atsirasti ar jai padidėti, gali įtakoti atlygintinos žalos dydį arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. Taigi, nors nukentėjusiojo didelio neatsargumo taisyklė laikytina didesnio pavojaus šaltinio valdytojo gynybos būdu, šios taisyklės taikymas per se nereiškia, jog didesnio pavojaus šaltinio valdytojas dėl nukentėjusiojo didelio neatsargumo bus visiškai atleistas nuo atsakomybės už padarytą žalą – dėl to kiekvienu atveju sprendžia teismas, įvertinęs visas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, t.y. žalą padariusio ir nukentėjusiojo asmens elgesį įvykio metu, pastarojo kaltės dydį, kitas svarbias aplinkybes, taip pat asmens interesus ir objektyviosios civilinės atsakomybės kompensacinę paskirtį.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus rašytinius įrodymus, tarp jų ekspertizės aktą, nepagrįstai sprendė, jog vienareikšmė išvada, kad atsakovas O. A. neturėjo techninių galimybių išvengti susidūrimo, negalima. Teismas turi įvertinti ir pasisakyti, kurios iš ginčijamų bylos aplinkybių laikomos nustatytomis, o kurios – ne (CPK 265str.1d.). Teismo konstatavimas, kad išvada dėl tam tikrų ginčo faktų yra nevienareikšmė yra aiškiai nepakankamas ir tokia išvada sprendimas teisėtai negali būti grindžiamas. Nors byloje neturi būti įrodinėjama padidinto pavojaus šaltinio valdytojo kaltė, visi kiti delikto elementai, tarp jų – ir neteisėti veiksmai, turi būti įrodyti, o įrodinėjimo pareigą turi ieškovė (CPK 178str.). Jeigu kaltė kaip vienas iš civilinės atsakomybės pagrindų susijęs su asmens galėjimu atlikti tam tikrus veiksmus ar nuo jų susilaikyti, tai neteisėti veiksmai, kaip civilinio delikto sudėties elementas susiję su asmens privalėjimu atlikti tam tikrus veiksmus ar nuo jų susilaikyti. Byloje nepaneigtas atsakovo paaiškinimas, kad jis įvykio metu važiavo neviršydamas leistino maksimalaus greičio – 50 km/h, tikslus atsakovo vairuoto automobilio greitis nenustatytas. 2010 m. lapkričio 26 d. ekspertizės akte Nr. 11-2353 (10) konstatuota, kad buvusioje kelio situacijoje transporto priemonės vairuotojas O. A., važiuodamas orientaciniu 39-49 km/h greičiu, turėjo techninę galimybę išvengti pėsčiosios partrenkimo, jeigu jos įžengimo į važiuojamąją dalį momentu, po kurio ji judėjo iki partrenkimo vietos ir ten stabtelėjo/sustojo, transporto priemonė nuo partrenkimo vietos buvo ne mažesniu kaip 22,5 – 30,9 metro atstumu, atitinkamai važiavimo greičiui. Transporto priemonių priskyrimas didesnio pavojaus šaltiniams suponuoja valdančių transporto priemones asmenų ypatingą rūpestingumą ir apdairumą veikiant, todėl transporto priemonių vairuotojai kaip padidinto pavojaus šaltinio valdytojai ne tik privalo įgyti specialių žinių, bet ir būti ypač atidūs pasirinkdami važiavimo greitį, vertindami važiavimo, meteorologines sąlygas, kelio ir transporto priemonės būklę, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų laiku ir efektyviai, nesukeldami padarinių kitiems eismo dalyviams, sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios numatomos ir galimos laiku pastebėti kliūties. Byloje esančioje ikiteisminio tyrimo medžiagoje apklausti liudytojai nurodė, kad ieškovė iki partrenkimo perėjo dvi eismo juostas atsakovo O. A. judėjimo kryptimi iš kairės ir prieš ją partrenkiant stabtelėjo. Tokios aplinkybės, kurios turi būti laikomos nustatytomis byloje, kartu su ta aplinkybe, kad įvykio metu dar nebuvo tamsu, nors ir pradėję temti (policijos pareigūnų apžiūros protokole užfiksuotas matomumas 100m.), leidžia apeliacinės instancijos teismui daryti išvadą, kad pakanka įrodymų, kad atsakovas O. A. privalėjo numatyti ir pastebėti ieškovę kaip potencialią (o nuo ištisinės linijos kirtimo – ir kaip aktualią) kliūtį važiuojamojoje kelio dalyje anksčiau, negu momentas, kuriuo ėmėsi staigaus stabdymo iki susidūrimo, taigi - didesniu negu 30.9 metro atstumu ir taip privalėjo išvengti susidūrimo buvusiomis sąlygomis, todėl nustatyta, kad atsakovas O. A. nepadarė visko, ką tomis aplinkybėmis privalėjo padaryti, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, iš anksto nesiėmė veiksmų sumažinti greitį artėjant kliūčiai ir taip atliko neteisėtus veiksmus (2008 07 16 redakcijos Kelių eismo taisyklių 133p.). Nustačius atsakovo O. A. neteisėtus veiksmus, esančius priežastiniame ryšyke su ieškovei padaryta žala, net ir netiriant šio atsakovo kaltės, nustatomas pagrindas atsakovo O. A. civilinei atsakomybei atsirasti (CK 6.270str.1d.). Kartu nustačius didelį ieškovės neatsargumą, pripažintina esant pagrindui iš dalies atleisti atsakovą nuo pareigos atlyginti padarytą žalą CK 6.282 straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais ir dėl to žalos dydis atitinkamai mažintinas (CK 6.263 straipsnis, 6.270 straipsnio 1 dalis). Atkreiptinas dėmesys, kad Vilniaus apylinkės prokuratūros 2010 m. vasario 2 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini) nustatytos aplinkybės ir padarytos išvados neturi prejudicinės galios šiai civilinei bylai, nes ikiteisminio tyrimo metu buvo vertinti tik atsakovo O. A. veiksmai baudžiamosios atsakomybės aspektu ir neanalizuoti jo kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojo veiksmai civilinės atsakomybės kontekste (CPK 182 straipsnio 1 dalies 3 punktas, CK 6.270 straipsnis), tačiau tyrimo metu surinkta medžiaga ir jos išvados vertinamos kaip rašytiniai įrodymai šioje byloje. Taip pat apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad vertina atsakovo O. A. veiksmų neteisėtumą tik kaip civilinės atsakomybės pagrindą, bet netiria ir nevertina jų kitų teisinių atsakomybių rūšių požiūriu.

Neturtinės žalos prigimtis lemia, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusį asmenį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginės žalos ekvivalentą. Bendrieji neturtinės žalos dydžio, kurį apsprendžia konkrečios situacijos aplinkybės, kriterijai numatyti CK 6.250 straipsnyje, kurį taikant teismų praktikoje pabrėžiama, kad turi būti įvertinta turinčių įtakos neturtinės žalos dydžiui kriterijų visuma, negali būti sureikšminamas nei atskirai paimtas kuris nors kriterijus, nei grupė jų, turi būti atsižvelgta į aspektus, dėl kurių žalos dydis nustatytinas didesnis ir vertinamos aplinkybės, dėl kurių nukentėjusysis neturėtų tikėtis labai didelio žalos įvertinimo pinigais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-450/2006). Kasacinio tesimo praktikoje nukentėjusiojo kaltė vertinama ne kaip žalos dydį mažinanti aplinkybė pagal CK 6.282 straipsnį, bet kaip vienas iš kriterijų, dėl kurio neturtinės žalos dydis gali būti mažesnis pagal CK 6.250 straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-450/2006) tuo aspektu, kad neteisinga žalos, už kurią atsakingas pats nukentėjusysis, atlyginimo pareigą perkelti kitam asmeniui.

Kaip matyti iš CK 6.250 straipsnio, nukentėjusiojo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma nėra lemiamu kriterijumi teismui sprendžiant dėl teisingo žalos atlyginimo konkrečioje byloje, todėl ieškovė turėjo pagrįsti kuo daugiau ir kuo svaresnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų. Teisingas neturtinės žalos dydis privalo būti individualizuotas, o tam reikia nustatyti, kiek patirti sužalojimai pakeitė ieškovės gyvenimą, kokių nukentėjusioji gyvenimo galimybių neteko ir šių galimybių reikšmę nukentėjusiajai, įvertinti nukentėjusiosios individualių išgyvenimų trukmę ir intensyvumą. Nagrinėjamoje byloje išvada apie atsakovo neteisėtais veiksmais sukeltus padarinius nustatyta duomenimis apie ieškovės sveikatos būklę po tiriamo įvykio. Net ir nustačius, kad ieškovė patyrė didelius judėjimo galimybių, įprasto gyvenimo džiaugsmų praradimus, kartu turi būti vertinamas byloje nustatytas jos kaltės dydis, apeliacinės instancijos teismo šioje byloje įvertintas kaip labai didelis neatsargumas.

Teisėjų kolegija, ištyrusi byloje teismo nustatytų aplinkybių kontekste ieškovei kompensuotinos neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, t.y. sveikatos sužalojimo laipsnį, pobūdį ir padarinius: ieškovė iki eismo įvykio turėjo negalią, eismo įvykyje buvo sunkiai sužalota, ilgą laiką gydyta ligoninės reanimacijos ir intensyviosios terapijos, neurologijos, palaikomojo gydymo ir slaugos skyriuose, dėl daugybinių sužalojimų patyrė fizinį skausmą, koordinacijos ir dubens organų sutrikimus, sveikatos sutrikdymo pasekmės tęstinės, ilgalaikės, tikėtina - nepašalinamos, ieškovei reikalinga nuolatinė priežiūra ir tolesnis gydymas, kas neabejotinai sukėlė ieškovei didelių dvasinių išgyvenimų ir nevisavertiškumo jausmą; atsakovo O. A. veiksmų neteisėtumo pobūdį; nukentėjusiosios didelį neatsargumą, turėjusį įtakos šios žalos atsiradimui, siekdama nukentėjusiosios ir žalą padariusio asmens interesų pusiausvyros, atsižvelgdama į lygiateisiškumo principą nustatant neturtinės žalos dydį, t.y., kad analogiškos bylos būtų sprendžiamos panašiai, bei į tai, kad baudiniai tikslai siekiami baudžiamosios, bet ne civilinės teisės priemonėmis, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priteisė pernelyg mažą kompensaciją ieškovei už patirtą neturtinę žalą (CK 6.250 straipsnio 2 dalis), kurios dydis keičiamas, ją padidinant. Kadangi atsakovas UAB DK PZU Lietuva šioje dalyje atsakovų 2009 04 01 sudarytos transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties pagrindu atsako tik 1000 EUR suma (Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11str.1d.1p.), likusi 7000 Lt neturtinės žalos dalis priteisiama iš atsakovo O. A., taip ieškovei teisingai bendrai atlyginant maždaug 10000 Lt kompensaciją už patirtą neturtinę žalą.

Teisėjų kolegija atmeta ieškovės argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nesirėmė teismų praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžių analogiškose bylose. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori, o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to, kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi. Šioje byloje negali būti vadovaujamasi ieškovės nurodytomis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis, nes jos priimtos bylose, kurių aplinkybės, susijusios su žalos padarymo pobūdžiu, žalos padariusio asmens elgesiu ir nukentėjusių asmenų veiksmais, taip pat kitos reikšmingos aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių.

Teisėjų kolegija taip pat pripažįsta nepagrįstais atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ argumentus, kad dalies ieškovės medikamentų ir maisto papildų vartojimo priežastinis ryšys pernelyg nutolęs nuo eismo įvykio metu patirtų traumų gydymo. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino susidariusios situacijos išskirtinumą, t.y., kad ieškovė iki eismo įvykio turėjo negalią ir eismo įvykio metu patirtas sunkus sveikatos sutrikdymas galėjo sukelti daug didesnių neigiamų pasekmių bendrai ieškovės sveikatos būklei, lemti kitų ligų paūmėjimą negu visiškai sveikam asmeniui, todėl pagrįstai kaip atlygino ieškovei visas patirtas sveikatos grąžinimo išlaidas, kaip susijusias su konkrečiu sveikatos sutrikdymu, kurios šioje byloje nėra didelės ieškovei pasirinkus ekonomiškus veiksmus, siekiant sumažinti žalos dydį.

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Tai reiškia, jog turėtų bylinėjimosi išlaidų kompensaciją gauna palankaus teismo sprendimo sulaukusi, t.y. bylą laimėjusi šalis. Byloje nustatyta, kad ieškovė pirmosios instancijos teisme turėjo 574,66 Lt bylinėjimosi išlaidų, tenkinus reikalavimų dalį, ieškovei iš atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ priteista 90,00 Lt bylinėjimosi išlaidų, iš ieškovės atsakovo O. A. naudai priteista 2 000,00 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Toks teismo bylinėjimosi išlaidų paskirstymas neatitinka proceso įstatyme numatytų taisyklių, nes ieškovės reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo iš esmės buvo patenkintas, nepriklausomai nuo to, kad nebuvo patenkinta dalis pareikšto reikalavimo, todėl ieškovei iš atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ priteistina 574,66 Lt bylinėjimosi išlaidų, pripažįstant, kad atsakovams šios išlaidos nekompensuojamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).

Iš dalies tenkinus ieškovės apeliacinį skundą, ieškovei iš atsakovų priteistina pusė apeliacinės instancijos teisme patirtų 1 452,00 Lt bylinėjimosi išlaidų, atsakovo O. A. apeliacinės instancijos teisme turėtos 700,00 Lt dydžio bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).

Remiantis aukščiau išdėstytu teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai išsprendė tarp šalių kilusį ginčą, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas, reglamentuojančias griežtą civilinę atsakomybę ir žalos atlyginimą sveikatos sužalojimo atveju, priėmė iš esmės pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad teismas netinkamai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, skundžiamas teismo sprendimas iš dalies keičiamas, ieškovei iš atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ priteisiant 574,66 Lt bylinėjimosi išlaidų ir naikinant sprendimo dalį, kuria atsakovui O. A. iš ieškovės priteistos bylinėjimosi išlaidos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalis 3 punktu,

nutarė:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. liepos 5 d. sprendimą pakeisti.

Sprendimo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo išdėstyti taip:

Priteisti ieškovei J. M. 1000 EUR neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo UAB DK PZU Lietuva ir 7000 Lt neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo O. A..

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. liepos 5 d. sprendimu priteistas iš atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ 90,00 Lt bylinėjimosi išlaidas ieškovės J. M. naudai padidinti iki 574,66 Lt;

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. liepos 5 d. sprendimo dalį, kuria priteista iš ieškovės J. M. 2 000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti atsakovo O. A. naudai panaikinti ir atsakovo O. A. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmesti.

Likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ 700,00 Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovo O. A. naudai.

Priteisti iš atsakovų UAB DK „PZU Lietuva“ ir O. A. po 363,00 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovės J. M. naudai.

Kolegijos pirmininkas Vytautas ZeliankaKolegijos teisėjai Jelena ŠiškinaTatjana Žukauskienė