Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

2024-06-11 · Byla Nr. BIK-248/2024

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2024-06-11
Bylos Nr.
BIK-248/2024
Teisminio proceso Nr.
1-04-4-00058-2021-7
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Alenas Piesliakas (pirm.), Artūras Pažarskis, Danutė Jočienė
Nuteistasis
D. D.
Advokatai
Regimantas Špelveris
Kasacinio skundo Nr. DOK-2103/2024
Teisminio proceso Nr. 1-04-4-00058-2021-7
(S)LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMASNUTARTIS2024 m. birželio 11 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Aleno Piesliako (kolegijos pirmininkas), Danutės Jočienės ir Artūro Pažarskio, rašytinio proceso tvarka spręsdama nuteistojo D. D. gynėjo advokato Regimanto Špelverio kasacinio skundo dėl Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. birželio 27 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. vasario 27 d. nutarties priėmimo klausimą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Kasaciniu skundu D. D. gynėjas advokatas R. Špelveris prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį, D. D. išteisinti ir bylą nutraukti.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad abiejų instancijų teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 1 straipsnio, 44 straipsnio 6, 7 dalių, 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų pažeidimus, nesilaikė teismų praktikos išaiškinimų, taip pat pažeidė teismo proceso rungtyniškumo, asmens nekaltumo prezumpcijos ir in dubio pro reo principus.

Šalies argumentai

Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas kruopščiai nepatikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo pagal apeliacinį skundą, savo nutartyje neaptarė visų byloje nepašalintų neaiškumų ir prieštaravimų. Šio teismo išvados, kad netiesioginiai įrodymai neturi viršenybės tiesioginių įrodymų vertinimui dėl asmens kaltės pagrindimo, kasatoriaus nuomone, prieštarauja teismų praktikai. Taigi abiejų instancijų teismų sprendimai grįsti prielaidomis ir nepašalintomis abejonėmis, bylos aplinkybės ištirtos neišsamiai, darant išvadas remtasi BPK reikalavimų neatitinkančiais, neleistinais ir nepatikimais įrodymais, įrodymai vertinti atskirai vienas nuo kito, nevertinta jų visuma, tarpusavio ryšys.

Pasak kasatoriaus, teismai neišsamiai atskleidė nuteistojo teisinį ir faktinį santykį su inkriminuota nusikalstama veika. Kvalifikuojant D. D. veiksmus pagal BK 199² straipsnio 2 dalį, turėjo būti vadovaujamasi tik neginčijamais, teisiamajame posėdyje patikrintais tiesioginiais įrodymais, o ne netiesioginiais. Tokios rūšies įrodymai BPK 20 straipsnyje neįtvirtinti. Tuo tarpu abiejų instancijų teismai iš esmės pripažino, kad byloje nėra D. D. kaltę patvirtinančių tiesioginių įrodymų, o egzistuoja tik netiesioginiai įrodymai, tarp kurių yra ir paties D. D. parodymai, kuriuos teismai interpretavo kaltinimui palankia linkme. Teismai ignoravo elementarią logiką, kad jis galėjo be įmonės žinios ir be jokio tarimosi su darbdaviu, savo valia pasiimti transporto priemonę ir atlikti kokius nors veiksmus, be kita ko, vykti nepažįstamo asmens nurodymu pasikrauti krovinio į Latviją. Teismai nepaneigė, kad UAB „M“ užsakė kelto bilietus anksčiau, nei D. D. gavo nurodymą vykti į reisą. Šią aplinkybę atskleidžia bendrovės vadovo I. D. parodymai, duomenys apie bilieto į keltą įsigijimą, informacija apie I. D. mobilaus ryšio telefono prisijungimą prie bazinės stoties. Byloje nėra duomenų, kad apie maršrutą D. D. būtų žinojęs iki 2021 m. spalio 7 d.

Kasatorius taip pat nurodo, kad teismai padarė išvadą, jog D. D. turėjo pamatyti važtaraštyje neteisingai nurodytą krovinio pakrovimo vietą, padaryti apie tai įrašą ir atsisakyti vežti krovinį. Tačiau vežėjo atsakomybė prasideda nuo to momento, kai krovinį priėmė vežti, nesvarbu, kur yra nurodyta krovinio pakrovimo vieta (Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos 17 straipsnis). Tokie veiksmai (ar neveikimas) baudžiamojoje teisėje galėtų būti vertinami kaip padaryti neatsargia kaltės forma, o civilinėje teisėje – kaip pareigų neatlikimas ir aplaidumas (pareigybių nesilaikymas ar pan.). Tačiau abiejų instancijų teismai nusprendė, kad D. D. veikė tiesiogine tyčia. D. D. elgesys muitinio patikrinimo metu ir muitinės darbuotojo parodymai patvirtina, kad D. D. vežamas krovinys nekėlė įtarimų, tai jam buvo įprastas krovinio pervežimas. Tačiau visos šios byloje nepašalintos abejonės ir neaiškumai buvo vertinami būtent nuteistojo kaltumui pagrįsti. Byloje nėra jokių duomenų, kuriais remiantis būtų galima nustatyti BK 199² straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos požymius.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinį skundą atsisakytina priimti.

Pagal BPK 369 straipsnio 1 dalį ir 376 straipsnio 1 dalį, nagrinėdamas kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Nesutikimas su teismų padarytomis išvadomis dėl veikos faktinių aplinkybių nustatymo ir byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra kasacinio apskundimo pagrindas ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Kasacinės instancijos teismas iš naujo netiria įrodymų bei nenustato faktinių bylos aplinkybių. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, išsprendžiama apeliacinės instancijos teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-27-746/2015, 2K-P-135-648/2016, 2K-7-8-788/2018 ir kt.). Kasacinio skundo teiginiai, kurie grindžiami subjektyviu bylos aplinkybių bei įrodymų vertinimu, įrodymais nepagrįstomis versijomis, deklaratyviai pareiškiant apie padarytus procesinius pažeidimus, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas.

Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad jame iš esmės yra ginčijamos žemesniųjų instancijų teismų nustatytos faktinės bylos aplinkybės ir padarytos išvados dėl nuteistojo kaltės. Tuo tarpu kasacinio apskundimo pagrindai skunde nurodomi gana formaliai. Kasaciniame skunde dėstomi argumentai, kuriais nesutinkama su teismų atliktu įrodymų vertinimu, jų pagrindu nustatytomis bylos aplinkybėmis bei teisiniu jų vertinimu, pateikiamas savas subjektyvus situacijos ir atskirų įrodymų vertinimas, kuris, kasatoriaus nuomone, nuomone, patvirtina, kad D. D. nepadarė BK 199² straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos.

Teisėjų atrankos kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasaciniame skunde keliami klausimai dėl D. D. inkriminuotos nusikalstamos veikos įrodytumo apeliacinės instancijos teismo nutartyje pakankamai detaliai išnagrinėti ir dėl jų pateiktos motyvuotos teismo išvados. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus ir jų visumos pagrindu priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį D. D., būtų padaręs esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus ar netinkamai aiškinęs ir taikęs baudžiamąjį įstatymą – BK 199² straipsnio 2 dalį. Kasaciniame skunde nepateikta teisinių argumentų dėl šių apeliacinės instancijos teismo išvadų nepagrįstumo. Toks kasacinio skundo argumentavimas, kuris grindžiamas apeliacinės instancijos teismo išnagrinėtomis aplinkybėmis, deklaratyviai pareiškiant apie teismų padarytus BPK reikalavimų, rungimosi, nekaltumo prezumpcijos ir in dubio pro reo principų pažeidimus, nelaikytini tinkamais teisiniais argumentais, pagrindžiančiais BPK 369 straipsnyje nurodytus apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad kasacinis skundas neatitinka jam keliamų BPK 368 straipsnio 2 dalies reikalavimų ir 369 straipsnyje nustatytų pagrindų, todėl atsisakytina jį priimti (BPK 372 straipsnio 4 dalies 3, 4 punktai).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 372 straipsnio 3 dalimi, 4 dalies 3, 4 punktais, 5 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atsisakyti priimti D. D. gynėjo advokato Regimanto Špelverio kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.

Teisėjai Alenas PiesliakasDanutė JočienėArtūras Pažarskis