- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-07-08
- Bylos Nr.
- 1A-140-491/2022
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Valdas Petras
- Nuteistasis
- D. G.
- Advokatai
- Vytautas Kupcikevičius
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Donato Jatužio, Valdo Petro Meidaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dainos Vaidachavičienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. G. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2022 m. gegužės 5 d. nuosprendžio, kuriuo jis buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalį 80 MGL (4000 Eur) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, jam buvo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti visų rūšių kelių transporto priemones 4 metams.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
1. D. G. buvo nuteistas už tai, kad vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo, kai jam buvo nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, o būtent: 2021 m. liepos 9 d. apie 20.23 val., (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį BMW, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), nepasirinko saugaus greičio, kelio vingyje nesuvaldė automobilio, nuvažiavęs nuo kelio, atsitrenkė į medžio kelmus ir po eismo įvykio padarymo iki jo aplinkybių nustatymo vartojo alkoholinius gėrimus, iki kol 2021 m. liepos 9 d. 20.55 val. atvykę policijos pareigūnai nustatė jam mažiausią 1,701 promilės neblaivumą.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis D. G. prašo jį išteisinti. Apeliaciniame skunde nurodo, kad
baudžiamasis procesas prieš jį nebuvo objektyvus, teismas apkaltinamąjį nuosprendį priėmė vadovaudamasis tik jį kaltinančiais įrodymais. Cituodamas savo, liudytojų parodymus, nuteistasis teigia, kad liudytojų S. M., A. S., B. S. ir policijos pareigūnų parodymais negalima tikėti, kadangi jie siekia jam pakenkti, be to jų parodymai prieštarauja tarpusavyje. Tuo tarpu liudytojų M. P., J. J., M. M. parodymai yra patikimi, dėl jų suinteresuotumo byloje nėra jokių duomenų. Nurodo, kad byloje nebuvo paneigta gynybos versija, jog automobilį vairavo M. M.. Jis (nuteistasis) niekaip negalėjo M. M. įsodinti į vairuotojo vietą dėl savo patirtų sužalojimų, aukšto ūgio (194 cm) bei dėl to, kad automobilio vairuotojo durelės buvo sulinkusios taip, kad gaisrininkai negalėjo M. M. ištraukti per vairuotojo langą.
4. Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Apeliacinis skundas atmetamas.
6. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliaciniame skunde nuteistasis D. G. nesutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu, nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis bei padarytomis išvadomis dėl jo kaltės pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį. Apeliaciniame skunde jis nurodo tokius esminius argumentus: 1) apkaltinamąjį nuosprendį pirmosios instancijos teismas grindė nepatikimais liudytojų S. M., A. S., B. S., policijos pareigūnų parodymais; 2) vertindamas byloje surinktus įrodymus, pirmosios instancijos teismas prioritetą suteikė šių minėtų liudytojų parodymams, nesivadovavo nuteistojo D. G., liudytojų M. M., K. G., J. J., M. P. parodymais; 3) pirmosios instancijos teismas nepaneigė gynybos iškeltos versijos, kad po eismo įvykio D. G. bandė išlipti pro automobilio vairuotojo pusės dureles, dėl ko savo krauju ištepė toje pusėje išsiskleidusią oro pagalvę. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka.
7. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas D. G. kaltu, savo išvadas motyvavo ne tik liudytojų S. M., A. S., policijos pareigūnų parodymais bei kitais jį kaltinančiais įrodymais – teismas vertino byloje surinktų įrodymų visumą, t. y. ir paties nuteistojo parodymus, visų liudytojų parodymus, rašytinius bylos įrodymus, nurodė, kad visais šiais įrodymais remiasi tiek, kiek juos patvirtina byloje surinktų įrodymų visetas. Tai atitinka BPK 20 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, teismas jas taikė tinkamai, todėl abejoti skundžiamo nuosprendžio objektyvumu bei teisėtumu teisėjų kolegija neturi pagrindo. Pritardama pakankamai išsamiems pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvams, teisėjų kolegija atsako į esminius apeliacinio skundo argumentus.
8. Šioje byloje nustatyta, kad 2021 m. liepos 9 d. apie 20.23 val. įvyko eismo įvykis, kurio metu automobilis BMW nuvažiavo nuo kelio ir atsitrenkė į medžio kelmus, o juo važiavusiems D. G. ir M. M. buvo padaryti sužalojimai, kvalifikuoti atitinkamai kaip nesunkus ir nežymus sveikatos sutrikdymas. Po šio eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo, t. y. iš esmės iki tada, kai policijos pareigūnų pirmas ekipažas atvažiavo į įvykio vietą, tiek D. G., tiek M. M. gėrė alkoholį, D. G. jau buvo išlipęs iš automobilio ir vaikščiojo netoliese jo, o M. M. sėdėjo automobilio vairuotojo vietoje. Patikrinus pastarųjų girtumą, D. G. buvo nustatytas 1,701 promilių girtumas, M. M. – 2,43 promilių girtumas. Tokias aplinkybes patvirtina nuteistojo D. G., iš esmės visų liudytojų parodymai, specialisto išvados, įvykio vietos, automobilio apžiūrų protokoluose užfiksuoti duomenys, vaizdo ir garso įrašai iš policijos pareigūnų kūno kamerų, alkoholio kiekio matavimo panaudojimo registracijos žurnalo įrašai bei kiti rašytiniai bylos įrodymai. Šios faktinės aplinkybės byloje nėra ginčijamos, todėl jos laikomos nustatytomis ir išsamiau nebeaptarinėjamos.
9. Apeliaciniame skunde nuteistasis D. G. nesutinka su tuo, kad tai jis vairavo automobilį BMW ir padarė eismo įvykį. Nuteistasis iš esmės viso proceso metu (nuo jo pirmos apklausos ikiteisminio tyrimo metu) tai neigė nurodydamas, jog automobilį BMW vairavo ir eismo įvykį padarė M. M., o jis sėdėjo priekinėje keleivio vietoje. Tačiau skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas padarė priešingą išvadą – visiškai pagrįstai pripažino, jog būtent apeliantas vairavo automobilį ir sukėlė eismo įvykį šios nutarties 1 punkte nurodytomis aplinkybėmis. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ši aplinkybė byloje yra įrodyta liudytojų S. M., A. S., policijos pareigūnų H. S., O. G., V. Č., A. K. parodymais, policijos pareigūno kūno kameromis darytais vaizdo bei garso įrašais, specialisto išvadomis bei kitais bylos įrodymais.
10. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad liudytojų S. M., A. S., H. S., O. G., V. Č., A. K. parodymai yra visiškai patikimi, todėl jais pagrįstai buvo grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis. Visų pirma, nors nuteistasis D. G. tiek tyrimo metu, tiek teisme teigė niekada neprisipažinęs, jog tai jis vairavo, šie jo parodymai neatitinka tikrovės. Iš policijos pareigūno H. S. kūno kamera daryto vaizdo bei garso įrašo matyti, kad dar įvykio vietoje policijos pareigūnams D. G. pripažino vairavęs automobilį BMW. Tai patvirtino ir pirmųjų į eismo įvykio vietą atvažiavusių liudytojų S. M. ir A. S. parodymai. Kaip jos parodė tiek į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams (iš pradžių – O. G.), tiek ikiteisminio tyrimo metu bei teisiamajame posėdyje, būdamos sodybos kieme, pamatė šalia esančiu keliu dideliu greičiu pravažiuojantį automobilį BMW ir po kelių sekundžių išgirdo smūgio ir dūžio garsus, po ko stojo tyla. Supratusios, jog įvyko eismo įvykis, jos iš karto paskambino bendruoju pagalbos numeriu ir nuvyko į įvykio vietą, kur buvo pirmos. Pamatė šalikelėje apgadintą automobilį BMW, kuriame sėdėjo du vyrai, kaip vėliau paaiškėjo – D. G. ir M. M.. Vyrų galvos buvo panirusios, bet netrukus jie pradėjo judėti. D. G., kuris sėdėjo už vairo, išlipo pro vairuotojo durelių langą. Pamatęs jas, D. G. grubiai pasakė, kad jos nematė, jog jis vairavo. Po to D. G. priėjo prie keleivio vietoje sėdinčio M. M. ir jam kažką pasakė, po ko pastarasis automobilio viduje perlipo ir atsisėdo į vairuotojo vietą. Neužilgo pradėjo rinktis žmonės, atvyko greitosios pagalbos bei policijos ekipažai. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl šių liudytojų parodymų patikimumo, skundžiamame nuosprendyje pagrįstai nurodė, jog jų parodymai viso šio proceso metu buvo nuoseklūs ir detalūs, sutapo tarpusavyje bei atitiko ir kitus bylos įrodymus. Pagal liudytojų policijos pareigūnų H. S., O. G., V. Č., A. K. parodymus S. M. ir A. S. į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams iškart nurodė, kad po eismo įvykio būtent D. G. sėdėjo automobilio BMW vairuotojo vietoje, o po to į šią vietą persėdo M. M.. Tai užfiksuota ir minėtame policijos pareigūno H. S. kūno kamera darytame vaizdo bei garso įraše. Esant tokioms aplinkybėms, minėtų liudytojų parodymais teisėjų kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas, tiki ir vadovaujasi jais spręsdamas D. G. kaltės klausimą.
11. Apeliaciniame skunde teigiama, kad liudytojos S. M. ir A. S. savo parodymais siekė jam pakenkti, nes jis ir B. S. (A. S. motina) yra verslo konkurentai, o policijos pareigūnai jį apkalba dėl ankstesnių jo padarytų teisės pažeidimų. Visų pirma, liudytojos B. S., kuri, anot nuteistojo, per S. M. ir A. S. siekė jam pakenkti, parodymai teisiamajame posėdyje nėra kaltinantys D. G., o kaip tik jį teisinantys. Tai pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė ir skundžiamame nuosprendyje. Liudytoja B. S. teisiamajame posėdyje parodė, kad išgirdusi eismo įvykiui būdingą garsą, nuėjo pažiūrėti, kas įvyko. Nuėjusi pamatė stovintį sudaužytą automobilį, prie kurio vaikščiojo to paties kaimo gyventojas D. G.. Po kelių minučių pamatė į eismo įvykio vietą atvykusią ir jos dukrą A. S. su S. M.. Pagal tokius liudytojos parodymus teisiamajame posėdyje į eismo įvykio vietą ji atvyko pirmiau negu liudytojos A. S. ir S. M. bei D. G. jau buvo išlipęs iš automobilio, taigi, jos negalėjo matyti, kad D. G. sėdėjo automobilio vairuotojo vietoje. Tačiau tokius liudytojos B. S. parodymus pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje motyvuotai atmetė kaip nepagrįstus, t. y. nenuoseklius, nes ikiteisminio tyrimo metu B. S. parodė, kad pirmos į įvykio vietą išvažiavo A. S. ir S. M., o ji (B. S.) tik išėjo ant kelio ir nuo ten stebėjo įvykio vietą. Būtent šie liudytojos B. S. parodymai ikiteisminio tyrimo metu atitinka liudytojų A. S. ir S. M. parodymus. Kaip pagrįstai nurodoma skundžiamame nuosprendyje, kad pirmos į įvykio vietą atvyko A. S. ir S. M., patvirtina ir A. S. iškart po eismo įvykio darytos fotonuotraukos, iš kurių matyti, kad įvykio vietoje be šių dviejų liudytojų ir ant žemės netoli automobilio vairuotojo durelių sėdinčio D. G. daugiau nėra jokių asmenų, tame tarpe – ir B. S.. Vien tai, kad D. G., kaip jis pats nurodė, anksčiau dažnai tekdavo susidurti su policijos pareigūnais, kurie šioje byloje buvo apklausti liudytojais, taip pat nesudaro pagrindo šių liudytojų parodymais netikėti. Byloje nėra įrodymų, kad iš vienos pusės – nuteistojo D. G., ir iš kitos pusės – minėtų liudytojais apklaustų policijos pareigūnų, tarpusavio santykiai būtų priešiški. Tokių duomenų nenurodoma apeliaciniame skunde ir jų nepatvirtina jokie kiti bylos įrodymai.
12. Apeliaciniame skunde, kaip ir iš esmės viso proceso metu, nuteistasis D. G. aiškino, kad jo kraujas ant išsiskleidusios vairuotojo pusės oro pagalvės pateko tuomet, kai jis bandė pro tą pusę išlipti iš automobilio BMW. Tačiau ir šią apelianto keltą versiją pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai ir motyvuotai atmetė. Visų pirma, sutinkama su pirmosios instancijos teismu, kad net ir tikint nuteistojo D. G. parodymais, jog jis sėdėjo automobilio BMW priekinėje keleivio vietoje, po eismo įvykio jam nebūtų buvę jokios prasmės ir logikos apsisunkinti save, t. y. brautis pro vairuotojo vietoje sėdėjusį M. M. ir bandyti išlipti pro užstrigusias vairuotojo dureles. Antra, kaip matyti iš policijos pareigūno H. S. kūno kamera daryto vaizdo bei garso įrašo, jo parodymų, įvykio metu liudytojas M. M. buvo be viršutinių drabužių, ant jo kūno nuo dešinio peties link juosmens buvo paraudimas, kuris rodo, jog eismo įvykio metu jis galėjo būti prisisegęs saugos diržą ir sėdėti keleivio vietoje. Tai patvirtino ir teismo medicinos specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią eismo įvykio metu M. M. sužalojimai galėjo būti padaryti jam sėdint keleivio vietoje. Teisiamajame posėdyje apklaustas teismo medicinos ekspertas Gintautas Serbenta paaiškino, jog taip galėjo būti. Nors ši specialisto išvada nėra kategoriška, tačiau šiuos įrodymus įvertinus kartu su anksčiau jau aptartais liudytojų H. S., O. G., V. Č., A. K., S. M. ir A. S. parodymais, aplinkybe, kad D. G. krauju buvo ištepta vairuotojo pusės išsiskleidusi oro pagalvė (pagal specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), darytina išvada, kad automobilį BMW vairavo ir eismo įvykį padarė ne M. M., o būtent nuteistasis D. G.
13. Atmetami apeliacinio skundo teiginiai, kad liudytojai M. M., K. G., J. J. ir M. P. davė sąžiningus parodymus ir jais patvirtinama nuteistojo D. G. versija, jog automobilį BMW vairavo M. M.. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas labai išsamiai aptarė, kodėl šių liudytojų parodymus atmeta. Su pirmosios instancijos teismo motyvais teisėjų kolegija sutinka. Visų pirma, sutinkama su pirmosios instancijos teismu, jog liudytojų M. M., K. G., J. J. ir M. P. parodymai buvo priderinti prie nuteistojo D. G. gynybos versijos siekiant jam padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tuo metu M. M. dirbo ir gyveno pas D. G., dėl ko nuo jo buvo tam tikra prasme priklausomas ir sutiko sau prisiimti baudžiamąją atsakomybę už D. G. padarytą veiką. Liudytoja K. G., nuteistojo D. G. sutuoktinė, duodama parodymus, jog ji leido M. M. vairuoti automobilį BMW, taip pat yra suinteresuota padėti D. G. išvengti baudžiamosios atsakomybės ir jos pasekmių (bausmės, specialiosios teisės atėmimo ir pan.). Liudytojas J. J., nors teisiamajame posėdyje parodė, jog jis matė, kad automobilį BMW vairavo M. M., tačiau ikiteisminio tyrimo metu jis tvirtino, kad matė tik automobiliu BMW važiavusius du žmonės, o kokius – jis negalėjo tiksliai pasakyti. Taigi, šio liudytojo parodymai išsiskyrė dėl esminės aplinkybės – automobilį BMW vairavusio asmens tapatybės, kas negali būti laikoma tiesiog jo klaida. Atmesdamas liudytojo M. P. parodymus, jog jis pirmas atvyko į eismo įvykio vietą, matė už vairo sėdintį M. M., o priekinėje keleivio vietoje – D. G., su jais pasilabino ir jiems neprireikus pagalbos, išvažiavo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į kelias aplinkybes: 1) M. P. ne pirmas atvyko į eismo įvykio vietą, nes pirmos į šią vietą atvyko liudytojos S. M. ir A. S.; 2) po eismo įvykio automobilis BMW buvo pakankamai stipriai apgadintas, o juo važiavę D. G. ir M. M. nuo smūgio buvo apsvaigę (pagal liudytojų S. M. ir A. S. parodymus jie buvo panarinę galvas ir kurį laiką nejudėjo), D. G. dar ir stipriai kraujavo iš nosies (pagal liudytojų parodymus, vaizdo bei garso įrašus). Todėl, net ir darant prielaidą, kad M. P. matė apeliantą ir M. M. pirmasis, tai jis niekaip negalėjo su jais kalbėti, nes į įvykio vietą atvykusios S. M. ir A. S. rado abu automobilyje važiavusius asmenis dar neatsigavusius po smūgio. Be to, akivaizdu, kad jiems po įvykio reikėjo tiek medicininės, tiek ir priešgaisrinės tarnybos pareigūnų pagalbos, todėl nerealu, kad M. P. apeliantas pasakė, jog su juo viskas gerai, kad pagalbos jam nereikia. Taigi, liudytojo M. P. parodymai prieštarauja tiek bylos aplinkybėms, tiek elementariai logikai, ką pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė skundžiamame nuosprendyje. Antra, liudytojų M. M., K. G., J. J. ir M. P. parodymai prieštarauja anksčiau aptartų įrodymų visumai, kuriais teisėjų kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas, neturi pagrindo abejoti ir netikėti. Ir trečia, liudytojų M. M., K. G., J. J. ir M. P. parodymų nepatvirtina jokie kiti byloje surinkti įrodymai (nei specialisto išvados, nei vaizdo bei garso įrašai). Todėl, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje detaliai išanalizavo ir nuteistojo D. G., tiek liudytojų M. M., K. G., J. J. bei M. P. parodymus, ir visiškai pagrįstai juos atmetė. Tai, kad pirmosios instancijos teismas atmetė jų parodymus toje dalyje, kad automobilį vairavo M. M., o ne D. G., kaip paneigtus kitais byloje surinktais įrodymais, nereiškia, jog į jų parodymus nebuvo atsižvelgta ir jie nebuvo tinkamai įvertinti. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje taip pat padarė pagrįstą išvadą, kad šie parodymai nepaneigia anksčiau išdėstytų įrodymų bei nepatvirtina nuteistojo D. G. versijos.
14. Tokiu būdu, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatyta, kad D. G. skundžiamame nuosprendyje nurodytu laiku ir aplinkybės vairavo automobilį BMW ir padarė eismo įvykį. Kadangi po eismo įvykio jis gėrė alkoholį ir byloje nebuvo galimybės objektyviai nustatyti jo tuo metu išgerto alkoholio kiekio ir paneigti, jog jis automobilį vairavo blaivus, ši jo veika pagrįstai buvo įvertinta kaip alkoholio vartojimas po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo, kai jam buvo nustatytas daugiau negu 1,51 promilės neblaivumas. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šią D. G. veiką kvalifikavo pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino tiek nusikaltimo padarymo aplinkybes, tiek nuteistojo asmenybę, kitas tinkamos bausmės paskyrimui reikšmingas aplinkybes ir visiškai pagrįstai jam skyrė 80 MGL dydžio baudos bausmę. Tokia bausmė, teisėjų kolegijos vertinimu, yra teisinga.
15. Apeliaciniame skunde nuteistasis D. G. teigia apie šališką baudžiamąjį procesą šioje byloje. Kaip galima suprasti iš apeliacinio skundo, nuteistasis baudžiamojo proceso šališkumą sieja su šio proceso metu priimtais jam nepalankiais procesiniais veiksmais bei sprendimais. Tačiau teisėjų kolegija su tuo nesutinka ir vertina, kad konkretaus proceso organizavimo veiksmai patys savaime nesuponuoja šališko baudžiamojo proceso, jei ikiteisminio tyrimo pareigūnas ir teismas pagrindžia savo sprendimus bei nurodo atitinkamo sprendimo priėmimo motyvus. Teismo šališkumas yra susijęs su išankstinės nuomonės turėjimu. Šališku visada turėtų būti pripažįstamas teismas, jei bylą nagrinėjo nors vienas teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. Duomenų, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai ar pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią baudžiamąją bylą, turėjo išankstinę nuomonę dėl nuteistojo D. G. kaltės, byloje nėra. Duomenų, kad šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismo teisėjas negalėjo dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių, byloje nėra taip pat. Iš teisiamojo posėdžio protokolų matyti, jog pirmosios instancijos teismas nei nuteistojo D. G., nei kitų proceso dalyvių teisių nesuvaržė, vienodomis teisėmis leido teikti įrodymus, dalyvauti įrodymų tyrime. Byloje nėra jokių duomenų apie procesinės lygybės pažeidimus. Kaltinimo ir gynybos funkcijas vykdantys proceso dalyviai turėjo vienodas sąlygas teisminio bylos nagrinėjimo metu. Taigi, priešingai nuteistojo įsitikinimui, nagrinėdamas bylą, pirmosios instancijos teismas su proceso šalimis elgėsi vienodai, nerodydamas nei vienai iš jų palankumo. Kadangi nagrinėjamu atveju nėra konkrečių ikiteisminį tyrimą atlikusių, jį organizavusių ir bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas negali būti siejamas su priimto nuosprendžio nepalankumu, įrodymų tyrimu bei jų vertinimu, kaip tai yra daroma apeliaciniame skunde.
16. Apibendrindama tai, kas buvo išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo jo naikinti.
17. Apeliacinės instancijos teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus pažyma, iš kurios matyti, kad D. G. valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidos sudaro 130 Eur, šias išlaidas prašoma išieškoti iš nuteistojo valstybei. Šis prašymas netenkinamas.
18. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Vertinant šių nuostatų taikymo galimybes, atkreiptinas dėmesys į tai, kad, apeliacinės instancijos teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. G. apeliacinį skundą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas pagal BPK 322 straipsnio 1 dalį.
19. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 3 dalies c) punkte nurodyta, kad kiekvienas asmuo, kaltinamas nusikaltimo padarymu, turi teisę gintis pats arba per savo paties pasirinktą gynėją arba, jei jis neturi pakankamai lėšų tam gynėjui atsilyginti, turi gauti pagalbą nemokamai, kai to reikalauja teisingumo interesai. Tokios Konvencijos nuostatos tiesiogiai įtvirtintos ir BPK 44 straipsnio 8 dalyje, numatančioje įtariamojo, kaltinamojo, nuteistojo teisę į nemokamą teisinę pagalbą. Sistemiškai vertinant baudžiamojo proceso nuostatas, darytina išvada, kad teisingumo interesai reikalauja būtino gynėjo dalyvavimo tais atvejais, kurie yra numatyti BPK. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d. nutarime konstatuota, kad asmens teisė į gynybą bei teisė turėti advokatą yra absoliuti, ji negali būti paneigta ar suvaržyta jokiais pagrindais ir jokiomis sąlygomis. Iš konstitucinės teisės į gynybą, taip pat ir teisės turėti advokatą kyla valstybės pareiga užtikrinti, kad galimybė įgyvendinti šias teises būtų reali.
20. Iš bylos matyti, kad nuteistasis D. G. vykdo individualią veiklą, augina ir išlaiko mažamečius neįgalumą turinčius vaikus. Tikslesnių duomenų apie jo finansinę padėtį byloje nėra. Taip pat įvertintina ir tai, kad nuteistasis D. G. turės sumokėti jam paskirtą 4000 Eur dydžio baudą bei atlyginti proceso išlaidas šioje byloje. Šios aplinkybės gali apsunkinti nuteistojo finansinę padėtį. Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, kad prašymas išieškoti valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidas baudžiamojoje byloje, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, atsižvelgiant į turimus duomenis apie nuteistojo turtinę padėtį, yra nepagrįstas, todėl netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Atmesti nuteistojo D. G. apeliacinį skundą.
Netenkinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus prašymo iš nuteistojo išieškoti valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidas.