Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 1A-77/2012

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2012-01-16
Bylos Nr.: 1A-77/2012
Teisminio proceso Nr.: 1-06-1-04022-2009-7
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Linas Šiukšta (pirm.), Regina Gaudutienė, Jonas Algimantas Venckus
Nuteistasis: P. K.
Advokatai: Žygimantas Rutkauskas

Baudžiamoji byla Nr. 1A-77/2012Proceso Nr.1-06-1-04022-2009-7

Procesinių sprendimų kategorijos: 1.2.14.6.1; 1.2.14.6.2; 1.2.18.10

(S)LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. sausio 16 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Lino Šiukštos,

teisėjų: Reginos Gaudutienės, Jono Algimanto Venckaus,sekretoriaujant Rasai Maldanytei,dalyvaujant prokurorei Vitalijai Songailienei,gynėjui advokatui Žygimantui Rutkauskui,nuteistajam P. K.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2011 m. balandžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo

P. K. nuteistas pagal BK 222 str. 1 d. 80 MGL dydžio (10400 Lt) bauda, pagal BK 183 str. 1 d. 55 MGL dydžio (7150 Lt) bauda, pagal BK 183 str. 2 d. laisvės atėmimu 1 metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 3 d., 5 d. 2 p., 6 d., pagal BK 183 str. 2 d. paskirtą bausmę apėmimo būdu subendrinus su bausme, paskirta pagal BK 183 str. 1 d., ir šią bausmę visiško sudėjimo būdu subendrinus su pagal BK 222 str. 1 d. paskirta bausme, subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 1 metams ir 80 MGL dydžio (10400 Lt) bauda.

Vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 2 d. (turi būti 3 d.), prie šios subendrintos bausmės pridėjus dalį neatliktos bausmės, paskirtos Širvintų rajono apylinkės teismo 2007 m. gegužės 21 d. nuosprendžiu, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 1 metams ir 100 MGL dydžio (13000 Lt) bauda, laisvės atėmimo bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistojo P. K. nuspręsta konfiskuoti 49021,33 Lt išieškant nurodytą sumą į valstybės biudžetą.

Išnagrinėjusi bylą, teisėjų kolegija

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. K. nuteistas už apgaulingą apskaitos tvarkymą ir už tai, kad pasisavino jo žinioje buvusį svetimą turtą, be to, pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą. Šias nusikalstamas veikas jis padarė tokiomis aplinkybėmis.

P. K., būdamas UAB „E.I.“, registruotos 1998 m. birželio 17 d. (duomenys neskelbtini), direktoriumi, pažeisdamas LR įstatymų ir kitų norminių aktų reikalavimus, laikotarpiu nuo 2008 m. rugsėjo 1 d. iki 2008 m. gruodžio mėn. 12 d., adresu (duomenys neskelbtini) mieste, tyčia apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, o būtent:

- pažeidė 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2-os dalies ir 12 straipsnio 1-os dalies reikalavimus, kuriuose numatyta, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu ir kad apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus, t. y. neįformino apskaitos dokumentais ir neįrašė į apskaitos registrus iš banko sąskaitos (duomenys neskelbtini), esančios AB „Šiaulių bankas“ pagal čekį Nr. 338811, 2008-12-10 išmokėtų grynųjų pinigų – 33 000 Lt, todėl nebuvo galima nustatyti, kur buvo panaudoti pinigai, taip buvo iškraipyta apskaitos registruose turto apskaita;

- pažeidė 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2-os dalies reikalavimus, kuriuose numatyta, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, t. y. į UAB „E.I.“ buhalterinės apskaitos registrus neįtraukė 33 ūkinių operacijų, o būtent:

– laikotarpiu nuo 2008-09-01 iki 2008-12-31 į buhalterinės apskaitos sąskaitos 2715 registrą „Sąskaita banke“ neįrašė ir neapskaitė 27 operacijų atliktų banko sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), iš viso registre neapskaitė 129 853,91 Lt įplaukų ir 129 947,23 Lt išlaidų;

– laikotarpiu nuo 2008-09-01 iki 2008-12-31 į buhalterinės apskaitos sąskaitos 272 registrą „Kasos knyga“ neįrašė ir neapskaitė 6 apskaitos dokumentais pagrįstų ūkinių operacijų:

neįrašė 5000 Lt sumos, kuri buvo gauta iš UAB „Ludanė“ pagal 2008-09-02 kasos pajamų orderį EL Nr. 2008053;neįrašė 300 Lt sumos, kuri turėjo būti išmokėta R. V. pagal 2008-09-01 kasos išlaidų orderį Nr. 98;neįrašė 9115 Lt sumos, kuri turėjo būti išmokėta jam pačiam pagal 2008-09-02 kasos išlaidų orderį Nr. 101;neįrašė 8000 Lt sumos, kuri turėjo būti išmokėta jam pačiam pagal 2008-09-15 kasos išlaidų orderį Nr. 102;neįrašė 8000 Lt sumos, kuri turėjo būti išmokėta jam pačiam pagal 2008-09-19 kasos išlaidų orderį Nr. 103;neįrašė 41 700 Lt sumos, kuri turėjo būti išmokėtajam jam pačiam pagal 2008-10-31 kasos išlaidų orderį Nr. 105;

– R. V. pagal 2009-02-12 avanso apyskaitą išduodama 24,80 Lt suma;

– D. Š. pagal 2009-02-12 avanso apyskaitą išduodama 227,32 Lt suma;

– E. G. pagal 2009-02-12 avanso apyskaitą išduodama 378,05 Lt suma;

– V. J. pagal 2009-02-12 avanso apyskaitą išduodama 141,65 Lt suma;

– A. Z. pagal 2009-02-12 avanso apyskaitą išduodama 41,53 Lt suma;

– A. D. pagal 2009-02-12 avanso apyskaitą išduodama 72,49 Lt suma;

- pažeidė 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2-os dalies ir 12 straipsnio 1-os dalies reikalavimus, kuriuose numatyta, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu ir kad apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus, t. y. 2008 metais buhalterinėje apskaitoje užfiksavo ir nuo kasos nurašė 16 021,33 Lt atlyginimų išmokėjimui, tačiau atlyginimų išmokėjimo lapeliuose nėra darbuotojų parašų ir jie patvirtino atlyginimo negavę, o būtent:

– 2008-09-01 kasos išlaidų orderyje Nr. 100 pagal 2008 metų liepos mėnesio atlyginimų išmokėjimo žiniaraštį Nr. 297 užfiksavo, kad V. Č. išmokamas 1799,60 Lt, D. Š. – 1557,31 Lt, T. B. – 116,75 Lt, T. M. – 53,39 Lt, A. D. – 1536,80 Lt atlyginimas,

– 2008-10-07 bendrovės apskaitos sąskaitos 272 registre įrašė, kad V. Č. išmokamas 1602,50 Lt, D. Š. – 1544,48 Lt, P. K. – 699,24 Lt, A. Z. – 1317,80 Lt, A. D. – 1536,80 Lt atlyginimas,

– 2008-11-06 bendrovės apskaitos sąskaitos 272 registre įrašė, kad A. D. išmokamas 260,80 Lt atlyginimas,

– 2008-12-01 bendrovės apskaitos sąskaitos 272 registre įrašė, kad A. D. išmokamas 284,54 Lt atlyginimas,

– 2008-11-07 bendrovės buhalterinės apskaitos sąskaitos 272 registre darbo užmokesčiui nurašė 4995,44 Lt sumą, kuri nepagrįsta kasos išlaidų orderiu, ir nesurašė dokumentų, patvirtinančių, kokie darbuotojai iš tos sumos gavo 1536,80 Lt sumą,

– 2008-12-07 bendrovės buhalterinės apskaitos sąskaitos 272 registre darbo užmokesčiui nurašė 5193,60 Lt sumą, kuri nepagrįsta kasos išlaidų orderiu, ir nesurašė dokumentų, patvirtinančių, kokie darbuotojai iš tos sumos gavo 2873,76 Lt sumą, taip nuo kasos nurašius realiai neišmokėtą atlyginimą, bendrovės apskaitoje užfiksavo neteisingus duomenis apie turtą (pinigus, kurių neišmokėjo) ir įsiskolinimus (apskaitoje nefiksuotas skolas darbuotojams) ir dėl padarytų pažeidimų negalima iš dalies nustatyti 2008 metų UAB „E.I.“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

Be to, P. K., būdamas UAB „E.I.“, registruotos 1998 m. birželio 17 d. (duomenys neskelbtini), direktoriumi, laikotarpiu nuo 2008-09-01 iki 2008-12-07, Panevėžio mieste, tiksli vieta tyrimo metu nenustatyta, buhalterinėje apskaitoje fiksuodamas, kad pinigai nuo kasos nurašomi atlyginimų išmokėjimui, pasisavino svetimą, jo žinioje buvusį, įmonei UAB „E.I.“ priklausantį svetimą turtą – pinigus, taip padarydamas įmonei 16 021,33 Lt žalą, o būtent:

– 2008-09-01 kasos išlaidų orderyje Nr. 100 pagal 2008 metų liepos mėnesio atlyginimų išmokėjimo žiniaraštį Nr. 297 užfiksavęs, kad V. Č. išmokamas 1799,60 Lt, D. Š. – 1557,31 Lt, T. B. – 116,75 Lt, T. M. – 53,39 Lt, A. D. – 1536,80 Lt atlyginimas,

– 2008-10-07 bendrovės apskaitos sąskaitos 272 registre įrašęs, kad V. Č. išmokamas 1602,50 Lt, D. S. (turi būti Š.) – 1544,48 Lt, P. K. – 699,24 Lt, A. Z. – 1317,80 Lt, A. D. – 1536,80 Lt atlyginimas,

– 2008-11-06 bendrovės apskaitos sąskaitos 272 registre įrašęs, kad A. D. išmokamas 260,80 Lt atlyginimas,

– 2008-12-01 bendrovės apskaitos sąskaitos 272 registre įrašęs, kad A. D. išmokamas 284,54 Lt atlyginimas,

– 2008-11-07 bendrovės buhalterinės apskaitos sąskaitos 272 registre darbo užmokesčiui nurašęs 4995,44 Lt sumą, kuri nepagrįsta kasos išlaidų orderiu, ir nesurašęs dokumentų, patvirtinančių, kokie darbuotojai iš tos sumos gavo 1536,80 Lt sumą,

– 2008-12-07 bendrovės buhalterinės apskaitos sąskaitos 272 registre darbo užmokesčiui nurašęs 5193,60 Lt sumą, kuri nepagrįsta kasos išlaidų orderiu, ir nesurašęs dokumentų, patvirtinančių, kokie darbuotojai iš tos sumos gavo 2873,76 Lt sumą, tokiu būdu pasisavino svetimą, jo žinioje buvusį, įmonei UAB „E.I.“ priklausantį svetimą turtą – pinigus (16 021,33 Lt sumą).

Be to, P. K., būdamas UAB „E. I.“ direktoriumi, 2008-12-10 Panevėžio mieste, tiksli vieta tyrimo metu nenustatyta, išimdamas iš banko sąskaitos (duomenys neskelbtini), esančios AB „Šiaulių bankas“ pagal čekį Nr. 338811, 33 000 Lt pasisavino svetimą, jo žinioje buvusį, įmonei UAB „E. I.“ priklausantį didelės vertės svetimą turtą – pinigus, taip padarydamas įmonei 33 000 Lt žalą.

Šalies argumentai

Nuteistasis P. K. apeliaciniame skunde nurodo, kad skundžiamas nuosprendis turi būti panaikintas ir byla perduota iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, kadangi teismas buvo šališkas, tinkamai ir išsamiai neištyrė byloje esančių įrodymų ir nepagrįstai jį pripažino kaltu pagal BK 222 str. 1 d., 183 str. 1 d., 2 d.

Nuosprendyje nurodytų aplinkybių dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo teisingumą jis patvirtino iš dalies prisipažindamas dėl jam inkriminuojamų veikų, tačiau nuosprendyje nurodyti veiksmai (neveikimas) nepagrįstai buvo kvalifikuoti pagal BK 222 str. 1 d.

BK 222 str. 1 d. nustato, kad tas, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, baudžiamas sankcijoje nurodyta bausme. Minėto straipsnio hipotezėje nurodyti būtinieji nusikaltimo požymiai, pagal kuriuos kvalifikuojama tam tikra situacija, t. y. apgaulingas apskaitos tvarkymas ir negalimumas visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio, įsipareigojimų struktūros.

Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 str. 18 p. asmens turtas - tai materialiosios, nematerialiosios ir finansinės vertybės, kurias valdo ir naudoja ir (arba) kuriomis disponuoja ūkio subjektas ir kurias naudojant tikimasi gauti ekonominės naudos. Asmens nuosavas kapitalas - subjekto turto dalis, likusi iš viso turto atėmus visus įsipareigojimus kreditoriams. Asmens įsipareigojimai - tai skoliniai įsipareigojimai kreditoriams, skolų apimtis, mastas, jų pobūdis, kreditorių tinklas ir pan. Įsipareigojimų struktūra - informacija apie kreditorius, t. y. kokiems asmenims skolininkas yra įsipareigojęs. Analizuojant specialisto išvados, esančios esminiu kaltinimo pagrindu, atsakymą į klausimą, ar galima nustatyti UAB „E. I.“ veiklą, turtą, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą už 2007, 2008 metus, akivaizdu, kad specialistas nerado duomenų apie tai, kad neįmanoma būtų nustatyti UAB „E. I.“ nurodytų rodiklių. Visuose specialisto teiginiuose nurodoma, kad 2008 metais apskaitos registruose iškraipyta turto ir įsipareigojimų apskaita. Naudodamas fizikiniams reiškiniams vartotiną žodį „iškraipyta“ specialistas turi omenyje žodžių derinį „neteisingai nurodyta“. Tokios išvados specialistas prieina operuodamas atliktų finansinių operacijų skaičiais ir teigdamas, kad apskaitoje turi atsispindėti kitokie skaičiai. Visais atvejais skaičius, turinčius atsispindėti apskaitoje, specialistas nurodo. O tai reiškia, kad kiekviena neįvesta į apskaitą finansinė operacija neįtakojo galimybės visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros duomenų. Vienintelėje vietoje specialistas teigia, kad 17420 Lt buvo nurašyti pagal dokumentus, kuriuose nėra pinigų gavėjo parašų, todėl negalima nustatyti bendrovės įsipareigojimų dydžio darbuotojams. Tačiau šis teiginys prieštarauja paties specialisto pozicijai, nurodančiai, jog, nesant kitų duomenų, reikia tikėti darbuotojų parodymais apie tai, kad jei nėra jų parašų, vadinasi ir pinigų jie negavo. Tačiau, jei nebuvo įmanoma nustatyti įsipareigojimų darbuotojams, kokiu būdu galėjo būti pateikti jų reikalavimai Garantiniam fondui. Kadangi tokie reikalavimai buvo pateikti, vadinasi sumos, mokėtinos darbuotojams, buvo žinomos arba nesunkiai apskaičiuojamos. Kitų duomenų, kad neįmanoma nustatyti veiklos, turto, kapitalo, skolinių įsipareigojimų, specialistas nenurodo, todėl ši jo išvados dalis paneigiama pateiktu loginio samprotavimo būdu.

Išvadą, kad jis nepagrįstai nuteistas pagal BK 222 str. 1 d., patvirtina ne tik apgaulingo apskaitos tvarkymo būtinojo požymio – padarinių nebuvimas, bet ir subjektyvaus požymio - tyčios analizė. Neteisėtas apskaitos tvarkymas turi pasireikšti apgaulingumu (tiesioginę tyčią suponuoja motyvas), todėl įrodinėjant šią veiką būtina įrodinėti kaltininko nusikaltimo padarymo motyvus ir (ar) tikslus, nes, tik nustačius motyvą ar tikslą, įmanoma nustatyti apgaulingo veikimo priežastį. Nei kaltinamajame akte, nei specialisto išvadoje, nei nuosprendyje nenurodytas jo veikimo motyvas ar tikslas. Nuosprendyje teigiama, kad P. K., žinodamas, įstatymų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą reikalavimus, sąmoningai jų nevykdė, numatydamas, kad dėl to nebus galima visiškai ar iš dalies nustatyti BK 222 str. numatytų padarinių ir jų siekė. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punkte išaiškinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančias kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylai aplinkybes. Šiuo atveju teismas neištyrė motyvo, nepaisant to, kad apgaulės požymis yra įkomponuotas į veikos sudėtį, nei tyrimas, nei teismas nenustatė tikslo, dėl kurio jam reikėjo pasitelkti apgaulę. Toks tikslas išvis negali būti nustatytas, kadangi, kaip nurodyta aukščiau, neatsirado straipsnio hipotezėje nurodytos pasekmės. Ši aplinkybė rodo, kad teismo nuomonė, jog jis siekė padarinių ir leido jiems kilti - yra tik prielaida. Be to, neatsirado ne tik šioje normoje nurodytas požymis (pasekmės), bet ir bet kokios kitos dėl apgaulingo apskaitos tvarkymo galimos pasekmės. Tokiu būdu byloje neįrodyta ir tiesioginė tyčia, kuri yra būtina veikai kvalifikuoti pagal BK 222 str. 1 d.

Teigdamas, kad dėl apgaulingo apskaitos vedimo yra nekaltas, jis vis dėlto pripažįsta, kad jo veiksmai neatitiko Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimų. Už apgaulingą ir aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą nustatyta baudžiamoji atsakomybė pagal BK 222 str., 223 str. ir administracinė atsakomybė pagal ATPK 173¹ str. Baudžiamąją atsakomybę už apgaulingą ar aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą nuo administracinės atsakomybės atriboja tai, kad baudžiamajai atsakomybei kilti yra būtinos pasekmės, nurodytos BK 222 str. ir 223 str. hipotezėse, t.y. negalėjimas visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros. ATPK 173¹ str. 1 d. jokių pasekmių nereikalaujama, administracinei atsakomybei kilti pakanka apskaitos taisyklių pažeidimo fakto. Todėl, jo nuomone, jis nusižengė tik administracine tvarka.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, pripažindamas jį kaltu už nusikaltimų, numatytų BK 183 str. 1 d. ir 2 d., padarymą, išsamiai neištyrė visų byloje surinktų įrodymų, vadovavosi šališkais liudytojų - buvusių bendrovės darbuotojų, siekiančių jį apkalbėti ir nepagrįstai gavusių pinigų iš Garantinio fondo, parodymais. Jo veikoje nėra BK 183 str. numatyto nusikaltimo sudėties, nes jis nepasisavino UAB „E. I.“ priklausančių pinigų, nei skirtų mokėti atlyginimams, nei iš Šiaulių banko sąskaitos paimtų 33000 Lt, nors jie ir nebuvo įforminti dokumentais ir neįrašyti į registrus. Visi įmonės pinigai buvo panaudoti tik įmonės reikmėms - mokėti darbuotojų atlyginimams, atsiskaityti su tiekėjais ir dengti įmonės skoloms. Teismas pripažino jį kaltu dėl darbuotojų atlyginimams skirtų pinigų - 16021,33 Lt pasisavinimo remdamasis vien tuo faktu, kad nėra darbuotojų parašų. Iš nuosprendyje išvardintų asmenų tik A. D., D. Š. ir A. Z. negavo pinigų, kadangi įmonėje jų nebuvo, kitiems - V. Č., T. M., T. B. atlyginimai buvo sumokėti. Teisme apklausiamas V. Č. patvirtino, kad su juo atsiskaityta pilnai, skolos nėra. Todėl, nors žiniaraščiuose nėra šių asmenų parašų, atlyginimai jiems buvo sumokėti. Tačiau šie asmenys, pasinaudoję tuo faktu, kad nebuvo jų parašų, kreipėsi į Garantinį fondą ir gavo išmokas iš šio fondo, todėl teisme ir tvirtina, kad pinigų iš įmonės negavo. Darbuotojų parašų galėjo nebūti todėl, kad tais atvejais, kai darbuotojai būdavo išvykę į komandiruotes, atlyginimus išmokėdavo žmonoms (tai patvirtino ir teisme apklausta įmonėje buhaltere dirbusi A. Z.), be to, dalis dokumentų 2009 m. kovo 8 d. Šiauliuose kartu su automobiliu buvo pavogti, tarp jų buvo ir žiniaraščiai su darbuotojų parašais apie atlyginimų išmokėjimą. Po įvykio jis šiuos dokumentus perspausdino, tačiau ne visų darbuotojų parašus surinko. Dėl vagystės buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Dar dalies dokumentų gali trūkti todėl, kad dokumentų prieš tai įmonės buhaltere dirbusi A. Z. neperdavė UAB „Tik apskaita“ buhalterėms. Teisme apklausiamos tiek pati A. Z., tiek R. P. patvirtino, kad jis su R. P. važiavo pas A. Z. pasiimti dokumentų, bet dalies dokumentų ji vis tiek neperdavė. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į visas šias aplinkybes, šališkai vertino V. Č. parodymus, juos iškraipė, neatsižvelgė ir niekaip nevertino A. Z. parodymų apie pinigų išmokėjimą ne patiems įmonės darbuotojams, o jų šeimos nariams, į R. P. ir A. Z. parodymus, kad ji, jau nedirbdama įmonės buhaltere, buvo negrąžinusi visų įmonės dokumentų. Teisme jis negalėjo nurodyti, kurie konkrečiai dokumentai buvo pagrobtame automobilyje ir kurių negrąžino A. Z., kadangi neprisimena, todėl sutinka, kad dėl didelio darbo krūvio ir užimtumo tinkamai nekontroliavo kaip vykdoma įmonės veikla.

Teismas taip pat nepagrįstai pripažino jį kaltu pasisavinus iš AB „Šiaulių bankas“ sąskaitos paimtus 33000 Lt. Nors jis šių pinigų neužpajamavo ir jie nebuvo įtraukti į bendrovės apskaitos registrus, tačiau šie pinigai buvo panaudoti išimtinai tik įmonės interesais. Teismas, atmesdamas jo parodymus apie tai, kad dalį tų pinigų - 24000 Lt jis grąžino A. M. kaip skolą, padarė išvadą, jog skolintis iš draugo pinigų jam nereikėjo, nes iš antstolio pateiktos vykdomosios bylos dokumentų matyti, kad 2008 m. spalio 31 d. antstolio patvarkymu AB „Šiaulių banke“ esančiai bendrovės sąskaitai buvo panaikintas areštas. Iš atsiskaitomosios sąskaitos išrašo matyti, kad jis nuėmė 41700 Lt, kurie buvo užpajamuoti kasoje, apskaitos dokumentuose matyti, kad 5250 Lt buvo paskirti atlyginimams mokėti, o 36450 Lt išduoti jam ūkio išlaidoms, todėl savo žinioje jis turėjo pakankamą sumą įmonės pajamų, kad sumokėtų antstoliui į depozitinę sąskaitą ir nebuvo būtina šių pinigų skolintis. Tačiau teismas visiškai nevertino byloje esančių kitų duomenų ir specialisto išvadoje esančio R. P. paaiškinimo. Į bendrovės apskaitos registrą nebuvo įrašytos apskaitos dokumentais pagrįstos ūkinės operacijos: jam išmokėta 9115 Lt suma pagal 2008 m. rugsėjo 2 d. kasos išlaidų orderį Nr. 101, 8000 Lt suma pagal 2008 m. rugsėjo 15 d. kasos išlaidų orderį Nr. 102, 8000 Lt suma pagal 2008 m. rugsėjo 19 d. kasos išlaidų orderį Nr. 103 (viso 25115 Lt). Specialisto išvadoje nurodyta, kad R. P. paaiškino, jog ji to padaryti negalėjo, nes kasoje trūko pinigų ir šių sumų ji neturėjo kaip parodyti. 2008 m. rugsėjo 22 d. išlaidų orderį išduotą 5258,80 Lt įvedė tik 2009 m. gruodžio 14 d. dėl to ir iš 41700 Lt sumos, išmokėtos jam pagal 2008 m. spalio 31 d. kasos išlaidų orderį Nr. 105 į avanso apyskaitą buhalterė įrašė 36450 Lt, nes daugiau pagal dokumentus kasoje esantį likutį įrašyti negalėjo. Tačiau šie pinigai buvo panaudoti įmonės išlaidoms padengti. Kadangi įmonėje 2008 m. nuolat trūko pinigų, atlyginimų išmokėjimas vėluodavo mėnesį, du, todėl jo parodymų dėl pinigų - 33000 Lt panaudojimo negalima vertinti kaip atskirų jo pateiktų versijų. Šios sumos dalis kaip skola buvo grąžinta A. M., kita dalis - panaudota darbuotojų atlyginimams išmokėti bei atsiskaityti su tiekėjais, o tai patvirtinantys dokumentai galėjo būti pagrobti kartu su automobiliu Šiauliuose.

Baudžiamajame procese teismo nešališkumo principas suvokiamas kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių garantija į tai, kad baudžiamąją bylą išnagrinėtų teismas, neturintis ir neišreiškiantis jokio išankstinio nusistatymo proceso dalyvių atžvilgiu. Tai, kad teismas, nagrinėdamas šią bylą, buvo šališkas objektyviąja prasme ir tai sukliudė jam išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, rodo tas faktas, jog teismas neįsigilino į jam pateiktus kaltinimus, nuosprendžio motyvuose nurodė, kad jis pasisavino 16021,33 Lt, o konkretizuodamas išvardino, kad pagal 2008 m. rugsėjo 1 d. kasos išlaidų orderį jis neišmokėjo 5063,85 Lt, pagal 2008 m. spalio 7 d. iš nuo sąskaitos nurašytų 15330,84 Lt neišmokėjo 6700,82 Lt, A. D. negavo 545,34 Lt, bei, kad nėra dokumentų, jog darbuotojai gavo nuo sąskaitos nurašytus 4410,56 Lt. Sudėjus šias sumas, kurias pasisavinus kaltu jį pripažino teismas, gaunasi ne 16021,33Lt, o 16720, 54 Lt. Nors prokurorė pakeitė kaltinimą, tačiau teismas, pripažindamas jį kaltu tiek dėl apgaulingos apskaitos vedimo, tiek dėl pinigų pasisavinimo nurodė, kad jis pasisavino savo (P. K.) pinigus, nes atlyginimų išmokėjimo lapelyje nėra jo parašo. Šios aplinkybės patvirtina, kad teismas buvo šališkas. Pirmosios instancijos teismo padarytas proceso pažeidimas negali būti pašalintas nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, nes pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl prokuroro pateikto kaltinimo, neanalizavo ir nevertino byloje esančių duomenų. Remiantis šiuo teismo šališkumo pagrindu nuosprendis naikintinas, o byla grąžintina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Skirdamas laisvės atėmimo bausmę, teismas neištyrė jo asmeninių gyvenimo sąlygų. Jis turi du vaikus iš pirmosios santuokos, kuriems pagal Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 kovo 20 d. įsakymą civilinėje byloje Nr. L2-3247-755/2009 jis moka alimentus - po 400 Lt per mėnesį kiekvienam vaikui, 2010 m. liepos 8 d. jam gimė sūnus, kurį jis augina ir išlaiko. Laisvės atėmimo bausmė žymiai apsunkintų jo pareigą išlaikyti vaikus, todėl, jei teismas spręstų bausmės skyrimo klausimą neperduodamas bylos pirmosios instancijos teismui, prašo atsižvelgti į nurodytas aplinkybes. Prašo nuosprendį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Teismo posėdyje nuteistasis P. K. ir jo gynėjas prašo nuteistojo P. K. apeliacinį skundą patenkinti. Prokurorė prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, teisingai įvertino visumą išnagrinėtų įrodymų, pagrįstai pripažino P. K. kaltu ir priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Kvalifikuojant P. K. nusikalstamas veikas ir skiriant bausmę, teismas baudžiamuosius įstatymus irgi pritaikė tinkamai. Patikrinus bylą esminių baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų nenustatyta, BPK 255, 256 straipsnių reikalavimų teismas irgi nepažeidė.

Iš nuteistojo P. K. apeliacinio skundo matosi, kad jis savo kaltę ginčija dėl visų nusikalstamų veikų, už kurias yra nuteistas. Nurodo, jog dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo jis nepagrįstai nuteistas, nes nenustatyta, kad būtų kilę BK 222 str. 1 d. dispozicijoje numatyti padariniai, o taip pat nenustatyta ir jo tyčia. Pripažindamas jį kaltu ir nuteisdamas pagal BK 183 str. 1 d. ir 183 str. 2 d., teismas jo kaltę nuosprendyje pagrindė tik šališkų liudytojų parodymais ir neįvertino byloje esančių įrodymų visumos. Visi išdėstyti apelianto argumentai yra nepagrįsti ir atmetami.

Nors nuteistasis P. K. neigia apgaulingai tvarkęs buhalterinę apskaitą ir pasisavinęs svetimą turtą, jo kaltę patvirtina visuma teisme išnagrinėtų įrodymų: liudytojų parodymai, UAB „E. I.“ ūkinės finansinės veiklos specialisto išvada ir kiti nuosprendyje išdėstyti ir įvertinti įrodymai.

2010-01-15 UAB „E. I.“ ūkinės finansinės veiklos specialisto išvadoje Nr. 5-5/3 (2 t., 8-36 b. l.) nurodyta, kad pagal pateiktus 2008 metų bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentus, liudytojų apklausos protokolus nustatyta, jog bendrovės buhalterinė apskaita 2008 metais buvo vedama pažeidžiant 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 reikalavimus:

6 str. 2 d. „Į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“ bei 12 straipsnio 1 dalies „Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus“ reikalavimus, kadangi neįformino apskaitos dokumentais ir neįrašė į apskaitos registrus iš banko sąskaitos (duomenys neskelbtini), esančios AB Šiaulių bankas, pagal čekį Nr. 338811 2008-12-10 išmokėtų grynųjų pinigų – 33 000 Lt. Pagal AB Šiaulių bankas pateiktą patvirtintą 2008-12-10 čekio Nr. 338811 kopiją nustatyta, kad grynuosius pinigus (33 000 Lt) iš banko paėmė P. K.. Pinigai į bendrovės kasą neįnešti. Dokumentų, pagrindžiančių šių pinigų panaudojimą bendrovės reikmėms, nėra. Dėl to UAB „E. I.“ padarytas nuostolis 33000 Lt ir UAB „E. I.“ apskaitos registruose iškraipė turto apskaitą;

- buhalterinės apskaitos sąskaitos 2715 registre „Sąskaita banke“ iš 28 piniginių operacijų, atliktų banko sąskaitoje (duomenys neskelbtini) 2008-09-01-2008-012-31 laikotarpiu, įrašyta ir apskaityta tik viena operacija. Registre įrašyta iš AB „Lėvuo“ gauti 41 700 Lt įnešti į kasą. Likusios 27 operacijos apskaitos registruose neįrašytos ir neapskaitytos. Iš viso registruose neapskaityta 129 853,91 Lt įplaukų ir 129 947,23 Lt išlaidų. Taigi UAB „E. I.“ 2008 metų sąskaitos 2715 registre „Sąskaita banke“ įrašyti neteisingi duomenys ir iškraipyta turto apskaita.

Buhalterinės apskaitos sąskaitos 272 registre „Kasos knyga“ 2008-09-01 – 2008-12-31 laikotarpiu neįrašytos ir neapskaitytos 6 apskaitos dokumentais pagrįstos ūkinės operacijos, o būtent: į bendrovės apskaitos sąskaitos 272 registrą neįrašyta 5000 Lt suma, kuri buvo gauta iš UAB „Ludanė“ pagal 2008-09-02 kasos pajamų orderį EL Nr. 2008053. Dėl to bendrovė patyrė 5000 Lt nuostolį.

Į bendrovės apskaitos sąskaitos 272 registrą neįrašyta 67 115 Lt suma, kuri buvo nurašyta iš kasos ūkio išlaidoms pagal 5 kasos išlaidų orderius (toliau - KIO): pagal 2008-09-01 KIO Nr. 98 R. V. – 300 Lt. Pažymėtina tai, kad orderyje pasirašė P. K., pagal 2008-09-02 KIO Nr. 101 P. K. – 9115 Lt, pagal 2008-09-15 KIO Nr. 102 P. K. – 8000 Lt, pagal 2008-09-19 KIO Nr. 103 P. K. – 8000 Lt, pagal 2008-10-31 KIO Nr. 105 P. K. – 41 700 Lt. Taigi UAB „E. I.“ buhalterinės apskaitos sąskaitos 272 registre „Kasos knyga“ įrašyti neteisingi duomenys ir 2008 metais apskaitos registruose iškraipyta turto ir įsipareigojimų apskaita. Tuo pačiu ir buhalterinės apskaitos sąskaitos registre 2435 „Atskaitingi asmenys“ 2008-09-01 – 2008-12-31 laikotarpiu neįrašytos ir neapskaitytos jau nurodytos penkios dokumentais (KIO Nr. 98, 101,102, 103,105) pagrįstos ūkinės operacijos. Todėl ir šiame registre įrašyti neteisingi duomenys ir 2008 m. apskaitos registruose iškraipyta turto ir įsipareigojimų apskaita.

12 str. 1 d. „Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus“ reikalavimų, kadangi neįformino apskaitos dokumentais apskaitos registruose įrašytų ūkinių operacijų. Pagal darbuotojų atlyginimo mokėjimo lapelius, atlyginimo žiniaraščius nustatyta, kad 23 638 Lt gavimas patvirtintas R. V., R. Č., I. Š., D. K., E. G., P. K., V. J. parašais, o 17 420 Lt buvo nurašyti pagal dokumentus, kuriuose nėra pinigų gavėjų parašų. Dėl to pagal pateiktus dokumentus negalima nustatyti, kam buvo panaudoti iš kasos nurašyti 17 420 Lt. Dėl to bendrovei padarytas 17 420 Lt nuostolis ir negalima nustatyti bendrovės įsipareigojimų dydžio darbuotojams.

Dėl šių nustatytų pažeidimų, pagal tyrimui pateiktus buhalterinės apskaitos dokumentus (registrus) iš dalies negalima nustatyti UAB „E. I.“ 2008 metų veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2008 metus.

Bendrovės direktorius P. K. iš sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB Šiaulių bankas, 2008-12-10 paėmė 33 000 Lt grynaisiais pinigais. Dokumentų, pagrindžiančių šių pinigų panaudojimą bendrovės reikmėms, nėra.

Ši specialisto išvada patvirtina, kad 2008 m. UAB „E. I.“ buhalterinė apskaita buvo tvarkoma pažeidžiant 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo IX-576 6 straipsnio 2-os dalies, 12-o straipsnio 1-os dalies reikalavimus. Joje nurodyti visi konkretūs veiksmai (neveikimas), dėl kurių buvo pažeistos nurodytos įstatymo nuostatos. Teisme buvo ištirti ir byloje esantys rašytiniai dokumentai, kuriais remiantis buvo surašyta ši specialisto išvada, bei šioms aplinkybėms išsiaiškinti apklausti liudytojai. Iš AB „Šiaulių bankas“ čekio Nr. 338811 (5 t., 12 b. l.) matosi, kad 2008 m. gruodžio 10 d. P. K. gavo 33000 Lt, tai atsispindi ir banko sąskaitos išraše (5 t. 9 b. l.). 2008 m. rugsėjo 2 d. kasos pajamų orderis EL Nr. 2008053 (2 t. 117 b. l.) patvirtina, kad iš UAB „Ludanė“ buvo gauta 5000 Lt, tačiau ši pinigų suma neįrašyta į bendrovės apskaitos sąskaitos 272 registrą (2 t. 272-273 b. l.). Į šį registrą taip pat neįrašyta 67 115 Lt suma, kuri buvo nurašyta iš kasos ūkio išlaidoms. Šias išlaidas patvirtina 5 specialisto išvadoje nurodyti kasos išlaidų orderiai (2 t., 118-122 b. l.), kuriuose nurodyta, kad išduoti avansai atsiskaitymams su tiekėjais, ūkio išlaidoms: V. – 300 Lt bei atskirais kasos išlaidų orderiais P. K. - 9115 Lt, 8000 Lt, 8000 Lt, 41 700 Lt pinigų sumos. R. V. kasos išlaidų orderyje pasirašė P. K.. Iš byloje esančių 2009 m. vasario 2 d. avanso apyskaitų (2 t. 125-130 b. l.) matosi, kad pagal jas darbuotojams buvo išduota: A. V. – 24,80 Lt, D. Š. – 227,32 Lt, E. G. – 378,05 Lt, V. J. –141,65 Lt, A. Z. 41,53 Lt ir R. D. – 72,49 Lt, tačiau atsakingų asmenų parašų šiose avansinėse apyskaitose nėra. Iš 2008 m. rugsėjo 1 d. kasos išlaidų orderio Nr. 100 (2 t. 135 b. l.) matosi, kad atlyginimams mokėti P. K. iš kasos paėmė 12 145,37 Lt (2 t., 135 b. l.), o šie pinigai buvo išmokėti pagal mokamąjį žiniaraštį Nr. 297 (2 t. 134 b. l.). Šį žiniaraštį sudarė ir jame pasirašė A. Z., o P. K. pasirašė kaip kasininkas, išmokėjęs pinigus pagal šį žiniaraštį. Atsiskaitymų lapeliuose (2 t., 136-137 b. l.) nurodyta, kad už 2008 m. liepos mėnesį UAB „E. I.“ darbuotojai gavo tokius atlyginimus: V. Č. – 1799,60 Lt, D. Š. – 1557,31 Lt, T. B. – 116,75 Lt, T. M. – 53,39 Lt ir A. D. 1536,8 Lt. Nei mokamajame žiniaraštyje, nei atsiskaitymų lapeliuose šių darbuotojų parašų apie gautas nurodytas pinigų sumas nėra. Iš bylos matosi, kad kai kuriems UAB „E. I.“ darbuotojams (V. Č., D. Š., P. K., A. Z. ir A. D.) ir 2008 m. rugsėjo - gruodžio mėnesiais buvo išmokėti atlyginimai, apie tai buvo įrašyta ir bendrovės apskaitos sąskaitos registre 272, tačiau iš atsiskaitymo lapelių matosi, kad jų darbuotojai nėra pasirašę (2 t. 138-146).

Teisme apklausta liudytoja A. Z. parodė, kad ji UAB „E. I.“ vyr. buhalterės pareigose faktiškai dirbo iki 2008 m. rugsėjo 1 d., nors atleista buvo tik 2009 m. kovo mėnesį, jau iškėlus bendrovei bankroto bylą. Įmonė už darbą jai buvo skolinga, todėl prašymo atleisti iš darbo ji nerašė, tikėdamasi, kad jai bus išmokėtas darbo užmokestis. Nuo 2008 m. rugsėjo 1 d. ji netvarkė ir buhalterinės apskaitos, dėl apskaitos vedimo buvo sudaryta sutartis su buhalterines paslaugas teikiančia bendrove. Tačiau P. K. prašymu ji atspausdindavo ar išrašydavo dokumentus, bet juose nepasirašydavo, nes jau nedirbo. Anksčiau buhalterinę apskaitą ji tvarkė įtraukdama į apskaitą P. K. ir kitų darbuotojų pateiktus pirminius dokumentus. Taip nebūdavo, kad darbuotojai nepateikdavo pateisinamų dokumentų už išleistus grynuosius pinigus. Pirminiai dokumentai buvo pateikiami ne laiku, o dokumentų pateikimo tvarka bendrovėje nustatyta nebuvo. Grynuosius pinigus iš banko išimdavo direktorius P. K., ji juos užpajamuodavo kasoje ir išduodavo jam pagal kasos išlaidų orderius. 2009-02-12 avanso apyskaitų ji nespausdino. 2008 m. darbo užmokestį darbuotojams mokėjo direktorius P. K.. Kai ji dirbo, grynųjų pinigų trūkumo bendrovėje nebūdavo. Buvo atvejų, kad darbuotojų sutikimu pinigai būdavo išmokami šeimos nariams, tačiau iš komandiruotės grįžę darbuotojai visada pasirašydavo žiniaraščiuose. Prisimena, kad atlyginimas buvo išmokėtas V. J. ir dar vieno darbuotojo žmonai. Direktorius kartais veždavo atlyginimus ir komandiruotėje dirbantiems darbuotojams. Kai ji jau nedirbo, direktoriaus prašymu atspausdindavo kasos išlaidų orderius ir darbuotojų atlyginimų lapelius, kuriuose darbuotojai, gavę atlyginimą, turėdavo pasirašyti. Kodėl nėra darbuotojų parašų, patvirtinančių atlyginimo gavimą, ji nežino. Įmonės apskaitos dokumentai buvo laikomi įmonės administracijos nuomojamose patalpose, adresu (duomenys neskelbtini). Bendrovės pinigines lėšas tvarkė pats direktorius P. K. ir tik jis galėjo disponuoti bankų sąskaitose esančiais pinigais.

Liudytoja R. P. parodė, kad 2008 m. rugsėjo ar spalio mėn. UAB „E. I. “ direktorius P. K. paprašė, kad jos vadovaujama įmonė „Tik apskaita“ sudarytų Sodrai ataskaitą. Dokumentų jis tuo metu pateikti negalėjo, nurodė, kad jie yra pas buhalterę, kuri serga. Todėl Sodrai ataskaita buvo sudaryta pagal pateiktus preliminarius duomenis. Po to, kai buvo pasirašyta buhalterinės apskaitos tvarkymo sutartis, nuo 2008 m. rugsėjo mėnesio UAB „Tik apskaita“ pradėjo tvarkyti UAB „E. I.“ apskaitą. Dokumentus P. K. nuo spalio mėnesio pateikė ne iš karto, vežė juos po truputį, o už praeitą laikotarpį nuo 2008 m. pradžios likusius pirminius dokumentus pradėjo gauti, kai pradėjo bendrauti su buvusia buhaltere. Apskaitą vedusi V. Ž. jai sakė, kad P. K. nepateikė jai visų likučių ir ji negalėjo suvesti visų dokumentų, dėl to nebuvo galima sudaryti tikslaus balanso, įvertinti bendrovės turto, nebuvo tikslių bendrovės skolų, o apie bendrovės sąskaitą AB Šiaulių banke ji apskritai sužinojo tik patikrinimo metu. UAB „Tik apskaita“ savo darbe vadovaujasi buhalterine apskaitos programa „Rivilė“, pagal kurią buvo skaičiuojami atlyginimai, vedamas registras „Kasos knyga“. Jos atspausdindavo priskaičiuoto atlyginimo žiniaraščius ir juos atiduodavo direktoriui P. K.. Pagal juos turėjo būti išmokėti atlyginimai, o žiniaraštis, patvirtinantis atlyginimo išmokėjimą, turėjo būti pristatytas apskaitą vedančiai buhalterei. Liudytojai parodžius kasos išlaidų orderius, kurie nebuvo įtraukti į registrą „Kasos knyga“, ji paaiškino, kad jų ir nespausdino, ir jai jie pateikti nebuvo. Dėl 2009-02-12 avanso apyskaitų, kurios yra atspausdintos keliems atskaitingiems asmenims, ji parodė, kad šiuos duomenis ji suvedė iš ankstesnės apskaitos dokumentų, tai buvo likučiai sumų, kurios galėjo likti pas atskaitingus asmenis. Registrų centrui nebuvo pristatyta finansinės atskaitomybės ataskaita už 2008 metus, nes nebuvo pristatyti tikri likučiai, trūko pirminių dokumentų, balansą ji paruošė iš esamų likučių. Direktorius P. K. nebuvo nurodęs, kad Šiaulių banke turi sąskaitą ir apie tai patvirtinančių dokumentų nebuvo, todėl ši suma nebuvo užpajamuota ir įtraukta į apskaitą.

Liudytoja V. Ž. parodė, kad bendrovėje „Tik apskaita“ dirba apskaitininke, jai buvo pavesta tvarkyti UAB „E. I.“ buhalterinę apskaitą. Šios įmonės dokumentus ji pradėjo vesti nuo 2008 m. spalio mėn. iki 2009 m. kovo mėn. pabaigos. Dokumentų buvo nedaug, juos jai atveždavo direktorius. Apskaitą vedė pagal jai pateiktus pirminius pirkimų-pardavimų dokumentus, tačiau dalies dokumentų trūko. Visus pateiktus pirminius dokumentus ji suvesdavo į kompiuterinę programą. Kasos dokumentų ji netvarkė, apie turimus bendrovėje grynuosius pinigus ji nieko nežino. Nurašius pinigus nuo registro „Kasos knyga“, turėjo būti surašytas ir kasos išlaidų orderis, dėl kokių priežasčių nebuvo išrašyti kasos išlaidų orderiai, ji nežino. Balansą sudarė direktorė pagal pateiktus dokumentus. Avansinių apyskaitų ji nepildė, o atlyginimų žiniaraščius, kuriuose ji paskaičiuodavo algas pagal pateiktus normatyvus, perduodavo P. K. išmokėti atlyginimams. Ji nepamena, ar buvo grąžinti žiniaraščiai su darbuotojų, kuriems išmokėtas atlyginimas, parašais. Suvedus pirminius duomenis, kompiuterinėje programoje kasos knyga susiformuoja automatiškai. Jai nebuvo pateikti jokie buhalterinės apskaitos dokumentai iki 2008 metų spalio mėnesio. Apie 2008 metų gruodžio mėnesio banko čekį, pagal kurį P. K. nusiėmė nuo banko 33 000 Lt, ji nieko pasakyti negali, kadangi šis dokumentas jai pateiktas nebuvo.

Bankrutuojančios UAB „E. I.“ administratorius Liudytojas Z. V. S. parodė, kad šiai įmonei bankroto byla buvo iškelta 2009 m. sausio 29 d. Jam buvo perduota dauguma buhalterinių dokumentų, kita dalis, kaip paaiškino P. K., buvo pavogti 2009 m. kartu su jo automobiliu. Į jį kreipėsi įmonės darbuotojai dėl neišmokėto darbo užmokesčio, o jis kreipėsi į Sodrą, kad jam pateiktų ataskaitas, ir į įmonę UAB „Tik apskaita“, kad atliktų neišmokėtų atlyginimų paskaičiavimą. Kai buvo atlikti paskaičiavimai, paraiškos dėl neišmokėto darbo užmokesčio buvo perduotos Garantiniam fondui ir buvusiems darbuotojams buvo išmokėtas darbo užmokestis. Šioje baudžiamoje byloje jis civilinio ieškinio nepareiškė, tačiau P. K. teismui pripažinus kaltu, ieškinys bus pareikštas civiline tvarka. Apie P. K. pinigų paėmimą iš Šiaulių banke esančios bendrovės sąskaitos jam nieko nežinoma.

Nuteistasis P. K. teisme savo kaltės nepripažino. Jis parodė, kad jo veiksmuose apgaulės nebuvo, jokių pinigų, nei skirtų darbuotojų atlyginimams, nei iš banko sąskaitos nuimtų 33000 Lt nepasisavino. Jis juos tikrai paėmė iš banko, tačiau visus panaudojo mokėti darbuotojų atlyginimas ir atsiskaityti su tiekėjais. Tie pinigai neatsispindi apskaitoje, nes keitėsi buhalterė, sunkiai gavo dokumentus iš ankstesnės buhalterės. Visus dokumentus, patvirtinančius bendrovės išlaidas ar pajamas jis pateikė buhalterėms. A. Z. dalį tų dokumentų prarado, jų netvarkė. Vėliau bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkė UAB „Tik apskaita“. Šiai bendrovei dalies dokumentų pats laiku nepateikė dėl didelio darbo krūvio, tačiau dalies dokumentų jam negrąžino ir A. Z.. Dalis dokumentų dingo 2009 m. kovo mėnesį, kai buvo pavogtas jo automobilis, o jame jis turėjo ir keletą segtuvų su dokumentais. Dėl į apskaitos registrą neįtrauktų 27 finansinių operacijų jis paaiškinti nieko negali, nes tai jau ne jo darbas, to nepadarė buhalterės, o jis jų nekontroliavo, aplaidžiai į tai žiūrėjo. Kad į apskaitą nebuvo įtraukti iš UAB „Ludanė“ gauti 5000 Lt, irgi kalta buhalterė. 300 Lt buvo išmokėta pačiam R. V., dėl ko į registrą „Kasos knyga“ nebuvo įtrauktos visos sumos, nežino. Visos tos finansinės operacijos buvo įvykusios, buhalterei buvo pateikti visi dokumentai, bet ji jų neįtraukė į apskaitą, gal pametė. Teisiamojo posėdžio metu nuteistajam parodžius kasos išlaidų orderius (2 t., 118-122) P. K. parodė, kad ant visų šių orderių parašai yra jo, pinigai jam buvo išmokėti kaip atskaitingam asmeniui, tačiau šiuos dokumentus atspausdino A. Z.. Atlyginimai buvo išmokėti V. Č., T. B., T. M., tik jie nepasirašė. V. Č. žmonai ne kartą yra išmokėjęs atlyginimą, ir A. Z. vieną kartą vežė pinigus. R. V. žmonai irgi buvo išmokėtas atlyginimas. Pripažįsta, kad A. D., D. Š. ir A. Z. pinigai tikrai nebuvo išmokėti.

Iš bylos matosi, kad nuteistasis P. K. parodymus keitė, bylos duomenims juos paneigus, nurodydavo vis naujas pinigų panaudojimo tariamai įmonės reikmėms versijas. Parodė, kad dokumentai, patvirtinantys pinigų panaudojimą, buvo pavogti jo automobilio vagystės 2009-03-08 metu. Tik teisminio nagrinėjimo metu pateikė teismui tariamai tik tuo metu surastą pinigų sumokėjimą antstoliui patvirtinantį kvitą. Dar po to parodė, kad didžiąją dalį iš banko sąskaitos paimtų 33000 Lt sumos grąžino savo pažįstamam A. M., iš kurio įmonės reikmėms tariamai buvo pasiskolinęs pinigų dar 2008 m. spalio mėnesį. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo iš viso naują versiją apie tai, kad kartu su jo automobiliu buvo pavogti dokumentai su darbuotojų parašais, tuos dokumentus jis vėliau iš naujo atspausdino, bet ne visų darbuotojų parašus surinko. Asmuo, įtariamas arba kaltinamas nusikaltimo padarymu, turi teisę duoti parodymus, atitinkančius jo gynybos interesus, tačiau toks P. K. parodymų keitimas turi reikšmės vertinant jo parodymų patikimumą. Kad vis naujos nuteistojo nurodomos jo nekaltumo versijos yra išgalvotos, galima spręsti iš to, kad tokių aplinkybių, kaip svarbių dokumentų pagrobimas automobilio vagystės metu arba didelės pinigų sumos skolinimasis iš nuteistojo nurodyto liudytojo, P. K. negalėjo būti nežinomos jau pačioje ikiteisminio tyrimo pradžioje. Kad tokias aplinkybes jis būtų pamiršęs ar prisiminęs tik teisminio nagrinėjimo metu, kolegijos nuomone, neįtikėtina. Nepaisant to, kiti išnagrinėti įrodymai paneigė visas apelianto versijas.

Nuteistojo P. K. parodymus apie tai, kad daliai iš kaltinime nurodytų darbuotojų tikrai buvo išmokėti atlyginimai, teismas atmetė pagrįstai, nes juos paneigia ne tik specialisto išvada, bet ir konkrečių liudytojų parodymai. Liudytojais teisme apklausti UAB „E. I.“ darbuotojai R. V., A. D., D. Š., V. J., E. G., T. M. ir V. Č. parodė, kad kai jie gaudavo atlyginimus grynaisiais pinigais, visada pasirašydavo atlyginimų išmokėjimo žiniaraštyje. V. Č. parodė, jog tokių atvejų, kad nereikėtų gaunant atlyginimą pasirašyti ar kad paimtų pinigus žmona, nebuvo. Jis iš darbo išėjo dar iki bankroto bylos iškėlimo. Liudytojas R. V. parodė, kad atlyginimo žiniaraštyje, jei kartais nebūdavo buhalterės, tai pasirašydavo ir kitą dieną ar net po savaitės, bet visada pasirašydavo. Iš visų liudytojų, kuriems sąskaitos registre 272 įrašytos išmokėtos pinigų sumos, už kurias jie nepasirašė, vienintelis D. Š. parodė, kad jam Garantinis fondas išmokėjo 2000 Lt, tačiau įmonė jam liko skolinga dar apie 5000 Lt. Liudytojas A. D. parodė, kad įmonė jam liko skolinga už 2,5 mėnesio, o Garantinis fondas jam pinigų neišmokėjo. Taip pat šie liudytojai parodė, kad direktorius P. K. arba buhalterė A. Z. jiems duodavo grynųjų pinigų medžiagoms pirkti ir kitoms išlaidoms, tačiau jie visada pateikdavo išlaidas pateisinančius dokumentus, o likusius pinigus sugrąžindavo. Liudytojams parodžius 2009 m. vasario 12 d. avanso apyskaitas, jie dar kartą patvirtino, kad visada pateikdavo pinigų panaudojimą pateisinančius dokumentus ir jie įmonei nėra skolingi, o šias apyskaitas mato pirmą kartą.

Išdėstyti liudytojų parodymai paneigia nuteistojo apeliacinio skundo argumentus apie tai, kad dėl apgaulingos bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymo ir bendrovės pinigų pasisavinimo jis yra nekaltas. Padaryti Buhalterinės apskaitos įstatymo pažeidimai neįtraukiant į apskaitą ūkinių operacijų, įtraukiant į apskaitą suklastotus duomenis, buhalterinėje apskaitoje užfiksuojant ir nuo kasos nurašant pinigus atlyginimams mokėti, bet nesant darbuotojų parašų, patvirtinančių atlyginimo gavimą, yra nurodyti specialisto išvadoje, kurios iš esmės neginčija ir pats nuteistasis P. K.. Liudytojais apklausti UAB „E. I.“ darbuotojai kategoriškai paneigė, kad jie neatsiskaitė už jiems medžiagoms pirkti išduotus grynuosius pinigus, bei patvirtino, kad niekada nėra gavę atlyginimo, už kurį nepasirašydavo žiniaraštyje ar atlyginimų lapeliuose. Pats nuteistasis pripažįsta, kad atlyginimai tikrai nebuvo išmokėti A. D., D. Š. ir A. Z.. Akivaizdu, kad neigti šią aplinkybę yra nelogiška, nes šie liudytojai jau nedirbo bendrovėje, todėl ir negalėjo gauti atlyginimo. Tačiau nuteistasis nurodo, kad kitiems atlyginimai tikrai buvo išmokėti, o jų parašų galėjo nebūti dėl to, kad atlyginimai buvo išmokėti jų žmonoms. Nurodo, kad tikrai buvo išmokėti pinigai R. V. ir V. Č. žmonai, kuriai netgi A. Z. vežė pinigus. Tačiau tokie nuteistojo parodymai ir apeliacinio skundo argumentai neatininka bylos aplinkybių. Pirmiausia, nė vienas iš teisme apklaustų liudytojų nepatvirtino, kad pinigai buvo išmokami jų šeimos nariams. Liudytoja A. Z., nors ir parodė, kad kartais darbuotojų žmonoms išmokėdavo pinigus (ji atsimena, kad atlyginimą už vyrą yra paėmusi V. J. žmona), tačiau tvirtino, kad grįžę iš komandiruotės darbuotojai vėliau pasirašydavo žiniaraštyje. Pats nuteistasis teisme parodė, kad atlyginimai buvo išmokėti ne tik V. Č., bet ir R. V. žmonai. Tačiau iš bylos matosi, kad į apskaitą nebuvo įtraukti nei R. V., nei V. J. parašais nepatvirtinti išmokėti atlyginimai. Nuteistojo parodymai, kad ir A. Z. vežė V. Č. žmonai pinigus, taip pat neatitinka tikrovės. Pati liudytoja A. Z. teisme apie tai nieko neparodė, be to, A. Z. nuo 2008 m. rugsėjo 1 d. bendrovėje jau nedirbo, todėl ji ir negalėjo vežti darbuotojų šeimos nariams atlyginimo, juo labiau, kad V. Č. tariamai išmokėtas atlyginimas buvo įrašytas ne tik atlyginimų žiniaraštyje už liepos mėnesį, bet ir 2008 m. spalio 7 d. apskaitos registre. Liudytojas T. B., priešingai nei nurodo nuteistasis, neparodė, kad su juo atsiskaityta. Jis tik parodė, kad jam atlyginimą mokėdavo P. K., o gaudamas pinigus pasirašydavo už tiek, kiek ir gaudavo. Liudytojas V. Č. teisme iš tikrųjų parodė, kad jam iš bendrovės skolos neliko, tačiau jis taip pat tvirtino, jog ne tik jo žmonai nebūdavo atiduodamas jo atlyginimas, bet ir nebūdavo atvejų, jog gaunant atlyginimą nereikėdavo pasirašyti. Remdamasis visų liudytojų parodymais teismas padarė pagrįstą išvadą, kad kaltinime nurodyti konkretūs darbuotojai negavo tų atlyginimo sumų, už kurias jie nėra pasirašę atlyginimo žiniaraštyje arba atsiskaitymo lapeliuose.

Nuteistojo P. K. apeliacinio skundo argumentai, kad teismas jo kaltę pasisavinus svetimus pinigus grindė suinteresuotų liudytojų parodymais, nes šie pasinaudojo tuo faktu, kad nėra jų parašų, kreipėsi į Garantinį fondą ir gavo išmokas, irgi yra nepagrįsti ir neatitinka bylos aplinkybių. Vienintelis liudytojas D. Š. teisme parodė, kad iš Garantinio fondo gavo 2000 Lt, tačiau ir pats nuteistasis sutinka, kad šiam liudytojui nebuvo išmokėtas atlyginimas. Liudytojas A. D. parodė, kad Garantinis fondas jam pinigų negrąžino. T. B. ir T. M. apie pinigų gavimą iš Garantinio fondo nieko neparodė, tačiau iš bylos matosi, kad jiems neišmokėtų atlyginimų sumos yra nedidelės, atitinkamai 116,75 Lt ir 53,39 Lt, todėl jie galėjo ir neprašyti, kad jiems būtų išmokėtos šios sumos iš Garantinio fondo. Todėl tvirtinti, kad teismas jo kaltę grindė suinteresuotų liudytojų parodymais, nėra jokio pagrindo. Taigi teismas, darydamas išvadą apie UAB „E. I.“ 16021,33 Lt pasisavinimą, nuosprendyje pagrįstai rėmėsi ir ištirtais rašytiniais bylos dokumentais, ir liudytojų parodymais.

Nuteistasis P. K. apeliaciniame skunde nurodo, kad jis nepasisavino ir iš banko sąskaitos nuimtų 33000 Lt, nes visus juos panaudojo įmonės interesams. Tačiau šie argumentai taip pat yra nepagrįsti ir į juos iš dalies jau buvo atsakyta šioje nutartyje. Kad iš banko gauti 33 000 Lt buvo neužpajamuoti bendrovės apskaitoje, patvirtina tie patys rašytiniai bylos dokumentai ir liudytojų R. P. bei V. Ž. parodymai. Pats nuteistasis pripažino šią pinigų sumą paėmęs iš banko sąskaitos ir jos neįnešęs į bendrovės kasą. Jokie bylos duomenys nepatvirtina, kur buvo panaudoti tie 33000 Lt, o nurodydamas, kad šie pinigai buvo panaudoti atlyginimams išmokėti, įmonės skoloms apmokėti ir atsiskaityti su tiekėjais, nuteistasis negalėjo paaiškinti, su kokiais konkrečiais tiekėjais buvo atsiskaityta ar kokios bendrovės skolos buvo apmokėtos, bylos dokumentai nepatvirtina ir to, kad pinigai buvo išmokėti kaip darbo užmokestis bendrovės dirbantiesiems. Todėl apelianto argumentai apie 33000 Lt bendrovės pinigų panaudojimą įmonės interesais yra nepagrįsti. Pats nuteistasis P. K. dėl šių pinigų panaudojimo pateikė kelias versijas: iš pradžių tvirtinęs, kad pinigai buvo panaudoti įmonėms interesais, atsiskaitymams su tiekėjais, tik su kokiais, nežino, vėliau nuteistasis nurodė apie tas pačias pinigų panaudojimo aplinkybes, tik jau nurodė, kad šių pinigų panaudojimą ir išlaidas pagrindžiančių dokumentų nėra dėl buhalterių kaitos, o dalis jų galėjo būti pagrobti 2009-03-08 Šiauliuose kartu su automobiliu.

Argumentai apie išlaidas pagrindžiančių dokumentų nebuvimą dėl buhalterių kaltės yra visiškai nepagrįsti ir jie jau buvo paneigti. Nuteistojo versija apie dokumentų dingimą automobilio vagystės metu buvo patikrinta teisminio nagrinėjimo metu. Teismas iš Šiaulių VPK išreikalavo duomenis dėl P. K. automobilio vagystės, tačiau teisme ištyrus gautus dokumentus, nuteistojo versija nepasitvirtino. Iš papildomai teisme gautų dokumentų matosi, kad nei pareiškime policijai, nei liudytojo P. K. apklausos protokole bei pranešime apie įvykį draudimo bendrovei nėra nieko nurodyta apie automobilyje buvusius UAB „E. I.“ dokumentus. Tiek rašydamas pareiškimą policijai, tiek apklausiamas liudytoju P. K. nurodė, kad automobilyje nieko vertingo nebuvo. Būdamas įmonės vadovas ir turėdamas automobilyje svarbius buhalterinius dokumentus, jis tokias aplinkybes tikrai būtų nurodęs. Todėl nėra jokio pagrindo manyti, kad pavogtame nuteistojo automobilyje buvo ir įmonės buhalterinės apskaitos dokumentai. Akivaizdu, kad tokią versiją nuteistasis sugalvojo norėdamas pateisinti savo neteisėtus veiksmus ne tik pasisavinant įmonės pinigus, bet ir apgaulingai tvarkant įmonės buhalterinę apskaitą. Be to, ši nuteistojo versija neįtikėtina dar ir dėl to, kad Panevėžio apygardos teismo 2009 m. sausio 29 d. nutartimi UAB „E. I.“ buvo iškelta bankroto byla. Be to, ta pačia nutartimi per 10 d. nuo jos įsiteisėjimo pats P. K. buvo įpareigotas visą įmonės turtą ir įmonės dokumentus perduoti teismo paskirtam administratoriui. Tuo tarpu apeliantas nurodo, kad jis dar 2009 m. kovo mėnesį savo automobilyje tariamai vežiojosi svarbius įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus, tarp kurių galėjo būti net ir atlyginimų žiniaraščiai už 2008 m. liepos mėnesį. Visos šios aplinkybės nuteistojo versiją apie jo automobilio vagystės metu dingusius UAB „E. I.“ dokumentus paneigia.

Vėliau nuteistasis P. K. pateikė naują pinigų panaudojimo versiją. 2011 m. vasario 18 d. teisiamajame posėdyje nuteistasis parodė, jog surado kvitą, pagal kurį 2008-10-31 jis sumokėjo antstolių kontorai 24 000 litų už UAB „E. I.“ pagal valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimą, ir šį kvitą pateikė teismui. Jis parodė, kad antstolių kontorai susimokėti šiuos 24000 Lt jam paskolino jo draugas A. M., nes UAB „E. I.“ sąskaitos buvo areštuotos ir jis negalėjo naudotis piniginėmis lėšomis. Vėliau, kai buvo nuimti 33 000 Lt nuo Šiaulių banko atsiskaitomosios sąskaitos, jis tuos pinigus atsiėmė iš bendrovės ir sugrąžino A. M. skolą. Teisme apklaustas liudytoju A. M. parodė, kad yra senas nuteistojo P. K. pažįstamas. 2008 m. spalio mėnesio pabaigoje jis paskolino P. K. 25000 Lt, kuriuos P. K. jam sugrąžino tų pačių metu gruodžio mėn. viduryje. Jis atvažiavo prie Šiaulių banko ir P. K. jam skolą grąžino grynais pinigais. Šis liudytojas taip pat parodė, kad šią pinigų sumą jis turėjo savo namuose, o skolindamas P. K. jokios paskolos sutarties ar bent paskolos raštelio nerašė. Tokie nuteistojo ir liudytojo A. M. parodymai taip pat buvo paneigti teisme išnagrinėtais įrodymais ir teismas nuosprendyje išdėstė išsamius jų atmetimo motyvus. Siekiant patikrinti ir šią nuteistojo nurodytą aplinkybę teismas iš antstolio išsireikalavo vykdomąją bylą, o jos duomenys leido teismui padaryti pagrįstą išvadą, kad nuteistajam nebuvo jokio pagrindo skolintis pinigų, nes antstoliui susimokėti pinigų nuteistasis turėjo. Iš vykdomosios bylos dokumentų matyti, kad 2008-10-31 ir 2008-12-09 antstolio M. A. kontorai P. K., atstovaudamas UAB „E. I.“, pateikė prašymus panaikinti areštą, uždėtą AB Šiaulių banke esančiai bendrovės sąskaitai ir pinigams kasoje, nurodydamas, kad ketina pervesti dalį pinigų į antstolio sąskaitą ir išmokėti atlyginimus darbuotojams. 2008-10-31 ir 2008-12-09 patvarkymais antstolis šiuos prašymus patenkino, o 2008-10-31 patvarkymu įpareigojo pervesti į antstolio depozitinę sąskaitą 24 000 Lt (8 t., 166, 177, 185, 186, 192 b. l.). Teisme apklausta specialistė O. G. Popovienė patvirtino, jog buhalterijai nebuvo pateiktas kvitas apie 24 000 Lt sumokėjimą antstolių kontorai ir ši suma neįtraukta į avanso apyskaitą. O iš buhalterinių dokumentų matyti, kad P. K. iš banko sąskaitos 2008-10-31 paėmė 41 700 Lt. Pagal antstolio patvarkymą jis iš gautų pinigų privalėjo 24 000 Lt sumokėti į antstolio sąskaitą ir 17 700 Lt privalėjo išmokėti darbuotojų atlyginimams, tačiau šios operacijos neatliktos ir tai patvirtina kasos knygoje padaryti įrašai. Į kasą buvo įnešti 41 000 Lt, bet ūkinėms operacijoms P. K. buvo išduota 36 000 Lt, o kasoje esantys 5000 Lt buvo skirti darbuotojų atlyginimams. Tai rodo, kad P. K. turėjo galimybę antstoliui sumokėti 24 000 Lt iš jam išduotų 36 000 Lt sumos, gautos nuėmus pinigus iš banko sąskaitos būtent 2008-10-31, nes pateisinančių dokumentų, kur panaudojo šią sumą nėra ir kaip atskaitingas asmuo jis skolingas bendrovei. Be to, pareiškime antstoliui nuteistasis nurodė, kad 2008 m. gruodžio mėnesį nuo sąskaitos nuimtus 33 000 Lt jis įneš į kasą, tačiau to nepadarė, apie šių pinigų paėmimą iš banko sąskaitos buhalterinę apskaitą tvarkančiai buhalterei nepateikė dokumentų ir apie tai net nepranešė.

Remdamasis specialistės parodymais ir atsiskaitomosios sąskaitos išrašo duomenimis teismas padarė pagrįstą išvadą, kad P. K. 2008 m. spalio 31 d. savo žinioje turėjo antstolio patvarkymu reikalaujamą įmokėti į jo depozitinę sąskaitą 24 000 Lt pinigų sumą ir nebuvo būtinumo šių pinigų skolintis iš A. M.. Šie bylos duomenys apelianto versiją, kad jis skolinosi pinigus iš A. M. ir juos panaudojo įmonės reikmėms, visiškai paneigia. Be to, nurodyto liudytojo parodymai visiškai neįtikinantys. Nerealu, kad net ir savo geram pažįstamam skolindamas tokią didelę pinigų sumą jis nereikalavo jokių tokios paskolos grąžinimo garantijų.

Išdėstyti ir aptarti įrodymai neabejotinai patvirtina, kad UAB „E. I.“ laikotarpiu nuo 2008-09-01 iki 2008-12-12 buhalterinė apskaita buvo tvarkoma pažeidžiant 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo IX-576 6 straipsnio 2-os dalies, 12-o straipsnio 1-os dalies reikalavimus. Šiuo laikotarpiu nuteistasis P. K. buvo šios bendrovės direktorius, kartu vykdė ir kasininko pareigas, jis iš banko sąskaitų ir bendrovės kasos paimdavo lėšas, o buhalterinę apskaitą tvarkiusios A. Z. bei UAB „Tik apskaita“ buhalterės vedė apskaitą pagal P. K. pateiktus pirminius dokumentus, todėl P. K., kaip ūkio subjekto vadovas ir kasininkas, buvo atsakingas už tinkamą buhalterinės apskaitos tvarkymą.

Nuteistasis P. K. apeliaciniame skunde sutinka, jog buhalterinė apskaita buvo vedama pažeidžiant įstatymus, tačiau, jo nuomone, jis nusižengė tik administracine tvarka, kadangi dėl jo veiksmų (neveikimo) neatsirado BK 222 str. 1 d. numatyti padariniai. Apeliaciniame skunde teisingai dėstomos baudžiamosios atsakomybės pagal BK 222 str. 1 d. kilimo sąlygos bei Buhalterinės apskaitos įstatyme apibrėžiamos asmens turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų bei įsipareigojimų struktūros sąvokos, tačiau apelianto argumentai, kad dėl jo veiksmų ar neveikimo nekilo baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai, yra nepagrįsti ir atmetami. Pačioje specialisto išvadoje kiekvienu konkrečiu atveju konstatavus buhalterinės apskaitos įstatymo pažeidimą yra nurodoma, jog neįrašius ir neapskaičius apskaitos registre ūkinių operacijų buvo iškraipyta turto apskaita, apskaitos registruose įrašius neteisingus duomenis buvo iškraipyta turto ir įsipareigojimų apskaita, apskaitos dokumentais neįforminus apskaitos registruose įrašytų ūkinių operacijų bendrovei padarytas piniginis nuostolis ir negalima nustatyti bendrovės įsipareigojimų dydžio darbuotojams. Dėl nustatytų pažeidimų pagal tyrimui pateiktus buhalterinės apskaitos dokumentus (registrus) iš dalies negalima nustatyti UAB „E. I.“ 2008 metų veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2008 metus. Tačiau nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, jog specialisto išvadoje nurodoma tik apie neteisingai įrašytus skaičius, tačiau tai nereiškia, kad dėl to negalima nustatyti UAB „E. I.“ 2008 metų veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Tokius apelianto argumentus paneigia specialistės paaiškinimai teisme. Ji patvirtino savo išvadą ir parodė, kad pagal buhalterinės apskaitos įstatymą kiekviena ūkinė operacija turi būti laiku įforminta apskaitos dokumentais ir įregistruota apskaitos registruose. To nepadarius, iš dalies negalima nustatyti įmonės turto, ūkinės finansinės veiklos rezultato, nuosavybės, nes pasikeitus bent vienam skaičiui, keičiasi balansas. Iš liudytojos R. P. ji sužinojo, kad ši negalėjo padaryti balanso už 2008 m., nes neturėjo tikrų duomenų. Jos (specialistės) turimo banko sąskaitos išrašo duomenys visiškai nesutampa su buhalterinės sąskaitos 2715 duomenimis. Taip pat yra ir su kasa. Iš kasos pajamų ir išlaidų orderių matosi, kad kasos duomenys visai nesutampa su pirminiais dokumentais. Neįtraukus 5000 Lt iš UAB „Ludanė“ buvo sumažintos įmonės pajamos. Neaišku, kam buvo panaudoti į kasą neįtraukti 33000 Lt, nes jokių dokumentų nėra. 16021 Lt sumai nebuvo darbuotojų parašų žiniaraščiuose, o pagal kasos taisykles laikoma, kad pinigų darbuotojas negavo. Pinigai – tai turtas. Jei įmonėje reali pinigų padėtis neatsispindi, tai negalima nustatyti įmonės turto. Kadangi nėra visų sąskaitų, tai negalima nustatyti ir įsipareigojimų dydžio, t. y. kiek kam skolinga įmonė ar kas skolingas įmonei. Negalima nustatyti įmonės įsipareigojimo darbuotojams dėl darbo užmokesčio, o per avansines apyskaitas negalima nustatyti, kiek tie darbuotojai skolingi įmonei. Sudarant balansą, jei keičiasi turto pusė, tai keičiasi ir nuosavybės pusė, taigi tokiu būdu keičiasi ir struktūra. Apelianto argumentus apie tai, kad dėl buhalterinės apskaitos registruose iškraipytų duomenų nėra pagrindo manyti, jog kiekviena į apskaitą neįvesta finansinė operacija turėjo įtakos galimybei visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklą, turtą, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ir struktūrai, kolegija taip pat atmeta. BK 222 str. įstatymo formuluotė „visiškai ar iš dalies negalima nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros“ reiškia ne tai, kad to apskritai negalima padaryti, bet tai, kad visiškai ar iš dalies negalima nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros pagal ūkio subjekto pateiktus ar jo turimus dokumentus. Būtent tokia situacija ir yra šioje byloje. Pagal apskaitą vedusioms buhalterėms P. K. pateiktus duomenis nebuvo galima sudaryti įmonės balanso, iš kurio ir yra sprendžiama apie įmonės veiklą, jo turtą, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą. Aptartos aplinkybės patvirtina, kad dėl apgaulingai tvarkomos buhalterinės apskaitos BK 222 str. 1 d. numatyti padariniai neabejotinai kilo, todėl apelianto argumentai, kad jo veika atitiktų tik ATPK 173¹ str. numatyto administracinio teisės pažeidimo sudėtį, yra visiškai nepagrįsti ir jie atmetami.

Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo ir apie tai, kad nenustatytas jo apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo motyvas ir tikslas, o tuo pačiu ir jo tiesioginė tyčia. Tokiu būdu teismo išvada, kad jis siekė padarinių ir leido jiems kilti, yra tik prielaida, o prielaidomis nuosprendžio grįsti negalima. Šie apelianto argumentai irgi nepagrįsti.

Apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas - tai sąmoningas buhalterinės apskaitos nevedimas arba tokios apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, nuostatas, pavyzdžiui, dvigubos buhalterijos vedimas, ūkinių ir finansinių operacijų nefiksavimas apskaitos dokumentuose ir pan. Jeigu ūkio subjekto vadovas pateikia žinomai neteisingus apskaitos dokumentus ar apskritai neteikia tam tikrų apskaitos dokumentų, tai už apgaulingą apskaitos tvarkymą atsako būtent tas ūkio subjekto vadovas. Išnagrinėti ir jau aptarti įrodymai kaip tik ir patvirtina, kad P. K., būdamas UAB „E. I.“ direktoriumi, sąmoningai nefiksavo ūkinių ir finansinių operacijų apskaitos dokumentuose, padarė ir kitus specialisto išvadoje išvardintus buhalterinės apskaitos įstatymo pažeidimus. Visa tai patvirtina, kad įmonės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma ne aplaidžiai, o apgaulingai.

Apie BK 222 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymo motyvus ir tikslus skundžiame nuosprendyje iš tikrųjų nepasisakyta, tačiau tai nėra esminis nuosprendžio trūkumas. Šios nusikalstamos veikos padarymo tikslai ir motyvai gali būti labai įvairūs. Iš dalies galima sutikti su apelianto parodymais ir jo apeliacinio skundo argumentais apie tai, kad laikytis visų buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimų tvarkant įmonės buhalterinę apskaitą tikrai buvo sudėtinga dėl sunkios ekonominės padėties, pavėluotų atsiskaitymų ir kitų objektyvių aplinkybių. Tačiau ir šiuo atveju specialisto išvadoje išvardinti pažeidimai vis tiek buvo padaryti sąmoningai. Kiti bylos duomenys ir šioje byloje teismo pripažinti įrodytais įmonės turto pasisavinimo atvejai leidžia padaryti išvadą, kad su tuo susiję buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimų pažeidimai buvo padaryti dėl savanaudiškų paskatų, o nusikalstamos veikos tikslas buvo svetimo turto užvaldymas. Vis dėlto pagrindinis kiekvieną nusikalstamą veiką apibūdinantis subjektyvusis požymis yra kaltė. BK 222 str. 1 d. nurodyta nusikalstama veika tikrai gali būti padaryta tik tyčia, o iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad teismas P. K. kaltės formą ir rūšį nustatė teisingai. Būdamas ilgą laiką bendrovės direktoriumi P. K. suprato pažeidžiantis teisės aktais numatytus reikalavimus dėl buhalterinės apskaitos tvarkymo, numatė, kad dėl to nebus galima nustatyti bendrovės veiklos, turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir tokių pasekmių norėjo, t. y. jis veikė tiesiogine tyčia. Todėl nuteistojo nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 222 str.1 d.

Nuteistojo P. K. apeliacinio skundo argumentai apie tai, kad nuteisėdamas jį už svetimo turto pasisavinimą teismas išsamiai neištyrė visų byloje surinktų įrodymų, vadovavosi šališkais liudytojų buvusių bendrovės darbuotojų, parodymais, netinkamai įvertino kitų liudytojų, jo bendrovės buhalterinę apskaitą vedusių buhalterių parodymus, šioje nutartyje jau buvo paneigti. Teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos įrodymų visumą, taip ir visų liudytojų parodymus, juos išsamiai išdėstė ir teisingai įvertino nuosprendyje. Nuteistojo kaltę dėl UAB „E. I.“ pinigų pasisavinimo patvirtina tie patys jau išdėstyti ir aptarti įrodymai. Įrodyta, kad P. K., būdamas UAB „E. I.“ direktoriumi ir dėl užimamų pareigų turėdamas juridiškai apibrėžtus įgaliojimus bendrovės turtui, t. y. šis turtas buvo jo žinioje, bendrovės apskaitoje laikotarpiu nuo 2008-09-01 iki 2008-12-07 atlyginimų išmokėjimui iš bendrovės kasos nurašė 16021,33 Lt, tačiau nurodyta suma nebuvo išmokėta.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 8 „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose“ yra išaiškinta, kad turto pasisavinimas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai paverčia savo turtu. Turto iššvaistymas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai parduoda, dovanoja ar kitaip perleidžia tretiesiems asmenims. Pasisavinimas laikomas baigtu neteisėtai užvaldžius svetimą turtą ir turint realią galimybę juo naudotis ar disponuoti. Pasisavinus patikėtą ar kaltininko žinioje esantį turtą, tolimesni kaltininko veiksmai su juo (padovanojimas, pardavimas ir pan.) veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Iššvaistymas laikomas baigtu nuo svetimo turto pardavimo, padovanojimo ar kitokio perleidimo trečiajam asmeniui momento. Pagal šiuo metu galiojančią teisminę praktiką svetimo turto pasisavinimas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje esantį turtą tyčia neteisėtai paverčia savo turtu, t. y. ima elgtis su svetimu turtu kaip su nuosavu ir taip padaro žalą turto savininkui. Baudžiamoji atsakomybė už turto pasisavinimą galima tik esant tiesioginei tyčiai, t y. kai kaltininkas supranta, kad svetimą turtą neteisėtai paverčia savo turtu, numato, kad dėl to savininkas šio turto neteks, ir to nori (kasacinės nutartys Nr. 2K-733/2007, 2 K-123/2007, 2K-7-198/2008, 2K-208/2008, 2K-171/2010). Apie tai, ar kaltininko veika atitinka BK 183 str. numatytos nusikalstamos veikos sudėtį, sprendžiama ne vien pagal objektyviuosius, bet ir pagal subjektyviuosius šios veikos požymius, t. y. pagal tai, ar buvo įrodyta kaltininko tyčia jam patikėtą ar jo žinioje esantį svetimą turtą paversti savo turtu. Tai įrodžius, tolesni kaltininko veiksmai su tuo turtu jo kvalifikacijai reikšmės neturi.

Nuteistasis P. K. nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių, kad įmonės darbuotojams neišmokėti atlyginimams skirti pinigai buvo panaudoti kokioms nors kitoms įmonės reikmėms. Tuo tarpu jo versijos apie tų pinigų panaudojimą jau buvo aptartos ir paneigtos. Tačiau byloje jau aptartais įrodymais jau buvo neabejotinai nustatyta, kad nuteistasis P. K. padarė ir kitą nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 str. 1 d., įrodyta, kad nuteistasis sąmoningai nepateikė įmonės ūkinę ir finansinę veiklą patvirtinančių dokumentų. Iš įmonės kasos gavęs pinigus darbuotojų atlyginimams, tų atlyginimų jiems neišmokėjo, be to, iš įmonės sąskaitos Šiaulių banke pats asmeniškai paėmė 33000 Lt ir sąmoningai jų neužpajamavo ir neįtraukė į įmonės apskaitos registrus. Visos šios aplinkybės, kolegijos nuomone, patvirtina, kad įmonei priklausantį ir P. K. svetimą turtą, t. y. pinigus, nuteistasis turėjo tikslą paversti ir juos pavertė savo turtu. Kaltinamasis P. K. suvokė, kad jis neteisėtai savinasi jo žinioje esantį svetimą turtą ir taip pažeidžia bendrovės interesus, daro jai žalą ir to norėjo, t. y. jis veikė tiesiogine tyčia. Jo pasisavinta bendrovei priklausanti 16021,33 Lt suma yra didesnė už 3 MGL dydžio sumą, todėl P. K. nusikalstama veika pagal BK 183 str. 1 d. kvalifikuota teisingai.

Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad jis negalėjo pasisavinti jam pačiam skirtą išmokėti pinigų sumą, nes specialisto išvadoje ir nuosprendyje nurodoma, kad 699,24 Lt atlyginimo turėjo būti išmokėta ir jam. Kolegija atmeta ir šį apelianto argumentą. Nors bylos dokumentuose ir nuosprendyje tikrai paminėta, kad P. K. nebuvo išmokėtas 699,24 Lt atlyginimas, iš tikrųjų matosi, kad į P. K. pasisavintų pinigų sumą apelianto nurodyta pinigų suma nėra įtraukta. Pats apeliantas savo skunde nurodo, kad susumavus nurodytas neišmokėtas atlyginimų pinigų sumas, bendra suma yra didesnė nei 16021,33 Lt. Iš tikrųjų P. K. pasisavintą pinigų sumą sudaro tik kitiems darbuotojams neišmokėtų pinigų sumos.

Byloje neginčijamai nustatyta ir tai, kad P. K., būdamas UAB „E. I.“ direktoriumi ir kasininku, vienintelis realiai disponavo bendrovei priklausančiu turtu, taip pat ir grynaisiais pinigais, esančiais kasoje ir banko sąskaitose. 2008-12-10 iš AB Šiaulių banke esančios sąskaitos pagal čekį Nr. 338811 jis išėmė 33 000 Lt, jų neužpajamavo ir neįtraukė į bendrovės apskaitos registrus, nepateikė pateisinamų dokumentų apie jų panaudojimą. Šios aplinkybės patvirtina, ir kad tie pinigai nebuvo panaudoti įmonės reikmėms, ir kad jie negalėjo būti perleisti kokiems nors tretiesiems asmenims tų pinigų nepasisavinus, t. y. neužvaldžius. Todėl teismo išvada, kad P. K., veikdamas tiesiogine tyčia, pasisavino ir šį svetimą turtą, yra pagrįsta. Šio pasisavinto turto (33000 Lt) vertė viršija 250 MGL dydį, todėl nusikalstamą veiką teismas pagrįstai įvertino kaip didelės vertės svetimo turto pasisavinimą ir ją teisingai kvalifikavo pagal BK 183 str. 2 d.

Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas, nagrinėdamas šią bylą, buvo šališkas ir tai sukliudė jam išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Tai, apelianto nuomone, patvirtina faktas, kad teismas neįsigilino į jam pateiktus kaltinimus, nuosprendžio motyvuose nurodė, kad jis pasisavino 16021,33 Lt, konkretizuodamas išvardino neišmokėtas pinigų sumas, kurias sudėjus gaunasi ne 16021,33 Lt, o 16720 Lt. Nors prokurorė pateikė prašymą pakeisti kaltinimą, tačiau teismas, pripažindamas jį kaltu tiek dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo, tiek dėl pinigų pasisavinimo nurodė, kad jis pasisavino ir savo (P. K.) pinigus. Visos šios aplinkybės, apelianto nuomone, patvirtina, kad teismas buvo šališkas ir iš anksto prieš jį nusiteikęs, nuteisė jį pagal kaltinamajame akte suformuluotą kaltinimą, tinkamai ir išsamiai neištyręs visų bylos įrodymų ir nepagrįstai jį pripažino kaltu pagal BK 222 str. 1 d., 183 str. 1 d. ir 183 str. 2 d. Šis teismo padarytas proceso pažeidimas, apelianto nuomone, negali būti pašalintas nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, nes pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl prokuroro pateikto pakeisto kaltinimo, neanalizavo ir nevertino byloje esančių duomenų.

Apelianto argumentai dėl BPK pažeidimų taip pat yra nepagrįsti ir atmetami. Nors nuteistojo P. K. apeliaciniame skunde nesutinkama su teismo išvadomis dėl jo kaltės, nurodoma, kad jis nusikalstamų veikų nepadarė, apeliantas neprašo panaikinti nuosprendžio ir priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį, o prašo skundžiamą nuosprendį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Toks prašymas grindžiamas išdėstytais argumentais dėl teismo šališkumo. Išnagrinėjusi šiuos apeliacinio skundo argumentus, kolegija daro išvadą, kad jie nepagrįsti ir juos atmeta, nes išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka pirmosios instancijos teismo šališkumo nenustatė.

Kolegija pirmiausia atmeta nuteistojo P. K. skundo argumentus apie tai, kad bylą išnagrinėjusio teismo šališkumą patvirtina tai, jog teismas tinkamai ir išsamiai neištyręs visų bylos įrodymų, nepagrįstai jį pripažino kaltu. Šioje dalyje kolegija jau patikrino bylą ir jau padarė išvadą, kad teismas byloje įrodymus įvertino teisingai ir baudžiamuosius įstatymus pritaikė tinkamai. Vien tik tai, kad nuteistasis nesutinka su tuo, jog teismas įvertino įrodymus ne taip, kaip to nori nuteistasis ir kad byloje buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, nerodo teismo šališkumo ir negali būti pakankamu pagrindu abejoti teismo nešališkumu.

Apelianto argumentus apie tai, kad teismas visiškai nepasisakė dėl prokurorės pateikto pakeisto kaltinimo ir nuosprendyje nurodė, kad jis pasisavino ir savo (P. K.) pinigus, kolegija taip pat atmeta. Iš bylos matosi, kad teisminio nagrinėjimo metu prokurorė BPK 256 str. 1 d. nustatyta pateikė rašytinį prašymą (8 t., 162-164 b. l.) pakeisti P. K. kaltinimą pagal BK 222 str. 1 d. pakeičiant faktines bylos aplinkybes dėl sumų, įrašytų į 2009 m. vasario 12 d. avansines apyskaitas patikslinimo, dėl laikotarpio, kada buvo apgaulingai tvarkoma apskaita, nurodant laikotarpio pradžią yra ne nuo 2008 m. sausio 1 d., o nuo 2008 m. rugsėjo 1 d., ir dėl 2008 m. spalio 7 d. apskaitos sąskaitos 272 registre įrašytų sumų, konkrečiai, P. K. išmokamų 699,24 Lt, šią sumą pašalinant iš kaltinimo. Taip pat buvo prašoma pakeisti ir kaltinimą pagal BK 183 str. 1 d. iš jo pašalinant aplinkybę dėl 2008 m. spalio 7 d. apskaitos sąskaitos 272 registre įrašytos P. K. išmokamos sumos – 699,24 Lt. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matosi, kad teismas, gavęs šį prašymą, apie tai nedelsdamas pranešė nagrinėjimo teisme dalyviams, kaltinamajam P. K. ir jo gynėjui buvo įteikti prašymų nuorašai, o jiems prašant teismas padarė posėdžio pertrauką pasirengti gynybai. Tokiu būdu jokie BPK 256 str. 1 d. ir 3 d. reikalavimai nebuvo pažeisti. BPK 255 str. 1 d. nurodyta, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. To paties straipsnio 2 d. nurodyta, kad kaltinamasis negali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Taigi BPK 255 str. apibrėžia bylos nagrinėjimo teisme ribas ir nustato, kad kaltinimas negali būti pakeistas sunkesniu arba tokiu kaltinimu, kuriame nurodomos iš esmės skirtingos faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės, iš anksto nepranešus kaltinamajam. Tuo tarpu kaltinimo pakeitimo taisykles nustato BPK 256 str., o jame apie tai, kad prokurorui pateikus rašytinį prašymą kaltinimą pakeisti teismas turėtų priimti kokią nors nutartį ar kitokį sprendimą, nieko nenurodyta. Tai reiškia, kad prokurorui pateikus tokį prašymą, teismas dėl jo jokios nutarties neturi priimti, tačiau toks prokuroro prašymas išplečia bylos nagrinėjimo teisme ribas. Pažymėtina, kad naujos 2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1852 redakcijos BPK 256 str. 1 d. buvo papildyta. Joje papildomai nurodyta, kad išnagrinėjus baudžiamąją bylą, nuosprendyje gali būti paliekamos ir kaltinamajame akte nurodytos faktinės veikos aplinkybės. Ši BPK 256 str. 1 d. pataisa nenustatė jokių naujų kaltinimo pakeitimo teisme taisyklių, o tik aiškiau išdėstė tos pačios baudžiamojo proceso normos nuostatas, galiojusias ir šios bylos teisminio nagrinėjimo metu. Dėl to, kas buvo išdėstyta, daroma išvada, kad teismas jokių BPK 255, 256 straipsnių reikalavimų nepažeidė.

Ne tik iš apeliacinio skundo argumentų, bet ir iš teisiamojo posėdžio protokole užrašytų baigiamųjų kalbų matosi, kad nuteistasis ir jo gynėjas galimą teismo šališkumą sieja su tuo, kad teismas iš viso neatsižvelgė į prokurorės prašyme pakeisti kaltinimą išdėstytas kitokias nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes. Šioje dalyje apeliacinis skundas irgi nepagrįstas, o argumentai dėl teismo šališkumo taip pat nepagrįsti. Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad teismas, kaip tai ir nurodyta prokurorės prašyme, nustatė kitą nusikalstamų veikų padarymo laikotarpį. Tuo tarpu nuosprendžio dalis, kurioje paminėta 699,24 Lt suma, tariamai išmokėta pačiam nuteistajam P. K., atitinka bylos aplinkybes, taip pat patvirtina specialisto išvada ir kiti bylos dokumentai. Kita vertus, į nuosprendyje nurodytą pasisavintų 16021,33 Lt pinigų sumą pačiam P. K. tariamai išmokėta 699,24 Lt suma nebuvo įtraukta, ir tai šioje nutartyje jau buvo aptarta. Nuosprendžio aprašomojoje dalyje teismas aiškiai išdėstė įrodytomis pripažintų nusikalstamų veikų aplinkybes, išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Todėl teigti, kad teismas apkaltinamąjį nuosprendį pagrindė tik prielaidomis, nėra jokio pagrindo. Nuosprendis surašytas laikantis BPK 304-307 straipsnių reikalavimų, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ reikalavimai irgi nepažeisti. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka kolegija jokių kitų, juo labiau esminių BPK pažeidimų, kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, nenustatė.

Nuteistojo P. K. apeliaciniame skunde nurodoma, kad paskirdamas laisvės atėmimo bausmę teismas neištyrė jo asmeninių gyvenimo sąlygų, tačiau apelianto argumentus dėl bausmės paskyrimo kolegija taip pat atmeta. Iš nuosprendžio matosi, kad skirdamas P. K. bausmę teismas vadovavosi BK 54 str. numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, BK 41 str. 2 d. nuostatomis dėl bausmės paskirties bei kitomis bausmės skyrimą reglamentuojančiomis BK bendrosios dalies normomis ir jų reikalavimų nepažeidė. Teismas nenustatė nuteistojo P. K. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Buvo įvertinta tai, kad P. K. padarė tris tyčines nusikalstamas veikas, priskiriamas sunkių, apysunkių ir nesunkių nusikaltimų kategorijoms. 2007 m. yra teistas už neatsargų nusikaltimą, už kurį jam buvo paskirta bauda. Šiuo nuosprendžiu pripažintas įrodytomis nusikalstamas veikas P. K. padarė neatlikęs ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės, t. y. nesumokėjęs jam paskirtos baudos. P. K. ne vieną kartą yra baustas ir administracine tvarka. BK 183 str. 1 d. ir 222 str. 1 d. sankcijos numato ir laisvės atėmimo bausmes, atitinkamai iki 3 ir iki 4 metų, tačiau teismas pagal šiuos BK straipsnius paskyrė P. K. baudas. Tuo tarpu BK 183 str. 2 d. sankcija numato tik laisvės atėmimo bausmę. Tai, kad nuteistasis iki šiol neatliko ankstesniu nuosprendžiu jam paskirtos švelnesnės rūšies bausmės, tik dar kartą patvirtina, kad pagal BK 183 str. 2 d. teismas jam pagrįstai paskyrė būtent sankcijoje numatytos rūšies, t. y. laisvės atėmimo, bausmę. BK 54 str. 1 d. nurodyta, bausmė už padarytą nusikalstamą veiką skiriama neperžengiant BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribų. Švelnesnė, negu straipsnio sankcijoje numatyta bausmė, skiriama tik esant BK 62 str. 1 ar 2 dalyse arba 54 str. 3 d. nurodytiems pagrindams. Skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę taikant BK 62 str. nuostatas, galima tik nustačius tam būtinas šio BK straipsnio 1 arba 2 dalyje nurodytas aplinkybes. BK 54 str. 3 d. yra nurodyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Šis baudžiamasis įstatymas taikomas tik nustačius išimtines bylos aplinkybes. Tuo tarpu šioje byloje nei BK 62 str. nurodytų būtinų sąlygų, nei jokių išimtinių aplinkybių, rodančių, kad laisvės atėmimo bausmės paskyrimas P. K. prieštarautų teisingumo principui, nebuvo nustatyta. Iš prie apeliacinio skundo pridėtų dokumentų matosi, kad iš P. K. dviejų vaikų išlaikymui yra priteisti alimentai, iš gimimo liudijimo matosi, kad 2010 m. liepos 8 d. nuteistajam gimė dar vienas vaikas. Tačiau šios aplinkybės taip pat nelaikytinos išimtinėmis aplinkybėmis, dėl kurių P. K. paskirta laisvės atėmimo bausmė prieštarautų teisingumo principui. Iš nuosprendžio matosi, kad ir pirmosios instancijos teismas svarstė švelnesnės negu numatyta įstatymo bausmės paskyrimo nuteistajam P. K. klausimą ir pagrįstai konstatavo, kad nuteistajam nėra pagrindo taikyti nei BK 62 str., nei 54 str. 3 d. nuostatų. Skirdamas bausmę už sunkų nusikaltimą, numatytą BK 183 str. 2 d., teismas jau atsižvelgė į tai, kad pasisavinto turto vertė nežymiai viršija ribą, nuo kurios atsiranda atsakomybė pagal šį baudžiamąjį įstatymą, ir paskyrė nuteistajam visiškai artimą minimaliai 1 metų laisvės atėmimo bausmę. Šiuo nuosprendžiu paskirtas bausmes teismas subendrino apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu, o kadangi nuteistasis P. K. šiuo nuosprendžiu įrodytomis pripažintas nusikalstamas veikas padarė neatlikęs ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės, todėl teismas prie nuosprendžiu paskirtos subendrintos 1 metų ir 80 MGL dydžio bausmės pagrįstai pridėjo dalį (20 MGL dydžio) ankstesniu nuosprendžiu paskirtos neatliktos bausmės. Todėl ir už atskiras nusikalstamas veikas, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė negali būti laikomos per griežtomis ir jas švelninti pagrindo nėra.

Iš bylos matosi, kad civilinis ieškinys dėl P. K. nusikaltimais padarytos turtinės žalos atlyginimo nėra pareikštas. Byloje įrodyta, kad nuteistasis pasisavino iš viso 49021,33 Lt vertės svetimą turtą. Ši pinigų suma yra nusikalstamos veikos rezultatas, kuris pagal BK 72 str. 2 d. laikomas konfiskuotinu turtu. Todėl teismo sprendimas išieškoti iš nuteistojo konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą irgi yra teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija

nutaria:

Nuteistojo P. K. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Linas ŠiukštaTeisėjai Regina GaudutienėJonas Algimantas Venckus