- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-02-17
- Bylos Nr.
- I-944-279/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-01990-2015-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Nijolė Čekanauskienė
- Pareiškėjas
- A. A.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių
- Kategorijos
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. A., skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
proceso dalyviai į bylos nagrinėjimą neatvyko, jiems apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta teisės aktų nustatyta tvarka.
Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), priteisti 6 000 Eur neturtinę žalą, atsiradusią dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Šiaulių TI (b. l. 2-6).
Šalies argumentai
Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis 2013 m. - 2014 m. Šiaulių TI buvo laikomas įvairiose kamerose, pažeidžiant jo, kaip kalinamojo asmens, teisę į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas. Pareiškėjas teigė, kad kamerose trūko minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, kamerose gultai buvo įrengti taip, kad tarp miegojimo vietų nebuvo net minimalaus atstumo. Nurodė, kad gyvenamosiose patalpose rūkantieji laikomi kartu su nerūkančiais asmenimis, nors pats pareiškėjas yra nerūkantis asmuo. Teigė, kad kai kuriose kamerose langai buvo užtamsinti apsaugine plėvele, todėl labai truko natūralaus apšvietimo. Dirbtinis apšvietimas buvo dieną ir naktį. Be to, kamerų langai neatsidarinėdavo, todėl trukdavo gryno oro. Pareiškėjas tvirtino, kad jis iš kameros būdavo išvedamas tik 1 val. pasivaikščioti, labai retai į koplytėlę ir biblioteką, todėl visą likusį laiką leisdavo perpildytoje kameroje. Be to teigė, kad vienos valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą išaiškinimui. Pagal šį išaiškinimą, suimtasis arba nuteistasis turi teisę ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke. Pareiškėjo teigimu, dėl tokių kalinimo sąlygų jis patyrė fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus, kančią, baimę ir nepilnavertiškumo jausmą, bendravimo galimybių sumažėjimą. Pareiškėjas prašė jo skundą patenkinti ir priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 2-6).
Atsiliepimas
Šiaulių TI atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad Lietuvos higienos norma HN 76:1999, nustačiusi, kad kamerų tipo patalpoje ploto vienam žmogui norma – ne mažiau kaip 5 kv. m (6.15 p.), Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (įsigaliojo nuo 2010 m. balandžio 11 d.) buvo pripažinta netekusia galios. Minėtu įsakymu buvo patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 76:2010), kuri nustato tik laisvės atėmimo vietų įrengimo reikalavimus. Lietuvos higienos normai HN 76:1999 netekus galios ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje norma buvo nustatyta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.). Įsakymo Nr. V-124 1.3 punktas nustatė, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr.1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m². Pažymėjo, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl galima preziumuoti, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Šiaulių TI atkreipė dėmesį į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką: toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje). Teigė, kad visose Šiaulių TI kamerose yra skaidraus stiklo langai. Kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normos reikalavimus. Nesutikdamas su pareiškėjo argumentais dėl laikymo kamerose kartu su rūkančiais asmenimis, nurodė kad teisės aktai nereglamentuoja, jog nerūkantys asmenys turi būti izoliuotai laikomi nuo rūkančiųjų asmenų. Nuo 2010 m. Šiaulių tardymo izoliatoriuje taikoma praktika, kuomet į įstaigą atvykę asmenys jų pageidavimu paskiriami į dviejų tipų kameras – rūkančiųjų ir nerūkančiųjų, pareigūnai išsiaiškina naujai atvykusios asmens žalingus įpročius ir vadovaudamiesi gauta informacija sprendžia nuteistojo (suimtojo) paskyrimo į gyvenamąją patalpą klausimą. Nurodė, kad pareiškėjas 2013-07-07 pateikė prašymą, jog yra rūkantis ir nori būti kalinamas kameroje, kurioje yra laikomi rūkantys asmenys. Dėl užimtumo nurodė, jog viena iš pagrindinių įstaigoje laikomų asmenų užimtumo formų yra kultūros, sporto ir kiti renginiai. Šiaulių TI vykdomos įvairios programos: intelektinis ugdymas, suimtųjų savišvieta, religinių apeigų atlikimas, individualios kūrybinės veiklos skatinimas, psichologinė terapija, fizinis lavinimas bei organizuojami įvairūs renginiai, paskaitos, varžybos. Nurodė, jog užimtumo renginiai nėra priverstiniai, suimtieji (nuteistieji) įsitraukia į jų dalyvavimą pagal pageidavimą. Norintys dalyvauti šiuose renginiuose kreipiasi į būrio viršininką, kuris supažindina su renginio nuostatais bei kita informacija. Pažymėjo, kad nemažai renginių vyko ir pareiškėjo kalinimo laikotarpiu, tačiau duomenų, kad pareiškėjas būtų išreiškęs norą kur nors dalyvauti, nėra. Teigė, kad pasivaikščiojimai gryname ore Šiaulių TI izoliatoriuje organizuojami vadovaujantis teisė aktų reikalavimais, todėl mano, kad pareiškėjo pretenzijos dėl per trumpos pasivaikščiojimo trukmės yra nepagrįstos. Atsakovo atstovo teigimu, pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, nedetalizavo aplinkybių, dėl kurių patyrė tariamą neturtinę žalą, skundą grindė abstrakčiais teiginiais, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip jis paskaičiuotas, todėl prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Tvirtino, kad Šiaulių TI niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų ir netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų. Mano, kad pareiškėjo pretenzijos laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius Šiaulių TI neteisėtų veiksmų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas, todėl prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 115-122).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkinamas iš dalies.
Byloje nagrinėjamas pareiškėjo A. A. keliamas ginčas dėl neturtinės žalos, kildinamos iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI 2013-2014 metais, atlyginimo. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas nuo 2013 m. liepos 9 d. iki 2014 m. lapkričio 21 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) periodiškai buvo kalinamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje (b. l. 65-74).
Ginčo dėl neturtinės žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio nuostatos. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, nuostatos. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad viešajai atsakomybei atsirasti viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiasis administracinis teismo 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; kt.).
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau - Suėmimo vykdymo įstatymas) 5 straipsnio 1 dalyje, įtvirtinančioje bendrąsias asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, teisinės padėties nuostatas, nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Baudžiamojo proceso kodeksas, šis ir kiti įstatymai, o 3 dalyje, įtvirtinančioje fundamentalias žmogaus teisių apsaugos nuostatas, numatyta, jog vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Tokios higienos normos buvo patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 (bylai aktuali akto redakcija, kuria vadovaujamasi nagrinėjamoje byloje, galiojusi nuo 2010-04-11 iki 2015-11-01) Higienos norma HN 76:2010, kuri ir nustatė laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas aiškinimas, pagal kurį, asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jų asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013). Remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat nuosekliai pabrėžia, kad laisvės apribojimo metu asmenys iš esmės nenustoja naudotis fundamentaliomis teisėmis ir laisvėmis, kurias užtikrina Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Šios Konvencijos 3 straipsnis nustato valstybės institucijoms pozityvią pareigą užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Taigi, iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013). Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014), o teismas įpareigotas patikrinti laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).
Dėl kamerų ploto
Pareiškėjas kaip vieną iš neturtinę žalą sukėlusių faktorių nurodė vienam asmeniui turinčio tekti nustatyto minimalaus kameros ploto pažeidimą.
Minimalaus kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Ginčo laikotarpiu galiojusioje Higienos normoje HN 76:2010 minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai nebuvo nustatyti, juos reglamentavo ir šiuo metu reglamentuoja Kalėjimų departamento prie teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“. Šio įsakymo 1.3.1 punktas nustato, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).
Duomenis apie konkrečius laikotarpius, kuriais pareiškėjas buvo kalinamas Šiaulių TI, kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, jų plotą bei kamerose per rytinius ir vakarinius patikrinimus buvusių bendrą kalinamų asmenų skaičių, Šiaulių TI pateikė Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2015-08-06 pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl A. A.“ (b. l. 65-74). Remiantis šiais duomenimis, daroma išvada, kad pareiškėjas nuo 2013 m. liepos 9 d. iki 2014 m. lapkričio 21 d. (su pertraukomis) Šiaulių TI buvo kalinamas 378 paros, iš jų – 158,5 paros - pažeidžiant Kalėjimų departamento prie teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatytą vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimą, o 219,5 paros – šio reikalavimo nepažeidžiant. Nagrinėdamas bylą teismas nenustatė aplinkybių, kurios leistų pagrįstai abejoti Šiaulių TI pateiktais suvestiniais duomenimis. Įvertinęs tai, kad kameros buvo užstatytos kamerose laikomų asmenų lovomis, kitais baldais ir buitiniais reikmenimis, teismas sprendžia, jog iš tiesų pareiškėjui tenkantis plotas buvo per mažas ir jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista. Atsižvelgiant į šias aplinkybes konstatuojama, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, o Šiaulių TI administracija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.
Dėl kamerų įrengimo ir pareiškėjo laikymo sąlygų
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą siejo ir su aplinkybėmis, jog kamerose gultai buvo įrengti taip, kad tarp miegojimo vietų nebuvo minimalaus ploto; kamerose langai neatsidarydavo, todėl trūkdavo oro; kai kuriose kamerose langai padengti apsaugine plėvele, dėl ko nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas.
Vadovaujantis byloje atsakovo atstovo pateiktos 2015-08-10 pažymos Nr. 62/08-790 „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ (b. l. 76-79) duomenimis, Šiaulių TI gyvenamosiose kamerose yra: prie grindų pritvirtintos metalinės lovos (vienam asmeniui – 1 vienetas); spintelės (vienam asmeniui – 1 vienetas); stalas (1 vienetas patalpai); kėdė (vienam asmeniui – 1 vienetas) arba 2 vienetai stalo ilgio suoliukai patalpai; maisto produktų spintelė arba lentyna (1 vienetas patalpai); sieninė viršutinių drabužių pakaba (1vienetas patalpai); 1 šiukšlių dėžė (1 vienetas patalpai); sanitarinis mazgas (klozetas arba unitazas, praustuvė, 1 komplektas patalpai); veidrodis, tualeto reikmenų spintelė sanitariniame mazge (1 vienetas patalpai).
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 14 punkte nustatyta, kad kameroje prie grindų turi būti pritvirtintos metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai) (14.6. punktas). Nagrinėjamu aspektu teismas pažymi, kad minėtoji Taisyklių 14 punkto nuostata nereglamentuoja konkrečių reikalavimų atsakovo atstovui dėl patalpose esančių lovų įrengimo. Taip pat tokių reikalavimų nenumatė ir Higienos normos HN 76:2010 nuostatos. Remiantis šiomis nuostatomis, darytina išvada, kad lovų įrengimas yra atsakovo atstovo diskrecijos teisė nuspręsti dėl tinkamiausio kamerų užstatymo baldais ir kitu kietuoju inventoriumi. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo reikalavimas dėl netinkamo gultų įrengimo yra atmestinas.
Pažymėtina, kad Taisyklių III skyriuje reglamentuojamas tardymo izoliatorių kamerų įrengimas, kuris be kitų nustato, jog kamerose turi būti natūralus arba dirbtinis vėdinimas (14.10 punktas). Tuo tarpu Higienos normos HN 76:2010 24 punktas nustatė, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Iš atsakovo atstovo pateiktos 2015-08-10 pažymos Nr. 62/08-790 „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“, nustatyta, kad Šiaulių TI nėra įrengtos ventiliacijos sistemos. Vadovaujantis 2013-07-09 patikrinimo akto Nr. EP-224 duomenimis nustatyta, kad Šiaulių TI gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus ir natūralios traukos kanalais (b. l. 92). Tokie pat patikrinimo rezultatai nustatyti atliekant periodinį patikrinimą 2014-09-25 (2014-10-03 patikrinimo aktas Nr. EP-406, b. l. 101). Kadangi, kaip nurodė Šiaulių TI, jų kamerų langai vėdinimui yra pritaikyti, o pareiškėjas skunde nenurodė, kad tokiu būdu jam buvo sudarytos kliūtys vėdinti kamerą, įsileisti oro, ar tai nebuvo galima atlikti dėl kitų priežasčių, todėl šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimą.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad Šiaulių TI kamerose langai užtamsinti apsaugine plėvele, dėl to nebūdavo užtikrinamas natūralus apšvietimas. Šiuo aspektu pastebėtina, kad tardymo izoliatorių kamerose turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą. Lango angoje įstatomos metalinės grotos. Lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele (Taisyklių 14.1 punktas). Pažymėta, jog pagal minėtųjų Taisyklių 14.3. punktą, kamerose taip pat turi būti dieninis ir naktinis apšvietimas. Taigi, iš pateikto pareiškėjo apibūdinimo ir teisinio reguliavimo sprendžiama, kad toks įrengimas atitinka teisės aktų nuostatas, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovo atstovas pažeidė teisės aktus aptariamu aspektu. Be to, dėl tokio kamerų įrengimo sąlygų ir kitų kalinimo sąlygų, pareiškėjas nesikreipė į Šiaulių TI administraciją ar kitą kompetentingą instituciją, todėl darytina išvada, kad sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus.
Dėl teisės pasivaikščioti gryname ore ir užimtumo
Pareiškėjas taip pat nurodė, kad neturtinę žalą patyrė dėl to, kad jis iš kameros būdavo išvedamas tik 1 val. pasivaikščioti, labai retai į koplytėlę ir biblioteką, todėl visą likusį laiką leisdavo perpildytoje kameroje. Be to vienos valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą išaiškinimui.
Komiteto prieš kankinimą standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (92) 3], 48 punktas) nurodyta, kad ypatingas dėmesys skiriamas buvimui lauke. Reikalavimas, kad kaliniams mažiausiai 1 valandą per dieną būtų leidžiama būti lauke, yra pripažįstamas pagrindine jų teise. Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalis nustato, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip 1 valandą pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Analogiška nuostata buvo įtvirtinta ir Higienos normos HN 76:2010 11 punkte. Atkreiptinas dėmesys, jog Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) antrajame bendrajame pranešime Nr. CPT/Inf (92)3, priešingai, nei tvirtina pareiškėjas, 8 val. ar ilgesnis laikotarpis rekomenduojamas ne kardomojo kalinimo įstaigose laikomų asmenų pasivaikščiojimams lauke, o būtent jų užimtumui atitinkamomis veiklomis ne jų kamerose (angl. outside their cells).
Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu, taip pat laisvalaikio užimtumo metu suimtieji nebūna gyvenamojoje kameroje (b. l. 116). Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010-08-16 įsakymo Nr. 1/01-186 1.2 punktu (b. l. 108) nustatyta, kad nepilnamečiams, nėščioms moterims ir ligoniams pagal gydytojų išvadą suteikiami du vienos valandos trukmės pasivaikščiojimai per dieną. Pareiškėjas neneigia, kad buvo vedamas pasivaikščioti ne mažiau kaip vieną valandą per dieną, be to, byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui pagal gydytojų išvadą būtų nustatyta ilgesnė pasivaikščiojimo trukmė, todėl neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų, suteikiant pareiškėjui galimybę pasivaikščioti gryname ore, nenustatyta. Vienos valandos pasivaikščiojimo trukmė neprieštarauja nurodytiems Lietuvos Respublikos teisės aktams, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl netinkamos pasivaikščiojimo trukmės pripažįstamos nepagrįstomis.
Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, jog Šiaulių TI vykdomos įvairios programos: intelektinis ugdymas, suimtųjų savišvieta (veikia biblioteka), religinių apeigų atlikimas, individualios kūrybinės veiklos skatinimas, psichologinė terapija, fizinis lavinimas bei organizuojami įvairūs renginiai, paskaitos, varžybos, tačiau viena iš pagrindinių įstaigoje laikomų asmenų užimtumo formų yra kultūros, sporto ir kiti renginiai. Šiems savo teiginiams pagrįsti pateikė Šiaulių TI direktoriaus 2011-03-31 įsakymą Nr. 1/01-88, kuriuo patvirtinta Suimtųjų ir nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programa (b. l. 110-114). Atsakovo atstovas taip pat nurodė, jog informacija apie vykdomus suimtųjų fizinio aktyvumo skatinimo renginius yra iškabinamos kamerose. Kadangi užimtumo renginiai nėra priverstiniai, dalyvavimas renginiuose yra ne jų pareiga, o teisė, suimtieji ir nuteistieji įsitraukia į jų dalyvavimą pagal pageidavimą. Norintys dalyvauti šiuose renginiuose kreipiasi į būrio viršininką, kuris supažindina su renginio nuostatais bei kita informacija. Akcentavo, kad nemažai renginių vyko ir pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu, tačiau duomenų, kad pareiškėjas būtų išreiškęs norą kur nors dalyvauti, nėra. Valstybei atstovaujantis Šiaulių TI nurodė (b. l. 119), jog Šiaulių TI bibliotekoje 2014-12-31 duomenimis buvo 14 768 knygos, iš kurių 10 318 – grožinės literatūros. Kiekvienais metais stengiamasi įsigyti kuo daugiau naujų knygų, 2014 metais įsigijo 177 knygas. Atsakovo atstovas atsiliepime teigė, kad Šiaulių TI laikomi suimtieji ir nuteistieji kiekvieną dieną turi galimybę pasinaudoti bibliotekos paslaugomis. Taip pat nurodė, kad Šiaulių TI nėra nuolat praktikuojančio dvasininko, kuris pastoviai teiktų sielovados paslaugas suimtiesiems ir nuteistiesiems. Suimtųjų ir nuteistųjų bendravimas su dvasininku nėra privalomas ir vyksta savanoriškumo principu. Sudarius suimtųjų ir nuteistųjų grupę, norinčių bendrauti su dvasininku, Šiaulių TI administracija kviečia dvasininką žodinio susitarimo pagrindu. Atsakovo atstovo teigimu, patikrinus nuo 2013 m. iki 2014 m. apsilankiusių susitikimuose su dvasininkais sąrašus, nustatyta, kad pareiškėjas dėl susitikimo su dvasininku į Šiaulių TI administraciją nesikreipė (b. l. 75). Teismas neturi pagrindo abejoti šiais atsakovo atstovo teiktais duomenimis. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas buvimo Šiaulių TI metu prašymais ar skundais dėl neužtikrintų sąlygų pasinaudoti bibliotekos paslaugomis, dvasininko paslaugomis ar kitomis užimtumo formomis būtų kreipęsis į šios įstaigos administraciją, todėl atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog nėra pagrindo konstatuoti Šiaulių TI neteisėtų veiksmų dėl pareigos organizuoti Šiaulių TI kalinčių asmenų užimtumą.
Dėl rūkančių / nerūkančių asmenų laikymo kamerose
Pareiškėjas teigė, kad neturtinė žala jam buvo sukelta ir tuo, kad Šiaulių TI kamerose rūkantieji laikomi kartu su nerūkančiais asmenimis, nors pats pareiškėjas yra nerūkantis asmuo.
Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Higienos normos HN 76:2010 6 punktas nustatė, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, o 14 punkte buvo įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad nurodyti teisės aktai laisvės atėmimo vietos administracija įpareigoja užtikrinti, jog nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais, todėl siekiant užtikrinti nerūkančių nuteistųjų teisę būti laikomiems atskirai nuo rūkančiųjų, svarbu išsiaiškinti naujai į laisvės atėmimo vietą atvykusių asmenų žalingus įpročius, o nerūkančių asmenų laikymas vienoje kamerose kartu su rūkančiaisiais pažeidžia teisės aktų nuostatas bei pareiškėjų teisę į jų sveikatai saugią aplinką (2013 m. sausio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-513/2013, 2013 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-733/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1374/2013 ).
Šiaulių TI atsiliepime nurodė, kad nuo 2010 metų, vykdant teisės aktų reikalavimus, Šiaulių TI taikoma praktika, jog į izoliatorių atvykę asmenys pareikštų pageidavimą, į kokio tipo – rūkančiųjų ar nerūkančiųjų – kameras juos skirti. Šiaulių TI atsakingi pareigūnai išsiaiškina naujai į tardymo izoliatorių atvykusio asmens žalingus įpročius ir, atsižvelgę į gautą informaciją, sprendžia suimtojo (nuteistojo) paskyrimo į gyvenamąją vietą klausimą (b. l. 118). Šiaulių TI teismui pateikė pareiškėjo 2013-07-07 prašymą, kuriame jis nurodė, kad sutinka būti kalinamas kameroje, kurioje yra laikomi rūkantys asmenys (b. l. 80). Byloje taip pat nustatyta, kad 2013-07-10 pirminės gydytojų apžiūros Šiaulių TI metu pareiškėjas prie žalingų įpročių yra nurodęs rūkymą (b. l. 25). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad, vertinant, ar laisvės apribojimo institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti suimtuosius (nuteistuosius) nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į laisvės apribojimo institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas (2015 m. rugsėjo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2329-442/2015, 2015 m. spalio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1277-858/2015). Byloje nebuvo surinkta įrodymų, kurie patvirtintų aplinkybę, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas būtų pakeitęs savo valią ir kreipęsis į Šiaulių TI administraciją bei prašęs užtikrinti teisę būti nerūkančiųjų kamerose. Atsižvelgus į tai, kas buvo nurodyta, nėra pagrindo teigti, kad Šiaulių TI nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti pareiškėją nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių. Kaip bendro pobūdžio, neapibūdinančiu pareiškėjo asmeniškai patirtų neigiamų išgyvenimų ir neįrodančiu Šiaulių TI neteisėtų veiksmų vertinamas pareiškėjo skundo teiginys, kad Šiaulių TI rūkantys asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančiais. Remdamasis tuo, kas buvo nurodyta, kaip nepagrįstas atmestinas pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, kildinamą iš to, kad Šiaulių TI kamerose kartu buvo laikomi rūkantys ir nerūkantys asmenys.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Tokios praktikos laikosi ir Europos Žmogaus Teisių Teismas savo sprendimuose (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Taigi, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje pateiktą apibrėžimą, neturtinė žala suprantama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atsižvelgus į pareiškėjo patirtus nepatogumus (neužtikrinta teisė į tinkamą gyvenamojo ploto normą Šiaulių TI), kuriuos teismas vertina kaip viršijančius neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, žeminančius žmogiškąjį orumą, daroma išvada, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala negali būti kompensuojama tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu. Tačiau teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jo nurodytą neturtinės žalos atlyginimą. Nagrinėjant bylą, nenustatyta, kad būtų padaryta žalos pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai, ginčo laikotarpiu pareiškėjas Šiaulių TI administracijai skundų dėl netinkamų laikymo sąlygų neteikė. Pareiškėjas jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl kalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, nepateikė. Byloje taip pat nenustatyta, kad Šiaulių TI pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Atsižvelgęs į tai, kas buvo nurodyta, bei teisminę praktiką analogiško pobūdžio bylose, Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teismas sprendžia, jog pareiškėjui priteistina 1000,00 Eur suma laikoma adekvačia suma pareiškėjo patirtiems dvasiniams išgyvenimams ir skriaudai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,
nusprendžia:
pareiškėjo A. A. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti A. A. a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 1000,00 Eur (vieną tūkstantį eurų 00 euro centų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.