- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-12-09
- Bylos Nr.
- 2-403-252/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-59-3-00058-2014-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Nijolė Danguolė Smetonienė
- Atsakovas
- O. Z., I. G., A. T.
- Advokatai
- Viktoras Onačkas
žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios UAB „Trevis ir Co“ ieškinį atsakovams A. T., O. Z., I. G. dėl žalos atlyginimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas bankrutavusi UAB „Trevis ir Co“ ieškiniu prašo solidariai priteisti iš atsakovų A. T. ir O. Z. 20 485 Lt žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Iš atsakovų O. Z. ir I. G. prašo priteisti solidariai 225 430 Lt žalos atlyginimo, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Taip pat prašo iš atsakovų priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškinys pareikštas bankrutavusios bendrovės administratoriaus, ginant bendrovės kreditorių ir pačios bendrovės interesus,
Ieškovas nurodė, kad 2013-11-14 bankroto administratorius gavo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR FM raštą dėl finansinio reikalavimo pateikimo, kuriame prašoma įtraukti VMI į įmonės kreditorių sąrašą su 514 602,95 Lt dydžio kreditoriniu reikalavimu. Šis kreditorinis reikalavimas 2014-01-03 teismo nutartimi patvirtintas ir VMI į kreditorių sąrašą įtraukta. 2010-03-11 buvo atliktas įmonės UAB „Trevis ir Co“ mokestinis patikrinimas, bankroto administratorius šio patikrinimo aktą gavo 2013-12-23 iš Utenos apskrities VMI. Kartu su patikrinimo aktu gautas 2010-06-30 sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo. Patikrinimo aktu buvo nustatyta, kad naudojantis ne realių pardavėjų, o JAV įregistruotos, tačiau realiai neegzistuojančios ir veiklos nevykdančios kompanijos „Icetech Developments LLC“(toliau-JAV kompanija) išrašytais dokumentais, UAB „Trevis ir Co“ 2005-2006 metais nepagrįstai sumažino apmokestinamąjį pelną 1 537 556 Lt sumai. Taip pat konstatuota, kad UAB „Trevis ir Co“ sąmoningai naudojosi šia kompanija, siekiant padidinti bendrovės įvežamų prekių vertę, tuo pačiu padidinant prekių savikainą ir sumažinant apmokestinamąjį pelną. Taip pat nurodė, kad sandorius tarp bendrovės ir JAV įmonės pasirašė susiję asmenys, nes atsakovas A. T. buvo bendrovės direktoriumi, o atsakovas O. Z. JAV kompanijos įgaliotas asmuo ir juos abu sieja artimi giminystės ryšiai. O. Z. žmona yra atsakovo A. T. sesuo. Ieškinį grindžia atlikto mokestinio patikrinimo surinkta medžiaga bei CK 6.263 str. nuostatomis. Žala atsakovų O. Z. ir A. T. veiksmais atsirado pagal 2005-01-065 sąskaitą faktūrą Nr. 10(t. 1, b.l.28) ir 2005-01-11 sąskaitą faktūrą Nr. 11(t.1,b.l.118). Pagal šias sąskaitas ieškovas įsigijo bronzos strypus padidintomis kainomis, kurių skirtumas sudarė 13 152 Lt.; pagal 2005-01-19 sąskaitą Nr. 18(t.1,b.l.31) už išilgai elektra suvirintus vamzdžius kainų skirtumas buvo 7 332 Lt, viso žala abiejų atsakovų veiksmais padaryta 20 484 Lt. Žala atsakovų O. Z. ir I. G. veiksmais atsirado pagal 2005-11-28 sąskaitą Nr. 161(t.1,b.l.42) įgytų š/tempimo nerūdijančio plieno besiūliai vamzdžiai kainų skirtumas sudarė 160 682 Lt; pagal 2006-05-19 sąskaitą Nr. 06-18(t.1,b.l.45) įgyti besiūliai katiliniai vamzdžiai, kurių kainų skirtumas sudarė 53 133 Lt; pagal 2006-04-21 sąskaitą Nr. 06-09(t.1,b.l.48) įgyti besiūliai katiliniai vamzdžiai, kurių kainų skirtumas yra 11 615 Lt. Viso šių abiejų atsakovų veiksmais įmonei padaryta žala 225 430 Lt. Pabrėžė, kad atsakovai atliko nesąžiningus veiksmus ieškovo atžvilgiu ir yra kalti dėl to, kad bendrovė be teisinio pagrindo sumažino apmokestinamąjį pelną. Ieškovo atstovas teismo posėdyje prašė ieškinį tenkinti pilna apimtimi. Mano, kad atsakovų kaltę patvirtina ne tik atliktas mokestinis patikrinimas, bet ir byloje esantis Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas, kuriame konstatuota, kad ieškovas tas pačias prekes galėjo įgyti tiesiogiai iš tiekėjų pigiau. Todėl mano, kad teismas turėtų vadovautis rašytiniu įrodymu – teismo sprendimu, kuris turi didesnę įrodomąją galią nei kiti įrodymai.
Atsiliepimas
Atsakovas O. Z. ieškinio nepripažįsta. Tiek atsiliepimu į ieškinį, tiek teismo posėdžių metu paaiškino, kad jis Rusijoje susipažinęs su JAV firmos atstovu sutiko dirbti kaip tos firmos įgaliotinis Lietuvoje ir ieškojo metalo įvairiose šalyse ir jį parduodavo tiek kitoms įmonėms, tiek ir ieškovui. Jokių tyčinių susitarimų su kitais atsakovais neturėjo ir jų nesudarinėjo. Su atsakovu A. T. santykiai nebuvo giminiški, nes jis mažai bendraudavo, o jis pats dažniausiai būdavo komandiruotėse. Su atsakovu I. G. buvo pažįstamas tik tiek, kiek turėjo biznio reikalų. Jis nesidomėjo ar JAV įmonė Valstijose veikia, jam buvo išduoti įgaliojimai, kurie galiojo ir neprieštaravo Lietuvos įstatymams, muitinėje visas procedūras atlikdavo pagal įstatymus, dažnai metalas net nebūdavo įvežamas į Lietuvą. Jis jokiais JAV įmonės pinigais nedisponavo. Jis neatidarinėjo jokios banko sąskaitos JAV įmonės vardu ir nedisponavo jos duomenimis. Jo kaltės nėra, kad ieškovui yra priskaičiuoti kokie tai nesumokėti mokesčiai ar panašiai. Tą patvirtino FNNT atliktas tyrimas, kuris jo atžvilgiu yra nutrauktas, nes jo kaltės nerasta.
Atsakovas I. G. atsiliepimu į ieškinį prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Tiek atsiliepime, tiek teismo posėdžio metu atsakovo atstovas nurodė, kad ieškovas neturi teisės išvis reikšti tokio ieškinio, nes neaišku kurio kreditoriaus teises jis gina. Mokestinio patikrinimo metu nustatytos aplinkybės nieko bendro neturi su įmonei bankroto bylos iškėlimu. Įmonė 2005-2006 metais dirbo, buvo moki, bankrotas jai nebuvo keliamas. Išeitų, kad bankroto administratorius ieškinį kelia buvusių dviejų akcininkų interesais, kurie jokių pretenzijų neturi. Bendrovės akcininkai ir vadovai nėra pareiškę įmonei jokių kreditorinių reikalavimų. Toks ieškinys prieštarauja CPK 2 str. nuostatai, kad civilinio proceso ciklai yra ginti asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami. Be to, ieškovas teigia, kad jis remiasi mokestinio patikrinimo medžiaga. O mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad metalų tiekimas ieškovui buvo vykdomas 2001-09-21 Konsignacijos kontrakto Nr. 35 pagrindu, kurį sudarė tuometinis vadovas A. T. ir JAV kompanija. Atsakovas I. G. vadovu dirbo nuo 2005-10-29 iki 2008-03-17. Todėl jis jokių sandorių su atsakovo O. Z. atstovaujama JAV kompanija nesudarinėjo, o tik vykdė savo pareigas, kiek tai buvo susiję su sutartinių įsipareigojimų vykdymu. Be to, pagal visas nurodytas ieškovo sąskaitas, metalo pirkimo pagrindas nurodytas minėta Konsignacijos sutartis. Ieškovas žalos dydį nurodo kainų skirtumą ir tai įvardija kaip padarytą bendrais abiejų atsakovų veiksmais. Vien ta aplinkybė, kad prekė per tarpininką buvo nupirkta brangiau nei pirkta tiesiogiai pačios įmonės, nereiškia, kad bendrovė vien tuo patyrė nuostolius. Ieškovas grįsdamas žalos dydį niekaip neparodė kaip buvo užbaigtos šios ūkinės operacijos, t.y. ar įmonė įsigytą metalą pardavė brangiau nei pati mokėjo. Nepaneigtas byloje atsakovo I. G. teiginys, kad visas metalas buvo parduotas brangiau 15-20 procentų, todėl apie kokią žalą įmonei galima kalbėti. Todėl nėra vadovo atsakomybės sąlygų numatytų įstatyme ir atsakovas I. G. nėra atsakingas prieš įmonę. Ieškovas teigdamas, kad būtent Konsignacijos sutartis yra pagrindas žalos atsiradimo, visiškai neanalizuoja pačios sutarties turinio, kuriame aiškiai teigiama, kad už prekes atsiskaitoma tada, kai jos parduodamos tretiesiems asmenims. Ieškovas nepateikė jokių duomenų apie įmonę tuo metu, kurie patvirtintų, kad įmonė turėjo apyvartinių lėšų, todėl Konsignacijos sutarties jai nereikėjo, kad galėtų vykdyti verslą. Ieškovas teigia, kad atsakovas I. G. sudarė įmonės vardu tarpinius sandorius, kurie įmonei buvo nuostolingi. Tačiau nei mokestinio patikrinimo akte, nei pats ieškovas ieškinyje nenurodo jokių sandorių, kuriuos būtų sudaręs atsakovas. Nurodytos PVM sąskaitos-faktūros nėra sandoris tarp šalių, nes joje pagrindu nurodoma minėta Konsignacijos sutartis, o jos išrašymas atitinka apskaitos dokumentą, patvirtinantį ūkinę operaciją ir turintį privalomus rekvizitus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad PVM sąskaita-faktūra negali būti savaime prilyginama pirkimo-pardavimo sutarčiai ir civiliniu teisiniu atžvilgiu negali šalių įpareigoti kaip sutartis, o ši jos šalims turi įstatymo galią. Todėl nepagrįstas ieškovo teiginys, kad PVM sąskaitos faktūros yra ne kas kita kaip pirkimo pardavimo sandoriai. Nepagrįstas ieškovo teiginys, kad sutartis buvo sudaryta su neegzistuojančia JAV kompanija. Mokestinio patikrinimo akte yra fiksuota, kad tokia bendrovė JAV buvo įregistruota, tik ji JAV teritorijoje nėra įregistravusi mokesčių mokėtojo statuso, tačiau akivaizdu, kad ji veikė tiek Rusijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, Latvijoje ir Lietuvoje, nes nei bankui Latvijoje, nei muitinės sandėliuose nekilo jokių abejonių apie JAV kompanijos legalumą ir jos buvimą. Tai, kad kompanija nemokėjo mokesčių JAV yra jos problema ir atitinkamų JAV valstybės institucijų darbas.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Nustatytos faktinės aplinkybės ir įrodymai
Panevėžio apygardos teismo 2013 m. spalio 30 dienos nutartimi ieškovui UAB „Trevis ir Co“ (toliau-bendrovė) iškelta bankroto byla. Bankrutuojančios bendrovės administratoriumi paskirtas UAB „Inovestus“. Atsakovas A. T. dirbo bendrovės direktoriumi nuo 1994-09-07 iki 2005-10-29. Atsakovas O. Z. buvo JAV registruotos kompanijos „Icetech Developments LLC“ įgaliotas asmuo Lietuvoje. Atsakovo O. Z. žmona yra atsakovo A. T. sesuo ir buvo ieškovo akcininkė, kuri turėjo 29 procentus bendrovės akcijų. Kitos akcijos priklausė atsakovui A. T.. Atsakovas I. G. bendrovės direktoriumi dirbo nuo 2005-10-29 iki 2008-03-17. Atliktas bendrovės mokestinis patikrinimas už laikotarpį nuo 2005-01-01 iki 2006-12-31. Bendrovė vykdė importo ir eksporto procedūras. Patikrinimo metu nustatyta, kad bendrovė pagal 2001-09-21 sudarytą Konsignacijos sutartį Nr. 35 su kompanija „Icetech Developments LLC“ Delaware, kuri registruota JAV, 2005 m., 2006 m. įgijo metalo gaminius, kurie buvo įvežami iš Ukrainos, Baltarusijos respublikų, Rusijos Federacijos įmonių. 2001-09-21 Konsignacijos sutartį(t.3,b.l. 367-368) pasirašė atsakovai, O. Z., kaip JAV kompanijos atstovas ir A. T., kaip bendrovės vadovas. Atsiskaitymai už pirktus metalo gaminius iš JAV kompanijos buvo vykdomi per banko sąskaitą, kuri buvo Latvijos Respublikos INIBANK RIDINES banko filiale. Taip pat patikrinimo metu gauta informacija iš JAV Vidaus pajamų tarnybos, kuri pranešė, kad JAV kompanija, kurią atstovavo atsakovas O. Z., oficialiai buvo įsteigta JAV, tačiau ji nesikreipė dėl federalinio mokesčių mokėtojo indentifikacinio numerio, nepildė ir neteikė pajamų mokesčių deklaracijos, todėl tarnyba negalėjo pateikti konkrečių įrodymų, kad realiai įmonė egzistavo ir vykdė kokią nors veiklą JAV teritorijoje. Taip pat tarnyba nepatvirtino, kad tarp ieškovo ir JAV kompanijos buvo vykdomi kokie tai prekybiniai sandoriai JAV teritorijoje. Patikrinimo metu, gautais duomenimis iš Vilniaus teritorinės muitinės, nustatyta, kad metalo gaminių pagrindiniais siuntėjais 2005-2006 metais buvo Ukrainos, Rusijos, Baltarusijos šalių įmonės, kurios metalo gaminius siuntė JAV kompanijai į UAB „Panerių terminalas“ ir UAB „Unigela“ muitinės sandėlį Vilniuje. Tai nustatyta, iš pateiktų ieškovo importo bendrųjų administracinių dokumentų ir muitiniam įforminimui pateiktų dokumentų kopijų. Todėl buvo priskaičiuoti bendrovei nesumokėti mokesčiai ir priskaičiuotos baudos. Atliktas patikrinimo aktas patvirtintas 2010-06-30 sprendimu, kuriuo sumažinta paskaičiuota pelno mokesčio suma iki 221 832 Lt. Sprendžiant mokestinį ginčą pagal ieškovo pateiktą skundą dėl VMI atlikto patikrinimo ir priimtų sprendimų, Vilniaus apygardos teismas 2013-05-06 sprendimu, kuris yra įsiteisėjęs ir galiojantis, paliko galioti VMI priimtą sprendimą dėl atlikto patikrinimo akto rezultatų patvirtinimo ir priskaičiuotų papildomų pelno mokesčių sumoje 221 832 Lt.
Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas. Šis principas reiškia, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Kodėl vienas įrodymas lemia didesnę tikimybę negu kitas, sprendžia teismas, remdamasis procesiniame įstatyme suformuluotomis įrodymų vertinimo taisyklėmis. Tinkamam įrodinėjimo taisyklės taikymui aktualus yra ir įrodymų pakankamumo klausimas. Įrodymų pakankamumo taisyklė, grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, kuriuo vadovaujantis išvada apie faktą gali būti padaroma ir tada, kai išlieka tam tikra abejonė, tačiau įrodymų visuma leidžia labiau tikėti, kad faktas buvo, nei kad jo nebuvo. Visais atvejais išlieka šalies pareiga įrodyti tą privalomą visetą bei įrodymų ryšį su byla (CPK 178, 180 str. str.).
Teisiniai argumentai
Civilinei atsakomybei atsirasti yra būtinos visos sąlygos numatytos įstatymų leidėjo, t.y. neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp atliktų veiksmų ir žalos atsiradimo ir kaltė. Tokio pobūdžio bylose ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovų veiksmus, padarytos žalos faktą bei priežastinį ryšį.
Įstatyme nustatyti specialūs juridinio asmens administracijos vadovo turtinės atsakomybės pagrindai. Pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas šiame straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą juridiniam asmeniui atlyginti visiškai, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenumato kitaip.
Ieškovas ieškiniu prašo priteisti žalą iš buvusių įmonės vadovų remdamasis atlikto mokestinio patikrinimo medžiaga bei, kaip rašytiniu įrodymu, atsakovų kaltei pagrįsti nurodo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą, kuriuo buvo paliktas galioti VMI priimtas sprendimas, dėl mokestinio patikrinimo akto patvirtinimo. Atsakovo O. Z. atsakomybę ieškovas kildina iš bendrųjų civilinės atsakomybės pagrindų, nes jis nedirbo įmonėje ir nebuvo jos vadovu. Žalos dydį ieškovas nurodo kainų skirtumą, t.y. iš kainos už metalo gaminius, kurią sumokėjo ieškovas JAV kompanijai „Icetech Developments LLC“ pagal pateiktus muitinės duomenis, atima kainą, kurią JAV kompanija sumokėjo pardavėjui ir nurodo, kad šis kainų skirtumas yra įmonei padaryta žala.
Teismas sutinka su atsakovo I. G. teiginiu, kad toks žalos kildinimas nepagrįstas ir neparemtas jokiais įrodymais byloje. Ieškovo teigimu, žala atsirado todėl, kad pati įmonė galėjo už tokią kainą, kurią mokėjo JAV kompanija, nupirkti tokius pačius metalo gaminius tiesiogiai iš tiekėjo, todėl permokėta suma yra žala įmonei. Šiam teiginiui pagrįsti ieškovas nurodė mokestinio patikrinimo metu nustatytą faktą, kad 2005-09-07 pagal sąskaitą faktūrą Nr. 766 ir 2005-09-14 pagal sąskaitą faktūrą Nr. 769(t. 1, b.l. 55-56) bendrovė pirko tiesiogiai iš tiekėjo „Stalprom“ besiūlius plieno vamzdžius mokėdama po 2375,18 Lt už toną, kai tuo tarpu, tokius pačius besiūlius plieno vamzdžius, pirkdama pagal 2005-05-24 sąskaitą faktūrą Nr. 41iš JAV kompanijos už juos mokėjo po 2822,85 Lt už toną. Teismas atmeta šį ieškovo teiginį kaip nepagrįstą todėl, kad ieškinyje nurodyta sąskaita faktūra(2005-05-24) nėra įjungta į ieškinio kainą ir ieškovas nenurodo jos kainų skirtumo kaip padarytos žalos. Nei mokestinio patikrinimo akte, nei ieškovas, nepateikė byloje įrodymų, kad pagal ieškinyje nurodytas sąskaitas faktūras, kuriomis grindžiamas žalos dydis, ieškovas būtų tiesiogiai, tokius pačius metalo gaminius, pirkęs iš tų pačių tiekėjų pigiau, nei pirko per tarpininką. Ta aplinkybė, kad dirbusi vadybininke-komercijos direktore apklausta liudytoja V. K. parodė, jog ji vadovo nurodymu ieškodavo teikėjų Ukrainoje, Rusijoje, Baltarusijoje, su jais susisiekdavo, neįrodo, kad ji sudarydavo sandorius ir įmonė pirkdavo produkciją iš minėtų šalių tiekėjų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad mokestinio patikrinimo akte besiūlių plieno vamzdžių įgijimą tiesiogiai be tarpininkų, mokesčių administratorius nustatė tik pagal dvi sąskaitas ir tik iš vienintelio tiekėjo „Stalprom“, kitų atvejų nenustatyta. Be to, ieškovas nesiremia minėtomis sąskaitomis ir iš jų žalos įmonei nekildina. Todėl teigti, kad įmonė iš visų tiekėjų galėjo pirkti metalo produkciją pigiau, remiantis tik nustatytomis dvejomis sąskaitomis, būtų neteisinga. Nepaneigė ieškovas atsakovo I. G. atstovo teiginio, kad įmonė apyvartinių lėšų tiek neturėjo, kad galėtų tiesiogiai pirkti ir iš karto mokėti už reikalingus metalo gaminius, todėl ir dirbo su tarpininku pagal konsignacijos sutartį. Taip pat nepaneigtas byloje ir teiginys, kad nupirkta produkcija per JAV kompaniją, buvo parduodama su pelnu ir įmonė neturėjo nuostolio pirkdama produkciją per tarpininką.
Ieškovas savo reikalavimą grindžia ir Vilniaus apygardos teismo 2013-05-06 sprendimu, kuriuo buvo atmestas ieškovo skundas dėl VMI sprendimo, kuriuo buvo patvirtintas mokestinio patikrinimo aktas. Ieškovas teigia, kad teismas savo sprendime yra konstatavęs , jog ieškovas galėjo gauti pigiau metalo produkcijos iš tų pačių tiekėjų, nei pirko per JAV kompaniją. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad sprendimas priimtas byloje sprendžiant mokestinio patikrinimo metu priskaičiuotų mokesčių pagrįstumą, o ne sprendžiant atsakovų atsakomybės klausimą, t.y. padarytos žalos klausimą ir jų kaltės klausimą. Todėl vadovautis teismo sprendimu, kaip vienu iš pagrindinių rašytinių įrodymų, turinčio didesnę įrodomąją galią apie žalos atsiradimo pagrindus ir atsakovų kaltę pagrindžiantį įrodymą, negalima.
Ieškovas be teisinio pagrindo teigia, jog JAV kompanija nebuvo realiai veikiantis juridinis asmuo, todėl sudaryta Konsignacijos sutartis nebuvo pagrindu vykdyti prekybą per šią kompaniją. Tiek mokestinio patikrinimo metu, tiek atliekant ikiteisminį tyrimą buvo užklausta JAV Vidaus pajamų tarnyba(t. 4, b.l. 403), kuri pranešė, kad JAV kompanija „Icetech Developments LLC“ oficialiai buvo įsteigta JAV, tačiau ji nėra kreipusis dėl federalinio mokesčių mokėtojo identifikacinio numerio ir nebuvo pildomos pajamų mokesčių deklaracijos, todėl tarnyba negalėjo pasakyti ar įsteigta įmonė realiai veikė. Gavęs tokį atsakymą, mokesčių administratorius konstatavo, kad tokia įmonė realiai neveikė. Tačiau priešingai nei nustatė mokesčių administratorius, ikiteisminio tyrimo institucija konstatavo, kad įmonė nėra fiktyvi ir su ja sudaryta Konsignacijos sutartis nėra fiktyvi. Teismas sutinka su atsakovo I. G. atstovo teiginiu, kad įmonė neveikė JAV teritorijoje ir ta aplinkybė, kad ji JAV valstybėje nepildė pajamų deklaracijų ar kitų privalomų dokumentų, nereiškia, kad ji nebuvo veikianti Lietuvoje ar kitose užsienio valstybėse. Kad įmonei buvo išduoti tinkamai įforminti ir galiojantys dokumentai, patvirtina eilė sandorių, sudarytų JAV kompanijos su Ukrainos, Baltarusijos, Rusijos tiekėjais, su Latvijos bankais atidarant banko sąskaitas, su Lietuvos muitine, kuri priimdavo metalo gaminius į muitinės sandėlius ir formino juos JAV kompanijos vardu. Todėl teigti, kad JAV kompanija nebuvo įregistruota kaip juridinis asmuo ir neturėjo savų rekvizitų, nėra teisinio pagrindo. Lietuvos įstatymai nedraudė užsienio valstybėje registruotai įmonei atlikti ūkinius komercinius sandorius su Lietuvos įmonėmis.
Ieškovas teigia, kad nurodytos sąskaitos faktūros, pagal kurias paskaičiuota ieškinio suma, atitinka pirkimo-pardavimo sandorius. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovas neginčija sudarytos 2001-09-21 Konsignacijos sutarties tarp JAV kompanijos ir TŪB „Trevis ir Co“. Visos ieškovo nurodytos ieškinyje PVM sąskaitos faktūros išrašytos nurodant būtent šią sutartį, kad buhalterinis dokumentas atsiskaitymui – PVM sąskaita faktūra yra išrašyta būtent Konsignacijos sutarties pagrindu ir visi pirkimai-pardavimai buvo vykdomi minėtos sutarties pagrindu. Todėl teigti, kad PVM sąskaitos faktūros yra pirkimo-pardavimo sutartis nėra pagrindo. Pagal Konsignacijos sutarties (t.3, b.l.367) sąlygas, ieškovas už jam patiektą produkciją atsiskaityti turėdavo tada, kai gautą produkciją realizuodavo. Todėl ieškovas vykdydamas komercinę ūkinę veiklą elgėsi taip, kaip jam būtų patogiau ir naudingiau, nes iš karto mokėti už nupirktą produkciją buvo būtinos didelės apyvartinės lėšos, kurių, kaip teigia atsakovas I. G., įmonė neturėjo.
Kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad įmonės vadovų ir jos dalyvių neteisėtais veiksmais padarytos žalos įstatymai nepreziumuoja; vien įmonės valdymo organų neteisėtos veikos nepakanka jų civilinei atsakomybei. Įstatymų nuostatose įtvirtintos bendrovės vadovo pareigos veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai (ABĮ 19 straipsnio 8 dalis), juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu veikti sąžiningai ir protingai (CK 2.87 straipsnio 1 dalis), taip pat CK 2.87 straipsnio 7 dalies nuostatos dėl bendrovės vadovo, kaip juridinio asmens valdymo organo, pareigos visiškai atlyginti padarytą žalą, teikia pagrindą konstatuoti, kad tokiu kaip nagrinėjamos bylos atveju bendrovės vadovo veiksmai sudarant ir vykdant sandorius (Konsignacijos sutartis) turi užtikrinti, kad bendrovei nebūtų padaryta žalos.
Pažymėtina ir tai, kad pagal CK 6.189 straipsnio 1 dalį teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Sudaryta Konsignacijos sutartis, kurios pagrindu buvo vykdoma prekyba metalo gaminiais, sudaryta teisėtai, yra galiojanti, todėl abu atsakovai, būdami įmonės vadovais privalėjo vykdyti jos sąlygas. Konsignacijos sutarties sąlygas privalėjo vykdyti ir atsakovas O. Z., kuris atstovavo JAV kompanijai ir nei vienam iš užsienio valstybių juridiniam asmeniui bei Lietuvos valstybės institucijai(muitinei) nekilo abejonių jo turimų įgalinimų teisėtumu, todėl Konsignacijos sutarties vykdymas buvo privalomas abiems šalims. Kaip minėta aukščiau, ieškovas nepateikė duomenų, kad atlikti pirkimai pagal Konsignacijos sutartį ir jo nurodytas sąskaitas faktūras buvo nuostolingi įmonei ir padarė žalą. Ta aplinkybė, kad mokestinis patikrinimas nustatė kai kuriuos mokesčių pažeidimus, negali būti pagrindu teigti, kad atsakovai padarė žalą įmonei, ar kad buvo pažeisti kreditorių interesai, šiuo atveju kreditoriaus VMI. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įmonei bankroto byla iškelta praėjus daugiau nei septyniems metams nuo atliktų pirkimo procedūrų ir kreditoriaus VMI kreditorinis reikalavimas nėra tik priskaičiuoti mokesčiai pagal atliktą patikrinimą. Ieškovas teigdamas, kad žala bendrovei padaryta dėl to, kad buvo sumažintas neapmokestinamas pelno mokestis ir žalą kildindamas iš atlikto mokestinio patikrinimo, ir VMI pareikšto kreditorinio reikalavimo, prieštarauja mokestinio patikrinimo sprendimu priskaičiuoto neapmokestinamojo pelno mokesčiui, kurį VMI paskaičiavo 221832 Lt(t.1,b.l.61-67), o ieškovas ieškinį reiškia bendrai 245 915 Lt sumai. Priskaičiuotų pelno mokesčio delspinigių ieškovas į ieškinio sumą neįjungia, taip, pats pripažindamas, kad priskaičiavus papildomus mokesčius, ne visi mokesčiai laikomi žala, nors delspinigiai priskaičiuoti būtent dėl sumažinto neapmokestinamojo pelno.
Įvertinus surinktų įrodymų byloje visumą, teismas konstatuoja, kad nėra nustatytų pagrindinių sąlygų atsakovų A. T. ir I. G. civilinei atsakomybei. Surinktais įrodymais nepasitvirtino ieškovo teiginys, kad buvusių įmonės vadovų veiksmai buvo neteisėti, kad dėl paskaičiuotų mokesčių, atlikus mokestinį patikrinimą, yra kalti atsakovai A. T. ir I. G., kad yra įmonei padaryta žala. Ieškovas neįrodė, kad sudaryta Konsignacijos sutartis nebuvo būtina, kad įmonė tuo metu turėjo pakankamai apyvartinių lėšų, kurias galėjo naudoti metalo produkcijos pirkimams iš užsienio valstybių, kad atsiskaitymai pagal sudarytą Konsignacijos sutartį buvo vykdomi ne pagal joje numatytas sąlygas.
O. Z. nebuvo įmonės darbuotojas ir ieškovas jo civilinę atsakomybę kildino iš bendrų CK numatytų civilinės atsakomybės pagrindų. Tačiau byloje nėra surinkta įrodymų, kurie patvirtintų jo kaltę dėl įmonei priskaičiuotų papildomų mokesčių, taip pat nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad O. Z. negalėjo atstovauti JAV kompanijos Lietuvoje ar kitose šalyse, nes jo turėti įgaliojimai visų juridinių asmenų, su kuriais buvo sudaromos sutartys, atliekamos muitinės procedūros, pripažino jo įgalinimus ir vykdė komercinę ūkinę veiklą. Vykdant komercinę ūkinę veiklą natūralu, kad pardavėjas visada nori uždirbti, todėl jo parduodamos prekės kaina visada būna didesnė, nei jis mokėjo pardavėjui. Tokiu būdu, ieškovo žalos paskaičiavimas iš kainų skirtumo, niekaip neįtakoja atsakovo O. Z. civilinės atsakomybės. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog O. Z. ir I. G. sietų artimi giminystės ryšiai, kad O. Z. darė kokį tai spaudimą atsakovui I. G. ir jis privalėjo pirkti metalo produkciją per O. Z. atstovaujamą JAV kompaniją, todėl ieškovo teiginys, kad O. Z. bendrai su buvusiu įmonės vadovu padarė žalą įmonei nepagrįstas.
Sprendimui įsiteisėjus, naikintinos taikytos Panevėžio apygardos teismo 2014-02-11 nutartimi laikinosios apsaugos priemonės atsakovų A. T. ir O. Z. turtui.
Atsakovas I. G. pateikė pinigų priėmimo kvitą ir advokato užmokesčio paskaičiavimą pagal kuriuos jis sumokėjo už jam suteiktas teisines paslaugas 3000 Lt. Atsakovas pateikė atsiliepimą į ieškovo ieškinį bei jo interesus teisme atstovavo advokatas. Teismo posėdis vyko 2,5 valandos. Atsižvelgiant į tai, kad pagal Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio 8.2 punktą už atsiliepimo surašymą numatyta maksimali suma yra 3000 Lt, pagal 8.18 už valandos dalyvavimą teismo posėdyje numatyta 150 Lt, pateiktos išlaidos nėra užaukštintos, todėl priteistinos iš ieškovo.(CPK 93 str. 1 d. )
Byloje buvo apklausta liudytoja V. K., kuri pateikė teismui prašymą apmokėti jos turėtas transporto išlaidas. Pagal pateiktus dokumentus ir atliktą paskaičiavimą liudytojos transporto išlaidos yra 150,41 Lt. Kadangi liudytoja buvo kviečiama ieškovo interesais, todėl ieškovas privalo atlyginti liudytojai jos turėtas kelionės išlaidas.(CPK 96(1)str.) Iš ieškovo taip pat priteistinos procesinių dokumentų įteikimo išlaidos valstybei, kurios yra 56,58 Lt. Bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš bankroto administratoriui skirtų administravimo išlaidų.
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Trevis ir Co” ( įmonės kodas 210645250) ieškinį atmesti.
Priteisti iš BUAB “Trevis ir Co” 3000 Lt (tris tūkstančius litų; 868,86 eurus) turėtų bylinėjimosi išlaidų atsakovui I. G., a.k. (duomenys neskelbtini)
Priteisti iš BUAB “Trevis ir Co” 150,41 Lt(vieną šimtą penkiasdešimt litų 41 ct; 43,56 eurus) V. K., a.k. (duomenys neskelbtini)
Priteisti iš BUAB “Trevis ir Co” 56,58 Lt (penkiasdešimt šešis litus 58 ct;16,39 eurus) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybei.
Sprendimui įsiteisėjus, panaikinti taikytas laikinąsias apsaugos priemones A. T. ir O. Z. turtui pagal Panevėžio apygardos teismo 2014-02-11 nutartį.
Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant Panevėžio apygardos teisme.