Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų teisėja Edita Kavaliauskienė, sekretoriaujant Tomai Ivoškutei, nuotoliniu būdu dalyvaujant ieškovų Č. V. ir J. T. atstovei advokatei Agnei Gaurelienei, atsakovo E. N. atstovui advokatui Daliui Vaičiuliui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų Č. V. ir J. T. ieškinį atsakovui E. N. dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovas E. N. į teismo posėdyje neatvyko, jam atstovavo advokatas. Teismas buvo pripažinęs atsakovo dalyvavimą teismo posėdyje būtinu, tačiau, pateikus duomenis iš gydytojo apie atsakovo sveikatos būklę, teismas panaikino atsakovo privalomą dalyvavimą teismo posėdyje ir paaiškinimus davė jo atstovas.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas.

Ieškovai kreipėsi į teismą dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), teisinio režimo. Nors butas įgytas 1992-04-30, tačiau Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Civilinio kodekso trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomos nepaisant to, ar tas turtas įgytas iki šio kodekso įsigaliojimo, ar jam įsigaliojus (2001 m. liepos 1 d.).

Santuokos liudijimas patvirtina, jog E. N. ir B. V. (po santuokos N.), (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką, įrašo Nr. (duomenys neskelbtini). Santuokos nutraukimo įrašas įrodo, jog santuoka tarp sutuoktinių buvo nutraukta (duomenys neskelbtini). Iš pateikto mirties įrašo matyti, jog B. N. mirė (duomenys neskelbtini). Šiaulių rajono pirmo notarų biuro notarės N. M. liudijimas patvirtina, kad mirus B. N., 2020-08-05 pradėta paveldėjimo byla, o įpėdinis yra Č. V., kita įpėdinė yra J. T.

Dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe

Ieškovai nurodo, jog butą, esantį (duomenys neskelbtini), ieškovų sesuo B. N. įsigijo iš savo asmeninių lėšų, su atsakovu kartu negyvenant, nevedant bendro ūkio, todėl teigia, kad butas yra sesers asmeninė nuosavybė. Atsakovas atsikerta ir nurodo, jog butas įgytas santuokos metu, jie vedė bendrą ūkį, jo motina paskolino 2000 rublių butui įsigyti, todėl turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė.

Santuokai esant nenutrauktai, vykstant privatizacijos procesams pagal tuo metu galiojusį 1991 m. gegužės 28 d. Butų privatizavimo įstatymą (toliau –BPĮ) B. N. notarų biure 1992-04-30 sudarė sutartį ir įsigijo butą, esantį (duomenys neskelbtini). Pagal šį įstatymą pirkti butą turėjo teisę asmenys, kurie iki 1989 m. lapkričio 3 d. nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną buvo perkamo buto nuomininkai ar jų šeimų nariai, arba kuriems po šio įstatymo įsigaliojimo nustatyta tvarka buvo suteikta gyvenamoji patalpa (BPĮ 4 str. 2 d.). 1992 m. kovo 26 d. įkainojimo akte nurodyta, kad parduodamame name registruotas 1 (vienas) šeimos narys. Tai patvirtina, kad vykstant buto pirkimo procedūroms, E. N. bute negyveno ir nebuvo B. N. šeimos nariu.

Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnis numato, jog sutuoktinių teisiniam režimui taikomos 2000 m. Civilinio kodekso normos, nors turtas įsigytas ir iki šio kodekso įsigaliojimo. Sutuoktinių turto teisinis režimas yra nustatomas įstatymu arba pagal sutartį (CK 3.87, 3.101 str.). Tais atvejais, kai bendro turto režimas yra įstatymų, preziumuojama, kad turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad tai yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.87 str. 1 d., 3.88 str. 2 d.). Ši prezumpcija reiškia, kad po santuokos sudarymo iki santuokos nutraukimo B. N. vardu įgytas turtas buvo laikomas jos bei jos sutuoktinio bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Tačiau ši prezumpcija, kaip ir kiekviena kita, gali būti paneigta, įrodžius, kad tam tikras turtas yra asmeninė vieno iš sutuoktinių nuosavybė. Kiekvienu atveju turto priklausymo asmeninės nuosavybės teise vienam iš sutuoktinių faktas turi būti įrodinėjamas, paneigiant bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpciją. Toks faktas turi būti įrodinėjamas rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus arba to turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.89 straipsnio 2 dalis). Pagal CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktą santuokoje sutuoktinio įgytas turtas pripažįstamas jo asmenine nuosavybe, jeigu buvo įgytas už sutuoktinio asmenines lėšas ir tą turtą įgyjant buvo aiškiai išreikšta valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn.

Sprendžiant, ar iki CK įsigaliojimo įgytas turtas atitinka CK 3.89 straipsnyje nustatytus turto pripažinimo asmenine sutuoktinių nuosavybe kriterijus ir sąlygas, būtina atsižvelgti į faktinio turto įgijimo metu buvusią teismų praktiką. Vertinant, ar įgyjant turtą turi būti aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn, būtina įvertinti, koks atitinkamos valios išreiškimo būdas buvo pripažįstamas pakankamu (aiškiu) sudarant turto įgijimo sandorį. SŠK 22 straipsnio 1 dalyje, palyginus su dabartiniu reglamentavimu, buvo nustatytas mažiau detalus turto pripažinimo asmenine sutuoktinio nuosavybe reglamentavimas – įstatymų leidėjas tiesiog nurodė, kad turtas, priklausęs sutuoktiniams iki santuokos sudarymo, taip pat jų gautas santuokos metu kaip dovana arba paveldėtas, yra kiekvieno iš jų nuosavybė. Faktiškai sudarant turto perleidimo sandorius taip pat teismų praktikoje buvo pripažįstama, kad turto įgijimo iš asmeninių vieno sutuoktinio lėšų ir jo vardu pakanka konstatuoti, kad toks turtas yra asmeninė, o ne bendroji jungtinė nuosavybė; turto perleidimo sandoryje specialios nuorodos, kad turtas įgyjamas asmeninėn nuosavybėn, nebuvo reikalaujama (LAT 2008 m. gegužės 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2008). Nekilnojamojo turto registre įgytas turtas taip pat įregistruotas vienos B. N. vardu. Aplinkybė, kad ieškovė savo vardu įsigijo butą ir savo (o ne abiejų sutuoktinių) vardu jį įregistravo nekilnojamojo turto registre, pagal susiformavusią teismų praktiką yra pakankama vertinti kaip aiškiai išreikštą ieškovės valią įgyti nekilnojamąjį daiktą asmeninėn nuosavybėn (CK 3.89 str. 1 d. 7 p.). Įrodymų visuma leidžia teismui spręsti, jog buvo aiškiai išreikšta B. N. valia turtą įgyti asmeninėn nuosavybėn - ji, gyvendama viena, pati savo vardu inicijavo ir sudarė sandorį, panaudojo jai skirtus investicinius čekius, siekė įgyti butą, įgyvendino visas pirkėjos teises ir vykdė pareigas. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas nuo 1992 m. būtų reiškęs pretenzijas dėl turto priklausymo ieškovei ar jo naudojimo, kad per 28 metus nuo turto įgijimo būtų kreipęsis į teismą dėl santuokoje įgyto turto padalijimo.

Iš byloje esančių dokumentų nustatyta, kad B. N. savo vardu įgijo turtą, sumokėdama valstybės vienkartinėmis išmokomis, t. y. investiciniais čekiais, skirtais jai. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1991 m. kovo 29 d. nutarimu Nr. 108 „Dėl valstybės vienkartinės išmokos skyrimo Lietuvos Respublikos piliečiams“ patvirtino skiriamą Lietuvos Respublikos piliečiui priklausančią nuo amžiaus, sveikatos būklės vienkartinę išmoką pinigine išraiška. Pagal savo amžių ir turimą negalią B. N. priklausė maksimali 5000 rub. išmoka, (investiciniai čekiai). Tuo metu šioms išmokoms buvo taikoma ir indeksacija. Iš buto Įkainojimo akto matyti, jog, pritaikius nuolaidą, B. N. turėjo mokėti 5543 rub. valstybės vienkartinėmis išmokomis, o grynais pinigais buvo mokamas 55 rub. valstybinis mokestis ir 246 rub. mokestis už dokumento parengimą. Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad atsakovas valstybinėmis vienkartinėmis išmokomis (investiciniais čekiais) prie buto įsigijimo neprisidėjo, duomenų, jog prisidėjo grynaisiais pinigais byloje taip pat nėra. Atsakovo liudytojos tvirtino, kad savo investicinius čekius E. N. buvo pardavęs vietos ūkininkams, už kiek – negalėjo atsakyti. Ši aplinkybė yra svarbi dar ir tuo aspektu, kad paneigia paties atsakovo poziciją, jog sutuoktiniai siekė bendru sutarimu įgyti butą jungtine sutuoktinių nuosavybe ir kad B. N. trūko investicinių čekių - reikėjo skolintis ar gauti dovanų iš atsakovo motinos. Jei būtų buvusios atsakovo nurodytos aplinkybės ir sutuoktiniai būtų kartu planavę įsigyti ginčo butą jungtine sutuoktinių nuosavybe, o B. N., atsakovo liudytojų teigimu, trūko investicinių čekių, tokiu atveju sutuoktinis, kuris būtų suinteresuotas būsto išsipirkimu, nebūtų pardavinėjęs savo turimų investicinių čekių, o juos būtų panaudojęs būstui įsigyti (CPK 185 str.).

Tuo metu galiojusio Butų privatizavimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalis reglamentavo, kad už perkamą butą turėjo būti atsiskaitoma Lietuvoje galiojančiais pinigais, konvertuojama valiuta, valstybės išmokomis (investiciniais čekiais) bei tikslinėmis kompensacijomis. Valstybės vienkartinių išmokų (investicinių čekių) sąvoka buvo įtvirtinta Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatyme. Investiciniai čekiai buvo viena iš Lietuvos Respublikos piliečiams valstybės suteiktų priemonių, leidžiančių įgyti valstybės valdomą turtą. Pagal teisės aktus ir suformuotą kasacinio teismo praktiką, Valstybės vienkartinės išmokos buvo skiriamos kiekvienam piliečiui asmeniškai, priklausomai nuo jo amžiaus, sveikatos būklės ir kitų individualių aplinkybių (Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 12 str., LAT nutartis dėl asmeninių lėšų Nr. 3K-3-260-378/2018), todėl jos laikomos asmenine nuosavybe.

Tuo metu galiojusio BPĮ 5 straipsnio 1 dalis nustatė, kad buto nuomininkas ir jo šeimos nariai (jei tokie yra) prieš buto privatizavimą turėjo susitarti dėl jo pirkimo ir kieno vardu bus sudaroma pirkimo - pardavimo sutartis bei kas taps perkamo turto savininku, susitarimas turėjo būti patvirtintas notaro. Tai buvo numatyta ir 1991 m. liepos 31 d. Vyriausybės nutarime Nr. 309 ,,Dėl butų privatizavimo, pardavimo ir naudojimo tvarkos“. Tačiau šiuo konkrečiu atveju į bylą prie privatizavimo dokumentų toks susitarimas nepateiktas, todėl teismas sprendžia, jog tokio susitarimo nebuvo, kas įrodo, jog viena B. N. siekė įsigyti ir įsigijo butą asmeninės nuosavybės teise, nes bendro gyvenimo su sutuoktiniu negyveno, bendro ūkio nevedė (CPK 178, 185 str.).

Civilinio kodekso 3.89 straipsnio 2 dalis numato, kad faktas, jog tam tikras turtas priklauso asmeninei vieno sutuoktinio nuosavybei, gali būti įrodytas tik rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus arba to turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo įgytas 1992-04-30 B. N. asmeninės nuosavybė teise, ji viena dalyvavo sandorio sudaryme, jos vienos asmeninės lėšos buvo panaudotos butui pirkti, o byloje nepateikta leistinų įrodymų, kad atsakovas prie turto įgijimo prisidėjo. Nors iš pateikto santuokos liudijimo matyti, jog ieškovų sesuo B. N. ir atsakovas (duomenys neskelbtini) buvo sudarę santuoką, tačiau byloje esantys įrodymai patvirtina, jog nuo pat santuokos sudarymo sutuoktiniai santuokinio gyvenimo negyveno, nevedė bendro ūkio, nes atsakovas per 1-2 mėnesius, iki 1989 m. apsigyveno (duomenys neskelbtini), iš kur persikėlė gyventi į (duomenys neskelbtini), kur gyveno jo motina.

Buvo apklaustos ieškovų prašomos liudytojos O. N. – atsakovo brolio sutuoktinė ir R. V. – B. N. kaimynė. Liudytoja O. N. patvirtino, jog B. N. su E. N. bendrai negyveno, nes jai į namus po vestuvių antrą ar trečią naktį paskambino E. N., paprašė nakvynės, pasakė, kad su B. negyvensiąs, buvo išgėręs; pas juos pagyveno savaitę, gal pusantros ir išvyko gyventi į (duomenys neskelbtini); pas B. gyventi nebegrįžo, nebuvo bendro ūkio, E. N. gyveno pas motiną, kur liudytoja dažnai nuvažiuodavo ir susitikdavo su E. N., pastarąjį alkoholis daug metų buvo užvaldęs, jau ir jo išvaizda rodė, jog jis mėgėjas išgerti, todėl motina jis nelabai rūpinosi, prie motinos laidotuvių neprisidėjo; anytos laidotuvėse B. N. nedalyvavo (2021-02-18 garso įrašas).

Liudytoja R. V. patvirtino, jog buvo B. N. kaimynė iki 2006 ar 2007 m., gyveno pirmame bute, B. – antrame; E. N. nepažįsta, nėra mačiusi, pažįsta tik ieškovą Č. V., kuris padėdavo B., tvarkė butą, remontavo, balkoną stiklino, gyveno keletą metų pas B. N.; B. jai yra pasakojusi, kad vyrą turėjo, bet net pirmos nakties nebuvo, pasigėrė ir pabėgo (2021-02-18 garso įrašas). Iš šių liudytojų parodymų matyti, jog po B. N. santuokos sudarymo, su E. N. nesusiklostė santuokinis gyvenimas, nebuvo bendro ūkio vedimo, atsakovas mėgo vartoti alkoholį, gyveno atskirai nuo pat santuokos pradžios, liudytoja R. N. nepažįsta E. N., nėra jo mačiusi, tik iš B. N. pasakojimo žino, kad buvo sutuoktinis.

Buvo apklaustos atsakovo prašomos liudytojos: I. Z. - atsakovo dukterėčia –liudytojos R. M. G. dukra, liudytoja R. M. G. – atsakovo sesuo ir liudytoja D. B. – atsakovo motinos ir jo kaimynė. Liudytoja I. Z., gim. (duomenys neskelbtini) metais tvirtino, jog ji dalyvavo (duomenys neskelbtini) B. ir dėdės E. N. vestuvėse, jai buvo 17 metų (tebuvo 15 m.) ji viską puikiai atsimena, nes yra vyriausia iš anūkų, gyveno pas močiutę; po vestuvių dėdė E. N. perėjo gyventi į (duomenys neskelbtini) pas pusseserę, susitikinėdavo su žmona, pinigus valdė B., kuriuos dėdė atiduodavo B.; susirgus atsakovo motinai – jos močiutei, E. išvyko gyventi pas motiną į (duomenys neskelbtini), B. nevyko, nes turėjo regos negalią, bet B. lankydavo anytą; atvykdavo B. N. į (duomenys neskelbtini) per mėnesį 1-2 kartus; 1992 m. atvyko ir pasakė, kad galima įsigyti butą; dėdė buvo pardavęs savo investicinius čekius vietos ūkininkams, todėl močiutė dovanojo 2000 rublių B. N.; bute pas B. dėdė negalėjo gyventi, nes ji gyveno kartu su bendradarbe; bet ryšys tarp jų buvo iki 2002 m. gaisro; po gaisro E. N. gyveno klebonijoje, kur ir dabar gyvena, jo sveikata pablogėjo, B. nenorėjo jo prižiūrėti; močiutę pasiėmė jos motina; močiutė mirė (duomenys neskelbtini); B. dalyvavo anytos laidotuvėse (2021-08-18 garso įrašas).

Liudytoja R. M. G. patvirtino, jog yra susipažinusi su bylos medžiaga, nes ji turi įgaliojimą, išduotą brolio E. N.; teigė, kad B. ir E. gyvenimas vyko nuotoliniu būdu, nuo (duomenys neskelbtini) m., B. kas mėnesį atvykdavo į (duomenys neskelbtini) 1-2 kartus per mėnesį; E. jai duodavo pinigų, įdėdavo maisto; 1992 m. B. N. atvyko į (duomenys neskelbtini) ir pasakė, kad būtų galimybė išsipirkti butą, kad trūksta investicinių čekių, kiek trūko, nežino; mama davė 2000 rub., dovanojo; E. savo investicinius čekius buvo pardavęs vietos ūkininkams, už kiek, nežino; kur padėjo gautus pinigus E., juos padėjo į dėžutę, kur su mama laikydavo; vyko pas notarę D. konsultacijai, po gaisro 2002 m. E. pas B. negrįžo, nes B. pamatė, kad reiks prižiūrėti vyrą, nes jo sveikata buvo pašlijusi; 1996 m. B. atvyko pas E. ir norėjo susitarti dėl fiktyvių skyrybų (2021-02-18 garso įrašas).

Liudytoja D. B. buvo E. N. ir M. N., kuri į (duomenys neskelbtini) atsikraustė 1989 m., kaimynė, ji yra socialinė darbuotoja, tačiau atsakovo motinos ji neprižiūrėjo, bet matydavo, kas pas kaimynus ateina, kas vyksta; yra mačiusi B. N., supažindino E. N., sakė, kad čia jo žmona; atvykdavo B. N. į (duomenys neskelbtini) 1-2 kartus per mėnesį; B. atvyko 1992 m. metais į (duomenys neskelbtini), pasakė jai, kad E. duos avansą, kitą dalį pasiliks, B. atvykusi sakė, kad jai trūksta investicinių čekių, nes yra galimybė išsipirkti butą, todėl E. N. motina atnešė 2000 rub., ji buvo ir matė, rašė raštelį I., pasirašė; kokios pajamos E. buvo tiksliai nežino; E. apsikabindavo B., perduodavo jai pinigus; kartu sutuoktiniai negyveno (duomenys neskelbtini), nes B. negavo darbo; po 2002 m. gaisro E. sveikatos būklė suprastėjo, B. jo negalėjo prižiūrėti, todėl kartu negyveno; E. po 2002 m. gaisro dar dirbo, sodino medelius, gaudavo po 300 Lt; E. dirbdavo visą dieną, motina rūpindavosi ir E. sesuo R.

Atsakovas atsikirtimus grindė tik liudytojų parodymais, kuriuos apklausiant paaiškėjo, jog liudytoja R. M. G., veikdama pagal atsakovo įgaliojimą, yra gavusi atsakovo vardu visą bylos medžiagą ir su ja susipažinusi, todėl jos parodymai vertinti kaip susipažinusio su byla asmens parodymais. Įvertinus liudytojų: R. M. G., I. Z. ir D. B. parodymus ir jų turinį, nurodomas aplinkybes, jų panašumą, jų pateikimą, teismui kyla abejonių dėl jų teisingumo, todėl teismas svarstys klausimą dėl šių trijų liudytojų atsakomybės, kadangi liudytojos pagal Civilinio proceso kodekso 192 straipsnio 4 dalį nuotoliniu būdu prisiekė teisme sakyti tiesą.

Teismas atkreipia dėmesį į atsakovo nenuoseklią poziciją dėl 2000 rub. sumos, kuri, pasak atsakovo, buvo skirta B. N. butui pirkti. Procesiniuose dokumentuose atsakovas nurodė, jog 2000 rublių B. N. atsakovo motina paskolino, tą teismo posėdyje teigė ir jo atstovas, nurodydamas, jog nėra išlikusių rašytinių įrodymų dėl paskolos. Po to, kai ieškovų atstovė paprieštaravo liudytojų apklausai, nes pinigų perdavimo negalima įrodinėti liudytojų parodymais, kitame teismo posėdyje atsakovo pozicija pasikeitė, jo liudytojos tvirtino, jog atsakovo motina dovanojo 2000 rublių, teikdamos, jog B. N. nepakako pinigų butui įsigyti. Tokia nenuosekli atsakovo pozicija, nesant rašytinių įrodymų ir neįrodžius, jog tas paskolos raštelis gaisro metu sudegė, tik dar kartą patvirtina ieškovų nurodytas aplinkybes, jog B. N. turėjo pakankamai lėšų būstui įsigyti, jai nebuvo poreikio skolintis, kadangi jos pajamos siekė virš 29 tūkst. rub., o už butą buvo mokama investiciniais čekiais, ne grynaisiais pinigais, todėl atsakovo aplinkybė dėl 2000 rublių paskolos ar dovanojimo B. N. neįrodyta, nes liudytojų parodymais tokių aplinkybių įrodinėti neleidžiama (CK 1.93 str. 2 d., 178, 185 str.).

Iš Gyventojų registro tarnybos 2020-10-28 pažymos matyti, jog bute, esančiame (duomenys neskelbtini), buvo deklaruota ir gyveno viena B. N.. 1990 m. sausio 22 d. Gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos sutartis patvirtina, jog B. N. buvo išnuomota 18,47 kv. m gyvenamojo ploto patalpa, esanti (duomenys neskelbtini). Apie kitą nuomininkę bendradarbę rašytinių duomenų nėra. Nuomos sutartis buvo sudaryta jau po santuokos su E. N. sudarymo, tačiau nėra įrodymų, jog E. N. būtų buvęs priskirtas prie B. N. šeimos narių.

Byloje pateikti rašytiniai įrodymai: 2008 m. 2012 m. sutartys dėl vidaus apdailos darbų atlikimo, dėl durų, langų pagaminimo, sumontavimo, apmokėjimo už juos. Pinigų priėmimo kvitai už langus, duris patvirtina, jog visus darbus užsakė ir už juos sumokėjo B. N. Byloje nėra nei vieno rašytinio įrodymo, pagrindžiančio atsakovo E. N. prisidėjimą prie buto įsigijimo, prie buto išlaikymo, prie jo remonto ir pan.

Teismas vertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 str.). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (tikimybių pusiausvyros principas). Atsakovas atsikirtimus grindė paaiškinimu ir liudytojų parodymais, kurie nepakankami patvirtinti buvus sutuoktinių bendram ūkio vedimui, turto įsigijimui, santuokinių santykių palaikymui įrodyti, o byloje nėra nei vieno rašytinio įrodymo, pagrindžiančio atsakovo nurodytas aplinkybes. Tai, kad butas buvo įgytas B. N. asmeninės nuosavybės teise, įrodo ir atsakovo veiksmai, nes jis jokių pretenzijų niekada nereiškė, į teismą dėl turto padalinimo nesikreipė.

Įrodymų visuma patvirtina, jog atsakovas iki ginčo buto įsigijimo kartu su sutuoktine negyveno, bendro ūkio nevedė. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų savo lėšomis, darbu ar kitu būdu prisidėjęs prie minėto turto įsigijimo, priežiūros ar išlaikymo. Santuoka tarp sutuoktinių faktiškai buvo iširusi jau (duomenys neskelbtini) m. pabaigoje, atsakovas nebuvo buto nuomininkas ar B. N. šeimos narys, todėl spręstina, jog jis nebuvo tinkamas ginčo buto privatizavimo subjektas. Ieškovė turtą valdė ir naudojo tik asmeniškai, iš asmeninių lėšų mokėjo mokesčius, pirko langus, keitė duris, remontavo butą. Ginčo turtą įsigijo už savo asmenines lėšas, turėdama tikslą įgyti šį turtą asmeninėn nuosavybėn, todėl įrodymais yra paneigta bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (CPK 178, 185 str., CK 3.89 str.).

Teismas, atsižvelgdamas į įvertintas buto su rūsiu įsigijimo aplinkybes, faktinius bylos duomenis, šalių paaiškinimus, kitus įrodymus ir teisės aktuose įtvirtintą teisinį reglamentavimą bei jo aiškinimo ir taikymo praktiką, sprendžia, kad ieškinys tenkintinas ir šis turtas pripažintinas asmenine B. N., mirusios (duomenys neskelbtini), nuosavybe (CK 3.88 str. 2 d., 3.89 str. 1 d. 7 p., CPK 178, 185 str.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Ieškovas Č. V. už ieškinį sumokėjo 75 Eur žyminio mokesčio ir 870 Eur atstovavimo išlaidas. Kadangi ieškinys tenkintinas, todėl bylinėjimosi išlaidos priteistinos ieškovui iš atsakovo (CPK 93 str.).

Valstybei bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, iš atsakovo nepriteistinos, nes jos neviršija minimalios sumos (CPK 96 str. 6 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 260, 270, 307 straipsniais, teismas

nusprendė:

ieškinį tenkinti.

Pripažinti, kad butas su rūsiu, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), buvo B. N., (a. k. (duomenys neskelbtini) mirusios (duomenys neskelbtini) asmeninė nuosavybė.

Priteisti iš atsakovo E. N. ieškovui Č. V. 945 Eur (devynis šimtus keturiasdešimt penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmus.