Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

2016-06-15 · Civilinė byla Nr. 2-8873-871/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-06-15
Bylos Nr.
2-8873-871/2016
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Renata Beinoravičienė
Ieškovas
I. A., O. A.
Atsakovas
AB DNB bankas
VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. birželio 15 d.Vilnius
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Renata Beinoravičienė,sekretoriaujant Robertai Mikonytei,dalyvaujant ieškovei I. A., jos atstovei advokatei A. M.,dalyvaujant atsakovo atstovui advokatui M. B.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų O. A. ir I. A. ieškinį atsakovui AB DNB bankas dėl vienašališko sutarties nutraukimo prieš terminą pripažinimo neteisėtu, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovai O. A. ir I. A. 2016-01-27 kreipėsi į teismą su ieškiniu (b.l. 1-7) prašydami: 1) pripažinti nepagrįstu ir neteisėtu atsakovo vienašališką 2006 m. balandžio 10 d. Kreditavimo sutarties Nr. 101 bei 2007 m. spalio 1 d. Kreditavimo sutarties Nr. K-1600-2007-115 nutraukimą prieš terminą. Ieškinyje ir dublike (b.l. 61-62) nurodė, kad tarp jų ir atsakovo 2006 m. balandžio 10 d. buvo pasirašyta Kreditavimo sutartis Nr. 101, pagal kurią ieškovams buvo suteiktas 200 000,00 Lt kreditas gyvenamajam namui, esančiam (duomenys neskelbtini), pirkti (kredito grąžinimo terminas – 2037 m. gruodžio 26 d.). Kreditorinių įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimui hipotekos lakštais buvo įkeistas nekilnojamasis turto kompleksas, esantis (duomenys neskelbtini): 838 kv.m ploto žemės sklypas, (duomenys neskelbtini); gyvenamasis namas, (duomenys neskelbtini); garažas, (duomenys neskelbtini); ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); šiltnamis, unikalus (duomenys neskelbtini); garažas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); kiemo statiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Tarp tų pačių šalių 2007 m. spalio 1 d. pasirašyta Kreditavimo sutartis Nr. K-1600-2007-115, pagal kurią ieškovams suteiktas vartojimo reikmėms dar 100 000,00 Lt kreditas iki 2032 m. rugpjūčio 31 d. Ieškovai nurodė, kad vykdė įsipareigojimus, tačiau dėl susiklosčiusios sunkios ekonominės situacijos bei šeiminių aplinkybių susidarė įsiskolinimas, todėl 2014 m. sausio 15 d. gavo iš banko pranešimą, kuriuo buvo raginimai per 60 dienų padengti įsiskolinimą. 2014 m. kovo 20 d. ieškovai gavo banko pranešimą apie pradelstą 8591,21 Lt įsiskolinimą bei pranešimą, kad nepadengus įsiskolinimo iki 2014m. balandžio 28 d., kitą dieną abi kredito sutartys bus nutrauktos. Ieškovai nurodė, kad bendravo su banko atstovais ir pagal išgales vykdė prisiimtus įsipareigojimus pagal sutartis. Tačiau 2014 m. liepos 8 d. gavo notarės R. B. pranešimą, kad negrąžinus bankui kredito sumos bus išduotas vykdomasis įrašas dėl priverstinio skolos išieškojimo. Ieškovai siekė atnaujinti sutartį ir tuo tikslu 2014 m. liepos 16 d. įteikė bankui prašymą dėl sutarties atnaujinimo su teikimo galimybės įsiskolinimą padengti per keturis mėnesius. Bankas 2014 m. rugpjūčio 27 d. pranešimu informavo, kad atsisako atnaujinti kredito sutartis. Ieškovams buvo įteikti 2014 m. rugpjūčio 27 d. Vilniaus miesto 14-to notarų biuro notarės vykdomieji įrašai dėl priverstinio skolos išieškojimo. Ieškovai atliko mokėjimus atsakovui tuo laikotarpiu, kai bankas atsiuntė pranešimą apie galimą sutarčių nutraukimą ir buvo atliekami nutraukus sutartis. Tai rodo, kad ieškovai dėjo visas pastangas padengti įsiskolinimą, tačiau nepavykus jų atnaujinti 2014 metais kreipėsi į teismą su ieškiniu. Ieškovai mano, kad kreditavimo sutartys su jais buvo nutrauktos nepagrįstai. Ginčo sandoriai kvalifikuoti kaip vartojimo sutartys. Dvi kredito sutartys nutrauktos dėl bendrai pagal abi sutartis susidariusio 8591,21 Lt įsiskolinimo. Ieškovai darė įmokas po banko įspėjimo ir net po sutarties nutraukimo. Vėlavimas vykdyti sutartinius įsipareigojimus bei pradelsta suma šiuo atveju nelaikytini esminiu sutarties pažeidimu. Susidaręs įsiskolinimas labai mažas, palyginus su suteikta kredito suma ir negalėjo padaryti esminės žalos kreditoriui. 2010 metais buvo susidaręs dar didesnis 15 000 Lt įsiskolinimas, tačiau ieškovai jį padengė. Todėl atsakovas pagrįstai galėjo tikėtis, kad esant žymiai mažesniam įsiskolinimui, ieškovai sugebės jį padengti. Kredito sutarčių nutraukimas šiuo atveju nesąžiningas ieškovų atžvilgiu, nes būtų padaroma neproporcinga žala ieškovams, kai tuo tarpu bankui esminė žala nepadaryta. Ieškovų šeima lieka be jokio gyvenamojo būsto, namų valda parduodama iš varžytinių už mažesnę nei rinkos kainą. Grąžintina atsakovui pagal abi sutartis skola nesiekia 72 000 EUR, o turto pardavimo iš varžytinių kaina 55 000 EUR.

Atsiliepimas

Atsakovas AB DNB bankas pateiktu atsiliepimu (b.l. 37-43) ir tripliku (b.l. 69-71) su pareikštu ieškiniu nesutiko, prašė ieškinį atmesti ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad šalys sutartyse buvo susitarę, kad savalaikis mokėjimų nevykdymas yra laikomas esminiu sutarčių sąlygų pažeidimu bei pagrindu tas sutartis nutraukti (Kreditavimo sutarties 1 46 p., kreditavimo sutarties 2 49 p.). Nuo 2009 m. iki kreditavimo sutarčių nutraukimo ieškovai netinkamai vykdė kreditavimo sutartis, tinkamai ir laiku negrąžino kreditų, nemokėjo palūkanų ir/ar mokėjimus atlikdavo pavėluotai ir/ar mokėdavo nepilnas sumas. Per banko nustatytus papildomus kreditų grąžinimo terminus ieškovai įsiskolinimų nepadengė. Ieškovai prievolių nevykdė nuolatos, sistemingai, ilgą laiką. Įmokų pagal kreditavimo sutartis kreditoriui nemokėjimas yra esminis sutarties pažeidimas. Kreditų negrąžinimas, palūkanų nemokėjimas gali sukleti finansinio stabilumo problemų. Net ir esant vartojimo teisiniams santykiams, nors nagrinėjamoje byloje nebuvo išduoti vartojimo kreditai, turi būti derinami šalių interesai ir negali būti vartotojui suteikiamas pranašumas.2009-09-29, 2009-11-20, 2010-02-12, 2010-07-26, 2010-08-31 raštais bankas informavo ieškovus apie įsiskolinimą, nustatė papildomą terminą pradelstoms prievolėms įvykdyti, tačiau kreditavimo sutarčių nenutraukė, o suteikė ieškovams dar vieną galimybę ištaisyti pažeidimus; 2013-01-29 bei 2013-11-06 bankas informavo ieškovus apie įsiskolinimą, nustatė papildomą terminą prievolėms įvykdyti bei įspėjo, kad sutartis nutrauks, jei skolos nebus sumokėtos, tačiau ir vėl sutarčių nenutraukė; 2014-01-15 bei 2014-03-20 raštais bankas informavo ieškovus apie įsiskolinimą, nustatė papildomą terminą prievolėms įvykdyti bei įspėjo, kad sutartis nutrauks, jei skolos nebus sumokėto. Ieškovai nepasinaudojo šiomis banko sudarytomis sąlygomis bei nesumokėjo įsiskolinimų, kas sąlygojo vienašalį kreditavimo sutarčių nutraukimą. Taigi bankas nuo 2009 metų iki 2014-04-28 suteikdavo galimybes ištaisyti sutarčių vykdymo pažeidimus, tačiau ieškovai jų neištaisė. Ieškovų mokėjimai po sutarčių nutraukimo laikytini įsiskolinimų dengimu, ką ir privalo daryti kiekvienas skolininkas, tačiau tai nepatvirtina kreditavimo sutarčių nutraukimo neteisėtumo bei nepagrįstumo.

Teismo posėdžio metu ieškovė ir jos advokatė ieškinį palaikė, prašė tenkinti, iš esmės pakartojo procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus.

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas iš esmės pakartojo procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus ir prašė ieškinį atmesti.

Kviečiamas į teismo posėdį, ieškovas O. A. neatvyko, nors apie teismo posėdžio vietą ir laiką jam pranešta tinkamai, teismo posėdyje dalyvavo ieškovo atstovė advokatė A. M.. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pagal CPK 246 str. 1 d., teismas pripažino, jog ieškovo neatvykimas į teismo posėdį nėra kliūtimi nagrinėti bylą.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Byloje nustatyta, kad ieškovai O. A. ir I. A. (kredito gavėjai) ir atsakovas 2006 m. balandžio 10 d. sudarė Kreditavimo sutartį Nr. 101 (toliau – kreditavimo sutartis 1), pagal kurią ieškovams buvo suteiktas 200 000,00 Lt kreditas gyvenamajam namui, esančiam (duomenys neskelbtini), pirkti (kredito grąžinimo terminas – 2037 m. gruodžio 26 d.) (prijungtos civilinės bylos Nr. 2-127-864/2015 1 t., b.l. 11-20). Kreditorinių įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimui hipotekos lakštais buvo įkeistas nekilnojamasis turto kompleksas, esantis (duomenys neskelbtini): 838 kv.m ploto žemės sklypas, (duomenys neskelbtini); gyvenamasis namas, (duomenys neskelbtini); garažas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); ūkinis pastatas, (duomenys neskelbtini); šiltnamis, (duomenys neskelbtini); garažas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); kiemo statiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Tarp tų pačių šalių 2007 m. spalio 1 d. pasirašyta Kreditavimo sutartis Nr. K-1600-2007-115 (kreditavimo sutartis 2), pagal kurią ieškovams suteiktas vartojimo reikmėms dar 100 000,00 Lt kreditas iki 2032 m. rugpjūčio 31 d. (prijungtos civilinės bylos Nr. 2-127-864/2015 1 t., b.l. 21-31). Kreditorinių įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimui hipotekos lakštais antriniu įkeitimu buvo įkeistas nekilnojamasis turto kompleksas, esantis (duomenys neskelbtini): 838 kv.m ploto žemės sklypas, (duomenys neskelbtini); gyvenamasis namas, (duomenys neskelbtini); garažas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); ūkinis pastatas, (duomenys neskelbtini); šiltnamis, (duomenys neskelbtini); garažas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); kiemo statiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini.

Atsakovas 2009-09-23 pranešimu įspėjo ieškovus, kad jie netinkamai vykdo sutartimis prisiimtus įsipareigojimus, pradelstas įsiskolinimas sudaro 6975,66 Lt bei nurodė, kad iki 2009-10-02 ieškovams nesumokėjus minėto įsiskolinimo, bankas vienašališkai nutrauks sutartį (prijungtos civilinės bylos Nr. 2-127-864/2015 1 t., b.l. 116). Atsakovas 2009-11-20 pranešimu pakartotinai įspėjo ieškovus, kad vėluojama mokėti, 2009-11-20 pradelstas įsiskolinimas sudaro 7207,29 Lt bei nurodė, kad iki 2009-12-01 ieškovams nesumokėjus minėto įsiskolinimo, bankas vienašališkai nutrauks sutartį (prijungtos civilinės bylos Nr. 2-127-864/2015 1 t., b.l. 117). Atsakovas 2010-02-12 pranešimu įspėjo ieškovus, kad 2010-02-12 įsiskolinimas sudaro 10504,40 Lt bei nurodė, kad iki 2010-02-22 ieškovams nesumokėjus minėto įsiskolinimo, bankas vienašališkai nutrauks sutartį (prijungtos civilinės bylos Nr. 2-127-864/2015 1 t., b.l. 118). Atsakovas 2010-07-26 pranešimu įspėjo ieškovus, kad 2010-07-26 pradelstas įsiskolinimas sudaro 12143,40 Lt bei nurodė, kad iki 2010-08-18 ieškovams nesumokėjus minėto įsiskolinimo, bankas vienašališkai nutrauks sutartį (prijungtos civilinės bylos Nr. 2-127-864/2015 1 t., b.l. 133). 2010-08-31 banko raštais bankas nurodė, ieškovų įsiskolinimo sumas (pagal Kreditavimo sutartį 1 sudarė 7215,26 Lt, o pagal Kreditavimo sutartį 2 sudarė 4593,81 Lt) bei nustatė papildomą 10 dienų terminą pažeidimams pašalinti, o to nepadarius – bankas įspėjo ieškovus, kad nuo 11 dienos minėtas sutartis vienašališkai nutraukia (prijungtos civilinės bylos Nr. 2-127-864/2015 1 t., b.l. 134, 135). Reaguodami į minėtus pranešimus ieškovai pateikė bankui 2010-09-03 prašymą nenutraukti sutarčių, nes dėl 2009 m. krizinio laikotarpio negalėjo tinkamai vykdyti kreditavimo sutartimis prisiimtų įsipareigojimų bei 2010-09-15 prašymą leisti susidariusį įsiskolinimą „išlyginti“ mokant dalimis po 3000 Lt per mėnesį. Bankas nenutraukė kreditavimo sutarčių bei suteikė ieškovams galimybę ištaisyti sutartinius pažeidimus. 2010-10-22 ieškovų įsiskolinimas pagal abi sutartis sudarė 11312,34 Lt. 2013-01-29 pranešimu atsakovas įspėjo ieškovus, kad jie netinkamai vykdo sutartimis prisiimtus įsipareigojimus, pradelstas įsiskolinimas sudaro 4548,52 Lt (pagal Kreditavimo sutartį 1 – 2971,41 Lt, o pagal Kreditavimo sutartį 2 1577,11 Lt) bei nurodė, kad iki 2013-03-04 ieškovams nesumokėjus minėto įsiskolinimo, bankas vienašališkai nutrauks sutartis (prijungtos civilinės bylos Nr. 2-127-864/2015 1 t., b.l. 137). 2013-02-20 prašymu ieškovė prašė nenutraukti Kreditavimo sutarties 2 dėl laiku negrąžintų įmokų, nes su vyru neteko darbo, augina du vaikus, skolą pažada sumokėti iki 2013-03-15. Bankas kreditavimo sutarčių nenutraukė, tačiau nežiūrint į ieškovų pažadus tinkamai ir laiku mokėti skolinius įsipareigojimus 2013-11-06 pradelsti įsipareigojimai sudarė 7893,62 Lt (pagal Kreditavimo sutartį 1 sudarė 4745,20 Lt, o pagal Kreditavimo sutartį 2 sudarė 3148,42 Lt), todėl 2013-11-06 raštu buvo nustatytas papildomas terminas (iki 2013-12-16) sutarčių vykdymo pažeidimams pašalinti bei nurodė, kad ieškovams nesumokėjus minėto įsiskolinimo nustatytu papildomu terminu, bankas vienašališkai nutrauks sutartį (prijungtos civilinės bylos Nr. 2-127-864/2015 1 t., b.l. 138). 2014-01-15 raštu bankas dar kartą paragino ieškovus sumokėti 8382,48 Lt įsiskolinimą, nustatė dar vieną papildomą terminą skolai sumokėti (iki 2014-03-18) bei įspėjo ieškovus, kad iki 2014-03-18 ieškovams nesumokėjus minėto įsiskolinimo, bankas vienašališkai nutrauks sutartis (prijungtos civilinės bylos Nr. 2-127-864/2015 1 t., b.l. 139). 2014-03-20 raštu atsakovas informavo ieškovus, kad per papildomai nustatytą terminą ieškovai nesumokėjo skolų, todėl iki 2014-04-28 nesumokėjus 8 591,21 Lt įsiskolinimo, t.y. pradelstų kreditų, palūkanų ir delspinigių, bankas kitą dieną po minėto termino pasibaigimo dienos vienašališkai nutraukia kreditavimo sutartis (prijungtos civilinės bylos Nr. 2-127-864/2015 1 t., b.l. 32). 2014-07-16 prašymu ieškovai prašė atnaujinti nutrauktas kreditavimo sutartis bei sustabdyti notarės R. B. pranešimą dėl skolos nevykdymo (prijungtos civilinės bylos Nr. 2-127-864/2015 1 t., b.l. 35). 2014-07-30 raštu atsakovas atsisakė atnaujinti nutrauktas kreditavimo sutartis, nes įvertinus ieškovų mokėjimų istoriją ieškovų mokėjimai buvo nepakankami ilgą laiką (nuo 2010 m.). (prijungtos civilinės bylos Nr. 2-127-864/2015 1 t., b.l. 33). 2014-08-06 prašymu ieškovai pakartotinai prašė atnaujinti nutrauktų kreditavimo sutarčių galiojimą. 2014-08-27 raštu atsakovas atsakė ieškovams, kad atsisako tenkinti 2014-08-06 prašymą tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti 2014-07-30 banko rašte (prijungtos civilinės bylos Nr. 2-127-864/2015 1 t., b.l. 34).

Byloje nėra duomenų, kad nurodytu laikotarpiu ieškovai su banku būtų atsiskaitę.

Atsakovas dėl priverstinio skolos išieškojimo kreipėsi į Vilniaus miesto 14 notarų biuro notarę dėl vykdomųjų įrašų išdavimo. 2014-08-27 atsakovui išduoti notaro vykdomieji įrašai priverstinai išieškoti hipoteka užtikrinus skolinius įsipareigojimus (prijungtos civilinės bylos Nr. 2-127-864/2015 1 t., b.l. 36-37, 38-39).

Ieškovai kreipėsi į atsakovą prašydami atnaujinti kredito sutartis. 2016-01-15 raštu atsakovas nurodė, kad sutinka sustabdyti skolos išieškojimo veiksmus su sąlyga, jog iki 2016-02-15 pateiks ieškovai bankui įkeisto nekilnojamojo turto galiojantį Turto draudimo polisą bei iki 2016-06-30 kiekvieną mėnesį mokės ieškovai ne mažiau kaip po 650 EUR; laiku vykdant mokėjimus bei iki 2016-08-16 pateikus naują prašymą ir reikiamus dokumentus, bus svarstoma galimybė atnaujinti sutartis (b.l. 8).

2016-01-18 atsakovo raštu buvo kreiptasi į antstolę A. T. su prašymu stabdyti skolos išieškojimo veiksmus iki atskiro AB DNB bankas pranešimo (b.l. 9).

Dėl kreditavimo sutarčių nutraukimo teisėtumo

Ieškovai pateiktu ieškiniu prašo pripažinti tarp ieškovų ir atsakovo sudarytų 2006 m. balandžio 10 d. Kreditavimo sutarties Nr. 101 bei 2007 m. spalio 1 d. Kreditavimo sutarties Nr. K-1600-2007-115 nutraukimą neteisėtu. Ieškovai neginčijo aplinkybių, kad jie buvo tinkamai informuoti apie sutarčių nutraukimą, o ieškinį grindė aplinkybėmis, kad pažeidimas nebuvo esminis, todėl atsakovas neteisėtai nutraukė sutartis. Teismas sprendžia, kad nurodytas ieškinio reikalavimas nepagrįstas. Šią išvadą teismas grindžia tokiais argumentais.

Nutraukiant sutartį vienašališkai, svarbu laikytis sutarties nutraukimo pagrindų ir tvarkos, antraip toks (neteisėtas) nutraukimas nesukurs pageidaujamų teisinių padarinių. Bendrieji sutarties nutraukimo pagrindai reglamentuojami CK 6.217 straipsnio 1 dalyje. Pagal CK 6.217 straipsnį sutarties pažeidimas gali būti laikomas esminiu dviem pagrindais: pirma, pažeidimas gali būti laikomas esminiu pagal įstatymą; antra, šalys gali pačios susitarti, ką jos laikys esminiu pažeidimu (CK 6.217 straipsnio 5 dalis). CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nustatyti kriterijai, į kuriuos atsižvelgiant sprendžiama, ar sutarties pažeidimas vertintinas kaip esminis. Tai yra įstatymo nustatyti kriterijai ir jie taikomi vertinant tas sutarties sąlygas, dėl kurių pažeidimo nėra šalių susitarimo vertinti konkrečias sutarties sąlygas ar sutarties pažeidimo aplinkybes kaip pagrindą vienašališkai nutraukti sutartį (CK 6.217 straipsnio 1, 2 dalys). CK 6.217 straipsnio 5 dalies nuostatos leidžia sutarties šalims vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytais atvejais ir tada, kai sutarties pažeidimas nėra esminis, tačiau šie atvejai sutartyje formuluojami kaip vienašališko jos nutraukimo pagrindai ir pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus sutarties nutraukimą kvalifikuojančius požymius nevertinami. Tai yra sutarties laisvės principo išraiška (CK 6.156 straipsnis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.217 straipsnio 5 dalyje suteikta teisė sutarties šalims nutraukti sutartį joje nustatytais atvejais, t. y. net ir tada, kai CK prasme pažeidimas nėra esminis, arba šalys gali susitarti, kokius sutarties pažeidimus laikys esminiais, teikiančiais teisėtą pagrindą jos nutraukimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-297/2012). Teismas, nagrinėdamas ginčą dėl vienašališko sutarties nutraukimo teisėtumo, patikrina, ar sutarties sąlyga tam tikrą pažeidimą vertinti kaip esminį ir (ar) sudarantį pagrindą nutraukti sutartį vienašališkai, yra teisėta, t. y. ar ji nepažeidžia imperatyviųjų įstatymo normų (CK 1.80 straipsnis), viešosios tvarkos ir geros moralės (CK 1.81 straipsnis), teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principų (CK 1.5 straipsnis ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2013).

Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl papildomos vartotojams taikomos apsaugos, yra pažymėjęs, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu pirmajam (skolininkui) netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012). Atsižvelgdamas į tai, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad būtina nustatyti, ar nagrinėjamu atveju bankas nesąžiningai pasinaudojo pranašumu prieš vartotoją sudarant sutartį, ar vartotojas pažeidė sutartį iš esmės ir ar sutartis gali būti laikoma nutraukta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-297/2012).

Nagrinėjamoje byloje įrodyta, kad kredito gavėjai (ieškovai) nustatytais terminais tinkamai nemokėjo įmokų kreditui grąžinti, palūkanų, todėl atsirado skola. Kreditavimo sutarties 1 44.1 p. nurodytas sutarties nutraukimo pagrindas „kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies ir/arba nemoka palūkanų, papildomų palūkanų, delspinigių, baudų bei kitų sutartyje numatytų mokėjimų“. Kreditavimo sutarties 2 47.1 p. nustatytas sutarties nutraukimo pagrindas „kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies ir/arba nemoka palūkanų, delspinigių, baudų bei kitų sutartyje numatytų mokėjimų“. Kreditavimo sutarties 1 46 punkte numatyta, kad sutartyje nurodyti jos nutraukimo pagrindai yra esminių sutarties pažeidimų atvejai. Kreditavimo sutarties 2 49 punkte numatyta, kad sutartyje nurodyti jos nutraukimo pagrindai yra esminių sutarties pažeidimo atvejai. Taigi šalys buvo susitarę, kad savalaikis mokėjimų nevykdymas yra laikomas esminiu sutarčių sąlygų pažeidimu bei pagrindu tas sutartis nutraukti vienašališkai. Aptariama sutarties sąlyga iš esmės pakartoja CK 6.874 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą akceleracijos taisyklę kaip padarinį paskolos gavėjui pažeidus paskolos sutartį. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovų pradelstas įsiskolinimas 2014-01-15 dienai sudarė 8382,48 Lt. 2014-01-15 raštu bankas pareikalavo, kad ieškovai sumokėtų 8382,48 Lt įsiskolinimą iki 2014-03-18, nustatė papildomą terminą skolai sumokėti (iki 2014-03-18) bei įspėjo ieškovus, kad iki 2014-03-18 ieškovams nesumokėjus minėto įsiskolinimo, bankas vienašališkai nutrauks sutartis (prijungtos civilinės bylos Nr. 2-127-864/2015 1 t., b.l. 139). 2014-03-20 raštu atsakovas informavo ieškovus, kad per papildomai nustatytą terminą ieškovai nesumokėjo skolų, todėl iki 2014-04-28 nesumokėjus 8 591,21 Lt įsiskolinimo, t.y. pradelstų kreditų, palūkanų ir delspinigių, bankas kitą dieną po minėto termino pasibaigimo dienos vienašališkai nutraukia kreditavimo sutartis (prijungtos civilinės bylos Nr. 2-127-864/2015 1 t., b.l. 32). Taigi pirmuoju pranešimu bankas nustatė papildomą dviejų mėnesių terminą prievolei įvykdyti (CK 6.209 straipsnis). Teismas vertina, kad šis dviejų mėnesių terminas protingas. Antruoju pranešimu bankas nustatė dar vieną papildomą terminą (39 dienų) prievolei įvykdyti ir tuo pačiu prieš 39 dienas pranešė apie vienašalį sutarties nutraukimą, jeigu per nustatytą terminą pradelsti mėnesiniai mokėjimai bus nesumokėti (CK 6.218 straipsnio 1 dalis). Iš nurodytų aplinkybių matyti, kad po papildomo termino pabaigos bankas pranešė apie numatomą vienašalį sutarties nutraukimą ne prieš 10, bet daugiau nei prieš 30 dienų. Be to, bankas nutraukė sutartį ieškovams pradelsus mokėti ne vieną mėnesinę įmoką, bet kelias. Banko 2014-03-20 pranešimo apie kreditavimo sutarties nutraukimą momentu ieškovų skola nevykdant sutarčių sudarė 8 591,21 Lt (2488,19 Eur) (prijungtos civilinės bylos Nr. 2-127-864/2015 1 t., b.l. 32). Dėl to teismas daro išvadą, kad bankas, vienašališkai nutraukdamas sutartį, taikė ne kreditavimo sutarčių bendrosios dalies 41, 44 punktuose nustatytą 10 dienų terminą, bet CK 6.218 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą 30 dienų terminą. Taip pat kreditavimo sutarčių bendrosios dalies 44.1 p., 47.1 punktai taikyti palankiau negu jame nustatytas „bent vienos mėnesinės įmokos praleidimo“ pagrindas. Iš byloje nustatytų aplinkybių teismas daro išvadą, jog atsakovas turėjo teisę vienašališkai nutraukti kreditavimo sutartį ir ji buvo nutraukta esant pačioje sutartyje ir CK 6.217 str. numatytiems pagrindams.

Teismas sutinka ir su atsakovo pozicija, kad kreditavimo sutartyse numatytų kredito ir/ar palūkanų įmokų bankui negrąžinimas yra pagrindas vienašališkai ir dėl kreditavimo sutarties esminio pažeidimo nutraukti kreditavimo sutartį.

Byloje nustatyta ir ieškovai šią aplinkybę pripažino, kad jie pažeidė kreditavimo sutartimi nustatytus mokėjimo terminus, negalėjo numatytu laiku ir sąlygomis mokėti einamųjų mokėjimų. Teismas vertina, jog atsižvelgiant į CK 6.881 straipsnio 1 dalyje apibrėžtą kreditavimo sutarties sampratą - kreditavimo sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga (kreditorius) įsipareigoja suteikti kredito gavėjui sutartyje nustatyto dydžio ir nustatytomis sąlygomis pinigines lėšas (kreditą), o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas, piniginių įmokų mokėjimas kreditoriui yra esminė kredito gavėjo pareiga ir sąlyga tokiai sutarties rūšiai, todėl įmokų kreditoriui sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka nemokėjimas vertintinas kaip esminis kreditavimo sutarties pažeidimas. Bankas yra finansų įstaiga, jo ūkinės komercinės veiklos tikslas – patenkinti pinigų poreikį skolinant pagal pareikalavimą ir pelningai panaudoti iš indėlininkų ir kitų kreditorių gautas pinigines lėšas. Banko verslo rizika yra kreditų teikimas, bankas teikdamas kreditus ir vertindamas verslo rizikas, sudarydamas sandorius, turinčius galimos rizikos požymių, turi teisę reikalauti, kad sutartyje būtų aiškiai nurodytos sutartį sudarančių šalių teisės, įsipareigojimai, įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimo priemonės; finansų įstaiga turi teisę, jeigu klientas nevykdo sutartinių įsipareigojimų, prieš terminą nutraukti sutartį arba pareikalauti įvykdyti prievoles prieš terminą, arba pareikalauti suteikti papildomas prievolių įvykdymo užtikrinimo priemones (LR Finansų įstaigų įstatymo 31 str. „Verslo rizikos prisiėmimas“ 7 d.). Nagrinėjamu atveju atsakovas savo teikiamų kreditų negrąžinimo rizikas įvertino ir užtikrino hipoteka bei kitomis sutartyje numatytomis užtikrinimo priemonėmis. Rizikos, ieškovams susidūrus su finansiniais sunkumais – nepatenka į banko veiklos sferą, todėl ieškovai nepagrįstai savo veiklos rizikas siekia perkelti atsakovui. Kredito grąžinimo terminai yra būtinoji paskolos (kredito) sutarties sąlyga. Vienas pagrindinių banko veiklos riziką ribojančių normatyvų yra banko likvidumo normatyvas (LR Bankų įstatymo 48 str. 1 d. 2 p.). Bankas privalo sugebėti sugrąžinti jam paskolintas lėšas, jeigu klientai to reikalautų, todėl bankas siekia užsitikrinti, kad mokėjimo terminai pinigų, gaunamų iš skolininkų, ir pinigų, kuriuos bankas turi sumokėti kreditoriams, sutaptų. Teismas daro išvadą, kad griežtas sąlygų net dėl kiekvieno mėnesio konkretaus įmokų dydžio laikymasis turi esminę reikšmę atsakovui.

Atsižvelgiant į tai, kad griežtas sąlygų dėl kiekvieno mėnesio konkretaus įmokų dydžio laikymasis turi esminę reikšmę finansų įstaigai ir esant įrodytoms aplinkybėms, kad ieškovai tokias sąlygas pažeidinėjo, pradelsto įsiskolinimo suma nuolat augo ir 2014-03-20 sudarė 8 591,21 Lt (prijungtos civilinės bylos Nr. 2-127-864/2015 1 t., b.l. 32), pripažintina, kad ieškovai įvykdė ir esminį sutarties pažeidimą.

Teismas nustatė, kad ieškovai iki kreditavimo sutarties nutraukimo dienos buvo negrąžinę 8 591,21 Lt įsiskolinimo. Pagal Civilinio kodekso 6.881 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą kreditavimo sutarties sampratą piniginių įmokų mokėjimas yra esminė kredito gavėjo pareiga ir sutarties sąlyga, o ginčijamų kredito sutarčių vienašališką nutraukimą reglamentuojantys punktai (44.1 p., 47.1 p.) neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, todėl teismas daro išvadą, kad įmokų nemokėjimas sutartyse nustatyta tvarka, vertinamas kaip esminis sutarties pažeidimas, kas ir numatyta yra ginčijamų kredito sutarčių bendrosios dalies 44.1 p. ir 47.1 punkte. Pažymėtina ir tai, kad iki kreditavimo sutarčių nutraukimo atsakovas savo teisėmis nepiktnaudžiavo, o bendradarbiavo su ieškovais. Byloje nustatyta, kad nuo 2009 m. iki kreditavimo sutarčių nutraukimo ieškovai netinkamai vykdė kreditavimo sutartis, t.y. tinkamai ir laiku negrąžino kreditų, nemokėjo kredito palūkanų ir/ar mokėjimus atlikdavo pavėluotai ir/ar mokėdavo nepilnas sumas. 2009-09-29, 2009-11-20, 2010-02-12, 2010-07-26, 2010-08-31 raštais atsakovas informavo ieškovus apie įsiskolinimą, nustatė papildomą terminą pradelstoms prievolėms įvykdyti bei nenutraukė, o suteikė ieškovams galimybę ištaisyti pažeidimus; 2013-01-29 bei 2013-11-06 atsakovas informavo ieškovus apie įsiskolinimą, nustatė papildomą terminą pradelstoms prievolėms įvykdyti bei įspėjo, kad vienašališkai nutrauks sutartis, jeigu skolos nebus sumokėtos, tačiau ir vėl sutarčių nenutraukė, suteikė ieškovams galimybę pasivyti pradelstus mokėjimų atsilikimus; 2014-01-15 bei 2014-03-20 raštais atsakovas informavo ieškovus apie įsiskolinimą, nustatė papildomą terminą pradelstoms prievolėms įvykdyti bei įspėjo, kad vienašališkai nutraukia sutartis, jeigu skolos nebus sumokėtos. Akivaizdu, kad atsakovas bendradarbiavo su ieškovais, nes ilgą laiką (nuo 2009 m. pavasario iki 2014-04-28) sudarė ieškovams sąlygas ištaisyti sutarčių vykdymo pažeidimus. Nuo 2014 metų pirmo pranešimo, kuriame ieškovams buvo nustatytas 62 dienų terminas sumokėti skolą, iki sutarties nutraukimo datos (2014 m. balandžio 29 d.) praėjo daugiau kaip 3 mėnesiai, tačiau ieškovai šiomis atsakovo sudarytomis sąlygomis nesumokėjo įsiskolinimų, įsipareigojimų pagal kreditavimo sutartį neįvykdė, kas sąlygojo vienašalį kreditavimo sutarčių nutraukimą. Ieškovai nepateikė įrodymų, kad iki 2014-04-28 sumokėjo paskutiniame atsakovo pranešime (2014-03-20) nurodyto dydžio įsiskolinimą, t.y. 8591,21 Lt (CPK 178 str.), todėl atsakovas kaip nuketėjusi šalis iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties (CK 6.217 str. 2 d. 1 punktas). Ieškovai, iš anksto susipažino su kreditavimo sutarties sąlygomis. Ieškovai suprato, kad prisiimtus finansinius įsipareigojimus teks vykdyti tiksliai kredito sutartyse nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Dėl ekonominės krizės atsiradę ieškovų finansiniai sunkumai nėra pagrindas atleisti nuo sutartinių įsipareigojimų vykdymo. Nenugalima jėga nelaikoma tai, kad sutarties šalis neturi reikiamų finansinių išteklių arba skolininko numatytas verslas nedavė tokių rezultatų, kurių tikėjosi kredito gavėjas (Civilinio kodekso 6.212 str. 1 d.). Taigi, ieškovai, veikdami atsakingai, rūpestingai ir protingai, privalėjo įvertinti, ar atsižvelgiant į egzistuojančias ekonomikos realijas ir prognozes, turės pakankamai lėšų įmokoms pagal kredito sutartį mokėti nustatytu laiku.

Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad bendriausia prasme sutarties nutraukimas dėl nedidelės įsipareigojimų dalies nevykdymo gali būti laikomas neproporcingu sutarties pažeidimui teisiniu padariniu, tačiau, nustatant pažeidimo pobūdį, vertintinas ne tik pradelstos sumos dydis, bet ir kitų svarbių aplinkybių, leidžiančių spręsti dėl pagrindo vienašališkai nutraukti sutartį buvimą, visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal AB DnB NORD banko pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-58/2012; 2013 m. birželio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. Klausučių kredito unija, bylos Nr. 3K-3-345/2013). Banko 2014-03-20 pranešimo apie kreditavimo sutarties nutraukimą momentu ieškovų skola nevykdant sutarties sudarė 8591,21 Lt (apie 3 procentus visos kredito sumos be palūkanų). Tačiau ieškovų sutartinių prievolių pažeidimas pagal kreditavimo sutartis buvo ne vienkartinis, bet nuolatinis: nors ieškovai, netinkamai vykdydami prievoles, jau 2010 buvo įsiskolinę 12143,40 Lt sumą, šią sumokėjo, nes atsakovas suteikė ieškovams galimybę ištaisyti pažeidimus, tačiau jie nuo 2013 m. vėl tinkamai nevykdė savo prievolių pagal kreditavimo sutartis. Antai, laikotarpiu nuo 2009-01-01 iki 2013-08-01 (pagal kreditavimo sutartį 1) ieškovai einamuosius mokėjimus vėluodavo atlikti nuo 1 dienos iki 227 dienų (prijungtos civilinės bylos Nr. 2-127-864/2015 2 t., b.l. 92-101). Pagal kreditavimo sutartį 2, laikotarpiu nuo 2009-01-01 iki 2013-08-01, einamuosius mokėjimus ieškovai vėluodavo sumokėti nuo 1 dienos iki 244 dienų (prijungtos civilinės bylos Nr. 2-127-864/2015 2 t., b.l. 102-115). Akivaizdu, kad kelis šimtus dienų besitęsiantis vėlavimas sumokėti einamąsias įmokas laikytinas esminiu sutartinių prievolių pažeidimu, patvirtinančiu daugkartinį bei sistemingą mokėjimų nevykdymą ar kitokį netinkamą prievolių vykdymą (pvz., nepilnų sumų mokėjimą). Byloje nustatyta, kad nors ieškovai sutartinių prievolių pradėjo nesilaikyti nuo 2009 m., atsakovas sutartį vienašališkai nutraukė tik 2014-04-29. Taigi, toks sistemingas prievoles pažeidžiantis kredito gavėjų elgesys davė pagrindą atsakovui nesitikėti, kad sutartis bus tinkamai vykdoma ateityje, ir dėl to nutraukti sutartį (CK 6.217 str. 2 d. 4 p.). Tai, kad šalis siejo ilgalaikiai santykiai nesuteikė pagrindo ieškovams sistemingai nesilaikyti sutartyje numatytų terminų. Taigi jeigu kredito gavėjas įsipareigojo kreditą grąžinti ir palūkanas mokėti dalimis tam tikrais terminais, tai jų pažeidimas yra sutarties pažeidimas, kurio pobūdis šiuo konkrečiu atveju vertinamas kaip esminis (nuolat pasikartojantis, sistemingas), tuo labiau, akivaizdu, kad atsakovui finansinių prievolių terminų laikymasis yra svarbus ir dėl veiklos specifikos. Konstatavimas, kad pirminis sutarties pažeidimas, kuris 2010 metais buvo pašalintas, neturėjo esminės reikšmės sutarties galiojimui, nesudaro pagrindo analogiškai vertinti tolesnius ieškovų veiksmus šioje byloje.

Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad pirmiau nurodytos vienašalio kreditavimo sutarčių nutraukimo sąlygos (t. y. kreditavimo sutarčių 1 ir 2 bendrosios dalies 44.1 p., 47.1 punktai) ieškovams faktiškai taikytos daug palankiau negu sutartyse nustatyta tvarka, todėl nagrinėjamu atveju negalima daryti išvados, jog bankas, kaip stipresnioji sutarties šalis, pasinaudojo savo pranašumu prieš ieškovus, ir tokiu būdu pažeidė silpnesniosios sutarties šalies interesus. Banko nustatyti terminai aiškūs, konkretūs, adekvatūs, protingi ir sąžiningi, todėl vienašalis kreditavimo sutarčių nutraukimas 2014-04-29 teisėtas, atitinka CK 6.874 straipsnio, Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 7 dalies 4 punkto nuostatas, nepažeidžia vartotojų apsaugos teisinio režimo, neprieštarauja imperatyviosioms teisės normos, viešajai tvarkai ir gerai moralei, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Teismas daro išvadą, kad atsakovo 2014-03-20 pranešimo turinys atitinka CK 6.874 straipsnio 2 dalies, kreditavimo sutarčių bendrosios dalies 44.1 p., 47.1 punktuose nustatytą sutarčių nutraukimo pagrindą, todėl bankas teisėtai nutraukė kreditavimo sutartį. Atsižvelgiant į tai, ieškinio argumentai dėl neteisėto kreditavimo sutarties nutraukimo yra teisiškai nepagrįsti. Teismas pažymi, kad nors ieškovai ginčija vienašalį sutarties nutraukimą, tačiau po jos nutraukimo toliau tinkamai nevykdė prievolių, nes, bylos duomenimis pagal atsakovo paaiškinimus teismo posėdžio metu, po sutarties nutraukimo ieškovai turėjo sumokėti 11 563 EUR, o sumokėjo 7311,75 EUR.

Ieškovų procesiniuose dokumentuose teigiama, kad po kreditavimo sutarčių nutraukimo atlikti mokėjimai atsakovui neva patvirtina minėtų sutarčių nutraukimo neteisėtumą. Nėra pagrindo sutikti su šiais teiginiais. Ieškovų mokėjimai laikytini įsiskolinimų dengimu, ką ir privalo daryti kiekvienas skolininkas, juolab, kad bankas sutiko sustabdyti priverstinį skolos išieškojimą su sąlyga, jog iki 2016-02-15 ieškovai pateiks bankui įkeisto nekilnojamojo turto galiojantį Turto draudimo polisą bei iki 2016-06-30 kiekvieną mėnesį ieškovai mokės ne mažiau kaip po 650 EUR (b.l. 8), tačiau jokiu būdu nepatvirtina, kad kreditorius 2014-04-29 neturėjo pagrindo nutraukti sutartis ar kreditavimo sutarčių nutraukimo neteisėtumo bei nepagrįstumo.

Nors ieškovai teismo posėdžio metu pateikė duomenis apie ieškovo pajamas kovo, balandžio mėn., pažymą apie ieškovės pajamas už tris mėnesius, tačiau šie duomenys nepakankami pagrįsti, kad bus užtikrintas tinkamas tolimesnis atnaujintų sutartinių teisinių santykių vykdymas. Taigi spręstina, kad ieškovai, prašydami atnaujinti kreditavimo sutartį, nepateikė patikimų pakankamų įrodymų, patvirtinančių, kad ateityje jų gaunamos pajamos leis padengti įmokų įsiskolinimą ir mokėti įmokas toliau, todėl atsakovas neturi pagrindo tikėtis, kad sutartis bus įvykdyta ateityje (CK 6.217 str. 2 d. 4 punktas).

Tačiau atkreiptinas ieškovų dėmesys, kad ieškovams pagrindus tvarias pajamas ateityje ir įvykdžius 2016-01-15 banko rašte nurodytas sąlygas, laiku vykdant mokėjimus bei iki 2016-08-16 pateikus naują prašymą ir reikiamus dokumentus, ieškovai turi teisę iš naujo kreiptis į atsakovą prašydami atnaujinti sutarčių galiojimą (b.l. 8).

Pažymėtina, jog aplinkybė, kad kredito gavėjai yra fiziniai asmenys, neatleidžia jų nuo pareigos vykdyti sutartį, o vartotojų statusas teisės normų nenumatytas kaip pagrindas nukrypti nuo sutarties privalomumo principo ir jos tinkamo vykdymo imperatyvų (CK 6.189 str., 6.200 str.). Byloje nenustatyta aplinkybių, kad atsakovas, kaip stipresnioji santykių šalis būtų pažeidusi ieškovų teises, todėl net ir vertinant ieškovų teisių gynimą per vartotojų teisių apsaugos prizmę, nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad atsakovo elgesys galėtų būti laikomas nesąžiningu ieškovų atžvilgiu bei pažeidžiantis teisėtų lūkesčių principą.

Apibendrinant aukščiau išdėstyta, darytina išvada, kad ieškovai neįrodė kreditavimo sutarčių nutraukimo 2014-04-29 neteisėtumo, todėl ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas.

Kiti šalių pasisakymai ir įrodymai neturi reikšmės bylos išnagrinėjimui, todėl teismas atskirai dėl jų nepasisako.

Šaliai, kurios naudai priimamas sprendimas, teismas priteisia bylinėjimosi išlaidas (Civilinio proceso kodekso 93 str.). Atsakovas prašo priteisti iš ieškovų 1210 EUR išlaidų advokato pagalbai apmokėti, kurias sudaro susipažinimas su ieškovų procesiniais dokumentais, atsiliepimų, tripliko rengimas, pasiruošimas ir atstovavimas teismo posėdyje (b.l. 98, 99). Pažymėtina, kad ieškovai 2014-10-29 buvo kreipęsi su analogišku ieškiniu į teismą (prijungta civilinė byla Nr. 2-127-864/2015), kurioje ieškovų ieškinys buvo paliktas nenagrinėtu, o iš ieškovų atsakovui priteista 960 EUR atstovavimo išlaidų (prijungtos civilinės bylos Nr. 2-127-864/2015 2 t., b.l. 153-154). Nutartis įsiteisėjo 2015-11-05 (prijungtos civilinės bylos Nr. 2-127-864/2015 2 t., b.l. 178-180). Atsakovas šioje civilinėje byloje pateikė iš esmės analogiško turinio atsiliepimą, kuris buvo pateiktas civilinėje byloje Nr. 2-127-864/2015, taip pat atsakovo advokatas iš esmės jau buvo susipažinęs su ieškovų argumentais. Pagal CPK 98 str. 1 d., šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas, kai teismui yra pateiktas prašymas dėl šių išlaidų priteisimo bei įrodymai, patvirtinantys patirtas išlaidas. Pagal teisinį reglamentavimą bei susiformavusią teisminę praktiką, sprendžiant klausimą dėl išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti dydžio, teismas vadovaujasi CPK 98 str. reglamentavimu bei Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 (toliau - Rekomendacijos), įvertina konkrečios bylos sudėtingumą, advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, suteiktų teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialiųjų žinių reikalingumą, priteistino ar ginčijamo turto ir piniginių lėšų sumą, suteiktų teisinių paslaugų pobūdį ir teikimo pastovumą, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą ir kitas svarbias šiam klausimui nagrinėti aplinkybes. Priteistinas atstovavimo išlaidų dydis negali viršyti Rekomendacijose numatyto maksimalaus apmokėjimo dydžio, o taip pat pabrėžtina, kad ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato teisinei pagalbai apmokėti gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio šalies išlaidavimo ir, jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, teismas nustato patirtų išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti pagrįstą dydį, o dėl kitos dalies – jų nepriteisia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008). Atsakovas prašo priteisti 1210 EUR išlaidų advokato teisinei pagalbai. Įvertinus bylos sudėtingumą, atsižvelgiant į tai, kad ginčo dalykas yra tiesiogiai susijęs su atsakovo vykdoma komercine veikla ir nereikalavo specialių ar naujų žinių ruošiant procesinius dokumentus, į tai, kad atsakovas šioje civilinėje byloje pateikė iš esmės analogiško turinio atsiliepimą, kuris buvo pateiktas civilinėje byloje Nr. 2-127-864/2015, taip pat atsakovo advokatas iš esmės jau buvo susipažinęs su ieškovų argumentais, į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintus rekomenduojamus maksimalius advokato (advokato padėjėjo) užmokesčio už teikiamą teisinę pagalbą civilinėse byloje dydžius, vadovaujantis LR CPK 88 str. 1 d. 6 p., 98 str., teisingumo, protingumo principais, daroma išvada, kad yra pagrindas sumažinti priteistinų iš ieškovų atsakovo naudai bylinėjimosi išlaidų dydį iki 400 EUR.

Iš ieškovų valstybės naudai priteisiama 7,72 EUR pašto išlaidų (b.l. 1) (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 93 str. 1 d.).

Kadangi ieškinys atmestas, ieškovų patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis išdėstytu ir vadovaudamasis CPK 265-270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Atmesti ieškovų O. A. ir I. A. ieškinį atsakovui AB DNB bankas dėl vienašališko sutarčių nutraukimo prieš terminą pripažinimo neteisėtu.

Priteisti iš ieškovų O. A. ir I. A. lygiomis dalimis atsakovo AB DNB banko naudai 400 EUR išlaidų teisinei pagalbai apmokėti, t.y. iš kiekvieno ieškovo po 200 EUR.

Priteisti iš ieškovų O. A. ir I. A. lygiomis dalimis valstybės naudai 7,72 EUR išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėja Renata Beinoravičienė