Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-02-15 · Administracinė byla Nr. eI-447-789/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-02-15
Bylos Nr.
eI-447-789/2019
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02443-2018-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Rasa Ragulskytė-Markovienė
Pareiškėjas
UAB „Agaras“
Atsakovas
Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI-447-789/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02443-2018-7 Procesinio sprendimo kategorijos: 29.1.4; 55.1.3.
(S)VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. vasario 15 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rasa Ragulskytė-Markovienė,dalyvaujant pareiškėjos atstovams P. V., A. B. ir V. A., atsakovės atstovei R. Š.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Agaras“ skundą atsakovei Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Teisme gautas pareiškėjos UAB „Agaras“ skundas, kuriuo prašoma: 1) panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2018 m. birželio 20 d. sprendimą Nr. 3R-264(AG-211/01-2018) (toliau – ir Komisijos Sprendimas); 2) panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Agentūra) 2018 m. balandžio 24 d. sprendimo Nr. BRK-1843 (toliau – ir Agentūros Sprendimas) dalį, kuria nuspręsta netenkinti UAB „Agaras“ 2018 m. vasario 28 d. prašymo dalies dėl ozonavimo technologinės sistemos, svėrimo stoties įrangos bei aukštos temperatūros akumuliacinės sistemos įtraukimo į tinkamų finansuoti išlaidų sąrašą; 3) įpareigoti Agentūrą išnagrinėti pareiškėjos 2018 m. vasario 28 d. prašymą iš naujo (b. l. 1–9).

Šalies argumentai

Pareiškėja skunde nurodo, kad 2015 m. liepos 30 d. pareiškėja pateikė atsakovei paramos paraišką pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014-2020 metų programos priemonės „Investicijos į materialųjį turtą" veiklos sritį „Parama investicijoms į žemės ūkio produktų perdirbimą, rinkodarą ir (arba) plėtrą“ (toliau – ir Paraiška). Atsakovei patenkinus Paraišką, su pareiškėja buvo sudaryta paramos sutartis Nr. 17PP-KP-15-1-06293-PR001 (toliau – ir Sutartis). Nurodė, kad po Sutarties pasirašymo pareiškėja pradėjo įgyvendinti projektą „Mėsos perdirbimo veiklos procesų modernizavimas“ (toliau – ir Projektas). Nurodė, kad Projekto įgyvendinimo metu kilo pagrindas koreguoti pareiškėjos investicijų prioritetus. Atsižvelgdama į tai, pareiškėja Projekto įgyvendinimo eigoje teikė atsakovei prašymus dėl Sutarties pakeitimo. Paaiškino, kad 2016 m. rugpjūčio 30 d. pareiškėja pateikė atsakovei prašymą pakeisti Sutartyje numatytą tinkamų finansuoti išlaidų sąrašą. Atsakovės 2016 m. spalio 25 d. sprendimu pareiškėja buvo informuota apie atsakovės priimtą sprendimą tenkinti pareiškėjos prašymą.

Pareiškėja skunde nurodė, kad 2017 m. spalio 14 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2014 m. rugpjūčio 26 d. įsakymu Nr. 3D-507 patvirtintų Lietuvos kaimo plėtros 2014-2020 metų programos administravimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) redakcija, pagal kurią tinkamų finansuoti išlaidų keitimas gali būti leidžiamas vieną kartą po paramos sutarties sudarymo arba po sprendimo skirti paramą priėmimo, kai paramos sutartys nesudaromos. Paaiškino, kad pareiškėja 2018 m. vasario 28 d. pateikė Agentūrai prašymą pakeisti Sutartyje numatytą tinkamų finansuoti išlaidų sąrašą, leidžiant pareiškėjai vietoje planuotų pakavimo maišų dalytuvo, odelių nuėmimo mašinos ir smulkinimo įrangos įsigyti ozonavimo technologinę sistemą, svėrimo stoties įrangą bei aukštos temperatūros akumuliacinę sistemą. Nurodė, kad atsakovė Sprendimu šio pareiškėjos prašymo nepatenkino dėl Taisyklėse nustatyto ribojimo išlaidų keitimui.

Pareiškėja mano, kad tokie atsakovės veiksmai prieštarauja lex retro non agit principui, kadangi jais pareiškėjos teisė keisti Sutartyje numatytą tinkamų finansuoti išlaidų sąrašą buvo apribota, remiantis pareiškėjos ankstesniais teisėtais veiksmais, atliktais tuo metu, kai pareiškėja objektyviai negalėjo tikėtis, jog vėlesnis teisinis reguliavimas gali užkirsti kelią pakartotinai kreiptis dėl tinkamų finansuoti išlaidų sąrašo pakeitimo. Pabrėžė, jog, jeigu pareiškėja 2016 m. (kai teikė pirmąjį prašymą keisti tinkamų finansuoti išlaidų sąrašą) būtų žinojusi, kad 2017 m. pabaigoje įsigalios naujas teisinis reguliavimas, kuriuo remdamasi atsakovė atsisakys tenkinti bet kurį vėlesnį pareiškėjos prašymą pakeisti tinkamų finansuoti išlaidų sąrašą, pareiškėja būtų siekusi suderinti savo veiksmus su ateityje įsigaliosiančiu reguliavimu. Tačiau tokios galimybės pareiškėja neturėjo ir negalėjo turėti, kadangi ginčui aktualus Taisyklių 177.3 punkto 2 sakinys buvo priimtas 2017 m. spalio 13 d. ir įsigaliojo 2017 m. spalio 14 d., t. y. jau praėjus vieneriems metams nuo pirmojo pareiškėjos prašymo Agentūrai pateikimo. Tokiu būdu buvo pažeistas ne tik lex retro non agit principas, bet ir pareiškėjos teisėti lūkesčiai.

Atsiliepimas

Atsakovė Agentūra pateikė atsiliepimą į skundą, kuriame prašo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 71–77). Nurodo, kad nuo Sutarties pasirašymo pareiškėja kreipėsi į Agentūrą su įvairiais prašymais: 2016 m. rugsėjo 5 d. Agentūroje gautas 2016 m. rugpjūčio 30 d. prašymas (reg. Nr. BR5.2-13715), kuriuo buvo prašoma įsigyti termoformuojančią mėsos produktų pakavimo mašiną; 2016 m. gruodžio 13 d. Agentūroje gautas 2016 m. gruodžio 12 d. prašymas „Dėl investicijų perskirstymo tarp etapų bei pasikeitusių įrangos techninių parametrų“ (reg. Nr. BR5.2-19603), kuriuo buvo prašoma patikslinti elektrinio rietuvo, katilo ir sandėliavimo įrangos techninius parametrus, bei perskirstyti projekto investicijas tarp etapų; 2017 m. rugsėjo 12 d. Agentūroje gautas pareiškėjos prašymas Nr. 1/241 „Dėl II projekto etapo išskyrimo į dvi dalis“ (reg. Nr. BR5.2-12361), kuriuo buvo prašoma antrąjį projekto etapą išskaidyti į dvi dalis, antrojo mokėjimo prašymo pateikimą partęsiant iki 2017 m. spalio 31 d., o trečiąjį mokėjimo prašymą pateikti iki 2018 m. balandžio 3 d.; 2017 m. spalio mėn. 30 d. Agentūroje gautas pareiškėjos 2017 m. spalio 27 d. prašymas „Parama investicijoms į žemės ūkio produktų perdirbimą“ (reg. Nr. BR5.2-14808), kuriuo buvo prašoma antrojo mokėjimo prašymo terminą pratęsti iki 2017 m. gruodžio 31 d.; 2018 m. kovo 7 d. Agentūroje gautas pareiškėjos 2018 m. vasario 28 d. prašymas „Parama investicijoms į žemės ūkio produktų perdirbimą“ (reg. Nr. BR5.2-4105), kuriuo buvo prašoma vietoje pakavimo maišų dalytuvo, odelių nuėmimo mašinos ir smulkinimo įrangos, kurių įsigijimas numatytas paramos sutartyje, įsigyti ozonavimo technologinę sistemą, svėrimo stoties įrangą bei aukštos temperatūros akumuliacinę sistemą. Nepritarus naujų investicijų įtraukimui į tinkamų finansuoti išlaidų sąrašą, pareiškėja prašė Agentūros pritarimo projektą įgyvendinti neįsigyjant smulkinimo įrangos, odelių nuėmimo mašinos ir pakavimo maišų dalytuvo. Paaiškino, kad Sutartis buvo keista tris kartus (2016 m. gruodžio 28 d. Susitarimas Nr. 1, 2017 m. spalio 12 d. Susitarimas Nr. 2, 2017 m. lapkričio 23 d. Susitarimas Nr. 3).

Atsakovė atsiliepime pažymėjo, jog visiems minėtiems prašymams, išskyrus paskutinįjį, Agentūra pritarė. Pažymėjo, kad po to, kai Agentūra pateikė Sprendimą, įsigaliojo naujoji Taisyklių redakcija, kurioje dar patikslintos sutarties keitimo sąlygos. Teigia, kad pareiškėjos prašymas dėl investicijų keitimo neatitinka nė vienos Taisyklių sąlygų. Pažymėjo, kad vienas Projekto vykdymo keitimas buvo atliktas pagal pareiškėjos 2016 m. rugsėjo 5 d. prašymą (reg. Nr. BR5.2-13715), kuriuo buvo prašoma leisti vietoj vakuuminės mėsos produktų pakavimo mašinos įsigyti termoformuojančią pakavimo mašiną.

Atsakovė atsiliepime nurodė, kad, pareiškėjai pateikus Paraišką ir vėliau pasirašius Sutartį, tarp pareiškėjos ir Agentūros susiklostė tęstiniai teisiniai santykiai, kurie galioja iki visiško įsipareigojimų įvykdymo ir kurie gali būti keičiami teisės aktų normomis priklausomai nuo situacijos. Pažymėjo, kad nauji reikalavimai taikomi nuo jų įsigaliojimo dienos vienodai visiems pareiškėjams. Pasikeitus tam tikriems Taisyklių punktams, jie yra taikomi ir jau pateiktoms paraiškoms. Nurodo, kad trunkamieji (tęstiniai) santykiai yra ne vienkartiniai, o ilgalaikiai, todėl būtų nelogiška, jeigu keičiantis teisės aktams jokie pakeitimai paramos gavėjams negaliotų. Atsižvelgiant į tai, kad teisiniai santykiai tarp pareiškėjos ir Agentūros yra tęstiniai trunkamieji, t. y. Sprendimo metu dar nebuvo pasibaigę, šioje situacijoje pareiškėjos atstovės minimas lex retro non agit principas negali būti taikomas.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovai nurodė, kad skundą palaiko ir prašė jį tenkinti

Šalies argumentai

Teismo posėdyje atsakovės atstovė nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėja Agentūrai pateikė Paraišką, pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės „Investicijos į materialųjį turtą“ veiklos sritį „Parama investicijoms į žemės ūkio produktų perdirbimą, rinkodarą ir (arba) plėtrą“ (Komisijos byla, b. l. 42–65). Žemės ūkio ministerijos kanclerio 2016 m. vasario 9 d. potvarkiu Nr. 4D-20 „Dėl projektų, kuriems skiriama parama pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės „Investicijos į materialųjį turtą“ veiklos sritį „Parama investicijoms į žemės ūkio produktų perdirbimą, rinkodarą ir (arba) plėtrą“, sąrašo patvirtinimo“, patvirtinta, jog Paraiškai skirta 548 975 Eur dydžio parama (Komisijos byla, b. l. 66). Pareiškėja ir Agentūra 2016 m. balandžio 4 d. pasirašė priemonės paramos sutartį Nr. 17PP-KP-15-1-06293-PR001 (b. l. 21–27). Pareiškėja 2018 m. vasario 28 d. pateikė Agentūrai prašymą pakeisti Sutartyje numatytą tinkamų finansuoti išlaidų sąrašą, leidžiant pareiškėjai vietoje planuotų pakavimo maišų dalytuvo, odelių nuėmimo mašinos ir smulkinimo įrangos įsigyti ozonavimo technologinę sistemą, svėrimo stoties įrangą bei aukštos temperatūros akumuliacinę sistemą (b. l. 18–20). Atsakovė Sprendimu pareiškėjos 2018 m. vasario 28 d. prašymo netenkino dėl Taisyklėse nustatyto ribojimo išlaidų keitimui (b. l. 15–17). Pareiškėja, nesutikdama su Agentūros Sprendimu, dėl jo teikė 2018 m. gegužės 23 d. skundą Komisijai, kuriame Komisijos prašė panaikinti Agentūros Sprendimo dalį, kuria nuspręsta netenkinti pareiškėjos 2018 m. vasario 28 d. prašymo dalies dėl ozonavimo technologinės sistemos, svėrimo stoties įrangos bei aukštos temperatūros akumuliacinės sistemos įtraukimo į tinkamų finansuoti išlaidų sąrašą ir įpareigoti Agentūrą išnagrinėti pareiškėjos 2018 m. vasario 28 d. prašymą iš naujo. Komisija Sprendimu atmetė pareiškėjos skundą ir paliko galioti Agentūros Sprendimą (b. l. 10–14). Byloje ginčas kilo dėl Agentūros Sprendimo ir Komisijos Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Pareiškėja skunde iš esmės teigia, kad Agentūra, atsisakydama tenkinti 2018 m. vasario 28 d. prašymą, vadovavosi aplinkybe, jog Agentūra 2016 m. spalio 25 d. sprendimu vieną kartą pakeitė tinkamas finansuoti išlaidas, o pagal Taisyklių 177.3 papunkčio nuostatą, įsigaliojusią nuo 2017 m. spalio 14 d., tinkamų finansuoti išlaidų keitimas gali būti leidžiamas vieną kartą po paramos sutarties sudarymo arba po sprendimo skirti paramą priėmimo, kai paramos sutartys nesudaromos. Pareiškėja skunde iš esmės teigia, kad tokie Agentūros veiksmai prieštarauja lex retro non agit principui ir pažeidžia teisėtus lūkesčius, kadangi jais pareiškėjos teisė keisti Paramos sutartyje numatytą tinkamą finansuoti išlaidų sąrašą buvo apribota, atsižvelgiant į jos anksčiau teiktus prašymus, kai ji negalėjo tikėtis, jog vėlesnis teisinis reguliavimas gali užkirsti kelią pakartotinai kreiptis dėl tinkamų finansuoti išlaidų sąrašo pakeitimo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje konstatuota, kad, siekiant teisinių santykių stabilumo, administracinių bylų teisenoje taikomas principas lex retro non agit (lot. – įstatymas atgal negalioja) grindžiamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią galioja tik paskelbti įstatymai. Vadovaujantis šiuo teisės principu, teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų galiojimas atgal neleidžiamas. Tai – norminiams teisės aktams keliamas reikalavimas, reiškiantis, kad juose įtvirtintos teisės normos negali būti taikomos juridiniams faktams ir teisinėms pasekmėms, atsiradusioms dar iki šio akto įsigaliojimo (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. kovo 16 d. nutarimas, 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimas, LVAT 2012 m. gegužės 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1960/2012, 2016 m. rugsėjo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1764-662/2016). Dėl šio principo taikymo Konstitucinis Teismas yra pasisakęs 2007 m. lapkričio 29 d. nutarime, kuriame konstatavo, kad su konstituciniu teisinės valstybės principu susijęs principas lex retro non agit, pagal kurį teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį ir neleidžiamas teisės aktų galiojimas atgaline tvarka, nebent būtų palengvinama teisės subjektų padėtis, kartu nepakenkiant kitiems teisės subjektams (lex benignor retro agit). Ši išimtis yra taikoma tik baudžiamąją ar administracinę atsakomybę reglamentuojantiems teisės aktams (LVAT 2015 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-220-552/2015). Pagal minėtą taisyklę teisės aktas galioja atgal dviem atvejais: kai panaikina veikos baudžiamumą ir švelnina atsakomybę (Konstitucinio Teismo 1998 m. kovo 25 d. nutarimas, 2001 m. sausio 11 d. nutarimas). LVAT praktikoje yra konstatuota, kad, jeigu negaliotų atgal veikos baudžiamumą naikinantis ar bausmę švelninantis įstatymas, tai reikštų visuomenei nepavojingos ar mažiau pavojingos veikos prilyginimą pavojingesnei (LVAT 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1325/2012).

Teismas pažymi, kad ginčijamo Atsakovės Sprendimo dalis, kuria nuspręsta netenkinti pareiškėjos 2018 m. vasario 28 d. prašymo dalies dėl ozonavimo technologinės sistemos, svėrimo stoties įrangos bei aukštos temperatūros akumuliacinės sistemos įtraukimo į tinkamų finansuoti išlaidų sąrašą nėra atsakomybė, kaip tai aiškinama teisės principo lex benignor retro agit aspektu. Pažymėtina, kad asmuo, siekdamas įgyvendinti finansuojamą projektą, savanoriškai įsipareigoja veikti pagal nustatytus projekto vykdymo kriterijus, nustatytus tarp Agentūros ir asmens, įsipareigojusio įgyvendinti projektą, sudarytoje sutartyje. Sprendimo dalyje, kuria nuspręsta netenkinti pareiškėjos 2018 m. vasario 28 d. prašymo dalies dėl ozonavimo technologinės sistemos, svėrimo stoties įrangos bei aukštos temperatūros akumuliacinės sistemos įtraukimo į tinkamų finansuoti išlaidų sąrašą, nėra sprendžiamas atsakomybės (sankcijų) klausimas, kuriai galėtų būti taikomas lex benignior retro agit principas. Iš esmės analogiškos pozicijos laikosi ir LVAT kitose panašaus pobūdžio bylose (LVAT 2016 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1437-261/2016).

Tačiau minėtos aplinkybės savaime nesudaro pagrindo nevertinti Atsakovės Sprendimo dalies, kuria nuspręsta netenkinti pareiškėjos 2018 m. vasario 28 d. prašymo dalies dėl ozonavimo technologinės sistemos, svėrimo stoties įrangos bei aukštos temperatūros akumuliacinės sistemos įtraukimo į tinkamų finansuoti išlaidų sąrašą, atitikties teisės principui lex retro non agit. Pažymėtina, kad LVAT praktikoje yra konstatuota, kad teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių, nes asmenys, pagal įstatymą įgiję tam tikras teises, turi teisę pagrįstai tikėtis, jog šios teisės nustatytą laiką bus išlaikytos ir įgyvendinamos. Be to, teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo principai, kaip Europos Sąjungos teisės sistemos dalis, taip pat įtvirtina bendrą taisyklę, kad draudžiama nustatyti ankstesnę teisės akto galiojimo pradžią nei tas teisės aktas buvo paskelbtas, tačiau šio principo išimtį galima taikyti tuomet, kai to reikalauja bendrasis interesas ir yra tinkamai atsižvelgiama į suinteresuotų asmenų teisėtus lūkesčius (LVAT 2013 m. rugsėjo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-192/2013). Byloje nėra ginčo dėl aplinkybių, jog pareiškėja Agentūrai 2016 m. rugsėjo 5 d. pateikė prašymą įgyvendinant projektą leisti vietoje automatinės mėsos pakavimo mašinos įsigyti kitų parametrų lermoforuojančią mėsos produktų pakavimo mašiną (Komisijos byla, b. 1. 75). Agentūra šį prašymą tenkino 2016 m. spalio 25 d. sprendimu (Komisijos byla, b. 1. 76). Pareiškėja Agentūrai 2016 m. gruodžio 12 d. teikė prašymą dėl elektrinio rietuvo katilo ir sandėliavimo įrangos su patikslintais techniniais parametrais įsigijimo, kurį Agentūra tenkino 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimu (Komisijos byla, b. 1. 78–81). Dėl šių pakeitimų pareiškėja ir Agentūra pasirašė papildomą susitarimą Nr. 1 (b. l. 28–30). Atsižvelgiant į tai, yra pagrindas pripažinti, kad iki 2018 m. vasario 28 d. prašymo pateikimo Agentūra Projekto įgyvendinimo metu jau buvo leidusi pareiškėjai pakeisti tinkamas finansuoti išlaidas. Tačiau teismas pažymi, kad Agentūros sprendimai leisti pakeisti tinkamas finansuoti lėšas buvo priimti iki 2017 m. spalio 14 d., kai įsigaliojo teisinis reglamentavimas, pagal kurį buvo apribotos pareiškėjos galimybės keisti paramos sutartį. Teismas pažymi, kad teisės principo lex retro non agit esminė nuostata yra ta, kad negalima iš asmens reikalauti laikytis taisyklių, kurių jo veiklos metu nebuvo ir todėl jis negalėjo žinoti būsimų reikalavimų. Taigi, teisės aktai negali būti taikomi tiems įvykusiems teisiniams faktams ir teisiniams padariniams, kurie atsirado iki naujai priimto teisės akto įsigaliojimo. Pažymėtina, kad Taisyklių 177.3 papunkčio nuostata, leidžianti paramos sutartį keisti tik vieną kartą, įsigaliojo nuo 2017 m. spalio 14 d. Esant šioms aplinkybėms, tik nuo šio momento pareiškėja galėjo žinoti, kad ji turi teisę teisės aktų nustatyta tvarka keisti Sutartį tik vieną kartą. Pareiškėja, teikdama 2016 m. rugsėjo 5 d., 2016 m. gruodžio 12 d. prašymus keisti Sutartį, šių aplinkybių negalėjo žinoti ir nežinojo iki 2017 m. spalio 14 d.

Atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjos veiksmų atlikimo ir pabaigimo metu (2016 m. rugsėjo 5 d. ir 2016 m. gruodžio 12 d. prašymu pateikimo metu) nebuvo teisinio reguliavimo, ribojančio paramos sutarties keitimo ribojimą, bei į tai, kad pareiškėjos veiksmai buvo baigti iki Taisyklių nuostatų įsigaliojimo, 2017 m. spalio 14 d. Agentūra, priimdama Sprendimą, nepagrįstai vadovavosi Taisyklių redakcija, iš esmės bloginančia pareiškėjos teisinę padėtį. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjos atlikti veiksmai iki 2017 m. spalio 14 d., t. y. 2016 m. rugsėjo 5 d. ir 2016 m. gruodžio 12 d. prašymų Agentūrai teikimas bei Agentūros 2016 m. spalio 25 d. ir 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimai, kuriais pareiškėjos prašymai tenkinti, negali sudaryti pagrindo konstatuoti, kad pareiškėja pasinaudojo Taisyklių 177.3 papunkčio nuostata vieną kartą keisti Sutartį, kadangi tiek minėtų 2016 m. rugsėjo 5 d. ir 2016 m. gruodžio 12 d. prašymų teikimo metu, tiek Agentūros 2016 m. spalio 25 d. ir 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimų priėmimo metu nebuvo nustatytas teisinis reglamentavimas, ribojantis galimybę keisti Sutartį. LVAT praktikoje yra konstatuota, kad vykdomoji institucija, įgyvendindama jai priskirtas kontrolės funkcijas, kaip ir bet kuri kita valdžios institucija, yra saistoma bendrųjų, inter alia, konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, teisės viršenybės, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, skaidrumo ir kt.). Jie reiškia, kad Agentūros priimamas sprendimas dėl Sutarties keitimo visais atvejais privalo būti pagrįstas teisės aktų bei teisės principų nuostatomis. Atsakovės pozicija, kad nagrinėjamu atveju tęstinių santykių ilgalaikiškumas apsprendžia teisės aktų, taikytinų per visą įsipareigojimų laikotarpį nustatomus vis naujus reikalavimus, yra nepagrįsta ir pažeidžia lex retro non agit principą bei teisėtų lūkesčių principą.

Teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, konstatuoja, kad Agentūros Sprendime ir Komisijos Sprendime padarytos išvados dėl teisinio reglamentavimo taikymo yra nepagrįstos, todėl yra pagrindas panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos 2018 m. birželio 20 d. sprendimą Nr. 3R-264(AG-211/01-2018) ir Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos 2018 m. balandžio 24 d. sprendimo Nr. BRK-1843 dalį, kuria nuspręsta netenkinti UAB „Agaras“ 2018 m. vasario 28 d. prašymo dalies dėl ozonavimo technologinės sistemos, svėrimo stoties įrangos bei aukštos temperatūros akumuliacinės sistemos įtraukimo į tinkamų finansuoti išlaidų sąrašą. Tenkinus pareiškėjos skundo reikalavimus Agentūros Sprendimo ir Komisijos Sprendimo panaikinimo, yra pagrindas įpareigoti atsakovę išnagrinėti pareiškėjos 2018 m. vasario 28 d. prašymą iš naujo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu ir 132 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjos UAB „Agaras“ skundą patenkinti.

Panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos 2018 m. balandžio 24 d. sprendimo Nr. BRK-1843 dalį, kuria nuspręsta netenkinti UAB „Agaras“ 2018 m. vasario 28 d. prašymo dalies dėl ozonavimo technologinės sistemos, svėrimo stoties įrangos bei aukštos temperatūros akumuliacinės sistemos įtraukimo į tinkamų finansuoti išlaidų sąrašą

Panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos 2018 m. birželio 20 d. sprendimą Nr. 3R-264(AG-211/01-2018).

Įpareigoti Nacionalinę mokėjimo agentūrą prie Žemės ūkio ministerijos išnagrinėti pareiškėjos 2018 m. vasario 28 d. prašymą iš naujo.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Rasa Ragulskytė-Markovienė