- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-10-08
- Bylos Nr.
- 1A-49-417-2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Eduardas Maškevičius (pirm.), Remigijus Preikšaitis, Violeta Miliuvienė
- Nuteistasis
- K. G.
- Nukentėjusysis
- R. G., K. P.
- Advokatai
- Raimondas Kivylius
Pranešėjas Eduardas Maškevičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-49-417/2009
Teisėjas Albinas Bazilius Procesinio sprendimo kategorija 1.2.25.4.1.
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2009 m. spalio 8 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų kolegijos pirmininko Eduardo Maškevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios K. G. gynėjo advokato R. Kivyliaus apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 10 d. nuosprendžio, kuriuo K. G. pripažinta kalta pagal BK 281 str. 1 d. ir nuteista šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme. Taikant BK 75 str.1, 2 d. 7 p., 3 d. bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant ją per bausmės vykdymo atidėjimo laiką be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.
Vadovaujantis BK 67 str. 1, 2 d. 1 p., 68 str. K. G. vienerius metus uždrausta naudotis specialia teise – vairuoti kelių transporto priemones.
Iš K. G. priteista: dešimt tūkstančių Lt D. V. neturtinei žalai atlyginti; Ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos – trys tūkstančiai penki šimtai septyniasdešimt šeši Lt 29 ct už R. G. ir K. P. gydymą ir AB „VST“ vienas tūkstantis keturi šimtai šešiasdešimt devyni Lt.
Aprašomoji dalis
nustatė:
K. G. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 281 str. 1 d. už tai, kad 2007 m. spalio 6 d., apie 15 val. 30 min., kelyje (duomenys neskelbtini)ribose, vairuodama automobilį BMW 318 , valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nelygiareikšmių kelių sankryžoje važiuodama šalutiniu keliu ir įvažiuodama į sankryžą sudarė kliūtį pagrindiniu keliu prie sankryžos artėjančiam automobiliui FORD FOCUS, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurį vairavo T. Ž. , taip pažeidė KET 196 p., 200 p. reikalavimus, dėl to automobilis „Ford Focus“ išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą ir nuvažiavęs į griovį atsitrenkė į elektros stulpą.
Autoįvykio metu automobilio FORD FOCUS keleivėms R. G. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas: kairės pusės I ir II šonkaulių lūžimai, kairės menties kūno lūžimas, kaklo V slankstelio panirimas, galvos smegenų sukrėtimas, o K. P. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas: galvos smegenų liga, ūmus periodas, lengva forma, galvos smegenų sukrėtimas, kaklo raiščių patempimas.
Šalies argumentai
Nuteistosios gynėjas advokatas R. Kivylius pateiktame skunde prašo panaikinti Tauragės rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 10 d. nuosprendį kaip nepagrįstą ir jo ginamajai K. G. priimti išteisinamąjį nuosprendį. Apeliantas nurodo, kad apylinkės teismas nukentėjusiosios K. P. bei liudytojų T. K. , T. Ž. parodymus nuosprendyje išdėstė taip, kaip liudytojai nesakė ir tokių paaiškinimų nedavė. Be to, teismas nevertino liudytojo D. S. parodymų, kurie yra reikšmingi sprendžiant KET pažeidimo klausimą bei eismo įvykio mechanizmą.
Apelianto įsitikinimu, tai, jog „Ford Focus“ vairuotojas negalėjo nurodyti atstumo, kai pamatė kelyje automobilį „BMW 318 “, rodo, jog pastarasis akivaizdžiai siekė suklaidinti tyrėjus, teismą bei vengė atsakomybės dėl eismo įvykio kilimo. Mano, jog nelogiška, kad vairuotojas negali nurodyti bent apytiksliai atstumų, kai tai paaiškina greta keleivio vietoje sėdėjusi liudytoja bei bando aiškinti niekada nevairavę nepilnamečiai. Teigia, jog turi būti išaiškinta, ar „Ford Focus“ vairuotojo T. Ž. nesugebėjimas įvertinti atstumo iki galimos kliūties kelyje nebuvo eismo įvykio kilimo priežastis.
Pažymi, kad teismas priimdamas nuosprendį rėmėsi specialisto išvada Nr. HK-402(07) neįvertindamas, jog specialisto išvada yra sąlyginė, nes tiriamojoje dalyje specialistas aiškiai yra nurodęs, jog išvadai duoti trūksta duomenų, t. y. nėra duomenų apie leistiną greitį įvykio vietoje, „Ford Focus“ važiavimo pakele pėdsakų pradžia, pėdsakų ilgis, konfigūracija ir išsidėstymas matmenimis nenustatytas, nėra duomenų, kurių pagrindu atliekant eismo įvykio kilimo aplinkybių analizę (skaičiavimus, modeliavimą) galima būtų susieti abiejų transporto priemonių judėjimą, nustatyti, kokiu atstumu nuo sankryžos buvo automobilis „Ford Focus“ automobilio BMW 318 “ įvažiavimo į pagrindinį kelią momentu. Akcentuoja, jog ir ekspertas pasakė, kad negalima (nes nėra duomenų) techniniu požiūriu kategoriškai spręsti apie automobilio „Ford Focus“ vairuotojo T. Ž. veiksmų įtaką šio eismo įvykio kilimui. Apelianto įsitikinimu, ekspertas iš esmės davė tikėtinais duomenimis paremtą išvadą, kuria remtis apkaltinamajame nuosprendyje negalima.
Nuteistosios K. G. gynėjas pažymi, kad visos šios pastabos dėl specialisto išvados tiriamosios dalies bei būtinumo papildomai ištirti įvykio vietą bei pašalinti eksperto nurodytus trūkumus buvo išsakytos ikiteisminio tyrimo metu pateikiant prašymą raštu, taip pat buvo prašoma į teismo posėdį kviesti ir apklausti ekspertą, surašiusį specialisto išvadą, tačiau teismas prašymų netenkino, tuo buvo pažeista kaltinamosios teisė gintis nuo jai pareikšto kaltinimo.
Mano, jog į teismo posėdį buvo būtina kviesti ekspertą, kuris išklausęs liudytojų bei nukentėjusiųjų paaiškinimus, būtų galėjęs pateikti savo išvadas dėl eismo įvykio mechanizmo ir priežastinio ryšio. Atkreipia dėmesį, jog ikiteisminio tyrimo medžiagoje itin trumpi ir neišsamūs liudytojų ir nukentėjusiųjų paaiškinimai, daug plačiau ir išsamiau jie buvo apklausti teisme, atsakant į kaltinamosios gynėjo, teismo, prokuroro klausimus, kuriais buvo siekiama patikslinti jų duotus parodymus ir atskleisti tikrąjį eismo įvykio mechanizmą, pašalinti ikiteisminio tyrimo medžiagos trūkumus.
Apelianto nuomone, nepagrįstos ir neteisingos pirmosios instancijos teismo išvados, jog K. G. pakeitė savo parodymus apklausiama teisme. Pažymi, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme K. G. iš esmės vienodai aiškino įvykio aplinkybes, kategoriškai ir aiškiai teikdama, jog ji jau buvo baigusi posūkio manevrą, kai automobilis „Ford Focus“ atvažiavo prieš ją priešinga eismo juosta, jos važiavimo kryptimi, todėl jos išvažiavimas iš sankryžos jokios įtakos eismo įvykio kilimui neturėjo ir negalėjo turėti.
Žemesnės instancijos teismas
Nuteistosios K. G. gynėjas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nurodė, jog K. G. kaltė įrodyta jos pačiais parodymais. Nurodo, jog parodymų prieš save ji nedavė, o remtis jos parodymais apklausiant ją kaip liudytoją nėra galima, nes apklausiamam asmeniui apie jo galbūt padarytą nusikaltimą turi būti pareikštas įtarimas bei užtikrinta teisė į gynybą. To padaryta nebuvo, todėl teismo nuosprendimas pagrįstas neleistinais įrodymais.
Taip pat, apelianto įsitikinimu, teismas nepagrįstai konstatavo, jog neginčijamai įrodyta, kad prieš pat autoįvykį automobilis „Ford Focus“ buvo stabdomas. Pažymi, jog stabdymo žymės kelyje nėra pažymėtos, todėl jokių objektyvių įrodymų nėra. Kad automobilis „Ford Focus“ nestabdė, teisme paaiškino liudytojas Š. E. bei nukentėjusioji K. P. , kuris, be to, nurodė, jog „Ford Focus“ važiavo priešinga jo eismui juosta.
Pažymi, jog teismas taip pat nepagrįstai nustatė, jog T. Ž. atsiradus kelyje kliūčiai stabdydamas automobilį, o vėliau, matydamas, kad sustabdyti iki kliūties nepavyks, apvažiuodamas kliūtį iš kairės, KET nepažeidė. Bylos duomenys leidžia teigti priešingai, t. y. jog T. Ž. pažeidė KET 161 p., 162 p., 163 p., 164 p., 173 punktų reikalavimus.
Nuteistoji ir jos gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti.
Prokurorė prašo skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Baudžiamojo įstatymo 281 straipsnio 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. BK 281 straipsnyje numatyta nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, todėl nusikaltimo sudėčiai konstatuoti, be minėtų objektyviųjų požymių, būtina nustatyti priežastinį ryšį tarp padaryto kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimo bei kilusių padarinių, t. y. sveikatos sutrikdymo.
Ikiteisminio tyrimo metu kaip įtariamoji K. G. parodymus duoti atsisakė. Apklausta pirmosios instancijos teisme teisiamojo posėdžio metu K. G. parodė, kad įvykio dieną privažiavusi prie sankryžos, pristojo įsitikinti, kad spės atlikti manevrą. T. Ž. automobilį matė apytiksliai už 300 m. Įvažiavusi į „savo“ eismo juostą 30–40 km/val. greičiu, pamatė priešais atvažiuojantį „Ford Focus“. Ji jau buvo baigusi posūkio manevrą, kai minėtasis automobilis pravažiavo pro jos automobilio priekį. Be to, K. G. parodė, kad jai susidarė įspūdis, kad vairuotojas T. Ž. nepastebėjo jos, o kai pamatė, staiga suko į šoną (t. 1, b. l. 149–153).
Apklausta apeliacinės instancijos teisme K. G. parodė, kad ji atvažiavusi prie sankryžos vairuojamą automobilį sustabdė ties iš trikampių sudaryta kelio ženklinimo linija, pažiūrėjo į abi puses. Kadangi automobilių nebuvo, parodė posūkį ir suko į kairę. Jau įsukusi į savo judėjimo krypties eismo juostą pamatė priešais artėjantį automobilį, bandė dar sukti į dešinę, stabdyti, tačiau „Ford Focus“ pravažiavo pro pat ją, automobiliui „BMW 318“ iš dešinės į griovį (t. 1, b. l. 207).
Ikiteisminio tyrimo metu kaip liudytojas apklaustas T. Ž. parodė, kad įvykio dieną iš šalutinio kelio išvažiavusi nuteistosios vairuojama mašina nepraleido jo vairuojamo automobilio, todėl jis pradėjo stabdyti. Stabdomas jo vairuojamas „Ford Focus“ pradėjo slysti, o siekdamas išvengti atsitrenkimo į K. G. automobilį, savo automobilio vairą pasuko į kairę pusę. Prieš įvykį važiavo apie 100 km/val. greičiu (t. 1, b. l. 57–58). Papildomos apklausos metu T. Ž. parodė, jog manydamas, kad K. G. automobilį pavyks aplenkti, savo automobilio greitį mažino bei išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą. Be to, šios apklausos metu T. Ž. patikslino, kad kai jis išvažiavo į kitą eismo juostą, t. y. jam priešingą, K. G. automobilis jau buvo įvažiavęs į pagrindinį kelią. Kadangi matė, jog BMW į pagrindinį kelią išvažiuoja nemažindamas greičio, todėl išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą ir staigiai metėsi į kairę, todėl automobilis pradėjo slysti ir nuvažiavo nuo kelio (t. 1, b. l. 59). T. Ž. apklaustas teisiamojo posėdžio metu iš esmės davė analogiškus parodymus. Be to, parodė, kad K. G. vairuojamas automobilis jau buvo baigęs posūkio manevrą, kai jis pravažiavo šiam pro priekį. Šį automobilį bandė apvažiuoti iš priekio, nes tikėjosi, jog K. G. sustos, o jis pristabdęs savo automobilį išvažiuos (t. 1, b. l. 145–147).
Apklausiamas apeliacinės instancijos teisme liudytojas T. Ž. parodė, kad prieš įvykį jis važiavo pirmąja juosta, iki 100 km/val. greičiu. Pamatė, kaip šalutiniu keliu važiuojantis BMW prie sankryžos tik stabtelėjo ir toliau važiavo į pagrindinį kelią. Tuo metu jis stabdė savo automobilį. Kai suprato, kad nespės sustabdyti, suko vairą. Kadangi BMW nestojo ir važiavo toliau, dar suko savo automobilį, po to jis nuvažiavo į griovį. Kai pravažiavo pro BMW, šis posūkio manevro nebuvo dar baigęs. Pasak liudytojo, koks atstumas buvo iki BMW, kai jis jį pamatė važiuojantį šalutiniu keliu, pasakyti negali. Apylinkės teisme taip pat nenurodė, kad šis atstumas galėjo būti 100 m (t. 1, b. l. 203–204).
T. Ž. 2009-04-01 atlikus parodymų patikrinimą vietoje, taip pat negalėjo nurodyti, koks galėjo būti atstumas tarp jo ir K. G. vairuojamo automobilio, kai pastarąjį jis pamatė važiuojantį šalutiniu keliu (t. 2, b. l. 8).
Kelių eismo taisyklių 161 punkte reglamentuojama, jeigu kelio važiuojamoji dalis ženklinimo linijomis ir (arba) kelio ženklais suskirstyta į eismo juostas, transporto priemonės turi važiuoti šiomis juostomis. Užvažiuoti ant brūkšninių ženklinimo linijų leidžiama tik persirikiuojant į kitą eismo juostą, kirsti ištisines ženklinimo linijas leidžiama tik kai ji žymi važiuojamosios dalies kraštą. Dviguba ištisinė linija skiria priešingų krypčių transporto srautus keliuose, turinčiuose keturias eismo juostas ir daugiau, ir draudžia paženklintame kelio ruože važiuoti priešpriešinio eismo juostomis. Šią liniją kirsti draudžiama. Esant ištisinei ženklinimo linijai (viengubai ar dvigubai), skiriančiai priešingų krypčių eismo juostas, vairuotojas privalo važiuoti dešiniau nuo jos. 162 punktas numato, jog dvipusio eismo kelyje iš keturių ir daugiau juostų arba kelyje su skiriamąja juosta draudžiama įvažiuoti į priešingos krypties eismui skirtą kelio pusę, važiuoti skiriamąja juosta arba ją pervažiuoti. 163 punkte nurodoma, kad dvipusio eismo keliuose iš trijų juostų leidžiama įvažiuoti į vidurinę juostą tik lenkiant, apvažiuojant kliūtį, sukant į kairę arba apsisukant. Draudžiama įvažiuoti į kraštinę važiuojamosios dalies juostą, skirtą eismui priešinga kryptimi. O 164 punkte numatyta vairuotojo pareiga važiuoti kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto.
Kelių eismo taisyklių 173 p. reglamentuota, kad jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams.
196 punkte numatyta, kad nelygiareikšmių kelių sankryžoje šalutiniu keliu važiuojantis vairuotojas privalo duoti kelią transporto priemonėms, artėjančioms prie sankryžos pagrindiniu keliu. 200 punktas įtvirtinta, jog vairuotojas sukdamas sankryžoje į kairę arba į dešinę, privalo duoti kelią visiems eismo dalyviams, kertantiems važiuojamąją dalį, į kurią suka.
Pažymėtina, kad Kelių eismo taisyklių nuostatos iš vairuotojo reikalauja ne tik imperatyviai laikytis nustatytų draudimų ar įpareigojimų, tačiau vairuotojui taip pat tenka atsakomybė pasirinkti važiavimo būdą ir greitį, kuris leistų bet kuriuo momentu sustabdyti automobilį ar kitaip išvengti kelyje atsiradusių kliūčių.
Šiuo konkrečiu atveju iš konstatuotų faktinių bylos aplinkybių, teisėjų kolegijos nuomone, galima daryti išvada, kad tiek vairuotoja K. G. , tiek „Ford Focus“ vairuotojas T. Ž. nebuvo preciziški vertindami savo galimybes saugiai valdyti vairuojamus automobilius atsižvelgiant tiek į vairavimo patirtį (K. G. įvykio dieną turėjo ketverių metų, tuo tarpu T. Ž. – šiek tiek daugiau nei dvejų metų vairavimo stažą), pasirenkamą greitį, į buvusias meteorologines, kelio, kelio dangos sąlygas.
Nors nuteistoji K. G. visų apklausų metu tvirtino, kad įvažiavo į pagrindinį kelią tvirtai įsitikinusi, kad tai daryti saugu, tačiau, kolegijos manymu, K. G. į pagrindinį kelią iš šalutinio išvažiavo vis dėlto nepakankamai įvertinusi, kiek saugiai sau bei kitiems eismo dalyviams ji tai gali padaryti. Savo ruožtu, teisėjų kolegijos nuomone, preziumuojant, jog T. Ž. leistino greičio neviršijo, akivaizdu, kad jis taip pat nepasirinko tokio greičio, kuriam esant bet kokioms aplinkybėms būtų galėjęs suvaldyti vairuojamą automobilį, šiuo konkrečiu atveju, laiku sustabdyti. Taip pat neleistinai kirto ištisinę skiriamąją juostą, išvažiavo į priešingos krypties eismui skirtą kelio pusę.
Taigi šiuo konkrečiu atveju akivaizdu, kad abu vairuotojai, t. y. tiek K. G. , tiek ir T. Ž. pažeidė Kelių eismo taisykles. Tačiau taip pat akivaizdu, kad esant tokioms aplinkybėms, būtina nustatyti, kurio eismo dalyvio veika vis dėlto buvo susijusi priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais.
Kiekvienas vairuotojas konkrečiu atveju privalo prisiimti atsakomybę kaskart pasirinkdamas ne tik važiavimo greitį, bet ir būdą, privalo individualiai įvertinti daugelį aplinkybių, kurios užtikrintų saugų ir stabilų automobilio važiavimą, privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, netrukdyti eismo.
Kelių eismo taisyklių 196 punktas reglamentuoja, jog nelygiareikšmių kelių sankryžoje šalutiniu keliu važiuojantis vairuotojas privalo duoti kelią transporto priemonėms, artėjančioms prie sankryžos pagrindiniu keliu.
Kaip nustatyta iš faktinių bylos duomenų, iš šalutinio kelio į pagrindinį išsuko būtent nuteistoji K. G. . Šiuo atveju K. G. išvažiuodama iš šalutinio kelio privalėjo tai daryti taip, kad kiti eismo dalyviai susidariusios situacijos neįvertintų kaip nesaugios ar net avarinės. Kolegija pažymi tai, kad, K. G. teigimu, ji buvo įsitikinusi, jog manevravo saugiai, nes T. Ž. vairuojamas automobilis buvo už 300 m, kai ji pradėjo manevrą, nors apklausta apeliacinės instancijos teisme jau nurodė, kad pagrindiniu keliu nevažiavo jokia transporto priemonė, todėl drąsiai suko į pagrindinį kelią. Tačiau toks subjektyvus situacijos vertinimas neduoda paskatos pagrįstai manyti, kad ir kitas eismo dalyvis susidariusią situaciją analogiškai vertins ar įgis pareigą taip vertinti. Juk akivaizdu, kad kiekvieno vairuotojo suvokimas apie atsiradusias aplinkybes kelyje yra subjektyvus. Atsakomybė ir prievolė į pagrindinį kelią išsukti taip, kad nesudarytų net menkiausios dingsties suabejoti situacijos saugumu eismo dalyviams pagrindiniame kelyje, šiuo atveju teko K. G. , kadangi pirmenybė nelygiareikšmių kelių sankryžoje tenka pagrindiniu keliu važiuojančiam eismo dalyviui.
Abejones, kad K. G. išsukdama į pagrindinį kelią manevravo neužtikrindama saugaus eismo, teisėjų kolegijos nuomone, padidina ir kitų šiame eismo įvykyje dalyvavusių asmenų parodymai bei pačios nuteistosios nurodytos tam tikros aplinkybės.
Nukentėjusioji K. P. apylinkės teisme nurodė, kad K. G. vairuojamas automobilis tarsi iššoko į pagrindinį kelią (t. 1, b. l. 143). Liudytojas T. Ž. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad K. G. automobilis išvažiavo į jo važiuojamą juostą ir tiesiog užkirto jam eismą (t. 1, b. l. 145–147). Tuo tarpu liudytojas T. K. apklausiamas apylinkės teisme, teisiamojo posėdžio metu parodė, kad K. G. automobilis išvažiavęs į pagrindinį kelią tai bandė važiuoti, tai vėl stabdyti. Pasak liudytojo, susidarė įspūdis, kad BMW vairuotojas sutriko, nes jo automobilis visą laiką „lingavo“. Taip „užkirto“ jų bei viduriniąją kelio, kuriame įvyko avarija, juostą (t. 1, b. l. 147–148).
Savo ruožtu, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog apylinkės teisme pati nuteistoji nurodė, kad sustojo tik pravažiavusi sankryžą. O automobilis „Ford Focus“ pakeitė važiavimo kryptį, kai tarp jos ir T. Ž. automobilių buvo penkių metrų atstumas. Tačiau akcentuotina, jog tuoj pat nuteistoji parodė, kad atstumas tarp jos ir „Ford Focus“ bebuvo vienas metras (t. 1, b. l. 152).
Tad teisėjų kolegija pažymi, kad ne tik minėtų proceso dalyvių nurodytos aplinkybės rodo K. G. neatidumą, tačiau tai, kad K. G. veiksmai buvo lemiami autoįvykio kilimui, patvirtina ir byloje 2009-08-27 atliktos autotechninės ekspertizės Nr. 11K- 210(09) išvados (t. 2, b. l. 29–38).
Minėtąją ekspertizę atlikęs ekspertas konstatavo, kad techniniu požiūriu šis eismo įvykis kilo dėl automobilio (duomenys neskelbtini) vairuotojos K. G. veiksmų ir buvo susijęs tiesioginiu priežastiniu ryšiu su šio eismo įvykio kilimu.
Taigi konstatuotos faktinės bylos aplinkybės kolegijai leidžia daryti išvadą, kad būtent K. G. neatsargūs veiksmai buvo susiję būtinuoju priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais.
Teisėjų kolegija vertindama apeliaciniame skunde nurodytą argumentą, jog nukentėjusioji K. P. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad automobilis, kuriame ji buvo su draugais, galėjo važiuoti viduriniąja kelio juosta, pažymi, kad pakartotinai minėtoji liudytoja buvo apklausta ir apeliacinės instancijos teisme. Tačiau kolegija pažymi, kad šių parodymų nukentėjusioji atsisakė, paaiškindama, kad apylinkės teisme nebuvo iki galo išklausyta (t. 1, b. l. 202).
Duomenų, kurie patvirtintų, jog nukentėjusioji sąmoningai apeliacinės instancijos teisme nurodė melagingas aplinkybės, teisėjų kolegija neturi. O be to, K. P. tariamai nurodytas aplinkybes apylinkės teismui nepatvirtina jokie faktiniai bylos duomenys.
Apygardos teismas pažymi, jog T. Ž. padaryti KET pažeidimai aiškiai nepaneigia K. G. atsakomybės dėl kilusių padarinių, nes būtent jos padaryti pažeidimai ir lėmė padarinių atsiradimą. O T. Ž. padaryti KET pažeidimai buvo tik išdava K. G. sukeltos situacijos, siekiant išvengti didesnių padarinių.
Baudžiamojon atsakomybėn patraukti nepakanka tik objektyvių padarytos veikos požymių, kaip šiuo atveju, kad T. Ž. neleistinai kirto ištisinę kelio juostą, išvažiavo į priešingą eismo juostą, tačiau būtina nustatyti ir subjektyviuosius nusikalstamos veikos požymius, t. y. kaltės, konkrečiu atveju – neatsargios kaltės. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, būtent K. G. nepakankamas atstumo, kuris buvo būtinas saugiai atlikti posūkio manevrą, įvertinimas ir lėmė T. Ž. veiksmus, kuriais jis siekė išvengti, jo manymu, kilusio pavojaus, kurį išprovokavo nuteistosios neatsargūs veiksmai.
Taigi įvertinusi faktines bylos aplinkybes teisėjų kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog K. G. vairuodama automobilį „BMW 318“ , valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių 196 ir 200 punktus, t. y. nelygiareikšmių kelių sankryžoje važiuodama šalutiniu keliu nedavė kelio T. Ž. transporto priemonei, artėjančiai prie sankryžos pagrindiniu keliu, bei sukdama sankryžoje į kairę, nedavė kelio eismo dalyviams, kertantiems važiuojamąją dalį, į kurią suko, todėl T. Ž. vairuojamas automobilis išvažiavo į priešingą eismo juostą ir nuvažiavęs į griovį atsitrenkė į elektros stulpą, teisėta ir pagrįsta. Taip pat apygardos teismas sutinka su apylinkės teismo sprendimu dėl civilinių ieškinių tenkinimo, nes būtent nuteistosios nusikalstamais veiksmais ši žala buvo padaryta, todėl K. G. ir privalo ją atlyginti.
Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, kad įrodyta, jog K. G. padarė jai inkriminuotą BK 281 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką. Bylos aplinkybės įvertintos tinkamai, tinkamai kvalifikuota nuteistosios K. G. veika, tinkamai išspręstas civilio ieškinio klausimas, todėl tenkinti apeliacinį skundą nurodytais motyvais teismui nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistosios K. G. gynėjo skundą atmesti.