Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gitanos Butrimaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gedimino Užubalio ir Faustos Vitkienės, sekretoriaujant D. K.,

Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei K. K.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. S. (K. S.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Paaiškina, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą neatsižvelgė ir nevertino priežasčių, lėmusių Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir ĮUTP, Įstatymas) 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyto reikalavimo nesilaikymą. Pažymi, kad jis nuo 2019 m. spalio 21 d. iki 2022 m. liepos 24 d. buvo išvykęs ir gyveno, gydėsi Rusijos Federacijoje (Kaliningrade).

Nurodo, kad teikdamas prašymą pratęsti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje Migracijos departamentui nurodė, jog Lietuvoje laikotarpiu nuo 2019 m. spalio 21 d. iki 2022 m. liepos 24 d. negyveno. Paaiškina, jog 2020 m. pradžioje grįžti į Lietuvą negalėjo dėl prasidėjusios COVID-19 pandemijos bei dėl pablogėjusios sveikatos buvo paguldytas į ligoninę Kaliningrade, kurioje atliktos net dvi širdies operacijos, po kurių buvo atliekama reabilitacija nuo 2021 m. lapkričio mėn. iki 2022 m. kovo mėn. Taip pat 2022 m. balandžio mėnesį susirgo COVID-19, kuri komplikavosi į galvos smegenų uždegimą. Atitinkamai, vėl buvo paguldytas į Kaliningrado ligoninę ir tik 2022 m. birželio mėnesio buvo išleistas, todėl pagerėjus sveikatai 2022 m. liepos 24 d. grįžo į Lietuvą.

Vertina, kad Migracijos departamentas neatsižvelgė į jo nurodytas aplinkybes, jog į Lietuvą negalėjo sugrįžti dėl prasidėjusios COVID-19 pandemijos ir dėl staiga užėjusios ligos sunkiai susirgus. Taip pat atsakovas padarė klaidingą išvadą, jog jo ryšiai su Lietuva pastaraisiais metais neįrodo jo faktinio nuolatinio gyvenimo Lietuvos Respublikoje, kuris turi būti pastovus, trunkantis ilgai ir pertraukiamas tik trumpomis išvykomis. Pažymi, kad Migracijos departamentas neatsižvelgė ir nevertino, kad jo gyvenamoji vieta nuo 1994 m. deklaruojama Lietuvos Respublikoje ir jis nuolat gyvena (duomenys neskelbtini). Nurodo, jog Lietuvoje jį sieja socialiniai ryšiai, nes Lietuvoje gyvena jo sūnus su šeima, dukters vaikai bei anūkai. Pažymi, kad vienas iš anūkų yra nepilnametis, kurį jis prižiūri. Taip pat Švenčionėliuose gyvena jo brolis ir dvi seserys.

Nurodo, jog aplinkybės sąlygojo formalų ĮUTP nuostatų reikalavimų neatitikimą, tačiau Migracijos departamentas nevertino jo pateiktų faktinių aplinkybių ir ĮUTP reikalavimų neatitikimo priežasčių.

Paaiškina, jog pareiškėjas 2023 m. kovo 27 d. teikė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 2 dalies 3 punkto nustatytu pagrindu. Teikdamas prašymą, pareiškėjas pateikė paaiškinimą, kuriame nurodė, kad Lietuvoje ilgą laiką negyveno dėl COVID-19 pandemijos ir dėl to, kad jam buvo atliktos dvi širdies operacijos. Taigi, Migracijos departamento darbuotojai paprašė pareiškėjo pateikti išsamesnį paaiškinimą, dėl kokių priežasčių jis negyveno Lietuvos Respublikoje nuo 2019 m. spalio 21 d. iki 2022 m. liepos 24 d. Pažymi, kad pareiškėjas pateikė papildomą paaiškinimą, kuriame nurodė, kad iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją jis išvyko 2019 m. spalio 21 d. ir iki 2022 m. liepos 24 d. negalėjo atvykti į Lietuvą, nes 2019 m. gruodžio mėn. susirgo COVID-19 virusu ir ilgai sirgo. Paaiškinime nurodo, kad 2020 m. vasario mėn. Lietuvos Respublikoje buvo įvestas karantinas, kuris buvo atšauktas tik 2022 m. gegužės mėn. Taigi, pandemijos metu pareiškėjas bijojęs kur nors eiti ar važiuoti, kad pakartotinai neužsikrėstų virusu. Taip pat 2022 m. balandį pareiškėjui buvo atliktos dvi širdies operacijos, o po operacijų buvo taikomas ilgas gydymas ir reabilitacija. Pareiškėjas paaiškinime pažymi, kad pasijutęs geriau 2022 m. liepos 24 d. atvyko į Lietuvos Respubliką.

Nurodo, kad Migracijos departamento duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas yra Rusijos Federacijos pilietis. Pareiškėjo gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje deklaruojama nuo 1994 m., o paskutinė pareiškėjo gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje buvo deklaruota 2008 m. Vilniuje, Musios g. 5-1. Pažymi, jog pareiškėjo pirmasis leidimas nuolat gyventi buvo išduotas 1994 m., o vėliau leidimas nuolat gyventi buvo keičiamas. Pareiškėjo sutuoktinė, mirusi 2004 m. gegužės 26 d., buvo Lietuvos Respublikos pilietė, sūnus M. S. yra Lietuvos Respublikos pilietis, kurio gyvenamoji vieta deklaruota Vilniuje, Musios g. 5-1, duktė R. S. yra Lietuvos Respublikos pilietė, kuri 2022 m. rugsėjo 21 d. deklaravo išvykimą į Ispaniją. Atkreipia dėmesį, kad yra duomenų, jog pareiškėjas Lietuvos Respublikoje buvo įdarbintas nuo 2008 m. gegužės 6 d. iki 2009 m. sausio 5 d. ir pareiškėjui buvo mokėtos draudžiamosios pajamos, o nuo 2011 m. rugpjūčio 16 d. iki 2011 m. rugsėjo 15 d. pareiškėjas turėjo įsigijęs verslo liudijimą.

Pažymi, kad pildydamas Migracijos departamento klausimyną, pareiškėjas nurodė, jog nuo 1985 iki 2008 m. dirbo Rusijos Federacijoje. Iš pareiškėjo Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimų duomenų matyti, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje pastaraisiais metais faktiškai negyveno. Pareiškėjo kelionės dokumente Rusijos Federacijos pase Nr. (duomenys neskelbtini), išduotame 2013 m. gegužės 28 d. ir galiojančiame iki 2023 m. gegužės 28 d., valstybių sienų kirtimo spaudus ir pareiškėjo paaiškinime pateiktą informaciją, vertina, kad užsienietis nuo 2019 m. spalio 21 d. iki 2022 m. liepos 24 d. negyveno Lietuvos Respublikoje. Nors nuolatinė pareiškėjo gyvenamoji vieta nuo 1994 m. buvo deklaruojama Lietuvoje, tačiau nuolatinė gyvenamoji vieta nebūtinai sutampa su nuolatiniu gyvenimu migracijos teisės kontekste, o pareiškėjo ryšiai su Lietuva pastaraisiais metais neįrodo pareiškėjo faktinio nuolatinio gyvenimo Lietuvos Respublikoje, kuris turi būti pastovus, trunkantis ilgai ir pertraukiamas tik trumpomis išvykomis. Pažymi, kad pareiškėjo faktinis gyvenimas Lietuvoje nėra pastovus, t. y. Lietuvos Respublikoje pastaraisiais metais pareiškėjas faktiškai negyvena.

Paaiškina, jog Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjo paaiškinime nurodytą informaciją, aplinkybę, kad pareiškėjui pirmas leidimas nuolat gyventi buvo išduotas ne Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8¹ punkto pagrindu ir Migracijos departamento turimus duomenis, kad pareiškėjas daugiau nei 12 mėn. iš eilės negyveno Lietuvos Respublikoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje, vadovaudamasis Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punktu panaikino pareiškėjo leidimą nuolat gyventi.

Akcentuoja, kad pareiškėjas savo skunde neneigia, jog daugiau nei 12 mėn. iš eilės negyveno Lietuvos Respublikoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje, tačiau prašo jo atvejį individualizuoti, atsižvelgti į faktines aplinkybes apie sveikatą ir gydymąsi Kaliningrado ligoninėje, ilgą reabilitaciją, sirgimą COVID-19. Paaiškina, kad su minėtais pareiškėjo skundo teiginiais nesutinka, nes Įstatymo 54 straipsnis numato imperatyvius leidimų nuolat gyventi panaikinimo pagrindus. Nurodo, kad Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte yra numatytas baigtinis sąrašas pagrindų, kai užsieniečiui daugiau nei 12 mėn. iš eilės gyvenusiam ne Europos Sąjungos valstybėje leidimas nuolat gyventi nėra naikinamas, kurie nebuvo nustatyti pareiškėjo atveju. Atkreipia dėmesį, kad net skunde pateiktos pareiškėjo nurodytos aplinkybės patvirtina Sprendime nustatytas aplinkybes, t. y. pareiškėjas gyveno ne Lietuvoje ir ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės. Įstatymo 2022 m. liepos 1 d. redakcijoje 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto numatytos išimtys buvo papildytos, tačiau iki šiol apribojimai patekti į Lietuvos Respubliką dėl karantino nėra laikomi išimtimi panaikinti leidimą nuolat gyventi Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu. Pažymi, kad pagal karantino metu galiojusias taisykles, užsieniečiai, turintys leidimą gyventi (t. y. turintys teisę gyventi Lietuvos Respublikoje), be didesnių ribojimų galėjo atvykti į Lietuvos Respubliką.

Nurodo Sprendime pareiškėjui buvus išaiškinta, kad panaikinus leidimą gyventi, dėl dokumento, suteikiančio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, pareiškėjas galėtų kreiptis, jeigu jis atitiktų bent vieną iš ĮUTP 40 straipsnio 1 dalyje ar 53 straipsnio 1 dalyje nustatytų leidimo gyventi išdavimo pagrindų. Pažymi, jog Migracijos departamentas ne tik panaikino leidimą nuolat gyventi, bet ir suteikė informaciją, kaip galėtų vykti tolimesnis procesas pareiškėjui siekiant teisės gyventi Lietuvos Respublikoje.

Vertina, jog ginčijamas Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos. Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai ir išsamiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis. Mano, kad Sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalį, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Sprendimo, kuriuo pareiškėjui K. S. buvo panaikintas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas yra Rusijos Federacijos pilietis. Pirmasis leidimas pareiškėjui nuolat gyventi Lietuvoje buvo išduotas 1994 m., o vėliau leidimas nuolat gyventi buvo keičiamas.

Pareiškėjui leidimas nuolat gyventi Nr. LT7436936 buvo išduotas 2018 m. gegužės 28 d. ĮUTP 53 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtintu pagrindu, kuris galiojo iki 2023 m. gegužės 28 d. Pareiškėjo nuolatinė gyvenamoji vieta nuo 1994 m. deklaruojama Lietuvos Respublikoje. Paskutinė pareiškėjo gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje buvo deklaruota 2008 m. (duomenys neskelbtini). Kaip nustatyta iš paaiškinimų, šiuo metu šiuo adresu gyvena pareiškėjo sūnaus šeima.

Pareiškėjas Migracijos departamento Vilniaus skyriui 2023 m. kovo 27 d. pateikė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi ĮUTP 53 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu.

Pareiškėjas, teikdamas prašymą Migracijos departamentui, taip pat pateikė paaiškinimą, kuriame nurodė, kad Lietuvoje ilgą laiką negyveno dėl COVID-19 pandemijos ir dėl to, kad jam buvo atliktos dvi širdies operacijos, gydėsi ligoninėje Kaliningrade. Migracijos departamentas nurodė pareiškėjui pateikti išsamesnį paaiškinimą, dėl kokių priežasčių jis negyveno Lietuvos Respublikoje nuo 2019 m. spalio 21 d. iki 2022 m. liepos 24 d.

Pareiškėjas paaiškinime nurodė keletą priežasčių dėl nebuvimo Lietuvos Respublikoje: sveikatos problemos, karantino laikotarpio suvaržymai.

Tyrimo metu Migracijos departamentas taip pat nustatė, kad pareiškėjo faktinis gyvenimas Lietuvoje nėra pastovus, t. y. iš pareiškėjo Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimų matyti, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje pastaraisiais metais faktiškai negyveno. Nors nuolatinė pareiškėjo gyvenamoji vieta nuo 1994 m. buvo deklaruojama Lietuvoje, tačiau pareiškėjas, pildydamas klausimyną nurodė, kad nuo 1985 iki 2008 m. dirbo Rusijos Federacijoje.

VSATIS duomenimis, pareiškėjas iš Lietuvos respublikos išvyko 2019 m. spalio 21 d., atvyko 2022 m. liepos 24 d., išvyko 2022 m. liepos 31 d., atvyko 2022 m. rugsėjo 6 d., išvyko 2022 m. rugsėjo 14 d., atvyko 2022 m. lapkričio 26 d., išvyko 2022 m. gruodžio 8 d., atvyko 2023 m. balandžio 6 d., išvyko 2023 m. balandžio 14 d., atvyko 2023 m. gegužės 1 d., išvyko 2023 m. gegužės 2 d. Remiantis pareiškėjo Rusijos Federacijos pase Nr. (duomenys neskelbtini) esančiais valstybių sienų kirtimų spaudais, nustatyta, kad išvykęs iš Lietuvos Respublikos 2019 m. spalio 21 d., pareiškėjas sugrįžo 2022 m. liepos 24 d., t. y. pareiškėjas daugiau nei 12 mėn. iš eilės negyveno Lietuvos Respublikoje.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir į tai, kad pirmas leidimas nuolat gyventi pareiškėjui buvo išduotas ne ĮUTP 53 straipsnio 1 dalies 8¹, 8² punktuose nustatytais pagrindais, Migracijos departamentas ĮUTP 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Pagal Įstatymo 2 straipsnio 15 dalį leidimas nuolat gyventi – dokumentas, suteikiantis užsieniečiui teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir patvirtinantis užsieniečio nuolatinio gyventojo statusą. Pažymėtina, kad tokį leidimą užsienietis gali gauti, jeigu atitinka vieną iš Įstatymo 53 straipsnyje išdėstytų leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindų ir Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nustatytas sąlygas.

Leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu pragyveno Europos Sąjungos valstybėje narėje be pertraukos pastaruosius 5 metus, iš kurių ne mažiau kaip 2 metus be pertraukos – Lietuvos Respublikoje, ir turėjo leidimą laikinai gyventi, išduotą pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4¹ punktą (ĮUTP 53 straipsnio 1 dalies 8, 8¹ punktai).

ĮUTP 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsienietis gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės. Jeigu užsienietis, kuris gavo leidimą nuolat gyventi šio Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8¹ punkte nustatytu pagrindu, įrodo, kad yra išvykęs į savo kilmės valstybę dirbti, užsiimti kita teisėta veikla arba studijuoti, šis laikotarpis jam ir jo šeimos nariams, kurie turi leidimą nuolat gyventi, pratęsiamas iki 24 mėnesių iš eilės.

Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas) 104 punkte numatyta, kad paaiškėjus bent vienam iš Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 5 punktuose ar 3 dalyje nustatytam leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir priima Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą nuolat gyventi arba sprendimą nepanaikinti leidimo nuolat gyventi.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika patvirtina, kad sprendžiant dėl leidimo nuolat gyventi, asmenims pagrįstai yra keliami aukštesni reikalavimai ir taikomos griežtesnės sąlygos. Įstatyme yra imperatyviai nustatyta, kada leidimas nuolat gyventi užsieniečiui yra panaikinamas. Įstatyme nenustatyta išimčių, kurioms esant, užsieniečiui, gyvenančiam ne ES valstybėje narėje ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės, leidimas nuolat gyventi galėtų būti nepanaikintas, išskyrus atvejus, kai užsienietis turi leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8¹ punkte nustatytu pagrindu ir įrodo, kad yra išvykęs į kilmės šalį dirbti, užsiimti kita teisėta veikla arba studijuoti, šis laikotarpis jam ir jo šeimos nariams, kurie turi leidimą nuolat gyventi, pratęsiamas iki 24 mėn. iš eilės.

Pareiškėjas buvo išvykęs iš Lietuvos Respublikos ilgiau kaip 12 mėn. iš eilės, todėl atsakovas panaikino jam leidimą nuolat gyventi, nes šiuo atveju pagrindas leidimui nuolat gyventi panaikinimui yra imperatyvus. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teisė būti Lietuvos Respublikoje nėra prigimtinė užsieniečio teisė (žr., pvz., LVAT 2017 m. spalio 2 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-4880-662/2017). Todėl asmuo, siekiantis gauti (turėti, pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, turi išpildyti įstatymu jam nustatytus reikalavimus. Taip pat Įstatymas nenumato išimčių, kuomet užsieniečiui, gyvenančiam ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės, leidimas nuolat gyventi galėtų būti nepanaikintas. Šis laikotarpis gali būti tik pratęsiamas iki 24 mėn. užsieniečiams, įgijusiems leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8¹ punkte nustatytu pagrindu, jeigu jie įrodo, kad yra išvykę į savo kilmės valstybę dirbti, užsiimti kita teisėta veikla arba studijuoti (žr., pvz., LVAT 2022 m. liepos 20 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-3304-556/2022).

Migracijos departamento Sprendime padarytą išvadą, jog pareiškėjas negyveno Lietuvoje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės, patvirtina byloje esantys duomenys VSATIS apie pareiškėjo Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimus. Teismas neturi jokio pagrindo abejoti šių duomenų teisingumu. Pažymėtina, kad pareiškėjas neginčija šių atsakovo į bylą pateiktų duomenų apie jo atvykimo ir išvykimo iš Lietuvos Respublikos datas (laikotarpius), kas leidžia daryti išvadą, kad jis pripažįsta Migracijos departamento Sprendime nustatytą aplinkybę, jog pareiškėjas nuo 2019 m. spalio 21 d. iki 2022 m. liepos 24 d., t. y. ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės, negyveno Lietuvos Respublikoje. Taip pat neginčyti išvykimai ir atvykimai per pastaruosius metus: išvyko 2022 m. liepos 31 d., atvyko 2022 m. rugsėjo 6 d., išvyko 2022 m. rugsėjo 14 d., atvyko 2022 m. lapkričio 26 d., išvyko 2022 m. gruodžio 8 d., atvyko 2023 m. balandžio 6 d., išvyko 2023 m. balandžio 14 d., atvyko 2023 m. gegužės 1 d., išvyko 2023 m. gegužės 2 d. Atkreiptinas dėmesys, kad ir teismo nuotoliniame posėdyje pareiškėjas patvirtino dalyvaujantis ne iš Lietuvoje esančios gyvenamosios vietos.

Pažymėtina, kad Įstatyme nėra apibrėžta „gyvenimo Lietuvos Respublikoje“ sąvoka, tačiau atsižvelgiant į ĮUTP 2 straipsnio 15 dalį, kurioje numatyta, kad leidimas nuolat gyventi suteikia teisę užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje ir patvirtina jo nuolatinio gyventojo statusą, galima pagrįstai teigti, kad užsienietis Lietuvos Respublikoje turėtų gyventi nuolat arba bent jau tikrai ilgiau, nei vieną savaitę per du – tris mėnesius.

Minėta, kad Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata, apibrėžta sąlyga, kad –leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsienietis gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės arba užsienietis, kuriam leidimas nuolat gyventi išduotas šio Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 81 ar 82 punkte nustatytu pagrindu, gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 24 mėnesius iš eilės – yra imperatyvi.

Vienintelis atvejis, kurį numato Įstatymas, kai leidimas nepanaikinamas negyvenus Lietuvoje ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės – kai užsienietis, kuris pragyveno Europos Sąjungos valstybėje narėje be pertraukos pastaruosius 5 metus, iš kurių ne mažiau kaip 2 metus be pertraukos – Lietuvos Respublikoje, ir turėjo leidimą laikinai gyventi, išduotą pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4¹ punktą, įrodo, kad yra išvykęs į savo kilmės valstybę dirbti, užsiimti kita teisėta veikla arba studijuoti. Minėta, kad ĮUTP nenumato išimčių, kuomet užsieniečiui, gyvenančiam ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės, leidimas nuolat gyventi galėtų būti nepanaikintas. Šis laikotarpis gali būti tik pratęsiamas iki 24 mėn. užsieniečiams, įgijusiems Leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8¹ punkte nustatytu pagrindu, jeigu jie įrodo, kad yra išvykę į savo kilmės valstybę dirbti, užsiimti kita teisėta veikla arba studijuoti. Atkreiptinas dėmesys į aplinkybę, kad pirmas leidimas nuolat gyventi pareiškėjui buvo išduotas ne pagal ĮUTP 53 straipsnio 1 dalies 8¹, 8² punktus.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovas, įvertinęs VSATIS matomus pareiškėjo Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimus, nustatė, kad pareiškėjas pastaraisiais metais negyveno Lietuvos Respublikoje. Kaip minėta, pareiškėjas išvyko 2019 m. spalio 21 d., atvyko 2022 m. liepos 24 d., išvyko 2022 m. liepos 31 d., atvyko 2022 m. rugsėjo 6 d., išvyko 2022 m. rugsėjo 14 d., atvyko 2022 m. lapkričio 26 d., išvyko 2022 m. gruodžio 8 d., atvyko 2023 m. balandžio 6 d., išvyko 2023 m. balandžio 14 d., atvyko 2023 m. gegužės 1 d., išvyko 2023 m. gegužės 2 d. Taigi VSATIS duomenų matyti, kad pareiškėjas net ir po 2022 m. liepos 24 d. grįžimo nuolat Lietuvos Respublikoje negyveno, o atvykdavo į Lietuvą trumpam laikotarpiui, dažniausiai iki 8 dienų. Teismo vertinimu, tai patvirtina, kad pareiškėjas nuolat Lietuvoje negyveno. Pareiškėjas kitokių duomenų atsakovui nepateikė, todėl Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėtai ir pagrįstai panaikino pareiškėjo leidimą.

Šiame kontekste teismas pažymi ir tai, kad valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą pripažįstama tiek LVAT (pvz., administracinė byla Nr. A858-1810/2010), tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) (žr. 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus) praktikoje. Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta užsieniečių, esančių Lietuvos Respublikoje, pareiga laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų. Užsieniečiui įteisinus buvimą, gyvenimą Lietuvos Respublikoje, jis privalo laikytis visų jam buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje Įstatymo nustatytų sąlygų. Institucijoms, vykdančioms užsieniečių buvimo, gyvenimo Lietuvos Respublikoje ir vykimo per Lietuvos Respublikos teritoriją kontrolę, nėra numatyta diskrecijos teisė veikti kitaip, nei šias institucijas įpareigoja Įstatymo nuostatos. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ginčijamas atsakovo Sprendimas neužkerta kelio pareiškėjui išbuvus Lietuvos Respublikoje reikiamą laikotarpį bei esant kitoms atitinkamoms Įstatyme nustatytoms sąlygoms pakartotinai kreiptis dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo.

EŽTT yra pabrėžęs, kad visais atvejais privaloma nustatyti, ar konkrečiu atveju tarp šeimos narių egzistuoja faktiniai šeimos santykiai ir šeimos gyvenimas (žr., pvz., EŽTT 2008 m. liepos 17 d. sprendimo byloje X prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 1122/04, 37 p.). Tokiu atveju turi būti įvertinta, ar tarp asmenų egzistuoja artimas ryšys; ar asmenys yra sukūrę savo namus, kiek laiko gyvena kartu bei ar nėra aplinkybių, kurios paneigtų faktinio šeimos gyvenimo egzistavimą. Be to, teismas turi nustatyti, ar asmenys gali pasinaudoti šeimos susijungimo teise ir kitoje šalyje (žr., pvz., EŽTT 2001 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą byloje Boultif prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 54273/00; 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99). Kita vertus, teisė į šeimos gyvenimą nėra absoliuti ir gali būti ribojama, tačiau kiekvienu atveju turi būti įvertinta, ar tokie ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje bei proporcingi siekiamam teisėtam tikslui. Tokie sprendimai, jei jie gali apriboti Konvencijos 8 straipsnio 1 dalies garantuojamas teises, turi būti būtini demokratinėje visuomenėje ir proporcingi siekiamam teisėtam tikslui (žr., pvz., EŽTT 1997 m. rugsėjo 26 d. sprendimą byloje Mehemi prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 25017/94). Pareiškėjas nurodo, kad Lietuvoje jį sieja socialiniai ryšiai, nes Lietuvoje gyvena jo sūnus su šeima, dukters vaikai bei anūkai. Taip pat Lietuvoje gyvena jo brolis ir dvi seserys. Teismo vertinimu skundžiamas Sprendimas nepažeidžia pareiškėjo teisės į pagarbą šeimos gyvenimui, nes remiantis bylos duomenimis, pareiškėjui nėra kliūčių įgyvendinti šią teisę kitais Įstatyme numatytais pagrindais.

Pažymėtina, kad aplinkybės, dėl kurių pareiškėjas negyveno Lietuvos Respublikoje, nagrinėjamu atveju jokios teisinės reikšmės ginčo išsprendimui neturi. Pareiškėjas pateikė teismui medicininę išvadą, kurioje matyti, jog nuo 2021 m. spalio 5 d. iki 2021 m. spalio 29 d. jam buvo skirtas stacionarinis (operacinis) gydymas Kaliningrade, o reabilitacija skirta nuo 2021 m. iki 2022 m., kiti sunkūs susirgimai nustatyti tik 2022 balandžio mėn. Tačiau pareiškėjas Lietuvoje negyvena nuo 2019 m. spalio 21 d., kas suponuoja faktą, kad iki operacinio gydymo faktiškai jau buvo praėję 12 mėnesių, o apie pačią išvykimo priežastį iš Lietuvos pareiškėjas nepateikia jokių duomenų. Teismo vertinimu, pandemija, kaip aplinkybė, paneigusi galimybę grįžti į Lietuvos Respubliką, galbūt ir galėtų būti pateisinama tam tikrą laiko tarpą, tačiau ne visą išvykimo laikotarpį. Reikia pažymėti, jog nepaisant pandemijos, asmenų judėjimas tarp šalių visiškai, nors ir su ribojimais, nebuvo uždraustas. Visuotinai žinoma ir neįrodinėtina aplinkybė, kad, įvykdžius atitinkamus reikalavimus, patekimas į Lietuvos Respubliką Covid-19 pandemijos laikotarpiu buvo galimas. Taip pat iš pateiktų medicininių pažymų matyti, kad pareiškėjas gydymo įstaigoje buvo gydomas su pertraukomis, tai patvirtina faktą, kad pareiškėjas, esant gydymo pertraukai, galėjo grįžti į Lietuvą. Pažymėtina, kad pareiškėjas nenurodo, ar siekė atvykti į Lietuvą gydytis, ar jam nebuvo leista atvykti ir pan. Be kita ko, pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad jis buvo skiepytas Lietuvoje nepripažinta Sputnik vakcina, dėl ko, neva, negalėjo įvažiuoti į Lietuvą, taip pat nepatvirtinta jokiais įrodymais byloje. Pažymėtina, kad ir po grįžimo į Lietuvą 2022 m. pareiškėjas ir toliau iš Lietuvos išvykdavo, taigi, visų aplinkybių kontekste pareiškėjo argumentai dėl jo negalėjimo atvykti į Lietuvą per Įstatymo numatytus laikotarpius bei apie jo tamprius ryšius su Lietuva ir gyvenimą Lietuvoje, atmestini.

Apibendrindamas aukščiau išdėstytus motyvus, nustatytas aplinkybes, teisės normų taikymo kontekste, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą. Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, Aprašo nuostatų nepažeidė. Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, todėl jo panaikinti nėra pagrindo.

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, ginčijamas Sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 –87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 1 – 4 dalimis, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo K. S. (K. S.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.