Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Jolantos Čepukėnienės, Kęstučio Jucio ir Reginos Pocienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ž. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 31 d. nuosprendžio, kuriuo:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, 100 MGL dydžio (5 000 Eur) bauda,

pagal BK 284 straipsnį 50 MGL dydžio (2 500 Eur) bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1, 2 punktais, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 100 MGL dydžio (5 000 Eur) bauda.

Laikinas nuosavybės teisės apribojimas Ž. V. nuosavybės teise priklausančiam žemės sklypui, 0.0304 ha, esančiam adresu (duomenys neskelbiami), unikalus numeris (duomenys neskelbiami), registro Nr. (duomenys neskelbiami), vidutinė rinkos vertė 8928 Eur, panaikintas nuo nuosprendžio perdavimo vykdyti momento.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. Ž. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir BK 284 straipsnį už tai, kad viešoje vietoje demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką bei padarė sunkų sveikatos sutrikdymą dėl chuliganiškų paskatų, o būtent:

1.1. jis, 2017 m. sausio 18 d., apie 20.00 val., viešoje vietoje - kavinėje „A“, esančioje, adresu (duomenys neskelbiami), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, elgdamasis itin įžūliai ir agresyviai, triukšmavo ir priekabiavo prie kavinės lankytojų, sukėlė konfliktinę situaciją, o kavinės darbuotojai liepus jam apleisti kavinės patalpą, jis pribėgęs prie kavinės darbuotojos sugriebė jai už megztinio ir ją tampė. Po to, kada buvo išprašytas iš kavinės patalpos, tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, jis lauke prie kavinės „A“ pastato, šalia laiptų, be jokios aiškios priežasties, dėl chuliganiškų paskatų, priekabiavo prie O. M. (O. M.) stumdydamas jį rankomis į krūtinę, ir sugriebęs rankomis už striukės prie krūtinės nukentėjusįjį pastūmė, o nukentėjusiajam griuvus aukštelninkam ant nugaros, ant betoninio paviršiaus, jis, įsitvėręs rankomis nukentėjusiajam į striukę ir jo nepaleisdamas, pats griuvo savo kūno svoriu nukentėjusiajam ant kairės kojos, padarydamas O. M. kairio blauzdikaulio kūno atvirą lūžį, šeivikaulio kūno ir viršsąnarinį lūžį, šokikaulio panirimą, ir taip sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo O. M. sveikatą.

Motyvuojamoji dalis

6. Nuteistojo Ž. V. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Dėl Ž. V. nuteisimo pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą

7.4. Vertindamas šiuos faktinius duomenis pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistasis Ž. V. nukentėjusiajam O. M. padarė sunkų sveikatos sutrikdymą, tačiau, kolegijos vertinimu, nepagrįstai konstatavo, jog tai jis padarė veikdamas tyčia.

7.5. Kolegijos nuomone, šie faktiniai duomenys papildo vienas kitą ir neabejotinai patvirtina, kad Ž. V., tęsiant chuliganiškus veiksmus ir priekabiaujant prie kavinės buvusio O. M., tarp jų kilusio konflikto metu, vienas kitą suėmus už atlapų ir susistumdžius, nuteistasis stumdė (tampė) O. M., kai šis dėl tokių nuteistojo veiksmų žengė žingsnį atgal, koja užkliuvo už įvykio vietoje buvusių laiptų laiptelio ir, Ž. V. toliau nepaleidžiant O. M. striukės ir stumdant, pastarasis praradęs pusiausvyrą griuvo, esant į laiptą fiksuotai kojai, o nuteistasis Ž. V. – ant nukentėjusiojo, tokiu būdu padarydamas kairio blauzdikaulio kūno atvirą lūžį, šeivikaulio viršsąnarinį lūžį ir šokikaulio panirimą, t.y., sunkų sveikatos sutrikdymą. Taigi apeliacinio teismo teisėjų kolegija pritaria pirmos instancijos teismo išvadai, jog bylos duomenys neabejotinai patvirtina, kad tarp Ž. V. nusikalstamų veiksmų, tampant, stumdant nukentėjusįjį suėmus už striukės, krintant ant jo ir atsiradusių pasekmių – sunkaus O. M. sveikatos sutrikdymo - yra tiesioginis priežastinis ryšys.

7.6. Nors nuteistasis Ž. V. viso proceso metu neigė mušęs ar stumdęs O. M., o apeliacinės instancijos teisme pripažino tik tai, kad tarp jų įvyko susistumdymas, tačiau, jo manymu, ne prie laiptų, o kitoje vietoje, tačiau jo tokį aiškinimą paneigia kiti bylos faktiniai duomenys. Nukentėjusysis O. M. nuosekliai tvirtino, kad susistumdymas įvyko prie laiptų. Nors iš minėtos teismo medicinos specialisto išvados turinio (t. 1, b. l. 61) matyti, kad medicinos darbuotojams O. M. tvirtino, jog įvykio metu būdamas neblaivus jis paslydo ir pargriuvęs ant laiptų susilaužė koją, tačiau ikiteisminio tyrimo metu jis parodė, jog nenorėjo rašyti pareiškimo policijos pareigūnams, todėl taip pasakė. Jis paaiškino, kad Ž. V. prie jo prikibo ir įvykusio konflikto metu nuteistasis jį stumdė rankomis į krūtinę, o paskui, stvėrė už striukės prie krūtinės ir dar kartą stūmė ir nuo to O. M. krito atbulas, o ant jo – nuteistasis. Nors bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme jis patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, tačiau aiškino, kad koją susilaužė, nes susikibus už atlapų ir besistumdant su Ž. V., pastarasis jį stumtelėjo, o nukentėjusysis tuo metu dėl tokių Ž. V. veiksmų žengė atgal ir, užkliuvęs už laiptelio, kartu su Ž. V., laikydami vienas kitam už striukių, griuvo. Ž. V. ant jo užkrito. Apeliacinės instancijos teisme, siekiant išsiaiškinti sužalojimų padarymo mechanizmą, O. M. patvirtino pirmosios instancijos teisme nurodytas aplinkybes, ir paaiškino, kad nuteistasis jį suėmęs už atlapų tampė, stumdė (purtė), todėl nukentėjusysis žengė atgal, užkliuvo koja už laipto ir krito, o ant jo - Ž. V., užkrisdamas ant O. M. kojos. Taigi nukentėjusiojo parodymai pirmosios instancijos teisme ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka dėl nuteistojo smurtinių veiksmų pobūdžio iš esmės sutampa ir patvirtina, jog stipraus stūmimo iš Ž. V. pusės nebuvo. Tam neprieštarauja ir byloje apklaustų liudytojų parodymai. Jie iš esmės nurodė tik tą faktą, jog įvykio vakarą tarp Ž. V. ir O. M. kilo konfliktas ir jie susistumdė, matė, jog nukentėjusysis ir nuteistasis buvo pargriuvę prie laiptų, ir kad šio įvykio metu O. M. susilaužė koją. Specialisto išvada bei teismo medicinos eksperto paaiškinimai pirmosios instancijos teisme dėl sužalojimų padarymo mechanizmo patvirtina nukentėjusiojo nurodytas nusikaltimo įvykio aplinkybes. Teismo medicinos ekspertas paaiškino, kad toks šio sužalojimo padarymo mechanizmas labiausiai tikėtinas, nes nustatytam kojos lūžiui buvo reikalinga fiksacija, o laiptas buvo tam pakankama kliūtis. Kad tokia kliūtis buvo, patvirtina įvykio apžiūros protokole fiksuoti duomenys, jog nuteistasis su nukentėjusiuoju stumdėsi prie sniegu padengtų betoninių laiptelių. Taigi, vertinant šiuos faktinius duomenis, nėra pagrindo išvadai, kad nukentėjusysis O. M. krito ir susižalojo be nuteistojo Ž. V. nusikalstamo poveikio.

7.7. Kita vertus, nustačius priežastinį ryšį tarp padarytos veikos ir kilusių padarinių, siekiant teisingai kvalifikuoti kaltininko nusikalstamus veiksmus, reikia nustatyti jo kaltės formą ir turinį. Šiuo atveju būtent skirtinga kaltės forma yra pagrindinis kriterijus, atribojant nusikaltimus, numatytus BK 135 straipsnyje ir BK 137 straipsnyje. Taigi teismas, taikydamas baudžiamąjį įstatymą, turi išsiaiškinti kaltininko psichinio santykio su jo daromais veiksmais prieš nukentėjusįjį ir kilusiomis pasekmėmis turinį. Apie tai paprastai sprendžiama pagal nustatytas faktines veikos aplinkybes, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, nusikalstamų veiksmų pobūdį, intensyvumą, jų nutraukimo priežastis, sužalojimų padarymo mechanizmą ir kt. Apygardos teismas šių aplinkybių tinkamai neišsiaiškino.

7.8. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, vertindama nustatytas nusikaltimo padarymo mechanizmą ir jį patvirtinančius įrodymus, sprendžia, kad byloje nepakanka faktinių duomenų pagrįsti, jog nuteistasis Ž. V. sunkiai sužalojo O. M. sveikatą veikdamas tyčia.

7.9. Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra tyčinis, jeigu jis padarytas tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Tiesioginė tyčia, jei 1) kaltininkas, veikdamas suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti; 2) suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo. Netiesioginė tyčia - kai asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai ir, nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (BK15 straipsnis).

7.9.1. Kaip matyti iš byloje nustatytų aplinkybių, nuteistasis Ž. V. tą vakarą buvo neblaivus, kabinėjosi prie kavinės lankytojų ir darbuotojų ir dėl to buvo iš kavinės patalpų išprašytas, o lauke prikibo prie nukentėjusiojo, įsikibo jam į atlapus ir tampė, taip jį stumdydamas. Tai nebuvo stiprus pastūmimas, nuo kurio O. M. lygioje vietoje būtų galėjęs kristi, tačiau jie stovėjo prie laiptų, o nukentėjusysis dėl tokių nuteistojo veiksmų žengė žingsnį atgal ir, praradęs pusiausvyrą, krito aukštielninkas, o nuteistasis nepaleisdamas krito ant jo, prispausdamas koją, kuri lūžo. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo Ž. V. smurtinių veiksmų pobūdis – suėmus už atlapų nukentėjusįjį tampant - stumdant, o paskui, nepaleidus jo striukės, pačiam krintant ant jo, patvirtina, kad nuteistasis, taip veikdamas, pats nenumatė, jog dėl tokių jo veiksmų nukentėjusysis gali kristi ir susižaloti, tačiau, kaip jau minėta, nuteistasis tampė neblaivų nukentėjusįjį lauke, ant apsnigtos betoninės dangos, šalia betoninių laiptų. Taigi, esant tokioms aplinkybėms, pagal nuteistojo asmenines savybes (pilnametis, pakaltinamas, turintis aukštąjį išsilavinimą ir kt.) jis ne tik galėjo, bet ir turėjo numatyti, jog dėl tokio jo veikimo nukentėjusysis gali prarasti pusiausvyrą, kristi ir susižaloti. Taigi, vertinant nuteistojo nusikalstamų veiksmų pobūdį ir kitas nusikaltimo padarymo aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad įvykio metu Ž. V. veikė nusikalstamai nerūpestingai. Todėl jis, būdamas pakaltinamas, privalo atsakyti už savo nusikalstamais veiksmais sukeltas pasekmes – sunkų O. M. sveikatos sutrikdymą, padarytą dėl neatsargumo (BK 16 straipsnio 3 dalis). Nors Ž. V. pripažino, jog įvykio metu jis buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir ne viską prisimena, tačiau šią aplinkybę teismas pagrįstai pripažino jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe, nes ji turėjo įtakos jo nusikalstamų veiksmų padarymui, tačiau nesutrukdė suvokti savo smurtinių veiksmų pavojingą pobūdį.

7.10. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijai nustačius, kad Ž. V. nusikaltimą padarė neatsargia kaltės forma, jo nusikalstami veiksmai perkvalifikuojami iš BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkto į BK 137 straipsnio 1 dalį, todėl šioje dalyje pirmosios instancijos nuosprendis keičiamas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 2 dalies 2 punktas, 328 straipsnio 1, 2, 3 punktai).

Dėl bausmės ir atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą

7.11. Kadangi apeliacinės instancijos teismas nuteistojo Ž. V. nusikalstamus veiksmus perkvalifikuoja pagal kitą baudžiamą įstatymą, jam skirtina nauja bausmė.

7.12. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas Ž. V. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą bausmę, taikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskyrė švelnesnės rūšies, su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę - 100 MGL dydžio baudą. BK 137 straipsnio 1 dalies sankcija tokios bausmės rūšies nenumato. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja pagal nuteistojo Ž. V. apeliacinį skundą vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 4 dalies nuostatomis.

7.13. BK 137 straipsnio 1 dalies sankcija už sunkų žmogaus sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo numato areštą arba laisvės atėmimą iki trejų metų. Taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, pirmosios instancijos teismas Ž. V. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą paskyrė baudą, kuri yra švelnesnė, negu bausmė, numatyta BK 137 straipsnio 1 dalies sankcijoje. Todėl teisėjų kolegija, nagrinėdama bylą pagal nuteistojo skundą, palieka BK 54 straipsnio 3 dalies taikymą, parinkdama tą pačią bausmės rūšį – baudą.

7.14. Pirmosios instancijos teismas Ž. V. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pagrįstai pripažino tai, kad jis nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai įtakojo jo nusikalstamus veiksmus (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktą), o atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis atlygino nusikaltimu padarytą žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Skirdamas bausmę nuteistajam apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia, kad nusikaltimas padarytas dėl neatsargumo. Nors buvo sukeltos sunkios pasekmės, tačiau nukentėjusysis Ž. V. jokių pretenzijų neturi. Nuteistasis anksčiau neteistas, turi aukštąjį išsilavinimą, vedęs, dirba, atlygino turtinę žalą. Tai jį charakterizuoja teigiamai, tačiau pastarasis ne kartą baustas administracine tvarka dėl viešosios tvarkos pažeidimo, girto pasirodymo viešoje vietoje ir kt. Tai patvirtina, jog Ž. V. linkęs pažeidinėti visuomenei priimtinas gyvenimo taisykles ir įstatymus.

7.15. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į BK 54 straipsnio 3 dalies. taikymo aplinkybes, nustatydama parinktos bausmės dydį, daro išvadą, kad nuteistajam skirtina mažesnė bauda už BK 47 straipsnio 3 dalies 5 punkte numatytą šios bausmės vidurkį, galiojusį nusikaltimo padarymo metu (Lietuvos respublikos 2015-06-25 įstatymo Nr. XII-1871, įsigali. 2016-04-01, ir 2016-03-25 Nr. XII-2277, įsigali. 2016-03-30, redakcija). Be to teisėjų kolegija pažymi, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką BK 3 straipsnio 2 dalies nuostatos netaikomos tais atvejais, kai keičiasi MGL dydis arba nacionalinės ir užsienio valiutos kurso santykis. Tada šie dydžiai vertinami atsižvelgiant į tai, kokie jie buvo veikos padarymo metu. Kaip matyti iš apygardos teismo rezoliucinės dalies, pirmosios instancijos teismas minėtų nuostatų neįvertino ir Ž. V. pagal BK 284 straipsnio paskyręs 50 MGL dydžio baudą, neteisingai ją paskaičiavo pinigine išraiška, todėl ši nuosprendžio dalis tikslinama, nurodant, kad pagal BK 284 straipsnį apygardos teismo nuosprendžiu paskirta 50 MGL dydžio bauda sudaro ne 2 500, o 1 883 eurus.

7.16. Nepagrįstas nuteistojo Ž. V. apeliacinio skundo argumentas, kad pirmos instancijos teismas turėjo pripažinti, kad yra visos BK 40 straipsnyje numatytos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygos ir jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

7.17. BK 40 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Laidavimas gali būti paskirtas, jeigu jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką ir bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir yra pagrindas manyti, kad jis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

7.18. Nors nuteistasis Ž. V. teisiamas pirmą kartą, atlygino nusikalstamais veiksmais padarytą žalą, yra asmuo norintis už jį laiduoti, tačiau kitų BK 40 straipsnio 2 dalyje nurodytų būtinų sąlygų nėra. Jis neigė įvykio vietoje stumdęs O. M. ir jį sužalojęs, tvirtino, jog pastarasis susižalojo ne dėl jo veiksmų. Be to, kaip jau minėtą, nuteistasis linkęs pažeidinėti visuotinai priimtinas gyvenimo taisykles ir įstatymus. Taigi nėra pagrindo išvadai, jog pastarasis visiškai prisipažino sunkiai sutrikdęs nukentėjusiojo sveikatą ir ateityje daugiau įstatymų nepažeidinės.

7.19. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad, nesant visų būtinų BK 40 straipsnio 2 dalies taikymui reikalingų sąlygų, nėra įstatyminės galimybės Ž. V. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2, 3 punktais,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 31 d. nuosprendį pakeisti.

Patikslinti rezoliucinę nuosprendžio dalį, nurodant, kad Ž. V. pagal BK 284 straipsnį paskirta 50 MGL dydžio bauda sudaro ne 2 500, o 1 883 eurus.

Ž. V. nusikalstamus veiksmus iš BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkto perkvalifikuoti į BK 137 straipsnio 1 dalį ir, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirti 70 MGL dydžio (2 636,2 Eur) baudą.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1, 2 punktais, šiuo nuosprendžiu pagal BK 137 straipsnio 1 dalį paskirtą bausmę apėmimo būdu subendrinti su skundžiamu nuosprendžiu paskirta pagal BK 284 straipsnį bausme ir subendrintą bausmę paskirti 70 MGL dydžio (2 636,2 Eur) baudą.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.