Vilniaus apygardos teismo nutartis

2024-07-11 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-367-497/2024

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2024-07-11
Bylos Nr.
1A-367-497/2024
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-25420-2023-3
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Julita Dabulskytė-Raizgienė, Audrius Cininas, Daiva Kazlauskienė
Nuteistasis
J. G.
Advokatai
Kazimieras Baranauskas
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-367-497/2024Teisminio proceso Nr. 1-01-1-25420-2023-3Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.25.5; 2.4.6.1. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. liepos 11 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Julitos Dabulskytės – Raizgienės ir Daivos Kazlauskienės,

sekretoriaujant Kristinai Krikštanei,dalyvaujant prokurorei Jūratei Žvironienei,nuteistajam J. G. (J. G.) ir jo gynėjui advokatui Kazimierui Baranauskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2024 m. balandžio 24 d. nuosprendžio, kuriuo J. G. (toliau – ir apeliantas, nuteistasis) pripažintas kaltu, padarius nusikaltimą, nustatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 80 MGL (4 000 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsnio 1, 2 dalimis, J. G. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – jam uždrausta naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones 2 metus ir 6 mėnesius, šį terminą skaičiuojant nuo 2023 m. liepos 15 d.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu, 72 straipsnio 5 dalimi, iš J. G. išieškota sunkiojo keturračio motociklo Linhai M550L, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN kodas Nr. (duomenys neskelbtini), vertę atitinkanti pinigų suma – 4 500 Eur

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu J. G. nuteistas pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį už tai, kad vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, kai jam buvo nustatytas daugiau nei 1,51 promilių neblaivumas, o būtent: 2023 m. liepos 9 d., apie 12.10 val., (duomenys neskelbtini), ties pastatu Nr. (duomenys neskelbtini), pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, nustatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo motorinę transporto priemonę – sunkųjį keturratį motociklą LINHAI M550L, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus, kai jo kraujyje buvo daugiau nei 1,51 promilių etilo alkoholio koncentracija (2023 m. liepos 9 d., 13.29 val. J. G. paimtame kraujyje nustatyta mažiausia koncentracija 2,51 promilės etilo alkoholio)

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis J. G. prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2024 m. balandžio 24 d. nuosprendį, priimti išteisinamąjį nuosprendį, nes neįrodyta, kad J. G. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje.

2.1. Nuteistojo teigimu, apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas nukentėjusiosios E. N., jos sutuoktinio G. N. (G. N.), policijos pareigūno R. G. abejotinais parodymais.

2.2. Kaltinamojo kaltė turi būti nustatyta objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma. Teismas, aprašydamas į įrodinėjimo dalyką įeinančias aplinkybes, privalo padaryti vienareikšmę išvadą apie šių aplinkybių buvimą ar nebuvimą. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Tesimo Teisėjų Senato nutarimas Nr. 40, „ Dėl teismų praktikos laikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą). Skunde pažymima, kad privaloma aptarti, vertinti ne tik kaltinančius, bet ir teisinančius įrodymus. Kaltinimo išvados negali būti laikomos savaime patikimesnės negu gynybos (BPK 7 straipsnis, 20 straipsnis), tai esminiai principai, kuriais privaloma vadovautis priimant apkaltinamąjį nuosprendį.

2.3. Skunde nurodoma, kad J. G. kaltės nepripažino ir parodė, kad keturratį vairavo ne jis, o jo draugas V. N., kuris parodė, kad miške J. G. gėrė degtinę, visiškai apgirto, atsisėdęs ant keturračio pradėjo miegoti, jis svarstė, kaip J. G. parvežti namo, nes miške jo palikti nenorėjo, todėl atsisėdo gale keturračio, kojomis prispaudė J. G. ir taip važiavo namo. Po autoįvykio mažai ką prisimena, buvo šoke, kaip rūke, kažką girdėjo, kad nekviestų policijos, parodymus diktavo policijos pareigūnas, kažką rašė. Tačiau teisme kategoriškai patvirtino, kad keturratį vairavo jis.

2.4. J. G. davė analogiškus parodymus, kad jis kartu su V. N. atvažiavo su keturračiu į mišką pasivažinėti, miške dar išgėrė degtinės, visiškai apgirto, apėmė miegas, jis sėdėjo priekyje keturračio, jį kojomis prilaikė V. N., kaip toliau važiavo, neatsimena. Po autoįvykio buvo kaip migloje, kiek pamena, prašė nekviesti policijos, nes buvo neblaivūs. J. G. teisme taip pat patvirtino, kad keturratį vairavo V. N.. Teismo posėdžio metu peržiūrėjus vaizdo ir garso įrašus po autoįvykio, matosi J. G., nukritęs nuo keturračio, ir nurodo, kad keturratį vairavo ne jis, o V. N., objektyvi ir svarbi aplinkybė, kad jis tuojau pat po autoįvykio patvirtino, kad vairavo keturratį V. N.. Taip pat matosi, kaip V. N. kažką rašo, o policijos pareigūnas jam diktuoja, todėl jo surašytu paaiškinimu negalima remtis kaip įrodymu, nes neturi įrodomosios reikšmės.

2.5. Atlikus eksperimentą nustatyta, kad sėdint keturračio priekyje J. G., o gale keturračio - V. N., jis gali rankomis siekti vairą ir vairuoti, pasuka vairą kelis kartus į vieną ir kitą pusę, spausti, reguliuoti greitį („spausti gazą “) bei perjunginėti bėgius, taip pat gali t. y. tokioje padėtyje gali vairuoti keturratį.

2.6. Apibendrinant šias aplinkybes, darytina pagrįsta išvada, kad J. G., esant sunkioje neblaivumo būklėje (3,04 promilės), kurį buvo apėmęs miegas, negalėjo vairuoti keturračio. V. N., kuriam nustatytas lengvas girtumo laipsnis (1,10 promilės), galėjo vairuoti keturratį, jam sėdint už J. G., tai objektyviai patvirtina ir atliktas eksperimentas. Kaip nurodė V. N., jis nenorėjo J. G. palikti miške. Tai realios, objektyvios patikimos aplinkybės, kurių teismas neaptarė ir nevertino.

2.7. Nukentėjusioji E. N. parodė, kad keturratį vairavo J. G., kuris sėdėjo priekyje, o už jo jai nepažįstamas asmuo (kaip vėliau paaiškėjo V. N.). J. G. pažįsta, jis laikėsi už vairo rankomis. Po susidūrimo J. G. buvo prieš automobilį, jis užkrito ant priekinio automobilio stiklo ir nukrito prieš automobilį, ji detaliai nurodo autoįvykio aplinkybes ir nurodo, kad J. G. prašė, kad ji patvirtintų, jog prie vairo buvo V. N., kad susitarsime nekviečiant policijos. Ikiteisminio tyrimo metu E. N. parodė, kad išlipusi iš automobilio pastebėjo, jog J. G. buvo neblaivus, jo judesiai buvo nekoordinuoti, kalba nerišli.

2.8. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad E. N. teisme niekaip negalėjo nurodyti, kokiu atstumu ji pastebėjo keturratį, tačiau susidūrimo aplinkybes nurodo detaliai, nors tai įvyko labai greitai per sekundžių dalis ir ji viską pastebėjo. Dėl nukentėjusios E. N. parodymų teisingumo, nešališkumo kyla abejonių, nes J. G. ji pažinojo, jis sėdėjo keturračio priekyje, galimai laikėsi už vairo, todėl jai ir susidarė įspūdis, kad J. G. vairavo keturratį.

2.9. Nuteistasis akcentuoja ir tai, kad, esant tokiai situacijai, kuomet vienas sėdi priešakyje keturračio, o kitas už nugaros vairuoja transporto priemonę, susidaro gan didelių sunkumų nustatyti, kas iš tiesų vairuoja, todėl yra klaidinga suabsoliutinti nukentėjusios parodymus, o juos būtina vertinti visų kitų aplinkybių visumos kontekste.

2.10. Teismas, vertindamas nukentėjusios E. N. parodymus, vis akcentuoja, kad ji matė J. G. veidą, jį pažįsta, atsitrenkė į jos automobilį, tačiau, nuteistojo teigimu, šios aplinkybės neturi įrodomosios reikšmės, nes nustatyta, kad jis sėdėjo priekyje keturračio, o V. N. sėdėjo už jo ir vairavo keturratį, jai susidarė įspūdis, kad keturratį vairavo J. G.. Ir pagal abejotinus jos parodymus, buvo klaidingai suformuotas įtarimas, kuris teisme nepasitvirtino.

2.11. Teismas nuosprendyje akcentuoja, kad J. G. po autoįvykio prašė nukentėjusios, kad ji nekviestų policijos, kad susitarsime, pasakyti, kad keturratį vairavo ne jis, o V. N., tačiau tai nėra reikšminga, nes, kaip jau minėta, J. G. buvo nustatytas sunkus girtumo laipsnis, po autoįvykio, natūralu, buvo ir šokas, todėl tokie jo pasakymai ar reikalavimai nukentėjusiai neturi įrodomosios reikšmės. Kita vertus, kaip minėta anksčiau, stebint vaizdo ir garso įrašus, matosi, kad jis tuojau po autoįvykio tvirtina, kad keturratį vairavo V. N., todėl nekyla jokių abejonių, kad V. N. vairavo keturratį.

2.12. Analogiškus parodymus davė ir nukentėjusios sutuoktinis G. N., atvykęs į įvykio vietą pagal žmonos iškvietimą. Jis patvirtino, kad J. G. prašė, kad žmona pasakytų, jog keturratį vairavo ne jis, o V. N., abu buvo neblaivūs. Liudytojas R. G., policijos pareigūnas, atvykęs pagal iškvietimą į įvykio vietą, paaiškino, kad pasiteiravus, kas vairavo transporto priemonę, nukentėjusioji - automobilio Opel vairuotoja E. N. nurodė, kad keturratį vairavo J. G.. Aiškinantis įvykio aplinkybes, J. G. tvirtino, kad ne jis vairavo keturratį, o V. N., pastarasis taip pat patvirtino, kad keturratį vairavo jis, J. G. kalbėjo apie susitarimą su Opel automobilio vairuotoja, abu buvo neblaivūs, davė pūsti į alkotesterį, kad kaltinamasis tartųsi su V. N. dėl kaltės prisiėmimo, negirdėjo. Liudytojas teisme tvirtino, kad V. N. paaiškinimą parašė pats, tačiau čia liudytojas duoda melagingus parodymus, nes vaizdo ir garso įraše akivaizdžiai matosi, kaip jis diktuoja V. N., kaip surašyti paaiškinimą. Akivaizdžiai iškraipomos įvykio aplinkybės, siekiant apkaltinti tik J. G., todėl šio liudytojo parodymai vertinami kritiškai.

2.13. Apibendrinant šių liudytojų parodymus, skunde daroma išvada, kad keturratį vairavo ne J. G., o V. N.. Teismas sureikšmina tą aplinkybę, kad J. G. siekė susitarti su nukentėjusiąja E. N.. Tokios pastangos susitarti nepatvirtina kaltinamojo kaltės dėl autoįvykio, vairuotojams esant neblaiviems, suprantama, kad siekiama susitarti su nukentėjusiais, tai kažkuria prasme pateisinamas elgesys patekus į autoavariją. Kita vertus šie liudytojai nebuvo autoįvykio metu.

2.14. Apeliantas nurodo, kad teismo nuosprendis didelės apimties, išvardijami esantys byloje įrodymai, aplinkybės, tačiau išvadų nedaroma. Parodymų patikrinimo J. G. patvirtino, kad keturratį vairavo ne jis, o V. N., o jis sėdėjo keturračio priekyje. Sutinkamai su BPK 301 straipsnio 1 dalimi, teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Teismo posėdyje J. G. ir V. N. kategoriškai patvirtino, kad keturratį vairavo V. N.. Iš teismo nuosprendyje padarytų išvadų negalima vienareikšmiai patvirtinti, kad J. G. vairavo keturratį.

2.15. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija, kuri yra pamatinis teisingumo principas, o teisinis statusas yra toks, kad kaltininko kaltė nėra prezumuojama. Todėl atsižvelgiant į teismo nuosprendyje padarytas išvadas, pagrįstai galima prezumuoti, kad keturratį galėjo vairuoti V. N., bet galėjo ir J. G., nes J. G. kaltė nepagrįsta objektyviais, nepaneigiamais įrodymais, todėl prieštarauja nekaltumo prezumpcijai. Iš esamų byloje įrodymų darytina pagrįsta išvada, kad keturratį vairavo V. N.. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme jis kategoriškai tvirtina, kad keturratį vairavo jis ir tai patvirtinapatikimi ir objektyvūs įrodymai; eksperimentu nustatyta, kad J. G. sėdint keturračio priekyje, o jam už jo, V. N. galėjo laisvai vairuoti keturratį, laisvai siekti rankomis vairą, pasukti vairą į vieną ir kitą pusę, perjungti pavaras, paduoti kurą ir pan. Jis vairavo keturratį ne J. G., nes J. G. buvo sunkioje girtumo būsenoje, o V. N. buvo tik lengvai apsvaigęs ir galėjo vairuoti keturratį, tai objektyvūs faktai. Būtina remtis objektyviais faktais, o ne tikimybėmis. Nesuprantama, kodėl siekiama patraukti baudžiamojon atsakomybėn būtent J. G., nors V. N. kategoriškai tvirtina, kad jis vairavo keturratį ir tai patvirtina objektyvūs faktai, matomai tokią pozicija susiformavo nukentėjusios E. N. abejotinų parodymų įtakoje.

2.16. Patraukus baudžiamojon atsakomybėn V. N., nukentėjusios E. N. interesai nenukentės, nes draudimo kompanija pilnai atlygino jai žalą ir bus įgyvendintas teisingumo principas.

Atsiliepimas

3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Šalies argumentai

4. Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė – atmesti. Apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas dalinis įrodymų tyrimas ir apklaustas liudytojas L. J., kuris parodė, kad pačio įvykio nematė. Važiuodamas griovyje pamatė gulintį J. G.. Matė, kai policininkas davęs lapą V. N. diktavo ką rašyti, kad vairavo J. G., nors J. G. tuo pat metu sakė, kad nevairavo. Liudytojas teigė nežinantis, kas vairavo.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas

Žemesnės instancijos teismas

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, nenustatęs esminių šio kodekso pažeidimų, bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Nagrinėjamu atveju nuteistasis prašo panaikinti skundžiamą nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.

6. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisme teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, susipažinusi su nuteistojo J. G. apeliacinio skundo argumentais, išklausiusi apeliacinės instancijos teismo posėdyje išsakytus proceso dalyvių argumentus ir patikrinusi skundžiamą Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2024 m. balandžio 24 d. nuosprendį konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai J. G. pripažino kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje. Pirmosios instancijos teismas, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, betarpiškai ir nuodugniai ištyrė byloje surinktus įrodymus, įvertino juos tiek atskirai, tiek tarpusavyje, o nuosprendyje, kaip to ir reikalauja BPK 305 straipsnio nuostatos, pateikė detalius argumentus dėl nustatytų faktinių aplinkybių, detaliai motyvavo, kodėl vadovaujasi vienais įrodymais ir atmeta kitus. Todėl skundo argumentas, jog teismo nuosprendis didelės apimties, išvardijami esantys byloje įrodymai, aplinkybės, tačiau išvadų nedaroma, atmestinas.

7. J. G. kaltę patvirtina byloje surinktų ir teismo posėdyje ištirtų įrodymų visuma – E. N., G. N., R. G. duoti parodymai, vaizdo įrašai ir kiti byloje surinkti ir ištirti įrodymai, kurie detaliai aptarti skundžiamame nuosprendyje, todėl teisėjų kolegija dar kartą detaliai jų nekartodama toliau pasisako dėl apeliacinio skundo argumentų.

8. Skunde teigiama, kad remiantis nuteistojo ir V. N. parodymais vairavo ne nuteistasis, o V. N.. Taip pat nurodoma, kad J. G., esant sunkioje neblaivumo būklėje (3,04 promilės), jį buvo apėmęs miegas ir jis negalėjo vairuoti keturračio. V. N., kuriam nustatytas lengvas girtumo laipsnis (1,10 promilės), galėjo vairuoti keturratį, jam sėdint už J. G., tai objektyviai patvirtina ir atliktas eksperimentas. Apelianto teigimu, teismas šių aplinkybių neaptarė ir neįvertino. Šie argumentai atmestini. Skundžiame nuosprendyje išsamiai pasisakyta tiek dėl eksperimento rezultatų, tiek dėl V. N. bei nuteistojo parodymų. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė tiek šių asmenų versiją dėl keturratį vairavusio asmens, tiek dėl nuteistojo negalėjimo įvykio metu vairuoti keturračio dėl didelio apsvaigimo nuo alkoholio.

9. Visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, kad V. N. ir J. G. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duoti parodymai nėra visiškai nuoseklūs. Be to, jie prieštarauja liudytojos R. O. parodymams.

10. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas V. N. parodė, kad 10 val. ryto atvažiavo pas J. G. į kiemą, (duomenys neskelbtini). Jo kieme vartojo alkoholį - alų (išgėrė dvi bonkes). Tada J. G. paprašė, kad jam duotų pavažiuoti į mišką su motoroleriu ir jis jam davė vairuoti. J. G. sėdėjo gale, o jis buvo už vairo. Nuvažiavo į mišką netoli jo namų. Miške sustojo parūkyti ir išgėrė po gurkšnį alaus. J. G. buvo girtas, jau miegoti norėjo. Jis sėdo už J. G. ir su kojomis jį laikė ir važiavo. Jo rankos buvo ant motorolerio vairo ir tada galvojo, kaip parvežti J. G. namo ir per daug gazo davė ir įsuko į mašiną (b. l. 81). Duodamas parodymus teisme parodė, kad atvažiavo pas kaltinamąjį į svečius. Jie paprašė kito žmogaus, kad juos nuvežtų į parduotuvę, ten nusipirko alaus ir grįžo pas J. į namus. Užtruko apie 15 min. Kai grįžo į kaltinamojo namus, kieme jie pastovėjo gal 30 min., gal 1 val. ir tada jis kaltinamojo paprašė pasivažinėti su keturračiu. Kaltinamasis jam pasakė, kad jis išgėręs ir nevažiuos, o liudytojas jam atsakė, kad yra blaivus ir gali vairuoti. Jie nuvažiavo į mišką, pasivažinėjo, sustojo ir jis nulipo nuo keturračio, išgėrė 100 gramų degtinės, turėjo tokį mažą buteliuką. Parūkė. Tuo metu kaltinamasis sėdėjo keturračio priekyje, pasviręs į priekį ir pradėjo miegoti. Galvojo, kaip jį čia nuvežti namo, kad jis nenugriūtų. Tada atsisėdo gale ir prispaudė kojomis kaltinamąjį ir taip po truputį važiavo. Vėliau stipriau paspaudė greitį ir įvyko avarija, vėliau nieko neatsimena (2 t. b. l. 27).

11. Iš minėtų parodymų matyti, kad liudytojo ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nupasakota dienos įvykių chronologija skiriasi. Ikiteisminio tyrimo metu V. N. nemini apie tai, kad prieš važiuodami į mišką, jie tą dieną lankėsi parduotuvėje. Ikiteisminio tyrimo metu V. N. nurodė, kad miške gėrė alų, teisme teigė, kad miške gėrė degtinę. Taigi, liudytojo parodymai turi prieštaravimų.

12. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas J. G. nurodė, kad 2023 m. liepos 9 d. buvo savo namuose, vartojo alkoholį ir kartas nuo karto tai vienas, tai kitas žmogus ateidavo ir prašydavo pavažiuoti su keturračiu. Kartu su juo buvo V., pavardės nepamena, kuris taip pat paprašė pavažiuoti ir jie kartu su juo įvažiavo į mišką priešais (duomenys neskelbtini). Jis buvo gale, kaip keleivis. Sustojo ties kelio išsišakojimu miške. Jis išlipo iš keturračio ir rūkė, o jis atidarė galinę bagažinę ir pasiėmė ten buvusį alų ir išgėrė jį bei užrūkė, nuo keturračio nenulipo, nes vos ant kojų stovėjo. Ir pajautė, kad smarkiai yra girtas ir sėdėdamas ant keturračio prigulė ant bako, kuris yra priekyje. V. pasakė "J. aš tave davešiu namo". Jis toliau aplinkybes pamena miglotai. Pamena, kad sėdėjo priekyje, V. už jo, ir vairavo keturratį (b. l. 149). Apklaustas teisme nuteistasis duodamas parodymus ir atsakydamas į teismo klausimus parodė, kad įvykio dieną pas jį į svečius atvažiavo V. N.. Paprašė kaimyno, kad juos nuvežtų į parduotuvę. Nurodė, kad jie važiavo į parduotuvę tada, kai V. N. atvažiavo pas jį į svečius. Į parduotuvę važiavo po 10 val., gal 11 val. jau buvo. Apsipirkę grįžo atgal į jo kiemą, kieme pabuvo neilgai. Jo kieme stovėjo keturratis, V. N. paprašė jo pasivažinėti keturračiu. Kadangi jis turėjo ilgąjį savaitgalį, todėl vartojo alkoholinius gėrimus ir V. N. pasakė, kad jis prie vairo nesės, tada V. N. pasakė, kad jis vairuos. Jie nuvažiavo į mišką, ten sustojo, pastovėjo. Jiems važiuojant į mišką, J. G. sėdėjo gale. Turėjo dar išgerti, tai išgėrė. Vėliau jis parūkė, ir jį apėmė mieguistumas ir V. N. pasakė nelipk nuo keturračio, nes vėliau negalės jo užtempti atgal. Kaip jie važiavo toliau, jis neatsimena. V. N. sakė, kad jis priekyje gulėjo ant keturračio bako, o V. N. jį prilaikė kojomis. Prabudo jau po avarijos. Atsakydamas į teismo klausimus tvirtino, kad visą laiką sėdėjo ant keturračio, visgi nurodė, kad neatsimena, ar jie buvo nulipę nuo keturračio (1 t. b. l. 25-26).

13. Taigi, nuteistasis taip pat kaip ir V. N. važiavimą į parduotuvę paminėjo tik duodamas parodymus teisme, kas leidžia manyti, jog šią aplinkybę jie į parodymus įterpė po to, kai J. G. susipažino su kaltinamuoju aktu ir jame esančiais liudytojų parodymais. Viso proceso metu aiškinęs, kad nulipęs nuo keturračio nebuvo, tą tvirtinęs ir teisme, visgi vėliau teisme J. G. pripažino neatsimenantis, ar atvykę į mišką jie buvo nulipę nuo keturračio.

14. Teisėjų kolegija pažymi, jog nors eksperimentas patvirtino, jog toks važiavimo keturračiu būdas – nuteistajam palinkus prie bako, o V. N. sėdint už nuteistojo ir valdant keturratį, objektyviai įmanomas, ši nuteistojo ir V. N. iškelta versija prieštarauja ne tik kitiems byloje surinktiems įrodymams, tačiau ir paties nuteistojo iš karto po įvykio duotiems paaiškinimams.

15. Nuteistasis teisingai nurodo, jog iš karto po įvykio nurodė, jog vairavo ne jis, tačiau vaizdo įraše, darytame iš karto po įvykio, užfiksuota, jog J. G. net kelis kartus nurodė, kad sėdėjo gale (vaizdo įrašo „PSS-20230709-120929UTC+0300.mp4“ (toliau – vaizdo įrašas) 00.00.25-00.01.41 val.), o ne priekyje, kaip vėliau nuosekliai tvirtino viso proceso metu. Taip pat iš vaizdo įrašo matyti, jog įvykio vietoje V. N., atsakydamas į pareigūno klausimą, parodė, jog taip pat sėdėjo gale (vaizdo įrašo 00.18.15.18.21.val.). Taigi jau pačioje įvykio vietoje nuteistojo ir V. N. versijos dėl sėdėjimo keturratyje pozicijos buvo prieštaringos, abu tvirtino sėdėję gale. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad remiantis vaizdo įraše užfiksuotomis aplinkybėmis, nei pats nuteistasis, nei V. N., iš karto po įvykio nukentėjusiajai nurodžius, kad vairavo nuteistasis, tiek pareigūnui, tiek nukentėjusiajai nenurodo, kad jai susidarė klaidingas įspūdis bei nepateikė versijos, jog keturratį iš tiesų vairavo gale sėdėjęs V. N.. Atmestina ši versija ir dėl to, kad byloje esantys įrodymai paneigia tiek V. N. ir J. G. nurodytą aplinkybę, kad jie važiavo iš miško, tiek ir aplinkybę, jog nuteistasis prieš įvykį ir jo metu buvo tiek apgirtęs, jog objektyviai negalėtų valdyti keturračio.

16. Iš kitų objektų apžiūros protokolo matyti, kad E. N. pirmasis skambutis į BPC buvo 11.59 val. (1 t. b. l. 122). Remiantis ikiteisminio tyrimo duotais R. O. parodymais, ji parodė, kad dirba parduotuvėje „(duomenys neskelbtini)“, 2023 m. liepos 9 d. galimai po bažnyčios mišių, kurios būna 10.30 val., atėjo moteris, kuri pasakė, kad susidūrė lengvasis automobilis ir keturratis. Maždaug 15-20 min iki moteriai ateinant, į parduotuvę buvo atėjęs J. G., jo tos dienos būklės apibūdinti negali. Atsakydama į tyrėjos klausimą gali pasakyti, kad J. G. tikrai nebuvo taip vadinamojoje „komoje“, kad vos orientuotųsi (1 t. b. l. 111). Apklausta teisme R. O., duodama parodymus ir atsakydama į teismo klausimus parodė, kad po mišių, tai apie 12 val. atvažiavo J., nupirko alaus ir išvyko. Kaltinamasis parduotuvėje buvo su V. N.. Jie su kaltinamuoju nekalbėjo, buvo parduotuvėje daug žmonių. Kokia buvo kaltinamojo būklė, nežino. Parodė, kad jis ėjo, juokavo, mokėjo už prekes. Vėliau, praėjus apie 30 minučių, bet tiksliai pasakyti negalinti, į parduotuvę užėjusi moteris pranešė, kad įvyko eismo įvykis, tuomet dar nežinojo, kad jame dalyvavo J. G., apie tai jai pasakė vėliau atėję žmonės (2 t. b. l. 48). Remiantis R. G. teisme duotais paaiškinimais, kuriuos jis davė atsakydamas į prokurorės klausimus, šalutinis kelias, iš kurio jie išsuko, yra nuo parduotuvės (duomenys neskelbtini). Tuo keliu važiuojant miško nėra, ten yra ūkiniai pastatai (2 t. b. l. 45). Taigi, aptarti įrodymai patvirtina, kad nuteistasis prieš pat įvykį buvo parduotuvėje, o ne miške ir nebuvo tokios būklės, kaip jis ir V. N. nurodo. J. G. ne tik stovėjo, tačiau ir juokavo, mokėjo už prekes. Teigti, kad jis dėl jam nustatyto sunkaus girtumo laipsnio objektyviai negalėjo valdyti keturračio neleidžia ir jo elgesys iš karto po įvykio. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, vaizdo įraše užfiksuotos aplinkybės patvirtina, kad po eismo įvykio J. G. buvo sąmoningas, orientuotas, atsakinėjo į policijos pareigūnų klausimus, nurodė jiems savo anketinius ir kontaktinius duomenis (vardą, pavardę, gimimo datą, telefono numerį). Teisėjų kolegijos vertinimu, minėtų įrodymų visuma paneigia nuteistojo ir V. N. versiją, jog nuteistasis tiek prieš įvykį, tiek jo metu buvo tiek apsvaigęs nuo alkoholio, jog objektyviai negalėjo valdyti keturračio.

17. Remiantis iš karto po įvykio surašytu E. N. paaiškinimu, už vairo sėdėjo J. G. (1 t. b. l. 55). Apklausta įvykio dieną ji parodė, jog pastebėjo, kad keturratį vairavo jos pažįstamas J. G.. J. pradėjo sukti į dešinę, tačiau sukant paėmė per didelį sukimui spindulį ir išvažiavo į jos eismo juostą, tai yra į priešpriešinę <..>. J. bandė su ja tartis, prašė policijai nesakyti, kad vairavo jis, prašė nurodyti, kad vairavo jo draugas (1 t. b. l. 58). Papildomai apklausta 2023 m. rugpjūčio 9 d. E. N., atsakydama į tyrėjos klausimus, parodė, kad aiškiai matė, kad už keturračio vairo sėdėjo jai iš matymo pažįstamas J. G., būtent jo rankos buvo ant keturračio motociklo ir jį valdė <...>. Iki atvykstant medikams ir policijai kalbėjo su J.. Pokalbio metu J. ne vieną kartą jos prašė pasakyti, kad jis nevairavo, žadėjo sutvarkyti automobilį, sakė, kad negali prarasti teisių, nes susiję su darbu. <...> Taip pat E. N. nurodė, kad yra 1000 procentų užtikrinta, kad būtent J. vairavo keturratį ir sukėlė eismo įvykį, kurio metu pats susižalojo (1 t. b. l. 64-65). 2024 m. lapkričio 16 d. papildomai apklausta nurodė, kad lieka prie anksčiau duotų parodymų, nori pabrėžti, kad 2023 m. liepos 9 d., kai į jos automobilį įvažiavo J. vairuojamas keturratis, matė, jog priekyje sėdėjo J., o už jo jai nepažįstamas asmuo (kiek dabar žino V.) <...>, ji matė, kaip jie buvo išsidėstę (1 t. b. l. 68). Atsakydama į teismo klausimus taip pat nurodė, kad keturratį vairavo J. G., kuris normaliai sėdėjo ant keturračio, laikėsi rankomis už vairo. Taip pat ji nurodė, jog kaltinamasis prašė, kad ji nurodytų, kad V. N. buvo už vairo. Atsakydama į gynėjo klausimus patvirtino, jog matė, kad kaltinamasis sėdėjo priekyje ir vairavo keturratį, jis suko rankomis vairą (2 t. b. l. 46-47). Taigi nukentėjusioji nurodė ne tik mačiusi keturračio priekyje J. G., tačiau ir patvirtino, kad būtent jis valdė keturratį, o jos pozicija, kad keturratį vairavo J. G., buvo nuosekli viso proceso metu.

18. Aplinkybę, jog vairavo J. G., E. N. iš karto po įvykio nurodė tiek savo vyrui G. N. , tiek į įvykio vietą atvykusiam pareigūnui R. G.. Remiantis liudytojo G. N. teisme duotais parodymais, kuriuos jis davė atsakydamas į teismo klausimus, žmona paskambinusi pasakė, kad susidūrė su J. G. (2 t. b. l. 47). Iš esmės analogiškus parodymus liudytojas davė ir ikiteisminio tyrimo metu, tvirtindamas, kad paskambino žmona E. ir pasakė, kad pateko į avariją, kad J. išvažiavo ir susidūrė (1 t. b. l. 106). Remiantis R. G. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, įvykio vietoje iškart pabendravo su automobilio vairuotoja, kaip paaiškėjo tai E. N., ji paaiškino, kad važiavo pagrindiniu keliu ir į ją iš šalutinio į priekinę automobilio dalį atsitrenkė keturratis, kurį, pasak pranešėjos, vairavo J. G. (1 t. b. l. 116). Analogiškus parodymus R. G. davė ir teisme, jog Opel vairuotoja nurodė, kad keturratį vairavo J. G. (2 t. b. l. 45).

19. Aplinkybę, jog keturratį vairavo ne V. N., o nuteistasis, netiesiogiai patvirtina ir liudytojo G. N. ikiteisminio tyrimo metu nurodyta aplinkybė, jog kol tarnybos darė savo darbą atokiau stovėdami bendravo su tuo kitu vyriškiu, kuris buvo su J.. Jo pasiteiravo, kodėl jis nevairavo, o leido vairuoti tokiam girtam žmogui, ir šis atsakė, kad J. niekam neleidžia važinėtis su keturračiu (1 t. b. l. 106). Analogišką aplinkybę nurodė ir teisme, atsakydamas į teismo klausimus, jog, kai paguldė kaltinamąjį, jie kalbėjo su V. N. ir jo klausė, kodėl jis tokio stovio kaltinamajam leido vairuoti, V. N. nurodė, kad kaltinamasis niekam neduoda savo keturračio vairuoti (2 t. b. l. 47).

20. Taip pat aukščiau minėti nukentėjusiosios parodymai patvirtina, kad įvykio vietoje nuteistasis prašė nukentėjusiosios nurodyti, kad vairavo ne jis. Šią aplinkybę patvirtina: 1) G. N. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, jog J. norėjo, kad jie pasakytų, jog vairavo ne jis, o kitas asmuo; 2) G. N. teisme duoti parodymai, kuriuos jis davė atsakydamas į teismo klausimus, kad atvažiavus į įvykio vietą kaltinamasis labai jį kvietė, prašė, kad jis prieitų. Kai priėjo, J. G. pradėjo jo prašyti, kad jo žmona pasakytų, kad vairavo ne jis, o V. N..

21. Nors apeliantas tvirtina, kad pastangos susitarti nepatvirtina jo kaltės dėl eismo įvykio, nes siekiama susitarti su nukentėjusiais, nurodo, kad tai kažkuria prasme pateisinamas elgesys patekus į autoavariją, visgi E. N. ir G. N. parodymai patvirtina, kad nuteistasis įvykio vietoje nenorėjo prisiimti atsakomybės ir vertė kaltę kitam asmeniui, o vaizdo įrašas aiškiai patvirtina situacijos kontekstą. Iš vaizdo įrašo aiškiai matyti, jog pareigūnas R. G. paklausia J. G., kodėl šis neblaivus važinėja, šis neigia. Pareigūnui atsakius, jog nukentėjusioji sako, kad vairavo jis, nuteistasis nurodo, kad jis gale sėdėjo, pareigūnas dar kartą perklausia E. N., ar iš tiesų J. G. vairavo, tuomet nuteistasis pasuka galvą į nukentėjusios pusę prašančiu tonu sakydamas „Nu E., nu“, E. N. atsako, ar šis suprantantis, kad ji su vaikais galėjo važiuoti, tuomet nuteistasis vėl pakartoja „Nu E. nu“, pareigūnui įspėjus, kad viskas filmuojama, J. G. prašymus nutraukia ir pučia į alkotesterį (vaizdo įrašo 00.00.40-00.01.16 val.). Taigi, vaizdo įraše aiškiai matyti, kad nuteistasis iš karto po įvykio ne bandė susitarti (pavyzdžiui dėl žalos atlyginimo, pretenzijų neturėjimo), o kreipėsi į nukentėjusiąją, prašydamas jos, pareigūnui patvirtinti jo versiją, kad vairavo ne jis, nukentėjusiosios įkalbinėjimus nutraukė tik perspėtas pareigūno.

22. Nagrinėjamu atveju nuteistasis kvestionuoja E. N. parodymų patikimumą, remdamasis tuo, kad: 1) ji negalėjo nurodyti, kokiu atstumu ji pastebėjo keturratį, nors susidūrimo, kuris truko sekundžių dalis, detales nurodo detaliai; 2) ji pažinojo J. G., kuris sėdėjo keturračio priekyje, galimai laikėsi už vairo, todėl jai ir susidarė įspūdis, kad nuteistasis vairavo keturratį; 3) ant keturračio vienam asmeniui sėdint priekyje, o kitam už nugaros, sunku nustatyti, kas iš tiesų jį vairuoja, todėl šių parodymų suabsoliutinti negalima.

23. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėti argumentai nesudaro pagrindo abejoti E. N. parodymų patikimumu ar spręsti, jog ji suklydo dėl keturratį vairavusio asmens. Ta aplinkybė, jog liudytoja negalėjo nurodyti tikslaus atstumo, kuomet pastebėjo keturratį, tik patvirtina, jog ji pasakoja tik tas aplinkybes, dėl kurių tikrumo yra įsitikinusi ir nebando išgalvoti aplinkybių, kurių nežino. Be to, nukentėjusiajai situacija buvo netikėta, kas taip pat daro įtaką gebėjimui detaliai įsiminti visas įvykio aplinkybes. Nors nuteistasis nurodo, kad nukentėjusioji detaliai įvardija susidūrimo, kuris truko sekundžių dalis, detales, tačiau jokių nukentėjusiosios nurodytų susidūrimo detalių neginčija. Gi jos parodymus dėl susidūrimo aplinkybių ir to, jog ji aiškiai matė, kas vairavo keturratį, patvirtina ir transporto priemonių apžiūros protokoluose užfiksuoti jų apgadinimai, kurie aptarti skundžiamame nuosprendyje (nuosprendžio 10 lapas 2 pastraipa), todėl teisėjų kolegija tų pačių argumentų nekartoja. Kaip jau minėta, nukentėjusioji nurodė ne tik mačiusi keturračio priekyje J. G., tačiau ir patvirtino, kad būtent jis valdė keturratį. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliaciniame skunde nurodomas nuteistojo argumentas, kad jis galimai laikėsi už vairo, prieštarauja jo ir V. N. iškeltai versijai, kurią jie demonstravo parodymų patikrinimo vietoje ir eksperimento metu. Eksperimento protokole užfiksuota tokia J. G. pozicija, jog rankos laikomos ant keturračio bako, o ne vairo, tai patvirtina ir eksperimento specialiajame priede esančios nuotraukos (1 t. b. l. 95). Iš V. N. parodymų patikrinimo vietoje protokolo specialiajame priede esančios nuotraukos Nr. 2 matyti, jog rodydamas, kaip įvykio metu sėdėjo J. G., V. N. rankas yra padėjęs ant bako (1 t. b. l. 93) J. G. parodymų patikrinimo vietoje specialiajame priede esančioje nuotraukoje Nr. 2 matyti, jog nuteistasis rodydamas, kaip sėdėjo ant keturračio, taip pat rankas, tik šiek tiek kitu būdu, yra padėjęs ant bako, o ne vairo (1 t. b. l. 161). Taigi, skundo argumentas dėl neteisingo nukentėjusiajai susidaryto įspūdžio dėl keturračio vairavimo atmestinas. Tuo pačiu apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog aplinkybę, kad nukentėjusioji galėjo suklysti dėl vairavusio asmens, visiškai eliminuoja parodymų patikrinimo vietoje ir eksperimento metu V. N. ir J. G. pademonstruota įvykio metu buvusi nuteistojo sėdėjimo pozicija ant keturračio, iš kurios aiškiai matyti, kad nuteistojo galva tokiu atveju yra nulenkta žemyn. Jeigu nuteistasis ir V. N. būtų važiavę tokiu būdu, nukentėjusioji būtų aiškiai mačiusi, jog priekyje sėdintis asmuo tik palinkęs prie bako, tačiau nevaldo keturračio. Gi nukentėjusioji užtikrintai nurodė, kad J. G. rankos buvo ant vairo ir jį sukiojo, jis valdė keturratį.

24. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje ne tik nėra jokių duomenų, patvirtinančių nukentėjusiosios suinteresuotumą bylos baigtimi, tačiau vaizdo įraše užfiksuota, jog iš pradžių E. N. surašiusi paaiškinimą nenurodė, kas vairavo keturratį, pareigūnui paprašius užrašyti, kas vairavo keturratį, nukentėjusioji perklausia „rašyt viską čia“?, pareigūnui nurodžius „tai aišku, kam jums slėpti“, nukentėjusioji atsako „bijau, kad namo nepadegtų“ (vaizdo įrašo 00.20.40-00.20.55 val.). Tai patvirtina, kad nukentėjusioji bijojo nuteistojo reakcijos, todėl akivaizdu, jog nebūdama užtikrinta savo parodymais ar, juolab, keturratį vairavus V. N., ji nebūtų nurodžiusi nuteistojo kaip vairuotojo.

25. Taip pat teisėjų kolegija pažymi, jog priešingai nei tvirtina apeliantas, nei R. G., nei G. N. parodymai nepatvirtina, kad keturratį vairavo V. N.. Abu šie liudytojai tiesiogiai įvykio nematė, todėl jų parodymai dėl aplinkybės, kas vairavo keturratį, yra išvestiniai, kurių šaltiniu yra įvykio vietoje dalyvavę asmenys, šiuo atveju E. N., J. G. ir V. N.. Tiek G. N., tiek R. G. parodymai patvirtina, jog nukentėjusioji jiems nurodė, kad vairavo nuteistasis. Tai, kad remiantis G. N. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, J. norėjo, kad jie pasakytų, jog vairavo ne jis, o kitas asmuo, teisme duoti G. N. paaiškinimai, kuriuos jis davė atsakydamas į teismo klausimus, jog atvažiavus į įvykio vietą kaltinamasis labai jį kvietė, prašė, kad jis prieitų. Kai priėjo, J. G. pradėjo jo prašyti, kad jo žmona pasakytų, kad vairavo ne jis, o V. N.. (1 t. b. l. 106; 2 t. b. l. 47), bei aplinkybė, jog remiantis V. G. parodymais, nuteistasis R. G. įvykio vietoje paaiškino, kad keturračio nevairavo, o vairavo keleivis, bei teisme duoti parodymai, kuriuos jis davė atsakydamas į teismo klausimus, jog J. G. nurodė, kad vairavo V. N. (1 t. b. l. 116; 2 t. b. l. 45), nesudaro pagrindo teigti, jog šių liudytojų parodymai patvirtina, jog vairavo V. N..

26. Apelianto teiginys, jog aiškinantis įvykio aplinkybes V. N. patvirtino, jog keturratį vairavo jis, atmestinas. Visų pirma teisėjų kolegija pažymi, jog iš karto po įvykio darytuose vaizdo įrašuose (tiek vaizdo įraše PSS-20230709-120929UTC+0300, tiek „PSS-20230709-123930UTC+0300“) matyti, jog V. N. niekada nenurodė, kad keturratį vairavo būtent jis, o toliau pateikiami įrodymai patvirtina, kad įvykio vietoje kaip keturratį vairavusį asmenį jis nurodė J. G.. Iš liudytojo R. G. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų matyti, jog pabendravus su keleiviu V. N., šis nurodė, kad keturratį vairavo J. G., o jis sėdėjo už jo keturračio gale, važiuojant J. G. nepastebėjo pagrindiniu keliu važiavusio automobilio ir atsitrenkė į jį (1 t. b. l. 116). Analogiškus parodymus R. G. davė ir teisme, nurodydamas, kad V. N. irgi pasakė, kad vairavo J. G.. <..> Atsakydamas į teismo klausimus, nurodė, kad jie uždavė klausimą, kas iš tikrųjų vairavo, bet V. N. nenorėjo su jais kalbėtis, bet kažkaip išsirutuliavo pokalbis ir jis pasakė, kad vairavo J. G. (2 t. b. l. 45). Taigi remiantis R. G. parodymais, V. N. vairuotoju įvardijo ne save, o J. G.. Nors apeliantas nurodo, kad R. G. parodymai vertinami kritiškai, aukščiau minėtus R. G. parodymus šioje dalyje patvirtina vaizdo įraše užfiksuotas R. G. ir V. N. pokalbis.

27. Iš vaizdo įrašo matyti, jog pareigūnei užsirašinėjant V. N. paso duomenis, R. G. uždavė šiam keletą klausimų. Iš pradžių paklausė „ be šalmo važiavot, be nieko“?, V. N. atsako “jo be šalmo“, tuomet R. G. klausia „ o kodėl jis (pastaba: turimas omenyje J. G.) taip iššoko, nepastebėjo ką“, V. N. atsako „turbūt nepastebėjo“ (vaizdo įrašo 00.17.45-00.18.21.val.). Šios aplinkybės patvirtina, kad iš karto po įvykio klausinėjant apie įvykio priežastį, V. N. neginčijo, jog vairavo J. G. bei nenurodė, kad vairavo jis (V. N.). Iš V. N. pokalbio su pareigūnu konteksto akivaizdu, kad V. N. kalba apie nuteistąjį, kaip apie vairavusį asmenį. Aptartų aplinkybių pagrindu, skundo argumentas, kad R. G. ir G. N. parodymai patvirtina, jog vairavo V. N., atmestinas.

28. Apeliantas pagrįstai nurodo, jog R. G. įvykio vietoje padėjo V. N. suformuluoti paaiškinimo tekstą, tačiau šiuo atveju svarbus ir situacijos kontekstas. Iš vaizdo įrašo „PSS-20230709-123930UTC+0300“ (00.04.00 val.-00.05.00 val.) matyti, jog paaiškinimas buvo rašomas skubiai, nes medikai norėjo vežti V. N. į ligoninę, gi pačiam V. N. paaiškinimą rašyti sekėsi sunkiai. Taigi tokie policijos pareigūno veiksmai buvo nulemti siekio, kad pačiam V. N. kuo skubiau būtų suteikta medicininė pagalba. Pirmosios instancijos teismas minėtu paaiškinimu pagrįstai nesivadovavo, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į paaiškinimo rašymo aplinkybes, tai nesudaro pagrindo R. G. parodymų vertinti kritiškai.

29. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2024 m. balandžio 24 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo jo naikinti, todėl apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

Nuteistojo J. G. (J. G.) apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

TeisėjaiAudrius CininasJulita Dabulskytė – RaizgienėDaiva Kazlauskienė