Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2020-07-16 · Administracinė byla Nr. eI2-3466-809/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2020-07-16
Bylos Nr.
eI2-3466-809/2020
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01550-2020-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) atmestas
Teisėjai
Eglė Žulytė-Janulionienė (pirm.), Asta Adamonytė-Šipkauskienė, Violeta Petkevičienė
Pareiškėjas
A. D.
Atsakovas
Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Advokatai
Dovydas Raišutis
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI2-3466-809/2020Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01550-2020-8Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. liepos 16 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės, Violetos Petkevičienės ir Eglės Žulytės-Janulionienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokato padėjėjui Dovydui Raišučiui,atsakovo atstovui Dariui Juodeliui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. D. (O. D.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. D. (O. D.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašo pripažinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2020 m. kovo 17 d. sprendimą Nr. (15/5-9) 4U-212 „Dėl draudimo Ukrainos piliečiui O. D. atvykti į Lietuvos Respubliką” (toliau – ir Sprendimas) neteisėtu ir jį panaikinti.

Pareiškėjas nurodo, kad Migracijos departamentas priimdamas ginčijamą Sprendimą atliko grubius procesinius pažeidimus pareiškėjo atžvilgiu. Pareiškėjo teigimu, 2020 m. vasario 28 d. Migracijos departamente su juo nepagarbiai elgėsi dėl ko pareiškėjas ilgą laiką juto papildomą psichologinį stresą. Pareiškėjas negavo Sprendimo ir nebuvo supažindintas su jo motyvais. Pareiškėjui buvo nurodyta išvykti iš Lietuvos teritorijos iki 2020 m. kovo 9 d., o pareiškėjas išvyko 2020 m. kovo 7 d., todėl pareiškėjas jokio pažeidimo nepadarė, todėl Sprendimas yra neteisėtas.

Pareiškėjo nuomone, atsakovas siekė procedūriškai sudaryti pareiškėjui vaizdą, kad jis gavo ne Sprendimą, o paprastą bendro pobūdžio pranešimą ir į jį nesureaguotų, kadangi pranešimą atsiuntė neregistruota siunta. Pareiškėjui Pranešimas buvo pateiktas tik lietuvių kalba, nors atsakovas privalo dokumentus išversti į rusų kalbą

Šalies argumentai

Pareiškėjas nurodo, jog jis turi įmonę UAB „Vipstana“ (jis yra bendrovės direktorius ir akcininkas), kurios veikla yra susijusi su pavežėjo automobilių veikla. Pareiškėjas akcentuoja, jog nebūdamas Lietuvoje negali toliau plėtoti verslo ryšių su Lietuvoje esančiais verslo partneriais. Atsakovas neįvertino jo ekonominio ryšio su Lietuvos Respublika.

Pareiškėjo įsitikinimu, atsakovas piktnaudžiauja savo diskrecijos teise siekiant pareiškėjo neįleisti į Lietuvos Respublikos teritoriją, be to, konkrečiai nenurodo kokiu pagrindu jis yra neįleidžiamas.

Pareiškėjui neaišku, kodėl jo buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui, todėl Sprendimas negali būti pripažintas teisėtu vien ir dėl šios priežasties.

Atsiliepimas

Atsakovas Migracijos departamentas pateikė atsiliepimą į skundą, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Migracijos departamentas nurodė, kad atsakovas išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą išduoti nacionalinę vizą, nustatė, kad įvertinus nustatytų aplinkybių visumą, kyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų, sąžiningo siekio užsiimti teisėta veikla, kaip UAB „Vipstana“ akcininkui ir direktoriui, o pareiškėjo pateikti su bendrove susiję dokumentai šio siekio savaime nepatvirtina ir kelia įtarimų, kad buvo sudaryti tik siekiant atitikti reikalavimus nacionalinei vizai gauti, o ne realios įmonės veiklos vykdymui ir nustatytų aplinkybių visuma sudaro rimtą pagrindą manyti, kad nacionalinei vizai gauti buvo pateikti tikrovės (gyvenimiškos realybės ir faktinės situacijos) neatitinkantys duomenys. Atsižvelgiant į tai, atsakovas 2020 m. vasario 27 d. priėmė sprendimą Nr. (15/4-1) 17I-59 atsisakyti išduoti nacionalinę vizą pareiškėjui.

Pažymi, kad pareiškėjas paskutinį kartą į Lietuvos Respubliką atvyko 2019 m. gruodžio 14 d. turėdamas biometrinį Ukrainos piliečio pasą. Užsienietis yra išbuvęs daugiau nei 90 dienų per 180 dienų laikotarpį (kontrolės dienai užsienietis išbuvęs 160 dienų). Nuo 2019 m. gruodžio 21 d. pareiškėjas Lietuvos Respublikoje gyveno neteisėtai (70 dienų), pasibaigus beviziam režimui. Atsakovas priėmė sprendimą Nr. SP9-21-38 dėl pareiškėjo grąžinimo į užsienio valstybę, kuriuo pareiškėjas įpareigotas savanoriškai išvykti į Ukrainą per 10 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2020 m. kovo 9 d. Pareiškėjas 2020 m. kovo 7 d. išvyko iš Lietuvos Respublikos. Migracijos departamentas 2019 m. vasario 7 d. priėmė sprendimą Nr. (15/5-2) 50U-243 panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu (įmonė ar užsienietis neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1, 2(1) ar 2(2) punktuose nustatytų reikalavimų, o Bendrovės darbuotojų įdarbinimas yra fiktyvus). Šiame sprendime nurodyta, kad pareiškėjas neužsiėmė teisėta veikla UAB “Advesa“, o tik imitavo įmonės vykdomą veiklą (įmonė neturi patalpų, kuriose vykdo veiklą, joje nėra visą darbo laiką dirbančių darbuotojų, nevykdo finansinių įsipareigojimų ir kt.). Šiame sprendime konstatuota, kad pareiškėjas teisėtos veiklos pagrindu siekė gauti leidimą laikinai gyventi, o ne užsiimti realia teisėta veikla Lietuvoje, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad įmonė, kurios dalyvis yra užsienietis, yra fiktyvi.

Atsakovas nurodo, jog buvo įvertinta tai, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką remiantis tuo, kad jam atsisakyta išduoti vizą ir jis buvo grąžintas į užsienio valstybę, nes nesilaikė teisės aktų, nustatančių trečiųjų šalių piliečių atvykimo, buvimo ir išvykimo tvarką, reikalavimų.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas palaikė skundą jame išdėstytais motyvais, prašė teismo skundą tenkinti.

Atsiliepimas

Teismo posėdyje atsakovo atstovas palaikė atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento 2020 m. kovo 17 d. sprendimo Nr. (15/5-9) 4U-212 „Dėl draudimo Ukrainos piliečiui O. D. atvykti į Lietuvos Respubliką“, kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2019 m. lapkričio 28 d. pareiškėjas pateikė prašymą išduoti nacionalinę vizą. Pareiškėjas yra UAB „Vipstana“ akcininkas ir direktorius.

Atsakovas 2020 m. vasario 27 d. priėmė sprendimą Nr. (15/4-1) 17I-59 atsisakyti išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą, kadangi kyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų, sąžiningo siekio užsiimti teisėta veikla, kaip UAB „Vipstana“ akcininkui ir direktoriui, o pareiškėjo pateikti su bendrove susiję dokumentai šio siekio savaime nepatvirtina ir kelia įtarimų, kad buvo sudaryti tik siekiant atitikti reikalavimus nacionalinei vizai gauti, o ne realios įmonės veiklos vykdymui ir nustatytų aplinkybių visuma sudaro rimtą pagrindą manyti, kad nacionalinei vizai gauti buvo pateikti tikrovės (gyvenimiškos realybės ir faktinės situacijos) neatitinkantys duomenys.

Pareiškėjas paskutinį kartą į Lietuvos Respubliką atvyko 2019 m. gruodžio 14 d. turėdamas biometrinį Ukrainos piliečio pasą. Atsakovas nustatė, jog užsienietis yra išbuvęs Lietuvoje daugiau nei 90 dienų per 180 dienų laikotarpį (kontrolės dienai užsienietis buvo išbuvęs 160 dienų), t.y. nuo 2019 m. gruodžio 21 d. pareiškėjas Lietuvos Respublikoje (70 dienų) gyveno neteisėtai, pasibaigus beviziam režimui.

Migracijos departamentas 2019 m. vasario 7 d. priėmė sprendimą „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Ukrainos piliečiui O. D. panaikinimo“ Nr. (15/5-2) 50U-243. Minėtas sprendimas (panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje) buvo priimtas, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu (įmonė ar užsienietis neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1, 2(1) ar 2(2) punktuose nustatytų reikalavimų, o bendrovės darbuotojų įdarbinimas yra fiktyvus). Šiame sprendime nurodyta, kad pareiškėjas neužsiėmė teisėta veikla UAB “Advesa“, o tik imitavo įmonės vykdomą veiklą (įmonė neturi patalpų, kuriose vykdo veiklą, joje nėra visą darbo laiką dirbančių darbuotojų, nevykdo finansinių įsipareigojimų ir t.t.). Taip pat sprendime konstatuota, kad pareiškėjas teisėtos veiklos pagrindu siekė gauti leidimą laikinai gyventi, o ne užsiimti realia teisėta veikla Lietuvoje, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad įmonė, kurios dalyvis yra užsienietis, yra fiktyvi.

Pareiškėjas pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui (toliau – ir VAAT) dėl Migracijos departamento 2019 m. vasario 7 d. sprendimo Nr. (15/5-2) 50U-243 panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. VAAT 2019 m. birželio 27 d. sprendimu (administracinė byla Nr. eI-2497-281/2019) pareiškėjo skundą atmetė. Dėl minėto VAAT sprendimo pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuris 2019 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Atsakovas 2020 m. vasario 28 d. priėmė sprendimą Nr. SP9-21-38 dėl pareiškėjo grąžinimo į užsienio valstybę, kuriuo pareiškėjas įpareigotas savanoriškai išvykti į Ukrainą per 10 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2020 m. kovo 9 d. Pareiškėjas 2020 m. kovo 7 d. išvyko iš Lietuvos Respublikos.

2020 m. kovo 17 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2021 m. kovo 17 d.

Užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio suteikimo, integracijos ir natūralizacijos, sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką. Pagal Įstatymo 133 straipsnio 1 dalį, užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą, kuris buvo grąžintas į užsienio valstybę, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Įstatymo 133 straipsnio 6 dalimi numatyta, kad pagal kurią Europos Sąjungos valstybės narės piliečiui ir (arba) jo šeimos nariui arba kitam asmeniui, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi laisvo asmenų judėjimo teise, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui tik tuo atveju, jeigu jo atvykimas į Lietuvos Respubliką ir buvimas joje gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Trečiųjų šalių piliečių atvykimo, buvimo ir išvykimo tvarką taip pat reglamentuoja Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (toliau – ir Taisyklės) 4, 5, 6, 15, 16 ir 20 punktai, 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (toliau – ir SIS II reglamentas) 24 straipsnio 1 ir 3 dalys, Migracijos departamento Kontrolės skyriaus nuostatų, patvirtintų Migracijos departamento direktoriaus 2019 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. 3K-96, 8.17, 8.18, 8.20 ir 11.4 punktai, Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Tvarka) 5 punktas.

Pareiškėjo atstovo teigimu, Migracijos departamentas pareiškėją įpareigojo savanoriškai išvykti į Ukrainą per 10 dienų nuo Migracijos departamento 2020 m. vasario 28 d. sprendimo Nr. SP9-21-38 (dėl pareiškėjo grąžinimo į užsienio valstybę įteikimo dienos), t. y. iki 2020 m. kovo 9 d. Pareiškėjas akcentuoja, jog jis dar iki atsakovo nustatytos datos, t. y. 2020 m. kovo 7 d. išvyko iš Lietuvos Respublikos į Ukrainą, kas tik patvirtina, jog anot pareiškėjo, jis savalaikiai įvykdė atsakovo reikalavimą dėl jo išvykimo ir jokių teisės aktų reikalavimų nepažeidė. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, jog pareiškėjas paskutinį kartą į Lietuvos Respubliką atvyko 2019 m. gruodžio 14 d. turėdamas biometrinį Ukrainos piliečio pasą. Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjas yra išbuvęs Lietuvoje daugiau nei 90 dienų per 180 dienų laikotarpį, t. y. nuo 2019 m. gruodžio 21 d. pareiškėjas Lietuvos Respublikoje gyveno neteisėtai 70 dienų, pasibaigus beviziam režimui. Taigi, atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti vizą ir jis buvo grąžintas į užsienio valstybę, nes nesilaikė teisės aktų, nustatančių trečiųjų šalių piliečių atvykimo, buvimo ir išvykimo tvarką, reikalavimų bei į Migracijos departamento įsiteisėjusį 2019 m. vasario 7 d. sprendimą „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Ukrainos piliečiui O. D. panaikinimo“ Nr. (15/5-2) 50U-243, darytina išvada, jog Migracijos departamentas pagrįstai priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo uždrausta pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2021 m. kovo 17 d. Teisėjų kolegijos vertinimu, Migracijos departamentas objektyviai, visapusiškai ir propocingai įvertino su pareiškėju susijusias faktines aplinkybes (priežastis, dėl kurių pareiškėjui atsisakyta išduoti vizą bei pareiškėjo grąžinimą į užsienio valstybę; pareiškėjo neteisėtą Lietuvos Respublikoje ir (ar) kitose Šengeno erdvės valstybėse būtą laiką; pareiškėjo šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturėjimą ir kt.) bei teisės aktų nuostatas (Tvarkos 20.1 punktą; Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 3, 4, 5 ar 6 punktus ir kt.) ir pagrįstai nustatė O. D. ne maksimalų draudimo atvykti laikotarpį (5 metai), o 1 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį.

Atkreiptinas dėmesys į tai, jog ginčijamame Sprendime, priešingai nei teigia pareiškėjas, buvo įvertinta pareiškėjo sąsaja su UAB „Vipstana“. LVAT yra pažymėjęs, kad užsieniečio buvimas ne Lietuvos Respublikoje netrukdo sėkmingai valdyti įmonės (žr., pvz. administracinė byla Nr. A858-2720/2014). Be to, teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nesuteikiama automatiškai ir įgyjama, tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus. Taigi, draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką savaime neužkerta kelio pareiškėjui dalyvauti įmonės veikloje, pavyzdžiui, pasitelkus įgaliotus atstovus arba nuotoliniu būdu.

Pastebėtina, jog pagal Taisyklių 28 punktą, duomenys iš sąrašo išbraukiami gavus institucijos teikimą arba motyvuotą užsieniečio prašymą. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas nėra pateikęs motyvuoto prašymo, todėl atsakovui nebuvo pagrindo vykdyti pareiškėjo išbraukimo procedūros.

Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą tvarką, vadovaujantis Taisyklių 20 punktu, užsienietis apie priimtą sprendimą uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką informuojamas Migracijos departamento raštišku pranešimu, kuris ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo šio sprendimo priėmimo užsieniečiui išsiunčiamas paštu arba elektroninėmis priemonėmis, jeigu yra žinoma užsieniečio gyvenamoji vieta ar jo elektroninio pašto adresas ir nėra įstatymo 133 straipsnio 10 dalyje nurodytų priežasčių, dėl kurių informacija užsieniečiui neteikiama. Raštiškame pranešime užsieniečiui nurodoma sprendimo uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką priėmimo data, numeris, uždraudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindas, sprendimą priėmęs subjektas, draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas ir sprendimo apskundimo tvarka. Į bylą pateikti duomenys patvirtina, jog Migracijos departamentas vadovaudamasis Taisyklėse nustatyta tvarka 2020 m. kovo 17 d. pareiškėjui adresu (duomenys neskelbtini), išsiuntė pranešimą dėl priimto sprendimo (2020 m. kovo 17 d. raštas Nr. (15/5-9) 10K-10971). Be to, pažymėtina, jog nors pareiškėjas teigia, kad Migracijos departamentas pažeidė jo procesines teises (negavo Sprendimo, Sprendimas nebuvo išverstas į jam suprantamą kalbą), tačiau tai nesutrukdė pareiškėjui kreiptis į teismą ginčijant Sprendimą.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad skundžiamas Sprendimas yra tinkamai pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis (VAĮ 8 straipsnio 1 dalis), atitinka nuosekliai formuojamą LVAT praktiką panašaus pobūdžio bylose, priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, todėl nėra pagrindo jo naikinti. Teismas nenustatė kitų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 2 dalyje nustatytų aktų panaikinimo pagrindų. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti pareiškėjo skunde nurodomais ar kitais motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą turi ta proceso šalis, kurios naudai priimamas sprendimas. Nagrinėjamoje byloje atmetus pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą, nėra pagrindo priteisti pareiškėjui bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl dėl jų teismas nepasisako. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994-04-19 sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997-12-19 sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 1–4 dalimis,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. D. (O. D.) skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjos Asta Adamonytė-ŠipkauskienėVioleta PetkevičienėEglė Žulytė-Janulionienė