Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2013-12-30 · Administracinė byla Nr. A-146-1740-13

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-12-30
Bylos Nr.
A-146-1740-13
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03168-2012-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Stasys Gagys (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.), Romanas Klišauskas
Atsakovas
Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos
Pareiškėjas
Č. G.
Administracinė byla Nr. A146-1740/2013Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03168-2012-6Procesinio sprendimo kategorija 62; 81 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. gruodžio 30 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Č. G. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo, neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo, neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas Č. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–5) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir atsakovas) 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. 12-01-1797; 2) priteisti solidariai iš Krašto apsaugos ministerijos ir Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir Krašto apsaugos ministerija) neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 30 267,59 Lt; 3) priteisti solidariai iš atsakovų 5 000 Lt neturtinę žalą; 4) įpareigoti atsakovus mokėti Krašto apsaugos ministerijos 2008 m. gruodžio 3 d. sprendimu Nr. 2484 paskirtą 1 549,60 Lt valstybinę pensiją.

Pareiškėjas paaiškino, kad Krašto apsaugos ministro 2008 m. gruodžio 3 d. įsakymu jam paskirta 1 549,60 Lt per mėnesį pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą (toliau – ir valstybinė pensija). Paskirta valstybinė pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 ir 5 straipsnio nuostatas buvo sumažinta du kartus, t.y. iki 968,30 Lt, po to, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas dirbo, sumažinta iki 650 Lt. Dėl šios priežasties nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. susidarė 30 267,59 Lt valstybinės pensijos nepriemoka. Pareiškėjas 2012 m. lapkričio 9 d. kreipėsi į Krašto apsaugos ministeriją, prašydamas išmokėti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, tačiau atsakovas 2012 m. gruodžio 4 d. priėmė sprendimą Nr. 12-01-1797, kuriame nurodė, kad neišmokėta valstybinės pensijos dalis nebus grąžinta.

Pareiškėjas savo reikalavimus grindė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) jurisprudencija, kurioje ne kartą konstatuota, kad valstybei įstatymu nustačius tam tikrą pensinį aprūpinimą, valstybei kyla pareiga jį garantuoti tokiais pagrindais ir dydžiais, kurie nustatyti įstatyme, o asmenys, atitinkantys įstatyme nustatytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė jiems skirtų šią pensiją ir mokėtų (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 23 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d. ir kt. nutarimai). Kai įstatymu nustatyta pensija yra paskirta ir mokama, ši asmens teisė ir teisėtas lūkestis yra sietini ir su šio asmens nuosavybės teisių apsauga (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 48 straipsnio 1 daliai. Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d. Atsižvelgdamas į tai, kad valstybėje iki šiol nepriimtas joks teisės aktas, kuris reglamentuotų neišmokėtos valstybinės pensijos dalies grąžinimo tvarką, pareiškėjas prašė, kad dėl neišmokėtos pensijos dalies grąžinimo išspręstų teismas.

Atsakovai Krašto apsaugos ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Krašto apsaugos ministerijos, prašė administracinę bylą nutraukti, o jei byla nebus nutraukta, – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 15–19) atsakovai paaiškino, kad Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinus, jog Laikinojo įstatymo 5 straipsnyje nustatytas valstybinių pensijų ribojimas prieštarauja Konstitucijai, nuo šio nutarimo įsigaliojimo (2012 m. rugsėjo 1 d.) Krašto apsaugos ministerija Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų pareiškėjui netaikė. Pareiškėjas skunde nereiškia pretenzijų dėl pensijos mokėjimo nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. Reikalavimas priteisti 30 267,59 Lt neišmokėtos valstybinės pensijos dalies pareikštas dėl laikotarpio nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d., kuriuo buvo taikytos Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo. Pareiškėjas teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais neginčijo 2010 m. gegužės 4 d. sprendimo Nr. 12-01-854 ir iki 2012 m. lapkričio 9 d. neteikė skundų (prašymų), nors 2012 m. rugsėjo 1 d. pensijos mokėjimai pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį buvo baigti galutinai. Pareiškėjas praleido įstatymo nustatytą skundo pateikimo teismui terminą ir neprašo jo atnaujinti, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 6 punktu, byla nutrauktina.

Pasisakydami dėl ginčo esmės, atsakovai teigė, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti 30 267,59 Lt neišmokėtą valstybinės pensijos dalį yra nepagrįstas. Pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis buvo neišmokėta ne dėl Krašto apsaugos ministerijos kaltės, o dėl to, kad Lietuvos Respublikos Seimo buvo nustatytas teisinis reguliavimas, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl pensijos nepriemoka negali būti priteista iš Krašto apsaugos ministerijos. Įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Nagrinėdama pareiškėjo prašymą dėl neišmokėtos pensijos dalies išmokėjimo Krašto apsaugos ministerija veikė pagal kompetenciją teisės aktų nustatyta tvarka ir pareiškėjo prašymą dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo atmetė pagrįstai. Pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo yra išvestinis ir nepagrįstas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 12 d. sprendimu (b. l. 42–48) pareiškėjo Č. G. skundą tenkino iš dalies: priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Krašto apsaugos ministerijos, neišmokėtą nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį - 20 969,99 Lt. Likusią skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Krašto apsaugos ministerijos valstybės sekretoriaus 2009 m. rugsėjo 22 d. sprendimu Nr. VP-4 pareiškėjui nuo 2009 m. sausio 1 d. paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą – 1 549,60 Lt per mėnesį (b. l. 26). Krašto apsaugos ministerija 2010 m. vasario 4 d. raštu Nr. 12-01-204 informavo pareiškėją, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojo 2009 m. gruodžio 9 d. priimtas Laikinasis įstatymas, todėl, vadovaujantis šio įstatymo ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Valstybinių pensijų įstatymas) 3 straipsnio 3 dalimi, perskaičiuojamas pareiškėjui paskirtos pensijos dydis, perskaičiuota pensija už sausio mėnesį bus išmokėta iki kovo mėnesio pabaigos. Vadovaudamasis Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsniais, Krašto apsaugos ministerijos kancleris potvarkiu Nr. PE-533 nustatė pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. mokėtinos pensijos dydį (b. l. 27–28). Pareiškėjas, nesutikdamas su perskaičiuota ir nuo 2010 m. sausio 1 d. mokama sumažinta pensija, Krašto apsaugos ministerijai pateikė 2010 m. balandžio 13 d. prašymą išmokėti jam neišmokėtą pensijos dalį (b. l. 29). Atsakovas 2010 m. gegužės 4 d. sprendimu Nr. 12-01-854 pareiškėjo prašymo netenkino (b. l. 31–32). Pareiškėjas pateikė atsakovui 2010 m. gegužės 26 d. prašymą, kuriuo prašė pateikti pagal Laikinąjį įstatymą apskaičiuotą ir mokamą valstybinę pensiją už 2010 m. sausio – balandžio mėnesius (b. l. 34). Atsakovas 2010 m. gegužės 28 d. raštu Nr. PAS-366 informavo pareiškėją, kad, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi ir 5 straipsnio 1 dalimi, jam – asmeniui, turinčiam draudžiamųjų pajamų, pensija perskaičiuota ir mokama taip: 2010 m. sausio mėn. – 581,30 Lt, 2010 m. vasario mėn. – 581,30 Lt, 2010 m. kovo mėn. – 625,62 Lt ir 2010 m. balandžio mėn. – 766,38 Lt (b. l. 33). Konstituciniam Teismui priėmus 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, kuris įsigaliojo 2012 m. rugsėjo 21 d., pareiškėjas 2012 m. lapkričio 9 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu išmokėti iki šios dienos susidariusią paskirtos valstybinės pensijos nepriemoką, be to, prašė pateikti duomenis apie jam išmokėtą ir neišmokėtą paskirtos pensijos dalis nuo 2010 m. sausio 1 d. iki prašymo pateikimo dienos, taip pat apie valstybinės pensijos, kurią pareiškėjas būtų gavęs, jeigu nebūtų dirbęs, dydį (b. l. 25). Atsakovas 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimu Nr. 12-01-1797 pateikė prašomus duomenis, tačiau atsisakė tenkinti prašymą dėl neišmokėtos pensijos dalies išmokėjimo. Sprendime nurodė, kad Krašto apsaugos ministerija, vykdomoji valdžios institucija, skiria, moka ir perskaičiuoja pareigūnų ir karių valstybines pensijas griežtai laikydamasi įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių šių pensijų dydį ir mokėjimą; pareiškėjui valstybinė pensija mažinama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį; paskirta valstybinė pensija pagal šio įstatymo 5 straipsnį nemažinama nuo 2012 m. rugsėjo 1 d.; nėra priimto įstatymo ar kito teisės akto, reglamentuojančio sumažintų pensijų kompensavimo tvarką (b. l. 8–11, 21–24).

1994 m. gruodžio 13 d. Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo Nr. I-693 (toliau – ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas) 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnams ir kariams bei jų šeimos nariams valstybines pensijas skiria ir moka Vidaus reikalų ministerija, Specialiųjų tyrimų tarnyba, Valstybės saugumo departamentas, Krašto apsaugos ministerija, Generalinė prokuratūra, Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ar Kalėjimų departamentas pagal tai, kurioje iš šių institucijų pensijos gavėjas tarnavo paskiausiai.

2009 m. gruodžio 9 d. buvo priimtas Laikinasis įstatymas, kuris, išskyrus jo 16 straipsnį, įsigaliojo 2010 m. sausio 1 d. Pagal minėto įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktą, šis įstatymas taikomas ir asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą <...>. Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) nustatyta, kad paskirtos ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) nustatyta, kad šio įstatymo 4 straipsnyje nustatyta tvarka perskaičiuotų valstybinių pensijų, kurių skyrimas ir (arba) mokėjimas nesiejamas su asmens draudžiamosiomis pajamomis, rentų buvusiems sportininkams, dirbantiems kūno kultūros ir sporto srityje, kompensacinių išmokų teatrų ir koncertinių įstaigų darbuotojams bei šalpos kompensacijų gavėjams, kurie po išmokos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba gauna ligos (įskaitant darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą, ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą, išskyrus asmenis, draudžiamus privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus, mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į tą mėnesį, už kurį mokama išmoka, gautų draudžiamųjų pajamų dydį, jeigu išmoka mokama už praėjusį mėnesį. Tuo atveju, kai išmoka mokama už einamąjį mėnesį, atsižvelgiama į praėjusio mėnesio draudžiamąsias pajamas. Laikinojo įstatymo 5 straipsnis neteko galios 2012 m. rugsėjo 1 d.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pasisakydamas dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, atitikties Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėjo, kad Laikinasis įstatymas buvo priimtas siekiant apriboti ekonomikos krizės nulemtą valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų deficito didėjimą; jame buvo nustatyta socialinių išmokų perskaičiavimo tvarka, suponuojanti inter alia paskirtų socialinių išmokų laikiną sumažinimą. Pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį perskaičiuojant asmeniui paskirtą valstybinę pensiją, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendrą sumą tiek tais atvejais, kai ši išmoka (išmokų suma) apribota Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, tiek tais atvejais, kai ji neapribota, atsižvelgiant į minėtų tam asmeniui paskirtų išmokų dydį, gauta išmoka (išmokų suma) pagal nustatytą formulę gali būti mažinama ne daugiau nei 20 procentų. Konstitucinis Teismas pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1, 2 dalyse (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d. ir 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) nustatytu teisiniu reguliavimu buvo sukurta tokia teisinė situacija, kad asmeniui teko rinktis, ar dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikru verslu ir gauti daugiau sumažintą valstybinę pensiją, ar nedirbti jokio darbo ir neužsiimti jokiu verslu ir gauti tokią valstybinę pensiją, kokia mokama visiems nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams. Įstatymų leidėjas, ginčijamu teisiniu reguliavimu sudaręs prielaidas dirbantiems tam tikrą darbą ar užsiimantiems tam tikru verslu valstybinių pensijų gavėjams valstybines pensijas sumažinti daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams būtent dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, suvaržė Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą jų teisę laisvai pasirinkti darbą arba užsiimti tam tikru verslu, nes įgyvendinus šią jų teisę jiems paskirta valstybinė pensija vien dėl to, kad jie dirbo tam tikrą darbą ar užsiėmė tam tikru verslu, buvo mažinama daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams. Konstitucinis Teismas pripažino, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2010 m. spalio 26 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai. Be to, Konstitucinis Teismas minėtame nutarime pripažino, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) tiek, kiek ji apima šio įstatymo1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštarauja Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (toliau – ir Konstitucinio Teismo įstatymas) 72 straipsnyje nustatyta, kad Konstitucinio Teismo priimti nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams. Visos valstybės institucijos bei jų pareigūnai privalo panaikinti savo priimtus poįstatyminius aktus ar jų nuostatas, kurie pagrįsti pripažintu nekonstituciniu teisės aktu. Neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Konstitucinio Teismo nutarimo pripažinti teisės aktą ar jo dalį nekonstituciniu galia negali būti įveikta pakartotinai priėmus tokį pat teisės aktą ar jo dalį. Taigi, Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus pripažinti kitų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų – Seimo, Respublikos Prezidento, Vyriausybės – teisės aktus prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktams, pirmiausia Konstitucijai, ir tai reiškia šių aktų teisinės galios panaikinimą bei jų pašalinimą visam laikui iš Lietuvos teisės sistemos.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad tai, jog tuo metu, kai pareiškėjui buvo mokama sumažinta valstybinė pensija, dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, nepaneigia pareiškėjo teisės į neišmokėtos pensijos priteisimą.

Įvertinęs Krašto apsaugos ministerijos pažymos (b. l. 10, 23) duomenis, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos dydis 2010 m. sausio mėn. – 2012 m. rugpjūčio mėn. buvo 1 549,60 Lt, todėl šiuo laikotarpiu jam būtų buvę išmokėta iš viso 53 151,28 Lt. Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Laikinajam įstatymui ir pritaikius jo 4 straipsnio 1 dalį, nurodyta suma perskaičiuota iki 40 289,60 Lt (32 x 1 259,05 Lt). Ši suma buvo perskaičiuota vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatomis ir pareiškėjui nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. išmokėta iš viso 19 319,61 Lt valstybinės pensijos. Pareiškėjui nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugsėjo mėn., kai buvo taikytas Laikinojo įstatymo 5 straipsnyje nustatytas valstybinių pensijų ribojimas, kurį Konstitucinis teismas pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai, turėjo būti išmokėta valstybinės pensijos suma, perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, t. y. 40 289,60 Lt (32 mėn. x 1 259,05 Lt). Atsižvelgdamas į tai, teismas nusprendė, kad pareiškėjui priteistina susidariusi pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoka – 20 969,99 Lt (40 289,60 – 19 319,61 = 20 969,99) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Krašto apsaugos ministerijos. Pažymėjo, kad minėta suma grindžiama Krašto apsaugos ministerijos pateikta pažyma (b. l. 10, 23), todėl abejoti ja teismui nėra pagrindo. Priteisdamas valstybinės pensijos nepriemoką iš Lietuvos valstybės, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012.

Teismas nustatė, kad pareiškėjo ginčijamas Krašto apsaugos ministerijos 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimas Nr. 12-01-1797 priimtas vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais. Įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomu teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Atsakovas, vadovaudamasis teisės norma, kuri vėliau įsigaliojusiu Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, veikė pagal kompetenciją teisės aktų nustatyta tvarka. Pirmosios instancijos teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad Krašto apsaugos ministerija pensiją pareiškėjui perskaičiavo ir išmokėjo tuo metu galiojusių teisės aktų nustatyta tvarka ir neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymų bei išmokėti susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką. Nusprendė, kad atsakovo priimtų sprendimų teisėtumas pareiškėjo teisių gynybai neturi įtakos, nes jo teisės į pensiją bus apgintos išmokėjus valstybinės pensijos nepriemoką. Remdamasis šiais motyvais teismas pareiškėjo reikalavimą dėl 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimo Nr. 12-01-1797 panaikinimo atmetė kaip nepagrįstą (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Pareiškėjo reikalavimą dėl atsakovų įpareigojimo mokėti nustatyto dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, teismas atmetė kaip nepagrįstą. Motyvavo tuo, kad šis reikalavimas yra nukreiptas į ateitį, t. y. tokio reikalavimo patenkinimas hipotetiškai galėtų sukelti koliziją su atitinkamu šių teisinių santykių teisiniu reglamentavimu, ir dėl to galėtų atsirasti teisinė situacija, kai teismo sprendimas susikirstų laike su atitinkamais teisės aktais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A143-53/2010, 2012 m. spalio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2941/2011 ir kt.).

Žemesnės instancijos teismas

Nagrinėdamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi ir Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalies bei CK 6.250 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Pažymėjo, kad valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis).Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trim būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neįrodžius bent vienos iš minėtų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas, nurodydamas, jog pensijos dalies nemokėjimas jam sukėlė sunkius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, bendravimo galimybių sumažėjimą, žemino jo, Lietuvos Respublikos piliečio, orumą, garbę, vertė jaustis nereikalingu valstybėje, jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų nenurodė ir nepateikė, todėl nėra pagrindo teigti, kad dėl atsakovo Lietuvos valstybės veiksmų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Nenustačius vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, t. y. padarytos žalos, nėra pagrindo tenkinti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (LVAT 2012 m. liepos 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012) teismas pažymėjo, kad ginčas iš esmės kilęs dėl pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo, todėl jam spręsti turi būti taikomos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų teisinius santykius, o ne civilinę deliktinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos. Remdamasis šiais motyvais, teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Atsakydamas į atsakovo argumentą, kad pareiškėjas praleido skundo padavimo administraciniam teismui terminą, Vilniaus apygardos administracinis teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad, kol sprendimas dėl ne visos pensijos mokėjimo nėra galutinis, t. y. gali būti apskųstas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, jis negali būti laikomas įvykdytu Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenustato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tuomet, kai nustatytų faktų (šiuo atveju aplinkybių, kad pareiškėjas atitinka teisės aktuose nustatytas sąlygas tam tikro dydžio pensijai gauti) teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą nustatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti (LVAT administracinės bylos Nr. A12-219/2004, Nr. A10-57/2004; Nr. A7-55-04). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia, susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį, konstatavo, kad sprendimas negali būti laikomas įvykdytu, t. y. galutiniu, tol, kol asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka ir terminais ginti savo pažeistas teises teisme ir teismas nėra priėmęs galutinio sprendimo dėl teisinių santykių kvalifikavimo (2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011).

Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas nenustato terminų, per kuriuos sprendimai dėl pensijų gali būti skundžiami. Pagal CK 1.125 straipsnio 9 dalį, periodinėms išmokoms, tarp jų ir pensijoms, išieškoti taikomas sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas. Pareiškėjas skundą teismui dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo išsiuntė 2012 m. gruodžio 6 d. (b. l. 1), pensijų ribojimas pagal Laikinojo įstatymo 4, 5 straipsnių nuostatas pradėtas taikyti 2010 m. sausio 1 d. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas nėra praleidęs termino ginti teisme savo pažeistas teises. Be to, teismas pabrėžė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu galiojęs Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymas (45 str.) numatė 3 metų terminą sprendimams dėl pensijų apskųsti. Konstitucijos 29 straipsnis nustato, kad žmogaus teisės negali būti varžomos dėl jo socialinės padėties. Taikydamas analogiją, teismas priėjo prie išvadų, kad pareigūnų ir karių teisės pensinio aprūpinimo klausimais negali būti blogesnės nei kitų socialinių grupių asmenų. Taigi, pareigūnų ir karių atžvilgiu teisė skųsti priimtus sprendimus pensijų skyrimo klausimais negali būti trumpesnė nei treji metai. Remdamasis nurodytais motyvais, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad pareiškėjas skundą teismui padavė nepraleidęs apskundimo termino.

III.

Atsakovai Krašto apsaugos ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir apeliantai) apeliaciniu skundu (b. l. 52–56) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti visiškai, arba panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, o bylą nutraukti.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliantų nuomone, pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, nevisiškai tinkamai įvertino įrodymus, netinkamai taikė ir aiškino procesinės ir materialinės teisės normas, nukrypo nuo Konstitucinio Teismo oficialios doktrinos ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos panašaus pobūdžio bylose, bylą išnagrinėjo nevisapusiškai ir neobjektyviai.

Šių teiginių pagrindimui apeliantai nurodė šiuos argumentus:

1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnį, kuriame nustatytas 3 metų terminas sprendimams dėl pensijų apskųsti. Apeliantų nuomone, šio įstatymo nuostatos ginčo atveju netaikytinos. Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jei pareiškėjas nesutinka su šio straipsnio 1 dalyje nurodytos institucijos sprendimu, jis turi teisę šį sprendimą apskųsti tos institucijos vadovui, o jei nesutinkama ir su vadovo sprendimu, ginčas sprendžiamas teisme. Pagal ABTĮ 33 straipsnio 1 dalį pareiškėjas skundą administraciniam teismui turėjo pateikti per vieną mėnesį nuo jo gavimo ar sužinojimo apie jį dienos. Pareiškėjas skundą padavė 2012 m. gruodžio mėnesį, t. y. praleidęs terminą teisme ginti 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimu Nr. 12-01-1797 galimai pažeistas jo teises, be to, neskundė 2010 m. gegužės 4 d. sprendimo Nr. 12-01-854. Apeliantų nuomone, pareiškėjas praleido įstatymo nustatytą terminą pateikti skundą teismui ir neprašė jo atnaujinti, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti ABTĮ 101 straipsnio 6 punktą ir nutraukti bylą.

2. Teismo sprendimas neatitinka Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime pateiktos konstitucinės doktrinos nuostatų, inter alia susijusių su neįvykdyto sprendimo samprata Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Pirmosios instancijos teismo byloje nustatytos aplinkybės, kad pareiškėjas apie Krašto apsaugos ministerijos 2010 m. gegužės 4 d. sprendimą atsisakyti išmokėti neišmokėtą nuo 2010 m. sausio 1 d. valstybinės pensijos dalį ir perskaičiavimo teisinius pagrindus sužinojo 2010 m. gegužės mėnesį, o Krašto apsaugos ministerija 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimu Nr. 12-01-1797 pateikė pareiškėjui jo prašomus duomenis apie pensijos nepriemoką, tačiau atsisakė išmokėti neišmokėtą pensijos dalį, patvirtina, jog Krašto apsaugos ministerijos priimtas sprendimas dėl pensijos dydžio iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo (2012 m. rugsėjo 21 d.) buvo įvykdytas, nes galutiniai pensijos mokėjimai pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį buvo atlikti (baigti) 2012 m. rugsėjo 1 d.

3. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kuri susijusi su neišmokėtų tarnybinio atlyginimo dalių priteisimu ir nagrinėjamo ginčo atveju netaikytina. Teismo sprendimas neatitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos panašiose bylose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. vasario 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A8-128/2005 konstatavo, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį ir Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipta į ateitį. Todėl viešojo administravimo subjekto veiksmai, atlikti vadovaujantis teisės aktais iki šių aktų pripažinimo antikonstituciniais, yra laikomi atitinkančiais teisės aktų reikalavimus, o tuo pačiu teisėtais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. birželio 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A15-557/2005 nurodyta, kad Vidaus reikalų ministerijos sprendimo pareiškėjas neskundė, todėl laikytina, kad atsakovo sprendimas, priimtas pareiškėjo atžvilgiu, buvo įvykdytas. Šioje byloje teismas pripažino, kad valstybinės pensijos mokėjimo teisiniai santykiai priskirtini viešojo administravimo funkcijų įgyvendinimui, todėl turi būti taikoma ABTĮ 33 straipsnio 1 dalis.

Atsiliepimas

Pareiškėjas Č. G. atsiliepimu į atsakovų apeliacinį skundą prašo palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. sprendimą nepakeistą.

Atsiliepime į atsakovų apeliacinį skundą (b. l. 61–64) pareiškėjas remiasi argumentais, išdėstytais savo skunde, pateiktame pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, tinkamai įvertino įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, nenukrypo nuo Konstitucinio Teismo doktrinos, bylą išnagrinėjo visapusiškai ir objektyviai.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamas ginčas kilęs dėl pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo pagrįstumo ir teisėtumo.

Pareiškėjas skundu prašė panaikinti Krašto apsaugos ministerijos 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. 12-01-1797, kuriuo atsakovas atsisakė išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką; priteisti iš atsakovų Krašto apsaugos ministerijos ir Lietuvos valstybės 2012 m. sausio – 2012 m. rugpjūčio mėn. laikotarpiu neišmokėtą valstybinės pensijos dalį -30 267,59 Lt ir 5 000 Lt neturtinę žalą; įpareigoti atsakovus mokėti paskirtą 1 549,60 Lt valstybinę pensiją.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Krašto apsaugos ministerija pareiškėjui paskirtą valstybinę pensiją (1 549.60 Lt per mėnesį) nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. ribojo taikydama Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir 5 straipsnio 1 dalį.

Žemesnės instancijos teismas

Pareiškėjo skundą teismas patenkino iš dalies: priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Krašto apsaugos ministerijos, valstybinės pensijos nepriemoką (20 969,99 Lt), susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, t.y. įstatymo normą, kurią Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino prieštaraujančia Konstitucijai. Kitus pareiškėjo reikalavimus teismas atmetė kaip nepagrįstus.

Atsakovų apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, netinkamai taikė ir aiškino procesinės ir materialinės teisės normas, nukrypo nuo Konstitucinio Teismo oficialios doktrinos ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Apeliantų nuomone, teismas turėjo pagrindą nutraukti bylą vadovaudamasis ABTĮ 101 straipsnio 6 punktu arba atmesti pareiškėjo skundą.

ABTĮ 136 straipsnis nustato, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė (ABTĮ 136 str. 1 d.). Teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą (ABTĮ 136 str.2 d.). Teisėjų kolegija patikrino bylą, be kita ko, atsižvelgdama į šį įstatymo reikalavimą.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvados, jog pareiškėjas kreipėsi į teismą nepraleidęs procesinio terminio reikalavimams dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies pareikšti yra pagrįstos ir atitinka naujausią ir nagrinėjamam ginčui aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą bylose dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, paskirtos pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, ribojimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 asmens teisės kreiptis gynybos į teismą kontekste (Konstitucijos 30 str.1 d., ABTĮ 5 str.) išanalizavusi pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mokėjimą reglamentuojantį teisinį reguliavimą ir konstatavusi, kad įstatymų leidėjas nei Valstybinių pensijų įstatyme, nei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nėra sureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką ir šios teisės įgyvendinimo tvarkos, taip pat nėra nustatęs įgaliotų mokėti šias pensijas institucijų veiksmų apskundimo terminų, nusprendė, kad pagal analogiją turi būti taikomos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos. Taikant bendruosius kreipimosi į administracinį teismą terminus, valstybinių pensijų gavėjai be objektyvaus pagrindo atsidurtų gerokai prastesnėje padėtyje, lyginant juos su valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjais, o jų teisė reikalauti, kad valstybė vykdytų įstatymu prisiimtus įsipareigojimus teisės į socialinę paramą srityje, taptų neproporcingai apsunkinta. Skirtingas asmenų, gaunančių valstybines socialinio draudimo pensijas, bei valstybinių pensijų gavėjų teisės reikalauti, kad valstybė vykdytų įstatymu prisiimtus įsipareigojimus, traktavimas neatitiktų teisingumo principo. Tai, jog nuostata dėl valstybės įstatymu prisiimto įsipareigojimo asmeniui, atitinkančiam įstatymo nustatytas sąlygas, paskirti ir mokėti atitinkamą pensiją ir to asmens teisė reikalauti, kad valstybė vykdytų šį įstatymu prisiimtą įsipareigojimą, taip pat galioja skiriant bei mokant valstybines pensijas už tam tikrą tarnybą, ne kartą konstatuota ir oficialiojoje konstitucinėje jurisprudencijoje (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, 2013 m. vasario 22 d. nutarimas). Atsižvelgdama į tai ir vadovaudamasi ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nusprendė, kad kreipimosi į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, procesinio termino prasme pagal analogiją turi būti taikomos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti, t.y. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) nuostata pagal kurią reikalavimai dėl pensijos nepriemokos gali būti pareikšti per 3 metus nuo tos dienos kai asmuo sužinojo (turėjo sužinoti) apie priimtą sprendimą. Taigi, minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartimi Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme įtvirtintas 3 metų terminas buvo pripažintas specialiuoju procesiniu terminu kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme. Pabrėžtina, kad šis terminas pagal analogiją pritaikytas kreipimosi į teismą priimtinumui pagrįsti.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, nagrinėdama ginčą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, pabrėždama būtinumą užtikrinti administracinių teismų formuojamos praktikos nuoseklumą ir tęstinumą (Teismų įstatymo 33 str. 4 d., Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas) pažymėjo, kad nesant atitinkamų nuostatų valstybines pensijas reguliuojančiuose teisės aktuose, 3 metų procesinis terminas kreiptis į teismą pripažintas tinkamu ir iš esmės pakankamu asmeniui pareikšti reikalavimą dėl valstybinės pensijos nepriemokos. Šioje nutartyje išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad nustatant minėto 3 metų procesinio termino eigos pradžią kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Be to, išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad procedūrinės taisyklės, įtvirtintos valstybinių socialinio draudimo pensijų klausimus reglamentuojančiuose teisės aktuose, a priori (savaime) pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjų teisinės padėties nereguliuoja, kad procesinė analogija netaikytina sprendžiant ikiteisminės ginčo dėl valstybinės pensijos nepriemokos nagrinėjimo tvarkos klausimus. Pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo bylose taikoma pretenzijos pareiškimo valstybinę pensiją mokančiai institucijai procedūra, kuri negali būti sulyginama su numatyta valstybinio socialinio draudimo teisinius santykius reglamentuojančiose teisės normose (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 str. 1 d.). Šiuo aspektu nutartyje pabrėžta, kad įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs privalomos ikiteisminės sprendimų ir veiksmų dėl valstybinių pensijų mokėjimo, inter alia pensijos nepriemokos, nagrinėjimo tvarkos. Išplėstinė teisėjų kolegija toje pačioje nutartyje ABTĮ 3 straipsnio 1 dalies kontekste priminė anksčiau suformuotą praktiką, kad kreipdamasis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, pareiškėjas privalo pagrįsti, kad tarp šalių yra kilęs ginčas – t. y. į teismą kreiptis tik po kreipimosi į kompetentingą subjektą, kuriam pavesta išmokėti valstybinę pensiją, ir šiam subjektui nepatenkinus reikalavimo (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-868/2011 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-124/2013; 2013 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-562/2013; 2013 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-757/2013; 2013 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-787/2013).

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje administracinėje byloje A444-2232/2013 pateiktus išaiškinimus, sprendžiant ar pareiškėjas tinkamai realizavo teisę kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, t. y. ar pareiškėjas nepraleido 3 metų procesinio termino, svarbi ne kreipimosi į instituciją su pretenzija dėl neišmokėtos valstybinės pensijos data, o kreipimosi į teismą data. Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Valstybės saugumo, Krašto apsaugos bei Prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 (redakcija galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d.) 24 punktas nustato, kad pensija mokama už praėjusį mėnesį pensiją mokančių institucijų nustatyta tvarka. Taigi, pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria gali būti siejama skundo padavimo teismui procesinio termino pradžia.

Pagal pateikus į bylą įrodymus pareiškėjas apie paskirtos valstybinės pensijos dydį ribojančius atsakovo veiksmus sužinojo 2010 m. vasario mėnesį, t.y. gavęs Krašto apsaugos ministerijos 2012 m. vasario 4 d. raštą Nr.12-01-204, kuriuo atsakovas informavo Č. G. apie tai, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Laikinajam įstatymui jam paskirta valstybinė pensija bus perskaičiuota pagal šį įstatymą ir dirbantiems pensininkams (pareiškėjas tuomet dirbo) už 2010 m. sausio mėnesį bus išmokėta iki 2010 m. kovo mėn. pabaigos. Sumažintą valstybinę pensiją už 2010 m. sausio ir vasario mėnesius pareiškėjas gavo 2010 m. kovo 19 d. Byloje nustatyta, kad pareiškėjui paskirta valstybinė pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. buvo ribojama atsakovui kiekvieną pensijos ribojimo mėnesį nepriimant individualaus administracinio akto, o tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatas. Į Vilniaus apygardos administracinį teismą pareiškėjas kreipėsi 2012 m. gruodžio 11 d., t.y. nepraleidęs 3 metų procesinio termino ir iš Krašto apsaugos ministerijos 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimo Nr.12-01-1797 įsitikinęs, kad atsakovas atsisako patenkinti pareiškėjo pretenziją ir išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies, kuri Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, taikymo, t.y. pareiškėjas kreipėsi į teismą įsitikinęs, kad tarp jo ir valstybinę pensiją paskyrusios bei turinčios mokėti institucijos kilo ginčas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinant nagrinėjamai bylai aktualius teisės taikymo klausimus, būtina vadovautis teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis jau išnagrinėtose analogiškose bylose. Tokie reikalavimai kyla iš Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies ir Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimo nuostatų. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių išskirtinių aplinkybių, kurios suteiktų pagrindą nukrypti nuo analogiškoje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos pateikto teisės normų aiškinimo, jog suinteresuoti asmenys dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos į teismą privalo kreiptis per 3 metų procesinį terminą. Šioje nutartyje suformuota praktika dėl procesinio termino kreiptis į teismą dėl valstybinių pensijų ribojimo ir nepriemokų priteisimo ir kitais šiems ginčams spręsti aktualiais aspektais nuosekliai išplėtota vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2013 m. birželio 12 d. Nr. A552-958/2013, 2013 m. birželio 20 d. Nr. A502-931/2013, 2013 m. birželio 20 d. Nr. A552-1318/2013, 2013 m. birželio 20 d. Nr. A662-1260/2013, 2013 m. birželio 27 d. Nr. A261-1091/2013, 2013 m. rugpjūčio 26 d. Nr.A444-1569/2013, 2013 m. rugsėjo 5 d. Nr.A146-786/2013, 2013 m. spalio 30 d. Nr.A525-2126/2013, 2013 m. lapkričio 27 d.Nr.A525-2558/2013, 2013 m. gruodžio 9 d. Nr.A858-2803/2013 ir kt.) , tarp jų ir administracinėse bylose, kuriuose atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas buvo Krašto apsaugos ministerija (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A552-2070/2013). Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo 2013 m. kovo 12 d. sprendimas atitinka šią nagrinėjamam ginčui aktualią teismų praktiką.

Remdamasi šiais motyvais teisėjų kolegija atsakovų apeliacinio skundo argumentus, esą pareiškėjas kreipėsi į teismą praleidęs terminą, atmeta kaip nepagrįstus ir konstatuoja, kad taikyti ABTĮ 101 straipsnio 6 punktą ir nutraukti bylą pagrindo nėra.

Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, esą pirmosios instancijos teismas nagrinėjamo ginčo atveju nukrypo nuo Konstitucinio Teismo doktrinos.

Konstitucinis Teismas, kuris pagal Konstituciją vienintelis turi įgaliojimus oficialiai aiškinti Konstituciją (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2003 m. spalio 29 d., 2004 m. liepos 1 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai), savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, jog Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipta tik į ateitį, nėra absoliuti, kad aiškinant Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies turinį atsižvelgtina ir į kitas Konstitucijos nuostatas, inter alia į Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalį, 110 straipsnį, taip pat į konstitucinį teisinės valstybės principą (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas, plėtodamas oficialią konstitucinę doktriną, 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime priminė, kad Konstitucija yra vientisas aktas (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis), ir kad, kaip jau ne kartą yra konstatavęs, Konstitucijos principai ir normos sudaro darnią sistemą, kad nė vienos Konstitucijos nuostatos negalima aiškinti taip, kad būtų iškreiptas arba paneigtas kurios nors kitos konstitucinės nuostatos turinys, nes taip būtų iškreipta viso konstitucinio reguliavimo esmė, pažeista Konstitucijoje įtvirtinta vertybių pusiausvyra. Pažymėjo, kad Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies turinys aiškintinas ir šio straipsnio 2 dalies, taip pat Konstitucijos 1, 5, 6, 18, 30 straipsnių, 102 straipsnio 1 dalies bei 110 straipsnio nuostatų kontekste. Atsižvelgdamas į Konstitucijos viršenybę įtvirtinantį visuminį konstitucinį teisinį reguliavimą, Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime konstatavo, kad Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta jos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia būtų paneigtas Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė.

Pagal minėtuose Konstitucinio Teismo oficialiuose konstitucinės jurisprudencijos baigiamuosiuose aktuose, kurie privalomi ne tik teismams, bet ir visoms įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, pareigūnams bei piliečiams, pateiktus išaiškinimus, Konstitucinio Teismo sprendimo galia išimtiniais atvejais gali būti nukreipta ir į pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai teisės akto (jo dalies) taikymo padarinius, atsiradusius iki Konstituciniam Teismui priimant sprendimą, kad šis teisės aktas jo dalis prieštarauja Konstitucijai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A552-519/2013) analogiškoje byloje dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos neišmokėtos dalies pritaikius Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatas priteisimo, atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime pateiktus išaiškinimus dėl išimties iš Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipta tik į ateitį, įvertinusi sprendžiamo ginčo pobūdį konstatavo, kad ji yra neišvengiamai saistoma Konstitucijos 110 straipsnio nuostatų imperatyvų. Pažymėjo, kad Konstitucijoje įtvirtintos bendros taisyklės, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis taikytina ne tik tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, ir teismas sustabdo šios bylos nagrinėjimą bei kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Jeigu minėta išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje ir ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuo atveju, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo jau po to, kai yra priimtas tam tikras Konstitucinio Teismo nutarimas, teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą lygiateisiškumo principą. Nustatyto pažeidimo aptartu būdu nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Tai taip pat nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Dėl asmens pažeistų teisių teisminės gynybos, pripažinus įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs ir kitose nutartyse (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, Administracinių teismų praktika Nr. 22, p. 318–325; 2010 m. birželio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 19, p. 261–275).

Atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatęs, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą nepraleidęs procesinio termino ir tinkamai vadovaudamasis Konstitucinio Teismo jurisprudencija dėl Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies aiškinimo ir šiuo klausimu aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nagrinėjamo ginčo atveju pagrįstai vadovavosi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime pateiktais išaiškinimais dėl Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnio nuostatų atitikties Konstitucijai.

Atsižvelgęs į tai, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad šiuo teisiniu pagrindu pareiškėjo valstybinė pensija perskaičiuota teisėtai ir šia apimtimi negali būti grąžinta, o atsakovas negali būti įpareigotas mokėti visą paskirtą pensiją, t. y. netaikyti šio apribojimo, kuris pagal minėto įstatymo nuostatas laikinai galioja. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai nusprendė, kad valstybinės pensijos nepriemoka, kuri susidarė nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. dėl antikonstitucine pripažintos Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo, pareiškėjui turi būti priteista.

Teismas pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjo prašomo dydžio (30 267,59 Lt) valstybinės pensijos nepriemoka negali būti priteista, nes į šią sumą pareiškėjas įskaitė ir tą nepriemokos dalį, kuri susidarė pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, t. y. Konstitucijai neprieštaraujančią įstatymo normą. Pagal byloje esančią pareiškėjo valstybinės pensijos mokėjimo 2010-2012 m. duomenų lentelę, pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. (per 32 mėnesius) turėjo būti išmokėta 49 587, 20 Lt (1549,60 Lt x 32) valstybinės pensijos. Perskaičiavus pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas turėjo būti išmokėta 40 289, 60 Lt (1259,05 Lt x 32) arba 9 297, 60 Lt mažiau. Pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, pareiškėjui buvo išmokėta iš viso 19 319,61 Lt. Taigi pareiškėjui negali būti priteista 9 297, 60 Lt valstybinės pensijos nepriemoka, kuri susidarė pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui 20 969, 99 Lt (49 587, 20 Lt – 19 319,61 Lt = 30 267,59 Lt – 9 297, 60 Lt ). Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pateiktus išaiškinimus, pirmosios instancijos teismas pensijos nepriemoką nusprendė priteisti iš tinkamo atsakovo – Lietuvos valstybės, atstovaujamos Krašto apsaugos ministerijos.

Apeliantų akcentuojama aplinkybė, kad nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojus 2012 m. birželio 30 d. įstatymui Nr. XI-2195, kuriuo Laikinojo įstatymo 5 straipsnis buvo pripažintas netekusiu galios, pareiškėjui pensijos ribojimas šiuo teisiniu pagrindu buvo nutrauktas, nagrinėjamo ginčo atveju teisiškai nėra reikšminga. Teisėjų kolegija pažymi, kad šios įstatymo normos pašalinimas iš teisės sistemos pareiškėjo teisių pažeidimo nekompensavo, nes antikonstitucine pripažintos įstatymo normos sukelti pareiškėjui padariniai (turtinis praradimas) liko nepašalinti, neteisėtai neišmokėta nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. valstybinės pensijos dalis nebuvo grąžinta. Pirmosios instancijos teismas, pašalindamas pareiškėjo teisių pažeidimo sukeltus padarinius (turtinį praradimą), priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes šie padariniai gali būti pašalinti tik veiksmingos teisminės gynybos priemonėmis, įgyvendinant Konstitucijos 52 straipsnio nuostatas ir iš Konstitucijos 23 straipsnio kylantį nuosavybės apsaugos imperatyvą. Neapgynus pirmiau minėtu būdu pažeistos pareiškėjo teisės ir nesiimant teisinių priemonių visiškai pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmes, būtų pažeistos Konstitucijos 23 ir 52 straipsnių nuostatos, nebūtų užtikrinta veiksminga žmogaus teisių apsauga ir teisminė gynyba bei socialinis teisingumas. Nepašalinimas nustatyto pažeidimo pareiškėjui sukeltų padarinių, reikštų, kad ginčo šalių teisiniams santykiams valstybinės pensijos mokėjimo klausimu ir toliau taikomos Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos, kurios Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, nors pareiškėjas kreipėsi teisminės gynybos nepraleidęs termino. Tokia teisinė situacija nesiderintų su Konstitucijos 110 straipsnyje ir ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje nustatytu draudimu teismui taikyti įstatymą, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Pareiškėjas su paskirtos valstybinės pensijos ribojimu siejo neturtinės žalos atsiradimą. Nėra pagrindo nesutikti su pareiškėjo argumentais, kad valstybinės pensijos ribojimas jam galėjo sukelti atitinkamų neigiamų išgyvenimų, tačiau pareiškėjas neįrodė, kad jie buvo tokio laipsnio ir intensyvumo, kad viršijo socialinėje aplinkoje susiklosčius įvairioms gyvenimiškoms situacijoms objektyviai kylančių neigiamų išgyvenimų ribas, ir kad pareiškėjui realiai sukėlė atitinkamas (konkrečiai apibrėžtas) pasekmes, kurios CK 6.250 straipsnio prasme gali būti traktuojamos kaip neturtinė žala. Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo nepakanka išvardyti galimas neturtinės žalos apraiškas CK 6.250 straipsnio prasme. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė, kad dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies, kuri pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, taikymo jis patyrė neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, priėmė iš esmės pagrįstą ir teisėtą sprendimą, nes byloje nenustatyta civilinės atsakomybės sąlygų pagal CK 6.271 straipsnį visuma.

Pagal ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punktą, skundžiamas aktas ar jo dalis turi būti panaikinti, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje (administracinė byla A552-519/2013) analogiškoje byloje išaiškino, kad teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjo reikalavimas panaikinti Krašto apsaugos ministerijos 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. 12-01-1797 ir panaikina šio sprendimo dalį ta apimtimi, kuria Krašto apsaugos ministerija atsisakė išmokėti pareiškėjui neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo.

Likusioje dalyje Vilniaus apygardos administracinis teismas teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, materialinės ir procesinės teisės normas taikė tinkamai, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl likusi pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista. Tenkinti atsakovų apeliacinį skundą, remiantis apeliacinio skundo argumentais, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovų Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Krašto apsaugos ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. sprendimą.

Panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimo Nr. 12-01-1797 dalį, kuria atsisakyta išmokėti pareiškėjui Č. G. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo.

Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė BaltrūnaitėStasys GagysRomanas Klišauskas