Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. B. prašo panaikinti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 4 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą nutraukti; arba pakeisti nuosprendį perkvalifikuojant A. B. veiką iš BK 135 str. 1 d. į BK 28 str. 3 d. 135 str. 1 d., ir pritaikius BK 28 str. 4 d. ir 62 str. 2 d. 5 p., bausmę nuteistajam sušvelninti, paskiriant alternatyvią laisvės atėmimui bausmę; arba pakeisti nuosprendį perkvalifikuojant A. B. veiką iš BK 135 str. 1 d. į BK 136 str. ir skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, arba taikyti BK 76 str. 1 d. reikalavimus ir atleisti nuo laisvės atėmimo bausmės vykdymo, arba taikyti BK 75 str. reikalavimus ir laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti; arba pakeisti nuosprendį perkvalifikuojant A. B. veiką iš BK 135 str. 1 d. į BK 137 str. 1 d. ir skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, arba taikyti BK 76 str. reikalavimus ir atleisti nuo laisvės atėmimo bausmės vykdymo, arba taikyti BK 75 str. reikalavimus ir laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti. Apeliantas mano, kad byloje netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, padaryta esminių BPK pažeidimų, dėl to buvo suvaržytos įstatymų garantuotos jo teisės, ir visa tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. A. B. pagal BK 135 str. 1 d. buvo nuteistas nepagrįstai, teismo išvados dėl būtinosios ginties nebuvimo neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Iš bylos medžiagos matyti, kad A. B. gynėsi nuo R. M. pavojingo kėsinimosi į apelianto gyvybę, jo sveikatą. Nukentėjusysis suplėšė jam drabužius, sumušė jį. Tai patvirtina A. B., R. M., A. U. parodymai. Teismas neatsižvelgė į nuteistojo sveikatos būklę po įvykio, jo sunkią ligą, neįgalumą, neįvertino nukentėjusiojo ir apelianto jėgų santykio ir A. B. galimybių kitaip atremti pasikėsinimą, adekvačiai pasipriešinti ir apsiginti nuo fiziškai stipresnio bei neblaivaus besikėsinančiojo. Kėsinimasis turi būti pavojingas, akivaizdus ir realus. Būtinoji gintis galima ne prieš visus veiksmus, o tik prieš tuos, kurie yra pavojingi, atitinka baudžiamajame įstatyme numatytų veikų požymius, kai kėsinamasi, šiuo atveju į asmens gyvybę, sveikatą. Nukentėjusysis pats prisipažino, kad pradėjo žodinį konfliktą, kurio metu įžeidinėjo nuteistąjį, užgauliojo, šaipėsi iš jo, kad jis yra neįgalus ir pan., o pastarajam nieko neatsakius, smarkiai supyko ir ėmė A. B. grasinti susidorojimu, tuojau panaudoti smurtą prieš jį. Po to, R. M. staiga puolė A. B., pradėjo jį tąsyti, stumdyti, suplėšė marškinius, sudavė jam į galvos sritį, smūgiavo į kūną. Konflikto metu nuteistasis buvo prastos sveikatos būklės, jam buvo sunku kvėpuoti, buvo silpna, todėl buvo sunku apsiginti nuo R. M. užpuolimo. A. B. griebė pirmą po ranka pasitaikiusią ginimosi priemonę – peilį, pavojingam R. M. puolimui atremti. Todėl, apeliantas mano, jog R. M. veiksmai atitinka pavojingo kėsinimosi sąvoką. Būtinosios ginties būklė atsiranda ne tik pačiu pavojingo kėsinimosi momentu, bet ir tais atvejais, kai yra reali jo grėsmė. Šiuo atveju nuteistasis nesiėmė gynybos veiksmų tol, kol R. M. jo neužpuolė ir nesudavė jam smūgių į kūną, į galvą. Po to, kai apeliantas peiliu sudavė R. M. ir besikėsinančiajam nustojus pulti, A. B. iš karto nutraukė ir savo gynybą ir paprašė kaimynės V. N. iškviesti greitąją pagalbą ir policiją. Apelianto nuomone, R. M. kėsinimasis buvo realus, nes pradėjus apeliantą terorizuoti, įžeidinėti ir nesulaukus jo atsako, pasipiktino ir puolė A. B. smūgiuodamas. Teismas nustatė, kad nuteistojo veiksmai neatitiko būtinosios ginties sąlygų, kad nebuvo pavojingo kėsinimosi, kas prieštarauja, kaip jau minėta, byloje surinktiems įrodymams (daiktiniams, rašytiniams įrodymams, šalių ir liudytojų parodymams). Nukentėjusiojo parodymai turi būti vertinami kritiškai, nes pirmos apklausos metu surašant protokolą R. M. į visus pareigūno klausimus atsakydavo, kad nieko neatsimena, o teismo posėdžio metu apklausiamas teigė, kad tiksliai viską prisimena. Apeliaciniame skunde teigia, kad tuo atveju, kai nebuvo realaus pavojingo kėsinimosi, tačiau susidariusios įvykio aplinkybės pagrįstai leido manyti, jog jis prasidėjo arba tiesiogiai gresia, o besiginantysis neturėjo ir negalėjo numatyti, kad įvykio aplinkybes suvokė klaidingai, tariamos gynybos metu padaryta žala kitam asmeniui laikoma padaryta būtinosios ginties būklėje. Todėl veika turi būti kvalifikuotina pagal BK 28 str. Tuo atveju, kai besiginantysis nesuvokė tariamo kėsinimosi, tačiau galėjo ir turėjo suvokti, tuomet jo veiksmai dėl žalos padarymo kitam asmeniui turi būti vertinami kaip padaryti dėl neatsargumo ir kvalifikuojami pagal BK 137 str. 1 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė teismams, kad nustatant būtinosios ginties viršijimo požymius, jie privalo atsižvelgti ne tik į pasikėsinimo ir gynybos priemonių atitikimą, bet ir į besiginančiajam grėsusio pavojaus pobūdį, jo galimybes atremti pasikėsinimą, taip pat aplinkybes, galėjusias turėti realios reikšmės jėgų santykiui tarp besikėsinančiojo ir besiginančiojo (amžius, fizinis išsivystymas, ginklo turėjimas ir kt.). Teismas to nepadarė. Teismui pripažinus, kad apelianto veiksmai peržengė būtinosios ginties ribas, t. y. kad gynyba neatitiko pasikėsinimo, skiriant jam bausmę už nusikaltimą, padarytą pažengiant būtinosios ginties ribas, šią aplinkybę teismas turi laikyti kaip atsakomybę lengvinančią (BK 59 str. 1 d. 9 p.) arba leidžiančią skirti švelnesnę negu įstatymo numatytą bausmę (BK 28 str. 4 d., 62 str. 3 d.). Sunkus sveikatos sutrikdymas peržengiant būtinosios ginties ribas (BK 28 str. 3 d., 135 str. 1 d.) sudaro atskirą nusikaltimo sudėtį. Teismas, skirdamas bausmę už šį nusikaltimą, privalo atsižvelgiant į kaltininko asmenybę ir konkrečias bylos aplinkybes, apsvarstyti, ar negalima taikyti bausmės be laisvės atėmimo. Būtinosios ginties ribų peržengimu nelaikoma dėl didelio sumišimo ar išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis, padaryta veika. R. M. veiksmai tikrai sukėlė apeliantui baimę, dėl ko jis sumišo ir išsigando, galvodamas apie negalėjimą atremti pavojingo kėsinimosi ir apie tokios R. M. neteisėtos veikos galimas pasekmes – apelianto sumišimą, nužudymą. Pažymėtina, kad tokia emocinė būsena gali būti nustatoma ir teisingai įvertinama ne tik įvykio dalyvių parodymais ir kėsinimosi faktu, bet ir pagal faktinių bylos aplinkybių visumą, o esant reikalui paskiriant psichologinę ar kitą ekspertizę, ko šioje byloje padaryta nebuvo. Teismui padarius išvadą, kad besiginantysis buvo didelio sumišimo ar didelio išgąsčio būsenoje dėl pavojingo kėsinimosi, apeliantas turo būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės. Teismas nesiaiškino svarbių įvykio aplinkybių, kad nuteistasis sunkiai sužalojo žmogų galimai staiga labai susijaudinęs dėl neteisėto ar itin įžeidžiančio jį nukentėjusio asmens R. M. poelgio. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 136 str. kyla tam, kas sunkiai sužalojo žmogų staiga labai susijaudinęs dėl neteisėto ar itin įžeidžiančio jį ar jo artimą asmenį nukentėjusio asmens poelgio. R. M. stipriai įžeidė apeliantą, sumušė jį, toks elgesys neatitinka jokių moralės normų, paveikė jį tiek dėl visos įvykio situacijos, tiek dėl jo individualių ypatybių. Skiriant bausmę turi būti atsižvelgta į BK 549 str. 1 d. 6 p. ir 10 p. Visos šios aplinkybės patvirtina, kad apelianto veiksmus išprovokavo pats nukentėjusysis savo neteisėtais veiksmais, todėl apelianto veika gali būti perkvalifikuota iš BK 135 str. 1 d. į BK 136 str. arba BK 137 str. 1 d. ir paskirta su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė, arba pritaikius BK 28 str. byla nutraukta. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė BK 54 str. nuostatas ir paskyrė apeliantui per griežtą bausmę. Apelianto nuomone, teismas, parinkdamas jam bausmės rūšį ir dydį, turėjo apsvarstyti BK 62 str. nuostatų taikymo galimybę. Teismas neįvertino to, kad nuteistasis jau apie 11 metų serga sunkia nepagydoma liga – tuberkulioze ir kitomis ligomis (širdies, kraujagyslių sutrikimas, aukštas spaudimas ir kt.). Kiekvienais metais jam būtinas planinis ambulatorinis gydymas ligoninėje. Apeliantas negali ilgai būti karštose, drėgnose patalpose, todėl atlikti bausmę pataisos namuose jam būtų per sunku. Teigia, kad teismas neapsvarstė BK 76 str. 1 d. ar BK 75 str. taikymo galimybes.