Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2012-06-28 · Byla Nr. Iv-1991-171/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2012-06-28
Bylos Nr.
Iv-1991-171/2012
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00203-2012-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Irena Paulauskienė
Pareiškėjas
I. K., A. K., K. K., D. K., V. K.
Atsakovas
Vilniaus pataisos namams, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
Trečiasis asmuo
Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Kategorijos
  • 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 16.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-1991-171/2012Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00203-2012-3Procesinio sprendimo kategorija 16.5; 16.8 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. birželio 28 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Irena Paulauskienė, sekretoriaujant Jūratei Domarkaitei, dalyvaujant pareiškėjai I. K., kuri yra įstatyminė pareiškėjų A. K. ir K. K. (K. K.) atstovė,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjų I. K., D. K. (D. K.), V. K., A. K., atstovaujamos įstatyminės atstovės I. K., K. K. (K. K.), atstovaujamo įstatyminės atstovės I. K., (P. K. (P. K.) teisių perėmėjų) prašymą atsakovams Vilniaus pataisos namams, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. K., kurio procesinių teisių perėmėjai šioje byloje yra I. K., D. K., V. K., A. K., atstovaujama įstatyminės atstovės I. K., ir K. K., atstovaujamas įstatyminės atstovės I. K., padavė teismui prašymą (b. l. 1–14), kuriame prašo priteisti iš atsakovų dėl 70 procentų priedų ir priemokų ribojimo neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 1 791,97 Lt. Kadangi procesinių teisių perėmėjai perėmė visas teises, kurias turėjo pareiškėjas ir visi atlikti veiksmai iki jų dalyvavimo procese yra jiems privalomi teismas laiko, kad prašymą padavė nurodyti pareiškėjai, kurį jie palaiko ir prašo tenkinti.

Šalies argumentai

Prašyme nurodė, kad Vilniaus pataisos namai, kuriuose dirbo buvęs pareiškėjas, nepagrįstai taikė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d., nes laikotarpiu nuo 2006 m. rugpjūčio 1 d. iki 2009 m. rugpjūčio 1 d. už atliktas pareigas jam buvo sumokėtas ne visas priklausantis darbo užmokestis (išmokėta tik priedų ir priemokų dalis, neviršijanti 70 proc. pareiginės algos). Pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 str. priemokos ir priedai yra viena iš valstybės tarnautojo darbo užmokesčio sudedamųjų dalių, kurių suma negali viršyti 70 proc. pareiginės algos.

Dėl Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. taikymo yra neišmokėtos uždirbtos priemokos ir teisėtai apskaičiuoti priedai, pažeidžiant Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatą. Pagal Konstituciją negali būti tokios situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris dirba poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, kenksmingomis, labai kenksmingomis ar pavojingomis darbo sąlygomis, atlieka įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų nemokama arba šis darbas būtų neapmokamas teisingai. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktika.

Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2008 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (byla Nr. 14/07-17/08-25/08-39/08) pripažino, kad Valstybės tarnybos įstatymo skyrius „Darbo užmokestis“, kuriame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 dalyje nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 str. 1 dalies nuostatai, pagal kurią kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą, ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

Nurodė, kad nagrinėjamu atveju yra galimas ir valstybės civilinės atsakomybės klausimas, kadangi valstybė turėjo pareigą iš biudžeto skirti lėšas, būtinas teisingam apmokėjimui už darbą.

Teismo posėdyje pareiškėjai palaikė prašymą ir prašė jį tenkinti (b. l. 79-80).

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus pataisos namai prašė atmesti prašymą kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (b. l. 23) paaiškino, kad apskaičiuodami priedų ir priemokų dydžius, pagrįstai taikė Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. Vilniaus pataisos namai neturi teisės ar pareigos spręsti apie galiojančio įstatymo teisėtumą ar tinkamumą. Teisės akto nustatytas ribojimas buvo vykdomas pagrįstai (vadovautasi tuo metu galiojusiu įstatymu), todėl mano, kad nėra atsakingi už tai, kad P. K. buvo neišmokėta atlyginimo dalis.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimo į skundą nepateikė.

Teismo posėdyje atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovai nedalyvavo. Apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l.77-78).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilęs dėl statutinio valstybės tarnautojo darbo užmokesčio apskaičiavimo teisėtumo ir neišmokėtos darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo.

Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio redakcijoje, galiojusioje nuo 2002-07-01 iki 2007-10-01 buvo numatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: pareiginė alga, priedai ir priemokos. Priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Nuo 2007-10-01 galiojusioje to paties straipsnio redakcijoje buvo numatyta, kad į šią sumą neįskaitomi Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 (už tarnybos stažą) ir 5 (vienkartinis) punktuose nustatyti priedai. Nuo 2009-01-01 į darbo užmokestį, apibrėžtą Valstybės tarnybos 23 straipsnyje, atskira eilute buvo įtrauktas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimus, o 23 straipsnio 2 dalies nuostata patikslinta, kad į priedų ir priemokų sumą neįskaitomas šis priedas bei 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad P. K., kurio teisių perėmėjai yra I. K., D. K., V. K., A. K., atstovaujama įstatyminės atstovės I. K. ir K. K., atstovaujamas įstatyminės atstovės I. K., dirbo Vilniaus pataisos namuose (b. l. 15–18).

Iš Vilniaus pataisos namų išduotų darbuotojo asmeninių uždarbio kortelių (b. l. 15–16, 17–18) matyti, kad 2007 m. gegužės mėn. P. K. neišmokėta 23,30 Lt, birželio mėn. – 3,53 Lt, rugsėjo mėn. – 91,89 Lt, gruodžio mėn. 103,65 Lt (iš viso 2007 m. gegužės–gruodžio mėn. neišmokėta 222,37 Lt). 2008 m. birželio mėn. neišmokėta 156,65 Lt, spalio mėn. – 257,97 Lt, lapkričio mėn. – 314,09 Lt, gruodžio mėn. – 840,89 Lt (iš viso 2008 m. birželio–gruodžio mėn. neišmokėta 1 569,60 Lt). Taigi iš viso nuo 2007 m. gegužės mėn. iki 2008 m. gruodžio mėn. P. K. buvo neišmokėta 1 791,97 Lt priedų ir priemokų, kurie pagal Darbo kodekso 186 straipsnio 2 dalį yra sudedamoji darbo užmokesčio dalis.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarime pripažino, kad Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui, o ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2007 m. birželio 7 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pagal Konstituciją negali būti tokios situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris dirba poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, dirba kenksmingomis, labai kenksmingomis ar pavojingomis darbo sąlygomis, atlieka įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų nemokama arba šis darbas būtų neapmokamas teisingai. Todėl, pagal Konstituciją, Valstybės tarnybos įstatymo skyriuje „Darbo užmokestis“, kuris vidaus tarnybos sistemos pareigūnams buvo taikomas be išlygų, turėjo būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo nustatytą ribą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2010 m. birželio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010 („Administracinė jurisprudencija“ Nr. 19, 2010, p. 261-275), kuri analogiška nagrinėjamai bylai, konstatavo, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, dirbę poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikę papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą ir todėl atitinkama darbo užmokesčio suma jiems nebuvo išmokėta, turi teisę reikalauti teisingai atlyginti už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl minėto ribojimo taikymo. Išplėstinės teisėjų kolegijos manymu, teisingu atlyginimu už darbą nagrinėjamu atveju gali būti darbo užmokesčio dalies, kuri būtų buvusi, bet dėl taikyto ribojimo nebuvo išmokėta, sumokėjimas.

Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o 4 dalyje, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004-03-01 nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-219-2004, publikuotoje Administracinių teismų praktikoje Nr. 5, 2004 m. yra suformuluota nagrinėjamam ginčui ir antikonstituciniais pripažintų įstatymų taikymui reikšminga taisyklė, kad sprendimas dėl skundo turi būti priimamas vadovaujantis sprendimo priėmimo dieną galiojančiomis teisės normomis. Šioje nutartyje teismas yra konstatavęs, kad žemesnės instancijos teismui priimant sprendimą Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo teisės aktas pripažintas antikonstituciniu, jau buvo paskelbtas „Valstybės žiniose“, todėl negalėjo būti taikomos. Ta pati teismo pozicija išdėstyta 2009-09-07 nutartyje priimtoje administracinėje byloje Nr. A-146-916/2009, kurioje teismas konstatavo, jog pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalų, sprendimų įvykdymu reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Dėl šios priežasties teismas nurodė, kad negalima remtis Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies ir Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostatomis, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipta į ateitį.

Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-06-07 nutartį byloje Nr. A662-1735/2010 ir byloje nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjų reikalavimas priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo, yra pagrįstas ir jų teisės prisiteisti darbo užmokesčio nepriemoką nepaneigia tai, kad ne viso darbo užmokesčio mokėjimo P. K. metu dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą numatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai. Jeigu asmuo kreipiasi į teismą įstatymo nustatytais terminais, jis turi teisę į tai, kad būtų atsižvelgiama ir į vėliau priimtą Konstitucinio Teismo nutarimą dėl ginčo teisiniams santykiams taikytinų teisės normų konstitucingumo. Tokios pozicijos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuosekliai: 2005 m. gruodžio 21 nutartis administracinėje byloje Nr. A1-638/2005, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis „Administracinių teismų praktika“ Nr. 8, p. 316-329, išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011. Pastaroji Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis priimta atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad nagrinėjant šį ginčą, turi būti taikomi sprendimo priėmimo metu (70 procentų apribojimo taikymo metu) galioję įstatymai, o pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalį teismai negali taikyti įstatymų, kurie pripažinti antikonstituciniais. Priėmus Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimą, kuriuo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostatos dėl priedų ribojimo buvo pripažintomis antikonstitucinėmis, atsakovas neteko teisės jomis remtis. Taigi, pareiškėjų reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį yra pagrįstas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005-12-21 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-638/2005 konstatavo, kad reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte. Pagal Darbo kodekso 16, 93 straipsnius, įvertinus tai, kad darbo užmokesčio mokėjimas yra asmens, su kuriuo dirbantįjį ar tarnaujantįjį sieja darbo ar tarnybos santykiai, pareiga, darbo užmokestis priteisiamas tiesiogiai iš darbdavio, t. y. Vilniaus pataisos namų, kuriuose P. K. dirbo. Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime yra pažymėjęs, kad Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio (sumos) apribojimas suponuoja tai, kad ir vidaus reikalų statutinės įstaigos vadovai ar kiti atsakingi asmenys įstaigos darbą turėjo organizuoti inter alia taip, kad poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu būtų dirbama, papildomos užduotys, atliekamos viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų vykdomos paisant šio įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatyto apmokėjimo už darbą apribojimo. Tuo remiantis, konstatuotina, kad už darbo organizavimą ir darbo neatitinkantį apmokėjimą yra tiesiogiai atsakingi asmenys, kurie turėjo pareigą mokėti darbo užmokestį. P. K. tarnybos santykiais buvo tiesiogiai susijęs su Vilniaus pataisos namais, todėl neišmokėtas darbo užmokestis priteisiamas iš Vilniaus pataisos namų.

Darbo kodekso 298 straipsnis reglamentuoja materialinės teisės į darbo užmokestį ir į kitas su darbu susijusias išmokas galiojimą. Pagal darbo kodekso 298 straipsnį darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Šiuo straipsniu apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas. Šis apribojimas nustatomas kalendoriniais trejais metais. P. K. skundas teisme gautas 2010-07-23 (b. l. 1), o prašoma priteisti darbo užmokesčio nepriemoka už laikotarpį, neviršijantį 3 metų, t. y. už 2007–2008 m., taigi atitinka Darbo kodekso 298 str. nuostatas.

Byloje nustatyta, kad P. K. yra miręs (b. l. 28), o jo teisių perėmėjai, paveldėję jo turtą lygiomis dalimis, yra I. K., D. K., V. K., A. K., atstovaujama įstatyminės atstovės I. K. ir K. K., atstovaujamas įstatyminės atstovės I. K. (b. l. 60–62). Kaip jau buvo nustatyta iš Vilniaus pataisos namų išduotų darbuotojo asmeninių uždarbio kortelių (b. l. 15–16, 17–18), P. K. iš viso nuo 2007 m. gegužės mėn. iki 2008 m. gruodžio mėn. buvo neišmokėta 1 791,97 Lt priedų ir priemokų. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad P. K. teisių perėmėjams I. K., D. K., V. K., A. K., atstovaujamai įstatyminės atstovės I. K. ir K. K., atstovaujamam įstatyminės atstovės I. K. iš Vilniaus pataisos namų lygiomis dalimis priteistinas 1 791,97 Lt (Civilinio kodekso 5.11 str. 1 d. 1 p., 5.13 str.).

Teismas vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 4 p., 127 str.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjų I. K., D. K. (D. K.), V. K., A. K., atstovaujamos įstatyminės atstovės I. K. ir K. K. (K. K.), atstovaujamo įstatyminės atstovės I. K. (P. K. (P. K.) teisių perėmėjų) prašymą tenkinti iš dalies.

Pareiškėjams I. K., D. K. (D. K.), V. K., A. K., atstovaujamai įstatyminės atstovės I. K. ir K. K. (K. K.), atstovaujamam įstatyminės atstovės I. K., iš atsakovo Vilniaus pataisos namų lygiomis dalimis priteisti 1 791,97 Lt (vieną tūkstantį septynis šimtus devyniasdešimt vieną litą, devyniasdešimt septynis centus) neišmokėto darbo užmokesčio.

Skundo dalį, kurioje keliami reikalavimai atsakovei Lietuvos valstybei, atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Irena Paulauskienė