- Teismas
- Kauno apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-12-09
- Bylos Nr.
- 2-20955-945/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-16618-2014-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Marius Bartninkas
- Ieškovas
- V. K.
- Atsakovas
- Kauno IX forto muziejaus
- Kategorijos
- 11.9.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apylinkės teismo teisėjas Marius Bartninkas, sekretoriaujant Agnei Sinkevičiūtei, dalyvaujant ieškovei V. K., ieškovės atstovei advokatei A. V., atsakovo Kauno IX forto muziejaus direktorei J. Z., atstovei advokatei V. L., viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. K. ieškinį atsakovui Kauno IX forto muziejui dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, grąžinimo į darbą, su darbo santykiais susijusių sumų priteisimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė pateikė teismui ieškinį (b.l. 3-7), kuriuo prašo pripažinti neteisėtu ieškovės atleidimą iš darbo, grąžinti ieškovę į sargės pareigas, priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, taip pat bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškovė nurodo 2009 m. liepos 24 d. darbo sutarties Nr. 122 (b.l. 8-9) pagrindu dirbusi sargės pareigose (darbo santykių pradžia- 1986 m. gegužės 5 d.). Ieškovei buvo įteiktas pranešimas apie darbovietėje vyksiančius struktūrinius pertvarkymus. Ieškovė 2014 m. birželio 9 d. pateikė prašymą perkelti ją į kitas laisvas pareigas. 2014 m. birželio 25 d. ieškovei įteiktas pranešimas (b.l. 10) apie darbo sutarties su ja nutraukimą DK 129 straipsnio 2 dalies pagrindu. Pranešime nurodyta, kad įspėjimo laikotarpiu jai bus siūlomos visos laisvos pareigos. 2014 m. birželio 26 d. atsakovo direktorės įsakymu (b.l. 11) ieškovė paskirta dirbti teritorijos valytoja kitos darbuotojos vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 3 d. Ginčijamu 2014 m. rugpjūčio 1 d. įsakymu buvo nutraukta su ieškove sudaryta darbo sutartis, atleidimo datą nurodant 2014 m. rugpjūčio 4 d., išmokant kompensaciją už nepanaudotas atostogas ir 6 mėn. vidutinio darbo užmokesčio išeitinę išmoką. Paskutinę darbo dieną taip pat parengtas darbo sutarties pakeitimas (b.l. 12), pagal kurį ieškovei nustatytas 1.000 Lt darbo užmokestis. Darbdavys neįvertino struktūrių pokyčių (sargų atsisakymo ir saugos tarnybos samdymo atitinkamoms funkcijoms atlikti) ekonominės naudos. Ieškovei kyla abejonių ir dėl to, ar jos pareigybė realiai buvo panaikinta. Atsakovui taip pat tenka pareiga įrodyti, jog į ieškovės pareigas ar kitas pareigas, kurios turėjo būti pasiūlytos ieškovei, nebuvo priimti kiti asmenys. Atsakovo nesąžiningumą patvirtina ir faktas, jog ieškovei buvo siūloma pereiti dirbti pagal terminuotą darbo sutartį. Pripažinus ieškovės atleidimą neteisėtu, ji turi būti grąžinama į ankstesnes pareigas, ieškovei turi būti išmokamas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškinį (b.l. 21-23) atsakovas prašo ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodoma, kad 2014 m. balandžio 8 d. buvo nutarta pakeisti įstaigos organizacinę struktūrą, pertvarkyti vadovybę, ūkio, ryšių su visuomene, fondų apsaugos ir apskaitos skyrius (b.l. 25-27). Vienas iš esminių pakeitimų buvo susijęs su sargų skaičiaus mažinimu. Atsisakius sargų teritorijos apsauga perduota samdomos saugos tarnybos (UAB „Nežinybinės apsaugos biuras“) žinion (b.l. 43-44, 72, 74-86). Nauja organizacinė struktūra patvirtinta 2014 m. birželio 2 d. įsakymu (b.l. 40-41). 2014 m. liepos 30 d. įsakymu patvirtintas naujas vardinis darbuotojų sąrašas. Ūkio skyriuje vietoj 42 pareigybių, numatytų 2014 m. sausio 2 d. įsakyme (b.l. 28-30) nuo 2014 m. rugpjūčio 1 d. liko 25 (b.l. 31-33). 2014 m. birželio 3 d. ieškovei įteiktas įspėjimas apie darbo sutarties nutraukimą dėl naikinamos pareigybės (b.l. 34). Pranešimas ieškovei pasirašytinai įteiktas 2014 m. birželio 4 d. Įspėjimo laikotarpiu ieškovei siūlyta išeiti kasmetinių atostogų. Ieškovei pasiūlymo nepriėmus, 2014 m. birželio 26 d. įsakymu ji iki atleidimo dienos paskirta dirbti teritorijos valytoja, kadangi atitinkamas funkcijas vykdanti darbuotoja buvo vaiko priežiūros atostogose. Šį įsakymą ieškovė atsisakė pasirašyti, dėl ko buvo surašytas aktas (b.l. 36) ir akto pagrindu įsakymas atšauktas (b.l. 35). Ieškovė ne iš karto sutiko pasirašyti ir 2014 m. rugpjūčio 1 d. įsakymą dėl atleidimo iš darbo (b.l. 37-38). Atleidus ieškovę iš darbo, 2014 m. rugpjūčio 4 d. priimtas įsakymas dėl atsiskaitymo su ieškove (b.l. 39), pagal kurį jai išmokėtos su darbo santykiais susiję sumos, 6 mėn. išeitinę išmoką nurodyta išmokėti lygiomis dalimis per šešis mėnesius, mokamomis kiekvieno mėnesio ketvirtą dieną. Įspėjimo laikotarpiu ieškovei buvo mokamas jos vidutinis darbo užmokestis. Laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 3 d. iki 2014 m. rugpjūčio 4 d. buvo priimti keturi darbuotojai: 2014 m. birželio 4 d. pagal terminuotą darbo sutartį priimta M. T. laikinai pavaduoti G.A. A. pastarosios nedarbingumo laiku, 2014 m. birželio 9 d. sudaryta darbo sutartis su T. K. administratorės pareigoms, 2014 m. birželio 11 d.- darbo sutartis su Ž. Z.- ryšių su visuomene skyriaus vedėjos pareigoms, 2014 m. rugpjūčio 1 d.- su A. K. edukatorės pareigoms (b.l. 54). Pastarosios trys pareigybės ieškovei nebuvo pasiūlytos, kadangi ieškovė neturi šioms pareigoms reikalingos kvalifikacijos. Struktūriniai pertvarkymai įstaigoje buvo realūs, pasiūlyti kitų pareigybių ieškovei nebuvo galimybės, todėl darbo sutarties su ieškove nutraukimas pripažintinas teisėtu.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkintinas iš dalies.
Byloje keliamas klausimas dėl ieškovės atleidimo iš darbo dėl DK 129 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos svarbios priežasties- darbovietės struktūrinių pertvarkymų- teisėtumo. Tokio pobūdžio byloje spręstinas klausimas dėl svarbios priežasties darbo sutarčiai nutraukti egzistavimo realumo, konkretaus darbuotojo, su kuriuo nutraukiama darbo sutartis, parinkimo pirmenybės teisės likti darbe aspektu (DK 135 str.), galimybių perkelti darbuotoją į kitą darbą nebuvimo (DK 129 str. 1 d.), taip pat procedūrinių darbo sutarties nutraukimo reikalavimų laikymosi.
Dėl struktūrinių pokyčių tikslingumo ir realumo
Ieškinyje ieškovė išreiškė abejonę dėl to, ar struktūriniai pertvarkymai, kurių pagrindu inicijuotas jos atleidimas iš darbo, buvo realūs, t.y. ar realiai sumažėjo darbuotojų skaičius, ar į jos pareigas nebuvo priimti kiti asmenys, ar sargų pareigybių atsisakymas ir sutarties su saugos tarnyba sudarymas buvo ekonomiškai racionalus sprendimas.
Dėmesys atkreiptinas į tai, jog įstaigos vadovui priskiriama teisė spręsti, kokia organizacinė struktūra yra tinkamiausia. Atskiro darbuotojo nuomonė, jog sprendimas yra neracionalus, net ir tokiai nuomonei pasitvirtinus, negali paneigti vadovo kompetencijos priimti atitinkamo pobūdžio sprendimus, o teismas, remdamasis darbuotojo išdėstyta pozicija, neturi teisės tokius sprendimus pripažinti neteisėtais ir panaikinti jais sukuriamas teisines pasekmes (teismui nesuteikta teisė vertinti struktūrinių pertvarkymų tikslingumą, t.y. kištis į ekonominių darbdavio sprendimų sritį; tokių sprendimų teisėtumo vertinimas priskirtinas juridinio asmens organų veiksmus reglamementuojančių teisės aktų, bet ne darbo teisės sričiai). Struktūrinių pertvarkymų teisėtumas gali būti vertinamas tik sprendžiant klausimą dėl to, ar jais nebuvo dirbtinai, subjektyviai pasinaudota siekiant apeiti teisės aktų darbuotojams suteiktas garantijas, ar pertvarkymai buvo realūs. Pripažinus, jog atliktais pertvarkymais buvo pažeistos konkretaus darbuotojo teisės, pertvarkymai, kaip minėta, negali būti paneigti, bet gali būti taikomos teisinės pasekmės, kuriomis pašalinami darbuotojo teisėms ir teisėtiems interesams padaryti pažeidimai. Dėl nurodytos aplinkybės negali būti vertinami kaip reikšmingi atsakovo teismui pateikti argumentai dėl motyvų, kuriais remiantis buvo inicijuoti struktūriniai pertvarkymai. Net jei Kultūros ministras ir nebūtų priėmęs 2013 m. gruodžio 30 d. įsakymo Nr. ĮV-898, kuriuo patvirtintos Muziejaus veiklos ir valdymo kokybės rekomendacijos (nors į bylą pateiktas ne visas šio teisės akto tekstas (b.l. 68-70), teisės aktai nelaikytini rašytiniais įrodymais, kurie turi būti pateikiami į bylą, tai viešai prieinami dokumentai, kurių turinio vertinimas nelaikytinas faktinių aplinkybių analize), tai nebūtų tapę kliūtimi įgyvendinti pokyčius, šio teisės akto, kuriame nurodytos organizacinės struktūros tobulinimo kryptys, buvimas teatskleidžia vėlesnio atsakovo direktorės elgesio motyvus.
Analogiškai, net ir nesant duomenų apie ekonominę sargų pareigybių atsisakymo ir sutarties su saugos tarnyba sudarymo naudą (nagrinėjamu atveju į bylą pateiktos pažymos (b.l. 71, 73) atskleidžia, jog ūkinės išlaidos teritorijos apsaugai sumažėjo 4.946,10 Lt per mėnesį, t.y., vietoj to, jog mokėtų darbo užmokestį trims darbuotojams, o taip pat ir teisės aktuose numatytus su darbo santykiais susijusius mokesčius, darbdavys patiria vos 250 Lt išlaidas, susijusias su civilinių paslaugų teikimu), tokia aplinkybė pati savaime negalėtų būti vertinama kaip turinti reikšmės struktūrinių pertvarkymų teisėtumui darbuotojų teisių apsaugos kontekste.
Be to, į bylą pateiktas 2014 m. birželio 2 d. įsakymas (b.l. 40-41), taip pat vardiniai pareigybių sąrašai 2014 m. sausio 1 d. ir 2014 m. rugpjūčio 1 d. (b.l. 38-33), iš vienos pusės, parodo juridinio struktūrinių pertvarkymų įforminimo faktą, iš kitos pusės, patvirtina atsakovo poziciją, jog ūkio skyriaus darbuotojų skaičius buvo realiai sumažintas nuo 42 iki 25, sargų skaičius nuo 7 iki 4.
Nurodytų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, jog vykdyti struktūriniai pertvarkymai buvo realūs, buvo mažinamas bendras darbuotojų skaičius, atsisakoma dalies sargų iki tol vykdytų funkcijų, kas tapo pagrindu inicijuoti pokyčius ir darbdavį su konkrečiais darbuotojais siejančiuose darbo santykiuose.
Dėl dalies sargų vykdytų funkcijų atsisakymo teisinių pasekmių
Darbdavio teisė DK 129 straipsnio pagrindu nutraukti su darbuotoju sudarytą darbo sutartį dėl įstaigos struktūrinių pokyčių, pagal kuriuos atsisakoma dalies vykdytų funkcijų, jas perduodant kitam subjektui, vertintina ir DK 138 straipsnyje įtvirtintų ribojimų aspektu. Vadovaujantis DK 138 straipsnio 2 dalimi, verslo ar jo dalies perdavimo atveju darbo santykiai tęsiasi tokiomis pačiomis sąlygomis verslo perėmėjo įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje, nepaisant verslo ar jo dalies perdavimo teisinio pagrindo; pakeisti darbo sąlygas ar nutraukti darbo sutartį dėl verslo ar jo dalies perdavimo draudžiama.
Nagrinėjamu atveju vykdyti struktūriniai pertvarkymai negali būti pripažinti verslo dalies perdavimu, lemiančiu darbdavio pareigą perduoti darbuotojus įmonei, toliau teiksiančiai atitinkamas paslaugas, dėl esminių skirtumų tarp sargų vykdytų funkcijų ir saugos tarnybos sutartinių prievolių pobūdžio. Kaip matyti iš į bylą pateiktos sutarties su saugos tarnyba (b.l. 74-86) turinio, objektui saugoti sargai nebepasitelkiami, saugos tarnyba tevykdo techninę įrengtos signalizacijos priežiūrą, t.y. nevykdoma apsauga užtikrinant darbuotojo buvimą teritorijoje, tevykdoma įrengtos sistemos priežiūra, kurios apimtis, lyginant su sargų darbu, yra itin ribota ir specifinio pobūdžio, todėl tokiai funkcijai įgyvendinti paslaugas teikiančiai bendrovei nereikalingi papildomi žmogiškieji ištekliai. Dėl nurodytos priežasties nagrinėjamai situacijai netaikytini DK 138 straipsnyje įtvirtinti ribojimai.
Dėl pirmenybės teisės likti darbe darbdaviui mažinant atitinkamos pareigybės darbuotojų skaičių
Kaip minėta, vykdant struktūrinius pertvarkymus buvo panaikintos trys iš septynių sargų pareigybės. Toks sprendimas buvo grindžiamas tuo, jog keturi sargai dirbo administraciniame pastate, kurio apsaugai ir toliau pasitelkiama sargų pagalba, tuo tarpu signalizacija buvo įrengta Okupacijų muziejuje, kurį iki pakeitimų saugojo trys sargai.
Vadovaujantis DK 135 straipsnyje kuriamu teisiniu reglamentavimu, priėmęs sprendimą atleisti dalį tam tikros pareigybės darbuotojų, darbdavys turi įvertinti, kuriam iš šių darbuotojų darbo sutarties nutraukimas sukurtų socialine prasme sunkiausias pasekmes. Nurodytame straipsnyje yra imperatyviai išvardinti kriterijai, leidžiantys priskirti konkretų darbuotoją labiau pažeidžiamų darbuotojų grupei ir taikyti jam pirmenybės teisę likti darbe kitų, atitinkamoms socialiai pažeidžiamoms grupėms nepriskirtinų, darbuotojų atžvilgiu (DK 135 str. 1 d.). Vienintele šios taisyklės išimtimi pripažintina aukštesnė konkretaus darbuotojo kvalifikacija- objektyviai konstatavęs, kad konkretaus darbuotojo kvalifikacija yra aukštesnė, darbdavys turi pagrindą palikti dirbti būtent tokį darbuotoją, neatsižvelgdamas į tai, jog jo socialinis statusas nesuteikia jam pirmenybės teisių likti darbe (DK 135 str. 2 d.).
Nagrinėjamu atveju nebuvo keliamas klausimas dėl skirtingos septynių iki struktūrinių pertvarkymų iniciavimo sargais dirbusių darbuotojų kvalifikacijos sargų vykdomų funkcijų ribose. Kartu akcentuotina ir ta aplinkybė, jog ieškovės atstovė teismo posėdžio metu pripažino ir faktą, kad ieškovė nėra priskiriama nei vienai DK 135 staipsnio 1 dalyje įvardintai darbuotojų grupei. Aplinkybė, jog ieškovė įstaigoje dirba nuo 1986 m., nelaikytina pagrindu ją pripažinti socialiai labiau pažeidžiama, kadangi atitinkamą teisę (t.y. teisę likti darbe tiems, kurie turi ne mažiau kaip dešimties metų nepertraukiamąjį darbo stažą toje darbovietėje) numatančiame DK 135 straipsnio 1 dalies 3 punkte yra daroma išimtis darbuotojams, įgijusiems teisę į visą senatvės pensiją arba ją gaunantiems. Ieškovė, atsižvelgiant į jos amžių, šią teisę yra įgijusi. Pripažinus, jog ieškovė neturi pirmenybės teisių likti darbe kitų tos pačios pareigybės darbuotojų atžvilgiu, konstatuotina, jog atsakovo direktorės motyvai, dėl ko nuspręsta iš darbo atleisti būtent ieškovę, vertintini tik objektyvaus moralinio atlikto pasirinkimo pateisinimo, bet ne formalaus teisinio darbo sutarties su ieškove nutraukimo teisėtumo aspektu. Kai darbuotojų kvalifikacija vienoda ir nei vienas iš jų neturi įstatyme numatytos pirmenybės teisės likti darbe, teisė pasirinkti, su kuriuo darbuotoju nutraukti sutartį, paliekama darbdaviui. Tokį savo pasirinkimą darbdavys gali motyvuoti, tačiau to daryti neprivalo.
Kaip matyti iš į bylą pateiktų rašytinių įrodymų ir šalių paaiškinimų, mažinant sargų skaičių nuo 7 iki 4 susiklosčiusi situacija buvo išspręsta vieną sargą (A. A.) atleidžiant iš darbo šalių susitarimu, vieną sargą (S. S.) perkėlus į darbininko pareigas ir atleidus iš darbo ieškovę DK 129 straipsnio 2 dalies pagrindu. Atsakovo atstovės argumentai (b.l. 87), jog dirbti buvo paliktos visos keturios administraciniame pastate dirbusios sargės, iš kurių su dviejomis (G. Š. ir J. R.) sudarytose sutartyse tiesiogiai nurodyta jų darbo vieta- administracinis pastatas (b.l. 93-96), nesant duomenų apie įstaigos suskirstymą į atskirus struktūrinius- teritorinius padalinius (kaip matyti iš organizacinės struktūros turinio, visi sargai ir iki struktūros pakeitimo buvo priskirti tam pačiam ūkio skyriui), neleidžia daryti išvados, jog administracinį pastatą saugojusios sargės neturėjo būti vertinamos kaip esančios toje pačioje teisinėje situacijoje, kaip ir ieškovė, tačiau gali būti vertinami kaip reikšmingi darbdaviui sprendžiant, jog šių darbuotojų faktinė patirtis saugant būtent administracinį pastatą yra didesnė. Argumentai, jog kita administracinio pastato sargė R. G. yra darbingo amžiaus ir turi su sargo darbo specifika nesusijusį diplomą (b.l. 90, 113), taip pat vertintina ne kaip pagrindžianti teisės aktuose įtvirtintą atitinkamos darbuotojos pirmenybės teisę likti darbe, bet kaip atskleidžianti atsakovo direktorės sprendimo, kuris, kaip minėta, nebuvo varžomas teisės aktų reikalavimais, motyvus. Analogiškai vertintina ir D. B., kuri palikta dirbti administracinio pastato sarge (b.l. 97), situacija: nors į bylą pateikti duomenys, jog ji turi nepilnametį vaiką (b.l. 98), nesant įrodymų, jog šį vaiką ji augina viena, ji nepripažintina turinčia DK 135 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintą pirmenybės teisę, tačiau pastaroji aplinkybė (nesant įstatyminių kriterijų, kurie leistų skirtingai vertinti ieškovės ir nurodytos darbuotojos statusą) galėjo tapti motyvu, nulėmusiu atsakovo direktorės sprendimą.
Nurodytų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, jog atsakovo direktorės sprendimas dėl to, kurie iš septynių iki tol dirbusių sargų toliau užims keturias likusias darbo vietas, negali būti vertinamas kaip pažeidžiantis teisės aktų reikalavimas, sąlygojantis darbdavio veiksmų neteisėtumą ar nepagrįstumą, o kartu ir pagrindą ieškinyje pareikštam reikalavimui dėl ieškovės atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu patenkinti.
Dėl pareigos siūlyti iš darbo pagal DK 129 straipsnio 2 dalį atleidžiamam darbuotojui kitas laisvas darbo vietas
Vadovaujantis DK 129 straipsnio 1 dalimi, atleisti darbuotoją iš darbo, kai nėra darbuotojo kaltės, leidžiama, jei negalima darbuotojo perkelti jo sutikimu į kitą darbą. Ši nuostata yra sąlygota darbo sutarties nutraukimo pagal DK 129 straipsnį dėl aplinkybių, nesusijusių su darbuotojo asmeniu, pobūdžio ir esmės. Pasirinkdamas nurodytą darbo sutarties nutraukimo pagrindą darbdavys konstatuoja, jog darbo sutartis nutraukiama ne dėl to, jog darbdavys turi kokių nors priekaištų darbuotojui dėl jo darbo ar elgesio, bet dėl to, jog darbo santykiai nebegali būti tęsiami dėl pasikeitusios situacijos (nagrinėjamu atveju- dėl pareigybės, kurią užėmė ieškovė, panaikinimo). Toks konstatavimas lemia, jog darbdavys negali turėti objektyvaus suinteresuotumo neperkelti darbuotojo į kitas pareigas toje pačioje darbovietėje, kurias darbuotojas pagal savo kompetenciją galėtų tinkamai vykdyti. Dėl nurodytos priežasties darbdavio veiksmai, kuriais ignoruojama darbuotojo teisė būti perkeltam į laisvas pareigas, kurias toks darbuotojas galėtų užimti, pripažintina esminiu procedūros, susijusios su darbo sutarties nutraukimu DK 129 straipsnio 2 dalies pagrindu, pažeidimu, sąlygojančiu tokio darbo sutarties nutraukimo neteisėtumą.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovei buvo siūlomos vienintelės- teritorijos valytojos- pareigos terminuotam laikui, kol šias pareigas užimanti darbuotoja grįš iš vaiko priežiūros atostogų. Ieškovė nurodė šių pareigų atsisakiusi, kaltino darbdavį nesąžiningumu siūlant pareigas, į kurias ieškovei perėjus vėliau ją būtų buvę galima atleisti iš darbo DK 126 straipsnio pagrindu nemokant išeitinės išmokos. Ieškovės dėmesys atkreiptinas į tai, jog darbdaviui tenka pareiga siūlyti darbuotojui visas laisvas pareigas, neatsižvelgiant į tų pareigų pobūdį ir trukmę, kurią atitinkami santykiai galėtų tęstis, todėl darbdavio veiksmus šiuo aspektu pripažinti nesąžiningais nėra pagrindo. Gavusi tokį pasiūlymą ieškovė turėjo spręsti, ar jis ją tenkina, ar jis atitinka ieškovės interesus. Ieškovei įgyvendinus teisę atsisakyti jai pateikto pasiūlymo (šį faktą ji patvirtino ir bylos nagrinėjimo metu), nurodyta aplinkybė pripažintina negalinčia turėti įtakos sprendimo atleisti ieškovę iš darbo teisėtumui ir pagrįstumui. Darbuotojo atsisakymas būti perkeltam į konkretų kitą darbą nepanaikina darbdavio pareigos iki pat faktinio atleidimo iš darbo dienos ieškoti galimybės tokį darbuotoją perkelti į kitą darbą.
Nagrinėjamu atveju į bylą pateikti duomenys, jog vienas iš okupacijų muziejaus sargo funkcijas vykdžiusių sargų S. S. buvo perkeltas į darbininko pareigas. Vertinant šią aplinkybę ieškovės teisių apsaugos kontekste dėmesys atkreiptinas į tai, jog, kaip minėta, ieškovė neturėjo pirmenybės teisės likti darbe nei vieno darbuotojo atžvilgiu. Priešingai, S. S., kaip matyti iš su juo sudarytoje darbo sutartyje (b.l. 91) nurodytų asmens duomenų, ginčijamų sprendimų priėmimo metu nebuvo sulaukęs amžiaus, nuo kurio skiriama senatvės pensija, tačiau kartu iki šio amžiaus jam buvo likę mažiau nei treji metai, kas suteikė jam pirmenybės teisę likti darbe DK 135 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu, o taip pat, kartu su aplinkybe, jog nurodytas darbuotojas jau yra dirbęs darbininko pareigose, pateisino ir atsakovo direktorės pasirinkimą darbininko pareigas pasiūlyti būtent jam (kartu akcentuotina, jog nurodyto darbuotojo įgytas išsilavinimas nesusijusioje su darbo pobūdžiu srityje (b.l. 92), taip pat darbininko pareigybės aprašymo (b.l. 99-100) turinys, kuriame nėra įvardinti konkretūs reikalavimai, kurių formaliai neatitinka ieškovė, nelaikytini objektyvia atsakovo direktorės pasirinkimo priežastimi, tačiau, esant aukščiau nurodytoms sąlygoms, nepaneigia priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo).
Ieškovė taip pat kėlė klausimą dėl to, jog į darbą jos įspėjimo laikotarpiu buvo priimtos šios darbuotojos: 2014 m. birželio 9 d. administratore įdarbinta T. K., 2014 m. birželio 11 d. sudaryta darbo sutartis su Ž. Z.- ryšių su visuomene skyriaus, kuris po pertvarkos pavadintas Edukacijos ir lankytojų aptarnavimo skyriumi, vedėjos pareigoms, 2014 m. rugpjūčio 1 d. A. K. priimta dirbti edukatorės pareigose. Kaip matyti iš į bylą pateiktų administratoriaus (b.l. 101-102) ir edukatoriaus (b.l. 112) pareigybės aprašymų, šioms pareigybėms keliami specialūs išsilavinimo, praktinio darbo patirties atitinkamoje srityje, kompiuterinio raštingumo reikalavimai, atitikimo kuriems ieškovė bylos nagrinėjimo metu, po to, kai jai ir jos atstovei buvo suteikta galimybė susipažinti su atitinkamų dokumentų turiniu, neįrodinėjo. Nors į bylą nebuvo pateiktas pareigų, kurias užima Ž. Z, aprašymas, nei ieškovė, nei jos atstovė neįrodinėjo, jog ieškovė galėtų užimti skyriaus vedėjos pareigas, kurioms, akivaizdu, negali būti keliami žemesni, nei atitinkamam skyriui priklausančiai edukatoriaus pareigybei nustatyti, kvalifikaciniai reikalavimai (pastarąją išvadą patvirtina ir jau minėtų Kultūros ministro patvirtintų Muziejaus veiklos ir valdymo kokybės rekomendacijų 23.3 punkto nuostata).
Kartu, kaip matyti iš į bylą pateiktų 2014 m. balandžio 8 d. protokolo (b.l. 25-27), 2014 m. birželio 26 d. patvirtinto Eksponatų saugotojo pareigybės aprašymo (b.l. 109-111) turinio, vykdant struktūrinius pertvarkymus buvo atsisakyta savarankiškos valytojo pareigybės, valytojų vykdytas funkcijas priskiriant eksponatų saugotojams. Vardinių darbuotojų sąrašų (b.l. 28-33) turinys atskleidžia, jog po struktūrinių pertvarkymų vietoj aštuonių eksponatų saugotojų ir penkių valytojų pareigybių liko dešimt eksponatų saugotojų pareigybių, trys darbuotojos, iki tol dirbusios valytojomis, buvo perkeltos į eksponatų saugotojų pareigas, viena- į budėtojos pareigas (su viena 2014 m. sausio 1 d. sąraše nurodyta valytoja R. L. darbo santykiai netęsiami, jos vardiniame sąraše neliko).
Valytojos L. B. perkėlimą į budėtojos pareigos atsakovas grindžia aplinkybe, jog ši darbuotoja turi nepilnametį vaiką (b.l. 87-89). Nors ši aplinkybė, kaip minėta, nelaikytina įstatymine sąlyga, sukuriančia aptariamai darbuotojai pirmenybės teisę likti darbe ieškovės atžvilgiu, įvertinus faktą, jog tiek ieškovės, tiek L. B. pareigybė buvo panaikinta vienu metu, tuo pačiu metu kilo būtinybė išspręsti klausimą dėl tolesnių darbo santykių su abiejomis darbuotojomis, atsakovo direktorės apsisprendimui, kuriai iš jų pasiūlyti laisvas budėtojos pareigas, įtakos galėjo turėti įstatyme nenumatytos, tačiau sprendimą priimančiai direktorei žinomos su konkrečios darbuotojos asmeniu susiję aplinkybės. Būtinybė išlaikyti nepilnametį asmenį, taip pat garantuotų pajamų, kurias užtikrina senatvės pensijos sulaukusio asmens statusas, neturėjimas, leido atsakovo direktorei L. B. socialinį statusą vertinti kaip labiau pažeidžiamą nei ieškovės ir būtent jai pirmiau nei ieškovei pasiūlyti aptariamas pareigas. Pastarajai darbuotojai su pasiūlymu sutikus, šios pareigos nebegalėjo būti siūlomos ieškovei.
Į dvi papildomas ir po to, kai 2014 m. birželio mėn. buvo nutraukta darbo sutartis su eksponatų saugotoja A. A., atlaisvėjusias eksponatų saugotojų pareigas buvo perkeltos trys iki tol valytojomis dirbę darbuotojos- G. N., D. G. ir V. B.. Kaip ir aukščiau aptartu valytojos perkėlimo į budėtojas atveju, į bylą nepateikti duomenys, kurie leistų spręsti šias darbuotojas turėjus pirmenybės teisę likti darbe ieškovės atžvilgiu. Iš kitos pusės, struktūriniais pertvarkymais, kaip minėta, buvo iš esmės sujungtos dviejų iki tol egzistavusių pareigybių funkcijos, t.y. valytojų funkcijos neišnyko, jos tiesiog buvo sujungtos su eksponatų saugotojų funkcijomis. Nurodyta aplinkybė vertintina kaip savarankiškas pagrindas pirmiausia atitinkamas pareigas siūlyti būtent valytojomis iki tol dirbusioms darbuotojoms. Iš kitos pusės, akcentuotina ir tai, jog tiek valytojų, tiek sargų pareigybės buvo naikinamos vienu metu, todėl būtent darbdaviui teko teisė spręsti, kuriems darbuotojams pirmiausiai siūlyti esančias laisvas pareigas ir sprendimas šias pareigas pirmiausia pasiūlyti darbuotojoms, kurios ir iki tol vykdė dalį atitinkamoms pareigoms priskirtų funkcijų, nesant duomenų apie ieškovės pirmenybės teisę gauti atitinkamą pasiūlymą, negali būti pripažintas neteisėtu. Valytojoms sutikus būti perkeltoms, neliko galimybės atitinkamas pareigas siūlyti ieškovei.
Kartu akcentuotina, jog į bylą pateiktų vardinių sąrašų turinys atskleidžia, jog 2014 m. rugpjūčio 1 d. eksponatų saugotojų pareigose liko dirbti šešios darbuotojos, tose pareigose dirbusios ir 2014 m. sausio 1 d., užfiksuotas vienintelis papildomas pasikeitimas- S. Z. pakeitė P. K.. Ieškovės atstovei iškėlus klausimą dėl šio pasikeitimo, atsakovo direktorė nurodė, jog P. K. į pareigas buvo priimta 2014 m. gegužės mėn. pabaigoje, kai ieškovei dar nebuvo įteiktas įspėjimas dėl darbo sutarties nutraukimo. Be to, atsakovo direktorė nurodė, jog ieškovė tuo metu negalėjo būti perkeliama į eksponatų saugotojo pareigas, kadangi tokiu atveju nebūtų buvę kam vykdyti sargo funkcijas. Tokia atsakovo direktorės pozicija pripažintina akivaizdžiai nepagrįsta, sąlygojanti esminį ieškovės teisių, įtvirtintų DK 129 straipsnio 1 dalyje, pažeidimą. Kaip patvirtino pati atsakovo direktorė, sprendimas naikinti dalį sargų pareigybių, kaip ir sujungti valytojų ir eksponatų saugotojų pareigybes, buvo priimtas dar 2014 m. balandžio 8 d. Vėlesni atsakovo veiksmai, susiję su struktūros patvirtinimu, darbuotojų įspėjimu apie darbo sutarčių nutraukimą, darbuotojų perkėlimu į laisvas pareigas, vardinio pareigybių sąrašo patvirtinimu, vertintini tik kaip 2014 m. balandžio 8 d. priimto sprendimo įgyvendinimas. Pastaroji aplinkybė leidžia spręsti, jog 2014 m. gegužės mėn. pabaigoje, kai buvo priimtas sprendimas sudaryti darbo sutartį su P. K., atsakovo direktorė negalėjo nesuvokti, jog jai teks spręsti darbuotojų skaičiaus mažinimo klausimą. Darbdavio sprendimai, priimti darbuotojų skaičiaus mažinimo dėl suplanuotų struktūrinių pertvarkymų akivaizdoje, kuriais, vietoj to, jog į atlaisvėjusias pareigas būtų perkeliami darbuotojai, kurių pareigybes suplanuota panaikinti, sudaroma darbo sutartis dėl naujos darbuotojos priėmimo, negali būti vertinami kaip teisėti. DK 129 straipsnio 1 dalies nuostata dėl kito darbo siūlymo negali būti vertinama kaip tokios darbdavio pareigos atsiradimą siejanti su formaliu DK 130 straipsnyje įtvirtinto įspėjimo įteikimu darbuotojui. Nurodyta pareiga darbdaviui taikytina nuo to momento, kai priimamas valinis sprendimas įgyvendinti struktūrinius pertvarkymus, kokiu nagrinėjamu atveju laikytinas 2014 m. balandžio 8 d. protokolinis sprendimas. Priešinga išvada sąlygotų galimybę darbdaviui piktnaudžiauti, prieš įteikiant darbuotojams įspėjimus dėl atleidimo iš darbo užpildant tuo metu egzistavusias laisvas darbo vietas, kad įspėjimo laikotarpiu jų nereikėtų siūlyti darbuotojams, kurių pareigybės naikinamos. Atsakovo direktorės argumentas, jog ieškovės ankstesnio perkėlimo atveju nebūtų kam vykdyti sargo funkcijas iki atitinkamos pareigybės panaikinimo, atskleidžia, jog ieškovės teisės buvo paneigtos siekiant dirbtinai išvengti laikinų, lengvai pašalinamų organizacinių kliūčių. Niekas netrukdė atsakovo direktorei pasiūlyti ieškovei atlaisvėjusias eksponatų saugotojos pareigas, o, pastarajai sutikus ir įvykus perkėlimui, sudaryti terminuotą darbo sutartį su kitu asmeniu sargo pareigoms iki tol, kol bus įgyvendinti struktūriniai pertvarkymai, vykdyti. Analogiškai atsakovo direktorė teismo posėdžio metu duodama paaiškinimus nurodė besielgusi su M. T., kuri pagal terminuotas darbo sutartis dirbo tose pareigose, kurios buvo laikinai atlaisvėjusios.
Kaip ieškovės teisių, susijusių su kito darbo siūlymu, pažeidimas pripažintina ir atsakovo direktorės duodant paaiškinimus teismo posėdžio metu patvirtinta aplinkybė, jog po ieškovės atleidimo iš darbo 2014 m. rugsėjo 9 d. atleidus iš darbo eksponatų saugotoją A. R., kuri nesutiko su eksponatų saugotojo pareigybės aprašymo pakeitimu 2014 m. birželio 26 d. (b.l. 109-111), papildant eksponatų saugotojo funkcijas tomis funkcijomis, kurias iki tol vykdė valytojos, į jos pareigas neterminuotam darbui buvo priimta iki tol terminuotas funkcijas vykdžiusi M. T. (į bylą šias aplinkybes, paaiškėjusias teismo posėdžio, kuriame byla išnagrinėta iš esmės, metu, patvirtinantys rašytiniai įrodymai nebuvo pareikalauti vadovaujantis ekonomiškumo ir proceso koncentracijos principais, CPK 413 straipsnyje įtvirtintais atitinkamo pobūdžio bylų nagrinėjimo terminais, įvertinus atsakovo direktorės tvirtinimus kaip savarankiškus įrodymus, pripažintinus atitinkamų faktinių aplinkybių pripažinimu (CPK 182 str. 5 p., 186-187 str.)). Nors, kaip minėta, ši darbo vieta atlaisvėjo jau po to, kai su ieškove sudaryta darbo sutartis buvo nutraukta, atsakovo direktorė patvirtino, jog vėlesnį, nei kitų darbuotojų, A. R. atleidimą iš darbo nulėmė jos laikino nedarbingumo sąlygotas vėlesnis įspėjimo apie atleidimą iš darbo šiai darbuotojai įteikimas 2014 m. liepos 9 d. Pastaroji aplinkybė atskleidžia, jog atsakovo direktorė, žinodama, jog darbuotoja nesutinka dirbti pakeistomis darbo sąlygomis, kas sąlygoja būtinybę nutraukti su ja sudarytą darbo sutartį, nevykdė pareigos išsiaiškinti, ar objektyviasi atlaisvėsiančios darbo vietos nepageidautų užimti ieškovė. Ši darbo vieta buvo suteikta darbuotojai, pareigos kuriai siūlyti laisvas pareigas atsakovas neturėjo. Tokiu būdu darbdavio pareigos, susiję su kito darbo siūlymu iš darbo atleidžiamam darbuotojui, buvo įvertintos formaliai, dirbtinai jas susiejant su skirtingų darbuotojų atleidimo iš darbo datų prasilenkimu. Objektyviu nurodytomis aplinkybėmis būtų pripažintas atsakovo direktorės elgesys, kuriuo, darbdaviui išsiaiškinus, jog A. R. nesutinka su darbo sąlygų pakeitimu, 2014 m. liepos 9 d. įteikus DK 130 straipsnyje jai nustatytą įspėjimą, būtų pasiūlyta nurodytas pareigas užimti ieškovei. Gauti tokiam ieškovės sutikimui atsakovo direktorė turėjo pakankamai laiko (nuo 2014 m. liepos 9 d. iki 2014 m. rugpjūčio 4 d.). Ieškovės sutikimo atveju aplinkybė, jog terminas ieškovei atleisti iš darbo pasibaigtų mėnesiu anksčiau, nei atlaisvėtų pareigybė, į kurią ji sutiko būti perkelta, negalėtų būti vertinama kaip esminė, galinti turėti įtakos su kito darbo siūlymu susijusioms darbuotojos teisėms ir darbdavio pareigoms. Šis trūkumas galėjo būti sprendžiamas tiek atitinkamą laikotarpį fiksuojant ieškovei prastovą, tiek išleidžiant ją kasmetinių atostogų, kurių, kaip nurodė atsakovo direktorė, įspėjimo laikotarpiu ieškovė nesutiko naudoti ir už kurias ieškovei išmokėta kompensacija, tiek ir kitomis šalių susitarimu pagrįstomis teisinėmis priemonėmis. Priešinga išvada sąlygotų teisiškai nepriimtiną galimybę darbdaviui manipuliuoti struktūrinių pertvarkymų įgyvendinimo priemonėmis, kai vien dėl to, jog atskiriems darbuotojams, kurie nesutinka su darbo sąlygų pakeitimu, įspėjimus dėl atleidimo iš darbo įteikus vėliau, darbdavys išvengtų pareigos atlaisvėjančią darbo vietą siūlyti darbuotojui, kuris yra įspėtas apie atleidimą iš darbo dėl pareigybės panaikinimo. Šiuo aspektu dar kartą akcentuotina, jog pareigybės atlaisvėjimas šiuo atveju buvo objektyviai apibrėžtas tiek pagrindo, tiek datos aspektu, t.y. atsakovo direktorė neturi pagrindo tvirtinti, jog ji nežinojo, ar darbo vieta tikrai atlaisvės. Net ir tuo atveju, jeigu A. R. įspėjimo laikotarpiu būtų persigalvojusi ir sutikusi su darbo sąlygų pakeitimu, kas būtų paneigę galimybę į atitinkamą vietą perkelti ieškovę, tokios teorinės galimybės egzistavimas nepaneigė atsakovo pareigos išsiaiškinti ieškovės poziciją dėl pasinaudojimo atitinkama galimybe ir, ieškovės sutikimo atveju, pasinaudoti teisiniu ieškovės teisės į atitinkamą darbo vietą įforminimu.
Pripažinus, jog atsakovas turėjo galimybę ieškovei pasiūlyti eksponatų saugotojos pareigas, pasisakytina ir dėl atsakovo direktorės argumentų, jog eksponatų saugotojos pareigos ieškovei nebuvo siūlomos dėl to, jog ieškovė neatitiko nurodytai pareigybei keliamų reikalavimų, taip pat atsižvelgiant į tai, jog įstaiga siekia atsinaujinti, priimti darbuotojus, gebančius bendrauti su klientais, reprezentuoti įstaigą. Iš vienos pusės, atsakovo direktorė pripažino, kad šie argumentai nebuvo vertinami priimant į darbą kitas darbuotojas ir nesiūlant pareigų ieškovei. Ieškovė teismo posėdžio metu patvirtino mokanti anglų, lenkų ir rusų kalbas, kas, nesant duomenų, ar šia aplinkybe buvo domimasi, negali būti pagrindu pripažinti, jog atsakovė neatitinka eksponatų saugotojo pareigybės aprašymo (b.l. 109-111) 4.3 punkte nurodyto formalaus kriterijaus, kuriuo ieškovės neatitikimą keliamiems reikalavimams grindė atsakovo direktorė. Neatitikimas kokiems nors kitiems imperatyviems reikalavimams nebuvo įrodinėjamas. Kartu akcentuotina, jog argumentai dėl to, ar ieškovė tiktų vykdyti eksponatų saugotojo funkcijas, geriau, nei aukščiau aptartos dvi darbuotojos, reprezentuotų įstaigą, galėtų būti reikšmingi renkantis vieną iš kelių analogiškas teises turinčių darbuotojų, tačiau nesukuria darbdaviui pagrindo, ignoruojant ieškovės teises, į darbą priimti naujus darbuotojus.
Nurodytų aplinkybių visumą teismas vertina kaip pagrindą pripažinti, jog darbdavys neįvykdė jam tenkančios pareigos įrodyti jį tinkamai įgyvendinus su ieškovės atleidimu iš darbo susijusias pareigas. Aplinkybė, jog ieškovei galėjo būti pasiūlytos kitos pareigos, paneigia egzistavus DK 129 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų juridinių faktų visumą, kuri patvirtintų darbdavio veiksmų teisėtumą ir pagrįstumą. Pripažinus darbdavio veiksmus nepagrįstais, tenkintinas ieškinio reikalavimas dėl ieškovės atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu.
Dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu padarinių
Vadovaujantis DK 300 straipsnio 3 dalimi, darbuotojo atleidimą iš darbo pripažinęs neteisėtu, teismas grąžina jį į pirmesnį darbą ir priteisia jam vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos arba darbo užmokesčio skirtumą už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje. Nagrinėjamu atveju spręstina, jog nėra jokių kliūčių tenkinti ieškinio reikalavimą dėl ieškovės grąžinimo į darbą. Aplinkybė, jog pareigos, kuriose ieškovė dirbo iki darbo sutarties nutraukimo, nėra išlikę, negali būti vertinama kaip kliūtis atkurti darbo santykius, kadangi tokią situaciją nulėmė neteisėtu pripažintas darbdavio elgesys neperkeliant ieškovės į kitas laisvas pareigas. Kliūtimi nelaikytina ir aplinkybė, jog pareigybės, į kurias ieškovė turėjo būti perkeliama, yra užimtos. Pastarasis faktas telems darbdavio pareigą spręsti po ieškovės grąžinimo į darbą susiklosčiusią situaciją vadovaujantis galiojančiu teisiniu reglamentavimu, tačiau negali sąlygoti ieškovės teisių į darbo santykių tąsą paneigimo.
Kartu teismas atkreipia dėmesį į tai, jog kitos DK 300 straipsnio 3 dalyje nurodytos pasekmės- vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo- taikymas nagrinėjamu atveju negalimas dėl to, jog, kaip matyti iš 2014 m. rugpjūčio 4 d. įsakymo turinio (b.l. 39) ir šalių paaiškinimų teismo posėdžio metu, ieškovei DK 140 straipsnio 2 dalies pagrindu paskirta ir kiekvieną mėnesį iki mėnesio ketvirtos dienos mokama taikant vidutinio darbo užmokesčio dydį paskaičiuota išeitinė išmoka, kurios mokėjimas numatytas iki 2015 m. vasario 4 d. Už laikotarpį iki teismo sprendimo priėmimo dienos egzistuojanti pareiga atitinkamą sumą mokėti užtikrina ieškovei analogiškas finansines pasekmes, kurias sukurtų vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką mokėjimas. Su tokia išvada teismo posėdžio metu sutinkanti nurodė ir ieškovės atstovė.
Vadovaujantis CPK 282 straipsnio 2 dalies 6 punktu, sprendimo dalis dėl ieškovės grąžinimo į darbą vykdytina skubiai. Dėl pastarosios priežasties laikotarpis nuo teismo sprendimo priėmimo iki jo įsiteisėjimo negali būti vertinamas kaip priverstinės pravaikštos laikas, už kurį galėtų būti priteisiamas vidutinis darbo užmokestis.
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
Ieškinį patenkinus iš dalies, spręstinas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tarp šalių klausimas. Sprendimu teismas patenkino vieną neturtinį reikalavimą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu. Nors reikalavimas dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo buvo atmestas, nurodytą teismo išvadą sąlygojo ne vien ieškovės veiksmų pareiškiant atitinkamą reikalavimą nepagrįstumas (ieškovė reiškė reikalavimą vadovaudamasi teisės aktų reikalavimais, šis reikalavimas buvo iš esmės pagrįstas, nebuvo patenkintas tik dėl to, jog ieškovė analogiško dydžio sumas yra gavusi kitu teisiniu pagrindu), dėl pastarosios aplinkybės bylos nagrinėjimo metu nebuvo teikiami argumentai, nekilo ginčo. Nurodytą aplinkybę teismas vertina kaip pagrindą pripažinti, jog byla išnagrinėta ieškovės naudai santykiu 90/10.
Ieškovė į bylą pateikė įrodymus apie patirtas 1.500 Lt atstovavimo išlaidas (b.l. 107-108). Atsakovas nurodo patyręs 1.910 Lt atstovavimo išlaidų, taip pat prašo priteisti 9 Lt išlaidų, susijusių su dokumentų kopijavimu, atlyginimą (b.l. 103-106). Vertinti pateiktas atstovavimo išlaidas kaip nepagrįstas, nėra pagrindo. Pasisakant dėl kopijavimo išlaidų, dėmesys atkreiptinas į tai, jog iš pateiktų duomenų negalima daryti vienareikšmiškos išvados, jog buvo kopijuojama būtent šioje byloje pateikta medžiaga, be to, nėra jokių duomenų, jog atsakovas atlygino advokatės patirtas išlaidas. Vadovaujantis aukščiau aptarta proporcija, atsakovui tenka pareiga atlyginti ieškovės patirtų išlaidų dalį- 1.350 Lt, ieškovei tenka pareiga atlyginti atsakovo patirtų išlaidų dalį- 191 Lt. Šias priešpriešines sumas įskaičius tarpusavyje, ieškovei iš atsakovo priteistinas 1.159 Lt atstovavimo išlaidų atlyginimas (CPK 93 str. 4 d., 98 str.).
Atsižvelgiant į tai, jog ieškovė yra atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo ir jo paduodama ieškinį nemokėjo, už patenkintus ieškinio reikalavimus mokėtinas žyminis mokestis- 144 Lt žyminio mokesčio už neturtinį reikalavimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu priteistina iš atsakovo valstybei (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str. 1 d.). Vadovaujantis aukščiau aptarta proporcija, valstybei iš atsakovo taip pat priteistinas ir 5,29 Lt teismo išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 268, 270 straipsniais, teismas
nusprendžia:
Ieškinį patenkinti iš dalies.
Pripažinti neteisėtu ieškovės V. K. atleidimą iš darbo Kauno IX forto muziejuje.
Grąžinti ieškovę V. K. į darbą Kauno IX forto muziejaus sargės pareigose.
Sprendimo dalį dėl ieškovės grąžinimo į darbą vykdyti skubiai.
Likusius ieškinio reikalavimus atmesti.
Priteisti ieškovei V. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo Kauno IX forto muziejaus, juridinio asmens kodas 190756991, 1.159 Lt (tūkstančio šimto penkiasdešimt devynių litų) (335,67 Eur) atstovavimo išlaidų atlyginimą.
Priteisti valstybei iš atsakovo Kauno IX forto muziejaus, juridinio asmens kodas 190756991, 149,29 Lt (šimto keturiasdešimt devynių litų 29 ct) (43,24 Eur) žyminio mokesčio ir teismo išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo. Ši suma turi būti įmokėta Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią „Swedbank“, AB, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660, mokėjimo paskirtis- „Žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu“, teismui turi būti pateikiami sumokėjimo faktą patvirtinantys įrodymai.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui, skundą paduodant per sprendimą priėmusį Kauno apylinkės teismą.