Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Jadvygos Mardosevič, kolegijos teisėjų Vilijos Mikuckienės ir Virginijaus Kairevičiaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal V. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. B. ieškinį atsakovui R. B. dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės ir kitų susijusių reikalavimų, byloje dalyvaujant išvadą teikiančiai institucijai – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Vaiko teisių apsaugos skyriui,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos socialinių reikalų ir sveikatos departamento vaiko teisių apsaugos skyrius pateikė išvadą, kurioje nurodė, kad nepilnamečių vaikų interesus atitinka jų gyvenamosios vietos nustatymas su ieškove bei išlaikymo vaikų naudai iš atsakovo priteisimas.

Teismas, įvertinęs Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvadą bei atsakovo argumentus, jog dėl silpnos sveikatos negali dirbti sunkaus fizinio darbo ir uždirbti daugiau, taip pat, kad šalių vaikai savaitgalius, atostogas praleis su tėvu jo gyvenamojoje vietoje, netenkino ieškovės reikalavimo priteisti iš atsakovo nepilnamečiams vaikams išlaikymą tvirtomis pinigų sumomis, skaičiuojant po 400,00 Lt kas mėnesį iki jų pilnametystės, tačiau sprendė, jog iš atsakovo kiekvienam vaikui priteistina po 200,00 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis ir turtu, skaičiuojant nuo ieškinio padavimo teismui dienos iki vaikų pilnametystės, priteistą periodinių išmokų sumą indeksuojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją. Tokiu būdu nepilnamečiam sūnui L. B., skaičiuojant nuo 2011 m. balandžio 14 d. iki pilnametystės po 200,00 Lt kas mėnesį, turtu priteistina 26 600,00 Lt, t.y. 6/50 dalys gyvenamojo namo, nepilnametei dukrai L. B., skaičiuojant nuo 2011 m. balandžio 14 d. iki pilnametystės po 200,00 Lt kas mėnesį, turtu priteistina 34 200,00 Lt, t.y. 3/20 dalys gyvenamojo namo, nepilnametei dukrai E. B., skaičiuojant nuo 2011 m. balandžio 14 d. iki pilnametystės po 200,00 Lt kas mėnesį, turtu priteistina suma sudaro 42 400,00 Lt, t.y. 9/50 dalys gyvenamojo namo. Kadangi iš atsakovo nepilnamečiams vaikams turtu priteista išlaikymo suma sudaro 9/20 dalis gyvenamojo namo arba 103 200,00 Lt, – šią sumą atėmus iš atsakovui asmeninės nuosavybės teise priteistino turto vertės – 161 182,00 Lt, atsakovui asmeninės nuosavybės teise priteistina ¼ dalis gyvenamojo namo, ieškovei – 6/20 dalys gyvenamojo namo. Kadangi tarp šalių nekilo ginčo dėl vaikų gyvenamosios vietos ir bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo, teismas vaikų gyvenamąją vietą nustatė su motina, taip pat nustatė ieškovės pasiūlytą atsakovo bendravimo su vaikais tvarką, ieškovę skyrė uzufrukto teise tvarkyti ir administruoti nepilnamečių vaikų išlaikymui skirtas pinigines lėšas ir turtą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinėje instancijoje tikrinamas neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas. Šio tikrinimo ribas apibrėžia CPK 320 straipsnis, pagal kurį apeliacinio skundo ribas sudaro tiek teisinis, tiek faktinis apeliacinio skundo pagrindas, konkrečiai – šalies, kuri skundžia tokį sprendimą, nurodomi argumentai, pagrindžiantys sprendimo (ar jo dalies) neteisėtumą ar nepagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama neperžengiant ieškovės apeliacinio skundo ribų.

Proceso koncentruotumo, draudimo piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis principai įpareigoja šalis civilinio proceso įstatymo nustatyta tvarka ir terminais įvykdyti įrodinėjimo naštą (CPK 7 straipsnio 2 dalis). Pagal CPK 181 straipsnio 2 dalį, teismas turi teisę atsisakyti priimti įrodymus, jeigu šie įrodymai galėjo būti pateikti anksčiau, o vėlesnis jų pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą. Pagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas nepriima naujų įrodymų, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. CPK įtvirtinta ribotos apeliacijos instituto specifika lemia, jog aukštesnės instancijos teisme vykstantis procesas nėra laikomas pirmosios instancijos teismo tęsiniu, todėl apeliacijoje pakartotinis bylos nagrinėjimas nevyksta, o yra tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, nepadarė klaidos, – toks tikrinimas atliekamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus duomenis įvertinant, ar teismas turėjo pakankamai įrodymų padarytoms išvadoms pagrįsti, ar juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių. Kasacinis teismas dėl CPK 314 straipsnio, kuriame įtvirtinta galimybė apeliacinės instancijos teismui priimti naujus įrodymus, kai jų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, yra nurodęs, kad teismas turi taikyti įstatymus tik leistinais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tose stadijose, kai nustatinėjamas fakto klausimas, gali būti priimami įrodymai, o šalys savo pozicijoms pagrįsti gali teikti naujai sužinotus ar išreikalautus įrodymus, jeigu šia savo teise nepiktnaudžiauja. Vis dėl to, proceso koncentracija, nors ir būdama svarbi, šeimos bylose, kurioms proceso įstatyme įtvirtinama daug siauresnė galimybė riboti šalių ius novorum, prioritetinę vietą užleidžia visapusiškas bylos aplinkybių ištyrimas ir teisingas įrodymų vertinimas (CPK 377 straipsnis).

Ieškovė prie apeliacinio skundo pridėjo naujus įrodymus motyvuodama tuo, jog būtina atsižvelgti į aplinkybes, kurios ieškovei nebuvo žinomos teisminio bylos nagrinėjimo metu, tačiau turi reikšmės teisingam ginčo tarp šalių išsprendimui. Ieškovės prašymas priimti šiuos įrodymus: Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 2012 m. gegužės 14 d. raštą Nr. A33(1)-2363-(4.9); akcinės bendrovės „Lesto“ 2012 m. balandžio 25 d. pažymą Nr. 51112-934 ir 2012 m. gegužės 8 d. raštą Nr. 50220-NS-44; 960-osios individualių gyvenamųjų namų statybos bendrijos 2012 m. balandžio 30 d. pažymą Nr. 027; 960-osios individualių gyvenamųjų namų statybos bendrijos 2007 m. rugpjūčio 27 d. kreipimąsi į Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos priežiūros departamentą; antstolių pažymas dėl piniginių baudų už administracinius teisės pažeidimus išieškojimo iš atsakovo; antstolės Irenos Beliačič 2012 m. gegužės 7 d. pažymą Nr. S1-39 apie vykdomą vykdomąją bylą Nr. 0011/11/06463; atsakovo 2012 m. vasario 15 d. prašymą Vilniaus rajono savivaldybės administracijai; valstybės įmonės „Registrų centro“ Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą; 2012 m. balandžio 30 d. Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pažymą Nr. (7.4) D2-12983; Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2012 m. gegužės 21 d. raštą Nr. R-17674, – traktuotinas atveju, kai priėmus pirmosios instancijos teismo sprendimą paaiškėja, kad neužteko įrodymų faktinėms bylos aplinkybėms įrodyti, ir kuris priskirtinas prie CPK 314 straipsnyje nustatytos sąlygos – jeigu įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau taikymo atvejų, kai įstatymas suteikia dalyvaujantiems byloje asmenims teisę pateikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Atsakovas, paduodamas atsiliepimą į apeliacinį skundą, prie jo taip pat pridėjo naujų įrodymų – gyvenamojo namo nuotraukų. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog abiejų šalių įrodymų pateikimas neprieštarauja CPK 306 straipsnio 2 ir 3 dalių bei 314 straipsnio nuostatoms, todėl šalių kartu su procesiniais dokumentais pateikti įrodymai priimami ir vertinami siekiant tinkamai nustatyti faktines bylos aplinkybes.

Išnagrinėjus byloje esančią medžiagą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, konstatuotina, kad apeliacinio skundo argumentai sudaro pagrindą iš dalies panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir panaikintoje dalyje bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui dėl teismo padarytų proceso teisės normų pažeidimų, ko pasėkoje neteisingai išspręsta byla.

Pagal CK 3.118 straipsnį, dalijant sutuoktinių bendrąją jungtinę nuosavybę, privalo būti padalijamas visas sutuoktinių turtas, nes santuokos nutraukimas yra bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaiga (CK 3.100 straipsnio 4 punktas). CK 3.118 straipsnis įtvirtina bendro turto padalijimo tvarką: sutuoktiniams dalijant jų bendrąją jungtinę nuosavybę, pagal byloje esančią medžiagą sudaromas ir teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstomas sutuoktinių turto balansas, t. y. teismas pirmiausia nustato bendrą sutuoktinių turtą ir kiekvieno iš jų asmeninį turtą (CK 3.118 straipsnio 1 dalis). Iš bendro sutuoktinių turto pirmiausia turi būti sumokamos (priteisiamos) iš šio turto mokėtinos skolos, kurių mokėjimo terminai yra suėję (CK 3.118 straipsnio 2 dalis). Taigi, CK 3.118 straipsnio prasme turto sąvoka apima tiek turto aktyvą, tiek pasyvą, o procesinę pareigą pateikti informaciją apie dalijamą turtą, turimas prievoles bei reikalavimą padalyti tokį turtą turi sutuoktiniai (CPK 178 straipsnis, 382 straipsnio 4 punktas).

Santuokos nutraukimo byloje įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo išsprendžiami santuokos nutraukimo ir turto padalijimo klausimai, toks sprendimas įgyja res judicata galią, bylinėjimasis laikomas baigtu, o šalių ginčas – išspręstu galutinai ir negrįžtamai. Galiojant tokiam teismo sprendimui, kreditoriai neturi teisės reikalauti, kad pagal vieno ar abiejų sutuoktinių prisiimtą prievolę būtų vykdoma iš bendro sutuoktinių turto, nes tokio turto nelieka. Įstatymų leidėjas, siekdamas užtikrinti kreditorių interesus, CK 3.126 straipsnyje įtvirtino sutuoktinio, pareiškusio ieškinį dėl turto padalijimo, pareigą pareiškime dėl ieškinio nurodyti jam žinomus bendrus sutuoktinių ar vieno iš jų kreditorius ir pranešti jiems apie bylos iškėlimą, nusiunčiant pareiškimo dėl ieškinio kopiją (CPK 539 straipsnio 1 dalies 4 punktas, CK 3.126 straipsnis).

Byloje nustatyta, jog atsakovas pagal 2011 m. balandžio 21 d. elektros energijos pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 15523748-51170/21083 akcinei bendrovei „Lesto“ skolingas 1 613,83 Lt už gyvenamajam namui patiektą elektros energiją. Atsakovas prašė prievolę padalinti, ieškovė – prievolę pripažinti atsakovo asmenine, motyvuodama tuo, jog neprivalo mokėti skolų, susidariusių po ieškinio pareiškimo teismui dienos. Pirmosios instancijos teismas, pasakydamas dėl ginčo šalių prievolės prigimties, ją pripažino solidariąja. Ieškovė teismo sprendimą šioje dalyje apskundė. Byloje nėra duomenų, kad akcinei bendrovei „Lesto“ buvo pranešta apie bylos nagrinėjimą, kad kreditoriui išsiųsta ieškinio kopija. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad turto padalijimo bylose, kuriose pareikštas sutuoktinių reikalavimas padalyti bendras ar dalines prievoles, kreditoriai trauktini dalyvaujančiais asmenimis, nes tokio reikalavimo išsprendimas turi įtakos kreditorių teisėms ir pareigoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 20 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010). Pirmosios instancijos teismas kreditoriui apie bylos nagrinėjimą nepranešė, ko pasėkoje kreditorius neturėjo galimybių pasinaudoti teise įstoti trečiuoju asmeniu į santuokos nutraukimo bylos dalies dėl santuokoje įgyto turto padalijimo nagrinėjimą (CK 3.126 straipsnis), todėl teismo sprendimas šioje dalyje naikintinas. Kadangi nėra galimybės šį klausimą išspręsti apeliacinės instancijos teisme, jo nagrinėjimas grąžintinas pirmosios instancijos teismui (CPK 337 straipsnio 3 punktas).

Teismas, sudarydamas sutuoktinių turto balansą, kilus ginčui tarp sutuoktinių, privalo vadovautis CK 3.88 straipsnio 1, 2 ir 4 dalies, 3.90 ir 3.91 straipsniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 20 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010). CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu. Pagal to paties straipsnio 2 dalį preziumuojama, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. CK 3.88 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, savininkai viešame registre turi būti nurodyti abu sutuoktiniai. Vadovaujantis CK 3.89 straipsnio 1 dalies 2 punktu, asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas sutuoktiniui dovanotas <...> turtas, jeigu dovanojimo sutartyje nėra nurodyta, kad turtas perduodamas bendrojon jungtinėn nuosavybėn. CK 3.89 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad faktas, jog tam tikras turtas priklauso asmeninei vieno sutuoktinio nuosavybei, gali būti įrodytas tik rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus arba to turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė.

Bylos medžiaga patvirtina, kad ginčo gyvenamojo namo savininkais viešuose registruose nurodyti abu sutuoktiniai, namą pradėję statyti santuokoje ūkio būdu. Atsakovas teigia, kad gyvenamasis namas yra jo asmeninėje nuosavybėje, ieškovė prašo skirti gyvenamąjį namą atsakovui natūra kaip bendrąją jungtinę nuosavybę. Kilus šalių ginčui dėl santuokos metu įgyto turto teisinio režimo sutuoktinis, kuris mano, kad šis turtas jam priklauso asmeninės nuosavybės teise, privalo leistinais įrodymais (CK 3.89 straipsnio 2 dalis) paneigti CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą prezumpciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-343/2006). Šiuo tikslu abi šalys įrodinėjo pinigų dovanojimo sutarčių pagrindais iš savo tėvų gavimą. Teismas nesigilino į pateiktus rašytinius įrodymus, be kita ko pažymėtina ir tai, kad teismas neaišku dėl kokių priežasčių, ir neaišku kokiomis procesinėmis normomis vadovaudamasis, teismo sprendimą grindžia ne nagrinėjamos civilinės bylos medžiaga, o dokumentais, susegtais atskirame aplanke, įvardintame „R. B. civilinė byla Nr. 9441-131/2011“. Teismas nesiaiškino sudarytų dovanojimo sutarčių šalių tikrųjų ketinimų, panaudotų lėšų namui statyti kilmės, statybų tikslo, dėl ko negalima spręsti apie šio turto teisinį režimą. Teismas nustatė, jog atsakovas į namo statybą investavo 111 064,02 Lt asmeninių lėšų, sudarančių pusę gyvenamojo namo rinkos vertės, tačiau iš byloje esančių įrodymų neaišku, kaip teismas šią sumą apskaičiavo, į kurią įtraukė atsakovo motinos D. B. buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, remontui panaudotus 2 160,00 Lt, atsakovo tėvų į žemės sklypo kiemo statinius (tvorą, šiltnamį) investuotus 5 904,00 Lt, du kartus įskaičiavo tą pačią 600,00 Lt sumą, atsakovui tėvų sumokėtą už kabelio tiesimą ir pan.

Atkreiptinas dėmesys taip pat į tai, jog nors pagal CK 3.127 straipsnio 3 dalį turto padalijimo natūra būdas laikytinas prioritetiniu, kaip labiausiai atitinkančiu ir apsaugančiu savininko teises, tačiau jis nėra absoliutus, nes įstatymas nustato jo taikymo išimčių, – turto padalijimo natūra būdas netaikomas, kai negalima turto padalyti natūra arba, kai atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, reikia užtikrinti sutuoktinių, nepilnamečių vaikų ar kitų asmenų interesus, arba dėl kitų svarbių bylos aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl gyvenamojo namo padalijimo natūra galimumo ir priimtinumo, ko pasėkoje neaišku, ar šalims po padalijimo tektų pakankamai izoliuotos patalpos, siekiant sumažinti ateityje teisinių ir faktinių ginčų tikimybę, neatsižvelgė į naudojimosi ieškovei skirta nedidele namo dalimi racionalumą, ekonomiškumą, sutuoktinių santykių pobūdį ir gebėjimą gyventi kartu bendroje aplinkoje. Teismas neįvertino turto padalijimo natūra būdo per nepilnamečių vaikų interesų apsaugos prizmę (CK 3.123 straipsnio 1 dalis, 3.127 straipsnio 3 dalis), nes vaikų interesai privalo būti užtikrinti tiek, kad po to, kai tėvų turtas bus padalintas, vaikams būtų sudarytos normalios buities sąlygos, apimančios tinkamas materialines ir psichologines sąlygas, būtinas jų fiziniam, protiniam ir socialiniam vystymuisi.

Tokiu būdu teismas galutinį sprendimą byloje priėmė neištyręs visų įrodymų, nenustatęs faktinių aplinkybių (CPK 185 straipsnio 1 dalis, 260 straipsnis), kas sudaro pagrindą panaikinti apskųstą sprendimą dalyje dėl santuokoje įgyto turto padalijimo ir šioje dalyje perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Kadangi teismo sprendimas dalyje dėl sutuoktinių turto padalijimo, prievolės pobūdžio nustatymo naikintinas, kaip priimtas pažeidžiant sutuoktinių dalintino turto balanso sudarymą reglamentuojančias materialinės teisės normas (CK 3.118 str.) ir CPK II dalies, XIII skyriaus 1 skirsnio reglamentuojančias įrodinėjimo procesą teisės normas, akivaizdu, jog negali likti galioti sprendimo dalis, kuria iš atsakovo nepilnamečių vaikų naudai priteistas išlaikymas statomo namo dalimis. Byloje susidariusi situacija, – atsakovo gaunamos per mažos pajamos realiam vaikų išlaikymui, santaupų neturėjimas ir nenoras realizuoti turimą nekilnojamąjį turtą, siekiant gauti pajamų periodiniams mokėjimams, vertintina kaip pagrindas persvarstyti vaikų išlaikymo teikimo formą pagal CK 3.201 straipsnio 3 dalį, tačiau pažymėtina, jog kartu turi būti analizuojama, kad kitokios formos taikymas yra įmanomas ir naudingas vaikų interesų požiūriu. Pirmosios instancijos teismas keitė CK 3.196 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą išlaikymo formą, tačiau CK 3.196 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytos išlaikymo formos taikymo nemotyvavo ir neišsiaiškino, ar ji atitinka vaikų interesus, nors vadovaudamasis prioritetiniu vaikų teisių ir interesų apsaugos principu, privalėjo imtis visų priemonių sprendimu juos apsaugoti. (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis, CK 3.3 straipsnis). Atkreiptinas dėmesys, jog pagal kasacinio teismo praktiką, turtą perdavus vaikams, vaikai turi prisiimti turto savininkų prievoles: mokėti mokesčius, susijusius su turtu, turėti lėšų jam išlaikyti ir kt., todėl turtas gali būti perduodamas tik gerai apsvarsčius, ar vaikams dėl naujai atsirandančių pareigų iš tikrųjų naudinga gauti turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-96/2003), – teismas šių aplinkybių nesvarstė ir dėl jų nepasisakė.

Nors apeliacinės instancijos teismas nagrinėja tiek teisės, tiek fakto klausimus, tačiau apeliacija nėra pakartotinis bylos nagrinėjimas kitos instancijos teisme, o priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, padarytas faktų vertinimo, teisės aiškinimo ir taikymo klaidas dažniausiai ištaiso negrąžindamas bylos pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išskyrus atvejus, kuomet pažeidimų negali ištaisyti pats arba, jeigu taisant pažeidimą apeliacinės instancijos teisme būtų pažeista asmens teisė į procesą žemesnės ir tik po to aukštesnės instancijos teisme. Šioje byloje tirtinų aplinkybių, įrodymų pobūdis ir apimtys sąlygoja bylos nagrinėjimą beveik visa apimtimi, bylą išnagrinėjus apeliacinės instancijos teisme, būtų apribotos šalių galimybės kvestionuoti priimtą sprendimą instancine tvarka, kas sudaro CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygas.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, todėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 17 d. sprendimas dalyje dėl santuokoje įgyto turto padalijimo, sutuoktinių prievolės pobūdžio nustatymo, išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo, skubaus sprendimo vykdymo šioje dalyje ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo naikintinas, o byla šioje dalyje perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnis, 330 straipsnis).

Bylą dalyje grąžinant nagrinėti iš naujo, nesprendžiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas, kuris spręstinas galutinai išnagrinėjus bylą.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012m. birželio 17 d. sprendimą dalyje dėl:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. sausio 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. N2-2509-235/2011 pakeitimo ir išlaikymo nepilnamečiams vaikams L. B., L. B., E. B. priteisimo iš atsakovo R. B., dėl santuokoje įgyto turto padalijimo, sutuoktinių prievolės akcinei bendrovei „Lesto“ pobūdžio nustatymo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo; civilinę bylą panaikintoje dalyje perduoti nagrinėti tam pačiam teismui iš naujo.

Likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą.