Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. G. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2016 m. vasario 5 d. nuosprendžio, kuriuo:

L. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistojo L. G. priteista H. P. 200 Eur (du šimtai eurų) turtinės žalos ir 1200 Eur (vienas tūkstantis du šimtai eurų) neturtinės žalos, o iš E. G. – 200 Eur (du šimtai eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Iš L. G. ir E. G. lygiomis dalimis priteista 217,24 Eur (du šimtai septyniolika eurų 24 ct.) nukentėjusiojo atstovavimo išlaidų valstybei, t.y. po 108,62 Eur iš kiekvieno.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir E. G., jo atžvilgiu apeliacinių skundų nepaduota.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. G. nuteistas už tai, kad 2015 m. balandžio 12 d., apie 3 val. nakties, viešoje vietoje, prie (duomenys neskelbtini) Panevėžyje esančio namo, įžūliu elgesiu, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdydamas visuomenės rimtį ir tvarką, iš chuliganiškų paskatų, sudavė ne mažiau kaip du smūgius kumščiu nukentėjusiajam H. P. į galvą, tuo padarydamas odos nubrozdinimą dešiniajame smilkinyje ir nosies kaulų lūžį, po to pargriovė H. P. ant žemės ir ne mažiau kaip keturis kartus tyčia dūrė peiliu nukentėjusiajam H. P. į nugarą bei koją, tuo padarydamas durtinę - pjautinę kiauryminę nugaros dešinės pusės žaizdą su dešinio plaučio durtiniu - pjautiniu sužalojimu, oro susikaupimu po krūtinės oda, kraujo ir oro susikaupimu krūtinplėvės ertmės dešinėje pusėje bei tris durtines - pjautines aklas žaizdas dešinės blauzdos užpakaliniame paviršiuje, tuo dėl chuliganiškų paskatų tyčia sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo H. P. sveikatą, sukėlė realią grėsmę jo gyvybei, sutrikdė visuomenės rimtį ir pažeidė viešąją tvarką.

Nuteistasis L. G. apeliaciniame skunde Panevėžio apygardos teismo nuosprendžio dalį, kuria jis pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą nuteistas realia 3 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme, pakeisti sutrumpinant jam realios laisvės atėmimo bausmės terminą iki sankcijoje numatytos minimalios; priteistą turtinės žalos atlyginimą H. P. naudai 200 Eur sumažinti iki 50 Eur; pagal teisėjų kolegijos vidinį įsitikinimą sumažinti iš L. G. H. P. naudai priteistą 1200 Eur neturtinę žalą; nuosprendžio dalį, kuria nuspręsta laikiną nuosavybės teisių apribojimą L. G. turtui panaikinti, įvykdžius nuosprendį civilinio ieškinio dalyje, pakeisti ir laikiną teisių apribojimą L. G. turtui panaikinti įsiteisėjus nuosprendžiui.

Skunde nuteistasis taip pat nurodo, kad iki teismo posėdžio pradžios Panevėžio teritorinei ligonių kasai atlygino visą 315,30 Eur žalą pagal jos pareikštą ieškinį už H. P. suteiktas medicinines paslaugas. Nukentėjusiojo H. P. turtinei žalai atlyginti pirmosios instancijos teismas priteisė 200 Eur, tačiau, įvertinant tai, kad byloje nėra pateikta jokių rašytinių įrodymų apie nukentėjusiojo drabužių kainas, drabužiai jam gražinti, kaip tinkami toliau nešioti, apeliantas mano, kad iš jo priteista turtinės žalos atlyginimo suma mažintina iki 50 Eur.

2015-05-22 prokuroro nutarimu ir 2015-06-12 Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartimi paskirtas ir taikomas laikinas nuosavybės teisių apribojimas ir jam kiekvieną mėnesį leidžiama iš savo sąskaitos paimti pragyvenimui po 300 Eurų. Likusi suma yra nurodytoje asmeninėje sąskaitoje, atlyginimas kaupiamas šioje sąskaitoje. Panevėžio apygardos teismas skundžiamu nuosprendžiu nutarė nuosavybės teisių apribojimą jo turtui panaikinti, įvykdžius nuosprendį civilinio ieškinio dalyje. Nurodo, jog nesuprantama, kaip jis gali pagal tokią nuosprendžio formuluotę įvykdyti nuosprendį civilinio ieškinio ribose, jeigu jo pinigai banke yra areštuoti. Ši nuosprendžio dalis keistina.

Nukentėjusysis H. P. atsikirtimuose į apeliacinį skundą prašo pakeisti skundžiamą nuosprendį, priteisti jam turtinei žalai atlyginti 254,87 Eur. Taip pat mano, kad civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo sumoje 14863,30 Eur teismas turėjo tenkinti pilnai, atsižvelgdamas į nusikaltimo pasekmes. Mano, kad teismo paskirtos bausmės aiškiai per švelnios. Prašo teismo nuosprendžio dalį, kuria teismas nusprendė laikiną nuosavybės teisių apribojimą L. G. turtui panaikinti, įvykdžius nuosprendį dėl civilinio ieškinio atlyginimo, palikti nepakeistą. Prašau nuteistojo L. G. apeliacinį skundą dėl bausmės švelninimo bei turtinės ir neturtinės žalos mažinimo, taip pat ir dėl laikino nuosavybės teisių apribojimo jo turtui panaikinimo atmesti.

Nukentėjusysis kritikuoja liudytojos E. Š. parodymus, nurodo, kad ji suinteresuota bylos baigtimi, be to, padėjo L. G. ir E. G. padaryti nusikaltimą – ji nukentėjusįjį užrakino balkone ir išleido tik tada, kai pamatė atvažiuojančius nuteistuosius.

Teismo posėdyje nuteistojo L. G. gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo atstovė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo L. G. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Skundžiamas nuosprendis keistinas dėl netinkamai išspręsto procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisės apribojimo klausimo (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad veikos kvalifikavimui pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą reikšmingas faktines aplinkybes teismas nustatė iš visumos bylos duomenų, gautų apklausiant nuteistuosius L. G. (t. 3, b. l. 25-26), E. G. (t. 3, b. l. 26), nukentėjusįjį H. P. (t. 3, b. l. 26-27), liudytojus E. S. (t. 3 b. l. 27), M. K. (t.3, b. l. 27) Ž. N. (t. 3, b. l. 54) G. B. (t. 3, b. l. 28), E. B. Š. (t. 3, b. l. 27-28), A. P. (t. 3, b. l. 28), A. Z. (t. 3, b. l. 28), ištiriant specialisto išvadą Nr. G 553/15(05), rašytinius bylos duomenis, kurie įstatymų nustatyta tvarka užfiksuoti atitinkamuose procesiniuose dokumentuose: parodymų patikrinimo vietoje, daiktinių įrodymų apžiūros protokoluose Pagal BPK 20 straipsnio 2 dalį surinktus duomenis pripažinti įrodymais kiekvienu atveju gali tik teismas, kurio žinioje yra byla. Įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatose įtvirtintų sąsajumo ir leistinumo principų bei 5 dalyje nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Kitų proceso dalyvių nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis nėra pagrindas naikinti ar keisti teismo sprendimą, jeigu nėra nustatyta pažeidimų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, neturi pagrindo konstatuoti, kad nuosprendį priėmęs teismas netinkamai vertino įrodymus ar kad šių įrodymų nepakanka L. G. kaltei dėl BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytos nusikalstamos veikos padarymo pagrįsti.

Teismo nuosprendžiu neginčijamai nustatyta, kad nukentėjusysis H. P. buvo sunkiai sužalotas dėl durtinės - pjautinės kiauryminės nugaros dešinės pusės žaizdos su dešinio plaučio sužalojimu ir kraujo bei oro susikaupimu krūtinplėvės ertmės dešinėje pusėje, t.y. dėl jo atžvilgiu pavartoto smurto duriančiu – pjaunančiu įrankiu, galimai peiliu, dėl ko jam kilo reali grėsmė gyvybei, H. P. toje pat vietoje ir tuo pačiu laiku buvo padaryti ir kiti sužalojimai: trys durtinės - pjautinės aklos žaizdos dešinės blauzdos užpakaliniame paviršiuje ir odos nubrozdinimas dešiniame smilkinyje ir nosies kaulų lūžimas, pastarasis sužalojimas padarytas dviejų trauminių poveikių pasekmėje, o pjautinės žaizdos – keturiais smūgiais duriančiu – pjaunančiu įrankiu; kad šiuos sužalojimus teismo nuosprendyje aprašytomis aplinkybėmis ir būdu (ne mažiau kaip dviem smūgiais kumščiu į galvą ir ne mažiau kaip keturiais dūriais į nugarą ir koją) padarė L. G.. Šios teismo išvados yra pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais L. G. kaltę tyčia sunkiai sužalojus H. P., su jomis sutinka apeliantas skunde, taip pat jos nekelia jokių pagrįstų abejonių apeliacinį skundą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai, ir tai duoda pagrindą šioje nutartyje išsamiau nesigilinti į tai.

Iš skundo turinio suprantama, kad apeliantui kelia abejonių teismo nuosprendžiu padaryta išvada dėl jo veiką kvalifikuojančio požymio – chuliganiškų paskatų. Teismas nuosprendyje išdėstė motyvus, paaiškinančius, kas lėmė chuliganiškų paskatų inkriminavimą L. G.. Teismas nurodė, kad iš jo paties ir E. G. paaiškinimų matyti, kad smurtą prieš H. P. jis naudojo be jokios priežasties ar dėl menkavertės dingsties, t. y. dėl to, kad kažkas triukšmavo, konfliktavo su jo pusbroliu Eimantu, ar sudavė jam pačiam. Iš aptartų bylos duomenų teismas padarė išvadą, jog L. G., vartodamas smurtą prieš H. P., siekė priešpastatyti save aplinkiniams, pažeminti nukentėjusįjį, išlieti susikaupusį pyktį ant kažko dėl sutrikdytos ramybės. Tokios paskatos, teismo nuomone, laikytinos chuliganiškomis. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nepaneigia teismo išvados dėl chuliganiškų motyvų buvimo. Apeliantas teigia, kad peilį paėmė spontaniškai, naktį pusbrolio draugei pradėjus belsti į jo kambario duris ir pasakius, kad muša jo pusbrolį E. G., kieme pamatė kilusias muštynes – pusbrolis buvo sumuštas, susiėmęs už rankos, Jį pamatę pusbrolio užpuolikai pradėjo bėgti į skirtingas puses. Jis vijosi du jaunuolius, kurių vienas rankoje turėjo lazdą. Taigi pats apeliantas pripažįsta, kad muštynės buvo pasibaigusios, nepaisant to, jis su E. G. persekiojo du jaunuolius, pats bandė vienam iš jų suduoti, gavo atgal. Dar kiek pasivijęs juos, jis tų jaunuolių nebepersekiojo, o sugrįžo į savo bendrabučio kiemą, kur susitiko savo pusbrolį E. G. ir abu pamatė vieną iš jaunuolių, kuris ėmė nuo jų bėgti. Buvo aišku, kad tai tas pats asmuo, dalyvavęs muštynėse, kuriose buvo sužalotas apelianto pusbrolis E. G.. Jis su pusbroliu pasivijo bėglį. Apeliantas nepamena, ar bėgęs jaunuolis pargriuvo nuo E. G. smūgio ranka, ar nuo apelianto spyrio jam į kojas, tris kartus dūrė jam į koją. Jo smūgių peiliu buvo ir daugiau, todėl galėjo kliūti ir į kitas kūno vietas. Sužalotas jaunuolis liko gulėti. Taigi, nuteistasis pripažįsta, kad asmuo, t. y. H. P., taip pat bėgo nuo jų, tačiau jį pavijo, pargriovė, ir badė peiliu, sunkiai sužalotą paliko gulėti. Pats nuteistasis pripažįsta, kad nukentėjusįjį H. P. sužalojo kaip galimai dalyvavusį muštynėse, nors jų nematė, nežino nei kas jas pradėjo, nei dėl ko, sureagavo impulsyviai, kadangi yra nervuotas ir impulsyvus, kaip prasidėjo muštynės sužinojo tik kitą dieną (t. 3, b. l. 26). Teismas visiškai teisingai nurodė, kad savo poelgiu L. G. panaudodamas smurtą siekė priešpastatyti save aplinkiniams, pažeminti nukentėjusįjį, išlieti pyktį ant kažko dėl sutrikdytos ramybės, t. y. dėl menkavertės dingsties, kad nukentėjusysis ir jo draugai, šios bylos liudytojai E. S. ir M. K. triukšmavo gatvėje. Dėl šios mažareikšmės dingsties sekė E. G. ir L. G. akivaizdžiai neadekvatūs veiksmai. E. G. metė į juos puoduką, pataikė E. S. į ranką, M. K. į veidą, puodukas sudužo. E. G. į kiemą išbėgo į kiemą su medine lazda - stalo koja, L. G. - su peiliu. Nors E. S., M. K. ir H. P. išsilakstė, nuteistieji vis vien neaprimo, juos persekiojo ir su automobiliu ir pėsčiomis, pusnuogiai, kaip byloje apie nuteistųjų elgesį yra parodęs E. S. - „visą laiką žviegė, kaip kokie psichiškai nesveiki“, kol galiausiai vieną iš jų surado ir L. G. jį sunkiai sužalojo. Kai nusikaltimas padaromas dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį, tokios paskatos laikomos chuliganiškomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-75/2007, 2K-99/2005, 2K-716/2007, 2K-144/2008, 2K-241/2009, 2K-266/2009, 2K-7/2013, 2K-383-895/2015). Teismas L. G. nusikalstamą veiką tinkamai kvalifikavo pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir paskyrė šio straipsnio sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, kuri savo dydžiu artima minimaliai. Teismas nuosprendyje išsamiai nurodė bausmės parinkimui reikšmingus faktus bei aplinkybes, tai pat apeliaciniame skunde minimus - nusikaltimo padarymo motyvą ir prisipažinimą, ir pagrindė savo sprendimą skirti būtent tokią bausmę. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nepaaiškėjo jokių naujų faktų ar aplinkybių, leidžiančių paskirtą bausmę laikyti per griežta. Atsižvelgus į BK 41 straipsnyje nustatytą bausmės paskirtį ir visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatytas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, įstatymo taikymo klaida nepadaryta.

Atmestini kaip nepagrįsti ir nereikšmingi apelianto teiginiai, jog pats H. P. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnyje, liudytojos E. B. Š. atžvilgiu, jog melagingai liudijo, kad nieko neprisimena, vengė atvykti į teisiamąjį posėdį, bijodamas būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Šiame kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą tik dėl nuteistųjų L. G. ir E. G. ir tik dėl tos nusikalstamos veikos, dėl kurios ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, t. y. laikydamasis BPK 225 straipsnio 1 dalyje nustatytų nagrinėjimo ribų.

Netenkintinas apelianto prašymas sumažinti teismo priteistos iš jo turtinės žalos atlyginimo dydį. Sutinkama su apelianto teiginiais, jog įrodymų, kurie patvirtintų nukentėjusiojo patirtos žalos dydį, nėra pateikta byloje. Tačiau CK 6.249 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad tais atvejais, kai šalis negali tiksliai įrodyti nuostolių dydžio, jų dydį nustato teismas. Atsižvelgiant į minėtą nuostatą, darytina išvada, kad teismas, priteisdamas turtinę žalą, pagrįstai rėmėsi faktiniais bylos duomenimis, iš kurių matyti, kad nukentėjusysis dėl drabužių: striukės, džemperio, marškinėlių, kelnių sugadinimo (suplėšyti, subadyti peiliu, ištepti purvu ir krauju) įvykio metu patyrė turtinę žalą (t. 1, b. l. 24-25, 144-145, 146-152). Teismas, tik iš dalies tenkindamas H. P. civilinį ieškinį dėl 382,30 Eur turtinės žalos atlyginimo, priteisė mažiau nei nukentėjusysis reikalavo – 200 Eur. Sumažinti priteistos turtinės žalos dydį iki apelianto pageidaujamo dydžio 50 Eur nėra jokio teisinio pagrindo.

Teismas, nagrinėdamas baudžiamojoje byloje pareikštą civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, taip pat tinkamai vadovavosi įstatymų normomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos dydžio nustatymą. Apelianto nurodomi argumentai, kad teisiamojo posėdžio metu H. P. patvirtino, kad patirti sužalojimai jam dirbti netrukdė, nedarbingumo pažymėjimo jis neturėjo, invalidumas nenustatytas, t. y. dėl 2015-04-12 patirtų sužalojimų darbingumo neprarado, dirbo Danijoje, pas gydytojus Lietuvoje nesilanko, Lietuvoje nedraustas, nepakankami, kad būtų sumažinta teismo nuosprendžiu priteista 1200 Eur dydžio suma. Neturtinė žala yra suprantama, kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Išgyvenimai dėl asmeniui gyvybiškai svarbių dalykų, tokių kaip sveikata, yra ypač dideli. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad neturtinė žala yra atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai. Civilinis kodeksas nenustato neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl pareiga įvertinti nukentėjusiojo neturtinę žalą tenka teismui. Teismas, įvertindamas neturtinę žalą pinigais, nustatydamas jos dydį, atsižvelgia į visas reikšmingas bylos aplinkybes, žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, taip pat vadovaujasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Šiuo atveju teismas nuosprendyje įvertindamas neturtinę žalą pinigais, atsižvelgė į nukentėjusiojo patirtus nepatogumus dėl sužalojimų ir jų pasekmių, laikiną išvaizdos dėl sulaužytos nosies pablogėjimą, fizinį skausmą ir pergyvenimus, taip pat į sužalojimo padarymo būdą, pažeminant žmogų (smūgiuota į veidą, 4 kartus durta peiliu). Taigi nustatant atlygintinis žalos dydį H. P. sužalojimo atveju pagrįstai įvertintas ne vien tik sveikatos sutrikdymo sunkumas, bet ir jo pobūdis, dvasinio (dvasiniai išgyvenimai, sukrėtimai, emocinė depresija, pažeminimas) ir fizinio (fizinis skausmas, kūno sužalojimas pavojingas gyvybei, dėl sužalojimų atsiradę nepatogumai) pobūdžio neturtinės žalos pasekmės. Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas neturtinę žalą nukentėjusiajam, atsižvelgė į bylai reikšmingų aplinkybių visumą, tinkamai vadovavosi Baudžiamojo proceso kodekso bei Civilinio kodekso nuostatomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos nustatymo ir atlyginimo tvarką, ir šis teismo sprendimas nėra nutolęs nuo teismų praktikos.

Tačiau skundžiamas nuosprendis keistinas dalyje dėl netinkamo procesinės prievartos priemonės klausimo išsprendimo. Kolegija iš dalies sutinka su apeliacinio skundo teiginiais, jog priėmus nuosprendį, laikinas nuosavybės teisių apribojimas turėjo būti panaikintas. Pagal BPK 116 straipsnio nuostatas proceso metu ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ar teismas turi imtis priemonių galimam civiliniam ieškiniui užtikrinti: surasti įtariamajam ar kaltinamajam priklausantį turtą ir laikinai apriboti nuosavybės teisę į jį. Pagal BPK 151 straipsnio 1 dalies nuostatas civiliniam ieškiniui ar galimam turto konfiskavimui užtikrinti įtariamajam gali būti skiriamas laikinas nuosavybės teisės apribojimas. Ši procesinė prievartos priemonė panaikinama, jeigu tampa nebereikalinga. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2015 m. gegužės 22 d. prokuroro nutarimu buvo laikinai apribota L. G. nuosavybės teisė į jam priklausančius pinigus, esančius „AB SEB bankas“ banko sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini). Nutarimu paskirtas visiškas apribojimas, uždraudžiant disponuoti šioje sąskaitoje esančiais pinigais bei nustatytas 6 mėnesių šios priemonės taikymo terminas. L. G. apskundė prokuroro nutarimą Panevėžio miesto apylinkės teismui, kuris 2015 m. birželio 12 d. priėmė nutartį, kuria iš dalies patenkino L. G. skundą, prokuroro nutarimą pakeitė nurodant, kad L. G. „AB SEB bankas“ esančioje banko sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) leidžiama 1 kartą per mėnesį disponuoti ne daugiau kaip 300 Eur dydžio piniginėmis lėšomis būtiniausiems socialiniams bei buitiniams poreikiams tenkinti. Baudžiamąją bylą perdavus į teismą procesinės prievartos priemonės terminas tęsiamas nebuvo, tuo tarpu skundžiamas nuosprendis priimtas 2016 m. vasario 5 d., taigi jau pasibaigus prokuroro nutarimu nustatytam 6 mėnesių terminui. Kai procesinės prievartos terminas baigiasi, jo nepratęsus, procesinė prievartos priemonė baigia galioti, todėl teismas, priimdamas nuosprendį negalėjo laikyti, kad laikino nuosavybės teisės apribojimo terminas gali būti toliau tęsiamas. Nagrinėjamu atveju laiku nepratęsus termino, procesinė prievartos priemonė galėjo būti iš naujo paskirta, tačiau to padaryta nebuvo. Esant tokiai situacijai teismo nuosprendis šioje dalyje keičiamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2016 m. vasario 5 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria 2015-05-22 prokuroro nutarimu ir 2015-06-12 Panevėžio miesto apylinkės teismo teisėjos nutartimi paskirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas L. G. turtui paliktas galioti iki civilinio ieškinio įvykdymo.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.