Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo valstybės įmonės „Teisinės informacijos centras“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. spalio 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo valstybės įmonės „Teisinės registracijos centras“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Danske Lizingas“ (buvęs pavadinimas UAB „Sampo banko lizingas“), uždarajai akcinei bendrovei „Autardas“, tretysis asmuo Remigijus Mockevičius, dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais bei restitucijos natūra taikymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas VĮ „Teisinės informacijos centras“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu VĮ „Teisinės informacijos centras“ direktoriaus Remigijaus Mockevičiaus 2007-09-14 lizingo sutarties Nr. 200309F-1531, sudarytos tarp ieškovo bei atsakovo UAB „Sampo banko lizingas“ (šiuo metu – UAB „Danske Lizingas“) nutraukimą ir 2007-09-25 sutartį, sudarytą tarp UAB „Autardas“ ir UAB „Sampo banko lizingas“, kuria automobilis VOLVO XC 90, valstybinės registracijos Nr. DFA 717, buvo perleistas atsakovo UAB „Autardas“ nuosavybėn; taikyti restituciją natūra automobilį VOLVO XC 90 (kėbulo Nr. YV1CM59G741087626, valstybinės registracijos Nr. DFA 717) grąžinti ieškovo valdymui ir naudojimui, o nesant galimybės taikyti restituciją, - priteisti automobilio vertę.

Nurodė, kad ieškovas 2003-09-29 sudarė finansinio lizingo sutartį su UAB „Sampo banko lizingas“. Pagal šią lizingo sutartį ieškovas įsipareigojo kas mėnesį mokėti UAB „Sampo banko lizingas“ įmokas, o šis - leisti ieškovui naudotis lengvuoju automobiliu VOLVO XC 90. UAB „Sampo banko lizingas“ perdavė nurodytą automobilį naudoti ir valdyti ieškovui, kuriuo naudojosi ieškovo direktorius Remigijus Mockevičius. 2007-09-25 automobilį VOLVO XC 90 ieškovo direktorius Remigijus Mockevičius grąžino atsakovui UAB „Sampo banko lizingas“, t.y. ieškovo VĮ „Teisinės informacijos centras“ vardu pasirašė automobilio VOLVO XC 90 priėmimo - perdavimo aktą, kurio neturėjo teisės pasirašyti, nes jo laikinojo nedarbingumo laikotarpiu nuo 2007-09-18 direktoriaus pareigas vykdė Martynas Mockus. Remigijus Mockevičius nuo 2007-09-17 iki 2007-10-24 nedirbo, nes turėjo nedarbingumo pažymėjimą, todėl neturėjo įgaliojimų veikti ieškovo VĮ „Teisinės informacijos centras“ vardu, įskaitant teisę grąžinti automobilį VOLVO XC 90 atsakovui UAB „Sampo banko lizingas“. Ginčo sandoris yra negaliojantis, nes direktorius R.Mockevičius, nutraukdamas lizingo sutartį bei perduodamas ieškovo įsipareigojimus pagal lizingo sutartį, viršijo jam suteiktus įgaliojimus, be to, jis neturėjo teisės vienasmeniškai sudaryti sandorio, pagal kurį įsipareigojimų dydis yra didesnis kaip 50 000 Lt, nes tokiu atveju reikalingas valdybos pritarimas, nors toks nebuvo duotas, o automobilio VOLVO XC 90 likutinė vertė 2007-10-04 buvo 75 697, 60 Lt, todėl taikytina restitucija natūra, t.y. ginčo automobilis grąžintinas ieškovui.

Atsakovas UAB Danske lizingas (iki 2008-06-01 UAB „Sampo banko lizingas“) su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad ieškovo direktorius, pateikdamas prašymą atsakovui UAB „Sampo banko lizingas“ dėl lizingo sutarties nutraukimo, neprisiėmė papildomų įsipareigojimų jo atstovaujamos įmonės atžvilgiu, bet priešingai - nutraukė įsipareigojimus atsakovui, todėl buvo atleistas nuo pareigos mokėti lizingo įmokas. Be to, automobilio likutinė vertė po sumokėtų įmokų pagal lizingo sutartį 2007-08-31 buvo 13.024,21 EUR (44.969,99 Lt), neįskaitant PVM. Atsakovas tinkamai patikrino ieškovo atstovavimo teisėtumą, naudodamasis oficialiais juridinio asmenų registro duomenimis. Ieškovo direktoriumi pagal Juridinių asmenų registro išrašą nuo 1993-05-05 iki 2007-10-29 buvo Remigijus Mockevičius. Atsakovas apie laikiną kito ieškovo direktoriaus Martyno Mockaus paskyrimą sužinojo tik iš pateikto ieškinio, kadangi pavaduojančio asmens paskyrimas buvo įformintas vidiniu įmonės steigėjo teisės aktu ir nebuvo fiksuotas viešame juridinių asmenų registre. Ieškovo prašymas dėl restitucijos taikymo nėra įmanomas ne tik dėl nurodytų aplinkybių, bet ir dėl to, kad automobilis perleistas sąžiningam įgijėjui (LR CK 6.153 str.).

Atsakovas UAB „Autardas“ su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad atsakovas nėra sudaręs jokių sandorių su Remigijumi Mockevičiumi, ieškinyje įvardijamų asmenų nesieja giminystės ryšiai, šis asmuo nebuvo ir nėra UAB „Autardas“ akcininkas ar dalyvis. UAB „Autardas“ pirkimo - pardavimo sandorį sudarė su automobilio savininku - UAB „Sampo banko lizingas“. UAB „Autardas“ automobilį VOLVO XC 90 įsigijo iš UAB „Sampo banko lizingas“, sandorį sudarė tam įgalintas asmuo, jokių duomenų apie daiktines automobilio suvaržymo teises nebuvo žinoma. 2007-11-05 sudarė pirkimo - pardavimo sutartį, kurios pagrindu nuosavybės teisę į automobilį VOLVO XC 90 perleido UAB „Vilniaus Ejotra“. Jokių duomenų apie daiktinių teisių suvaržymus ar apribojimus nei iki sandorio, nei sandorio sudarymo metu nebuvo žinoma. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, UAB „Autardas“ yra sąžiningas įgijėjas ir restitucija natūra yra negalima. Taip pat nurodė, kad ginčo automobilio rinkos kaina be PVM sudarė 45.686,44 Lt. Automobilio kainai didelės reikšmės turėjo ir prasta automobilio techninė būklė - automobilio važiuoklė buvo stipriai susidėvėjusi, vairo mechanizmas išdilęs.

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2008 m. spalio 7 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas padarė išvadą, jog ieškovo direktorius R.Mockevičius, pateikdamas prašymą atsakovui UAB „SAMPO banko lizingas“ dėl lizingo sutarties nutraukimo, neprisiėmė papildomų įsipareigojimų jo atstovaujamos įmonės atžvilgiu, o priešingai - nutraukė įsipareigojimus mokėti lizingo įmokas. Šiais veiksmais buvo siekiama mažinti ieškovo veiklos sąnaudas dėl nepalankios įmonės finansinės būklės. Be to, teismas nustatė, jog automobilio VOLVO XC 90 likutinė vertė 2007-09-14 buvo 43 164 Lt ir nesiekė 50 000 Lt. Teismas atmetė ieškovo teiginį, kad automobilis VOLVO XC 90 buvo neteisėtai grąžintas atsakovui UAB Danske lizingas (UAB „SAMPO banko lizingas“). Buvusio ieškovo direktoriaus R.Mockevičiaus veiksmai, grąžinant automobilį atsakovui, pripažintini teisėtais, nes pagal Juridinių asmenų registro išrašą ieškovo direktoriumi nuo 1993-05-05 iki 2007-10-29 buvo Remigijus Mockevičius. Teismas laikė neįmanomu ieškovo prašymą dėl restitucijos taikymo ne tik dėl nurodytų aplinkybių, susijusių su negalimumu pripažinti lizingo sutarties nutraukimą bei automobilio perdavimo aktą negaliojančiais, bet ir dėl to, kad automobilis kaip daiktas perleistas sąžiningam įgijėjui (LR CK 6.153 str.).

Teismas konstatavo, jog UAB „Autardas“ yra sąžiningas įgijėjas, kuris perleido automobilį UAB „Ejotra“, todėl restitucija negalima (CK 6.222 str.). Teismas atmetė ieškovo argumentą, kad automobilis perduotas UAB „Autardas“ pagal Remigijaus Mockevičiaus ir UAB nesąžiningumo.

Ieškovas VĮ „Teisinės informacijos centras“ apeliaciniu skundu prašo skundžiamą teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad teismo sprendimas yra nepagrįstas, nes netinkamai įvertinti byloje esantys įrodymai, netinkamai aiškintos ir taikytos materialinės bei procesinės teisės normos.

Teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 2.84 str. vertindamas ieškovo 1997-07-19 redakcijos ieškovo įstatų nuostatas, dėl to padarė neteisingą išvadą, jog sandoris dėl finansinio lizingo sutarties nutraukimo ir automobilio grąžinimo atsakovui, yra teisėtas.

Ieškovo direktorius R. Mockevičius, nutraukdamas ginčo automobilio finansinio lizingo sutartį, viršijo įstatuose numatytą kompetenciją – sandorių, pagal kuriuos įsipareigojimų dydis viršija 50 000 Lt, sudarymui turėjo būti gaunamas ieškovo valdybos pritarimas.

Teismas, konstatuodamas, jog direktoriaus sudarytiems sandoriams valdybos pritarimas reikalingas, kai tik prisiimamų įsipareigojimų dydis viršija 50 000 Lt, o jeigu įsipareigojimai perleidžiami ar jų atsisakoma – valdybos pritarimas nereikalingas, neteisingai aiškino minėtų įstatų nuostatas, netinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, kadangi finansinio lizingo sutarties nutraukimas yra dvišalis sandoris, abiems šalims sukeliantis teisių ir pareigų. Teismas nenustatė ir nesiaiškino, kokias teisines pasekmes, kokius įsipareigojimus finansinio lizingo sutarties nutraukimas sukėlė ieškovui. Teismas neatsižvelgė į tai, jog ieškovas už automobilį buvo sumokėjęs 48 įmokas iš 60 mokėtinų, be to, ginčo automobilio vertė viršijo 50 000 Lt.

Teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.146 str. nuostatas, reglamentuojančias restitucijos būdą. Tais atvejais, kai restitucija natūra negalima, ji taikoma sumokant ekvivalentą pinigais.

Nurodo, jog teismas priteisė atsakovui nepagrįstai dideles išlaidas advokato pagalbai apmokėti – 9 791,64 Lt, tokio dydžio išlaidos neatitinka teisingumo ministro nustatytų rekomendacijų. Maksimali atsakovui priteistina suma už jo atstovavimą teisme yra 5 056 Lt.

Atsakovas UAB Danske lizingas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovo direktorius, nutraukdamas ginčo finansinio lizingo sutartį, įgaliojimų neviršijo.

Teismui netenkinus reikalavimo dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, teismui nebuvo pagrindo taikyti restitucijos, atitinkamai teismas negalėjo pažeisti CK 6.146 str. nuostatų.

Teismas priteisė atsakovui iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas, atitinkančias bylos sudėtingumą, trukmę. Teismas turėjo teisę nukrypti nuo rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių remdamasis 11 p.

Atsakovas UAB „Autardas“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išanalizavo bylos aplinkybes, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Ieškovo buvęs direktorius, atsisakydamas prisiimtų įsipareigojimų, neperžengė savo kompetencijos ribų.

Tretysis asmuo Remigijus Mockevičius atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, jog teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje pateiktus įrodymus, šalių paaiškinimus, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra iš esmės teisėtas ir pagrįstas, priimtas tinkamai taikant materialinės teisės normas, reglamentuojančias viešųjų juridinių asmenų sandorių nutraukimą, nepažeidžiant procesinės teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl darytina išvada, jog keisti ar naikinti teismo sprendimo nėra pagrindo.

Nustatyta, kad ieškovas 2003-09-29 sudarė finansinio lizingo sutartį Nr. 200309F-1531 su UAB „Sampo banko lizingas“ (1 t., b.l. 90-101). Pagal lizingo sutartį ieškovas įsipareigojo kas mėnesį mokėti UAB „Sampo banko lizingas“ įmokas, o UAB „Sampo banko lizingas“ įsipareigojo leisti ieškovui naudotis lengvuoju automobiliu VOLVO XC 90 (2003 m., kėbulo Nr. YV1CM59G741087626). UAB „Sampo banko lizingas“ perdavė automobilį VOLVO XC 90 naudoti ir valdyti ieškovui (1 t., b.l. 18). Ieškovas, atstovaujamas direktoriaus Remigijaus Mockevičiaus, 2007-09-14 pateikė prašymą UAB „Sampo banko lizingas“ dėl lizingo sutarties nutraukimo bei įsipareigojimų pagal sudarytą lizingo sutartį perdavimą atsakovui UAB „Autardas“ (1 t., b.l. 20). 2007-09-25 automobilį VOLVO XC 90 ieškovo direktorius R.Mockevičius grąžino atsakovui UAB „Sampo banko lizingas“, pasirašydamas automobilio VOLVO XC 90 grąžinimo aktą (1 t., b.l. 24,103). 2007-09-25 pirkimo - pardavimo sutartimi atsakovas UAB „Sampo banko lizingas“ perleido automobilį VOLVO XC 90 nuosavybės teise atsakovui UAB „Autardas“ (1 t., b.l. 104-108).

Ieškovas ginčija lizingo sutarties nutraukimą ir ieškovo įsipareigojimų pagal šią sutartį perdavimą nurodydamas, jog ieškovo direktorius R. Mockevičius viršijo jam suteiktus įgaliojimus, todėl remiantis Civilinio kodekso 1.82 straipsnio 2 dalimi toks sandoris pripažintinas negaliojančiu, tačiau kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, atmesdamas tokį ieškinio reikalavimą, priėmė teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą.

Civilinio kodekso 1.63 straipsnio 1 dalyje yra pateiktas sandorio apibrėžimas: sandoriais laikomi asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas. Apeliantas nepagrįstai finansinio lizingo sutarties nutraukimą kvalifikuoja kaip dvišalį sandorį, kuriam gali būti taikomi sandorio negaliojimo pagrindai. Tarp šalių iki lizingo sutarties nutraukimo jau buvo sutartiniai santykiai - galiojo finansinio lizingo sutartis (t 1 b.l. 95). Nors tarp ieškovo ir atsakovo sudarytos finansinio lizingo sutarties nutraukimu buvo sukeltos teisinės pasekmės – atsisakyta įsipareigojimų pagal šią sutartį, t.y. mokėti lizingo įmokas lizingo davėjui, siekiant išpirkti automobilį VOLVO XC 90, ir grąžinti šią transporto priemonę jos savininkui – atsakovui, tačiau šios pasekmės atsirado būtent dėl sutarties nutraukimo, o ne naujo sandorio sudarymo, todėl ieškovo prašomas pripažinti negaliojančiu finansinio lizingo sutarties nutraukimas nėra sandoris įstatymo prasme ir jam negali būti taikomas sandorių nuginčijimo institutas. Sutarties nutraukimas yra vienas iš sutarties pabaigos atvejų (Civilinio kodekso 6.217 straipsnis), o sutarties nutraukimo teisinės pasekmės reglamentuotos Civilinio kodekso 6.221 straipsnyje. Nustačius, jog ieškovų prašomas pripažinti negaliojančiu veiksmas nėra pripažįstamas sandoriu pagal įstatymą, konstatuotina, jog teismui nebuvo pagrindo tenkinti ieškovo pareikšto reikalavimo dėl sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu.

Kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog teismas netinkamai taikė ir aiškino Civilinio kodekso 2.84 straipsnio 1 dalį, numatančią, jog sandoriai, kuriuos sudarė viešojo juridinio asmens valdymo organai, pažeisdami savo kompetenciją, nesukelia prievolių juridiniam asmeniui. Nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, jog ieškovo direktorius viršijo įgaliojimus nutraukdamas lizingo sutartį dėl to jog tokį nutraukimą jis padarė savo ligos metu. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, jog ieškovo direktoriumi Remigijus Mockevičius buvo nuo 1993-05-05 iki 2007-10-29, juridinių asmenų registre nebuvo padaryti jokie tokio įrašo pakeitimai, pagrįstai jo veiksmus grąžinant automobilį atsakovui, nepripažino neteisėtais.

Kolegija laiko neturinčiais įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui apeliacinio skundo argumentus, jog atsakovas buvo tinkamai supažindintas su ieškovo įstatais, t.y. įstatuose įtvirtinta direktoriaus kompetencija.

Nesant teisinio pagrindo pripažinti sutarties nutraukimą negaliojančiu sandorio negaliojimo pagrindais, apelianto argumentai dėl automobilio vertės, dėl to, jog nesiaiškino, kokia buvo perduoto automobilio vertė, kokius įsipareigojimus finansinio lizingo sutarties nutraukimas sukėlė ieškovui, jog teismas netinkamai aiškino ir taikė Civilinio kodekso 6.146 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias restitucijos būdą, nes pripažinus, jog nėra pagrindo tenkinti pareikšto reikalavimo, neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl kolegija dėl jų plačiau nepasisako.

Atkreiptinas dėmesys į tai, jog Valstybės ir savivaldybių įmonių įstatymo 11 straipsnio 9 dalyje nurodyta, jog įmonės vadovas, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas Civiliniame kodekse, šiame ir kituose įstatymuose bei įstatuose, privalo padarytą žalą atlyginti įmonei visiškai, tokiu būdu ieškovas, manydamas, kad dėl trečiojo asmens neteisėtų veiksmų – viršytos kompetencijos vadovaujant ieškovui, buvo padaryti nuostoliai, jis turėtų rinktis kitą teisių gynimo būdą. Kadangi nagrinėjamu atveju nėra keliamas trečiojo asmens padarytos žalos ieškovui padarymo klausimas, o peržengti ieškinio ir apeliacinio skundo nagrinėjimo ribas nėra teisinio pagrindo, todėl kolegija dėl to plačiau nepasisako.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis), nenustatė nei Civilinio proceso kodekso 329, nei 330 str. numatytų pagrindų panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliekamas iš esmės nepakeistas patikslinant teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų, o apeliacinis skundas atmetamas (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 p.).

Kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas priteisė iš ieškovo atsakovo naudai per dideles bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas atsakovui iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas, vadovavosi Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalies nuostata, reglamentuojančia, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, tačiau nepagrįstai neatsižvelgė į Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio nuostatas, numatančias išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimą, nors atsakovas tokių išlaidų patyrė. Pagal Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalį šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Teismas priteisė atsakovui iš ieškovo 9 791,64 Lt atstovavimo išlaidų niekuo nepagrįsdamas priteistinos bylinėjimosi išlaidų dydžio. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo priteistas bylinėjimosi išlaidų dydis neatitinka Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteisiamo užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nustatytų dydžių, todėl įvertinant tai, kad byla nėra labai sudėtinga teisės normų taikymo prasme, įvertinant advokato patirtas laiko sąnaudas analizuojant bylos medžiagą ir ruošiantis bylai bei atstovaujant teisme, iš ieškovo atsakovui priteistos bylinėjimosi išlaidos mažintinos iki 4 000 Lt.

Apeliacinės instancijos teisme šalys turėjo tokių bylinėjimosi išlaidų: ieškovas – 2 088 Lt už apeliacinį skundą, 1 754,07 Lt atstovavimo išlaidų, atsakovas – 3 422,94 Lt atstovavimo išlaidų. Atmetus apeliacinį skundą atsakovo naudai priteistinos jo patirtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti iš apelianto (Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 1 dalis). Prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidų dydis neatitinka Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteisiamo užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nustatytų dydžių, nes pagal 8.11 punktą už atsiliepimą į apeliacinį skundą rekomenduojamas dydis yra 1,5 koeficiento, kurio pagrindu imama Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga, o tai yra 1 200 Lt, bei kitų kriterijų, numatytų Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalyje, todėl prašomos priteisti išlaidos advokato pagalbai apmokėti mažintinos iš ieškovo atsakovo naudai priteisiant 1 200 Lt (Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 straipsniais, kolegija

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. spalio 7 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.

Patikslinti sprendimą bylinėjimosi išlaidų priteisimo dalyje: priteistas atsakovui UAB „Danske lizingas“ iš ieškovo valstybės įmonės „Teisinės registracijos centras“ 9 791,64 Lt bylinėjimosi išlaidas sumažinti iki 4 000 Lt pirmosios instancijos teisme.

Priteisti iš ieškovo valstybės įmonės „Teisinės registracijos centras“ atsakovo UAB „Danske lizingas“ naudai 1 200 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.