Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos akcinės bendrovės (toliau – AB) „Energijos skirstymo operatorius“ skundą atsakovei Panevėžio miesto savivaldybės tarybai dėl sprendimo panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja AB „Energijos skirstymo operatorius“ kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – Komisija) 2025 m. spalio 2 d. sprendimą Nr. 21RE4-170 (AG4-169/22-2025) bei įpareigoti Komisiją išnagrinėti pareiškėjos 2025 m. rugsėjo 26 d. skundą, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Skunde nurodė, kad valstybinis žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai ir patikėjimo teise valdomas Panevėžio miesto savivaldybės. Šiame žemės sklype yra įrengti nekilnojamieji daiktai, t. y. pastatai, tarp kurių ir pareiškėjai nuosavybės teise priklausanti transformatorinė. Pareiškėja 2025 m. birželio 6 d. gavo individualios įmonės (toliau – IĮ) „Graida“ prašymą suderinti valstybinės žemės sklypo būtinojo dydžio, reikalingo statiniams ar įrenginiams eksploatuoti, planą, kuriuo buvo informuota, kad Panevėžio rajono savivaldybės administracijos prašymu buvo atlikti žemės sklypo kadastriniai matavimai ir parengtas žemės sklypo dalių planas. Šiame plane buvo išskirtas 151 kv. m ploto žemės sklypo plotas, pažymėtas indeksu A, skirtas pareiškėjai priklausančiai transformatorinei eksploatuoti. Įvertinusi pateiktą informaciją, pareiškėja 2025 m. birželio 20 d. raštu informavo IĮ „Graida“, kad transformatorinė žemės sklypu naudojasi įstatyminio servituto pagrindu elektros tinklų apsaugos zonose, todėl atskira žemės sklypo dalis statinio eksploatacijai ar nuomai neturėtų būti išskiriama, taip pat nurodė, jog žemės sklypo nesinuomos, ir prašė atitinkamai pakoreguoti rengiamą planą. Nepaisant to, žemės sklypo dalių planas nebuvo pakoreguotas ir buvo patvirtintas Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2025 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu Nr. 1-128.

Nesutikdama su šiuo sprendimu, pareiškėja pasinaudojo jame nurodyta apskundimo tvarka ir kreipėsi į Komisiją, prašydama panaikinti savivaldybės sprendimą, tačiau Komisija atsisakė priimti skundą, motyvuodama tuo, kad ginčijamas sprendimas laikytinas norminiu administraciniu aktu ir nepriskirtinas Komisijos kompetencijai. Pareiškėja su tokia Komisijos išvada nesutinka, nurodydama, kad savivaldybės sprendimas pagal savo turinį ir teisinę prigimtį yra individualus administracinis aktas, kadangi juo buvo patvirtintas konkretaus žemės sklypo dalių planas, susijęs su konkrečiu sklypu ir aiškiai identifikuotais statinių savininkais ir naudotojais, tarp jų ir pareiškėja, kaip transformatorinės savininkė. Pareiškėjos teigimu, šis sprendimas nesukuria bendrų, abstrakčių elgesio taisyklių neapibrėžtam asmenų ratui, tačiau nustato konkrečias teises ir pareigas apibrėžtam asmenų ratui, kas atitinka individualaus administracinio akto požymius, kaip tai suformuluota teismų praktikoje. Be to, pati savivaldybė, sprendime nurodydama galimybę jį skųsti Komisijai arba teismui, pripažino sprendimo individualų pobūdį.

Atsakovė Panevėžio miesto savivaldybės taryba pateikė teismui atsiliepimą, kuriame nurodo, jog dėl pareiškėjos skunde nurodytų reikalavimų tenkinimo prašo spręsti teismo nuožiūra.

Atsiliepime nurodė, jog Panevėžio rajono savivaldybės administracija 2025 m. kovo 5 d. kreipėsi į Panevėžio miesto savivaldybės administraciją, prašydama panaudos pagrindu perduoti 0,7441 ha dalį iš 0,7792 ha valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), kuris reikalingas Panevėžio rajono savivaldybės administracijos patikėjimo teise valdomiems pastatams eksploatuoti ir savivaldybės funkcijoms vykdyti. Panevėžio miesto savivaldybės administracija 2025 m. kovo 28 d. informavo, kad žemės sklypo dalis negali būti perduota, kol nebus pateiktas žemės sklypo dalių planas, parengtas pagal kitos paskirties valstybinės žemės sklypų administravimo metodikos reikalavimus, ir pateiktas naujas prašymas. Panevėžio rajono savivaldybės prašymu IĮ „Graida“ atliko žemės sklypo kadastrinius matavimus ir nustatė valstybinės žemės sklypo dydžius, reikalingus sklype esantiems pastatams eksploatuoti, t. y. transformatorinei – 151 m², garažui – 1 283 m², administraciniam pastatui – 4 085 m². Nacionalinė žemės tarnyba 2025 m. liepos 29 d. suderino žemės sklypo dalių planą, tačiau pareiškėja 2025 m. birželio 20 d. raštu prašė planą pakoreguoti, neišskiriant dalies transformatorinės eksploatacijai, nurodydama, kad ja naudojamasi įstatyminio servituto pagrindu. Panevėžio rajono savivaldybės administracija 2025 m. rugpjūčio 4 d. paaiškino, jog į šias pastabas nebuvo atsižvelgta, kadangi transformatorinė nėra administracinio pastato priklausinys ir jai būtina nustatyti atskirą žemės sklypo dalį.

Panevėžio miesto savivaldybės taryba 2025 m. rugpjūčio 28 d. priėmė sprendimą patvirtinti 0,7792 ha žemės sklypo dalių planą, kuriuo, be kita ko, nustatė transformatorinei eksploatuoti reikalingą 0,0169 ha žemės sklypo dalį. Pareiškėja 2025 m. rugsėjo 29 d. pateikė skundą Komisijai dėl šio sprendimo panaikinimo, tačiau Komisija 2025 m. spalio 2 d. sprendimu atsisakė jį priimti kaip nepriskirtiną Komisijos kompetencijai.

Atsakovė pažymi, kad šioje byloje sprendžiamas tik skundo priėmimo klausimas, todėl dėl sprendimo pagrįstumo plačiau nepasisako. Komisija, atsisakydama priimti skundą, konstatavo, jog skundžiamas sprendimas turi norminiam administraciniam aktui būdingų požymių, kadangi jį priėmė savivaldybės taryba, minėtas sprendimas patvirtina žemės sklypo dalių planą, yra visuotinai privalomas ir nukreiptas į ateitį, todėl laikytinas norminiu administraciniu aktu. Atsakovė nurodė, kad sprendimas pagal savo turinį atitinka individualaus administracinio akto požymius, nes juo išreikšta vienkartinė viešojo administravimo subjekto valia, skirta individualiai apibrėžtai asmenų grupei, t. y. žemės sklype nekilnojamąjį turtą turintiems savininkams, be to, sprendimas sukelia konkrečias teises ir pareigas, buvo individualiai įteiktas suinteresuotiems asmenims ir jam nebuvo taikyta norminiams aktams būdinga skelbimo tvarka. Atsižvelgdama į tai, kad tik teismas turi teisę galutinai įvertinti, ar sprendimas yra norminis administracinis aktas ar individualus administracinis sprendimas, atsakovė palieka šio klausimo sprendimą teismo nuožiūrai.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Nagrinėjamojoje byloje ginčas kilo dėl Komisijos 2025 m. spalio 2 d. sprendimo Nr. 21RE4-170 (AG4-169/22-2025), kuriuo atsisakyta priimti skundą kaip nepriskirtiną Komisijos kompetencijai, teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenys patvirtina, kad Panevėžio rajono savivaldybės administracija 2025 m. kovo 5 d. kreipėsi į Panevėžio miesto savivaldybės administraciją, prašydama perduoti panaudos pagrindu 0,7441 ha dalį iš bendro 0,7792 ha ploto valstybinės žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), kuris reikalingas Panevėžio rajono savivaldybės administracijos patikėjimo teise valdomiems pastatams eksploatuoti ir atlikti savivaldybės funkcijas – vietos valdžios, vietos administravimo ir viešųjų paslaugų teikimo.

Panevėžio miesto savivaldybės administracija 2025 m. kovo 28 d. informavo Panevėžio rajono savivaldybės administraciją, kad šiuo metu negali perduoti neatlygintinai naudoti žemės sklypo dalies, reikalingos jiems patikėjimo teise valdomoms patalpoms eksploatuoti, nes šis klausimas galės būti sprendžiamas tik pateikus žemės sklypo dalių planą, parengtą laikantis Kitos paskirties valstybinės žemės sklypų, parduodamų ar išnuomojamų ne aukciono būdu, administravimo metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2024 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. D1-247 „Dėl Kitos paskirties valstybinės žemės sklypų, parduodamų ar išnuomojamų ne aukciono būdu, administravimo metodikos patvirtinimo“ (toliau – Metodika) 2.8 papunkčio, 17 ir 18 punktų reikalavimų, ir pateikiant naują prašymą.

Panevėžio rajono savivaldybės prašymu IĮ „Graida“ atliko žemės sklypo kadastrinius matavimus. Vadovaujantis Metodika, žemės sklype esantiems pastatams nustatyti valstybinės žemės sklypų dydžiai, reikalingi statiniams ar įrenginiams eksploatuoti. Nekilnojamojo turto registre įregistruoti trys žemės sklype esantys pastatai – transformatorinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), garažas ir administracinis pastatas. Remiantis Metodikos reikalavimais nustatyta, kad transformatorinei skirtas sklypo dydis yra 151 m² , garažui – 1 283 m² , administraciniam pastatui – 4 085 m².

2025 m. liepos 29 d. raštu Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos derino žemės sklypo dalių planą.

Pareiškėja 2025 m. birželio 20 d. raštu informavo IĮ „Graida“ apie tai, kad prašo pakoreguoti žemės sklypo dalių planą, neišskiriant žemės sklypo dalies transformatorinės eksploatacijai, kadangi transformatorinė žemės sklypu naudojasi įstatyminio servituto suteikta teise.

Panevėžio rajono savivaldybės administracija 2025 m. liepos 31 d. raštu Nr. (8.9 Mr)-SD1-2176, vadovaudamasi Metodikos 21 punktu, paprašė Panevėžio miesto savivaldybės administracijos patvirtinti žemės sklypo dalių planą.

Panevėžio rajono savivaldybės administracija 2025 m. rugpjūčio 4 d. raštu Nr. (8.9 Mr)-SD1-2217 informavo, kad teikiant derinti žemės sklypo dalių planą į pareiškėjos 2025 m. birželio 20 d. rašte Nr. 25KR-SD-5969 pateiktas pastabas ir pasiūlymus neatsižvelgta, kadangi transformatorinės paskirtis yra gamybos bei pramonės ir ji nėra administracinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priklausinys, todėl jai buvo reikalinga nustatyti eksploatuoti Žemės sklypo dalį.

Panevėžio miesto savivaldybės taryba 2025 m. rugpjūčio 28 d. priėmė sprendimą Nr. 1-283 „Dėl 0,7792 ha žemės sklypo ((duomenys neskelbtini)) dalių plano patvirtinimo“, kuriuo patvirtino 0,7792 ha žemės sklypo dalių planą ir nurodė, kad 2025 m. birželio 6 d. IĮ „Graida“ parengtame ir šiuo sprendimu patvirtintame plane išskirtos statiniams eksploatuoti reikalingos 0,7792 ha žemės sklypo dalys ir nustatytas šių dalių plotas – pastatui transformatorinei eksploatuoti reikalingos žemės sklypo dalies, pažymėtos indeksu A, plotas – 0,0169 ha, iš jo: 0,0151 ha – atskirai naudojama dalis, 0,0018 ha – bendrai naudojama dalis.

Pareiškėja 2025 m. rugsėjo 29 d. pateikė skundą Komisijai dėl minėto sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus. Komisija 2025 m. spalio 2 d. sprendimu atsisakė priimti pareiškėjos skundą kaip nepriskirtiną Komisijos kompetencijai.

Pareiškėja, nesutikdama su priimtu Komisijos sprendimu, kreipėsi į teismą dėl jo panaikinimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 26 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai arba veiksmai (neveikimas) ar vilkinimas atlikti veiksmus gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Jeigu įstatymai nenustato kitaip, administracinius ginčus ne teismo tvarka nagrinėja Komisija ir jos teritoriniai padaliniai. Komisijos ir jos teritorinių padalinių sudarymo tvarką, jų kompetenciją, darbo principus ir skundų (prašymų) nagrinėjimo Komisijoje ir jos teritoriniuose padaliniuose tvarką nustato atskiras įstatymas (ABTĮ 27 straipsnio 1–2 dalys)

Lietuvos Respublikos ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo tvarkos įstatymo (toliau – IAGNTĮ) 5 straipsnyje nustatyta Komisijos ir jos teritorinių padalinių kompetencija. Komisija nagrinėja skundus (prašymus) dėl centrinių valstybinio administravimo subjektų priimtų individualių administracinių aktų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo, taip pat dėl šių subjektų vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus. Komisija taip pat nagrinėja skundus (prašymus) dėl teritorinių valstybinio administravimo subjektų ir savivaldybių administravimo subjektų, esančių jos veiklos teritorijoje, priimtų individualių administracinių aktų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo, taip pat dėl šių subjektų vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus (IAGNTĮ 5 straipsnio 1 dalis).

Ginčo atveju nėra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Asmuo, kuris mano, kad viešojo administravimo subjekto priimtas individualus teisės aktas pažeidžia jo teises ar teisėtus interesus, gali pasirinktinai su skundu kreiptis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją, o nesutikdamas su tokios institucijos sprendimu – į teismą, arba tiesiogiai į teismą.

Pažymėtina, kad įtvirtintas teisinis reguliavimas suponuoja, jog asmeniui kreipiantis į teismą po to, kai jis pasinaudojo išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, į teismą „persikelia“ ginčas ne dėl Komisijos sprendimo, o dėl pažeistos ar ginčijamos teisės. Taigi, esminis teisinio išankstinės ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarkos (šios bylos kontekste – neprivalomos) aiškinimo aspektas yra tai, kad teismas neatlieka kvazi apeliacinės funkcijos tikrindamas Komisijos priimto sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, o nagrinėja ginčą dėl teisės iš esmės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3620-415/2020; 2021 m. sausio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-118-502/2021; 2024 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-754-821/2024; 2025 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-113-520/2025). Vertinant teisinę situaciją šios bylos kontekste yra svarbu pabrėžti, kad Komisijos sprendimas nėra sprendimas dėl ginčo esmės, tai yra procedūrinio teisinio pobūdžio klausimas – dėl skundo priimtinumo, be kita ko, dėl pareiškėjos pasirinkto teisių gynimo būdo – ginčą nagrinėti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, todėl teismas, nagrinėjamo administracinio ginčo aspektu, nepasisako dėl pažeistos ar ginčijamos teisės iš esmės.

Teismas, visų pirma, pažymi, kad pareiškėja šioje byloje nesiekia, jog teismas išspręstų ginčą dėl teisės, t. y. pareiškėja neginčija Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2025 m. rugpjūčio 28 d. sprendimo Nr. 1-283 teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėja siekia, kad ginčą dėl teisės pirmiausia išnagrinėtų Komisija. Atsižvelgiant į pareiškėjos skundą, juo apibrėžtas bylos nagrinėjimo ribas, teismas šioje byloje vertins tik Komisijos sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, tuo tarpu Panevėžio miesto savivaldybės tarybos sprendimas nepatenka į šios bylos nagrinėjimo dalyką.

Norminis administracinis aktas yra viešojo administravimo subjekto priimtas daugkartinio taikymo teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiai neapibrėžtai asmenų grupei (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalis). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, remdamasis teisės doktrina, yra nurodęs, kad norminiai teisės aktai – tai rašytine forma išreikšti teisėkūros subjektų sprendimai (oficialūs rašytiniai dokumentai), kuriuose yra teisės normų. Juose įtvirtinami bendro pobūdžio nurodymai tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams, kurie orientuojami į ateitį ir numatyti taikyti daug kartų. Šie aktai adresuoti neapibrėžtam asmenų ratui arba adresuoti ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais. Jie visada abstraktūs ir apjungia tipinėmis, rūšinėmis savybėmis panašius visuomeninius santykius, toliau veikia po realizavimo individualiuose santykiuose ir konkrečių asmenų elgesyje. Teisės aktų priskyrimas prie norminių teisės aktų grupės apibūdina jų taikymo apimtį ir privalomumą (norminiai teisės aktai turi visuotinio privalomumo pobūdį) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. kovo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-63/2003; 2013 m. rugpjūčio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-566/2013).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išskiriami šie pagrindiniai oficialiai galiojančio norminio administracinio akto požymiai: 1) aktas sukuria elgesio taisykles – teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2270/2012); 2) aktas priimtas viešojo administravimo subjekto, vykdančio administracinį reglamentavimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-736/2002), įgyvendinant būtent viešojo administravimo įgaliojimus, t. y. jį priėmusiam subjektui tiesiogiai realizuojant valstybės valią ir nustatant elgesio taisykles, visuotinai privalomas tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I1-1/2007); 3) aktas išdėsto bendro, abstraktaus pobūdžio nuostatas, kurios apjungia tipinėmis, rūšinėmis savybėmis panašius visuomeninius santykius (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. kovo 24 d. plenarinės sesijos sprendimas administracinėje byloje Nr. A5-63/2003); 4) aktas orientuojamas į ateitį, t. y. skirtas taikyti daug kartų; jis toliau veikia po realizavimo individualiuose santykiuose ir konkrečių asmenų elgesyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-725/2011); 5) aktas adresuotas neapibrėžtam asmenų ratui arba ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais; tai, kad galima tam tikru metu nustatyti jų skaičių, nereiškia, kad aktas yra individualus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-15-438/2020); 6) aktas yra visuotinai privalomas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1406/2010); 7) aktas paskelbiamas laikantis nustatytos norminių teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eI-8-756/2017). Konstatavus pirmųjų šešių požymių buvimą, konkretus aktas pripažintinas norminio pobūdžio administraciniu aktu, o atitiktis septintajam požymiui yra tokio akto oficialaus galiojimo sąlyga (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-614-968/2019).

Teismas, vertindamas skundžiamo Komisijos sprendimo teisėtumą, pažymi, kad vien sprendimą priėmusio subjekto – savivaldybės tarybos – statusas savaime nesuponuoja administracinio akto norminio pobūdžio. Vertinant administracinio akto rūšį, lemiamą reikšmę turi ne institucinis sprendimo priėmimo lygmuo ar jo formali išraiška, bet sprendimo turinys, adresatų ratas ir sukuriamų teisinių pasekmių pobūdis. Šiuo atveju, Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2025 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu Nr. 1-283 nebuvo nustatytos bendro pobūdžio, abstrakčios elgesio taisyklės, skirtos ateityje daugkartinai taikyti neapibrėžtam asmenų ratui, o buvo išspręstas konkretus individualus žemės naudojimo klausimas, susijęs su konkrečiu žemės sklypu, konkrečiais jame esančiais statiniais ir jų savininkais. Skundžiamu sprendimu patvirtintas žemės sklypo dalių planas detalizuoja konkrečius žemės plotus konkretiems statiniams eksploatuoti, taip individualizuojant žemės naudojimo teisinį režimą ir tiesiogiai darant poveikį tik tiems asmenims, kuriems nuosavybės teise priklauso atitinkami statiniai. Tokiu sprendimu nesukuriamos naujos bendrosios teisės normos ir nėra reguliuojami tipiniai, rūšiniais požymiais apibūdinami visuomeniniai santykiai, bet konkretizuojamos jau egzistuojančios teisės ir pareigos individualioje situacijoje. Dėl šios priežasties sprendimas savo esme negali būti laikomas orientuotu į ateitį norminių teisės aktų prasme, nes jis nėra skirtas pakartotiniam taikymui analogiškoms situacijoms, o realizuojamas vieną kartą, t. y. patvirtinus konkretų žemės sklypo dalių planą.

Be to, skundžiamo sprendimo adresatų ratas yra aiškiai apibrėžtas ir nustatomas objektyviais kriterijais – tai konkretūs statinių, esančių ginčo žemės sklype, savininkai. Aplinkybė, kad sprendimas gali turėti netiesioginių pasekmių vėlesniems teisiniams santykiams (pavyzdžiui, sudarant nuomos ar panaudos sutartis), nepaneigia jo individualaus pobūdžio, nes tokios pasekmės kyla ne iš abstraktaus reguliavimo, bet iš konkretaus individualaus administracinio sprendimo įgyvendinimo. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad skundžiamas sprendimas neatitinka esminių norminiam administraciniam aktui būdingų požymių visumos, todėl negali būti kvalifikuojamas kaip norminis administracinis aktas vien dėl to, jog jis priimtas savivaldybės tarybos. Priešingas kvalifikavimas, teismo vertinimu, paneigtų norminių ir individualių administracinių aktų atribojimo kriterijų esmę bei nepagrįstai apribotų asmens teisę pasirinkti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūrą.

Teismas, vertindamas skundžiamo savivaldybės tarybos sprendimo teisinę prigimtį, pažymi ir tai, kad šiuo sprendimu faktiškai buvo išspręsti konkretūs pareiškėjos individualūs turtiniai interesai, susiję su jai nuosavybės teise priklausančio statinio – transformatorinės – eksploatavimu. Skundžiamu sprendimu patvirtintas žemės sklypo dalių planas ir nustatyta konkreti, individualizuota žemės sklypo dalis, skirta būtent pareiškėjos valdomo statinio eksploatavimui, todėl šis sprendimas tiesiogiai ir nedviprasmiškai paveikė pareiškėjos teisinę padėtį. Sprendimo teisinės pasekmės nėra abstrakčios ar bendro pobūdžio, t. y., jos konkrečios, individualios ir nukreiptos į apibrėžtą asmenį – pareiškėją. Nustatyta žemės sklypo dalis lemia pareiškėjos naudojimosi žeme apimtį, sukuria pagrindą atsirasti ar pasikeisti jos turtinėms prievolėms, įskaitant galimą valstybinės žemės nuomos mokesčio dydį, taip pat apibrėžia įstatyminio servituto ribas ir apimtį, kuriomis pareiškėja gali naudotis eksploatuodama jai priklausantį statinį. Tokios pasekmės pagal savo pobūdį yra būdingos individualiems administraciniams aktams, kuriais konkretizuojamos asmens teisės ir pareigos individualioje situacijoje, o ne norminiams teisės aktams, nustatantiems bendrąsias, abstrakčias elgesio taisykles.

Pažymėtina, kad sprendimo turinys nėra orientuotas į ateityje galimą pakartotinį taikymą neapibrėžtam asmenų ratui. Skundžiamu sprendimu buvo išspręstas vienkartinio pobūdžio klausimas, susijęs su konkretaus žemės sklypo konkrečių dalių paskirtimi, todėl šis sprendimas negali būti laikomas norminiu administraciniu aktu. Kaip jau minėta, aplinkybė, jog sprendimą priėmė savivaldybės taryba, savaime nesuteikia sprendimui norminio pobūdžio, kadangi, sprendžiant dėl administracinio akto rūšies, lemiamą reikšmę turi ne sprendimą priėmusio subjekto statusas, bet sprendimo turinys ir jo sukuriamos teisinės pasekmės. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatuoja, kad skundžiamu sprendimu buvo tiesiogiai ir individualiai paveikta pareiškėjos teisinė padėtis, sprendžiant jos konkrečius turtinius interesus, todėl šis sprendimas privalėjo būti kvalifikuojamas kaip individualus administracinis aktas. Dėl šios priežasties pareiškėja turėjo teisę inicijuoti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūrą, o Komisija turėjo pareigą pareiškėjos skundą priimti ir nagrinėti iš esmės.

Atsižvelgdamas į nurodytą teisinį reguliavimą ir šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas daro išvadą, kad Komisijos pozicija, jog pareiškėjos skundžiamas Panevėžio miesto savivaldybės tarybos sprendimas nėra priskirtinas Komisijos kompetencijai dėl tariamo jo norminio pobūdžio, yra nepagrįsta. Kaip matyti iš IAGNTĮ nuostatų, Komisijos kompetencija siejama ne su administracinio akto priėmėjo statusu ar akto pavadinimu, bet su akto pobūdžiu ir jo sukuriamomis teisinėmis pasekmėmis. Įstatymas aiškiai numato Komisijos pareigą nagrinėti skundus dėl viešojo administravimo subjektų priimtų individualių administracinių aktų, kurie daro poveikį konkrečių asmenų teisėms ar teisėtiems interesams. Tuo tarpu norminių administracinių aktų pašalinimas iš Komisijos kompetencijos negali būti aiškinamas plečiamai ar formaliai, nes toks aiškinimas nepagrįstai ribotų asmens teisę į veiksmingą teisių gynimą.

Pagal bendrą taisyklę, administracinio skundo priėmimo stadijoje vertinama tik formali skundo atitiktis ABTĮ nustatytiems reikalavimams bei akivaizdūs kompetencijos klausimai, nesprendžiant dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo, teisėtumo ar asmens materialiųjų teisių pažeidimo fakto. Skundo priėmimo stadijoje negalima atsisakyti priimti skundo materialiojo teisinio pobūdžio motyvais, t. y. konstatuojant, jog asmens teisės ar teisėti interesai nėra pažeisti, išskyrus tik išimtinius atvejus, kai nekyla jokia pagrįsta abejonė, kad skundo dalykas akivaizdžiai nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai, ir tokios išimtinės aplinkybės yra aiškiai ir išsamiai argumentuotos. Materialiojo teisinio pobūdžio aplinkybės, susijusios su pareiškėjo teise į reikalavimo patenkinimą, gali būti vertinamos tik nagrinėjant bylą iš esmės, o nustačius, kad pareiškėjas neturėjo ar prarado materialiąją reikalavimo teisę, ši aplinkybė yra reikšminga sprendžiant bylos baigtį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-321/2011).

Nagrinėjamu atveju pareiškėja kreipėsi į Komisiją ne abstrakčiai ginčydama savivaldybės tarybos veiklą ar bendro pobūdžio reguliavimą, bet keldama konkretaus administracinio sprendimo, turinčio tiesioginį poveikį jos teisinei padėčiai, teisėtumo ir pagrįstumo klausimą. Pareiškėjos skundo turinys aiškiai atskleidžia, kad ginčas susijęs su individualiai apibrėžtos žemės sklypo dalies išskyrimu konkretaus statinio – transformatorinės – eksploatavimui ir su tuo susijusiomis galimomis pareiškėjos teisių ir pareigų apimties pasekmėmis. Toks ginčo pobūdis savaime paneigia galimybę jį kvalifikuoti kaip kylantį iš norminio administracinio akto. Teismas taip pat pažymi, kad Komisija, atsisakydama priimti pareiškėjos skundą, peržengė skundo priėmimo stadijos ribas. Vertindama pareiškėjos skundo priimtinumo klausimą, Komisija neapsiribojo formalių skundo priėmimo sąlygų ir akivaizdžių kompetencijos aspektų patikrinimu, bet faktiškai atliko išankstinį materialiosios teisės normų taikymo vertinimą, darydama išvadą, jog ginčas nepriskirtinas jos kompetencijai dėl ginčijamo sprendimo pobūdžio. Tačiau, kaip nuosekliai pažymima teismų praktikoje, skundo priėmimo stadijoje nėra sprendžiama dėl ginčo esmės, taip pat nėra atliekamas galimų teisės pažeidimų vertinimas, kadangi tai yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas.

Byloje nenustatyta jokių išimtinių aplinkybių, kurios leistų konstatuoti, kad pareiškėjos skundas akivaizdžiai nepriskirtinas administracinių ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos kompetencijai. Teismas pažymi, jog ginčo pobūdis, jo individualumas ir pareiškėjos nurodomos teisinės pasekmės sudaro pagrindą manyti, kad pareiškėjos pasirinktas teisių gynimo būdas atitinka įstatyme numatytą modelį ir yra tinkamas taikyti nagrinėjamu atveju. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad Komisija, skundžiamą Panevėžio miesto savivaldybės tarybos sprendimą kvalifikavusi kaip norminį administracinį aktą ir vien tuo pagrindu atsisakiusi priimti pareiškėjos skundą, neteisingai aiškino ir taikė IAGNTĮ bei ABTĮ nuostatas, o toks sprendimas neatitinka teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimų.

Apibendrindamas išdėstytus argumentus, teismas sprendžia, kad Komisija nepagrįstai atsisakė priimti skundą, todėl pareiškėjos skundas tenkinamas, Komisijos sprendimas panaikinamas, o pareiškėjos skundo priėmimo klausimas perduodamas Komisijai nagrinėti iš naujo.

Pareiškėja skundu taip pat prašė atlyginti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Akcentuotina, kad nagrinėjamu atveju teismas vertino ne Komisijos sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, o pareiškėjos skundo priimtinumo nagrinėti klausimą, t. y. teismas iš esmės nepasisakė dėl materialiųjų teisinių pasekmių pareiškėjai. Atsižvelgiant į tai, nors pareiškėjos skundas yra patenkintas, nagrinėjamu atveju negalima teigti, kad sprendimas priimtas pareiškėjos naudai, nes dėl ginčo esmės šiuo atveju nėra pasisakyta, o buvo išspręstas pareiškėjos skundo Komisijai priimtinumo klausimas. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, pareiškėjos prašymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas šiuo metu nesprendžiamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. sausio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-20-502/2025).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86– 87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos AB „Energijos skirstymo operatorius“ skundą patenkinti.

Panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos 2025 m. spalio 2 d. sprendimą Nr. 21RE4-170 (AG4-169/22-2025).

Įpareigoti Lietuvos administracinių ginčų komisiją iš naujo spręsti pareiškėjos AB „Energijos skirstymo operatorius“ 2025 m. rugsėjo 26 d. skundo priėmimo klausimą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.