Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Evaldo Gražio ir Olego Šibkovo, sekretoriaujant Audronei Stulginskaitei - Puidienei, dalyvaujant prokurorei Inesai Gulbinienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. N. ir nukentėjusiojo A. M. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 4 d. nuosprendžio, kuriuo T. N. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 138 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausmė.

Nukentėjusiojo, civilinio ieškovo A. M. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir jo naudai iš T. N. priteistas 1000 Eur (vieno tūkstančio eurų) neturtinės žalos ir 626.20 Eur (šešių šimtų dvidešimt šešių eurų 20 et) turtinės žalos atlyginimas. Kitoje dalyje civilinis ieškinys atmestas.

1. T. N. buvo kaltinamas ir nuteistas už tai, kad 2014 m. spalio 9 d. apie 15.30 val., (duomenys neskelbtini) namo kieme, konflikto metu, vieną kartą ranka sudavė A. M. j veido sritį, padarydamas poodinę kraujosruvą nosyje, pereinant j kairės akies vokus, kairi žandą, kairį skruostą, kraujosruvą po kairės akies obuolio jungine, kairės akies obuolio sumušimą, kraujo išsiliejimą j kairės akies stiklakūnį, kraujosruvą akies minkštuosiuose audiniuose, nosies kaulų, skeveldrinius kairės akiduobės dugno ir kairio žandinio ančio lūžius, lengvą galvos smegenų sukrėtimą, dėl ko A. M. ilgai sirgo. Šiais savo veiksmais padarė BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

2. T. N. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 4 d. nuosprendį, kuriuo jis pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje ir bylą nutraukti, esant atsakomybę šalinančiai aplinkybei - būtinajai ginčiai. A. M. civilinį ieškinį prašo palikti nenagrinėtu.

Skunde nurodė, kad su teismo nuosprendžiu ir paskirta bausme nesutinka, nes mano, kad teismas netinkamai neobjektyviai ir vienašališkai įvertino įrodymus ir neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą bei paskyrė bausmę. Byloje esantys įrodymai, neginčytinai įrodo, kad A. M. kėsinimasis, kuriam atremti galima būtinoji gintis, buvo pavojingas, realus, akivaizdus, kadangi A. M. dar prieš išbėgdamas į kiemą, kur buvo apeliantas, agresyviai ir labai smarkiai daužė buto duris, tuo jam ir nepilnametei seseriai sukeldamas baimę. Teismas neįvertino apelianto ir liudytojų D. J., M. K., M.A. S. parodymų, kad kaimynas į kiemą išbėgo labai piktas ir įniršęs, puolė prie jo, ėmė tampyti už rankų, dėl ko suplėšė striukę, bandė suduoti į veidą, tačiau jam atsitraukiant, sugavo sportinio bliuzono kapišono raištelius, juos traukdamas žemyn lenkė apeliantą prie žemės ir tokiu būdu jam ant veido užtraukė bliuzono kapišoną ir raišteliais jį užtraukė taip. kad jis apspaudė visą veidą ir apeliantas nebegalėjo matyti ir kvėpuoti, jam pradėjo smarkiai trūkti oro. Tyčia jis A. M. netrenkė, net neturėjo galimybės jam suduoti. Tačiau teismas agresyvius A. M. veiksmus neteisingai įvertino tik kaip nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjusį provokuojantį nukentėjusiojo asmens elgesį (BK 59 str. 1 d. 6 p.). Tačiau teismas neįvertino, kad A. M. pirmas puolė, tampė už rankų, ko pasėkoje padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, suplėšė striukę bei bliuzoną, prieš ateidamas į kiemą agresyviai ir garsiai daužė buto duris, dėl ko smarkiai išgąsdino bute buvusią nepilnametę seserį. Teismas neįvertino ir kitų įrodymų, patvirtinančių, kad yra pagrindas pripažinti buvus būtinosios ginties situaciją, tame tarpe ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvados Nr. G2648/14(02), kur nurodyta, kad A. M. apeliantui padarė odos nubrozdinimus kairiajame rieše, kairėje plaštakoje, poodinę kraujosruvą kairiajame rieše, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Taip pat teismas neįvertino ir specialistės M. K. parodymų, kad su nemaža jėga suduodant smūgį padaromas sužalojimas, koks buvo padarytas A. M. bei kad tokį sužalojimą pačiam padaryti „teoriškai įmanoma, ranka pasiekiama, tačiau tokie sužalojimai savęs žalojimui nebūdingi“. Teismas neatkreipė dėmesio ir neįvertino, kad apelianto rankų krumpliuose ar pirštuose jokių sužalojimų konstatuota nebuvo, jei būtų nukentėjusiam sudavęs į veidą, ant rankų pirštų ar krumplių būtų likę sumušimai, kraujosruvos ar nubrozdinimai. Tai, kad A. M. agresyviai ir garsiai daužė duris ir buvo labai supykęs ir įniršęs, pirmas puolė patvirtino liudytojai D. J., M. K., M.A. S.. Liudytojai S. P. ir T. P., būdami A. M. šeimos nariai, nurodo aplinkybes A. M. naudai, tačiau iš esmės taip pat parodė, kad A. M. pirmas pradėjo fizinį kontaktą su apeliantu, suimdamas už rankų.Apeliantas išreiškė nuomonę, jog teismas nepagrįstai ir neteisingai atmetė liudytojos D. J. parodymus dėl to, kad A. M. susižalojo pats. Minėta liudytoja parodė, kad ji ėjo paskui nukentėjusįjį, bijodama, kad jis sau ko nepasidarytų, matė, kaip jis įlėkė į butą, atsistojo vonioje priešais veidrodį ir sudavė smūgį sau į akį. Matė tai savo akimis. Teismas neteisingai konstatavo, kad jos parodymai nepatvirtinti jokiais kitais bylos duomenimis. Prieš duodama parodymus ji prisiekė. Be to, liudytojos D. J. parodymus, kad A. M. susižalojo pats patvirtina ir specialisto išvada 02623/15(02), kurioje nurodyta, kad A. M. sužalojimai padaryti kietu buku daiktu vieno ar daugiau trauminių poveikių pasėkoje. Teismas neteisingai ir nepilnai įvertino ekspertės M. K. parodymus, duotus teismo posėdžio metu, kuri parodė, kad „A. M. padaryti sužalojimai savęs žalojimui nebūdingi“, o teismas konstatavo, kad ji parodė, kad „tokio pobūdžio susižalojimą asmuo pats sau negalėjo pasidaryti”. Teismo posėdžio protokole nėra užfiksuoti pilni ekspertės M. K. parodymai, teismo posėdžio metu darytame garso įraše M. K. parodė, kad A. M. sužalojimą pačiam padaryti „teoriškai įmanoma, ranka pasiekiama, tačiau tokie sužalojimai savęs žalojimui nebūdingi“. Tokiu būdu teismas, vertindamas įrodymus pažeidė nešališkumo, objektyvumo ir teisingumo principus, neteisingai interpretavo ir perfrazavo ekspertės parodymus ir jais

remdamasis neteisingai įvertino kitus byloje esančius įrodymus ir todėl apelianto atžvilgiu priėmė neteisingą sprendimą. Apeliantas padarė išvadą, kad įvykio metu nukentėjusiajam A. M. užteko menkojo prisilietimo, kad šis turėtų pretekstą apkaltinti sužalojimu, ir tokiu būdu atkeršyti apelianto šeimai, o parėjęs namo. kaip nurodė kaimynė D. J., pats sau trenkė į veidą su kažkokiu daiktu.

Teismas neatkreipė dėmesio ir neįvertino, kad paties nukentėjusiojo A. M. parodymai nenuoseklūs, prieštaringi, nes iš pradžių jis parodė, kad nematė su kuo jam sudavė kaltinamasis į veidą, vėliau nurodė, kad ranka, dar vėliau, jau supratęs, kad teisėsaugai turi nurodyti tokį sužalojimo būdą ir priemonę, kuria sau veidą susižalojo pats, jis parodė, kad apelianto rankoje matė blizgantį daiktą. Vėliau nurodė, kad rankoje jis turėjo metalinį daiktą ir šiuos savo parodymus pagrindė prielaida, kad argi taip jį galėjo sužaloti su delnu. Vėliau teigė, kad apelianto krumpliai buvo sužaloti, pats tai matė. Teigia, kad „turėjo būti daiktas, jis jį matė“.Be to, teismas neįvertino aplinkybės, kad mama L. N. dėl šių A. M. agresyvių ir chuliganiškų veiksmų 2014-10-10 su pareiškimu kreipėsi į Kauno apskr. VPK Panemunės PK (pareiškimo reg. nr. 20-23-2-AP-828), pranešdama apie A. M. pažeistą viešąją tvarką, t.y. be jokio pagrindo garsiai daužytas duris, ko pasėkoje buvo išgąsdinta nepilnametė sesuo A. N., ir apie tai, kad po to A. M. išbėgęs į kiemą sužalojo apeliantą, suplėšė jo striukę bei sportinio kostiumo bliuzoną.Teismas nepagrįstai konstatavo tai, kad šalia apelianto buvo visada padėti pasirengę draugai M. K., M.A. S., todėl nebuvo susidariusi būtinosios ginties situacija. Pažymėjo, kad dėl A. M. agresyvaus elgesio apeliantas buvo išsigandęs, ištiktas šoko, buvo jo dusinamas, jam skaudėjo sužalotas rankas, jis gynėsi nuo A. M. agresyvaus užpuolimo ir jo gynyba aiškiai atitiko kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Teigia, kad buvo susidariusi būtinosios ginties situacija, kadangi A. M. pirmas jį užpuolė, pavojingai, sukdamas ranką ir užtraukęs kapišoną ant akių ir burnos kapišono raišteliais tempė apeliantą prie žemės ir tokiu būdu jį dusino, t. y. kėsinosi į gyvybę, šis kėsinimasis buvo realus ir akivaizdus, kadangi grėsė reali grėsmė ne tik sveikatai, bet ir gyvybei. Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių teismas nepagrįstai nesutiko su tuo, kad apeliantui buvo susidariusi būtinosios ginties situacija, ir neteisingai konstatavo, kad apeliantas padarė BK 138 str. 1 d. nustatytą nusikalstamą veiką.

3.A. M. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 4 d. nuosprendį dėl per švelnios ir neteisingai paskirtos bausmės, priteisti iš nuteistojo civilinį ieškinį, kuris buvo pateiktas Kauno apylinkės teismui. Iškelti baudžiamąsias bylas už melagingus parodymus M. K., M.A. S. ir D. J..

3.1. Skunde nurodė, kad ikiteisminis tyrimas ir teisminis nagrinėjimas vyko nepakankamai objektyviai vertinant įrodymus, įvykio aplinkybes, nebuvo tinkamai įvertinti nukentėjusiojo ir kai kurių liudytojų parodymai. Nebuvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn nuteistojo T. N. draugai M. K. ir Matas A. S., kurie pirmieji pradėjo vartoti smurtą, padėdami T. N., ir buvo veikiama bendrais veiksmais. Susidarė įspūdis, kad pareigūnai šį nusikaltimą tiria šališkai, buvo reiškiamas nušalinimas, tačiau prašymai buvo atmesti. M. K. ir M.A. S. ikiteisminio tyrimo metu davė parodymus, kurie nepalankūs įtariamajam, tačiau jiems buvo sudaryta galimybė būti apklaustiems akistatose, kur jie kardinaliai pakeitė savo parodymus, palengvindami įtariamojo padėtį. To teismas neįvertino, nors buvo prašoma iškelti bylas liudytojams. Teismas vadovavosi parodymais užfiksuotais akistatų metu, t.y. palankesniais teisiamajam,

nors į klausimą kada jie geriau prisiminė įvykius, liudytojai pareiškė, kad geriau prisiminė pradžioje. Tačiau teismas vadovavosi tais parodymais kuriuos blogiau liudytojai atsiminė. Toks teismo įrodymų vertinimas sudarė sąlygas palankiau vertinti teisiamąjį, skirti jam švelnesnę bausmę. Liudytojai N. K., nusikaltimo padarymo metu net buvusiai išvykusiai iš Lietuvos, buvo sudaryta galimybė liaupsinti teisiamąjį ir juodinti nukentėjusįjį A. M.. Liudytoja D. J. kardinaliai pakeitė parodymus teisme teigdama, kad mačiusi kaip apeliantas iš daugiabučio namo kiemo įėjo į namo laiptinę visiškai nesužalotas, o parėjęs į butą vonios patalpoje stovėdamas prieš veidrodį smogė sau kumščiu į kairę veido pusę ir tokiu būdu susižalojo. Prokurorė ir nukentėjusiojo atstovas advokatas prašė teismo iškelti šiai liudytojai baudžiamąją bylą, tačiau teismas nei vienu žodžiu apie tai neužsiminė.

3.2. Teismas neįvertino nukentėjusiojo iškentėto ilgalaikio skausmo, kurį laiką subjauroto veido, pažeminimo, išgyvenimų, kad nukentėjusysis buvo sužalotas vos ne į anūkus jam tinkančio jaunuolio, kuris ištisai neigė savo kaltę, išsisukinėjo nuo atsakomybės, prarado dėl sužalojimo galimybę kurį laiką dirbti, buvo priverstas lankytis ilgą laiką gydymo įstaigose, ir priteisė pasigailėtinai mažą pinigų sumą už padarytą neturtinę žalą. Teismas T. N. taip pat skyrė pačią švelniausią bausmės rūšį. Tokia bausmė skirta asmeniui, kuris pakėlė ranką prieš gerokai vyresnį žmogų, neigė kaltę, išsisukinėjo, nesiėmė priemonių padėti jam materialiai laikotarpiu, kuomet dėl sužalojimo negalėjo dirbti, reikėjo lėšų vaistams, transportui važinėjant į gydymo įstaigas, į policiją, vaistines ir kt. Nebuvo įvertintas teisiamojo elgesys prieš nusikalstamos veikos padarymą, kuomet jis grubiai užsipuolęs norėjo suduoti smūgius, nusikalstamos veikos padarymo metu (jis tai darė viešoje vietoje prieš daugiabučio namo langus, jis norėjo parodyti savo grubumą, savo „kultūrą” prieš visus namo gyventojus), po nusikalstamos veikos padarymo (elgėsi arogantiškai, grubiai užkabino, pastūmė laiptinėje liudytoją S. P.), nesigailėjo dėl to, kas įvyko, tuo labiau, kad jautė palaikymą iš savo tėvų. Teismas nustatydamas juokingai trumpą bausmės laiką, nustatė apribojimus, tačiau nenurodė kokius ir visiškai nenustatė nuteistajam jokių draudimų (BK 48 str. 5 d.). Teismas nenustatė jokio įpareigojimo nuteistajam (BK 48 str. 6 d.). Draudimus ir įpareigojimus gali nustatyti tik teismas, todėl esant tokiam nuosprendžiui koks jis yra dabar, t.y. kuomet bausmė paskirta nepilnai, šią bausmę paskyrus bausmės tikslai tikrai nebus pasiekti. Mano, kad nuteistąjį nuo pat pradžios lydi kažkokia nematoma teisėsaugos institucijų globa. Nuteistajam bausmė be pagrįstų motyvų yra paskirta aiškiai per švelni, nuteistasis taip ir nesuvoks ar jis nubaustas ar nenubaustas, kas tai per nubaudimas, kuo jis pasireiškia. Dėl išsakytų motyvų nuosprendis yra keistinas, nes šiuo nuosprendžiu neišspręsta tinkamai nei civilinio ieškinio klausimai, nei bausmės paskyrimas.

Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nuteistasis ir jo gynėjas prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiojo apeliacinį skundą atmesti. Nukentėjusysis A. M. ir jo atstovas prašė tenkinti jų apeliacinį skundą, o nuteistojo ir jo gynėjo skundą atmesti. Prokurorė prašė atmesti abiejų apeliantų skundus ir palikti teismo nuosprendį nepakeistą.Nuteistojo T. N. apeliacinis skundas tenkinamas. Nukentėjusiojo A. M. apeliacinis skundas atmetamas.Kadangi nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 4 d. nuosprendžio yra paduoti du apeliaciniai skundai, t.y. apeliacinį skundą padavė nuteistasis T. N. ir nukentėjusysis A. M., todėl pasisakytina dėl kiekvieno iš jų.

Dėl T. N. apeliacinio skundo

Apeliaciniame skunde T. N. nesutinka su teismo nuosprendžiu nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, jų teisiniu vertinimu ir paskirta bausme.Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. BPK 20 straipsnyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga - turi būti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma, nei vienas įrodymas iš anksto nėra svarbesnis už kitą, nepriklausomai nuo įrodymų šaltinio (kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo parodymai, specialisto išvada ir pan.).Pagal teismų suformuotą praktiką apeliacinės instancijos teismas turi teisę iš naujo vertinti pirmosios instancijos teismo įvertintus įrodymus ir padaryti kitokias išvadas, taip pat nuosprendį ( nutartį) grįsti naujais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7- 629/2006, 2K-P-221/2008). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ta, jog turi būti vertinamas ne kiekvienas įrodymas atskirai, bet jų visuma. Tik įrodymų visumos analizė bei jų tarpusavio ryšio nustatymas leidžia teismui atskirus įrodymus apibendrinti ir padaryti išvadas apie tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą.Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka nustatė, kad ginčo, dėl įvykio vietos, laiko ir konflikto priežasčių, bei eigos iš esmės nėra. Pirmos instancijos teismas teisingai nustatė, kad įvykis buvo 2014 m. spalio 9 d. apie 15.30 val., (duomenys neskelbtini) namo kieme. Nukentėjusiojo A. M. ir kitų byloje apklaustų asmenų parodymais nustatyta, kad konfliktas prasidėjo dėl šiukšlių maišelio, kurį T. N. padėjo lauke ant automobilio. T. N. teigė, kad dovanų maišelį su šiukšlėmis pakabino ant durų nukentėjusysis A. M.. Jis išeidamas į lauką maišelį nunešė ir padėjo ant automobilio. Po kurio laiko išgirdo stiprų beldimą į buto duris, per langą ėmė šauktis pagalbos mažametė sesuo Agnė. A. M. išėjo iš laiptinės, priėjo prie T. N. ir reikalavo nuimti maišelį nuo automobilio. Šiam nepaklusus, stvėrė už rankos ėmė tempti, T. N. išsilaisvino. A. M. vėl griebė už rankos, plyšo rankovė, tempė, abu muistėsi ir ko pasėkoje T. N. sudavė smūgį į veidą. Po šio smūgio konfliktas baigėsi, A. M. nuėjo į namus, o T. N. su draugais liko kieme. Nuteistasis T. N. apeliaciniame skunde ir teisme neneigė jog gindamasis nuo nukentėjusiojo A. M. užpuolimo galėjo suduoti vieną kartą nukentėjusiajam į veido sritį, tačiau jis to nedarė tyčia, o tiesiog siekdamas išsilaisvinti iš A. M.. Mano jog tokiu savo veiksmu jis negalėjo sukelti tokių sunkių pasekmių( t.4. b. 1. 151, t.2. b. 1. 57-60, t.3.,b.l. 77 ). Apklausti liudytojais M.A. S. ir M. K., kurie betarpiškai matė įvykį, apklausiami tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme patvirtino, kad A. M. ėmus tampyti T. N. už rankovės, pastarasis bandė ištrūkti, kelis kartus pavyko ištrūkti, tačiau nukentėjusysis A. M. vėl pagriebė, vėl tąsėsi ir tuo metu T. N. galėjo dešine ranka ar alkūne suduoti nukentėjusiajam. Tačiau pastarojo smūgis nebuvo tyčinis, o tik siekis išsilaisvinti( t. 2 b.l. 121- 123. t.3.b.l. 78). Sveikatos sutrikdymo mastas padarytas šio įvykio metu A. M. nustatytas specialisto išvada ir jokių abejonių teismui nekelia. Nustatyta, kad A. M. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, vieno ar daugiau trauminių poveikių pasėkoje ( 1.1 .b.l. 28). T. N. padaryti odos nubrozdijimai kairiame rieše, kairėje plaštakoje, poodinė kraujosruva kairiame rieše. Sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą( t.l. b.l. 94).

Taigi šie įrodymai yra pakankami išvadai, kad tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo buvo konfliktas, kurio pasėkoje tiek nukentėjusiajam, tiek nuteistajam buvo padaryti sveikatos sutrikdymai. Tai, kad nukentėjusysis sudavė sau į tą pačią veido sritį (liudytojos D. J. g,(duomenys neskelbtini)m.) parodymai yra abejotini, juo labiau, kad pastaroji apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, tokių aplinkybių nenurodė, todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai jos parodymus vertino kritiškai. Tokių duomenų, kad nukentėjusysis pats save sužalojo, nepateikė ir apklausiama ekspertė M. K., todėl apelianto argumentai atmestini. Tai, kad apelianto nuomone ant T. N. rankų ar krumplių turėjo likti žymės po suduoto stipraus smūgio A. M., vertintina tiek, kad tokį smūgį T. N. galėjo suduoti ne tik rankos kumščiu, bet ir alkūne, ką iš pradžių buvo nurodę liudytojai Matas A. S. ir M. K.. Taigi įrodymų visuma patvirtina, kad A. M. veide rasti sužalojimai buvo padaryti būtent šio įvykio metu ir vieno trauminio poveikio pasėkoje.

Dėl būtinosios ginties sąlygų. Apeliantas neneigdamas, kad galėjo kliudyti nukentėjusįjį A. M., bandydamas apsiginti nuo įpykusio kaimyno, teigia, kad jis veikė būtinosios ginties sąlygomis, kadangi jam grėsė pavojus.Pagal susiformavusią teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Pažymėtina, kad vertinant būtinosios ginties situaciją turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą. Būtinosios ginties situacija atsiranda ne tik pavojingo kėsinimosi momentu, bet ir tais atvejais, kai yra reali jo grėsmė (ištraukiamas ginklas, atlenkiamas peilis, besiginantysis apsupamas kitų asmenų ir pan.). Tuo tarpu besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau akivaizdžiai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-428/2010, 2K-125/2011, 2K-140/2011, 2K-7-313/2012).Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad įvykio pavojingumas nebuvo peržengęs tokių ribų. kad būtų kilusi būtinosios ginties situacija, kurią apibrėžia BK 28 straipsnis ir vertino tai, kad nukentėjusysis A. M. veikė provokuojančiai. Teisėjų kolegija su tokiomis pirmos instancijos teismo išvadomis nesutinka dėl toliau išdėstytų motyvų.Teisminio nagrinėjimo metu T. N. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kurie iš esmės nesiskyrė nuo pat tyrimo pradžios, kad jam su draugais M.A. S. ir M. K., būnant lauke prie namo, iš laiptinės išėjo A. M. ir pirmas griebė T. N. už rankos, striukės, pastarasis to veiksmo išvengė, griebė antrą kartą T. N. už rankos siekdamas jį priversti nuimti maišelį nuo automobilio, suplyšo nuteistojo striukės pažastis. A. M. stvėrė už kaltinamojo kapišono virvelės, vėl stvėrė T. N. už rankos, tempė už rūbų. Tuomet A. M. bandė kaltinamąjį suimti už kaklo ir smaugė. Bandydamas išsilaisvinti iš A. M. rankų, T. N. jautė, kad užkabino kažkurią A. M. dalį, tačiau smūgis nebuvo didelis. Tokius T. N. parodymus patvirtina rašytiniai įrodymai: 2014 m. spalio 13 d. specialisto išvada NrG2648/14(02), kurioje T. N. nustatyti odos nubrozdinimai kairiame rieše, kairėje plaštakoje, poodinė kraujosruva kairiame rieše. Sužalojimai padaryti kietu buku daiktu, galimai 2014 m. spalio 9 d. Sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą (1 t., 93-94). 2015-03-03 reikalaujamų daiktų, dokumentų pateikimo protokolu nustatyta, kad T. N. pateikė striukę (1 t., b.l.

12), kuri buvo apžiūrėta ir apžiūros protokolu nustatyta, kad striukė suplyšusi ( t.l.b.l. 13-15). Aplinkybę, jog A. M. priėjo prie T. N. ir paėmęs už rankos bandė vesti link automobilio patvirtino ir pats nukentėjusysis apklaustas teisiamojo posėdžio metu. Jo teigimu, jis paprašė T. N., kad šis nuimtų dovanų dėžutę nuo automobilio, tačiau šis pasipriešino. Tuomet nukentėjusysis kaire ranka paėmė kaltinamajam už dešinės rankos ir vertė nuimti šiukšles. T. N. atsitraukė, o du jaunuolio draugai, kurie stovėjo šalia - vienas iš jų smogė A. M. iš nugaros, o kitas A. M. ėmė smaugti ranka. Tuomet kaltinamasis dešine ranka tvojo nukentėjusiajam j skruostą (2 t., b.1.61). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu A. M. dėl įvykių eigos davė nenuoseklius parodymus, tačiau vėliau neneigė maišelį užkabinęs ant T. N. buto durų rankenos, neneigė, kad prieš eidamas į lauką pabeldė į kaimyno T. N. buto duris, neneigė, kad tempė T. N. už rankos ir liepė patraukti maišelį nuo jo automobilio(l t., b.l. 16-17, b.l. 19, b.l. 101, b.l. 2). Nors A. M. parodymai nėra nuoseklūs, tačiau faktinė aplinkybė, jog būtent A. M. pirmiausiai T. N. atžvilgiu pirmasis griebė už nuteistojo rankos ir bandė priversti nuimti maišelį nuo automobilio. T. N. duotus paaiškinimus dėl kėsinimosi pradžios patvirtina ir liudytojų M.A. S. bei M. K. tiek pirminiai, tiek vėlesni teisiamajame posėdyje ištirti parodymai: nurodė, jog viskas vyko labai greitai, A. M. kelis kartus mėgino T. N. sučiupti už rankų, o kaltinamajam ištrūkus, pagriebė už bliuzono kapišono ir mėgino T. N. smaugti, ištraukė kapišono virvelę. T. N., besistengdamas ištrūkti iš nukentėjusiojo rankų, sudavė vieną kartą jam į kairę veido pusę (1 t., b.l. 58-59, 61-61, t.2.b.l. 121-123). Tai, kad A. M. T. N. nevedė draugiškai prie automobilio , o naudojo fizinę jėgą ir smurtą patvirtina specialisto išvada, jog T. N. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, suplėšyta striukė ( t.l.b.l. 93-94,12-15), kartu paneigia ir nukentėjusiojo draugės S. P. mažamečio sūnaus T. P. paaiškinimus duotus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, kad A. M. T. N. paėmęs už alkūnės ar rankos švelniai vedė prie automobilio( t.l.b.l. 56, t.2.b.l. 120).

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo išvados dėl nuteistojo T. N. veiksmų teisinio vertinimo yra nevisiškai teisingos. Pirmos instancijos teismas nors ir konstatavo, kad T. N. yra akivaizdžiai fiziškai menkesnio sudėjimo, nei nukentėjęs, bei tai, kad A. M. savo elgesiu provokavo kaltinamąjį, tačiau sprendė, kad dėl to nėra pagrindo pripažinti buvus būtinosios ginties situaciją. Teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad įvykio metu kieme kaltinamasis buvo ne vienas, o su dviem gerais draugais, kurie stovėjo šalimais ir bet kuriuo momentu buvo pasirengę pagelbėti T. N., todėl įvykio pavojingumas nebuvo peržengęs tokių ribų, kad būtų kilusi būtinosios ginties situacija.Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinančio asmens veiksmai, sudarantys kėsinimosi turinį, nukreipti prieš kito asmens gyvybę, sveikatą, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises ir laisves, visuomenės ar valstybės interesus. Kad kėsinimasis buvo realus ir pavojingas patvirtina tai, kad A. M., kieme, viešoje vietoje, esant pašaliniams asmenims, ne kartą sugriebęs už rankos tempė T. N., kad šis nuimtų nuo automobilio šiukšles, kurias beje jis pats buvo palikęs prie T. N. buto durų. T. N. bandė ištrūkti iš pastarojo, plyšo striukė. Pakartotinai griebęs A. M. T. N. už rankos, ją suko, bliuzono kapišoną tempė ant T. N. ant veido, ko pasėkoje buvo padaryta odos nubrozdinimai kairiame rieše, kairėje plaštakoje, poodinė kraujosruva kairiame rieše (1 t. b.l. 94); suplėšyta T. N. striukė ( kairės rankovės pamušalas pažasties srityje išplyšęs, kairės rankovės dirželis, esantis rankovės apačioje nuplėštas, striukės kairėje pusėje esanti kišenės dalis, per šoną taip pat išplėšta, 1 t., b.l. 13-14). Tai rodo. jog A. M. pirmas pavartojo smurtą, elgėsi agresyviai, kėsinosi į T. N. sveikatą. Šie veiksmai parodo, kad kėsinimasis buvo pavojingas ir akivaizdus, jis buvo pradėtas ir T. N. A. M. sudavė smūgį į veidą tuo metu, kai pavojingas kėsinimasis nebuvo pasibaigęs. Akivaizdu, kad T. N. buvo

realus pavojus būti sužalotam dar sunkiau. T. N. ir liudytojų D. J., M. K. ir M.A. S. parodymais A. M. išbėgo i kiemą piktas ir įniršęs, kas nuteistajam sukėlė nerimą, teismo vertinimu, tokia nuteistojo savijauta yra įtikinama, nes tai, jog nukentėjusysis griebė T. N. už rankos ir tempė patvirtina, jog nukentėjusiojo emocinė būklė nebuvo įprastinė, todėl kėlė neigiamus išgyvenimus. Be to, priešingai nei nurodė apylinkės teismas, vien tai, jog nuteistasis yra menkesnio kūno sudėjimo, ko neneigė ir pats A. M., šioje situacijoje rodo, jog puolimas buvo pavojingas (byloje nėra duomenų, jog T. N. turėtų patirties ir būtų pajėgus atremti fiziškai pajėgesnio asmens puolimą). Kadangi pagal nagrinėjamoje byloje konstatuotas ir įvertintas aplinkybes nustatyta, kad A. M. pirmas pradėjo puolimą, todėl nuo tokio pradėto realaus kėsinimosi į T. N. sveikatą jis turėjo teisę gintis pats, nepaisant to, jog šalia buvo draugai. Apeliantas neturėjo tikslo tyčia sužaloti nukentėjusįjį, jo tikslas buvo apginti save nuo užpuolimo. Kaip minėta anksčiau, teisę į būtinąją gintį asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas( BK 28 straipsnio l d.). Todėl pirmos instancijos teismo motyvai, kad draugų buvimas netoliese, situaciją darė ne tokią pavojingą yra prieštaraujantys įstatymo nuostatoms.

Apeliacinės instancijos teismo išvadas patvirtina pirmos instancijos teisme ištirti ir apeliacinės instancijos teisme iš naujo įvertinti šie įrodymai:

T. N. viso proceso metu teigė, kad jis gynėsi nuo A. M.. Nurodė, kad konfliktai dažni, nes A. M. šiukšlina prie jų buto durų. Įvykio dieną matė, kaip A. M. užkabino ant N. buto durų dovanų maišelį. Bijojo, todėl durų neatidarė. Susiruošė eiti į lauką susitikti su draugais, eidamas paėmė tą maišelį ir padėjo ant M. automobilio stogo. Vieną minutę pastovėjus, išgirdo savo butų durų spardymą. Pamatė, kad jo sesuo pro langą kviečia jį grįžti namo. Riktelėjo A. M. „ką darai“, šis įsiutęs išbėgo į kiemą, pradėjo eiti link T. N.. Jis išsigando, pradėjo eiti atgal. A. M. liepė nuimti maišelį, atsakė, kad neims. Tada M. griebė už rankos, jis ranką išsitraukė. Griebė antrą kartą, kaltinamajam plyšo striukės pažastis. M. bandė jam pataikyti į veidą, ištraukė raištelį iš kapišono. M. jam stvėrė už dešinės rankos riešo, tempė už rūbų, jam oro trūko. Muistėsi, išsilaisvindamas gal M. ir užkliudė. Bet kad tyčia smūgiuotų nukentėjusiajam, tai taip nebuvo. M. jį paleido ir pasakė, kad jie pamatys, kas bus(2 t., b.l. 57-60).

Nukentėjusysis A. M. patvirtino, kad 2014-10-09, apie 15 vai. 30 min., grįžo namo. nuėjo į savo gyvenamą būstą, o po kelių minučių, gal po 10 min., išgirdo lauke švilpavimą ir klegesį trijų asmenų. Dirstelėjo per virtuvės langą ir matė. kaip jaunuolis išnešė ir užmetė maišelį ant automobilio ir jį spardė. Pamatęs, kaip spardo automobilį, išėjo su vaiku, T. P., į parduotuvę. Praeidamas, pasibeldė į N. buto duris, nes neveikė skambutis. Nebuvo nei jo tėvo nei jo motinos. Niekas neatidarė durų. Atėjęs į kiemą priėjo prie T. N. ir paklausė, ar jis užmetė dovanų dėžutę ant automobilio. Tomas pasakė, kad jis. Paprašė, kad nuimtų. T. pasakė: "ką man padarysi, pensininke". Jis pasipriešino. Jis paėmė su kaire ranka T. už dešinės rankos ir vertė kaltinamąjį, kad nuimtų ir nuneštų šiukšlę. T. atsitraukė, o du jaunuoliai, kurie stovėjo, Tomo draugai, vienas smogė iš nugaros, o vienas jį ėmė smaugti ranka. O kaltinamasis jam tvojo dešine ranka į skruostą. Matė, kad buvo pas kaltinamąjį blizgantis daiktas, su kuriuo jam sudavė, bet kas tiksliai, negali pasakyti. Nukentėjusiajam labai skaudėjo, susvaigo galva, susvyravo. Tuo metu jaunuoliai pabėgo į šoną 3-4 metrus ir juokėsi. Kaip atsidūrė namie, negali pasakyti, atsigulė į lovą( t.2.b.l. 60-63).

Liudytojas A. K. parodė, kad buvo įvykis, gavo iškvietimą, nuvykus rado tris jaunuolius. Vienas jaunuolis, su akinukais - kaltinamasis. Jo kolega liko su jaunuoliais lauke, o jis pats nuėjo į butą, pas nukentėjusįjį, kurio veide buvo sužalojimai. Išsiaiškino, jog konfliktas su jaunuoliais įvyko dėl maišiuko ant rankenos, ar ant automobilio uždėto. Sakė, kad lauke įvyko, kai nukentėjusysis liepė maišiuką nuimti ir jaunuoliai jį sumušė (2 t., b.l. 63-64).

Ekspertė M. K. parodė, jog tvirtina specialisto išvadas (2 t., b.l. 151-153).

Liudytoja R. P. parodė, kad apie įvykį ji sužinojo iš nukentėjusio A. M., pati įvykio nematė. Nuėjo pas kaimyną A. M., matė sužalotą veidą ir pastarasis jai papasakojo, kad jį sumušė kaimyno sūnus T. su draugais. Pasakojo kaip buvo išprovokuotas išeiti į lauką, šiukšlės buvo ant automobilio(2 t., b.l. 155-156).

Liudytoja S. P. teigė jog įvykio nematė, tačiau jai žinoma, kad tarp kaimynų vyksta konfliktai. Vieną kartą matė nuorūkų prie N. buto ir apie tai pasakė kaimynei (t.2.b.l. 157-158).

Liudytoja S. P. parodė, kad įvykį matė pro langą. Vaikinai, provokuodami, užmetė šiukšles ant jos automobilio, tada A. M. išėjo į lauką. Iš A. gesto suprato, kad buvo paprašyta nuimti šiukšles. Už nugaros stovėję jaunuoliai puolė A.. Kaltinamasis iš kišenės išsitraukęs daiktą vožė A. į galvos sritį. Nukentėjusysis susigriebė už veido. Grįžus namo buvo matyti A. M. kruvina nosis ir stiprus paraudimas. Vienas jaunuolis tarsi smaugė A. M., laikė, o kitas trenkė kunščiu. Tą dieną, ji buvo pas A. M. darbo reikalais (2 t., b.l. 115-116, 3 t., b.1.90-91).

Mažametis liudytojas T. P. parodė, kad A. M. yra jos mamos pažįstamas, bendradarbis. Žino, kad T. N. sumušė A., kai jie su A. ėjo į parduotuvę. Paprašė A., kad Tomas nuimtų šiukšles nuo automobilio, bet jų nenuėmė. A. pasakė, kad nueis pas jo tėvus, jei nenuims ir paėmė švelniai už rankos. Matėsi, kad nestipriai paėmė, o ne švelniai. Tačiau jis jį iškoliojo, pasišaipė, o kiti du puolė jį, šoko ant nugaros. Atsisuko A. tuo metu į T., o T. jam trenkė į veidą. Ir T. buvo kažką iš kišenės išsitraukęs, nes laikė ranką kišenėje. Apie šį įvykį kalbėjo su mama. Tarp A. ir T. susistumdymo nebuvo, neėmė už riešo (2 t., b.l. 119-121).

Liudytoja L. N. parodė, kad kaltinamasis yra jos sūnus, ji įvykio nematė. A. M. šiukšlina prie jos kilimėlio, lankstinukus mėtė. Įvykio dieną jis išgąsdino dukrą A.. Dėl to parašė pareiškimą, kad jis išgąsdino jos vaikus. Po įvykio sūnaus T. rankos buvo mėlynos. Vaikai jautrūs, jie niekada to nebuvo patyrę. Sūnui buvo striukė suplėšyta, raištelis išplėštas. Sūnus pasakojo, kad jam liepė A. M. dovanų maišiuką nuimti, lenkė prie žemės. Sūnus sakė, kad tai ne jo maišiukas, tada griebė jį už šniūrelių ir smaugė(2 t., b.l. 117-119)

Mažametė liudytoja A. N. parodė, kad žiūrėjo televizorių, kažkas paskambino į duris, pradėjo duris daužyti ranka. Pasižiūrėjo per durų akutę, ten buvo kaimynas A. M.. Pradėjo verkti. Pakvietė brolį per langą, nuėjo į kambarį ir stengėsi pamiršti. Gal minutę daužė duris ir tada nusileido į lauką. Kas vyko lauke, nežiūrėjo. Po įvykio jai sunku naktimis užmigti. Su mama kalbėjo, pas psichologę buvo nuvykus (2 t., b.l. 118-119).

Liudytojas M. K. parodė, kad laukė T. N. kieme prie pastarojo namų. T. išėjo, atsinešė maišelį, padėjo ant mašinos. Kai išėjo į lauką, pamatė pro laiptinės langą, kad kaimynas daužo romo duris. Išėjęs klausė, ar tai T. padėjo maišelį, liepė nuimti. T. sakė, kad nenuims. Kaimynas priėjo, čiupo T., pradėjo tąsyti už striukės ir kaklo. T. atsitraukė. Jie stovėjo šone. žiūrėjo, gindamasis T. atsitraukė ir tuo viskas baigėsi. Kaimynas pasakė, kad dabar tai pamatys, kas čia bus ir pabėgo. Matė, kaip A. M. rūbais smaugė T.. T. bandė išsilaisvinti nes jo vieną ranką laikė, o su kita ranka gal atsistūmė, mosikuodamas. Tyčinio T. smūgio nebuvo, nebent netyčinis, kad išsilaisvinti iš kaimyno. (2 t. b.l. 121-122).

Liudytojas Matas A. S. parodė, kad viskas įvyko susitikus su T. N. ir M. K. lauke, prie T.namų. T. atsinešė neaiškų maišiuką, padėjo ant automobilio, paskui pakalbėjo, dėl ko tas maišiukas. Išgirdo stiprų beldimą iš laiptinės, pamatė T. seserį, kuri rodė, kad ateitų T.. T. suriko, kad ateitų čia. A. M. išėjo su vaiku, sakė nuimti maišiuką nuo automobilio, pradėjo vadinti T. necenzūriniais žodžiais. Jie stovėjo su M. šone, o kaimynas užpuolė T., ėmė smaugti, užlaužė rankas. T. ištrūko kelis kartus. Paėmė už kairės rankos ir už kapišono raištelio ėmė traukti. Kapišonas užsidarė. Paėmė T. už veido, stūmė žemyn. T. pradėjo makaluotis ir turbūt pataikė kaimynui į veido sritį. Matė, kad vos paraudęs veidas buvo, kairėje pusėje buvo paraudęs. Tada pradėjo

grasinti, kad pamatys, kas bus. Jis pats jokių veiksmų A. M. atžvilgiu neatliko. M. K., matė aplinkybes, kad buvo suimta už kapišono. Nukentėjusysis smaugė N.. Jie patys nieko nedarė, stovėjo. Automobilio niekas nespardė. Kapišoną traukė už raištelių, kapišonas užsisklendė ant veido, tada ėmė už kapišono iš veido priekio ir pradėjo traukti prie žemės. Parodymus pakeitė, nes nukentėjusiajam suduodamo smūgio nematė. Matė kaip T.muistėsi (2 t., b.l. 122-123).

Liudytojas R. N. parodė, kad kaltinamasis yra jo sūnus. Įvykio jis nematė. Aplinkybes, kad buvo sūnaus konfliktas su kaimynu, sužinojo vakare, dėl to paties, dovanų maišelio, kuris buvo užkabintas ant durų rankenos. A. M. laužėsi j butą, daužė kumščiais, o sūnus buvo tuo metu lauke. Sūnus išnešė maišelį, padėjo ant A. M. automobilio ir viskas. Vyko konfliktas, kaimynas pradėjo pulti, sukinėti rankas. Sūnus nukentėjo, suplėšyta striukė buvo ir rankos apdraskytos. (2 t., b.l. 123-124).

Liudytoja D. J. parodė, kad įvykio dieną matė, kad A. M. daužė duris. Matė, kaip nukentėjusysis išsikvietė berniuką, jis tą berniuką „lamdė“, kapišoną, rankas jam sukiojo. Matė, kad du berniukai stovėjo prie laiptinės. Vaikinukas pakėlė rankas nuo nukentėjusiojo, eiti nu jo, o jis vis tiek priėjo priėjo ir vėl rankas laužė. Vaikinukas išsimuistė ir ėjo atgal, o A. M. vėl priėjo. Paskui A., bėgdamas į laiptinę, suriaumojo ir nubėgo į laiptinę. A. įlėkė į butą, durys buvo praviros, atsistojo vonioje priešais veidrodį ir kaip dėjo sau į akį. Pagalvojo, kad save baudžia, kad vaiką palietė. Matė, kaip A. M. užtraukė kapišoną T. N. ant galvos ir lenkė žemyn, jis muistėsi, išsilaisvino ir ėjo nuo jo. Niekas jos neprašė duoti tokius parodymus (2 t., b.l. 131-133).

Liudytoja N. K. parodė, kad incidento nematė, tuo metu buvo išvykusi., ramus. Tik iš kaimynės L. sužinojo, kad A. M. pats save sužalojo(2 t. b.l. 134-135). 13.Kiti bylos duomenys: 2014-10-09 protokolu-pareiškimu nustatyta, kad į policiją dėl įvykio kreipėsi A. M. (1 t., b.l. 2). 2015-03-03 reikalaujamų daiktų, dokumentų pateikimo protokolu nustatyta, kad T. N. pateikė striukę (1 t., b.l. 12), kuri apžiūrėta kaip daiktinis įrodymas(l t., b.1.13-15). 2014-11-04 daiktų, dokumentų pateikimo protokolu nustatyta, kad A. M. pateikė tris nuotraukas, darytas po įvykio (1 t., b.l. 22-25). 2014-10- 10 specialisto išvada Nr. G2623/14(02) nustatyta, kad A. M. konstatuota poodinė kraujosruva nosyje, pereinanti į kairės akies vokus, kairį žandą, kairį skruostą, kraujosruva po kairės akies obuolio jungine, kraujosruva kairės akies minkštuosiuose audiniuose, kairės akies obuolio sumušimas, kraujo išsiliejimas kairės akies stiklakūnyje, nosies kaulų, skeveldriniai kairės akiduobės dugno ir kairio žandinio ančio medialinės sienelės lūžiai, lengvas smegenų sukrėtimas. Sužalojimai padaryti kietu buku daiktu, vieno ar daugiau trauminių poveikių pasėkoje, galimai užduotyje nurodytais laiku ir aplinkybėmis. Dėl nosies kaulų, skeveldrinių kairės akiduobės dugno ir kairio žandinio ančio medialinės sienelės lūžių nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Konstatuoti sužalojimai griuvimui nebūdingi (1 t., b.l. 27-28). Pateikti A. M. gydymo dokumentai (1 t., b.l. 34-47). 2014-11-07 daiktų, dokumentų pateikimo protokolu nustatyta, kad T. N. pateikė 2014-10-13 specialisto išvadą Nr. G2648/14(02), kurioje jam nustatyti odos nubrozdinimai kairiame rieše, kairėje plaštakoje, poodinė kraujosruva kairiame rieše. Sužalojimai padaryti kietu buku daiktu, galimai 2014-10- 09. Sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą (1 t., b.l. 93-94). Parodymų patikrinimo 2016-01-14 vietoje protokolu nustatyta, kad nukentėjęs A. M. parodė įvykio vietą (3 t., b.l. 22-25). 2015-03-23 akistatos protokolu nustatyta, kad T. N. ir A. M. pasiliko prie savo parodymų (1 t., b.l. 104-105). 2015-05-27 akistatos protokolu tarp T. N. ir M.A. S. nustatyta, kad M.A. S. teigė, kad nematė, kaip T. N. sudavė A. M. į veidą (1 t., b.l. 120). 2015-05-28 akistatos tarp T. N. ir M. K. protokolu nustatyta, kad M. K. pakeitė parodymus ir nurodė, kad T. kaimynui niekur nesudavė, tik stipriai atsistūmė nuo savęs (1 t., b.l. 123). 2015-06-25 prokuroro nutarimu nukentėjusiajam A. M. skirta 2 MGL bauda už atsisakymą be teisėto pagrindo duoti parodymus bei trukdymą atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmus (1 t., b.l. 144). 2015-07-16 prokuroro nutarimu nustatytam, kad atmestas A. M.

skundas dėl baudos jam skyrimo (1 t., b./l. 147-148). 2015-08-26 Kauno apylinkės teismo nutartimi nustatyta, kad atmestas A. M. skundas dėl baudos jam skyrimo (1 t., b.l. 156- 158). 2015-07-14 specialisto išvada Nr. pGl 913/15(02) nustatyta, kad A. M. konstatuota poodinė kraujosruva nosyje, pareinanti i kairės akies vokus, kairį žandą, kairį skruostą, kraujosruva po kairės akies obuolio jungine, kairės akies obuolio sumušimas, kraujo išsiliejimas į kairės akies stiklakūnį, kraujosruva akies minkštuosiuose audiniuose, nosies kaulų, skeveldriniai, kairės akiduobės dugno ir kairio žandinio ančio lūžiai, lengvas galvos smegenų sukrėtimas. Dėl skeveldrinių kairio žandinio ančio. kairės akiduobės dugno lūžių, kas komplikavosi, kairio trišakio nervo II-os šakos traumine neuropatija, išsiskiriančiu kairės akies žvairumu, nosies kaulų lūžio nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Ilgalaikiam gydymuisi įtakos turėjo ir 2014-10-09 dieną, patirti sužalojimai. Medicininiuose dokumentuose rasti duomenys apie kitas lėtines progresuojančias akių ligas: atviro kampo glaukomą, komplikuotą kairės akies kataraktą, kurios galėjo turėti įtakos blogėjančiam regėjimui bei dvejinimuisi, todėl nusiskundimai dėl šių reiškinių su 2014-10-09 trauma nesiejami. Kochlearinis neuritas bei su juo susijęs klausos susilpnėjimas vertintas kaip abipusis, todėl su šia trauma nesiejami. Konstatuoti sužalojimai savo ranka ar griūnant nepadaromi (1 t., b.l. 162- 164).

Parodymų patikrinimo 2016-01-14 protokolu vietoje nustatyta, kad kaltinamasis T. N. parodė įvykio vietą (3 t., b.1.1 26-29). Eksperimento atlikimo protokolu 2016-01- 14 nustatyta, kad atliktas eksperimentas, siekiant atkurti kaltinamojo T. N. parodymus, kad jis 2014-10-02 apie 15.30 val. (duomenys neskelbtini), būdamas prie laiptinės girdėjo, kaip nukentėjusysis A. M. daužė kumščiu į (duomenys neskelbtini)namo buto Nr.9 duris ir iš kurio matyti, kad girdėti durų daužymą galimybė buvo (3 t., b.l. 30-34). (duomenys neskelbtini)universiteto 2016 m. spalio 11 d. pažyma Nr. 54(12.17)-218 patvirtina, jog T. N. yra Vandens ūkio ir žemėtvarkos fakulteto pirmosios pakopos Hidrotechninės statybos inžinerijos studentas (4 t., b.l. 148).

Taigi aukščiau aptartų įrodymų visuma leidžia teigti, kad T. N. 2014 m. spalio 9 d. apie 15.30 val., (duomenys neskelbtini)namo kieme, konflikto metu. vieną kartą ranka sudavė A. M. į veido sritį, padarydamas poodinę kraujosruvą nosyje, pereinant į kairės akies vokus, kairį žandą, kairį skruostą, kraujosruvą po kairės akies obuolio jungine, kairės akies obuolio sumušimą, kraujo išsiliejimą į kairės akies stiklakūnį, kraujosruvą akies minkštuosiuose audiniuose, nosies kaulų, skeveldrinius kairės akiduobės dugno ir kairio žandinio ančio lūžius, lengvą galvos smegenų sukrėtimą, dėl ko A. M. ilgai sirgo, tačiau T. N. veiksmai- smūgio sudavimas buvo sąlygotas baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės- tai yra T. N. veikė esant būtinajai ginčiai.Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad vertinant, ar konkretaus įvykio metu egzistavo būtinosios ginties situacija, būtina išsiaiškinti, ar nukentėjusiojo veiksmai įvykio metu laikytini akivaizdžiu, realiu ir pavojingu kėsinimusi, tokio kėsinimosi pradžios ir pabaigos momentą, smūgių, sukėlusių nukentėjusiojo sužalojimą, sudavimo momentą, nuteistojo kaltės formą ir rūšį, taip pat būtina patikrinti, ar gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį bei pavojingumą. Šias aplinkybes kolegija įvertino, dėl jų pasisakė anksčiau, ir abejonių nekyla, kad įvykio metu egzistavo būtinosios ginties situacija, kėsinimasis buvo pavojingas ir nepasibaigęs, o gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Byloje nėra duomenų, kad T. N. būtų sudavęs nukentėjusiajam kelis smūgius. Todėl darytina išvada, kad puolimui atremti buvo suduotas tik vienintelis smūgis nukentėjusiajam A. M., kas ir buvo lemiamu momentu, nutraukti pavojingo kėsinimosi veiksmus. Pats įvykis, anot įvykį mačiusių asmenų truko gana trumpai. Taigi, A. M. pats pažeidė įstatymo saugomus gėrius, t.y. asmens būsto neliečiamybę, pažeidė viešąją tvarką stipriai daužydamas buto duris, kito asmens laisvės neliečiamybę bandydamas priversti nuimti maišelį su šiukšlėmis nuo automobilio, kuris jo paties teigimu yra jo pažįstamos S. P., pažeidė viešąją tvarką- tampė kitą asmenį

viešoje vietoje, naudojo fizinį smurtą T. N. atžvilgiu, taip pažeisdamas kito asmens sveikatą. Todėl pirmos instancijos teismas tokius nukentėjusiojo A. M. veiksmus nepagrįstai sumenkino, pripažindamas juos tik provokuojančiais konfliktą veiksmais ir tai daro teismo nuosprendį neteisėtu.

Esant šioms aplinkybėms teisėjų kolegija konstatuoja, jog gynyba atitiko kėsinimosi pavojingumą ir jo pobūdį, todėl būtinosios ginties ribos nebuvo peržengtos. Kadangi teisėjų kolegija nustatė, kad yra įstatyminis pagrindas taikyti BK 28 straipsnio 2 dalies nuostatas, todėl T. N. negali atsakyti baudžiamąja tvarka.BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punktas numato, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu egzistuoja LR Baudžiamojo kodekso V skyriuje numatyta baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė. BPK 254 straipsnio 4 dalis numato, kad nagrinėjimo teisme metu, kai nustatomos BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytos aplinkybės, byla nutraukiama. BPK 327 straipsnis reglamentuoja nuosprendžio panaikinimo ir bylos nutraukimo atvejus. LR BPK 327 straipsnio 1 punktas numato, kad apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir nutraukia bylą, jeigu yra BPK 3 straipsnio 1 dalies 2-9 punktuose numatytos aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas.Esant šioms įstatyme numatytoms nuostatoms, nuosprendis turi būti panaikintas ir T. N. atžvilgiu baudžiamoji byla turi būti nutraukta (LR BPK 327 straipsnio 1 punktas), kodėl T. N. apeliacinis skundas tenkinamas pripažįstant, kad apelianto veika atitiko būtinosios ginties sąlygas.Baudžiamojoje byloje yra pateiktas civilinio ieškovo A. M. civilinis ieškinys, kuriame patikslinus reikalavimą, A. M. prašė priteisti 687,81 eurų turtinę žalą ir 31200 eurų neturtinę žalą. Kauno apylinkės teismas 2016 m. liepos 4 d. nuosprendžiu T. N. pripažinęs kaltu BK 138 straipsnio 1 dalyje nustatytos veikos padarymu iš dalies tenkino civilinį ieškinį, iš T. N. priteisdamas 1000 eurų neturtinės žalos ir 626,20 eurų turtinės žalos atlyginimą. Kitoje dalyje civilinį ieškinį atmetė. T. N. prašo civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.Nagrinėdamas šią bylą, apeliacinės instancijos teismas nustatė, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 str. 1 d. 9 p., baudžiamoji byla T. N. atžvilgiu nutraukta (BPK 327 str. 1 p.). BPK 115 straipsnis tiesiogiai nereglamentuoja civilinio ieškinio išsprendimo nutraukus bylą baudžiamąją atsakomybę šalinančiais aplinkybių pagrindais, taip pat ir BK 28 str. pagrindu. Tačiau tokiais atvejais, kai asmuo išteisinamas nesant nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos, civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtu, nes nusikalstamos veikos nebuvimas ne visada pašalina atsakomybę už padarytą žalą. Asmeniui žala gali būti padaryta dėl būtinosios ginties ir savigynos ( CK 6.269 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, nukentėjusio A. M. civilinis ieškinys paliktinas nenagrinėtu. Šiuo atveju išaiškintina, kad civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.

Dėl A. M. apeliacinio skundo

Kaip jau minėta, A. M. apeliaciniame skunde nesutinka su T. N. paskirta bausme bei priteistu civiliniu ieškiniu, nurodydamas, kad tiek ikiteisminis tyrimas, o ypač teisminis nagrinėjimas vyko nepakankamai objektyviai vertinant įrodymus, įvykio aplinkybes, nebuvo priimti už pagrindą apelianto ir kai kurių kitų liudytojų parodymai.

Pažymėtina, jog įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 str. 5d.) Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, jog nagrinėjant baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teismas buvo neobjektyvus ar buvo padaryta kokių nors pažeidimų vertinant įrodymus. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, teismas byloje vertino visus bylos duomenis, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, įrodymus vertino kiekvieną atskirai ir jų visumą, motyvuotai pasisakė, kodėl vienais įrodymais teismas vadovaujasi, ir dėl kokių priežasčių kitus atmeta. Apeliantas nekonkretizuoja, kokiais nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais teismas nepagrįstai nesivadovavo, todėl aukštesnysis teismas tokio argumento negali detaliau įvertinti.Skunde taip teigiama, jog nusikaltimas buvo ištirtas šališkai, kadangi baudžiamojon atsakomybėn nebuvo patraukti M. K. ir M. A. S., buvo reiškiamas nušalinimas, tačiau visi prašymai buvo atmesti. Pastebėtina, jog ikiteisminis BPK 58, 59 straipsniai pateikia aplinkybių sąrašą, kurioms esant ikiteisminio tyrimo pareigūnai ar teisėjas negali būti laikomas nešališku ir galinčiu byloje priimti objektyvų sprendimą. Nešališkumo principas reiškia, jog tiriant ar nagrinėjant baudžiamąją bylą su proceso šalimis būtų elgiamasi vienodai, kad procesą vykdantys subjektai, ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo teisėjas, teismas nebūtų suinteresuoti vienai iš šalių priimti palankaus sprendimo ar kitaip nesudarytų prielaidų suabejoti jų veiklos objektyvumu. Tačiau pareiškėjo skunde nėra argumentų, leidžiančių pagrįstai spręsti, jog ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai ar teisėja, priimdama skundžiamą nuosprendį, iš tiesų buvo šališki. Byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 255 str. 1 d.). Todėl nagrinėjat baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme liudytojai M. K. ir M. A. S. negalėjo įgyti kito - kaltinamųjų - statuso. Apeliantas taip pat nesutinka su liudytojos D. J. parodymais duotais teismo posėdyje, tačiau, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, teismas įvertinęs minėtos liudytojos parodymus dėl to, kad A. M. susižalojo pats, visiškai juos atmetė, ne tik kaip nepatvirtintus jokiais kitais bylos duomenimis, bet ir paneigtus ekspertės M. K. teisme duotais paaiškinimais, kad tokio pobūdžio susižalojimą asmuo pats sau negalėjo pasidaryti. Apeliantas apeliaciniu skundu prašo apeliacinės instancijos teismą iškelti baudžiamąsias bylas už melagingus parodymus M. K., M.A. S. ir D. J.. Toks skundo argumentas yra nepagrįstas ir neteisėtas ir štai dėl ko: BPK 164-167 straipsniai reglamentuoja ikiteisminio tyrimo pradėjimo tvarką ir kompetenciją pareigūnų galinčių šiuos veiksmus atlikti, {statymas teismams nesuteikia teisės pradėti ikiteisminį tyrimą nei dėl vieno asmens, todėl toks skundo argumentas laikytinas neteisėtu ir nepagrįstu. Bylą nagrinėjant teisme ir nustačius kad jeigu paaiškėja, kad kaltinamasis gali būti padaręs kitą nusikalstamą veiką, kuri nebuvo nurodyta kaltinamajame akte, taip pat kad nusikalstamą veiką gali būti padaręs kitas asmuo, teismas motyvuota nutartimi tai praneša prokurorui ( BPK 257 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kad apelianto nurodytiems asmenims nebuvo pareikšti kaltinimai, teismas neturėjo įgalinimų spręsti ir kitų asmenų kaltės klausimo. Pirmos instancijos teismas minėtų liudytojų parodymų patikimumą įvertino tinkamai.Apeliaciniame skunde taip pat gausu argumentų dėl T. N. paskirtos pernelyg švelnios bausmės. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio pirmosios instancijos teismas motyvuotai pasisakė dėl skiriamos bausmės, tačiau teisėjų kolegijai nustačius, jog šioje baudžiamojoje byloje egzistuoja T. N. baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė - būtinoji gintis, ir esant šiam pagrindui baudžiamąją bylą BPK 327 str. 1 d. pagrindu nutraukti, apeliacinio skundo argumentai dėl T. N. skirtosios bausmės nepagrįstumo nenagrinėtini, kadangi neturi teisinės reikšmės. Dėl šios priežasties taip pat nevertinami apeliacinio skundo argumentai dėl priteisto civilinio ieškinio dydžio, palikus civilinį ieškinį nenagrinėtu. Kaip žinia, tai neužkerta kelio A. M. pareikšti civilinį ieškinį civilinio proceso tvarka.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 327 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo T. N. apeliacinį skundą tenkinti. Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. M. apeliacinį skundą atmesti.

Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 4 d. nuosprendį, kuriuo T. N. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimo 6 (šešiems) mėnesiams bausme. Nukentėjusiojo, civilinio ieškovo A. M. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir jo naudai iš T. N. priteistas 1000 Eur (vieno tūkstančio eurų) neturtinės žalos ir 626,20 Eur (šešių šimtų dvidešimt šešių eurų 20 et) turtinės žalos atlyginimas. Kitoje dalyje civilinis ieškinys atmestas.

T. N. atžvilgiu baudžiamąją bylą nutraukti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu.

A. M. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtu.

Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti: A. M. medicininę kortelę grąžinti gydymo įstaigai; 1 CD, nuosprendžiui įsiteisėjus, palikti saugoti byloje.