Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio, Dainos Kukalienės ir Jolantos Medvedevienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamojoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. birželio 10 d. sprendimo Nr. 25S135183, kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus), bei 2025 m. gruodžio 3 d. sprendimo Nr. 25S268865, kuriuo atsisakyta išbraukti pareiškėjo duomenis iš nacionalinio sąrašo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, jog yra lietuvių kilmės asmuo. Atsakydamas į klausimyno klausimus pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2016 m. iki 2019 m. pagal kontraktą tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje.

Nagrinėjant pareiškėjo prašymą nustatyta, kad Migracijos departamentas gavo VSD 2025 m. gegužės 12 d. išvadą Nr. 18-5325, kurioje nurodyta, jog pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, kadangi jis tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, kurioje tarnaujantys asmenys privalo būti lojalūs šios valstybės režimui ir palaikyti jo vykdomą politiką. Išvadoje pažymėta, kad Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių ar tarnaujančių asmenų patikimumą ir lojalumą kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos, kurios užtikrina, kad jose nedirbtų režimui nelojalūs asmenys. VSD kontržvalgybos tyrimų metu nustatyta, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi užsienyje, taip pat ir Lietuvoje, gyvenančiais savo šalies piliečiais, anksčiau dirbusiais valstybės institucijose ar tarnavusiais ginkluotosiose pajėgose. Pažymėta, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos formuoja agentų tinklą valstybės institucijose ir ginkluotosiose pajėgose, o ryšius su šiais asmenimis gali tęsti arba atnaujinti ir po jų tarnybos pabaigos, ypač jei jie gyvena ar reguliariai lankosi NATO ar Europos Sąjungos valstybėse. Išvadoje taip pat nurodyta, kad tokie asmenys gali būti išnaudojami žvalgybos informacijai rinkti, propagandai, dezinformacijai ar kitoms priešiškoms veikloms vykdyti, o ryšiams palaikyti gali būti taikomi spaudimo ar šantažo metodai, pasitelkiant Baltarusijoje gyvenančius jų artimuosius. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, VSD padarė išvadą, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, ir pasiūlė jam uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad nei UTPĮ, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010). Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad sprendžiant dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl siekiant tinkamai pritaikyti teisės aktų nuostatas, be kita ko, būtina įvertinti individualią užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2019 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5322-520/2019).

Be kita ko, teismas pažymi, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, veikė griežtai jam įstatymu suteiktos kompetencijos ribose ir laikydamasis teisės aktuose nustatytos sprendimų priėmimo procedūros. UTPĮ aiškiai nustato institucijų funkcijų pasiskirstymą sprendžiant klausimus, susijusius su užsieniečių buvimu Lietuvos Respublikoje, įskaitant atvejus, kai kyla abejonių dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui. Šiame teisiniame reguliavime įtvirtinta, kad būtent kompetentinga specialioji institucija, t. y. VSD, atlieka užsieniečio galimos grėsmės valstybės saugumui vertinimą, o Migracijos departamentas, gavęs tokį vertinimą, privalo jį įvertinti ir atitinkamai spręsti dėl užsieniečio teisinės padėties Lietuvos Respublikoje. Teismas atkreipia dėmesį, kad Migracijos departamentas nėra institucija, atliekanti savarankišką žvalgybinio pobūdžio informacijos rinkimą ar nacionalinio saugumo grėsmių analizę, todėl spręsdamas dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką taikymo, jis remiasi VSD pateiktais duomenimis ir išvadomis. Tokia institucijų tarpusavio kompetencijos sistema yra sukurta siekiant užtikrinti, kad sprendimai, susiję su valstybės saugumo apsauga, būtų grindžiami specializuota, profesine ir valstybės saugumo srityje kompetentingų institucijų atlikta analize. Atitinkamai Migracijos departamentas, gavęs motyvuotą išvadą apie galimą grėsmę valstybės saugumui, ne tik turi teisę, bet ir pareigą reaguoti į tokią informaciją bei priimti sprendimus, numatytus įstatyme. Pažymėtina ir tai, kad nagrinėjamu atveju nėra duomenų, jog Migracijos departamentas būtų peržengęs savo įgaliojimų ribas ar sprendimą priėmė nesilaikydamas teisės aktuose nustatytos procedūros. Kaip jau minėta, sprendimas buvo priimtas remiantis kompetentingos institucijos pateikta informacija, įvertinus pareiškėjo pateiktus paaiškinimus, taip pat kitus reikšmingus duomenis, susijusius su pareiškėjo buvimu Lietuvos Respublikoje. Tai leidžia daryti išvadą, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas ne formaliai, bet atlikus individualų situacijos vertinimą ir laikantis teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Be to, teismas pažymi, kad valstybės institucijoms sprendžiant nacionalinio saugumo klausimus yra suteikiama tam tikra vertinimo diskrecija, tačiau ši diskrecija negali būti laikoma neribota. Vis dėlto, šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad Migracijos departamentas šia teise būtų pasinaudojęs nepagrįstai ar nesilaikydamas įstatymo nuostatų. Atsižvelgdamas į tai, teismas daro išvadą, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas laikantis UTPĮ nuostatų, neviršijant atsakovo kompetencijos, remiantis kompetentingos institucijos pateikta išvada bei laikantis nustatytos procedūros, todėl nėra pagrindo teigti, jog jis buvo priimtas neteisėtai ar pažeidžiant teisės aktų reikalavimus.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – teismo vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle.

Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, taip pat atsižvelgdamas į Baltarusijos Respublikos keliamą grėsmę Lietuvai, be kita ko, ir dėl Rusijos Federacijos išprovokuotos agresijos prieš Ukrainą (šią aplinkybę teismas pripažįsta visiems žinoma, todėl papildomai neįrodinėtina (ABTĮ 57 straipsnio 1 dalis) ir su tuo susijusį geopolitinį kontekstą, vadovaudamasis vidiniu įsitikinimu ir protingumo bei sąžiningumo principais, neturi jokių priežasčių nesutikti su VSD ir Migracijos departamento atliktu pareiškėjos keliamos grėsmės vertinimu.

Pažymima, kad vertinant užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje galimą poveikį valstybės saugumui, būtina atsižvelgti ne tik į konkrečius jau atliktus veiksmus, bet ir į objektyvias aplinkybes, kurios gali rodyti galimą riziką ateityje. Nacionalinio saugumo srityje sprendimai dažnai grindžiami prevenciniu principu, t. y. siekiama užkirsti kelią galimoms grėsmėms dar joms nepasireiškus, todėl, sprendžiant dėl užsieniečio keliamos grėsmės, reikšminga yra ne vien faktinių neteisėtų veiksmų konstatavimas, bet ir pagrįstas vertinimas, ar egzistuoja reali tikimybė, kad asmens ryšiai, ankstesnė veikla ar kitos aplinkybės gali būti panaudotos prieš Lietuvos Respublikos interesus. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2016 m. iki 2019 m. tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje pagal kontraktą, t. y. profesinės karo tarnybos pagrindu, todėl ši aplinkybė vertintina ne tik formaliai, bet ir platesniame nacionalinio saugumo kontekste. Teismas pažymi, kad ginkluotosios pajėgos yra viena svarbiausių valstybės institucijų, tiesiogiai susijusių su valstybės saugumo, gynybos ir karinės politikos įgyvendinimu. Tarnyba tokio pobūdžio struktūroje reiškia ne tik profesinių funkcijų atlikimą, bet ir tam tikrą institucinį ryšį su atitinkamos valstybės gynybos sistema, jos karine organizacija, vidaus struktūra bei veikimo principais. Atsižvelgiant į tai, asmens tarnyba užsienio valstybės kariuomenėje savaime yra reikšminga aplinkybė, kuri, vertinant nacionalinio saugumo aspektu, gali turėti įtakos sprendžiant dėl tokio asmens buvimo Lietuvos Respublikoje.

Be to, svarbu ir tai, kad pareiškėjas tarnybą atliko būtent Baltarusijos Respublikos kariuomenėje. Kaip jau buvo pažymėta, Baltarusijos Respublika laikoma valstybe, kurios politinis režimas yra autoritarinis ir kurios vykdoma politika, taip pat glaudi integracija su Rusijos Federacija, daro neigiamą poveikį Lietuvos Respublikos ir viso regiono saugumo situacijai. Šios aplinkybės sudaro pagrindą atsakingoms valstybės institucijoms itin atsargiai vertinti asmenų, susijusių su tokių valstybių karinėmis ar kitomis saugumo struktūromis, buvimą Lietuvos Respublikoje. Teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas tarnybos metu turėjo karinį laipsnį ir ėjo tam tikras pareigas, susijusias su organizacinėmis funkcijomis. Nors pareiškėjas nurodė, jog jo pareigos buvo susijusios su darbo grafikų sudarymu, tačiau ši aplinkybė nepaneigia paties tarnybos fakto ir to, kad jis buvo integruotas į Baltarusijos Respublikos karinės sistemos struktūrą. Vertinant nacionalinio saugumo aspektu, reikšminga ne vien konkrečių vykdytų funkcijų pobūdis, bet ir pats dalyvavimas tokios institucijos veikloje bei galimi ryšiai, susiformavę tarnybos metu. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, Baltarusijos žvalgybos ir saugumo institucijos aktyviai siekia palaikyti ar atnaujinti ryšius su asmenimis, kurie anksčiau tarnavo valstybės institucijose ar ginkluotosiose pajėgose, ypač tais atvejais, kai šie asmenys gyvena ar lankosi kitose valstybėse, įskaitant Europos Sąjungos ir NATO šalis. Tokia praktika sudaro prielaidas, kad asmenys, turintys ankstesnių ryšių su minėtomis struktūromis, gali būti panaudojami įvairioms veikloms, nukreiptoms prieš kitų valstybių nacionalinio saugumo interesus. Atsižvelgiant į tai, vien tai, kad pareiškėjas šiuo metu nebetarnauja kariuomenėje, savaime nepaneigia galimos rizikos vertinimo.

Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjo socialiniai bei šeiminiai ryšiai su Baltarusijos Respublika išlieka glaudūs, kadangi jo artimiausi šeimos nariai gyvena šioje valstybėje, o pats pareiškėjas, kaip nustatyta byloje, reguliariai joje lankosi. Tokios aplinkybės nacionalinio saugumo požiūriu taip pat yra reikšmingos, kadangi gali sudaryti prielaidas įvairioms poveikio priemonėms ar spaudimui, kuris galėtų būti daromas per užsienio valstybėje gyvenančius artimuosius. Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad vertinant galimą grėsmę valstybės saugumui turi būti atsižvelgiama į visą aplinkybių visumą, o ne į atskirus faktus, vertinamus izoliuotai. Šiame kontekste teismas pabrėžia, kad nacionalinio saugumo srityje valstybės institucijos turi teisę imtis prevencinių priemonių tais atvejais, kai yra pagrįstas pagrindas manyti, jog tam tikros aplinkybės gali kelti riziką valstybės interesams. Tokia praktika yra pripažįstama tiek nacionalinėje, tiek tarptautinėje teisėje, kadangi valstybės turi pareigą užtikrinti savo saugumą ir apsaugoti visuomenę nuo galimų grėsmių. Todėl vertinant pareiškėjo situaciją svarbu ne tik tai, ar jis šiuo metu vykdo kokią nors neteisėtą veiklą, bet ir tai, ar objektyvios aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą apie galimą riziką ateityje. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo tarnyba Baltarusijos Respublikos kariuomenėje pagrįstai buvo vertinama kaip vienas iš reikšmingų rizikos veiksnių sprendžiant dėl jo buvimo Lietuvos Respublikoje. Ši aplinkybė, vertinama kartu su kitais byloje nustatytais duomenimis, sudaro pakankamą pagrindą kompetentingoms institucijoms konstatuoti galimą grėsmę valstybės saugumui ir atitinkamai priimti ginčijamą sprendimą.

Teismo vertinimu, ginčijamo sprendimo priėmimo metu buvo atliktas išsamus pareiškėjo individualių aplinkybių vertinimas, apimantis jo buvimo Lietuvos Respublikoje trukmę ir pobūdį, darbo santykių stabilumą, integracijos į Lietuvos visuomenę lygį, taip pat socialinių bei šeiminių ryšių turinį ir intensyvumą. Toks vertinimas atitinka administracinių sprendimų priėmimo principus, pagal kuriuos kiekviena situacija turi būti nagrinėjama individualiai, įvertinant visų reikšmingų aplinkybių visumą. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika yra riboto pobūdžio ir negali būti vertinami kaip pakankamai tvirti ar stabilūs, kad savaime paneigtų kompetentingų institucijų nustatytą grėsmę valstybės saugumui. Visų pirma pažymėtina, kad pareiškėjas savo skunde akcentuoja tam tikrus socialinius ryšius su Lietuvos Respublika, tačiau šių ryšių pobūdis ir intensyvumas, vertinant bylos medžiagą, neleidžia daryti išvados, jog pareiškėjas yra realiai ir tvariai yra integravęsis į Lietuvos visuomenę. Vien formalus buvimas valstybės teritorijoje ar pavieniai socialiniai kontaktai savaime nėra pakankami konstatuoti asmens integraciją, ypač tais atvejais, kai sprendžiami klausimai, susiję su valstybės saugumo interesais. Vertinant integraciją, reikšminga ne tik deklaruojama, bet ir faktinė asmens socialinė, ekonominė bei profesinė veikla valstybėje, jo kasdienio gyvenimo centras ir realūs ryšiai su visuomene.

Pareiškėjas Lietuvoje neturi stabilių darbo santykių, nedirba ir nevykdo nuolatinės ekonominės veiklos, kuri galėtų rodyti jo ilgalaikį įsitvirtinimą Lietuvos Respublikoje. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nuolatinis darbas ar kita teisėta ekonominė veikla paprastai yra vienas iš svarbiausių asmens integracijos elementų, nes rodo ne tik asmens ryšį su valstybe, bet ir jo dalyvavimą visuomeniniame bei ekonominiame gyvenime. Tuo tarpu bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjo gyvenimo centras nėra tvirtai susietas su Lietuvos Respublika, o jo buvimas joje yra labiau epizodinio pobūdžio. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas reikšmingą laiko dalį praleidžia ne Lietuvos Respublikoje, o už jos ribų. Ši aplinkybė vertintina kaip svarbi, sprendžiant dėl pareiškėjo ryšių su Lietuvos valstybe realumo ir intensyvumo, kadangi asmens gyvenimo būdas, nuolatinis judėjimas tarp skirtingų valstybių ir faktinis buvimas už Lietuvos Respublikos ribų rodo, jog Lietuva nėra pagrindinė pareiškėjo socialinių ir gyvenimo interesų vieta. Tokiu atveju pareiškėjo nurodomi ryšiai su Lietuva negali būti laikomi tokiais, kurie rodytų jo tvirtą ir nuolatinį įsitvirtinimą šioje valstybėje. Taip pat itin reikšminga aplinkybė yra tai, kad pareiškėjo artimiausi šeimos nariai gyvena Baltarusijos Respublikoje. Teismas pažymi, kad šeiminiai ryšiai paprastai laikomi vienu svarbiausių veiksnių vertinant asmens integraciją ir jo socialinių interesų centrą. Nustatyta, kad pareiškėjo šeiminis gyvenimas iš esmės yra susijęs su kita valstybe, o ne su Lietuvos Respublika, todėl darytina išvada, kad būtent Baltarusijos Respublika išlieka pagrindine pareiškėjo socialinių ir šeiminių ryšių erdve. Ši aplinkybė, vertinama kartu su kitais byloje nustatytais duomenimis, rodo, kad pareiškėjo ryšiai su Lietuva nėra tokie intensyvūs ar glaudūs, kurie leistų laikyti Lietuvą pagrindine jo gyvenimo interesų vieta. Vertinant nacionalinio saugumo aspektu, taip pat svarbu tai, kad artimųjų gyvenimas užsienio valstybėje gali sudaryti prielaidas įvairioms poveikio priemonėms ar spaudimui, kuris gali būti daromas per toje valstybėje gyvenančius šeimos narius. Ši aplinkybė nacionalinio saugumo kontekste yra reikšminga, kadangi valstybės institucijos, vertindamos galimą grėsmę, privalo atsižvelgti ne tik į paties asmens elgesį, bet ir į objektyvias aplinkybes, kurios gali didinti jo pažeidžiamumą ar priklausomybę nuo kitų valstybių institucijų ar struktūrų.

Svarbu pažymėti, kad pareiškėjas savo skunde iš esmės apsiriboja bendro pobūdžio teiginiais apie turimus ryšius su Lietuvos Respublika, tačiau nepateikia tokių duomenų, kurie leistų daryti išvadą, jog šie ryšiai yra ypač stiprūs, ilgalaikiai ir faktiškai paneigiantys kompetentingų institucijų nustatytas rizikas. Vien subjektyvus asmens noras gyventi ar būti valstybėje, taip pat deklaratyvaus pobūdžio ryšių nurodymas savaime nėra pakankamas pagrindas pripažinti, jog asmens buvimas valstybėje negali kelti jokios rizikos nacionaliniam saugumui. Be to, nacionalinio saugumo srityje valstybės institucijos turi platesnę diskreciją vertinti įvairių aplinkybių visumą ir nustatyti, ar konkretaus asmens buvimas valstybėje gali kelti grėsmę valstybės interesams. Tokiais atvejais sprendimai grindžiami ne vien socialinių ar šeiminių ryšių buvimo faktu, bet ir jų realiu turiniu, intensyvumu bei santykiu su kitomis reikšmingomis aplinkybėmis. Todėl net ir esant tam tikriems pareiškėjo ryšiams su Lietuvos Respublika, jie savaime nepaneigia kompetentingų institucijų išvados apie galimą grėsmę valstybės saugumui, jeigu šie ryšiai nėra pakankamai tvirti ar dominuojantys asmens gyvenime. Taigi, teismas daro pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo nurodomi socialiniai ir šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublika, vertinami visų byloje nustatytų aplinkybių kontekste, nėra tokio pobūdžio ir intensyvumo, kurie leistų paneigti kompetentingų institucijų nustatytą galimą grėsmę valstybės saugumui.

Užsienio valstybių piliečių išsiuntimo ir draudimo atvykti į šalį kontekste valstybės saugumo klausimai yra esminės svarbos interesas. Šioje srityje Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje pripažįstama platesnė susitariančiųjų šalių diskrecija, pažymint, jog grėsmės valstybės saugumui vertinimas sudaro valstybės suvereniteto vidinį branduolį (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Zarubin ir kiti prieš Lietuvą, pareiškimų Nr. 69111/17, 69112/17, 69113/17, 69114/17). Tarptautinėje teisėje pripažįstama valstybių teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2585-629/2023). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažinta, jog draudimu atvykti užsieniečiui į Lietuvos Respubliką siekiama apsaugoti esminę reikšmę turinčią vertybę – Lietuvos valstybės saugumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. sausio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-935-602/2024, 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3521-968/2021).

UTPĮ 133 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai. Priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, inter alia (be kita ko) atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį, taip pat užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.

Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 yra patvirtinta Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarka (toliau – Kriterijų vertinimo tvarka). Pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 5 punktą, tais atvejais, kai įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir aplinkybių visumą nustatoma, kad užsienietis neatitinka Kriterijų vertinimo tvarkoje nurodytų kriterijų, sprendimai dėl draudimo atvykti gali būti nepriimami arba juose gali būti nustatomi draudimo atvykti laikotarpiai, proporcingi užsieniečio padarytam teisės pažeidimui. Kai užsienietis atitinka Kriterijų vertinimo tvarkoje nurodytus kriterijus, kitokie nei Kriterijų vertinimo tvarkoje numatyti draudimo laikotarpiai jam gali būti nustatomi, jeigu, įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis, tai būtų protinga ir proporcinga. Kriterijų vertinimo tvarkos 37 punkte nurodomi kriterijai, į kuriuos turi būti atsižvelgiama priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, tarp jų į: kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį (37.1 papunktis); užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje (37.2 papunktis).

Kriterijų vertinimo tvarkos 11 punkte nurodyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ar jis buvo panaikintas, atsižvelgiama į: 1) pagrindą, dėl kurio buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas; 2) esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika; 3) tai, ar per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo atsisakyti išduoti leidimą gyventi ar jį panaikinti priėmimo dienos: 3.1) jau buvo atsisakyta užsieniečiui išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas; 3.2) užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko.

Kriterijų vertinimo tvarkos 39 punkte nurodyta, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis turinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, nustatomas perpus trumpesnis laikotarpis, nei nurodyta Kriterijų vertinimo tvarkos 38.1, 38.2 ar 38.3 papunktyje.

Iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad Migracijos departamentas, vertindamas pareiškėjo situaciją, atsižvelgė ne tik į priežastį, dėl kurios jam buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, bet ir į kitus reikšmingus individualius aspektus – pareiškėjo socialinius, šeiminius, ekonominius bei kitokio pobūdžio ryšius su Lietuvos Respublika. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad pareiškėjas turėtų šeimos narių, nuolat gyvenančių Lietuvos Respublikoje, su kuriais jį sietų realūs ir intensyvūs šeiminiai ryšiai, todėl ginčijamas sprendimas faktiškai neapriboja pareiškėjo galimybės palaikyti šeiminius santykius šioje valstybėje. Vien aplinkybė, kad pareiškėjas tam tikrą laiką buvo atvykęs į Lietuvos Respubliką ir deklaratyviai nurodo turėjęs socialinių ar profesinių kontaktų, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti teisės į šeimos gyvenimą pažeidimo. Pažymėtina ir tai, kad nei nacionalinė teisė, nei tarptautiniai žmogaus teisių apsaugos standartai nesuteikia trečiosios valstybės piliečiui absoliučios teisės pasirinkti valstybę, kurioje jis nori gyventi ar vykdyti darbinę veiklą, o valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą ir buvimą savo teritorijoje, ypač kai kyla klausimų dėl nacionalinio saugumo interesų apsaugos.

Atsakovas, įvertinęs visas bylos aplinkybes, pagrįstai pripažino, kad valstybės saugumo interesas nagrinėjamu atveju turi viršenybę prieš pareiškėjo asmeninius ar ekonominius interesus gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjo integracija į Lietuvos visuomenę yra ribota, o jo socialiniai ryšiai daugiausia susiję su Baltarusijos Respublika, kur gyvena jo artimiausi šeimos nariai ir su kuria jis palaiko nuolatinius asmeninius ryšius. Be to, pareiškėjo gyvenimo organizavimas ir asmeniniai ryšiai iš esmės yra orientuoti į kitą valstybę, su kuria jis palaiko nuolatinį kontaktą, todėl pagrįstai padaryta išvada, kad ryšiai su Lietuvos Respublika yra labiau laikino pobūdžio ir priklausomi nuo ekonominių aplinkybių. Tokios aplinkybės nepaneigia nustatytos nacionalinio saugumo rizikos, o priešingai – leidžia manyti, kad ji gali išlikti ir ateityje. Teismas taip pat pažymi, kad socialinių ir šeiminių ryšių vertinimas atliekamas ne formaliai, o atsižvelgiant į jų realų turinį, intensyvumą ir reikšmę asmens gyvenimo kontekste. Kaip jau minėta, byloje nėra nustatyta aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika būtų tokio pobūdžio ar stiprumo, kad galėtų reikšmingai sumažinti ar eliminuoti kompetentingų institucijų nustatytą grėsmę valstybės saugumui. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjui taikyta priemonė yra perteklinė ar neproporcinga, taip pat nėra pagrindo spręsti dėl trumpesnio draudimo atvykti laikotarpio nustatymo.

Taigi, Migracijos departamentas, nustatydamas pareiškėjui 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį, tinkamai įvertino visas reikšmingas aplinkybes ir veikė neviršydamas jam suteiktos diskrecijos. Nustatytas draudimo laikotarpis atitinka protingumo ir proporcingumo reikalavimus bei užtikrina pagrįstą pusiausvyrą tarp konstituciškai saugomo viešojo intereso – nacionalinio saugumo apsaugos – ir pareiškėjo interesų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2597-552/2024). Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad ginčijamas Migracijos departamento sprendimas būtų priimtas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus ar neatitiktų nacionalinio saugumo apsaugos tikslų. Taip pat pažymėtina, kad tokio pobūdžio sprendimai yra susiję su valstybės pareiga užkirsti kelią galimoms grėsmėms dar prieš joms realiai pasireiškiant, todėl kompetentingų institucijų pateikta informacija ir jos vertinimas šiuo atveju turi esminę reikšmę sprendžiant dėl užsieniečio atvykimo ribojimo.

Dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. gruodžio 3 d. sprendimo Nr. 25S268865 teisėtumo

UTPĮ 133 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti kelionės leidimą ar jis buvo panaikintas ar atšauktas dėl vienos ar kelių priežasčių, nustatytų Reglamento (ES) 2018/1240 37 straipsnio 1 dalies a–e punktuose, arba kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, ar atšaukta Šengeno viza, arba kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, užsieniečiui, kuris buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos, grąžintas į užsienio valstybę, perduotas užsienio valstybei pagal Lietuvos Respublikos sudarytą tarptautinę sutartį dėl neteisėtai esančių asmenų grąžinimo (readmisijos) arba bandė neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išvyko iš jos, arba užsieniečiui, kuris neturi teisės gyventi Lietuvos Respublikoje ir nevykdo įsipareigojimų muitinei ar nesumokėjo Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka skirtos (skirtų) baudos (baudų), gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui.

UTPĮ 133 straipsnio 7 ir 8 dalyse nustatyta, kad užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką nacionalinį sąrašą (toliau – Nacionalinis sąrašas) sudaro, tvarko ir duomenis iš Nacionalinio sąrašo Šengeno informacinei sistemai teikia, sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Migracijos departamentas nustatyta tvarka. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 „Dėl Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių (toliau – Taisyklės) 15 punktą, duomenys iš Nacionalinio sąrašo teikiami SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į Nacionalinį sąrašą, atitinka SIS reglamento 24 straipsnyje nustatytus pagrindus.

Pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 11 punktą, priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ar jis buvo panaikintas, atsižvelgiama į: pagrindą, dėl kurio buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas; esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika; tai, ar per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo atsisakyti išduoti leidimą gyventi ar jį panaikinti priėmimo dienos jau buvo atsisakyta užsieniečiui išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko.

Pagal Taisyklių 32 punktą, sprendimas atšaukti perspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi pagal SIS reglamento 24 arba 25 straipsnį priimamas: 32.1. jeigu kita Šengeno valstybė po konsultacijų su Lietuvos Respublika užsieniečiui išduoda leidimą gyventi arba nacionalinę vizą arba jeigu šis jau turi vienos iš Šengeno valstybių išduotą galiojantį leidimą gyventi arba nacionalinę vizą; 32.2. jeigu duomenys apie užsienietį, kurio duomenys iš sąrašo pateikti SIS, išbraukiami iš sąrašo; 32.3. jeigu užsienietis, dėl kurio paskelbtas įspėjimas SIS, arba taisyklių 9 punkte nurodyta valstybės institucija ar įstaiga pateikia motyvuotą prašymą sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priėmusiai įstaigai ir ji nustato, kad nebeliko SIS II reglamento 24 arba 25 straipsnyje ar SIS reglamento 24 arba 25 straipsnyje nurodyto pagrindo taikyti įspėjimą dėl užsieniečio neįsileidimo į Šengeno erdvę, tačiau išlieka pagrindas drausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką.

Kriterijų vertinimo tvarkos 49 punktas numato, kad priimant sprendimą sutrumpinti draudimo atvykti, nustatytą pagal vieną iš UTPĮ 133 straipsnio 1, 2, 5 ar 6 dalyje nustatytų pagrindų, laikotarpį ar išbraukti iš Nacionalinio sąrašo duomenis apie užsienietį, kuriam uždrausta atvykti UTPĮ 133 straipsnio 1, 2, 5 ar 6 dalyje nustatytu pagrindu (išskyrus Taisyklių 122 punkte nustatytą atvejį), atsižvelgiama į: 49.1. motyvuotame rašytiniame užsieniečio prašyme išbraukti duomenis apie jį iš Nacionalinio sąrašo ar motyvuotame rašytiniame valstybės institucijos arba įstaigos siūlyme išbraukti duomenis apie užsienietį iš Nacionalinio sąrašo nurodytą priežastį ir motyvus, dėl kurių užsieniečio duomenys turėtų būti išbraukti iš Nacionalinio sąrašo, taip pat kitas nurodytas aplinkybes; 49.2. draudimo atvykti pagrindą ir aplinkybes, kurios buvo vertinamos priimant sprendimą uždrausti atvykti; 49.3. valstybės institucijos ar įstaigos, Migracijos departamentui pateikusios siūlymą uždrausti užsieniečiui atvykti (jeigu užsieniečiui uždrausta atvykti valstybės institucijos ar įstaigos siūlymu), nuomonę ir / ar informaciją, gautą pagal Taisyklių 17 punktą; 49.4. aplinkybes, kurios turi būti vertinamos Tvarkos II skyriuje nustatyta tvarka. Kriterijų vertinimo tvarkos 50 punkte nurodyta, kad jeigu paaiškėja Tvarkos II skyriuje nurodytos aplinkybės (buvusios sprendimo uždrausti užsieniečiui atvykti priėmimo metu arba naujai atsiradusios), kurios nebuvo vertinamos priimant sprendimą uždrausti atvykti, tai Tvarkos II skyriuje nustatyta tvarka pakartotinai svarstomas draudimo atvykti laikotarpio nustatymo klausimas ir priimamas vienas iš šių sprendimų: 50.1. nesutrumpinti draudimo atvykti laikotarpio ar neišbraukti užsieniečio duomenų iš Nepageidaujamų asmenų sąrašo, jeigu, įvertinus naujai paaiškėjusias aplinkybes, nustatomas toks pat draudimo atvykti laikotarpis, koks jau yra nustatytas.

Įvertinęs bylos medžiagą, teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl atsakovo priimto sprendimo atsisakyti išbraukti pareiškėjo duomenis iš Nacionalinio sąrašo arba sutrumpinti jam nustatytą draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį teisėtumo ir pagrįstumo. Sprendžiant šį klausimą būtina nustatyti, ar atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjo 2025 m. spalio 23 d. pateiktą prašymą, tinkamai įvertino visas reikšmingas faktines aplinkybes, laikėsi taikytinų teisės aktų reikalavimų bei neperžengė jam suteiktos diskrecijos ribų. Iš administracinės bylos medžiagos matyti, kad atsakovas, gavęs pareiškėjo prašymą, atliko pakartotinį situacijos vertinimą, apimantį tiek pareiškėjo nurodytas aplinkybes, tiek ir institucijų, kompetentingų vertinti nacionalinio saugumo rizikas, pateiktą informaciją. Nustatyta, kad Migracijos departamentas, vadovaudamasis taikytinomis teisės aktų nuostatomis, kreipėsi į VSD, kurios siūlymu pareiškėjui buvo pritaikyta draudimo atvykti priemonė, ir gavo papildomą vertinimą dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui. Teismo vertinimu, toks atsakovo veikimas laikytinas atitinkančiu teisės aktuose įtvirtintą pareigą sprendžiant klausimą dėl draudimo atvykti peržiūrėjimo atsižvelgti į kompetentingų institucijų poziciją ir turimą informaciją apie galimas grėsmes valstybės saugumui.

Teismas taip pat pažymi, kad pareiškėjo prašyme nurodytos aplinkybės, t. y. jo giminystės ryšiai su lietuvių kilmės asmenimis, turimas Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimo teisės pažymėjimas, ankstesnis gyvenimas ir darbas Lietuvoje bei siekis lankyti Lietuvoje palaidotų artimųjų kapus, buvo įvertintos atsakovo, tačiau jos savaime nepaneigia kompetentingos institucijos nustatytos aplinkybės, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjui taikytos priemonės pagrindas yra susijęs ne su formaliu jo statusu ar pilietybės dokumentais, tačiau su saugumo institucijų pateiktu vertinimu dėl aplinkybių, susijusių su jo ankstesne tarnyba kitos valstybės ginkluotosiose pajėgose ir galimomis iš to kylančiomis rizikomis. Taigi, pareiškėjo nurodomi argumentai dėl jo asmeninių ar kultūrinių ryšių su Lietuva negali būti vertinami kaip paneigiantys šių institucijų pateiktą vertinimą. Pažymėtina ir tai, kad Migracijos departamentas vertino ne tik pareiškėjo pateiktus naujus dokumentus ar paaiškinimus, bet ir visą faktinių aplinkybių visumą, kuri buvo nustatyta priimant pirminį sprendimą dėl draudimo atvykti. Iš sprendimo turinio matyti, kad atsakovas aiškiai nurodė, jog net ir tuo atveju, jeigu pareiškėjo pateikta informacija apie jo pilietybę ar kitas aplinkybes būtų buvusi žinoma sprendimo priėmimo metu, tai nebūtų pakeitę priimto sprendimo esmės, kadangi pagrindinė ir lemiama aplinkybė – kompetentingos institucijos pateikta išvada apie galimą grėsmę valstybės saugumui – išliko nepakitusi. Teismas neturi pagrindo abejoti tokio vertinimo pagrįstumu, juolab kad bylos duomenys patvirtina, jog VSD pakartotinai patvirtino savo poziciją ir nurodė, kad aplinkybės, dėl kurių buvo pasiūlyta taikyti draudimą atvykti, nėra išnykusios.

Papildomai pažymima, kad pareiškėjo argumentai, susiję su galimybe atvykti į Lietuvos Respubliką siekiant aplankyti artimųjų kapus ar palaikyti ryšius su giminaičiais, vertintini kaip asmeninio pobūdžio motyvai, kurie, nors ir gali būti reikšmingi individualioje situacijoje, tačiau negali turėti lemiamos reikšmės tais atvejais, kai nustatoma galima grėsmė valstybės saugumui. Valstybės saugumo interesų apsauga tokiose bylose laikytina prioritetine, o atsakovas, vertindamas pareiškėjo pateiktą informaciją, pagrįstai sprendė, kad šios aplinkybės nepakeičia pagrindinių faktinių duomenų, lėmusių sprendimą taikyti draudimą atvykti. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjui nustatytas draudimo atvykti laikotarpis yra maksimalus teisės aktuose numatytas laikotarpis, kuris taikomas tais atvejais, kai asmens atvykimas gali kelti grėsmę valstybės saugumui ir nėra nustatyta aplinkybių, leidžiančių šį laikotarpį sutrumpinti. Atsakovas ginčijamame sprendime nurodė motyvus, dėl kurių buvo nuspręsta nesutrumpinti draudimo atvykti laikotarpio ir neišbraukti pareiškėjo duomenų iš Nacionalinio sąrašo, taip pat įvertino kompetentingos institucijos nuomonę bei pareiškėjo pateiktus argumentus. Teismas sprendžia, jog tokiu būdu Migracijos departamentas veikė laikydamasis teisės aktuose nustatytos sprendimų priėmimo procedūros ir tinkamai pagrindė savo išvadas.

Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, būtų netinkamai įvertinęs pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes ar neatsižvelgęs į reikšmingus duomenis. Priešingai, iš sprendimo turinio matyti, kad atsakovas atliko individualų pareiškėjo situacijos vertinimą, išanalizavo tiek jo asmeninius argumentus, tiek valstybės institucijų pateiktą informaciją ir pagrįstai padarė išvadą, jog pagrindas taikyti draudimą atvykti į Lietuvos Respubliką nėra išnykęs. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad ginčijamas sprendimas priimtas laikantis teisės aktų reikalavimų, yra pakankamai motyvuotas ir pagrįstas objektyviais bylos duomenimis. Pareiškėjo skunde nurodyti argumentai iš esmės nepaneigia atsakovo nustatytų aplinkybių ir neleidžia daryti išvados, kad buvo pagrindas išbraukti pareiškėjo duomenis iš Nacionalinio sąrašo ar sutrumpinti jam nustatytą draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas tinkamai pritaikė UTPĮ nuostatas ir priėmė teisėtus sprendimus uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką bei atsisakyti išbraukti duomenis iš Nacionalinio sąrašo. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, daro išvadą, kad Migracijos departamentas laikėsi UTPĮ nustatytos tvarkos, t. y. ginčijami sprendimai buvo priimti teisės aktų nustatyta tvarka, esant įstatyme numatytiems pagrindams. Sprendimai yra priimti išnagrinėjus individualią faktinę pareiškėjo situaciją, paremti galiojančių teisės aktų analize, todėl yra pagrįsti ir teisėti. Pažymėtina ir tai, jog ginčijami sprendimai atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nustatytus reikalavimus: jie atitinka bendruosius įforminimo reikalavimus, juose nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas, administraciniams sprendimams įtakos turėjusios aplinkybės; administracinių sprendimų motyvai; administracinių sprendimų apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką. Iš sprendimų turinio matyti, kad, nors ginčijamų sprendimų pagrindą sudaro VSD išvadoje pateikta informacija, tačiau taip pat matyti, kad Migracijos departamentas atliko pareiškėjo vertinimą, t. y., įvertino pareiškėjo socialinius, šeiminius bei ekonominius ryšius su Lietuva (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2625-492/2019). Atsižvelgdamas į tai, teismas neturi pagrindo abejoti Migracijos departamento sprendimų pagrįstumu ir teisėtumu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-997/2014). Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamus sprendimus, vadovavosi teisės aktų reikalavimais, veikė pagal jam teisės aktų suteiktą kompetenciją bei priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką bei atsisakymo išbraukti pareiškėjo duomenis iš nacionalinio sąrašo, todėl minėtų sprendimų naikinti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

Esant nustatytoms aplinkybėms, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Pareiškėjas skundu taip pat prašė atlyginti pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų paskaičiavimu ir pagrindimu. Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai.

Nagrinėjamu atveju, sprendimu atmetus pareiškėjo skundą, t. y. sprendimą priėmus atsakovo naudai, skundu pareikštas pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovo atmetamas (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86– 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 4 dalimi, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo D. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.