- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-09-27
- Bylos Nr.
- 2A-52/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Čekanauskaitė, Vigintas Višinskis, Egidijus Žironas
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „LIETUVOS SPAUDOS“
- Atsakovas
- V. J.
- Advokatai
- Viačeslavas Blaščiukas
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Viginto Višinskio (posėdžio pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijaus Žirono,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto uždarosios akcinės bendrovės „LIETUVOS SPAUDOS“ VILNIAUS AGENTŪRA apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. spalio 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „LIETUVOS SPAUDOS“ VILNIAUS AGENTŪRA ieškinį atsakovams V. J. personalinei įmonei ir G. J. dėl nepagrįsto praturtėjimo ir atsakovo V. J. personalinės įmonės priešieškinį ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „LIETUVOS SPAUDOS“ VILNIAUS AGENTŪRA dėl pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB „LIETUVOS SPAUDOS“ VILNIAUS AGENTŪRA prašė priteisti solidariai iš atsakovų V. J. personalinės įmonės ir G. J. 75 587,30 Lt nepagrįstai praturtėjus, 3 727,19 Lt už šiukšlių išvežimą, 17 123,29 Lt palūkanų ir 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas.
Ieškovas nurodė, kad 1996 m. spalio 15 d. sudaryta sutartimi (su vėlesniu pakeitimu) su Lietuvos verslininkų konfederacijos nariais – UAB firma „M.B.R.“, UAB „Vilniaus troleibusai“, M. A. , G. K. , J. K. , R. S. , G. S. – įsipareigojo pastatyti laikiną statinį – prekybos paviljoną, esantį adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – prekybos paviljonas). Siekdamas įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus, ieškovas, atstovaudamas nurodytus Lietuvos verslininkų darbdavių konfederacijos narius, 1997 m. sausio 9 d. sudarė su AB „Lietuvos geležinkeliai“ atviro tipo statinio nuomos sutartį (toliau – nuomos sutartis), kurios pagrindu AB „Lietuvos geležinkeliai“ perdavė nuomos teisę naudotis 140 kv. m. bendrojo ploto atviro tipo statiniu, esančiu (duomenys neskelbtini). Nuomos sutartimi atviro tipo statinys perduotas naudoti laikino prekybos paviljono įrengimui mokant nustatytą nuomos mokestį ir mokesčius už komunalines paslaugas. Nuomos terminas nustatytas iki 2006 m. gruodžio 31 d., bet ne ilgiau kaip iki statinio įtraukimo į privatizavimo programą. Nuomojamas statinys buvo naudojamas iki 2007 m. birželio 30 d.
Pastačius ir inventorizavus pastatytą laikiną statinį – prekybos paviljoną, su statybos darbų užsakovais buvo pasirašytos atskirų paviljono dalių pirkimo-pardavimo sutartys. Dviem užsakovams atsisakius savo prekybos paviljono dalies, likusios laisvos 2/8 dalys prekybos paviljono pirkimo-pardavimo sutarčių pagrindu buvo perleistos trečiajam asmeniui ir atsakovui (atitinkamai po 1/8 dalį). Ieškovas iki pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo AB „Lietuvos geležinkeliams“ buvo sumokėjęs 21 145,60 Lt nuomos mokesčio pagal 1997 m. sausio 9 d. nuomos sutartį. Paviljono dalių pirkimo-pardavimo sutartyse buvo nustatytas mokėjimas proporcingai 1/8 daliai sumokėto nuomos mokesčio dydžio, t. y. 2 643,20 Lt dydžio nuomos mokestis už laikotarpį nuo nuomos sutarties sudarymo iki paviljono dalių perleidimo. 1998 m. gegužės 11 d. paviljono dalies pirkimo-pardavimo sutartimi ieškovas išsimokėtinai perleido atsakovui nuosavybės teisę į 1/8 dalį aptariamo paviljono. Šalys susitarė, jog pardavėjas parduoda, o pirkėjas išsimokėtinai per 24 mėnesius perka paviljono dalį; nuosavybės teisė pirkėjui pereina tik po visiško atsiskaitymo su pardavėju. Pirkėjas sutartimi įsipareigojo sumokėti 75 555, 74 Lt sumą už perkamą paviljono dalį, 2.643,20 Lt dydžio nuomos mokestį (sutarties punktas 2.1.) remiantis nuomos sutarties 1 punktu bei visas komunalines paslaugas pagal faktines išlaidas. Visą 78 198,94 Lt sumą, įskaitant nuomos mokesčio dydį už laikotarpį nuo nuomos sutarties sudarymo iki pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo dienos, atsakovas įsipareigojo sumokėti iki 2000 m. balandžio 20 d. ir šią prievolę įvykdė. Po pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo atsakovas nuomos sutarties sąlygų nevykdė ir nuomos mokesčio nemokėjo. Apie už naudojimąsi statinio dalimi, ant kurios stovi atsakovui nuosavybės teise priklausantis paviljonas, susidariusią skolą atsakovas buvo nuolat informuojamas išsiunčiant jam sąskaitas, priminimus dėl skolos dydžio ir apmokėjimo. Nors atsakovas nei su ieškovu, nei su AB „Lietuvos geležinkeliai“ statinio dalies, ant kurio stovi jam nuosavybės teise priklausantis paviljonas, nuomos sutarties nesudarė, tačiau paviljono dalimi naudojosi nuo pat jo įsigijimo ir visą laiką žinojo apie nuomos sutarties sąlygas. Tai patvirtina pirkimo-pardavimo sutarties 2.1 punktas, taip pat 2001 m. birželio mėn. atsakovo ir kitų prekybos paviljono savininkų prašymas dėl statinio nuomos sutarties pakeitimo, sudarant atskiras statinio nuomos sutartis, ir nuomos kainos sumažinimo, pateiktas AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir ieškovui, taip pat sąskaitos ir priminimai. Atsakovas, sudaręs pirkimo-pardavimo sutartį, naudojo paviljono dalį pagal paskirtį, tačiau, skirtingai nei kiti paviljono bendrasavininkiai, nesąžiningai, žinodamas apie prievolę mokėti nuomos mokestį, to nedarė. Tuo tarpu ieškovas, atstovaudamas visų paviljono savininkų interesams, visą laikotarpį nuo nuomos sutarties sudarymo ir iki 2007 m. birželio 30 d. vykdė nuomos sutartimi prisiimtus įsipareigojimus ir kiekvieną mėnesį mokėjo nuomą už visus paviljono dalių savininkus. Kiekvieną mėnesį ieškovas kiekvienam paviljono dalių savininkui, tame tarpe ir atsakovui, pateikdavo apmokėti paviljono išlaikymo (nuomos bei komunalinių paslaugų) sąskaitas. Atsakovo skola siekia 79 314,49 Lt.
Ieškovas pažymėjo, kad atsakovas nuo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo iki nuomos sutarties pabaigos 2007 m. birželio 30 d. naudojosi įsigyta paviljono dalimi savo verslo tikslais ir visą tą laiką nemokėjo jo nuosavybei tenkančio nuomos mokesčio pagal nuomos sutartį, kurį sumokėjo ieškovas. Tokiu būdu atsakovas be pagrindo ieškovo sąskaita sutaupė 79 314,49 Lt, kurie ieškovo naudai priteistini CK 6.242 straipsnio pagrindu. Kadangi V. J. ginčo paviljono dalį įsigijo po santuokos su G. J. , paviljono dalis yra bendroji jungtinė nuosavybė, o G. J. laikytina solidaria bendraatsakove (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas, Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis).
Atsakovas V. J. personalinė įmonė pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti paviljono dalies pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia nuo sudarymo momento, taikyti restituciją, priteisiant atsakovui iš ieškovo 78 198,94 Lt, sumokėtus už paviljoną, taip pat priteisti iš ieškovo 32 080, 78 Lt, kuriuos ieškovas gavo ar turėjo gauti naudodamasis atsakovo pinigais.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodė, kad pirkimo-pardavimo sutarties sąlygos patvirtina, jog ieškovas paviljoną perleido atsakovui nuosavybės teise (1.2, 1.3 punktai). Tai patvirtina ir pats ieškovas patikslintame ieškinyje. Tačiau, nepraėjus nei keletui mėnesių nuo paskutinės įmokos sumokėjimo, ieškovas pradėjo iš atsakovo kiekvieną mėnesį papildomai reikalauti didelių sumų pagal 1997 m. sausio 9 d. nuomos sutartį, kurios šalimi atsakovas nebuvo, jos nepasirašė, niekada nebuvo supažindintas su jos sąlygomis ir nebuvo sulaukęs pasiūlymo prie jos prisijungti (pasirašyti). Be to, visai neseniai iš kitos teisme nagrinėjamos civilinės bylos atsakovas sužinojo, kad ieškovas 2007 m. rugpjūčio 17 d. užsakė paviljono kadastrinius matavimus, visą paviljoną, tame tarpe ir atsakovo dalį, įregistravo savo nuosavybe. Sužinojus šias aplinkybes, atsakovas teigia supratęs, kad ieškovas jį apgavo dėl esminių sandorio aplinkybių, todėl atsirado pagrindas ginti savo pažeistas teises reiškiant šį priešieškinį.
Atsakovas nurodė, kad, sudarant ginčo pirkimo-pardavimo sutartį, ieškovas sąmoningai, tyčia, tiek aktyviais veiksmais, tiek ir nuslėpdamas tam tikras aplinkybes, suklaidino atsakovą dėl esminių sandorio aplinkybių: nuslėpė aplinkybes, kad, atsakovui sumokėjus visą perkamo paviljono pastato dalies kainą, toliau reikalaus mokėti nuomos mokestį pagal nuomos sutartį, taip pat ieškovas apgavo atsakovą, kad paviljono dalį perleidžia pastarajam nuosavybės teise. Jeigu atsakovas būtų žinojęs, kad ieškovas iš jo reikalaus nuomos mokesčio pagal sutartį, kurios jis niekada nepasirašė ir jos nepripažino, bei kad sumokėjęs tuo metu labai didelę 78 198, 94 Lt sumą už paviljono dalį, neįgys nuosavybės teisės į ją, niekada nebūtų pasirašęs šios sutarties. Toks sandoris, kurio sudarymo metu asmens valia susiformavo veikiama kito asmens nesąžiningų, apgaulingų veiksmų, negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl turi būti panaikintas 1964 m. CK 57 straipsnio 1 dalies (2001 m. CK 1.91 str. l d.) pagrindu nuo jo sudarymo momento.
Atsakovas taip pat nurodė, kad pažymėjimas apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą Nekilnojamojo turto registre patvirtina, kad ieškovo nuosavybe yra įregistruotas nekilnojamasis daiktas pastatas–paviljonas, kurio dalį pirkimo-pardavimo sutartimi įsigijo atsakovas. 1964 m. CK 255 straipsnis reglamentavo, kad nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartis turi būti notariškai patvirtinta ir per tris mėnesius įregistruota atitinkamoje turto registravimo įstaigoje. Šių taisyklių nesilaikymas sandorį daro negaliojanti. Paviljono dalies pirkimo-pardavimo sutartis yra sudaryta paprasta rašytine forma, todėl ši sutartis yra negaliojanti ab initio. Pagal 1964 m. CK 58 straipsnio 4 dalį, jeigu sandoris negalioja dėl įstatymo reikalaujamos formos nesilaikymo, atsirasdavo pasekmės, nurodytos CK 47 straipsnio 2 dalyje – taikoma restitucija. Ieškovas pagal paviljono dalies pirkimo-pardavimo sutartį gavo iš atsakovo 78 198,94 Lt, tuo tarpu atsakovas iš ieškovo negavo nieko (negavo pirktos nuosavybės). Taigi ieškovas privalo grąžinti atsakovui 78 198,94 Lt. Be to, atsakovo manymu, ieškovas už naudojimąsi atsakovo pinigais turi atlyginti visas pajamas, kurias gavo ar turėjo gauti iš šio turto (pinigų) per visą laiką – 32 080,78 Lt.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2009 m. spalio 15 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies. Teismas pripažino negaliojančia paviljono dalies pirkimo-pardavimo sutartį, taikė restituciją ir priteisė ieškovui paviljono dalį, o atsakovui – 78 198, 94 Lt; kitą priešieškinio dalį atmetė. Teismas priteisė ieškovui iš atsakovų solidariai 2 626,47 Lt skolos už šiukšlių išvežimą bei 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas; kitą ieškinio dalį atmetė. Pirmosios instancijos teismas taip pat priteisė iš ieškovo atsakovui 1 500 Lt žyminio mokesčio ir 1500 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, o valstybei – 2 801,38 Lt žyminio mokesčio ir 52,15 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisė ieškovui solidariai iš atsakovų 78,80 Lt žyminio mokesčio ir 500 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
Teismas, įvertinęs surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad atsakovo ginčijamas pirkimo-pardavimo sandoris turi valios trūkumų. Atsakovas, nedalyvavęs paviljono statybos rangos bei nuomos sutarčių sudaryme, pasirašydamas tik paviljono dalies, kuris (paviljonas) pagal savo prigimtį laikytinas nekilnojamuoju daiktu, pirkimo-pardavimo sutartį, iš esmės suklydo dėl šio sandorio objekto. Atsakovo valia sudarant sandorį buvo įgyti nekilnojamąjį daiktą. Tai visiškai suprantama, nes 9,44 kv. m. patalpos atsakovui buvo parduotos už pakankamai aukštą kainą – 78 198, 94 Lt. Ieškovas paviljono dalies pirkimo-pardavimo sutartyje neatskleidė, kad paviljonas yra laikinas statinys, kurį leidžiama pastatyti ne ilgiau kaip 5 metams. Todėl teismas vertino tokį atsakovo suklydimą kaip esminį, įvykusį dėl antrosios šalies kaltės, kuri, parengusi sutarties tekstą, nenurodė, kad ieškovo įgyjama dalis paviljono yra laikinas statinys, o atviro tipo statinio, kuriame stovi paviljonas, nuomos terminas nustatytas iki 2006 m. gruodžio 31 d. Ieškovo nesąžiningumą taip pat įrodo ta aplinkybė, kad jau 2007 m. visas paviljonas, kurio dalis buvo parduota atsakovui kaip nekilnojamasis daiktas, buvo įregistruotas ieškovo nuosavybės teise. Nuomos mokestis iš atsakovo pradėtas reikalauti tik 2000 m. spalio 23 d., todėl teismas laikė, kad atsakovas būtent nuo šios datos sužinojo apie savo pažeistas teises ir dešimties metų ieškinio senaties termino ginčyti sandorį nepraleido. Dėl šių priežasčių teismas pripažino pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia CK 56 straipsnio pagrindu ir remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi taikė CK 1.90 straipsnio 3 dalyje nurodytas sandorio negaliojimo pasekmės. Tačiau teismas sprendė, kad naudojimasis atsakovo pinigais negali būti pripažįstamas atsakovo nuostoliais, nes atsakovas įsigyta paviljono dalimi naudojosi. Teismas taip pat nurodė, kad, nustačius, jog atsakovas suklydo dėl ieškovo kaltės, atsakovas neprivalo atlyginti ieškovui turėtų išlaidų, taip pat turto netekimo, tame tarpe ieškovo SP AB „Lietuvos geležinkeliai“ sumokėto 75 587, 30 Lt dydžio nuomos mokesčio (CK 1.90 str. 3 d.).
Teismas nurodė, kad pradiniuose ieškiniuose ieškovas prašė priteisti iš atsakovo nuomos mokestį pagal 1997 m. sausio 9 d. nuomos sutartį, tačiau šioje byloje nustačius, kad atsakovas šios sutarties nepasirašė, ieškinys negali būti tenkinamas vadovaujantis ieškovo sudaryta sutartimi su trečiaisiais asmenimis, nes atsakovas negali būti saistomas ieškovo ir trečiųjų asmenų sandoriais. Patikslintais ieškiniais ieškovas iš esmės pakeitė reikalavimų faktinį pagrindą ir prašė priteisti iš atsakovo nuomos mokestį kaip nepagrįstą praturtėjimą. Teismas pažymėjo, kad pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą atsiranda tada, kai asmuo be teisinio pagrindo įgyja kitos teisinio santykio šalies turtą. Šiuo atveju teigti, kad atsakovas nepagrįstai praturtėjo be teisinio pagrindo negalima. Ieškovą ir atsakovą siejo paviljono dalies pirkimo-pardavimo sutartis, kuria atsakovas nebuvo įsipareigojęs ieškovui mokėti už jį nuompinigius SP AB „Lietuvos geležinkeliams“. Pirkimo-pardavimo sutartimi šalys aiškiai sutarė dėl bendros parduodamo paviljono dalies kainos – 78 198, 94 Lt – ir dėl nuosavybės perėjimo pirkėjui po visiško atsiskaitymo su pardavėju. Atsakovo pasirašytoje pirkimo-pardavimo sutartyje nebuvo nurodyta apie jokius įgyjamo turto apsunkinimus nuomos mokesčiais, todėl ieškovas, pasiūlęs atsakovui pasirašyti tokią sutartį ir nepranešęs, kad atsakovo įgyjamas turtas yra laikinas statinys, o vėliau įregistravęs atsakovui parduotą paviljono dalį kaip nekilnojamąjį daiktą ir savo nuosavybę Nekilojamojo turto registre, elgėsi nesąžiningai, todėl pats privalo prisiimti savo įsipareigojimų įvykdymo riziką SP AB „Lietuvos geležinkeliams“.
Teismas taip pat nurodė, kad atsakovas paviljono dalies pirkimo-pardavimo sutarties 1 punkte buvo įsipareigojęs mokėti ieškovui pagal pateiktas sąskaitas už komunalines paslaugas, tame tarpe už šiukšlių išvežimą. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovui už laikotarpį nuo 1999 m. gruodžio 31 d. iki 2007 m. birželio 28 d. paskaičiuotas 3 211,50 Lt įsiskolinimas už šiukšlių išvežimą. Iš atsakovo pateiktų kvitų matyti, kad atsakovas nuo 2000 m. vasario 1 d. iki 2000 m. balandžio 20 d. trimis mokėjimų pavedimais sumokėjo ieškovui 586,03 Lt. Todėl atsakovo skola ieškovui už šiukšlių išvežimą sudaro 2 626 Lt 47 ct. Ieškovas nepateikė teismui jokių įrodymų apie tai, kad nors viena ieškinyje nurodyta sąskaita ieškovui buvo pateikta, nepateikė teismui palūkanų už šiukšlių išvežimą paskaičiavimo, todėl teismas padarė išvadą, kad ieškovas neturi teisės reikalauti iš atsakovo CK 6.210 straipsnyje numatytų palūkanų. Ieškovas tik paskutiniu patikslintu ieškiniu išskyrė ieškinio reikalavimą dėl skolos iš šiukšlių išvežimą priteisimo, todėl procesinės palūkanos iš atsakovų dėl skolos už šiukšlių išvežimą priteisiamos nuo patikslinto ieškinio priėmimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliantas UAB „LIETUVOS SPAUDOS“ VILNIAUS AGENTŪRA prašo visiškai tenkinti jo ieškinį ir atmesti priešieškinį. Apeliaciniame skunde pateikiami tokie argumentai:
1. Teismas, spręsdamas, kad nėra pagrindo teigti, jog atsakovas nepagrįstai praturtėjo, nenurodė šio teiginio teisinių ir faktinių motyvų, todėl pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalies reikalavimus. Esminis ieškinio reikalavimas grindžiamas atsakovo nepagrįstu praturtėjimu apelianto sąskaita. Teismas, atmesdamas šį reikalavimą, nurodė faktines aplinkybes: atsakovas pirkimo-pardavimo sutartimi neįsipareigojo mokėti apeliantui nuomos mokesčio, apeliantas neinformavo atsakovo, kad perkamas statinys yra laikinas, apeliantas elgėsi nesąžiningai įregistruodamas atsakovui parduotą paviljono dalį kaip nekilnojamąjį daiktą ir savo nuosavybės teises į jį. Tačiau šios aplinkybės neturi nieko bendro su ieškinio teisiniu pagrindu – apeliantas reikalavo iš atsakovo priteisti 75 587,30 Lt nepagrįsto praturtėjimo, o ne sutartiniu pagrindu. Teismo padaryti procesinių teisės normų pažeidimai leidžia pagrįstai abejoti sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu.
2. Teismas, teigdamas, kad apeliantas neįrodė, jog atsakovui buvo žinoma apie nuomos sutartį, ir laikydamas, kad apie nuomos sutartį atsakovas sužinojo tik 2000 m. spalio 23 d., neįsigilino į faktines aplinkybes ir padarė klaidingas išvadas. Objektyviai vertinant, atsakovas negalėjo nežinoti apie nuomos sutartį ir jos sąlygas. Pirma, nuomos sutartis buvo aiškiai nurodyta pirkimo-pardavimo sutartyje. Pirkimo-pardavimo sutarties 2.1 punktas nukreipė ne abstrakčiai į nuomos sutartį, o konkrečiai į šios sutarties 1 punktą, kuriame nustatytos dvi labai svarbios aplinkybės: šaligatvio mėnesio nuomos kaina ir tai, kad šaligatvis suteikiamas naudoti laikino prekybos paviljono įrengimui. Atsakovas derėjosi dėl pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų, todėl jos sudarymo metu žinojo apie nuomos sutartį ir jos sąlygas. Antra, laikotarpiu nuo 1998 m. rugpjūčio mėn. iki 2002 m. gruodžio 4 d. atsakovas kartu su kitais paviljono savininkais dalyvavo civilinėje byloje, kurioje ieškovui buvo reiškiami reikalavimui dėl paviljono teisinės registracijos. Nuomos sutartis buvo pateikta į bylą, todėl ieškovu byloje buvęs atsakovas negalėjo nežinoti apie joje esančią medžiagą. Trečia, atsakovui buvo pateikiamos sąskaitos ir priminimai dėl nuomos mokesčio įmokų pagal nuomos sutartį. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų prieštaravęs dėl sąskaitų ir priminimų įteikimo. Kadangi byloje nagrinėjami daugiau kaip prieš dešimt metų įvykę įvykiai, natūralu, kad nėra išlikę siųstų sąskaitų įteikimą patvirtinantys dokumentai. Ketvirta, 2001 m. birželio mėn. atsakovo ir kitų paviljono savininkų kreipimusi į AB „Lietuvos geležinkeliai“ dėl nuomos sutarties pakeitimo sudarant atskiras šaligatvio nuomos sutartis ir nuomos kainos sumažinimo, atsakovas pripažino savo pareigą mokėti nuomos mokestį ir tai, kad nuomos sutarties turinys jam yra žinomas. Penkta, paviljono bendrasavininkiai visus reikalus, susijusius su paviljono naudojimu, tvarkė bendrai. Kiti bendrasavininkiai mokėjo šaligatvio nuomos mokestį, o dirbdamas tokioje glaudžioje bendruomenėje atsakovas negalėjo nežinoti esminių veiklos paviljone sąlygų. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas, sudarydamas pirkimo-pardavimo sutartį, veikė kaip juridinis asmuo savo verslo interesais. Verslininkui taikomi didesni atidumo ir rūpestingumo standartai, jis turi prisiimti visą neigiamą savo veiklos padarinių riziką, todėl teisiškai reikšmingas yra momentas, kada atsakovas objektyviai privalėjo sužinoti svarbias faktines aplinkybes, o ne kada jas sužinojo. Taigi ieškovas įrodė visas aplinkybes, būtinas nepagrįsto praturtėjimo institutui taikyti: pirma, ieškovas pateikė įrodymus, kad sumokėjo ieškinio sumą AB „Lietuvos geležinkeliai“, antra, atsakovas pripažįsta, kad naudojo paviljono dalį nuo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo apie dešimt metų verslo tikslais, trečia, atsakovas elgiasi nesąžiningai, nes nuo pat pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo jis žinojo apie nuomos sutartį ir jam, kaip paviljono dalies savininkui, tenkančią prievolę mokėti nuomos mokesčio dalį.
3. Teismas nepagrįstai sumažino apeliantui priteistiną sumą už šiukšlių išvežimą. Teismas visiškai nemotyvavo, kodėl apskaičiuojant priteistiną sumą, nebuvo įtraukta 1999 m. lapkričio 30 d. sąskaita, taip pat neaišku, kodėl teismas neįvertino atsakovo kartu su kitais kvitais pateikto 1999 m. kovo 22 d. kvito. Visi atsakovo mokėjimai yra įtraukti į apelianto apskaitą, iš kurios matyti, kad atsakovas iš viso yra sumokėjęs žymiai didesnę sumą už šiukšlių išvežimą nei nurodyta byloje esančiuose kvituose, todėl darytina išvada, kad nurodyti apmokėjimai jau yra išskaičiuoti iš ieškovo reikalaujamos sumos. Jei šiais kvitais norėta įrodyti, kad yra sumokėta daugiau nei apskaityta apelianto, atsakovas privalėjo pateikti visus šiuos mokėjimus patvirtinančius dokumentus, kurių suma viršytų apskaitytą apelianto.
4. Teismo išvada, kad apeliantas apgavo atsakovą dėl nuosavybės teisių į paviljono perdavimo, nes nuosavybės teisės į visą paviljoną įregistruotos apelianto vardu, yra nepagrįsta. Apeliantas niekada neturėjo intereso įregistruoti paviljoną kaip nekilnojamąjį daiktą ir dar savo vardu. Norėdami pasinaudoti susiklosčiusia ydinga praktika laikinų statinių registravimo srityje, paviljono bendrasavininkiai siekė įregistruoti paviljoną kaip nekilnojamąjį daiktą, kad įgytų teisių į valstybinį žemės sklypą, ant kurio stovi paviljonas. Teisinę registraciją apelianto vardu faktiškai atliko vienas iš paviljono bendrasavininkių – UAB „Paverba“ direktorius A. A. . Pastarasis visų bendrasavininkių vardu kreipėsi į apeliantą ir reikalavo suteikti įgaliojimą veikti apelianto vardu, siekiant įregistruoti paviljoną apeliantu vardu, o vėliau, pakeitus paviljono teisinį rėžimą, įforminti paviljono dalių perleidimą notarine tvarka jų savininkams. Apeliantas, norėdamas palaikyti draugiškus santykius su paviljono bendrasavininkiais, įgaliojimą davė. Įregistravus paviljoną Nekilnojamojo turto registre, jo dalys nebuvo perleistos paviljono bendrasavininkiams, nes, pasibaigus nuomos sutarčiai, AB „Lietuvos geležinkeliai“ reikalavimu paviljono disponavimas buvo apribotas Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2008 m. balandžio 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-88-631/2008. Nurodytoje byloje 2008 m. gegužės 22 d. priimtas teismo sprendimas įpareigoti paviljono bendrasavininkius nusikelti paviljoną ir atlaisvinti šaligatvį yra neįvykdomas, nes, paviljonui esant įregistruotam apelianto vardu, antstolis neturi galimybės įpareigoti bendrasavininkius nukelti paviljoną. Tokia situacija gali būti ištaisyta tik panaikinus paviljono kaip nekilnojamojo daikto teisinę registraciją. Dar iki skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo apeliantas kreipėsi į valstybės įmonę „Registrų centras“ dėl registracijos panaikinimo. Teritorinio registratoriaus sprendimas netenkinti apelianto prašymo yra apskųstas centriniam registratoriui.
5. Teismas, vertindamas tas pačias faktines aplinkybes, priėjo prie prieštaringų išvadų. Viena vertus, teismas, vertindamas paviljono kaip nekilnojamojo daikto įregistravimą Nekilnojamojo turto registre, padarė išvadą, kad ieškovas apgavo atsakovą dėl nuosavybės teisės į paviljono dalį perdavimo, t. y. pripažino, kad pagal objektyvius įrodymus paviljonas laikytinas nekilnojamuoju daiktu. Kita vertus, vertindamas tą pačią aplinkybę, teismas pripažino, kad atsakovas suklydo dėl pirkimo-pardavimo sutarties objekto – atsakovas manė perkąs nekilnojamąjį daiktą, o ne laikiną statinį, t. y. pripažindamas, kad atsakovas visgi įsigijo laikiną statinį, teismas paneigė objektyvų paviljono kaip nekilnojamojo daikto teisinį statusą. Be to, teismas vertino, kad ieškinio senaties termino skaičiavimo tikslais atsakovas apie savo teisių pažeidimą sužinojo 2002 m. gruodžio 4 d., kai buvo priimtas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimas dėl paviljono pripažinimo laikinu statiniu. Toks teismo vienodų faktinių aplinkybių įvertinimas prieštarauja įrodymų vertinimo principams.
6. Priešieškinis dėl pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą. Teismas ex officio nustatė atsakovo teisių pažeidimo momentą, nors pastarasis šių aplinkybių neįrodinėjo. Tokiu būdu šalims nebuvo galimybės realizuoti proceso rungtyniškumo principo. Pažymėtina, kad priešieškinis buvo pareikštas tik po to, kai ieškovas kreipėsi į teismą dėl nuomos įmokų priteisimo. Net pripažinus, kad atsakovas apie savo teisių pažeidimą sužinojo 2000 m. ar 2002 m., lieka neaišku, kodėl jis į teismą nesikreipė ištisus aštuonerius metus. Tokie atsakovo veiksmai patvirtina jo nesąžiningumą. Kadangi šią dieną yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, įpareigojantis visus paviljono savininkus nusikelti paviljonus, atsakovui yra neparanku būti paviljono savininku, nes jo eksploatuoti toje pačioje vietoje nebegalės. Teismas taip pat netyrė paviljono savininkų organizuoto veikimo, nors byloje yra jį liudijantys įrodymai. Jie yra itin reikšmingi sprendžiant apie atsakovo sąžiningumą bei tariamo jo teisių pažeidimo momentą. Senaties terminas yra praleistas, atsakovas neprašė jo atnaujinti, todėl priešieškinis negalėjo būti tenkinamas.
7. Priešieškinis iš esmės buvo grindžiamas aplinkybe, kad esą apeliantas apgaulės būdu pasisavino paviljoną ir įsiregistravo jį nuosavybės teise. Apeliantas viso bylos nagrinėjimo metu laikėsi nuoseklios pozicijos dėl paviljono įregistravimo aplinkybių, kurią patvirtina įgaliojimas UAB „Paverba“ direktoriui A. A. . Teismas visų įrodymų kontekste visiškai neįvertino šios faktinės aplinkybės, rėmėsi vien žodinėmis atsakovo prielaidomis apie apelianto apgaulę, todėl padarė klaidingą išvadą dėl viso ieškinio pagrįstumo.
8. Pripažinus pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia, nebuvo galima taikyti absoliučios abišalės restitucijos. Būtina įvertinti, kad atsakovas dešimt metų naudojo paviljoną savo verslo reikmėms ir gavo pajamų. Be to, teismas nesiaiškino restitucijos taikymui svarbių aplinkybių: ar ginčijamas turtas yra išlikęs, ar nėra pagerintas, ar apskritai galima taikyti restituciją natūrą (CK 6.146 str., 6.222 str. 1 d.).
Atsiliepimas
Atsakovas V. J. personalinė įmonė prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime pateikiami tokie argumentai:
1. Teismas padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą, kad atsakovas apie nuomos sutartį nežinojo. Sudarant pirkimo-pardavimo sutartį, atsakovas apie nuomos sutartį informuotas nebuvo, pirkimo-pardavimo sutartyje nuompiniginių mokėjimas nėra aptartas. Pirkimo-pardavimo sutarties 2.1 punktas reiškia vienkartinį, o ne kasmėnesinius mokėjimus. Be to, su šia sutarties sąlyga atsakovas supažindintas nebuvo. Apeliantas niekuomet nesiūlė atsakovui sudaryti kokią nors nuomos sutartį. Atsakovas nei žodžiu, nei veiksmais, ne faktiniu sutarties vykdymu niekada nėra patvirtinęs, kad sutinka mokėti nuomos mokestį. Mano, kad apeliantas, prisiimdamas prievolę pagal nuomos sutartį, veikė savo rizika.
2. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nepagrįsto praturtėjimo institutas negali būti taikomas. Apeliantą su atsakovu siejo tik pirkimo-pardavimo sutartis, kurioje nuomos mokestis nebuvo aptartas. Atsakovas, žinodamas apie nuomos mokestį, nebūtų siekęs įsigyti paviljono dalies. Apelianto nesąžiningumą sudarant pirkimo-pardavimo sutartį įrodo teismo nustatyta aplinkybė, kad apeliantas reikalauti nuomos mokesčio pradėjo tik po to, kai atsakovas jau buvo visiškai atsiskaitęs pagal pirkimo-pardavimo sutartį.
3. Apelianto argumentas, kad paviljonas buvo įregistruotas paties atsakovo įgalioto asmens veiksmais ir atsakovo interesais, yra teisiškai nepagrįstas ir neattinka tikrovės. Atsakovas neįgaliojo jokio asmens atlikti paviljono teisinę registraciją apelianto vardu. Mano, kad apeliantas, įgaliodamas UAB „Paverba“ direktorių jo vardu atlikti paviljono teisinę registraciją, veikė sąmoningai ir turbūt turėjo savo interesų, kurie atsakovui nėra žinomi, tačiau atskleidžia apelianto nesąžiningumą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Byloje nustatyta, kad ieškovas rangos sutartimi, sudaryta 1996 m. spalio 15 d., ir jos 1997 m. sausio 9 d. pakeitimu (toliau – Rangos sutartis) susitarė su Lietuvos verslininkų konfederacijos nariais dėl statybos rangos santykių: ieškovas įsipareigojo pastatyti 8 prekybos vietų paviljoną prie Vilniaus geležinkelio stoties, kiekvienai iš sutarties šalių perduoti po atskirą darbo patalpą, o užsakovai – atsiskaityti už atliktus darbus ir priimti po vieną darbo vietą bendrąja daline nuosavybės teise. Siekiant įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus, ieškovas, atstovaudamas tuos pačius Lietuvos verslininkų darbdavių konfederacijos narius, 1997 m. sausio 9 d. sudarė su AB „Lietuvos geležinkeliai“ nuomos sutartį (toliau – Nuomos sutartis), kurios pagrindu AB „Lietuvos geležinkeliai“ perdavė ieškovui nuomos teise naudotis 140 kv.m. bendrojo ploto atviro tipo statiniu (šaligatviu), esančiu (duomenys neskelbtini). Statinys perduotas naudoti laikino prekybos paviljono įrengimui mokant nustatytą nuomos mokestį ir mokesčius už komunalines paslaugas. Nuomos terminas nustatytas iki 2006 m. gruodžio 31 d., bet ne ilgiau kaip iki išnuomoto statinio įtraukimo į privatizavimo programą. Atsakovas V. J. personalinė įmonė nei Rangos, nei Nuomos sutarčių sudaryme nedalyvavo. 1998 m. gegužės 11 d. tarp ieškovo ir atsakovo V. J. personalinės įmonės buvo sudaryta 1/8 dalies minėto paviljono pirkimo-pardavimo sutartis (toliau – Pirkimo sutartis), kuria atsakovas nusipirko paviljono dalį už 75 555,74 Lt. Nurodyta kaina atsakovui buvo sumokėta.
1. Dėl priešieškinio reikalavimų
Atsakovas V. J. personalinė įmonė prašė pripažinti Pirkimo sutartį negaliojančia ir taikyti restituciją. Šis reikalavimas buvo reiškiamas dviem teisiniais pagrindais. Pirma, atsakovo teigimu, sandoris buvo sudarytas apgaulės įtakoje (1964 m. CK 57 str.; 2001 m. CK 1.91 str.), nes atsakovas neįgijo nuosavybės teisės į paviljono dalį – ją savo vardu įsiregistravo ieškovas, be to, atsakovas visiškai nepagrįstai Nuomos sutarties pagrindu reikalavo mokėti nuomos mokestį. Antra, atsakovo nuomone, įsigyjama paviljono dalis yra nekilnojamasis daiktas, todėl Pirkimo sutartis turėjo būti patvirtinta notariškai. To nepadarius, sandoris negalioja (1964 m. CK 58 str. 3 d., 255 str.; 2001 m. CK 1.74 str. 1 d. 1 p., 1.93 str. 3 d., 6.393 str. 1, 2 d.).
Pirkimo sutarties 2.1 punkte buvo numatyta, kad į paviljono dalies kainą įtraukiamas ir nuomos mokestis pagal Nuomos sutartį. Ieškovo teigimu, ši kainos dalis buvo apskaičiuota įvertinant iki paviljono dalių pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo AB „Lietuvos geležinkeliai“ sumokėtą nuomos mokestį ir jį padalinant paviljono dalis įsigijusiems asmenims (T. 2, b. l. 144). Teisėjų kolegijos vertinimu, daryti vienareikšmę išvadą, kad Pirkimo sutartyje buvo susitarta ne tik dėl vienkartinio nuomos mokesčio kompensavimo, bet ir tolesnio jo mokėjimo, taip pat, kad iš Pirkimo sutarties ieškovas žinojo apie Nuomos sutarties sąlygas, negalima.
Nepaisant nurodyto, byloje esantis 2001 m. birželio mėn. raštas AB „Lietuvos geležinkeliai“ (T. 1, b. l. 61), kurį pasirašė atsakovas ir keli kiti paviljono dalis įgiję asmenys, įrodo, kad atsakovas žinojo apie Nuomos sutarties sąlygas ir siekė, jog su juo būtų sudaryta atskira nuomos sutartis. Atsakovo teiginys, kad raštas buvo surašytas dėl ieškovo raginimo, nėra pagrįstas įrodymais. Žinoti apie Nuomos sutartį atsakovas privalėjo dar ir dėl to, kad 1998-2002 m. laikotarpiu dalyvavo civilinėje byloje prieš ieškovą, o šioje byloje buvo pateikta Nuomos sutarties kopija (c. b. 2²⁸-684/2001, T. 1, b. l. 76-77). Taip pat atsakovas pats neneigė, kad ieškovas nuo pat Pirkimo sutarties sudarymo pradėjo reikalauti mokėti nuomos mokestį pagal Nuomos sutartį (T. 2, b. l. 7). Taigi išdėstyta patvirtina, kad po Pirkimo sutarties sudarymo atsakovas žinojo apie Nuomos sutarties egzistavimą ir jos sąlygas, taip pat siekė, jog nuomos sutartis būtų sudaryta su juo tiesiogiai.
Minėtoje ankstesnėje civilinėje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2002 m. gruodžio 4 d. nutartyje konstatavo, kad paviljonas yra laikinas statinys, kurį leidžiama pastatyti ne ilgiau kaip 5 metams, o AB „Lietuvos geležinkeliai“ išnuomotas statinys galėjo būti naudojamas tik laikino prekybos paviljono įrengimui. Iš to darytina išvada, kad atsakovas žinojo apie įsigyto paviljono dalies naudojimą ribotą terminą. Nepaisant to, jokių pretenzijų ieškovui dėl šios aplinkybės iki pastarasis neužvedė nagrinėjamos bylos atsakovas nereiškė ir toliau naudojosi paviljono dalimi.
Atsakovas byloje akcentavo ieškovo nesąžiningumą, pasireiškusį tuo, kad 2007 m. ieškovas visą paviljoną, įskaitant ir atsakovo įgytą dalį, įregistravo kaip savo nuosavybę (T. 2, b. l. 135, 137). Atsakovo teigimu, nuo šio momento jis suprato, kad atsakovas jį apgavo. Tačiau, kolegijos nuomone, vertinant tokį ieškovo elgesį, būtina atsižvelgti į susiklosčiusias aplinkybes. Byloje esantys įrodymai patvirtina (T. 2, b. l. 148-165), kad dalis paviljono bendrasavininkių reikalavo iš ieškovo, kaip paviljono statytojo, imtis veiksmų pripažįstant paviljoną nekilnojamuoju statiniu, įregistruojant nuosavybės teisę į jį savo vardu, o vėliau įforminti sudarytas paviljono dalių pirkimo-pardavimo sutartis notarine tvarka, kad nuosavybės teisė į šias dalis galėtų būtų įregistruota jas įgijusių asmenų vardu. To pasėkoje ieškovas įregistravo nuosavybės teisę į visą paviljoną savo vardu, tačiau prasidėję ginčai su AB „Lietuvos geležinkeliai“ sustabdė paviljono dalių perregistravimą jas įgijusiems asmenims. Taigi spręsti, kad ieškovas siekė įgyti paviljoną sau, negalima.
Teisėjų kolegijos vertinimu, konstatavus, kad atsakovas po Pirkimo sutarties sudarymo žinojo apie Nuomos sutarties sąlygas ir siekė, jog nuomos sutartis su juo būtų sudaryta tiesiogiai, žinojo apie prekybos paviljono laikinumą, tačiau jokių pretenzijų iki šios bylos užvedimo ieškovui nereiškė, bei pripažinus, kad ieškovas nebuvo nesąžiningas įregistruodamas paviljoną kaip savo nuosavybę, pagrindo pripažinti ieškovą apgavus atsakovą nėra. Tai padarydamas, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus.
1964 m. CK 255 straipsnis nustatė, kad nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis turi būti notariškai patvirtinta ir per tris mėnesius įregistruota atitinkamoje turto registravimo įstaigoje, jeigu įstatymai nenustato kitokio termino; šių taisyklių nesilaikymas nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį darė negaliojančią. Analogišką nuostatą įtvirtino ir 1964 m. CK 58 straipsnio 3 dalis. Minėta, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2002 m. gruodžio 4 d. nutartyje konstatavo, kad ginčo paviljonas yra laikinas statinys. Kasacinis teismas taip pat nurodė, kad pagal tuometį teisinį reguliavimą laikinas statinys neturėjo būti registruojamas viešame registre. Dėl šios priežasties, kolegijos vertinimu, notarinės formos reikalavimas nagrinėjamu atveju neturėjo būti taikomas.
Pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą sandoriai dėl daiktinių teisių perleidimo į nekilnojamąjį turtą turi būti patvirtinti notarine forma, o šios nuostatos nesilaikymas daro sandorį negaliojantį (CK 1.74 str. 1 d. 1 p.). Kita vertus, CK 1.93 straipsnio 4 dalis suteikia teismui teisę pripažinti privaloma notarine tvarka neįformintą sandorį galiojančiu, jeigu viena iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, o antroji šalis vengia sandorį įforminti notarine tvarka. Tokiu būdu siekiam apsaugoti sąžiningos sutarties šalies teises.
Nagrinėjamu atveju atsakovas visą laiką iki buvo įpareigota nukelti paviljoną naudojosi jo dalimi savo komercinėje veikloje. Dėl šios priežasties, teisėjų kolegijos nuomone, net ir pripažinus, kad Pirkimo sutartis turėjo būti įforminta notariškai, sandoris negali būti pripažintas negaliojančiu, šiuo formaliu pagrindu, nes būtų esmingai pažeisti ieškovo interesai ir teisingumo principas (CK 1.3 str. 1 d.).
Apibendrinant išdėstytą, darytina išvada, kad tenkinti priešieškinį atsakovo nurodomais argumentais nėra pagrindo. Pažymėtina, kad šiuo metu kilę ginčai dėl 2007 m. pasikeitusio paviljono teisinio statuso – pripažinimo nekilnojamuoju daiktu – nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.
2. Dėl priešieškinio reikalavimų
2. 1. Dėl nepagrįsto praturtėjimo
Ieškovas reikalauja priteisti 75 587,30 Lt dydžio sumą remdamasis nepagrįsto praturtėjimo institutu (CK 6.242 str.). Ši suma buvo sumokėta AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir atitinka atsakovo įgytai paviljono daliai tenkantį šaligatvio nuomos mokestį (T. 1, b. l. 26-35, 80-86, 88-167; T. 3, b. l. 119-121, 133-263). Aukščiau konstatuotos aplinkybės leidžia spręsti, kad už atsakovą jo įgytai paviljono daliai tenkantį nuomos mokestį sumokėjo ieškovas. Tokiu būdu atsakovas be pagrindo sutaupė, o ieškovas prarado. Turto sutaupymas ir praradimas yra ekvivalentiškas ir tarp jų egzistuoja priežastinis ryšys. Aptariamas atsakovo praturtėjimas neturi teisinio pagrindo. Taip pat negalima pripažinti, kad atsakovo praturtėjimą lėmė paties ieškovo veiksmai, atlikti išimtinai ieškovo interesais ir jo rizika. Taigi galima konstatuoti esant pagrindą taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą ir priteisti ieškovui atsakovo sutaupytą sumą. Priešingos pirmosios instancijos teismo išvados iš esmės buvo paremtos nepagrįstais argumentais dėl atsakovo apgaulės ir ieškovo nesąžiningumo.
Ieškovas taip pat reikalauja priteisti 17 123,29 Lt dydžio palūkanas (T. 1, b. l. 169-172). Jos iš esmės yra siejamos su atsakovo nepagrįstai praturtėta suma 75 587,30 Lt. Pagal CK 6.242 straipsnio 1 dalį be teisinio pagrindo praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovas neįrodė, kad aptariama palūkanų suma taip pat gali būti priskirta prie nepagrįsto atsakovo praturtėjimo (CPK 178 str.). Dėl šios priežasties reikalavimas priteisti palūkanas atmestinas.
Reikalavimas priteisti 3 727,19 Lt skolą už šiukšlių išvežimą grindžiamas Pirkimo sutarties 1 punktu (T. 3, b. l. 101, 133-135). Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad už šiukšlių išvežimą reikalaujama priteisti 3 211,50 Lt. Kaip matyti iš ieškovo pateiktos įsiskolinimo apskaitos, už šiukšlių išvežimą atsakovas yra sumokėjęs daugiau nei teismas sprendė pagal pateiktus mokėjimo kvitus (T. 3, b. l. 130-131, 1335-135), todėl labiau tikėtina, kad pateiktuose kvituose nurodyti mokėjimai jau buvo įvertinti apskaičiuojant šį atsakovo įsiskolinimą (CPK 185 str.). Dėl šios priežasties aptariamas ieškovo reikalavimas tenkintinas visiškai.
Ieškovas turi teisę į 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas (CK 6.37 str. 2 d.). Atsižvelgiant, kad, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, reikalavimas priteisti 3 727,19 Lt skolą už šiukšlių išvežimą išskirtas 2009 m. rugsėjo 2 d. priimtame patikslintame ieškinyje (T. 4, b. l. 101-103), tik nuo šios datos priteistinos ir procesinės palūkanos už tokį įsiskolinimą. Kadangi reikalavimas priteisti 75 587,30 Lt sumą nepagrįstai praturtėjus buvo pareikštas ir priimtas tik 2009 m. kovo 9 d. (T. 3, b. l. 37), būtų teisinga procesines palūkanas už priteistą sumą dėl nepagrįsto praturtėjimo skaičiuoti nuo nurodytos datos. Tokiu būdu procesinės palūkanos už 75 587,30 Lt skaičiuotinos nuo 2009 m. kovo 9 d., o už 3 727,19 Lt sumą – nuo 2009 m. rugsėjo 2 d.
Paviljono dalis buvo įgyta po V. J. personalinės įmonės savininko V. J. ir G. J. santuokos: santuoka sudaryta 1998 m. lapkričio 28 d. (T. 3, b. l. 62), o nuosavybės teisė į paviljono dalį pagal Pirkimo sutarties 1 punktą perėjo po santuokos sudarymo (T. 4, b. l. 133). Ieškovo nuomone, tai reiškia, kad atsakovė už šioje byloje įmonei pareikštus reikalavimus turi atsakyti solidariai. Teisėjų kolegija su tuo nesutinka.
Įmonė buvo įsteigta iki santuokos sudarymo, todėl sutuoktinių bendrąją jungtine nuosavybe pripažintinos tik po santuokos sudarymo iš įmonės veiklos gautos pajamos bei įmonės vertės padidėjimas (CK 3.88 str. 1 d. 4 p.). Pati įmonė nėra bendras sutuoktinių turtas. Priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, įmonės ir jo savininko turtas yra atskirtas (Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymo 8 str.), tačiau savininkas subsidiariai atsako už įmonės prievoles (CK 2.50 str. 4 d.). Atsižvelgiant į tai, kad pati Pirkimo sutartis buvo sudaryta iki santuokos, nėra pagrindo pripažinti, kad ji susijusi su šeimos poreikių tenkinimu ir leidžia preziumuoti solidariąją sutuoktinių atsakomybę (CK 3.109 str. 2 d., 6.6 str. 1 d.). Taigi ieškinio reikalavimai atsakovės atžvilgiu negali būti tenkinami.
Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, netinkamai vertindamas byloje esančius įrodymus, taip pat netinkamai aiškindamas aktualias materialinės teisės normas, iš dalies priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą (CPK 329 str. 1 d., 330 str.). Dėl šios priežasties sprendimas keistinas patenkinant aukščiau išdėstytus ieškovo reikalavimus ir atmetant atsakovo priešieškinį.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Įvertinant ieškovo patenkintų reikalavimų pobūdį ir dalis, taip pat tai, kad priešieškinis buvo atmestas, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovas turi teisę į 3/4 visų savo pagrįstų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 3 str. 1 d., 93, 98 str.).
Ieškovas pirmosios instancijos teisme sumokėjo 2 893,13 Lt dydžio žyminį mokestį (T. 1, b. l. 2, 174; T. 2, b. l. 40-41; T. 3, b. l. 44), taip pat turėjo 8 919,05 Lt dydžio išlaidų teisinei pagalbai apmokėti (T. 3, b. l. 104-108, 112-118). Pažymėtina, kad į šią sumą neįtrauktos sąskaitos, nesusijusios su nagrinėjamu ginču (T. 3, b. l. 109-111).
Ieškovas apeliacinės instancijos teisme sumokėjo 5 160,34 Lt dydžio žyminį mokestį už skundą (T. 4, b. l. 20, 33), taip pat nurodo turėjęs 2 930,40 Lt dydžio išlaidų teisinei pagalbai apmokėti (T. 4, b. l. 87-90). Pažymėtina, kad pateikti įrodymai nepatvirtina, jog 2 341,35 Lt dydžio sąskaita buvo apmokėta (T. 4, b. l. 90), todėl pagrįstomis teisinės pagalbos išlaidomis pripažintina 589,05 Lt suma (CPK 98 str. 1 d.).
Remiantis išdėstytu, pagrįstomis pripažintinos 17 561,57 Lt dydžio bylinėjimosi išlaidas. Ieškovui pagal minėtą proporciją priteistinas 13 171 Lt dydžio jų atlyginimas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2009 m. spalio 15 d. sprendimą pakeisti ir išdėstyti jo rezoliucinę dalį taip:
„Ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „LIETUVOS SPAUDOS“ VILNIAUS AGENTŪROS (į. k. (duomenys neskelbtini)) ieškinį tenkinti iš dalies ir iš atsakovo V. J. personalinės įmonės (į. k. (duomenys neskelbtini)) priteisti:
1) 75 587,30 Lt (septyniasdešimt penkis tūkstančius penkis šimtus aštuoniasdešimt septynis litus ir 30 ct) dėl nepagrįsto praturtėjimo,
2) 3 727,19 Lt (trijų tūkstančių septynių šimtų dvidešimt septynių litų ir 19 ct) dydžio skolą,
3) 6 (šešių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 75 587,30 Lt sumos nuo 2009 m. kovo 9 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo,
4) 6 (šešių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 3 727,19 Lt sumos nuo 2009 m. rugsėjo 2 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
Kitą ieškinio dalį atmesti.
Atsakovo V. J. personalinės įmonės (į. k. (duomenys neskelbtini)) priešieškinį atmesti“.
Priteisti ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „LIETUVOS SPAUDOS“ VILNIAUS AGENTŪRAI (į. k. (duomenys neskelbtini)) iš atsakovo V. J. personalinės įmonės (į. k. (duomenys neskelbtini)) 13 171 Lt (trylika tūkstančių vieną šimtą septyniasdešimt vieną litą) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.