Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Egidijaus Bieliūno,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. lapkričio 30 d. nuosprendžio, kuriuo, tenkinant nuteistojo D. B. apeliacinį skundą, panaikinta Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2006 m. vasario 20 d. apkaltinamojo nuosprendžio dalis ir D. B. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 228 straipsnio 2 dalį bei 181 straipsnio 1 dalį išteisintas, neįrodžius jo dalyvavimo nusikaltimo padaryme ir nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2006 m. vasario 20 d. nuosprendžiu D. B. buvo nuteistas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį ir 181 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo vieneriems metams bausmėmis. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 5 dalimis, šios bausmės subendrintos jas apimant ir paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas vieneriems metams. Taikant BK 75 straipsnio 1 ir 2 dalis, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant nuteistąjį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Šioje byloje nuteistas ir E. A., tačiau kasacinis skundas dėl jo nepaduotas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, ir išteisintojo bei jo gynėjos, prašiusių skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. B. buvo nuteistas už tai, kad, dirbdamas Klaipėdos miesto Vyriausiojo policijos komisariato kriminalinės policijos nusikaltimų tyrimo tarnybos nepilnamečių nusikalstamumo kontrolės skyriaus (toliau – VPK KP NTT NNKS) viršininku, pažeidė Policijos veiklos įstatymo 3 straipsnyje, 4 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 5 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose, 21 straipsnio 1 dalies 2 punkte; 2003 m. balandžio 29 įstatymu Nr. IX–1538 patvirtinto Vidaus tarnybos statuto 3 straipsnio 4 dalies, 9 dalies 2 ir 3 punktuose; 2003 m. gruodžio 18 d. Klaipėdos miesto Vyriausiojo policijos komisariato viršininko įsakymu Nr. V-257 patvirtintos pareigybės charakteristikos IV skyriaus 3 dalyje nustatytus reikalavimus, diskreditavo policijos pareigūno vardą, pažemino policijos autoritetą ir padarė didelę žalą valstybei dalyvaudamas nusikalstamoje veikoje bendrininkų grupe su atliekančiu bausmę Alytaus pataisos namuose E. A., su kuriuo iš UAB „Apsaugos komanda“ Klaipėdos filialo direktoriaus pavaduotojo V. N. prievartavo sumokėti trijų tūkstančių litų išpirką už pavogtų dviejų generatorių bei dviejų vibracinių plokščių grąžinimą ir 2005 m. rugsėjo 8 d. apie 16.50 val. Klaipėdoje Nemuno g. esančioje automobilių aikštelėje per tarpininką, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, iš V. N. paėmė tūkstančio penkių šimtų litų išpirką.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka pagal nuteistųjų skundus, padarė išvadą, jog susitarimo tarp E. A. ir D. B. vykdyti turto prievartavimą nebuvo. Kolegija konstatavo, kad nenustačius D. B. dalyvavimo turto prievartavime negalimas jo nuteisimas ir už piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi. Tokių išvadų pagrindu kolegija panaikino pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio dalį ir D. B. pagal BK 228 straipsnio 2 dalį ir 181 straipsnio 1 dalį išteisino.

Prokuroras skunde nesutinka su Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžio motyvais dėl turto prievartavimo, padaryto bendrininkų grupe, traktavimo: turto prievartavimas veikiant bendrai pasireiškia ne vien išorėje matoma veika, bet ir tapačia tyčia, taigi D. B. ir E. A. turėjo bendrais veiksmais reikalauti perduoti pinigus už pavogtų daiktų grąžinimą. Prokuroro manymu, nebūtina visiems bendrininkams išsakyti reikalavimus, grasinti, imti pinigus, jie gali pasidalinti vaidmenis ir vienas reikalauti pinigų, kitas, būdamas laisvėje, žinodamas, kad reikalavimu jau pasirūpinta, paimti pinigus, kaip ir įvyko šiuo konkrečiu atveju. Išteisinamajame nuosprendyje nurodyta, kad pirmosios instancijos teisme nepaneigta ir negali būti paneigiama D. B. versija dėl E. A. skolos jam. Tokia skola galėjo būti, kadangi D. B. kaip policijos pareigūnas veikė pagal Operatyvinės veiklos įstatymą, turėjo informatorius, kuriuo ir buvo E. A. D. B. kaip vykdytojo vaidmuo nusikaltime neįmanomas, nes nėra jo suinteresuotumo. Prokuroro manymu, jeigu teismas konstatuoja, kad buvo skola, tai buvo ir suinteresuotumas, kitokios išvados būtų prieštaringos ir nelogiškos. Prokuroras pažymi, kad skundžiamame nuosprendyje kartojant D. B. apeliacinio skundo teiginius nurodyta, kad jis, sutikdamas bendrauti ir bendraudamas su E. A., su juo nebendrininkavo, o siekė atgauti skolą. Tai vadinama operatyviniu darbu, tačiau nei D. B., nei teismas nuosprendyje šio darbo nekonkretizavo. Skundžiamame nuosprendyje kaip prielaida nurodyta, jog D. B., kaip policijos pareigūnas, galėjo kažką įtarti. Per akistatą E. A. klausimas D. B., nejaugi šis nesuprato, kad reikalaujama išpirka (T. 2, b. l. 73-78), įvertintas kaip E. A. prisipažinimas. Padaryta nepagrįsta išvada, kad D. B. nežinojo, jog paimdamas iš V. N. pinigus dalyvauja turto prievartavime. Kasatoriaus nuomone, E. A. nusistebėjimą akistatos metu galima suprasti, nes nesuvokiama, kaip policijos pareigūnas, vykdydamas jo, laisvės atėmimo bausmę atliekančio asmens, nurodymus paimti pinigus, nesuprato, kad dalyvauja nusikalstamoje veikoje. Liudytojui A. O. net nekilo jokių abejonių, kokius pinigus ir už ką D. B. buvo paėmęs iš V. N. Išvadą, ar D. B. suprato, kad jis kartu su E. A. prievartauja turtą, galima daryti tik išanalizavus ir įvertinus įrodymų visumą. Apeliacinės instancijos teisme D. B. teigė, kad nesusiejo 2005 m. rugsėjo 1 ir 8 dienų įvykių, nes pirmą kartą buvo kalbama tik apie kažkokius generatorius, o antrą kartą apie vibracines plokštes. Jis nežinojo, jog susitikime dalyvaus tas pats asmuo A. N. D. B. tikino teismą, kad visada informuodavo vadovybę apie atliekamus ir atliktus darbus, tačiau 2005 m. rugsėjo 8 d. nespėjo informuoti. Operatyvinį darbą jis vykdė ir 2005 m. rugsėjo 1 d. susitikime su V. N. bei V. S. Kasatorius nurodo, kad jeigu D. B. rugsėjo 8 d. galėjo ir nespėti informuoti vadovybės apie atliekamus veiksmus, tai pranešti vadovybei apie rugsėjo 1 d. įvykius kaip apie atliktą operatyvinį darbą turėjo pakankamai laiko, tačiau to nepadarė. 2005 m. rugsėjo 9 d. apklaustas kaip įtariamasis D. B. parodė, kad liepė O. P. žiūrėti pagal situaciją ir, jeigu kas, pasitraukti. Jis manė, kad ten jau bus A., kad ten nebus jokių įrengimų ir nieko neįvyks, nes saugos darbuotojai, kaip ir pirmą kartą, reikalaus parodyti įrenginius (T. 2, b. l. 45). D. B. davė šiuos parodymus neverčiamas, parodymai užrašyti būtent taip, kaip jis sakė. Tai patvirtina protokole D. B. padarytas prierašas, kad tokio pobūdžio nusikaltimų išaiškinimas įeina į jo tarnybines pareigas. Apeliacinės instancijos teismui D. B. teigė, kad 2005 m. rugsėjo 8 d. pasiuntė O. P. paimti pinigus ne siekdamas išpirką gauti, o atlikdamas operatyvinį darbą, kurį reglamentuoja Operatyvinės veiklos įstatymas bei specialūs teisės aktai. Apeliacinės instancijos teismas visiškai neįvertino faktinių aplinkybių, kai policijos pareigūnams sulaikius O. P., D. B. neprisistatė kaip policijos pareigūnas, nepaaiškino situacijos, o bandė pasišalinti iš įvykio vietos. Ikiteisminio tyrimo metu 2005 m. spalio 28 d. įtariamuoju apklaustas D. B. tvirtino, kad O. P. nesakė paimti voką ar pinigus, tik liepė pasižiūrėti kas vyksta ir bandyti užmegzti kontaktą. Ši trečia D. B. versija neatitinka 2005 m. rugsėjo 8 d. 16.37 val. užfiksuoto telefoninio pokalbio tarp jo ir O. P. turinio, kurio metu D. B. sako, kad ten reikia į vieną vietą nueiti ir paimti vieną dalyką (T. l, b. l. 89). Išanalizavęs V. N. ir E. A. telefoninius pokalbius, apygardos teismas nuosprendyje teigia, kad D. B. nebuvo numatytas vaidmuo pinigų perdavimo procedūroje, bet nekreipia dėmesio į 2005 m. rugsėjo 8 d. 12.42 val. E. A. SMS žinutę D. B., kad „...tas dar negavo, o jis turi gauti žinutę kad pranešimas gautas gaus tas nuotraukas aš iškart paimsiu pinigus ir bus paduota tau čia 100%...“. Kasatorius kategoriškai teigia, kad D. B. žinojo, jog „tas“ yra V. N., su kuriuo jis buvo susitikęs rugsėjo 1 d., paėmęs 3000 litų ir iš kurio tikėjosi gauti 1500 litų, nes tai patvirtina jau minėti 2005 m. rugsėjo 9 d. D. B. apklausos įtariamuoju parodymai ikiteisminio tyrimo metu (T. 2, b. l. 45). Liudytojai V. N., V. S., A. O. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme teigė, kad D. B. turėjo suprasti ir suprato, kad 3000 litų suma 2005 m. rugsėjo 1 d. jam perduoti kaip išpirka už vogtų daiktų grąžinimą. Liudytojas V. N. dar ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad liepėme D. atiduoti pinigus, pasakėme, kad čia jie mus apgaudinėja, kad nori pinigų, o daiktų nerodo (T. l, b. l. 159-164). Liudytojai V. N. ir V. S. teigė, jog perdavus pinigus D. B., šis telefonu E. A. patvirtino, kad pinigai pas jį, tada E. A. telefonu nurodė V. N. išleisti D. B. su pinigais į miestą, tik tada jis pasakys, kur yra pavogti daiktai. (T. l, b. l. 172-175). Šie parodymai apeliacinėje instancijoje nebuvo įvertinti.

Skunde nurodoma, kad D. B. dar 2005 m. rugsėjo 1 d. žinojo, kur gyvena A. O., ir patvirtino tai pirmosios instancijos teisme ir ikiteisminio tyrimo metu (t.2, b. l. 49-51). Dėl šių priežasčių jo apeliacinio skundo teiginys, kad E. A. jį sąmoningai klaidino, neleido suprasti, kad 2005 m. rugsėjo 1 ir 8 dienos įvykiai susiję, yra neteisingi ir vertintini kaip gynybinė pozicija.

Skunde pažymima, kad teismo išvados turi būti pagrįstos ne tik teisinančių, bet ir kaltinančių įrodymų analize, o apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje paneigiantys kaltinimo argumentus motyvai siauri ir vienpusiški, kaltinantys įrodymai įvertinti atsietai vienas nuo kito, kai kurie iš viso nevertinti arba iškraipyta jų prasmė, tik iš dalies įvykdyti BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, įpareigojančių teismą vertinti įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, reikalavimai. D. B. išteisintas faktiškai atkartojant jo apeliaciniame skunde nurodytus motyvus, laikantis nuomonės, jog jo pateiktas įvykių aprašymas yra teisingas, jo parodymai yra nuoseklūs ir logiški, nepaneigti kitais objektyviais įrodymais.

Apibendrindamas kasatorius daro išvadą, kad Klaipėdos apygardos teismas netinkamai, prieštaringai ir vienpusiškai įvertino įrodymus, kuriais grindžiamas kaltinimas D. B., pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 3 dalies 3 punkto reikalavimus išteisinamajame nuosprendyje nurodyti įrodymų įvertinimo motyvus. Šie pažeidimai laikytini esminiais, nes sukliudė teismui nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisėtą ir pagrįstą nuosprendį. Teismas, išteisindamas D. B. esant jo kaltės įrodymams padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnio 2 dalyje ir 181 straipsnio 1 dalyje, taip pat pažeidė Lietuvos Respublikos BK 2 straipsnio nuostatas, t.y. kalto asmens nepatraukė baudžiamojon atsakomybėn.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasacinio skundo nenagrinėtinų argumentų

Dalis kasaciniame skunde išdėstytų argumentų nesudaro bylos kasacinio nagrinėjimo dalyko ir dėl to jie paliktini nenagrinėti. BPK 376 straipsnio 1 dalis nustato, kad, nagrinėdamas kasacinę bylą, teismas nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Kasacinės instancijos teismas byloje, kurioje priimti skundžiami teismų sprendimai, naujų faktų nenustatinėja, faktinių aplinkybių netiria, įrodymų iš naujo nevertina. Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribas, nenagrinėja tų skundo argumentų, kuriais kasatorius ginčija faktus, savaip aiškina ir vertina buvusius įvykius, nesutinka su Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 30 d. nuosprendyje išdėstytomis išvadomis dėl atskirų faktų. Kasatorius atkreipia dėmesį į E. A. ir D. B. akistatos metu duotus ir skunde cituojamus parodymus, D. B. parodymus apklausiant jį įtariamuoju, taip pat apeliacinės instancijos teisme, juos vertina, cituoja E. A. siųstą SMS žinutę, duoda jos turinio interpretaciją, vertina liudytojų V. N., V. S., A. O. parodymus ir kt. Tai ne teisės taikymo šioje byloje, bet faktų sritis, kurioje savo kompetenciją atlikti tyrimą, įvertinti įrodymus, jų pagrindu padaryti išvadas įgyvendino bylą išnagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai.

Dėl kasacinio skundo ribų ir jame suformuluoto prašymo

Kasatorius Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 30 d. nuosprendį skundžia tik dėl D. B. Skunde nurodoma, kad šis nuosprendis dėl E. A. yra teisėtas ir pagrįstas, todėl neskundžiamas. Kasatoriaus argumentų visuma rodo, kad iš esmės yra pritariama pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadoms dėl D. B. kaltės padarius nusikaltimus. Vis dėlto prašoma, panaikinus apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, ne palikti galioti apkaltinamąjį pirmosios instancijos teismo nuosprendį, bet grąžinti bylą naujam apeliaciniam nagrinėjimui. Šioje baudžiamojoje byloje apeliacinius skundus, kuriuose pateikti argumentai yra susiję su tais pačiais faktais, tačiau orientuojami į visiškai skirtingą jų vertinimą, padavė tik nuteistieji E. A. ir D. B. Abu apeliaciniai skundai savo turiniu neatsiejami vienas nuo kito. Nuteistasis E. A. apeliaciniame skunde teigia, kad į nusikaltimą jį įtraukė būtent D. B. Todėl kasaciniame skunde esantis įrašas, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis dėl E. A. nėra skundžiamas, ir kartu išdėstytas prašymas perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka rodo, jog kasatoriaus pozicija yra prieštaringa, nes tenkinant prašymą reikėtų naikinti ir tą nuosprendžio dalį, kuri neskundžiama. Kitaip tariant, nors pritariama šioje byloje priimtam pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui, tačiau kažkodėl siekiama, kad šis nuosprendis būtų dar kartą patikrintas, taip pat ir pagal apelianto D. B. skundą, su kurio argumentais ir jų vertinimu apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje kasatorius nesutinka. Teisės požiūriu tokie surašyto skundo prieštaringumai kasatoriaus poziciją susilpnina.

Dėl BPK nuostatų taikymo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka

Kasaciniame skunde nurodoma, kad Klaipėdos apygardos teismas, nagrinėdamas bylą ir priimdamas 2006 m. lapkričio 30 d. nuosprendį, padarė BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 305 straipsnio 3 dalies 3 punkto reikalavimų pažeidimus. Pažeistos nuostatos, kad įrodymus privalu įvertinti pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, išdėstant įrodymų įvertinimo motyvus. Kasatoriaus nuomone, išteisinamajame nuosprendyje netinkamai išspręsti bendrininkavimo klausimai, netinkamai įvertintas D. B. kaip pareigūno gebėjimas suvokti, kad daroma nusikalstama veika ir jo suinteresuotumas šią veiką daryti, taip pat versijos apie E. A. klaidinančius veiksmus, D. B. parodymų nenuoseklumas, didelės žalos valstybei padarymas.

Byla apeliacinės instancijos teisme patikrinama tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Taip pat patikrinama, ar nėra padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismas į skundų argumentus įsigilino, nagrinėdamas bylą nutarė atlikti papildomus tyrimo veiksmus, kas ir buvo padaryta. Teismo posėdyje buvo atliktas įrodymų tyrimas.

Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje visais bylai svarbiais aspektais, kurie buvo iškelti apeliaciniuose skunduose, o vėliau pakartoti ir kasaciniame skunde, pasisakyta. Sprendimas pagrįstas motyvuotomis išvadomis. BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos dėl apeliacinio skundo išnagrinėjimo apimties reikalauja, kad teismas išdėstytų motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. Tai nereiškia būtinybės pateikti detalų atsakymą į kiekvieną skundo argumentą. Šiuo konkrečiu atveju Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija tokio reikalavimo, įtvirtinto baudžiamojo proceso įstatyme, nepažeidė ir nuo nusistovėjusios teismų praktikos nagrinėjant bylas apeliacine tvarka nenukrypo. D. B. kaltės klausimas apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išskirtas specialiai, dėl jo pasisakyta plačiai ir argumentuotai. Konstatuota, kad byloje nėra pakankamai įrodymų, patvirtinančių bendrą D. B. ir E. A. tyčią prievartauti turtą: tai yra abiejų šių asmenų suvokimo, kad savo bendrais veiksmais, neturėdami teisėto pagrindo, jie verčia kitą asmenį perduoti svetimą turtą ir nori taip veikti. Tokią išvadą, paneigiančią D. B. ir E. A. bendrininkavimą, teismas išsamiai motyvavo ištirtų nuteistojo E. A., liudytojų A. P., A. O., V. N., V. S., D. B., paties D. B. parodymų, telefoninių pokalbių tarp D. B. ir E. A. turinio analize, įvertinęs šių įrodymų visetą. Apsvarsčius D. B. kaip pareigūno elgesį padaryta logiška išvada, kad, nenustačius D. B. dalyvavimo turto prievartavime, nėra pagrindo ir jo atsakomybei pagal BK 228 straipsnio 2 dalį.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą atmesti.