Panevėžio apygardos teismo nutartis

Teisėja Jolanta Gasparavičienė Adm. teisės pažeidimo byla Nr. ATP-408-366/2013

2013 m. rugsėjo 30 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Sigitas Bagdonavičius, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinėn atsakomybėn patraukto S. M. apeliacinį skundą dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2013-07-24 nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nutarimu S. M. buvo paskirta administracinė nuobauda - transporto priemonės atėmimas trejiems metams su transporto priemonės konfiskavimu - už pažeidimo, numatyto ATPK 130² str., padarymą.

ATPK 130² str. įtvirtinta, kad transporto priemonių vairavimas neblaivių arba apsvaigusių nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų vairuotojų, kai asmeniui buvo paskirta administracinė nuobauda už šio kodekso 126 str. pirmojoje, ketvirtojoje ir penktojoje dalyse, 127 str. trečiojoje dalyje, 129 str. numatytus pažeidimus, - užtraukia vairuotojams teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo trejų iki ketverių metų su transporto priemonės konfiskavimu, teisės vairuoti transporto priemones neturintiems asmenims - administracinį areštą nuo dvidešimties iki trisdešimties parų su transporto priemonės konfiskavimu, o teisės vairuoti transporto priemones neturintiems asmenims, kuriems administracinis areštas negali būti skiriamas, - baudą nuo keturių tūkstančių iki penkių tūkstančių penkių šimtų litų su transporto priemonės konfiskavimu. Šiuo atveju transporto priemonės konfiskavimas, numatytas straipsnio sankcijoje kaip privaloma, o ne alternatyvi administracinė nuobauda.

2006 m. gegužės 12 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 452 patvirtintų Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo taisyklių (toliau - Taisyklės) 4 p. nustatyta, kad asmenų neblaivumo (girtumo) nustatymas atliekamas tikrinimo arba medicininės apžiūros būdu. Tikrinimas – tai policijos pareigūnų veiksmai, kai specialiosiomis techninėmis priemonėmis, kurių metrologinė patikra atlikta teisės aktų nustatyta tvarka, nustatoma, ar transporto priemonės vairuotojas yra neblaivus (girtas). Neblaivumas (girtumas) – tai asmens, apsvaigusio nuo alkoholio, būsena, kai alkoholio koncentracija biologinėse organizmo terpėse - iškvėptame ore, kraujyje, šlapime, seilėse ar kituose organizmo skysčiuose viršija įstatymuose ar šių Taisyklių 3 p. nustatytą maksimalią leistiną normą. Nagrinėjamu atveju S. M. neblaivumas buvo nustatytas tikrinimo būdu, t. y. policijos pareigūnams apeliantą patikrinus alkotesteriu. Kaip matyti iš S. M. apeliacinio skundo turinio, jis neneigia alkotesterio parodymų, tačiau mano, jog dėl to, kad iš jo laiku nebuvo paimtas kraujo tyrimas, kalti yra policijos pareigūnai, kurie jam nepaaiškino, kur jis turi kreiptis dėl kraujo tyrimo atlikimo, todėl kai jis pats išsiaiškino, kur turi nuvykti ir nuvyko į psichikos sveikatos centrą, buvo paėjusi daugiau kaip valanda laiko ir gydytojas iš jo kraujo tyrimo nebeėmė. Apeliantas nurodo, kad jeigu būtų patikrintas jo kraujas, alkoholio jame nebūtų rasta, nes jis alkoholį buvo vartojęs tik iš vakaro, tą dieną vartojo vaistus spiritiniu užpilu. Pažymėtina, kad paminėtų Taisyklių 10 p. numato, jog policijos pareigūnai transporto priemonės vairuotoją, įtariamą nusikalstamos veikos padarymu, įtariamą esant apsvaigusį arba kai objektyviai neįmanoma atlikti įtariamo neblaivumu (girtumu) transporto priemonės vairuotojo tikrinimo, nedelsdami, bet ne vėliau kaip per 1 valandą nuo pranešimo apie nušalinimą nuo transporto priemonės vairavimo, įvykio apžiūros protokolo ar laikino sulaikymo įtariamos nusikalstamos veikos padarymo vietoje protokolo surašymo išrašo transporto priemonės vairuotojo siuntimą ir pristato transporto priemonės vairuotoją į asmens sveikatos priežiūros įstaigą atlikti medicininės apžiūros. Šiuo atveju tokių aplinkybių nebuvo, todėl policijos pareigūnai pristatyti S. M. į asmens sveikatos priežiūros įstaigą neprivalėjo. Tačiau minėtų Taisyklių 27 p. numato, jog, jeigu asmuo nesutinka tikrintis, atsisako medicininės apžiūros ar nesutinka su medicininės apžiūros, atliktos policijos ar inspekcijos, ikiteisminio tyrimo įstaigų, prokuratūros, teismo, darbdavio ir kitų Lietuvos Respublikos įstatymų įgaliotų subjektų siuntimu, rezultatais, jis gali pats kreiptis į asmens sveikatos priežiūros įstaigą, prašydamas jo lėšomis atlikti medicininę apžiūrą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad nurodytose Taisyklėse nėra numatytas konkretus laiko tarpas, per kurį asmuo turėtų atvykti į asmens sveikatos priežiūros įstaigą, tačiau nuolat aiškinant minėtų Taisyklių nuostatas, galima padaryti išvadą, kad asmuo turėtų į tokią įstaigą kreiptis netrukus po to, kai išvyksta ar yra paleidžiamas iš institucijos, kurioje nesutiko tikrintis neblaivumo arba nesutiko su jam nustatytu neblaivumu. Kartu pažymėtina ir tai, kad teismui asmens neblaivumo laipsnis svarbus tik toks, koks jis buvo vairavimo metu, todėl savo iniciatyva atlikto kraujo tyrimo rezultatai patys savaime nenuneigia testavimo techninėmis priemonėmis duomenų, jie teismui yra neprivalomi ir turi būti vertinami pagal tas pačias taisykles kaip ir kiti įrodymai (žr. administracinės bylos Nr. N444-344/2008, N444-1452/2009, N261-3165/2009). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, jog laikas, kada atliekama medicininė apžiūra, yra reikšmingas nustatant, ar asmuo buvo neblaivus tam tikru momentu, nes laikui bėgant alkoholio kiekis atitinkamose organizmo terpėse dėl natūralių procesų, vykstančių žmogaus organizme, paprastai mažėja, be to, asmuo iki medicininės apžiūros atlikimo gali imtis specialių priemonių alkoholio kiekiui organizmo terpėse dirbtinai sumažinti. Medicininės apžiūros metu, kuri atliekama praėjus tam tikram laikui po reikšmingo įvykio, nustatytas neblaivumo laipsnis paprastai neatspindi to laipsnio, kuris buvo prieš tam tikrą laiko tarpą (žr. administracinė byla N62-3686/2008).

Taigi iš aptartų teisės normų seka, kad apeliantui pačiam savo lėšomis kreipiantis į medicininę įstaigą dėl kraujo tyrimo atlikimo, šis tyrimas jam turėjo būti atliktas, nežiūrint į tai, kada jis nuvyko į medicininę įstaigą. Apeliantas, tvirtindamas, kad jis dėl kraujo tyrimo atlikimo kreipėsi net į kelias medicinines įstaigas (ligoninę ir psichikos sveikatos centrą), tačiau iš jo kraujas nebuvo paimtas, nes jis nuvyko per vėlai (praėjus daugiau kaip valandai laiko nuo policijos pareigūnų patikrinimo), nepateikė jokių šiuos jo skundo teiginius patvirtinančių objektyvių įrodymų, tokių įrodymų nėra ir teismui pateiktoje medžiagoje. Tuo tarpu byloje nėra duomenų, kurie leistų suabejoti alkotesterio parodymų teisėtumu, kaip minėta, alkotesterio parodymų neginčija ir pats apeliantas. Kadangi S. M. girtumas buvo nustatytas vienu iš dviejų leidžiamų būdų, todėl aplinkybė, kad apeliantas automobilį vairavo neblaivus, laikytina visiškai įrodyta. Pažymėtina ir tai, kad ATPK 130² str., skirtingai nei ATPK 126 str., atsakomybė yra numatyta už transporto priemonių vairavimą būnant neblaiviam, neatsižvelgiant į tai, koks neblaivumo laipsnis yra nustatytas. Todėl šiuo atveju svarbu ne kiek tiksliai promilių buvo nustatyta, bet tai, jog buvo nustatyta, kad S. M. yra neblaivus ir negali vairuoti, kas yra pakankamas pagrindas atsakomybei pagal ATPK 130² str. atsirasti. Apelianto skundo teiginiai, kad jis alkoholį buvo vartojęs tik iš vakaro, tą dieną vartojo vaistus spiritiniu užpilu, šiuo atveju nepaneigia fakto, kad S. M. policijos pareigūnų patikrinimo metu automobilį vairavo neblaivus ir nešalina jo atsakomybės.

Apeliaciniame skunde taip pat keliamas paskirtos administracinės nuobaudos individualizavimo klausimas, prašoma netaikyti transporto priemonės konfiskavimo bei skirti trumpesnį teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminą.

ATPK 30 str. 1 d. įtvirtina, jog nuobauda už administracinį teisės pažeidimą skiriama norminio akto, numatančio atsakomybę už padarytą teisės pažeidimą, nustatytose ribose, tiksliai laikantis šio kodekso ir kitų aktų dėl administracinių teisės pažeidimų. Nagrinėjamu atveju S. M. buvo paskirta sankcijoje už padarytą pažeidimą numatyta minimali pagrindinė nuobauda – teisės vairuoti transporto priemones atėmimas trejiems metams ir papildoma nuobauda - daikto, kuris buvo administracinio teisės pažeidimo padarymo įrankis (automobilio), konfiskavimas (ATPK 21 str. 1 d. 3, 5 p., 22 str.).

Pagal byloje nustatytas aplinkybes apylinkės teismas teisingai taikė ir aiškino ATPK 26 str. 1 d. ir 130² str. nuostatas. ATPK 26 str. 1 d. nustatyta, kad daikto, kuris buvo administracinio teisės pažeidimo padarymo įrankis arba tiesioginis objektas, konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinis šio daikto pavertimas valstybės nuosavybe. Konfiskuojamas gali būti tik daiktas, kuris yra pažeidėjo nuosavybė, išskyrus daiktą, kuris buvo administracinio teisės pažeidimo padarymo įrankis arba tiesioginis objektas padarant administracinį teisės pažeidimą, šio kodekso straipsniuose, tarp kurių nurodytas ir ATPK 130² str., numatytų administracinių teisės pažeidimų bylose. Taigi nubaudus asmenį pagal ATPK 130² str., daiktas, kuris buvo pažeidimo padarymo įrankis, konfiskuojamas nepriklausomai nuo to, kieno nuosavybė jis yra. Pagal administracinių teismų praktiką transporto priemonės konfiskavimas už ATPK 130² str. pažeidimą gali būti netaikomas ir yra galimas ATPK 30¹ str. nuostatų taikymas, kai nustatoma išskirtinė situacija, leidžianti daryti išvadą, jog automobilio savininkas nėra atsakingas už jo nuosavybės panaudojimą pažeidimo padarymo metu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. N575-3213/2010). Nagrinėjamu atveju buvo konfiskuotas automobilis „VW PASSAT“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuris pažeidimo padarymo metu buvo apelianto nuosavybė, t. y. jis buvo teisėtas šios transporto priemonės valdytojas (naudotojas) ir atsakingas už savo nuosavybės panaudojimą pažeidimo padarymo metu. Todėl nėra jokio pagrindo taikyti ATPK 30¹ str. nuostatų ir nekonfiskuoti automobilio. Pažeidimo padarymo įrankio (transporto priemonės) konfiskavimas pripažintinas proporcinga administracine nuobauda esant padarytiems tam tikriems ATPK numatytiems pažeidimams, toks nuosavybės teisių ribojimas atitinka visuomenės siekiamus visuotinai svarbius tikslus ir negali būti laikomas priemone, kuri varžo asmens teises labiau negu reikia, kad šie tikslai būtų pasiekti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. N575-1742/2008). Apeliantas prašymą nekonfiskuoti jam priklausančio automobilio grindžia tuo, kad jis jam reikalingas pačiam nuvykti pas gydytojus (yra neįgalus ir serga onkologine liga), taip pat pasirūpinti nuolatinės priežiūros poreikį turinčia motina bei žmonai dėl jos darbo pobūdžio (po seniūnijas išvežioja pensijas). Tačiau, kaip jau minėta, šios aplinkybės nesudaro pagrindo taikant ATPK 30¹ str. nekonfiskuoti automobilio. Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. balandžio 8 d. nutarime „Dėl ATPK 26 straipsnio 1 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatavo, kad atsižvelgiant į saugomų visuomeninių santykių reikšmę administracinio teisės pažeidimo padarymo įrankio ar tiesioginio objekto konfiskavimas administracinių teisės pažeidimų bylose neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad nuosavybės teisė yra prigimtinė žmogaus teisė, ginama įstatymo, tačiau ji nėra absoliuti. Vienas iš nuosavybės teises ribojančių požymių yra draudimas panaudoti turtą taip, kad kitiems asmenims ar visuomenei dėl to būtų padaryta žalos.

Kaip jau minėta, apeliantas prašo jam skirti trumpesnį teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminą, kuris šiuo atveju taip pat būtų galimas tik taikant ATPK 30¹ str. nuostatas. ATPK 30¹ str. 1 d. nustatyta, kad organas (pareigūnas), nagrinėjantis administracinės teisės pažeidimų bylas, atsižvelgdamas į aplinkybes, nurodytas šio kodekso 30 str. 2 d., taip pat į šio kodekso 31 str. nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, gali paskirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl nuobaudos sušvelninimo, yra ne kartą konstatavęs, kad administracinė nuobauda, vadovaujantis ATPK 30¹ str. nustatytomis taisyklėmis, gali būti švelninama tik kai nustatomas kompleksas faktinių duomenų, bylojančių asmens, kurio atžvilgiu taikomos administracinio poveikio priemonės, naudai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. N1-1396/2007, N17-103/2007, N444-3132/2010).

Apygardos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, konstatuoja, kad tokių aplinkybių šioje byloje nėra. Pažymėtina, kad neblaivaus asmens vairavimas transporto priemonės priskiriamas prie šiurkščių ir vienu iš pavojingiausių administracinių teisės pažeidimų, keliantis pavojų ne tik transporto eismo saugumui, bet ir žmonių gyvybei bei sveikatai. Be to, S. M. transporto priemonę būdamas neblaivus vairavo pakartotinai, kai jam jau buvo paskirta administracinė nuobauda pagal ATPK 126 str. 1 d. Būtent siekiant prevencinio tikslo, t. y. užkirsti kelią atsirasti neigiamiems padariniams eismo dalyvių, jų turto atžvilgiu, įstatymų leidėjas įtvirtino griežtas administracines nuobaudas už šio teisės pažeidimo padarymą, tarp jų ir privalomą transporto priemonės konfiskavimą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad aptariamą pažeidimą apeliantas padarė nepraėjus nė mėnesiui po to (2013-05-13), kai jam sutrumpinus specialiosios teisės – teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminą, ši teisė buvo sugrąžinta (2013-04-16). Iš pažymos apie asmens baustumą matyti, kad S. M., 2013-04-14 būdamas neblaivus, kai jam nustatytas lengvas girtumas (1,01 promilės), vairavo dviratį, už ką jam 2013-04-17 buvo paskirta administracinė nuobauda – 150 Lt bauda. Šios aplinkybės neigiamai apibūdina apelianto asmenybę ir akivaizdžiai rodo, kad asmuo išvadų nepadarė, o jam taikytos poveikio priemonės nebuvo efektyvios, nuobaudos tikslai akivaizdžiai nepasiekti. Apeliantas ir toliau akivaizdžiai ignoruoja visuomenėje nustatytas elgesio taisykles, lengvabūdiškai elgiasi bei nedaro išvadų toliau šiurkščiai pažeidinėdamas taisykles ir keldamas pavojų eismo saugumui. Apeliantas prašo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis iš esmės pripažįsta savo kaltę, t. y. pripažįsta, kad prieš vairuodamas vartojo vaistus spiritiniu užpilu bei iš vakaro gėrė alkoholio, tačiau, jo teigimu, jis nesitikėjo, kad dėl to jam gali būti nustatytas neblaivumas, vairavo tik dėl to, kad nesijautė neblaivus. Be to, S. M. įsitikinimu, jeigu būtų patikrintas jo kraujas, alkoholio jame nebūtų rasta, nes jis alkoholį buvo vartojęs tik iš vakaro, tą dieną vartojo vaistus spiritiniu užpilu. Taigi apeliantas bando įtikinti teismą, jog jam girtumas buvo nustatytas ne dėl vartoto alkoholio, o dėl ryte išgertų vaistų spiritiniu užpilu, t. y. S. M. iš esmės neigia buvęs apsvaigęs nuo alkoholio. Tačiau įvertinęs S. M. nustatytą girtumą (0,77 promilės) aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, kad apeliantui girtumas buvo nustatytas ne dėl ko kito, o kaip tik dėl vartoto alkoholio (nebent S. M. vaistų spiritiniu užpilu aptariamą dieną buvo suvartojęs labai didelį kiekį, tačiau pats apeliantas tokių aplinkybių nenurodė). Be to, kad nuo vaistų alkotesteris girtumo nerodo ir kad vaistai neturi jokios įtakos alkotesterio parodymams, teismo posėdžio metu nurodė kaip liudytojai apklausti policijos pareigūnai L. S. ir M. P.. L. S. teigimu, jeigu vaistuose būtų dėta alkoholio, spirito, alkotesteris parodytų tik 0,001 promilės girtumą. Apeliantas nepateikė jokių įrodymų, leidžiančių suabejoti šiais liudytojų parodymais, todėl jais netikėti aukštesnės instancijos teismas neturi jokio pagrindo. Taigi atsižvelgęs į paminėtas aplinkybes aukštesnės instancijos teismas apelianto skundo teiginius, kad jam girtumas buvo nustatytas ne dėl vartoto alkoholio, o dėl vaistų spiritiniu užpilu, laiko tik kaip siekimu išvengti atsakomybės ir daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo pripažinti apelianto atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis pripažįsta savo kaltę. Be to, pažymėtina, kad atsakomybę lengvinančių aplinkybių nustatymas turi reikšmės tik parenkant administracines nuobaudas sankcijos už padarytą teisės pažeidimą ribose, tačiau nėra pagrindas taikant ATPK 30¹ str. švelninti administracinę nuobaudą. Kaip jau minėta, nagrinėjamu atveju apeliantui skundžiamu nutarimu paskirta sankcijoje už padarytą pažeidimą numatyta minimali administracinė nuobauda – teisės vairuoti transporto priemonės atėmimas trejiems metams, todėl net ir pripažinus apelianto prašomą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, tai nesudarytų pagrindo jam taikant ATPK 30¹ str. švelninti ir taip už aptariamo pažeidimo padarymą paskirtą švelnią administracinę nuobaudą.

Apygardos teismas pabrėžia, kad administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, kuri skiriama administracinį teisės pažeidimą padariusiems asmenims nubausti bei siekiant auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų (ATPK 20 str.). Taigi administracine nuobauda siekiama ir nubaudimo, ir prevencinių tikslų. Įstatymas aukščiau iškelia visuomenės interesą, taikant prevencines priemones ir pažeidėjo nubaudimą, užtikrinti nepriekaištingą teisės aktų laikymąsi, o ne asmens, įvykdžiusio teisės pažeidimą, asmeninį ar jo šeimos interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su įvykdytu pažeidimu. Taigi S. M., dar prieš sėsdamas prie automobilio vairo neblaivus, turėjo numatyti galimas pasekmes, kilsiančias tiek jam, tiek ir jo artimųjų ratui dėl pažeidimo darymo, todėl ir turi prisiimti neigiamas tokio veikimo pasekmes. Nors apeliantas ir žinojo, kad jam teisė vairuoti transporto priemones yra reikalinga pačiam nuvykti pas gydytojus, lankyti bei rūpintis nuolatinės priežiūros poreikį turinčia motina, tačiau to nepaisė ir sėdo prie automobilio vairo neblaivus. Todėl vien tik simbolinės, administracinėn atsakomybėn patraukto asmens pageidavimus tenkinančios nuobaudos paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų administracinei nuobaudai keliamų tikslų. Skiriama nuobauda turėtų nubausti teisės pažeidėją, sukelti teisės pažeidėjui atitinkamas neigiamas pasekmes. Tokių pasekmių atsiradimas pats savaime neturėtų būti laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą nuobaudą, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas. Taigi atsižvelgęs į pirmiau aptartas aplinkybes aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, kad nėra pagrindo S. M. paskirtos pagrindinės nuobaudos – specialiosios teisės atėmimo švelninti taikant išimtines ATPK 30¹ str. nuostatas.

Taigi įvertinęs byloje surinktas bei pirmiau aptartas aplinkybes aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, konfiskuodamas pažeidėjui priklausantį automobilį, ATPK nuostatas pritaikė tinkamai, administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui paskirta nuobauda nėra per griežta, atitinka padaryto administracinio teisės pažeidimo pobūdį, pavojingumo laipsnį, pažeidėjo asmenybę, teisingumo ir protingumo kriterijus. Todėl pagal byloje nustatytas aplinkybes nėra jokio teisinio pagrindo keisti teismo sprendimą.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Anykščių rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 24 d. nutarimą palikti nepakeistą ir S. M. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.