Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Alvydo Pikelio ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. B. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 22 d. nutarties.

Kėdainių rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 18 d. nuosprendžiu M. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams ir dešimčiai mėnesių.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartimi M. B. apeliacinis skundas atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. B. nuteistas už tai, kad jis 2010 m. sausio 14 d. apie 1 val. iš kiemo, esančio (duomenys neskelbtini), pagrobė 1000 Lt vertės K. R. priklausantį automobilį „VW Golf“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarime Nr. 53 „Dėl teis­mų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme" nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą teismo posėdyje, ne tik gali (BPK 324 straipsnio 6 dalis), bet ir privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai (pvz., neištyrė esminių bylos aplin­kybių, nepašalino prieštaravimų tarp ištirtų įrodymų ir pan.), tačiau Panevėžio apygardos teismas, nagrinėdamas jo apeliacinį skundą, neatliko įrodymų tyrimo, skundą išnagrinėjo neišsamiai, pasisakė ne dėl visų apeliacinio skundo argumentų, o kitus argumentus atmetė remdamasis ne įrodymais, o spėjimais ir prielaidomis. Šis teismas nurodė, kad jo kaltė įrodyta specialisto išvada, kurioje konstatuota, kad ant iš įvykio vietos paimtos kepurės rastų žmogaus biologinių pėdsakų genotipas sutampa su jo genotipu. Tačiau šioje išvadoje, be kita ko, nurodyta, kad ant tos kepurės rasta ne mažiau nei dviejų asmenų biologinių pėdsakų. Aiškus ir identifikuotinas buvo tik jo genotipas ir tai, teismo nuomone, leidžia daryti išvadą, kad būtent jo pėdsakų, užgožiančių kažkokio kito asmens biologinius pėdsakus, identifikavimas patvirtina, kad jis paskutinis dėvėjo tą kepurę. Tokios teismo išvados paremtos ne objektyviais įrodymais, o spėjimais ir prielaidomis. Specialisto išvadoje nurodyta, kad nustatyti kito žmogaus genotipą nepakanka rasto DNR kiekio. Tačiau, dėl kokių priežasčių kito asmens DNR kiekio rasta nepakankamai, išvadoje nenurodyta. Tai galėtų paaiškinti tik specialistas, atlikęs šį tyrimą. Tuo labiau kad teismo daromas prielaidas paneigia kita byloje esanti odorologinė specialisto išvada, jog kvapo pėdsake, paimtame nuo medžiaginės kepurės, yra ne tik jo, bet ir kito asmens (A. R.) kvapo. Į šią aplinkybę apeliacinės instancijos teismas tinkamai neatsižvelgė ir nepagrįstai konstatavo, kad A. R. kvapo nustatymas ant automobilio “VW Golf” (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priekinių dešinės bei kairės pusių sėdynių ir, tikėtina, ant įvykio vietoje rastos kepurės jo dalyvavimo pagrobiant kaltinime nurodytą automobilį nepaneigia. Tokią išvadą teismas padarė vertindamas kiekvieną įrodymą atskirai, jų tarpusavyje nelygindamas, nesiremdamas įrodymų visetu, kaip to reikalauja procesinis įstatymas ( BPK 20 straipsnis.). Tokias teismo išvadas visiškai paneigia liudytojų V. B. ir M. V. parodymai, kad antras asmuo vogtame automobilyje atsirado vėliau (jau stebint jį šiems dviem liudytojams), jis išlipo iš automobilio „Seat Toledo" ir atsisėdo į vogto automobilio „VW Golf” priekinę keleivio sėdynę. Todėl darytina prielaida, kad automobilio vagystę įvykdė tik vienas asmuo, ir labai svarbu nustatyti, kiekvieno su šiuo įvykiu susijusio asmens vaidmenį nusikalstamoje veikoje. Be to, apygardos teismas nepagrįstai nurodė, kad jo kaltę patvirtina tai, jog pats prisipažino, jog įvykio vietoje rasta kepurė kažkada priklausė jam. Tokių parodymų byloje nėra ir tai rodo, kad apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo neišsamiai ir šališkai, turėdamas išankstinę nuostatą.

Teismas išsamiai neatsakė ir į apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, kad, pagal kaip liudytojų apklaustų policijos darbuotojų M. V. ir V. B. parodymus, asmuo, kuris bėgdamas nuo pareigūnų pametė kepurę, išlipo iš automobilio per priekines vairuotojo pusės dureles, o pagal odorologinę specialisto išvadą, iš automobilio nuo dešinės pusės priekinės sėdynės paimtas kvapas yra jo ir kad tikėtina, jog jo kvapas yra kvapo pėdsake, paimtame nuo automobilio kairės pusės priekinės sėdynės. Jei kepurę pametė jis, lieka neaišku, kodėl specialisto išvadoje nuo vairuotojo sėdynės paimtas kvapas tik tikėtina, kad yra jo, o būtent nuo keleivio sėdynės paimtas kvapas pagal specialisto išvadą kategoriškai priklauso jam. Nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teismas turėjo pašalinti šiuos jo apeliaciniame skunde nurodytus prieštaravimus, atlikti įrodymų tyrimą ir apklausti išvadas pateikusį specialistą (BPK 324 straipsnio 6 dalis). Vietoj to teismas šią specialisto išvadą nepagrįstai vertino kaip patikimą jo kaltės įrodymą konstatuodamas, kad „odorologinio tyrimo išvada įrodymų liečiamumo plotmėje dalinai patvirtina M. B. įvykdžius inkriminuotą vagystę", pažymėjo, kad jis negalėjo argumentuotai paaiškinti savo kvapo atsiradimo pagrobtame automobilyje aplinkybių.

Teismų praktikoje odorologinė specialisto išvada įrodymų prasme vertinama prieštaringai, nes tyrimas atliekamas pasitelkus šunis - biodetektorius, kurie signalinėmis pozomis pažymi (parodo), kad lyginami kvapai sutampa arba nesutampa. Šios išvados rezultatai gali būti tik netiesioginis įrodymas, nes remiantis specialisto išvada, surašyta atlikus odorologinį tyrimą, gali būti nustatinėjama ne baudžiamojoje byloje įrodinėtina aplinkybė - asmens kaltumas, o tik tarpinis faktas, kad asmuo yra buvęs tam tikroje vietoje (patalpoje, automobilyje ir pan.). Tačiau ir šis tarpinis faktas gali būti laikomas nustatytu tik tuo atveju, kai nerealia galima laikyti tikimybę, kad asmens kvapo pavyzdys nusikalstamos veikos padarymo vietoje atsirado ne dėl to, kad tas asmuo toje vietoje buvo, o kitais būdais, pavyzdžiui, į nusikalstamos veikos padarymo vietą kitiems asmenims atsinešus traukiamo atsakomybėn asmens kvapo turinčius objektus ar pan. (kasacinė nutartis 2K-279/2008.) Nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme, nebuvo neginčijamai paneigta, kad jo kvapas automobilyje galėjo atsirasti atnešus jį, pavyzdžiui, A. R.. Šis asmuo net nebuvo apklaustas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas senato nutarime “Dėl teismų praktikos taikant Baudžia­mojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą” yra nurodęs, kad įro­dinėjimo našta negali būti perkelta kaltinamajam, nuosprendyje negali būti užuominų apie tai, kad kaltinamasis neįrodė savo nekaltumo. Teismas, teigdamas, kad jis negalėjo paaiškinti savo kvapo atsiradimo pagrobtame automobilyje, įrodinėjimo naštą perkėlė jam. Gintis nuo pareikšto kaltinimo yra jo, kaip kaltinamojo, teisė, o ne pareiga (BPK 10 straipsnis), todėl tokia teismo išvada prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje suformuluotai nekaltumo prezumpcijai, šiurkščiai pažeidžia BPK 10 straipsnyje numatytas kaltinamojo teises į gynybą. Be to, teismas, darydamas tokią išvadą, ignoravo jo parodymus, duotus pirmosios instancijos teismui, kad kvapas automobilyje galėjo atsirasti atnešus į automobilį jo kvapo turinčius objektus.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, apkaltinamajame nuosprendyje padarytos išvados neparemtos išsamiu bylos aplinkybių išnagrinėjimu, teismo ištirti įrodymai neleidžia daryti išvados, kad buvo nustatytos visos baudžiamojoje byloje įrodinėtinos aplinkybės. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka šis pažeidimas nebuvo ištaisytas. Pažeidimas laikytinas esminiu BPK pažeidimu (BPK 369 straipsnio 3 dalis), nes jis sukliudė teismams išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus spendimus.

Be to, apeliacinės instancijos teismas tinkamai neišnagrinėjo jo skundo, nes nepasisakė dėl dalies apeliacinio skundo esminių argumentų, taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, ir tai yra esminis BPK reikalavimų pažeidimas, nes dėl jo apeliacinės instancijos teismo priimta nutartis negali būti laikoma priimta teisėtai (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

Prokuroro nuomone, atsižvelgiant į BPK 376 straipsnio 1 dalies nuostatas, kasacinio skundo argumentai, kuriais kasatorius ginčija faktus, savaip aiškina ir vertina buvusius įvykius, nesutinka su Kėdainių rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 18 d. nuosprendyje ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartyje išdėstytomis išvadomis dėl atskirų faktų ir įrodymų vertinimo paliktini nenagrinėti, nes tai ne teisės taikymo šioje byloje, bet faktų sritis, kurioje savo kompetenciją atlikti tyrimą, įvertinti įrodymus, jų pagrindu padaryti išvadas įgyvendino bylą išnagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai.

Prokuroras teigia, kad kasaciniame skunde nepagrįstai tvirtinama, jog žemesnių instancijų teismai pažeidė įrodymų vertinimui ir nuosprendžio surašymui keliamus reikalavimus, nes nevertino visų bylos įrodymų, atskirų įrodymų turinio nepalygino tarpusavyje, vertino tik kasatorių kaltinančius bylos duomenis, o apeliacinės instancijos teismas nepateikė motyvuotų išvadų dėl jo apeliacinio skundo argumentų.

Iš teismų sprendimų matyti, kad abiejų instancijų teismai M. B. kaltę, padarius nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, grindė surinktų ir teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtų įrodymų visumos įvertinimo pagrindu, nešališkai išnagrinėjo visas baudžiamosios bylos aplinkybes, jas įvertino nepažeisdami BPK 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės. Baudžiamasis įstatymas nereglamentuoja, kiek ir kokių įrodymų turi būti surinkta apkaltinamajam nuosprendžiui priimti, dėl įrodymų pakankamumo sprendžia tik teismas, nagrinėjantis baudžiamąją bylą. Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadoms, motyvuotai, kaip prieštaraujančius bylos duomenims, atmetė nuteistojo pateiktus argumentus, kad liudytojų V. B., M. V. parodymai, specialistų išvados Nr. 11-333(10), 11-988(10) (dėl mikrodalelių), Nr. 140-1-(00013)-IS-48, 140-(907)-IS-4064 (dėl biologinių pėdsakų genotipo ir kvapo pėdsakų) nepaneigia kasatoriaus parodymų, jog įvykio metu jo įvykio vietoje nebuvo. Ši nuteistojo gynybos versija teismų paneigta būtent bylos įrodymų visetu. Tiek liudytojas V. B., tiek M. V. kategoriškai parodė, kad sustabdžius pagrobtą automobilį “VW Golf”, iš jo išbėgo du vaikinai. Iš vairuotojo pusės iššoko vaikinas, vilkėjęs tamsiais drabužiais ir ant galvos turėjęs juodą kepurę, kurią bėgdamas pametė netoli pagrobto automobilio. Įvykio vietos apžiūros metu ši kepurė buvo paimta, nuo jos ir nuo minėto automobilio priekinių sėdynių paimti kvapo pėdsakai bei mikroplaušeliai. Iš nurodytų specialistų išvadų matyti, kad automobilio “VW Golf” sėdynėse ir įvykio vietoje rastoje kepurėje yra M. B. kvapas, o ant lipnių juostų su nuo automobilio priekinių sėdynių paimtomis mikrodalelėmis rasta medvilnės pluoštų, vienodų su M. B. bliuzono ir sportinių kelnių pluoštais. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas plačiai pasisakė dėl kasaciniame skunde ginčijamų specialistų išvadų priimtinumo, pakankamumo, teisėtumo bei jų vertinimo. Prokuroro nuomone, apygardos teismas, remdamasis ne prielaidomis, o bylos įrodymų visetu, atmetė nuteistojo iškeltas abejones (dėl rastos įvykio vietoje kepurės priklausomybės kasatoriui, dėl liudytojų V. B. ir M. V. parodymų apie iš automobilio vairuotojo pusės išbėgusį vaikiną ir jo vilkėtus rūbus bei dėl specialistų išvadų), palygindamas išnagrinėtus bylos duomenis tarpusavyje bei nustatęs, jog išanalizuoti įrodymai papildo vienas kitą, o esminių prieštaravimų tarp jų nėra. Teismai tinkamais motyvais atmetė nuteistojo teiginius apie tariamą BPK 162 straipsnio reikalavimų pažeidimą, nes šio straipsnio nuostatos be ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo sutikimo draudžia panaudoti kitose bylose tokią vienoje baudžiamojoje byloje surinktą informaciją, kuri susijusi tik su privačiu asmens gyvenimu ir kuri surinkta taikant procesinės prievartos priemones. Todėl nagrinėjamoje byloje daiktų (nuteistojo drabužių), kurie įstatymo nustatyta tvarka kratos metu buvo paimti kitoje baudžiamojoje byloje, panaudojimas be ikiteisminio tyrimo teisėjo sutikimo (pateikimas specialistui tyrimui atlikti) negali būti vertinamas kaip BPK 162 straipsnio pažeidimas.

Teismai nesirėmė prielaidomis, sprendimus priėmė pagal savo vidinį įsitikinimą motyvuotai, išsamiai ir nešališkai įvertinę visus reikšmingus bylos duomenis. Įrodymai gauti teisėtais būdais – baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK nustatytomis priemonėmis patikrintas teisminio nagrinėjimo metu. Apkaltinamasis nuosprendis surašytas nepažeidžiant BPK reikalavimų, yra teisėtas ir pagrįstas. Pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes M. B. padaryta nusikalstama veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 178 straipsnio 2 dalį.

Prokuroras pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje visais bylai svarbiais aspektais, kurie buvo iškelti M. B. apeliaciniame skunde (argumentai analogiški kasacinio skundo argumentams), pasisakyta pakankamai plačiai (dėl nustatytų bylos aplinkybių, įrodymų vertinimo, veikos kvalifikavimo, paskirtos bausmės), atsakyta į visus apeliacinio skundo esminius argumentus, išvados motyvuotos. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad apygardos teismas privalėjo atlikti išsamų įrodymų tyrimą. Teismas posėdyje apklausė nuteistąjį, tačiau iš naujo tirti jau išnagrinėtų pirmosios instancijos teisme įrodymų neturėjo pagrindo.

Prokuroras pažymi, jog nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nei nuteistasis M. B., nei jo gynėjas neprašė atlikti papildomo įrodymų tyrimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 11 punkte išaiškinta, kad apeliacinės instancijos teismas įrodymų tyrimą privalo atlikti tik tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai. Šių reikalavimų apygardos teismas nepažeidė, nes jokių naujų, neištirtų aplinkybių proceso dalyviai nepateikė, o, kaip matyti iš nutarties, esminių prieštaravimų tarp jau ištirtų įrodymų teismas nenustatė. Kad teismas šališkas, tai tik deklaratyvus teiginys, nepagrįstas jokiais duomenimis. Nuteistojo teisės teikti įrodymus, dalyvauti juos tiriant, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos teisingam išsprendimui, suvaržytos nebuvo. Byla išnagrinėta laikantis rungimosi principo (BPK 7 straipsnis).

Dėl BPK 20 straipsnio, 320 straipsnio 3 dalies taikymo

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas atmestinas.

Kasatorius savo prašymą panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka argumentuoja tuo, kad jis už automobilio vagystę nuteistas nepagrįstai, neištyrus visų bylos duomenų bei pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnis), tačiau apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo padarytų klaidų neištaisė, įrodymų tyrimo, nors jis buvo būtinas, neatliko (BPK 324 straipsnio 6 dalis), jo apeliacinį skundą atmetė bylos nepatikrinęs tiek, kiek to buvo prašoma, ir neatsakęs į esminius apeliacinio skundo argumentus (BPK 320 straipsnis 3 dalis).

Kasatoriaus argumentai atmestini, jais remiantis naikinti apeliacines instancijos teismo nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka nėra pagrindo. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. patikrina, ar pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ar nagrinėdami bylą nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnis). Teismų priimtų sprendimų pagrįstumas, įrodymų vertinimas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija tokių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kuriuos būtų galima pripažinti esminiais, sutrukdžiusiais teismams išsamiai, nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus, nenustatė. Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės nustatytos BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Pagal ją teismas įrodymus turi vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Kaltininkui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis pagrįstas įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis); visi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, nuosprendyje yra išdėstyti, išanalizuoti ir įvertinti (BPK 305 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, dar kartą išanalizavęs ištirtus įrodymus pripažino, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados yra pagrįstos ir teisingos. Teisėjų kolegija nesutikti su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada bei konstatuoti, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, neturi teisinio pagrindo.

Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas bylą turi patikrinti tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas, nepažeisdamas įstatymo reikalavimų, visus apeliacinio skundo argumentus, kurie iš esmės yra pakartoti kasaciniame skunde, išnagrinėjo, priimtoje nutartyje išdėstė bylos medžiaga pagrįstas motyvuotas išvadas bei argumentus, paaiškinančius, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu (BPK 332 straipsnio 6 dalis).

Nuteistojo gynybos versija, kad jo įvykio vietoje nebuvo, kad tą naktį, kai buvo pavogtas automobilis, jis buvo namuose, nuosprendyje bei apeliacinės instancijos teismo nutartyje išanalizuotais įrodymais motyvuotai atmesta. Byloje nustatyta, kad Kėdainiuose, iš Chemikų g. 17 kiemo, 2010 m. sausio 14 d. apie 1 val. buvo pavogtas nukentėjusiajai K. R. priklausantis automobilis “VW Golf”(valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Pagal policijos pareigūnų V. B. ir M. V. parodymus, iš šio automobilio vairuotojo pusės iššokęs vaikinas vilkėjo tamsiais drabužiais bei ant galvos turėjo juodą kepurę, kurią bėgdamas pametė netoli automobilio. Įvykio vietos apžiūros metu buvo paimti kepurė, iš automobilio salono foninis kvapas, nuo automobilio priekinių sėdynių kvapo pėdsakai bei mikroplaušeliai. Specialisto 2010 m. gegužės 27 d. išvadose Nr. 140-(907)-ISI-4064 konstatuota, kad ant tirti pateiktos kepurės, paimtos įvykio vietos apžiūros metu, rastų žmogaus biologinių pėdsakų genotipas sutampa su M. B. genotipu. Tikimybė, kad egzistuoja kitas žmogus, kurio genotipas identiškas ištirtų M. B. lokusų genotipui, t. y. atsitiktinio sutapimo tikimybė, yra ne didesnė nei 0, 000000000002 proc. Ant kepurės rasta tarpusavyje sumaišytų ne mažiau nei dviejų asmenų biologinių pėdsakų, iš kurių asmens tapatybei nustatyti tinkami tik vieno vyro biologiniai pėdsakai, kurių genotipas sutampa su M. B. genotipu. Specialistų 2010 m. balandžio 28 d. išvadose Nr. 140-1- (00013)- ISI- 48 konstatuota, kad nuo minėtos kepurės paimtas kvapas yra M. B., kad kvapo pėdsake, paimtame nuo automobilio dešinės pusės priekinės sėdynės, rastas M. B. kvapas ir, kad tikėtina, kad jo kvapas yra kvapo pėdsake, paimtame nuo automobilio kairės pusės priekinės sėdynės. Specialistų 2010 m. balandžio 13 d. išvadose Nr. 11-333(10), 11-988(10) konstatuota, kad ant tirti pateiktų lipnių juostų su mikrodalelėmis, nurinktomis nuo automobilio priekinių sėdynių, rasta melsvai juodos spalvos medvilnės pluoštų, vienodų su M. B. bliuziono ir sportinių kelnių trikotažo atitinkamais pluoštais. Nukentėjusioji K. R. parodė, kad ji savo automobiliu jokių pašalinių asmenų nėra vežusi, ji juo vežiodavo tik savo vaikus. Tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl kiekvieno įrodymo atskirai, lygino juos tarpusavyje, darydami išvadas įvertino įrodymų visumą, todėl konstatuoti, kad teisėjai nesivadovavo įstatymais ir logikos dėsniais, kad padarė šališkas išvadas, nėra pagrindo.

Kasatoriaus argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas esmingai pažeidė baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, nes jo skundą atmetė neatlikęs įrodymų tyrimo, taip pat atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą teismo posėdyje ne tik gali (BPK 324 straipsnio 6 dalis), bet ir turi atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai (pvz.: neištyrė esminių bylos aplinkybių, nepašalino prieštaravimų tarp ištirtų įrodymų ir pan.).

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje, tenkinant prokuroro prašymą, buvo apklaustas M. B.. Šis teismas, nenustatęs, kad bylos aplinkybių ištyrimas buvo neišsamus, kad tarp ištirtų įrodymų yra esminių prieštaravimų, atlikti įrodymų tyrimo, t. y. iš naujo tirti pirmosios instancijos teisme išnagrinėtus įrodymus, neturėjo pagrindo. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nei nuteistasis M. B., nei jo gynėjas atlikti įrodymų tyrimo, apklausti išvadas davusių specialistų, neprašė. Be to, pažymėtina, kad to nebuvo prašoma ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

Nagrinėjant bylą nuteistojo bei jo gynėjo teisės teikti įrodymus, dalyvauti juos tiriant, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos teisingam sprendimui, nebuvo suvaržytos (BPK 7 straipsnis). BPK 10 straipsnis garantuoja įtariamajam, kaltinamajam bei nuteistajam teisę į gynybą ir ši teisė kasatoriui nebuvo atimta ar suvaržyta. Kasacinio skundo argumentas, kad teismas, savo sprendime pasisakydamas, jog jis (kasatorius) negalėjo paaiškinti kaip jo kvapas atsirado pagrobtame automobilyje, šiurkščiai pažeidė BPK 10 straipsnyje numatytas kaltinamojo teises į gynybą bei nekaltumo prezumpcijos principą, atmestinas kaip nepagrįstas ir neatitinkantis teismų priimtų sprendimų turinio ir esmės.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad remiantis kasatoriaus argumentais naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį nėra pagrindo.

Nesant BPK 369 straipsnyje numatytų apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimo pagrindų, kasacinis skundas negali būti tenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo M. B. kasacinį skundą atmesti.