- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-05-19
- Bylos Nr.
- 1A-122-531/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 1-50-9-00451-2014-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valdas Ciesiūnas, Donatas Jatužis, Pranas Šimkus
- Nukentėjusysis
- R. P., Panevėžio apylinkės prokuratūros
- Advokatai
- Inga Radinienė, Stasys Lileikis
Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Valdo Ciesiūno (pirmininkaujantysis), Donato Jatužio ir Prano Šimkaus,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo R. P. ir Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016-02-26 nuosprendžio, kuriuo A. J. išteisinta iš kaltinimo pagal BK 312 str. 1 d., jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. J. išteisinta iš kaltinimo pagal BK 312 str. 1 d. tuo, kad ji, palaidojusi savo vyrą J. J. ((duomenys neskelbtini)) kapavietėje Nr. x, esančioje (duomenys neskelbtini) kapinėse, (duomenys neskelbtini), laikotarpyje nuo 2014 m. kovo 21 d. iki 2014 m. lapkričio 1 d., neturėdama R. P. kapavietės Nr. x prižiūrėtojos teisių, išniekino R. P. amžinojo poilsio vietą: buvo pakeisti kape anksčiau buvusi tvorelė, antkapis, atminimui pagerbti pastatytas paminklas su užrašytais mirusiojo R. P. ((duomenys neskelbtini)) duomenimis ir tokiu būdu suardyta kapavietė Nr. x, esanti (duomenys neskelbtini) kapinėse (duomenys neskelbtini).
Šalies argumentai
Nukentėjusysis R. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016-02-26 nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – A. J. pripažinti kalta pagal BK 312 str. 1 d. ir pilnai patenkinti jo civilinį ieškinį. Mano, kad skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes netinkamai įvertinti byloje esantys įrodymai, padarytos neteisingos išvados dėl A. J. neteisėtų veiksmų neatlikimo ir tyčios nebuvimo. Nukentėjusysis nurodo įvykio aplinkybes ir subjektyvų susidariusios situacijos vertinimą. Mano, kad A. J. veiksmai be leidimo ir jo su broliu sutikimo sunaikinant jų tėvo kapavietę ir taip panaikinant duomenis apie kapavietėje anksčiau palaidotą tėvą neatitiko bendrųjų teisės principų, visuotinai privalomų bei krikščioniškų papročių, geros moralės principų ir teisės aktų reikalavimų. Teigia, kad teismo teiginiai dėl kapavietės prižiūrėtojo teisės savo nuožiūra atlikti bet kokius veiksmus yra neteisingi, prieštaraujantys visuotinai taikomiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijams. Nurodo, kad galiojantys teisės aktai – LR žmonių palaikų laidojimo įstatymas, 2008-11-19 LR Vyriausybės nutarimu patvirtintos Kapinių tvarkymo taisyklės, taip pat Panevėžio miesto kapinių tvarkymo taisyklės – nesuteikia A. J. absoliučios teisės naikinti kapavietę bei duomenis apie joje palaidotus asmenis. Pažymi, kad pagal 2008-11-19 LR Vyriausybės nutarimu patvirtinto Leidimo laidoti neprižiūrimose kapavietėse tvarkos aprašo 7 p. kapavietėje laidojant ir ją prižiūrint turi būti išsaugotas paminklas, jeigu jis yra, ir jame esantys įrašai apie kapavietėje palaidotą asmenį, o Kapinių tvarkymo taisyklių 26.1 p. skelbia, jog nauji kapo paminklai ir antkapiai kapinėse gali būti statomi, jei jų visai nebuvo ar jie buvo laikini, jei seni nusidėvi ar pripažįstami keliančiais avarijos grėsmę. Tuo tarpu kapinių prižiūrėtojas A. K. paneigė jo tėvo paminklo netinkamumą, kapavietės netvarkingumą. Nukentėjusysis taip pat nurodo, kad A. J. atlikdama kapavietės rekonstrukciją formaliai neturėjo jos prižiūrėtojo teisių, nes jos priklausė S. J. ir jokiu rašytiniu susitarimu nebuvo perleistos. Nukentėjusiojo įsitikinimu, A. J. siekė ne sutvarkyti kapavietę ir pagerbti mirusiųjų atminimą, o sunaikinti kitam asmeniui pastatytą paminklą ir duomenis apie jį, kad jų nebūtų šalia J. J. garbei pastatyto prabangaus paminklo ir jis nedarytų A. J. gėdos. Be to, šią tyčią patvirtina ir A. J. teismo posėdyje pripažintas jos siekis gauti kompensaciją, kuri nebūtų buvusi mokama, jei būtų išlikę duomenys apie kapavietėje palaidotus kitus asmenis. Pažymi, jog lentelė su nukentėjusiojo tėvo R. P. duomenimis naujai įrengtoje kapavietėje buvo užsakyta A. J. sūnaus tik 2015-12-12 ir pastatyta ne anksčiau 2015-12-18, t.y. po ikiteisminio tyrimo pradėjimo ir pirminės A. J. apklausos.
Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016-02-26 nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – A. J. pripažinti kalta pagal BK 312 str. 1 d. paskiriant 1 metų laisvės apribojimo bausmę ir pilnai patenkinant nukentėjusiojo R. P. civilinį ieškinį dėl 7000 eurų neturtinės žalos atlyginimo. Prokurorė nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu bei padaryta išvada, kad A. J. ėmėsi veiksmų kapavietėje palaidoto R. P. atminimo išsaugojimui, nes R. P. atminimo lentelė užsakyta tik pradėjus ikiteisminį tyrimą. Prokurorė nurodo įvykio aplinkybes, pažymi, kad A. J. neturėjo kapavietės prižiūrėtojo teisių, kurios priklausė sūnui S. J.. Teigia, kad nukentėjusysis R. P. net nežinojo apie būtinybę ar galimybę įsigyti savo tėvo R. P. kapavietės prižiūrėtojo teises. Nurodo, kad byloje nėra duomenų apie nukentėjusiojo tėvo paminklo netinkamumą, kapavietės netvarkingumą. Prokurorė teigia, A. J. savo veiksmais panaikino palaidoto R. P. atminimą patvirtinančius objektus ne tik dėl, jos supratimu, estetinio vaizdo, bet ir siekdama gauti piniginę kompensaciją J. J. kapavietės sutvarkymui iš Rusijos ambasados.
Išteisintoji A. J. atsikirtimais į apeliantų apeliacinius skundus prašo juos atmesti kaip nepagrįstus ir skundžiamą teismo nuosprendį palikti nepakeistą.
Teismo posėdyje prokurorė, nukentėjusysis ir jo atstovas prašė jų apeliacinius skundus tenkinti, o išteisintosios gynėja prašė prokurorės ir nukentėjusiojo skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nukentėjusiojo ir prokurorės apeliaciniai skundai atmestini.
Apeliaciniais skundais nesutinkama su A. J. išteisinimu pagal BK 312 str. 1 d., teigiant apie netinkamą įrodymų vertinimą, teismo padarytų išvadų neatitikimą bylos aplinkybėms bei įrodymų dėl A. J. kaltės pakankamumą. Tačiau teisėjų kolegija su šiomis prokurorės ir nukentėjusiojo nuomonėmis nesutinka bei pripažįsta, jog byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumos pagrindu išteisinamasis nuosprendis A. J. atžvilgiu buvo priimtas visiškai pagrįstai.
Apeliaciniuose skunduose išdėstyti argumentai yra susiję su tuo, kad, prokurorės ir nukentėjusiojo manymu, pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino surinktus įrodymus. Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas, nuosprendyje vertindamas byloje surinktus duomenis ir juos pripažindamas įrodymais, BPK 20 str. reikalavimų nepažeidė, kitų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė. Apeliaciniuose skunduose išdėstyti teiginiai dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra nauji ir skundžiamu nuosprendžiu jau yra įvertinti. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu visiškai sutinka. Priimtas išteisinamasis nuosprendis ir jame aprašytos aplinkybės byloja, kad apylinkės teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, pakankamą dėmesį skyrė surinktų įrodymų vertinimui, išdėstė A. J. teisinančius bylos duomenis, ir visiškai pagrįstai visų surinktų įrodymų kontekste konstatavo BK 312 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos sudėties A. J. veiksmuose nebuvimą, nes BK numatytos sankcijos ir atsakomybė kaltiems asmenims gali būti taikoma tik tuomet, kai surenkami duomenys, kuriais gali būti įrodoma, jog nusikalstama veika iš tikrųjų buvo padaryta ir kad tą veiką padarė baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo, kadangi asmens patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagrindas yra nusikaltimo sudėties, t.y. baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių visumos, lemiančios veikos pripažinimą nusikalstama, nustatymas jo veikoje.
Pagal BK 312 str. 1 d. atsako tas, kas suardė ar kitaip išniekino kapą arba suniokojo paminklą, arba išniekino kitą viešosios pagarbos vietą. Šios nusikalstamos veikos tiesioginis objektas yra visuomenės dorovė, taip pat susiklostę papročiai, tradicijos, susijusios su mirusiuoju, jo atminimu, pagarba laidojimo vietai, o dalykas – mirusiojo laidojimo vieta, ant kapo esantys paminklai ar kiti įrengimai. Nusikalstamos veikos objektyvioji pusė pasireiškia aktyviais veiksmais, kuriais sunaikinama ar išdarkoma laidojimo vieta, sužalojami ar sunaikinami ant kapo esantys paminklai ar kiti įrenginiai ir tuo padaroma fizinė bei moralinė žala. Kapo išniekinimu laikomi bet kokie veiksmai, kuriais suardomas kapas, tvorelė, ar kiti daiktai: veja ant kapo, gėlės, apšvietimas, kiti įrenginiai, skirti mirusiojo atminimui pagerbti, o taip pat veiksmai, kuriais suniokojamas paminklas. Kapo išniekinimu taip pat gali būti įvairių įžeidžiančių užrašų užrašymas ant paminklo, kuriais tyčiojamasi iš mirusiojo ar jo artimųjų, paminklo ar kitų įrenginių užpylimas dažais, įvairių daiktų, rodančių nepagarbą mirusiajam ar jo artimiesiems, primėtymas. Kaltė pasireiškia tiesiogine tyčia – kaltininkas suvokia, kad išniekina kapą ir to siekia, t.y. jis suvokia, kad kėsinasi į kapą ar ant jo esantį paminklą, kitokį įrenginį ar daiktus, ir to nori.
Byloje esantys duomenys patvirtina, to neginčija ir išteisintoji A. J. bei apeliantai, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje buvo pakeisti mirusiojo R. P. kape anksčiau buvusi tvorelė, antkapis, atminimui pagerbti pastatytas paminklas su užrašytais mirusiojo R. P. ((duomenys neskelbtini)) duomenimis. Konstatuota, jog už šių veiksmų atlikimą yra atsakinga A. J.. Apeliantų manymu, atlikdama minėtus veiksmus be minėto mirusiojo vaikų leidimo ir sutikimo, taip pat neturint kapavietės prižiūrėtojo teisių A. J. išniekino mirusiojo R. P. amžinojo poilsio vietą. Tačiau kapo išniekinimo nustatymui nepakanka konstatuoti kapo suardymo faktą, o būtina nustatyti ir šios veikos subjektyviuosius požymius. Todėl teisėjų kolegija su apeliantų teiginiais nesutinka ir pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, jog nėra pagrindo teigti, kad tokie A. J. atlikti veiksmai atitinka nusikalstamos veikos – kapo išniekinimo sudėtį.
Byloje surinktais ir teismo metu ištirtais įrodymais nustatyta, kad išteisintoji A. J., neprieštaraujant ten palaidoto asmens artimiesiems, nuo 2008 m. prižiūrėjo ir rūpinosi kaltinime nurodyta kapaviete (t. 1, b.l. 38), o nuo 2014 m. už kapavietę atsakingu asmeniu tapo jos sūnus S. J. (t. 1, b.l. 39). Atsakingų už kapavietės tvarkymą asmenų statusą patvirtinantys byloje esantys dokumentai nebuvo pripažinti negaliojančiais, todėl jie bei S. J. išduotas leidimas kapavietės rekonstrukcijai, leidžia daryti priešingą apeliantų subjektyviai nuomonei išvadą, kad abu minėti asmenys turėjo įgaliojimus tvarkyti kapavietę savo nuožiūra, taip pat ir ją rekonstruoti (keisti paminklą, tvorelę, atlikti kitus tvarkymo darbus). Byloje esantys objektyvūs duomenys patvirtina, kad minėtoji kapavietė tiek iki byloje minimo kapavietės pakeitimo, tiek po to, buvo ir yra tvarkinga, prižiūrima. Pasak A. J., nuo 2008 m. kapavietę tvarkė ji, to nepaneigia byloje esantys duomenys ir tą patvirtina liudytojų S. J., D. T., J. M. parodymai. Tiek išteisintoji A. J., tiek jos sūnus S. J. parodė, kad po J. J. palaidojimo jų prižiūrimoje kapavietėje (dėl ko, beje nepareiškė jokių prieštaravimų ten anksčiau palaidoto asmens artimieji) jie nusprendė ją visą naujai pertvarkyti. A. J. parodė, jog kapavietės rekonstrukcijos metu ketino joje buvusį mirusiojo R. P. atminimą įamžinti padarant užrašą naujame paminkle. Nors iš byloje esančių naujų kapavietės statinių užsakymą patvirtinančių dokumentų (t. 1, b.l. 34-35) matyti, kad paminkle numatyti paminėti asmenys yra tik J. šeima, tačiau tai nepaneigia A. J. nurodytų teiginių bei nesudaro pakankamo pagrindo išvadai, kad ji siekė panaikinti mirusiojo R. P. atminimą. Taigi, anksčiau palaidoto asmens nepaminėjimas naujame paminkle, negali būti laikomas nusikaltimu, numatytu BK 312 str. 1 d. Šią išvadą patvirtina bei tyčią išniekinti mirusiojo poilsio vietą paneigia ne tik byloje esantis R. P. naujo paminklo užsakymas (t. 1, b.l. 162-163), taip pat ir paties nukentėjusiojo R. P. parodymai apie pokalbį su A. J. dėl naujo paminklo R. P. atminimui. Nukentėjusysis R. P. parodė, kad jam skambinusi A. J. prašė leidimo nugriauti seną paminklą ir pastatyti naują, kas rodo jos siekį išlaikyti kapavietėje palaidoto R. P. atminimą, o ne jį panaikinti. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad priešingai apeliaciniuose skunduose nurodytiems teiginiams, naujas paminklas R. P. atminimui buvo užsakytas dar iki ikiteisminio tyrimo pradžios – 2014-12-11 (t. 1, b.l. 162), nes jis pradėtas tik 2014-12-29 (t. 1, b.l. 2-3).
Šios aplinkybės iš esmės patvirtina, kad kapavietėje buvusius senus statinius naujais pakeitusios A. J. tyčia buvo nukreipta ne į kapavietės išniekinimą ar kitokios nepagarbos mirusiojo atminimui demonstravimą, o atvirkščiai – siekiant puoselėti bei prižiūrėti minėtą kapavietę. Nors bylos duomenys patvirtina mirusiojo R. P. kapavietėje buvusių senų statinių (paminklo ir kt.) neišsaugojimą, tačiau tokie veiksmai, juos vertinant visos bylos apimtyje, nelaikyti nusikalstamai pavojingais, t.y. nėra tokio pavojingumo, kad ši veika būtų kriminalizuota. Kapavietė nebuvo sunaikinta, kapas su jame buvusiais palaikais išliko, seni kapavietės statiniai pakeisti naujais. Vien tai, kad išteisintoji A. J. ir apeliantas R. P. skirtingai supranta, kas turi ir kaip reikia tvarkyti ir prižiūrėti artimųjų kapus ir kad A. J. kapavietę sutvarkė ne taip, kaip to pageidauja R. P., nereiškia, kad kapas yra išniekintas. Tokia išvada neseka ir iš apeliantų minimų deklaratyvių teiginių apie A. J. siekimą gauti piniginę kompensaciją, nes ji apie tokią esamą galimybę neslėpė ir teigė ja nepasinaudojusi, o jos nusikalstamo veikimo minėtu tikslu jokie objektyvūs ir neginčytini bylos duomenys nepatvirtina. Taigi byloje surinktais ir teismo metu ištirtais įrodymais neįrodyta, kad A. J. savo veiksmais, t.y. savo nuožiūra tvarkydama savo sutuoktinio palaidojimo vietą, turėjo tyčią išniekinti ten anksčiau palaidoto R. P. atminimą.
Įvertinusi visus bylos duomenis teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju nėra jokios abejonės, jog mirusiojo R. P. kapavietė BK 312 str. prasme nebuvo išniekinta ir A. J. veiksmais, pasireiškusiais tvarkant kapavietę, nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Dėl to, naikinti skundžiamą teismo nuosprendį apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais, nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nukentėjusiojo R. P. ir Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinius skundus atmesti.