Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2013-11-21 · Civilinė byla Nr. 2-2554/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-11-21
Bylos Nr.
2-2554/2013
Bylos rūšis
civilinė byla
Rezultatas
Nutartis palikta nepakeista.
Teisėjas
Donatas Šernas
Ieškovas
D. S.
Atsakovas
akcinei bendrovei Šiaulių bankui, atstovaujamam akcinės bendrovės Šiaulių banko Vilniaus filialo, Vilniaus, Šiaulių bankas BUAB NBG grupės Vilniaus m. 21 -asis notarų biuras
Trečiasis asmuo
uždaroji akcinė bendrovė „Investicijų ir verslo garantijos“, R. K.
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-2554/2013Procesinio sprendimo kategorija 110.1. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. lapkričio 21 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas D. Š., teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo D. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 22 d. nutarties, kuria netenkintas ieškovo D. S. prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje Nr. 2-4983-345/2013 pagal ieškovo D. S. ieškinį atsakovams akcinei bendrovei Šiaulių bankui, atstovaujamam akcinės bendrovės Šiaulių banko Vilniaus filialo, Vilniaus m. 21-ajam notarų biurui, antstolei R. G., bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „NBG grupė“ dėl kreditavimo sutarties dalies, laidavimo sandorio, vekselio, garantijos pripažinimo negaliojančiais ir vykdomojo įrašo panaikinimo, neteisėtai išieškotų sumų grąžinimo, kur tretieji asmenys – uždaroji akcinė bendrovė „Investicijų ir verslo garantijos“, R. K..

Išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas D. S. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams AB Šiaulių bankui, atstovaujamam AB Šiaulių banko Vilniaus filialo, Vilniaus m. 21-ajam notarų biurui, antstolei R. G., BUAB „NBG grupė“, kuriuo prašė: pripažinti kreditavimo sutarties IL-2005-025-03 4.1.1.3 punkte nurodytą D. S. laidavimo sandorį negaliojančiu nuo jo pasirašymo momento; pripažinti negaliojančiu nuo pasirašymo momento kreditavimo sutarties 4.1.1.3 punktą; pripažinti negaliojančia kreditavimo sutarties IL-2005-025-03 4.1.1.3 punkte nurodytą garantiją negaliojančia nuo jos pasirašymo momento; pripažinti kreditavimo sutarties IL-2005-025-03 4.1.1.3. punkte nurodytą vekselį negaliojančiu nuo jo surašymo momento; pripažinti negaliojančiu Vilniaus m. 21-ojo notarų biuro vykdomąjį įrašą Nr. 1-VŠ 1370, išduotą 2007 m. liepos 3 d. AB Šiaulių bankui ir jį panaikinti; įpareigoti antstolę R. G. ir AB Šiaulių banką solidariai grąžinti neteisėtai nurašytas iš D. S. bankų sąskaitų lėšas – 2165,08 Lt, įskaitant padidintas 12 procentų metines palūkanas, skaičiuojant nuo sumų neteisėto nusirašymo dienos iki grąžinimo dienos (įskaitytinai); priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.

Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovas prašė taikyti laikinąją apsaugos priemonę – iki sprendimo įsiteisėjimo dienos uždrausti AB Šiaulių bankui ir antstolei R. G. vykdyti išieškojimą pagal ginčijamą vekselį iš laiduotojo D. S., kuris įvardintas kreditavimo sutarties 4.1.1.3 punkte. Prašymą grindė tuo, kad neteisėti atsakovo AB Šiaulių banko ir antstolės R. G. veiksmai ieškovo atžvilgiu tęsiasi kelerius metus, padaryta žala yra didelė, todėl nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. liepos 22 d. nutartimi ieškovo D. S. prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino.

Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra galimybės nustatyti akivaizdžių aplinkybių, kurios šioje bylos nagrinėjimo stadijoje leistų daryti išvadą, kad pagal ieškovo pareikštus reikalavimus galėtų būti priimtas jam palankus teismo sprendimas. Taip pat, atsižvelgęs į tai, kad atsakovas byloje yra juridinis asmuo – bankas, teikiantis finansavimo paslaugas, ir antstolis, kurio profesinė civilinė atsakomybė už fiziniams ar juridiniams asmenims padarytą žalą, atliekant antstolio funkcijas, viršijančią 1000 litų, draudžiama privalomuoju draudimu (LR Antstolių įstatymo 17 str. 1 d.), teismas ieškovo pareikšto reikalavimo sumą – 302 165,06 Lt – pripažino nedidele. Nurodė, kad ieškovas, pateikdamas teismui prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, privalo jį pagrįsti įrodymais (CPK 178 str.), taip pat nurodyti aplinkybes, kurios sudaro pagrindą manyti, kad nesiėmus šių priemonių, galimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, tačiau ieškovas teismui nepateikė duomenų, kurie leistų daryti išvadą apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskiruoju skundui ieškovas D. S. prašo: panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 22 d. nutartį ir prašymą taikyti laikinąją apsaugos priemonę patenkinti; išreikalauti iš antstolės R. G. kontoros vykdomąją bylą Nr. 0090/07/01219 ir prijungti prie atskirojo skundo, nes vykdomojoje byloje Nr. 0090/07/01219 yra surinkti visi rašytiniai įrodymai, patvirtinantys atskirajame skunde ir ieškinyje išdėstytas aplinkybes. Atskirąjį skundą grindžia tokiais argumentais:

Atsakovai AB Šiaulių bankas ir antstolė R. G. neteisėtai ėmėsi vykdyti išieškojimą iš ieškovo turto ir lėšų, nes vadovaujantis CPK 626 straipsniu, antstolė privalėjo sustabdyti vykdomąją bylą, pagrindiniam skolininkui iškėlus bankroto bylą, bei perduoti ją bankroto bylą iškėlusiam teismui. Tačiau šios pareigos antstolė nevykdė, dėl ko ieškovas patyrė didelę žalą, kuri nuolatos didėja.Ieškovui 2009 m. rugpjūčio 31 d. padavus ieškinį Kauno apygardos teismui, šis teismas 2011 m. kovo 22 d. nutartimi buvo pritaikęs laikinąsias apsaugos priemones, tačiau Šiaulių apygardos teismui ieškinį palikus nenagrinėtą, šios laikinosios apsaugos priemonės pasinaikino.Ieškinio priėmimo metu teismas nenagrinėja bylos iš esmės.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas AB Šiaulių bankas prašo ieškovo atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 22 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia tokiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas ginčo iš esmės nenagrinėjo, o išsiaiškino, ar ieškovas tikėtinai pagrindė savo ieškinio reikalavimus, ar ne.Teismas pagrįstai nurodė, kad ieškinio suma atsakovams nėra didelė.Ieškovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą.Teismas neprivalo nagrinėti CPK 626 straipsnio taikymo, nes šioje civilinės bylos nagrinėjimo stadijoje ginčas tarp šalių nesprendžiamas. Kita vertus, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją atsakomybę turintys bendraskoliai (CK 6.81 str. 1 ir 3 d.), todėl skolininkui iškėlus bankroto bylą, nėra draudžiama vykdyti išieškojimą iš laiduotojų – fizinių asmenų, kurie atsako solidariai su BUAB „NBG grupė“.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja:

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 22 d. nutartis paliktina nepakeista.

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai

Pagal Lietuvos Respublikos CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Šios taisyklės taikomos ir atskirųjų skundų nagrinėjimui (CPK 338 str.).

Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro Vilniaus apygardos teismo nutarties, kuria netenkintas ieškovo D. S. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatą, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimai ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1565/2010).

Pirmosios instancijos teismas procesinį sprendimą netenkinti ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo motyvavo tuo, kad nėra galimybės nustatyti akivaizdžių aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą, jog gali būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas, taip pat sprendė, kad ieškinio suma bankui ir antstoliui nelaikytina didele, o ieškovas neįrodė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybės.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, jog teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, negali civilinės bylos nagrinėti iš esmės. Tačiau, kaip minėta, civilinio proceso teisės normos teismui numato pareigą preliminariai (lot. „prima facie“) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010; Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-109/2013; ir kt.).

Taigi, nėra pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, išnagrinėjo ieškovo ieškinio reikalavimų pagrįstumo klausimą. Skundžiamoje nutartyje teismas tik pateikė preliminarų pareikšto ieškinio įvertinimą.

Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, nepriklausomai nuo to, ar ieškovo ieškinys nagrinėjamu atveju yra tikėtinai pagrįstas, ar ne, pirmosios instancijos teismui nebuvo teisinio pagrindo taikyti prašomą laikinąją apsaugos priemonę dėl to, kad ieškinio suma atsakovams AB Šiaulių bankui ir antstolei R. G. nelaikytina didele, kas pagrįstai ir buvo pripažinta skundžiamoje nutartyje.

Ieškovas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones motyvavo tuo, kad AB Šiaulių bankas ir antstolis R. G. jau yra pradėję neteisėtus išieškojimo veiksmus ir padarė jam turtinę žalą, dėl ko nesiėmus laikinosios apsaugos priemonės teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Atskirajame skunde teigia, kad atsakovai AB Šiaulių bankas ir antstolis R. G. neteisėtai ėmėsi vykdyti išieškojimą iš jo turto ir lėšų, nes, anot jo, vykdomoji byla turėjo būti sustabdyta ir perduota bankroto bylą iškėlusiam teismui pagal CPK 626 straipsnį. Kadangi vykdomoji byla sustabdyta nebuvo, jam buvo padaryta 2165,08 Lt turinė žala, kuri vis didėja.

Taigi, ieškovas iš esmės laiko neteisėtais atsakovų veiksmus, kurie yra susiję su skolos išieškojimu. Tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog nei jau išieškota ir prašoma solidariai iš atsakovų priteisti 2165,08 Lt suma, nei pati ieškinio suma (302 165,06 Lt) atsakovams bankui ir antstolei nėra itin didelė. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, bankas yra juridinis asmuo, teikiantis finansavimo paslaugas, o antstolis pagal įstatymą turi būti apsidraudęs privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, todėl nėra pagrindo abejoti tuo, kad priėmus ieškovui galimai palankų teismo sprendimą, šie atsakovai galės įvykdyti ieškovo finansinius reikalavimus.

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paskirtis yra užtikrinti būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą ir garantuoti šio sprendimo privalomumą. Ieškovas ieškiniu prašo pripažinti negaliojančiais kreditavimo sutarties IL-2005-025-03 4.1.1.3 punkte nurodytą D. S. laidavimo sandorį, garantiją ir vekselį, taip pat Vilniaus m. 21-ojo notarų biuro vykdomąjį įrašą Nr. 1-VŠ 1370, išduotą 2007 m. liepos 3 d. AB Šiaulių bankui, bei įpareigoti antstolę R. G. ir AB Šiaulių banką solidariai grąžinti neteisėtai nurašytas iš D. S. bankų sąskaitų lėšas – 2165,08 Lt. Įvertinęs ieškovo pareikštų ieškinio reikalavimų ir prašomos laikinosios apsaugos priemonės pobūdį, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas neįrodė būtinybės taikyti prašomą laikinąją apsaugos priemonę, t. y. neįrodė, kad nesustabdžius vykdymo veiksmų ieškovo atžvilgiu, ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas.

Dėl apelianto argumentų, susijusių CPK 626 straipsnio, konkrečiai šio straipsnio 3 punkto, taikymu apeliacinės instancijos teismas atskirai nepasisako, nes, kaip pripažino pats apeliantas, teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, nenagrinėja ginčo iš esmės, tuo tarpu ieškovas ieškinio reikalavimų pagrįstumą, be kitko, motyvuoja ir tuo, kad antstolė nevykdė minėtoje teisės normoje numatytos pareigos sustabdyti vykdomąją bylą, skolininkui iškėlus bankroto bylą (11-12 b. l.).

Nepriklausomai nuo to, kad Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 22 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1776-324/2011, buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, ši teismo nutartis negali būti laikoma precedentu ar turinčia prejudicinę galią, nes jos teisėtumas ir pagrįstumas apeliacine tvarka nebuvo patikrintas, o šioje nutartyje jau nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo taikyti ieškovo prašomą laikinąją apsaugos priemonę.

Šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių ir argumentų pagrindu apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, ir klausimą išsprendė teisingai. Pagrindų, nurodytų Lietuvos Respublikos CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti naikinama atskirajame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio antrojoje dalyje nurodytų absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų, nėra. Todėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 22 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p., 338 str.).

Dėl vykdomosios bylos išreikalavimo

Savo apeliaciniu skundu ieškovas taip pat pareiškė prašymą iš antstolės R. G. kontoros išreikalauti vykdomąją bylą ir prijungti prie šios bylos. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog teisinio pagrindo išreikalauti iš antstolės vykdomąją bylą Nr. 0090/07/01219 nėra, nes sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, tarp šalių kilęs ginčas iš esmės nėra nagrinėjamas, o vykdomosios bylos duomenimis ieškovas iš esmės siekia įrodyti ieškinyje išdėstytas faktines aplinkybes, konkrečiai, kad jo atžvilgiu vykdomas išieškojimas yra neteisėtas. Todėl paaiškėjus, jog civilinės bylos visapusiškam išnagrinėjimui iš esmės yra būtina išreikalauti vykdomąją bylą, tai galės padaryti pirmosios instancijos teismas civilinės bylos ruošimosi nagrinėti ar nagrinėjimo iš esmės metu.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palikti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartį nepakeistą.

Netenkinti ieškovo D. S. prašymo dėl vykdomosios bylos Nr. 0090/07/01219 išreikalavimo iš antstolės R. G. kontoros.

Teisėjas D. Š.