- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-12-17
- Bylos Nr.
- 1A-834-508-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-26-1-01600-2011-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Egidijus Jonas Grigaravičius (pirm.), Danguolė Šiugždinytė, Regina Cemnolonskienė
- Nuteistasis
- R. J., M. T.
- Civilinis ieškovas
- S. D.
- Nukentėjusysis
- S. D.
- Advokatai
- Aivaras Gilys
- Kategorijos
- 2.4.6.3.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Pranešėjas: E. J. Grigaravičius Baudžiamoji byla Nr.1A-834-508/2012
Teisėjas: A. Rauckis Teisminio proceso Nr. 1-26-1-01600-2011-1
2012 m. gruodžio 17 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Egidijaus Jono Grigaravičiaus, teisėjų Reginos Cemnolonskienės, Danguolės Šiugždinytės, sekretoriaujant Indrei Stankienei, dalyvaujant prokurorei Virginijai Vigelienei, nuteistajam R. J., jo gynėjui advokatui Aivarui Giliui, nukentėjusiajam, civiliniam ieškovui S. D., jo atstovei pagal įstatymą S. D.,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. J. gynėjo advokato Aivaro Gilio apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 13 d. nuosprendžio, kuriuo R. J. pripažintas kaltu ir nuteistas: pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. – laisvės apribojimu 1 metams, pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 8 p. – laisvės atėmimu 2 metams 2 mėnesiams. Vadovaujantis BK 65 str. 1 d. 1 p. b papunkčiu, 1 metų laisvės apribojimo bausmė pakeista į 6 mėnesių laisvės atėmimą. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d. ir 5 d., bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta 2 metų 2 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 75 str., bausmės vykdymas atidėtas 2 metams 6 mėnesiams, įpareigojant per vienerius metus atlyginti nukentėjusiajam S. D. žalą ir be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 parom bei įpareigojant per 2 mėnesius pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje. Priteista solidariai iš M. T. ir R. J. Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos naudai 333,15 Lt žalos atlyginimo už nukentėjusiojo S. D. gydymą. Taip pat priteista solidariai iš M. T., ir R. J. nepilnamečio S. D. atstovės pagal įstatymą S. D. naudai 7000 Lt neturtinės žalos atlyginimo už nukentėjusiojo S. D. sužalojimą.
Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteistas M. T., tačiau jo atžvilgiu nuosprendis apeliacine tvarka neskundžiamas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. J. pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. ir BK 138 str. 2 d. 8 p. nuteistas už tai, kad jis 2011-12-02 apie 22.00 val. viešoje vietoje, greta (duomenys neskelbtini) pastato, Kaune, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, matant kitiems asmenims, M. T. iš chuliganiškų paskatų sudavus nukentėjusiajam smūgį kumščiu į dešinę veido pusę, jis sudavė nepilnamečiui S. D., gim. (duomenys neskelbtini), smūgį kumščiu į dešinės pusės veido sritį, dėl vienos poodinės kraujosruvos dešinio skruosto srityje, trauminės galvos smegenų ligos ir išsivysčiusio potrauminio astenovegetacinio sindromo, padarydamas bendrais veiksmais su M. T. nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą.
Šalies argumentai
Nuteistojo gynėjas apeliaciniu skundu prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 13 d. nuosprendį dalyje, kuria R. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 284 str. 1 d., BK 138 str. 2 d. 8 p., panaikinti ir R. J. atžvilgiu priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, civilinius ieškinius atmesti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teisme nuteistojo R. J. gynėjas nedalyvavo, jo atsisakymas niekaip nebuvo užfiksuotas, dėl ko buvo pažeistos BPK 50 str. 1 d. nuostatos. Prieš nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, kaip matyti iš teismo posėdžio protokolo, teismas net nepaklausė kaltinamųjų, ar jie pageidauja turėti gynėjus, ar jų atsisako. Pastariesiems asmenims nebuvo išaiškintos BPK 44 str. 8 d. numatytos jų teisės gintis patiems arba per pasirinktą gynėją, o neturint pakankamai lėšų gynėjui atsilyginti, nemokamai gauti teisinę pagalbą įstatymo nustatyta tvarka. Kaltinamasis R. J., būdamas pakankamai jauno amžiaus ir neturėdamas gyvenimiškos patirties, būdamas tik vidurinio išsilavinimo ir nesuprasdamas nei baudžiamojo proceso principų, nei jame numatytų savo teisių, tarp jų ir teisės turėti gynėją, esmės, negalėjo tinkamai jų įgyvendinti bei tinkamai apsiginti. Kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo, teismas kaltinamiesiems patiems nepareiškus prašymo turėti gynėjus, nepagrįstai tokį jų elgesį vertino kaip gynėjų atsisakymą pagal nutylėjimą. Skundžiamas nuosprendis negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, kadangi jis priimtas pažeidžiant kaltinamųjų teisę į gynybą.
Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas atliko netinkamą įrodymų vertinimą. Vienintelis šioje byloje esantis įrodymas, kaltinantis R. J., iš esmės yra nukentėjusiojo S. D. parodymai. Nors pirmosios instancijos teismas motyvuojamoje nuosprendžio dalyje teigia, jog R. J. kaltė įrodyta ne tik nukentėjusiojo, bet ir liudytojų parodymais, tačiau iš nuosprendžio neaišku, kokių būtent liudytojų parodymai patvirtina nuteistojo kaltę. Vienintelis teismo motyvuose nurodytas liudytojas yra nukentėjusiojo brolis I. D., tačiau, cituodamas šio liudytojo parodymus, teismas nurodo tik tai, jog jis taip pat, kaip ir nukentėjusysis, parodė, kad vienas iš vaikinų (kaip vėliau paaiškėjo - R. J.) buvo apsirengęs šviesiai. Tai, jog liudytojas, kaip ir nukentėjusysis, matė R. J. apsirengusį iš visų kitų kartu buvusių vaikinų išsiskiriančia šviesia apranga, niekaip neįrodo, jog būtent jis sudavė smūgį nukentėjusiajam. Be to, teismas, vertindamas minėtus liudytojo I. D. parodymus, kaip R. J. kaltę patvirtinančius įrodymus, yra nenuoseklus, kadangi kitų liudytojų parodymus, paneigiančius R. J. kaltę, atmetė tuo pagrindu, kad šie liudytojai ir nuteistasis yra draugai, tuo tarpu į tai, kad liudytojas I. D. bei nukentėjusysis S. D. yra broliai, teismas nekreipė jokio dėmesio. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad nukentėjusiojo parodymai yra nuoseklūs, jais netikėti pagrindo nėra, kadangi nukentėjusysis S. D., duodamas parodymus kitą dieną po įvykio, t. y. 2011-12-03, nurodė, jog R. J. sudavė jam smūgį į dešinės pusės smilkinį, o vėliau M. T. - į dešinės pusės žandikaulį (2 t., b. 1. 146). Tuo tarpu 2012-03-21 papildomos apklausos metu nukentėjusysis pakeitė savo parodymus, sakydamas, jog buvo atvirkščiai, t. y. jog R. J. sudavė jam smūgį į dešinės pusės žandikaulį, o vėliau M. T. - į dešinės pusės smilkinį. Pasak nukentėjusiojo, R. J. smūgis nebuvo stiprus, tuo tarpu būtent po M. T. smūgio nukentėjusysis pajuto labai didelį galvos skausmą, jam apsvaigo galva, jis susvirduliavo bei pasijuto blogai. Teismas nepagrįstai atmetė liudytojų J. D., M. M., D. N., o taip pat ir nuteistojo M. T. parodymus apie tai, jog R. J. nukentėjusiajam smūgio nesudavė. Tai, kad šie asmenys yra nuteistojo R. J. draugai, be to, buvo apsvaigę nuo alkoholio, negali būti pagrindu atmesti minėtų asmenų parodymus, juolab, kad visi liudytojai yra įspėjami dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Neaišku, kuo remdamasis teismas nurodė, jog minėtų liudytojų parodymai prieštarauja nuteistojo M. T. ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams. Pastarasis asmuo tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nuosekliai teigė, jog nematė, kad R. J. būtų sudavęs smūgį nukentėjusiajam. Tai, jog nuteistasis R. J. nemušė nukentėjusiojo, nuo pat bylos tyrimo pradžios iki jos nagrinėjimo teisme teigė ir liudytojai J. D., M. M. ir D. N.. Šiuos liudytojų parodymus, teisinančius R. J. bei paneigiančius nukentėjusiojo parodymus, patvirtina byloje pateikta teismo medicinos specialistės išvada Nr. G 3305/11 (02), kurioje nurodoma, jog sužalojimai galėjo būti padaryti suduodant nukentėjusiajam vieną tiesioginį smūgį kumščiu. Tačiau teismas šia specialistės išvada, nenurodydamas jos atmetimo motyvų, nesirėmė, o vadovavosi specialistės parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kurie nelaikytini savarankiška įrodymų rūšimi. Be to, specialistės parodymuose yra pateiktos tik prielaidos, teigiant, jog galėjo būti suduota ir daugiau smūgių, bet nelikti išorinių sužalojimų. Teismas nepateikė jokių motyvų, kodėl remiasi ne specialistės išvada, kad smūgis buvo vienas, bet jos parodymuose pateikta prielaida, jog galėjo būti ir daugiau smūgių. Specialistė nebuvo apklausta teisiamajame posėdyje nei dėl jos pateiktos išvados, nei dėl prieštaringų jos pačios parodymų ikiteisminio tyrimo metu, todėl teismas specialistės parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo pareigūnui, taip pat negalėjo remtis.
Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam S. D. klausimą. Nagrinėjamu atveju nusikalstama veika buvo padaryta nukentėjusiuoju pripažinto S. D. atžvilgiu. Būtent jam buvo suduotas smūgis ir nesunkiai sutrikdyta sveikata. Taigi, neturtinę žalą patyrė ne kas kitas, o nukentėjusysis S. D.. Todėl būtent S. D. turėjo teisę pareikšti civilinį ieškinį šioje byloje ir turėjo būti pripažintas civiliniu ieškovu ir, esant įstatyme numatytiems pagrindams bei įrodymams dėl padarytos jam žalos, būtent S. D. teismas turėjo priteisti nustatytą neturtinės žalos dydį. Kadangi S. D. yra nepilnametis, jo teises ir interesus baudžiamojoje byloje turi teisę padėti įgyvendinti jo įstatyminė atstovė (motina) S. D.. Tačiau atstovas pagal įstatymą neturi būti tapatinamas su atstovaujamuoju, todėl nagrinėjamu atveju civiliniu ieškovu galėjo būti pripažintas tik pats nukentėjusysis S. D.. Tai, jog civiline ieškove šioje byloje nepagrįstai buvo pripažinta nukentėjusiojo atstovė, nors ji žalos nepatyrė ir jos savo atžvilgiu neįrodinėjo, patvirtina tą aplinkybę, jog ikiteisminio tyrimo metu nebuvo tinkami surinkti duomenys apie ieškinio pagrindą. Tokių duomenų nebuvo iš esmės surinkta ir apie žalos dydį. Teismas, priteisdamas neturtinę žalą, apsiribojo lakonišku konstatavimu, jog nukentėjusysis patyrė fizinį skausmą, emocinį šoką, bendravimo nepatogumus. Jei fizinį skausmą dėl suduoto smūgio nukentėjusysis iš tiesų galėjo patirti, tai teismo nurodytų emocinio šoko ir bendravimo nepatogumų nepatvirtina jokie byloje esantys įrodymai. Šiuo atveju sunkių pasekmių nenustatyta, todėl teismas, nagrinėjamoje byloje priteisdamas 7000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, esmingai nukrypo nuo teismų praktikos analogiškose bylose.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistąjį ir jo gynėją, prašiusius apeliacinį skundą tenkinti, prokurorę, nukentėjusįjį ir jo atstovę pagal įstatymą, prašiusius apeliacinį skundą atmesti, sprendžia, kad nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į apeliacinio skundo argumentus dėl kaltinamojo teisės į gynybą pažeidimo pirmosios instancijos teisme, pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 6 straipsnio 6 dalį, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies c punktą, BPK 10 straipsnio 1 dalį kiekvienam įtariamajam (kaltinamajam, nuteistajam) garantuojama teisė į gynybą. Teismas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo pareigūnas privalo užtikrinti galimybę įtariamajam, kaltinamajam ir nuteistajam įstatymų nustatytomis priemonėmis ir būdais gintis nuo įtarimų bei kaltinimų ir imtis reikiamų priemonių užtikrinti jų asmeninių ir turtinių teisių apsaugą. Įtariamasis, kaltinamasis, nuteistasis, be kitų teisių, turi teisę turėti gynėją. Kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo turi teisę turėti laiko bei galimybių pasirengti gynybai ir gali gintis pats arba per pasirinktą gynėją, o neturėdamas pakankamai lėšų gynėjui atsilyginti turi nemokamai gauti teisinę pagalbą įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka (BPK 10 straipsnio 2 dalis, 22 straipsnio 3 dalis, 44 straipsnio 7, 8 dalys).
Baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, kad R. J. ikiteisminio tyrimo metu buvo išaiškinta teisė turėti gynėją, ir kad šis jo atsisakė (2 t., b. l. 73, 74). Teisminio nagrinėjimo metu kaltinamajam R. J. teisėjas išaiškino jo teises ir pareigas, numatytas BPK 22 str. 3 d., BPK 272 str. 1 d. 261 str. 6 d., 52 str. 1 d., 3 d. (2 t., b. l. 143), tai yra išaiškino teisę turėti gynėją bei teisę bet kuriuo proceso metu atsisakyti gynėjo. Pažymėtina, kad pagal BPK 52 str. nuostatas atsisakymas gynėjo turi būti savarankiškas ir leidžiamas tik paties kaltinamojo iniciatyva; teisėjui neleidžiama jokia forma patarti kaltinamajam, kad jis atsisakytų gynėjo, išskyrus atvejus, kai pakviestasis ar paskirtasis gynėjas akivaizdžiai nevykdo savo kaip gynėjo pareigų. Kaltinamajam gynėjo paskyrimas nebuvo būtinas, nebuvo BPK 51str. pagrindų. Apeliantas, teigdamas, kad teismas, kaltinamiesiems patiems nepareiškus prašymo turėti gynėjus, nepagrįstai tokį jų elgesį vertino kaip gynėjų atsisakymą pagal nutylėjimą, savaip interpretuoja baudžiamojo įstatymo normas bei pirmosios instancijos teismo vertinimą dėl nuteistojo R. J. teisės į gynybą užtikrinimo, todėl šis jo teiginys atmestinas kaip nepagrįstas, tai atitinka ir pastarųjų metų teisminę praktiką. Pažymėtina, kad apeliantas kelia teorinius klausimus ir reikalauja išsamių atsakymų, tuo tarpu teismų sprendimai negali būti teorinių diskusijų priemonėmis. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas aplinkybes, konstatuoja, kad nuteistojo R. J. teisė į gynybą pirmosios instancijos teisme pažeista nebuvo.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 2 d., byloje surinktus duomenis pripažinti įrodymais kiekvienu atveju gali tik teismas, kurio žinioje yra byla. Įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatose įtvirtintų sąsajumo ir leistinumo principų bei 5 dalyje nurodytų įrodymų vertimo taisyklių, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus ir teismo posėdyje ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno įrodymo patikimumą, liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistojo R. J. kaltės padarius jam inkriminuotus nusikaltimus. Įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados ir motyvai apkaltinamajame nuosprendyje, išdėstyti taip, kaip to reikalauja BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatos.
Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė bei įvertino nukentėjusiojo S. D. parodymus. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis, duodamas parodymus kitą dieną po įvykio, t. y. 2011-12-03, parodė, kad „vaikinas šviesia striuke“, tai yra R. J., smogė jam kumščiu į dešinės pusės smilkinį, o vėliau „apsirengęs juoda striuke vaikinas“, tai yra M. T., smogė kumščiu jam vieną kartą į dešinį žandikaulį (1 t., b. 1. 145-146). Vėliau papildomų apklausų metu, tai yra 2011-12-19 (1 t., b. l. 147) bei 2012-03-22 (1 t., b. l. 148) jis vienareikšmiškai tvirtino, kad R. J. vieną kartą trenkė kumščiu į dešinės pusės veido sritį, konkrečiau, į žandikaulio sritį, o M. T. smogė kumščiu jam į dešinės pusės veido sritį arčiau smilkinio. Kaip matyti iš šio asmens paaiškinimo ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 148), neatitikimus parodymuose jis aiškino tuo, kad, praėjus stresui ir skausmui, pergalvojo visą įvykių eigą ir aiškiau prisiminė įvykio detales. Būtent šios apklausos metu jis patvirtino abiejų minėtų paskutiniųjų apklausų (2011-12-19 ir 2011-03-22) metu duotus parodymus, teigdamas, kad R. J. tyčia pastūmė pečiu ir smogė vieną kartą kumščiu į dešinės pusės žandikaulio sritį, o M. T. tyčia smogė jam vieną kartą kumščiu į dešinės pusės smilkinio sritį (1 t., b. l. 148). Be to, 2012-03-22 akistatos metu jis taip pat tapačiai parodė, kad R. J. jį pastūmė petimi ir kumščiu sudavė į dešinės pusės žandikaulio sritį, o M. T. vieną kartą kumščiu jam sudavė į dešinės pusės smilkinio sritį (2 t., b. l. 79). Kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo, bylos nagrinėjimo teisme metu nukentėjusysis S. D. taip pat parodė, kad jam buvo suduoti du smūgiai, ir kad po vieną smūgį sudavė R. J. ir M. T. (2 t., b. l. 148). Esant tokioms aplinkybėms, laikyti nukentėjusiojo parodymus nenuosekliais, kaip teigiama apeliaciniame skunde, pagrindo nėra.
Be to, nukentėjusiojo parodymai atitinka ir 2012-03-29 specialisto apklausos protokole (2 t., b. l. 32) užfiksuotus specialistės L. K. paaiškinimus, kad sužalojimai galėjo būti padaryti 2011-12-02, suduodant vieną tiesioginį smūgį kumščiu, tačiau galėjo būti suduota ir daugiau smūgių, bet nelikti išorinių sužalojimų. Minėtuose specialistės paaiškinimuose taip pat nurodyta, kad atriboti, nuo kurio smūgio įvyko sužalojimas, nėra galimybės, ir kad nesunkų sveikatos sutrikdymą galėjo sukelti ir smūgis į žandikaulio sritį, ir smūgis į smilkinio sritį. Nors specialistė ir nebuvo apklausta teisiamajame posėdyje, tačiau minėtus jos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kaip ir specialisto išvadą Nr. G 3305/11(02) (2 t., b .l. 15-16), teisėjas, pagarsindamas byloje surinktus rašytinius įrodymus, perskaitė (2 t., b. l. 150), tai yra juos teisiamajame posėdyje ištyrė ir jais nuosprendį grindė pagrįstai. Pažymėtina, kad kai keli asmenys veikia kartu, tyčia vartodami fizinį smurtą sutrikdo žmogaus sveikatą sužalojant nukentėjusįjį, jie visi yra padaryto sužalojimo vykdytojai (bendravykdytojai). Bendravykdytojų baudžiamajai atsakomybei nėra būtina, jog kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų sužalojimus, atitinkančius Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnį, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų bei nebūtų galimybės atriboti jų veiksmais sukeltų padarinių. Kadangi nėra galimybės atriboti bendravykdytojų R. J. ir M. T. tyčiniais fizinio smurto veiksmais nukentėjusiajam S. D. sutrikdytos sveikatos, tai patvirtina nuteistojo R. J. kaltę pagal BK 138 str. 2 d. 8 p.
Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi ir liudytojo, nukentėjusiojo brolio I. D. parodymais, kuris tiesiogiai įvykio nematė, tačiau patvirtino, kad netrukus atvykęs į įvykio vietą rado brolį S. D. išsigandusį, nuo smūgių raudonu veidu ir apsiverkusį, ir kad automobiliu pasektų S. D. nurodyta kryptimi nuėjusių vaikinų būryje matė vieną šviesiai apsirengusį vaikiną, kurį vėliau nukentėjusysis atpažino policijos įstaigoje. Netikėti teismui šio liudytojo parodymais teismui nebuvo ir nėra jokio pagrindo, kadangi jie sutampa su nukentėjusiojo parodymais bei atitinka faktines bylos aplinkybes. Tai, kad šis asmuo yra nukentėjusiojo brolis, minėtos išvados nepaneigia.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nuteistojo R. J., o taip pat ir jo draugų liudytojų J. D., M. M. parodymais, kad nukentėjusiojo atžvilgiu jis jokio fizinio smurto nevartojo, nesivadovavo pagrįstai. Bylos medžiaga patvirtina, jog įvykio metu šie liudytojai buvo apsvaigę nuo alkoholio, dėl ko negalėjo tiksliai nurodyti visų įvykio aplinkybių. Teisėjų kolegijos vertinimu, tikėtinais laikytini liudytojo D. N. parodymai, kad jis įvykio nematė, kadangi visi jaunuoliai buvo išgėrę ir siauru šaligatviu nėjo viena linija, nebuvo susikoncentravę į aplinką, o pats smūgio sudavimo momentas trunka itin trumpą laiko tarpą. Tačiau šie liudytojo parodymai nuteistojo R. J. kaltės nepaneigia. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistojo kaltės neigimą vertino kaip jo gynybine versiją ir siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės.
Iš skundžiamo nuosprendžio motyvų matyti, kad pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė nukentėjusiojo S. D., jo atstovės pagal įstatymą S. D., liudytojo I. D. parodymais, specialistės paaiškinimais ir kitais rašytiniais įrodymais, o liudytojų J. D., M. M., D. N. parodymų nevertino kaip paneigiančių nukentėjusiojo parodymus ir nuteistojo R. J. kaltę, todėl apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad iš nuosprendžio neaišku, kurių konkrečiai liudytojų parodymai patvirtina nuteistojo R. J. kaltę. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad tokį pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimą apeliantas suprato teisingai. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad neaišku, kuo remdamasis teismas nurodė, kad liudytojų J. D., M. M., D. N. parodymai prieštarauja kaltinamojo M. T. ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams, ir daro išvadą, kad šis netikslumas skundžiamame nuosprendyje padarytų išvadų nepaneigia ir nesudaro pagrindo skundžiamą nuosprendį laikyti nepagrįstu.
BK 284str.1d. veikos tiesioginis objektas yra viešoji tvarka, papildomi objektai yra žmogaus sveikata, laisvė, orumas, nuosavybė. Viešoji vieta tai vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys. Veika laikoma padaryta viešoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar nusikaltimo darymo metu toje vietoje kas nors buvo, ar ne. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl kaltininko veiksmų patirs nepatogumų. Veika pasireiškia kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimas. Pasekmės pasireiškia realiu visuomenės rimties arba tvarkos sutrikdymu, viešosios tvarkos pažeidimas pasireiškia būdais - įžūliais veiksmais, grasinimais, patyčiomis, vandališkais veiksmais. Visuomenės rimties sutrikdymą rodo tai, kad prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, žmonėms buvo sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar buvo šokiruoti ir kt. Teismų praktikoje viešoji vieta pripažįstama taip pat gatvės, šaligatviai, kiemai, kaip šiuo atveju kur įvyko nusikaltimas be kaltinamųjų ir nukentėjusiojo dalyvavo ir kiti asmenys – jaunuoliai buvę su kaltinamaisiais, kuomet dėl šių neteisėtų veiksmų iš chuliganiškų paskatų buvo sužalotas nukentėjusysis, pažeista viešoji tvarka.
Teisėjų kolegija, įvertinusi visas aplinkybes, konstatuoja, kad baudžiamojoje byloje surinkti ir teismo posėdyje ištirti įrodymai patvirtina nuteistojo R. J. kaltę padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 284 str. 1 d., BK 138 str. 2 d. 8 p.
Lietuvos Respublikos BPK 28 str. numatyta, kad nukentėjusiuoju pripažįstamas fizinis asmuo, kuriam nusikalstama veika padaryta fizinės, turtinės ar moralinės žalos. 2001 m. kovo 15 d. Tarybos pagrindų sprendimo 2001/220/TVR dėl nukentėjusiųjų padėties baudžiamosiose bylose 1 straipsnio a punkte, pateikiančiame nukentėjusiojo sąvoką, taip pat nurodoma, kad nukentėjusysis „fizinis asmuo, patyręs žalą, įskaitant kūno sužalojimą ar psichinę traumą, emocinį sukrėtimą ar ekonominius nuostolius tiesiogiai dėl veikimo ar neveikimo pažeidžiant valstybės narės baudžiamąjį įstatymą“. Asmuo pripažįstamas nukentėjusiuoju ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro nutarimu ar teismo nutartimi. Nukentėjusiuoju ir civiliniu ieškovu fizinis asmuo pripažįstamas nepriklausomai nuo to asmens amžiaus, veiksnumo, sveikatos būklės ar kitų aplinkybių. Kitas fizinis asmuo nukentėjusiuoju ir civiliniu ieškovu baudžiamojoje byloje gali būti pripažįstamas tik tuo atveju, kai tiesiogiai nuo nusikalstamos veikos nukentėjęs asmuo miršta. Jei nuo nusikalstamos veikos nukentėjęs asmuo dėl nepilnametystės ar neveiksnumo pats negali baudžiamojoje byloje ginti savo interesų, toks asmuo procesinėmis teisėmis gali naudotis per atstovą pagal įstatymą. BPK 53 str. 2 d. numatyta, kad „atstovais pagal įstatymą gali būti nepilnamečio arba neveiksnaus įtariamojo, kaltinamojo, nuteistojo ir nukentėjusiojo tėvai, įtėviai, globėjai, rūpintojai arba įstaigos, kuri globoja ar rūpinasi įtariamuoju, kaltinamuoju, nuteistuoju ar nukentėjusiuoju, įgalioti asmenys“.
Nukentėjusiuoju šioje byloje 2011-12-03 ikiteisminio tyrimo pareigūnės nutarimu (1 t., b. l. 149) pripažintas S. D.. 2012-03-22 nepilnamečio nukentėjusiojo S. D. atstovė pagal įstatymą S. D. padavė prašymą (civilinį ieškinį) (1 t., b. l. 4) pripažinti ją civiline ieškove, reikalaudama priteisti jai iš R. J. ir M. T. 8000 Lt neturtinės žalos, kurią dėl minėtų asmenų nusikalstamų veiksmų patyrė jos sūnus S. D.. 2012-03-22 ikiteisminio tyrimo pareigūnės nutarimu (1 t., b. l. 5) nepilnamečio nukentėjusiojo S. D. atstovė pagal įstatymą S. D. pripažinta civiline ieškove. Kadangi S. D. šioje baudžiamojoje byloje civiline ieškove pripažinta nepagrįstai, kas teisingai nurodyta ir apeliaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismo posėdyje teisėjų kolegija šį procesinį pažeidimą ištaisė ir protokoline nutartimi nutarė procese S. D. laikyti nukentėjusiuoju ir civiliniu ieškovu, o jo motiną S. D. laikyti nukentėjusiojo atstove pagal įstatymą (3 t., b l. 19). Esant tokioms aplinkybėms, nuosprendis šioje dalyje pakeistinas, priteisiant neturtinės žalos atlyginimą solidariai iš nuteistųjų R. J. ir M. T. nukentėjusiajam S. D. (BPK 328 str. 4 p.).
Teisėjų kolegija su apeliacinio skundo argumentu, kad nagrinėjamoje byloje netinkamai nustatytas neturtinės žalos dydis, nesutinka. Pažymėtina, kad baudžiamojoje byloje sprendžiant klausimą dėl neturtinės žalos priteisimo taikomos CK 6.250 straipsnio nuostatos. Šio straipsnio 1 dalyje nurodoma, kas yra laikoma neturtine žala (fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais), o 2 dalyje išdėstytos aplinkybės (žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmės bylai aplinkybės) bei kriterijai (sąžiningumas, teisingumas ir protingumas), pagal kuriuos turi būti sprendžiama dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į įstatyme nurodytų kriterijų visumą, juos teisminio nagrinėjimo metu pakankamai išsamiai ištyrė, įvertino nuteistųjų R. J. ir M. T. kaltės formą, nusikaltimų pavojingumo laipsnį, pripažino, kad nukentėjusysis patyrė sveikatos sužalojimą, kentė fizinį skausmą, emocinį šoką, bendravimo nepatogumus.
Neturtinės žalos dydis, išreikštas pinigais, yra bendrieji nuostoliai, kurių dydį nustato teismas, o nukentėjusysis privalo įrodyti nurodomų nuostolių dydį. Fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai yra viena iš sąlygų priteisti žalos atlyginimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatydamas žalos dydį, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į jau paminėtų kriterijų visumą ir tinkamai pritaikė įstatymą. Šiuo atveju priteistas neturtinės žalos dydis 7000 Lt laikytinas realiu, pakankamai ekonomiškai pagrįstu ir atitinkančiu protingumo kriterijus.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 3 p., 328 str. 4 p.,
nutaria:
nuteistojo R. J. gynėjo advokato Aivaro Gilio apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 13 d. nuosprendį pakeisti: priteisti solidariai iš M. T. ir R. J. nukentėjusiajam S. D., atstovaujamam atstovės pagal įstatymą S. D., 7000 Lt (septynis tūkstančius litų) neturtinei žalai atlyginti.