Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Ramunės Čeknienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo P. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2131-828/2011 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Nodora“ ieškinį atsakovui P. K. dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos B. Valiulienės pranešimą apie bylą, atsakovo ir jo atstovo paaiškinimus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovė UAB „Nodora“ nurodė, kad atsakovas P. K. dirbo įmonėje vairuotoju ir su juo buvo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Teigia, kad 2010-12-18, būdamas komandiruotėje, Lenkijos Respublikos teritorijoje atsakovas pažeidė kelių eismo taisykles, nepasirinko saugaus greičio, dėl ko kliudė kitą transporto priemonę. Nurodo, kad automobilis buvo techniškai tvarkingas ir dėl eismo įvykio kaltu buvo pripažintas atsakovas. Teigia, jog eismo įvykio metu buvo apgadintos ieškovės transporto priemonė DAF FT95.430XF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bei puspriekabė SCHWARZMULLER SPA3/E, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) , viso padaryta 52 859,00 Lt žala. Prašė teismą priteisti iš atsakovo 52 859,00 Lt žalos atlyginimą, 5% dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2011 m. birželio 9 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir ieškovės naudai iš atsakovo priteisė 26 429,50 Lt žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 793,00 Lt žyminį mokestį. Nurodė, kad atsakovo darbas buvo tiesiogiai susijęs su jam perduotų materialinių vertybių gabenimu, o transporto priemonė jam buvo perduota kaip darbo priemonė toms vertybėms gabenti. Teismas nustatė, kad yra visos DK numatytos materialinei atsakomybei kilti būtinos sąlygos ir tai sudaro pagrindą konstatuoti, jog pareikštas ieškinys atsakovui yra pagrįstas. Nurodė, kad pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina žalos padarymo faktą bei jos dydį, žala padaryta atsakovo komandiruotės metu, atsakovui grįžtant į Lietuvos Respubliką, t. y., tuo metu kai šalis siejo darbo teisiniai santykiai, darbo metu, atliekant darbo funkcijas. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad atsakovo padaryto administracinio teisės pažeidimo pobūdis patvirtina neatsargią darbuotojo kaltės formą, pasireiškiančią lengvabūdiškumu. Nurodė, kad žala ieškovei padaryta P. K. valdant ieškovei priklausantį didesnį pavojaus šaltinį, transporto priemonę, kurios darbdavys neapdraudė savanoriškuoju draudimu, todėl UAB „Nodora“, kaip darbdavys, turi prisiimti atitinkamą žalos atsiradimo riziką. Konstatavo, jog atsakovo turtinė padėtis sunki, sutuoktinė yra mirusi, jis vienas išlaiko du pilnamečius vaikus, kurių vienas studentas, P. K. gaunamas darbo užmokestis ir turimo nekilnojamojo turto vertė nedideli, todėl yra pagrindas iš atsakovo priteisti 50 proc. ieškovės reikalaujamos žalos atlyginimo.

Apeliaciniu skundu atsakovas P. K. prašo pakeisti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 9 d. sprendimą, sumažinti UAB „Nodora“ priteistą sumą iki 1 632,55 Lt. Nurodo, kad šalių darbo sutartis buvo sudaryta pakeitus DK 95 straipsnio 4 dalies redakciją, todėl darbo sutartyje materialinės atsakomybės klausimas negalėjo būti aptartas. Teigia, kad visi darbuotojo ir darbdavio materialinės atsakomybės vienas kitam klausimai turi būti sprendžiami atskiroje sutartyje ne laisvu šalių susitarimu, bet pagal darbo sutarties šalims privalomas taisykles, įtvirtintas DK ir kituose įstatymuose. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė fakto, jog UAB „Nodora“ buvo sudaryta kolektyvinė sutartis. Teigia, kad pagal visiškos materialinės atsakomybės sutartį darbuotojas gali atsakyti ne už visas darbo priemones ir tokioms priemonėms priskirtos įvairios automašinos, todėl vairuotojas, padaręs žalą darbdaviui automobilio sugadinimui, nesant DK straipsnyje numatytų sąlygų, privalo atlyginti žalą, ne didesnę kaip trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčio dydžio. Teigia, jog teismas nenustatė kokius įsipareigojimus prisiėmė darbdavys, užtikrindamas sąlygas, kad žala neatsirastų. Be to, savanoriškai nebuvo apdraudęs transporto priemonės, tačiau teismas neįvertino minėto fakto. Nurodo, kad darbo sutartyje nėra nurodyta, kokia transporto priemonė perduodama atsakovui. Teigia, kad darbo sutarties 7.2.13 papunktis numato, jog darbuotojas privalo pilnai pagal įsigijimo kainą materialiai atsakyti už žalą, padarytą tiek transporto priemonei, tiek naudojant kitą turtą, kuris nuosavybės teise priklauso darbdaviui. Minėta nuostata paneigia galimybę taikyti ribotą materialinę atsakomybę ir aiškiai pablogina darbuotojo padėtį, kadangi žala skaičiuojama ne nuo daikto vertės, bet nuo įsigijimo kainos. Nurodo, kad atsakovo apskaičiuotas trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydis yra 3 265,11 Lt, tačiau esant sunkiai atsakovo turtinei padėčiai, priteistina suma turi būti mažinama perpus, todėl jis turėtų atlyginti 1 632,55 Lt darbdavio patirta žalą.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą UAB „Nodora“ prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas teisingai nustatė, jog yra visos DK 246 straipsnyje numatytoms materialinės atsakomybės sąlygos, todėl priėmė teisingą sprendimą. Sudarant su atsakovu darbo sutartį, be kitų papildomų sutarties sąlygų, buvo susitarta ir dėl visiškos materialinės atsakomybės už žalą, padarytą transporto priemonei. Minėta sutarties sąlyga nustatyta savanorišku susitarimu, atsižvelgiant į darbuotojo darbo specifiką. Pažymi, kad susitartos papildomos darbo sutarties sąlygos tampa šalims privalomos ir individualizuoja darbo sutartį. Tai, jog DK 95 straipsnio 4 dalyje tarp išvardytų kitų pavyzdinių papildomų darbo sutarties sąlygų nėra įvardyti materialinės atsakomybės klausimai, nereiškia, jog dėl jų susitarus šalims pažeidžiamos imperatyvios darbo kodekso normos.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Kolegija konstatuoja, kad Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Byloje nustatyta, kad atsakovas P. K. 2006-09-12 sudarė su ieškove UAB „Nodora“ darbo sutartį, pagal kurią atsakovas buvo priimtas į darbą vairuotojo pareigoms, susijusioms su tarptautinių krovinių gabenimu (b.l. 98-101). Iš bylos duomenų matyti, kad, vairuodamas bendrovei priklausantį automobilį DAF FT95.430XF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bei puspriekabę SCHWARZMULLERSPA3/E, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) , atsakovas P. K. sukėlė eismo įvykį ir dėl jo kilimo buvo pripažintas kaltu. Šio įvykio metu buvo apgadintos ieškovei UAB „Nodora“ priklausančios transporto priemonės (b. l. 6-7). Lietuvos ir Vokietijos UAB „Joland“ atlikus transporto priemonių nuostolių vertinimą, nustatyta, kad automobiliui DAF FT95.430XF padaryta 49 280 Lt, o puspriekabei SCHWARZMULLERSPA3/E – 3 579 Lt žala, viso ieškovei padaryta 52 859 Lt žala (b. l. 10-70). Šios žalos dydžio atsakovas P. K. neginčija. Darbo kodekso (toliau – DK) 255 straipsnio 3 punktas nustato, kad darbuotojas privalo atlyginti visą žalą, jeigu su juo yra sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Iš P. K. sudarytos darbo sutarties matyti, kad sutarties 7.1, 7.2.3, 7.2.13 punktais šalys susitarė dėl atsakovo visiškos materialinės atsakomybės, tame tarpe ir už transporto priemones (vilkiką ir puspriekabes) naudojamas pervežimo procese ir kitas vertybes, kurios yra neatsiejamai susijusios su atliekamomis darbo funkcijomis. Pagal DK 256 straipsnio 1 dalį visiškos materialinės atsakomybės sutartis gali būti sudaroma su darbuotojais, kurių darbas yra tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių gabenimu, ir dėl priemonių, perduotų darbuotojui naudotis darbe. Kadangi atsakovo darbas buvo tiesiogiai susijęs su jam perduotų materialinių vertybių gabenimu, o automobilis jam buvo perduotas kaip priemonė toms vertybėms gabenti, todėl už jų sugadinimą atsakovas privalo atlyginti ieškovei padarytą žalą. Iš byloje esančio informacinio pranešimo matyti, kad autoįvykis, kurio metu buvo sugadintos UAB „Nodora“ priklausančios transporto priemonės, įvyko vairuotojui P. K. nepasirinkus eismo sąlygas atitinkantį greitį, todėl už kelių eismo taisyklių pažeidimą vairuotojui buvo skirta bauda, kas leidžia daryti išvadą, jog atsakovas, vykdydamas darbines funkcijas ir vairuodamas darbdaviui priklausančias transporto priemonę, buvo neatidus ir nerūpestingas, viršijo leistiną greitį, dėl ko įvyko eismo įvykis (b.l. 7). Atsakovo teiginiai, jog eismo įvykis įvyko ne dėl viršyto leistino greičio, o dėl blogai veikiančios transporto priemonės stabdžių sistemos, byloje nepatvirtinti jokiais įrodymais (CPK 178 str.) Apeliacinės instancijos teismui P. K. patvirtino, jog išvykstant komandiruotėn automobilio techninė būklė buvo patikrinta, vėliau transporto priemonė buvo tikrinama Jonavos m. esančiame servise bei Italijoje, tačiau stabdžių sistemos gedimai nebuvo fiksuoti. Darbo sutarties 7.2.9 punktas numato, kad darbuotojas privalo tinkamai eksploatuoti bei vairuoti perduotą tarptautinio pervežimo užsakymui įvykdyti transporto priemonę - vilkiką arba puspriekabę, prižiūrėti jo techninę būklę, laikytis tvarkos ir jį prižiūrėti tiek kelionės metu, tiek ir esant Lietuvoje. Esant įtarimui dėl transporto priemonės stabdžių sistemos gedimo atsakovas turėjo pareigą atsisakyti vykti į komandiruotę iki nebus pašalintas gedimas, o išvykdamas į komandiruotę su techniškai netvarkinga transporto priemone ar jos metu pastebėjęs transporto priemonės gedimą ir nesiėmęs tinkamų priemonių jo šalinimui, prisiėmė atsakomybę už kilusias pasekmes. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog P. K. elgėsi nepakankamai rūpestingai ir dėlto atsirado žala ieškovei. Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovo vairuojama transporto priemonė buvo apdrausta. Aplinkybė jog įmonė automobilio, puspriekabės nebuvo apdraudusi savanorišku draudimu, nedaro visiškos materialinės atsakomybės sutarties sąlygų negaliojančiomis atsakovo atžvilgiu (b.l.6-7). Apelianto teiginys, jog visiškos materialinės atsakomybės sutartis su juo turėjo būti sudaryta atskira rašytine forma ir negali būti darbo sutarties sudedamąja dalimi, yra nepagrįsti. Visiškos materialinės atsakomybės sutarties sudarymą reglamentuojantis DK 256 straipsnis numato, kad minėta sutartis įforminama raštu, tačiau reikalavimo jog sutartis būtų įforminama kaip atskiras dokumentas, nereikalaujama. DK 95 straipsnio 4 dalis numato, kad darbo sutartyje šalys gali sulygti ir dėl kitų darbo sutarties sąlygų, jeigu darbo įstatymai, kiti norminiai teisės aktai arba kolektyvinė sutartis nedraudžia jas nustatyti, todėl nėra pagrindo teigti, jog visiškos materialinės atsakomybės sąlygų įtraukimas į darbo sutartį yra neteisėtas ir prieštarauja įstatymams. Be to, atsakovas neneigia, jog jo darbas buvo susijęs su materialinių vertybių pervežimu, jam ieškovė yra perdavusi transporto priemones, todėl jis yra atsakingas už jų tinkamą naudojimą. Byloje nepaneigta, jog įmonėje kolektyvinė sutartis nėra sudaryta, todėl nėra nustatyta ir už kokias materialines vertybes įmonės darbuotojai prisiima visišką materialinę atsakomybę ir kokius įsipareigojimus prisiima darbdavys, užtikrindamas sąlygas, kad žala neatsirastų. Tačiau P. K. nėra nuginčijąs nei vienos darbo sutarties nuostatos, todėl kolegija pripažįsta nepagrįstais apeliacinio skundo teiginius, jog negalima vadovautis šalių sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartimi, išieškant žalą dėl transporto priemonės apgadinimo. Nors atsakovas nurodo, jog darbo sutartyje nenumatyta kokia transporto priemone jis dirbs, tačiau 7.1 p. susitarta, kad jis prisiima visišką materialinę atsakomybę už transporto priemones naudojamas pervežimo procese, kas leidžia daryti išvadą, jog P. K. prisiėmė atsakomybę už konkrečiu atveju vairuojamas transporto priemones.

Kadangi šalys susitarė dėl visiškos materialinės atsakomybės, šios nuostatos įtvirtintos darbo sutartyje nėra nuginčytos, todėl nėra pagrindo taikyti DK 254 straipsnyje numatytą trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio žalos atlyginimą.

Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas darė pagrįstą išvadą, jog dėl žalos atsiradimo yra kaltas atsakovas, teisingai įvertino atsakovo turtinę padėtį, todėl, dėl aukščiau nurodytų motyvų, tenkinti apeliacinį nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.