Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. spalio 14 d. nuosprendžio, kuriuo

D. K. nuteistas pagal LR BK 181 str. 2 d. laisvės atėmimu 5 (penkeriems) metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. K. nuteistas už tai, kad prievartavo turtą panaudodamas fizinį smurtą ir atimdamas asmeniui laisvę. 2004 m. birželio 14 d., apie 19 val., Šalčininkų m. Plento gt., prie ten esančios A. T. priklausančios maisto prekių parduotuvės, D. K. , apgaulės būdu įkalbėjęs J. M. įsėsti į automobilį ,,VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), panaudodamas prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą ir atimdamas jam laisvę, t.y. prirakindamas antrankiais jo dešinę ranką prie automobilio durelių rankenos, nuvežė J. M. į Šalčininkų raj., prie Abalų km. esantį mišką. Ten jis prirakino J. M. antrankiais prie medžio, du kartus sudavė jam medine lazda į kairės kojos šlaunį ir į šoną ir, neturėdamas tam teisėto pagrindo, atvirai pareikalavo iš nukentėjusiojo perduoti jam turtą – 5000 litų. Nukentėjusiajam šį neteisėtą reikalavimą vykdyti atsisakius, paliko jį miške. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, D. K. , kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, 2004 m. birželio 15 d., apie 1 val. nakties, atvykę į tą patį Šalčininkų raj., prie Abalų km. esantį mišką, prie medžio, prie kurio buvo prirakintas J. M. , panaudojo prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą. Tuo metu, kai ikiteisminio tyrimo nenustatytas asmuo iš už nugaros sudavė J. M. ne daugiau kaip 4 smūgius kumščiu į nugarą, D. K. tarp surakintų J. M. rankų įkišo medinę lazdą ir suko ją prieš laikrodžio rodyklę, tuo sukeldamas nukentėjusiajam fizinį skausmą, padarydamas odos nubrozdinimus abiejų riešų vidiniuose paviršiuose, padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymą ir, neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai pareikalavo iš J. M. perduoti jo naudai turtą – 5000 litų.

Nuosprendyje taip pat be pagrindo nurodoma, kad J. M. aiškinimus patvirtina liudytojų Z. V. , E. J. ir V. Š. parodymai. Iš tikrųjų, nei vienas iš šių liudytojų įvykių nematė ir papasakojo tik tai, ką tariamai girdėjo iš paties J. M. . Z. V. parodymai kaip tik netgi paneigia nukentėjusiojo, o patvirtina jo parodymus. Šis liudytojas teisme parodė, kad matė, kaip J. M. persėdo į jo automobilį ir jie kartu nuvažiavo. Z. V. parodė, kad tada J. M. jo dėl nieko neįspėjo, o pats pralaukė dvi valandas ir tik tada grįžo namo nukentėjusiojo automobiliu. Turint mintyje nukentėjusiojo parodymus, kad jie važiavo paimti automobilio remontui reikalingų detalių, o neteisėti veiksmai jo atžvilgiu atlikti dar vėliau, tai situaciją daro dar labiau neįtikėtiną. Tokiu atveju, J. M. arba būtų apie tai bent pasakęs Z. V. arba būtų jo paprašęs parvaryti savo automobilį. Nukentėjusysis galėjo ir pats savo automobilį užrakinti ir palikti stovėti. Išdėstytos aplinkybės parodo, kad teismo išvados grindžiamos abejotinais bei prieštaringais įrodymais ir prielaidomis. Jo paties parodymus teismas atmetė į juos nesigilindamas. Be to, nuosprendyje nepilnai nurodyta, kuo remiantis vienais įrodymais buvo patikėta, o kiti buvo atmesti. Nuosprendyje dėstomose išvadose yra esminių prieštaravimų, kurie įtakojo teisingo nuosprendžio priėmimą. Todėl jis prašo nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį. Jį išteisinti nenustačius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Teismo posėdyje nuteistasis D. K. ir jo gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti. Prokuroras prašo nuteistojo D. K. apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Iš bylos matosi, kad teismas nešališkai bei išsamiai išnagrinėjo visas jos aplinkybes ir tinkamai įvertino ištirtų įrodymų visumą, todėl teismo išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. D. K. pagrįstai buvo pripažintas kaltu, o kvalifikuojant jo nusikalstamą veiką teismas tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.

Apeliaciniame skunde dėstomus nuteistojo argumentus apie tai, kad teismo išvadose tariamai yra esminių prieštaravimų, kad jo kaltė grindžiama vien tik prieštaringais ir netgi nelogiškais nukentėjusiojo J. M. parodymais, kolegija atmeta kaip nepagrįstus.

Iš apeliacinio skundo turinio ir nuteistojo ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu duotų parodymų matosi, kad D. K. savo dalyvavimą turto prievartavime kategoriškai neigia. Jis tvirtina, kad kaltinime nurodytą dieną su nukentėjusiuoju J. M. iš viso nebendravo, su juo net nesimatė, o visą tą dieną prabuvo pas liudytoją V. Š. . Kolegijos nuomone, teismas visiškai pagrįstai atmetė tokią nuteistojo versiją, nes ji paneigta ne tik nukentėjusiojo J. M. , bet ir liudytojų V. Š. , Z. V. , E. J. parodymais, įvykio vietos, daiktų apžiūrų ir parodymo atpažinti protokolais, specialisto išvadomis ir kitais nuosprendyje išdėstytais bei aptartais bylos duomenimis.

Iš bylos matosi, kad D. K. buvo sulaikytas 2004 m. birželio 27 d. visai kitoje baudžiamojoje byloje. Tuo tarpu parodymus apie tai, kur jis buvo ir ką veikė kaltinime šioje byloje nurodytu laiku, t.y. 2004 m. birželio 14 d. vakare ir naktį, jis pirmą kartą parodė tik teisminio nagrinėjimo metu, po nusikaltimo įvykio praėjus daugiau negu metams laiko. Papildomai apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje D. K. pripažino, kad neprisimena, kokia savaitės diena buvo 2004 m. birželio 14 d. Todėl apelianto kategoriški tvirtinimai, kad būtent šią dieną jis tikrai buvo pas V. Š. ir todėl negalėjo būti su J. M. , yra neįtikinami jau vien dėl šios priežasties. Be to, tokią nuteistojo versiją paneigia ir apeliacinės instancijos teisme papildomai apklaustas pats liudytojas V. Š. . Jis parodė, kad 2004 m. birželio mėn. D. K. pas jį į namus galėjo būti užėjęs, bet ar tai buvo būtent birželio 1 4d., dabar prisiminti negali. Tačiau V. Š. parodė, kad pas jį į svečius užėjęs D. K. tikrai negalėjo svečiuotis tokį ilgą laiką. Liudytojas parodė, kad niekada nėra taip buvę, kad D. K. pas jį svečiuotųsi visą vakarą ir, juo labiau, būtų jo namuose net iki 24 val. laiko. Šie liudytojo V. Š. parodymai nuteistojo aiškinimus, kad nusikaltimo jis negalėjo padaryti, nes tuo metu buvo kitoje vietoje, paneigia.

Tuo tarpu nukentėjusysis J. M. pareiškimą dėl turto prievartavimo policijai parašė 2004 m. liepos 26 d. ir šiame pareiškime prieš jį padaryto nusikaltimo laiką ir kitas aplinkybes išdėstė aiškiai ir konkrečiai. Apeliaciniame skunde nukentėjusiojo J. M. parodymams skiriama labai daug dėmesio, tuos parodymus bandoma pateikti kaip esmingai prieštaringus ir net nelogiškus, tačiau visus dėl to dėstomus argumentus kolegija atmeta kaip nepagrįstus. Iš bylos matosi, kad ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu J. M. buvo apklausiamas daug kartų, tame tarpe du kartus, vadovaujantis BPK 184 str. nuostatomis, jis apklaustas ir ikiteisminio tyrimo teisėjo. BPK numato galimybę prokurorui kreiptis į ikiteisminio tyrimo teisėją dėl liudytojo ar nukentėjusiojo apklausos, todėl šis faktas, priešingai negu nurodo apeliantas, tikrai negali būti pagrindu abejoti tokia tvarka apklausto nukentėjusiojo parodymais. Juo labiau, kad ir šių J. M. apklausų metu nukentėjusysis patvirtino visas esmines įvykių aplinkybes. Iš teisiamojo posėdžio protokolo ir priimto nuosprendžio matosi, kad pirmosios instancijos teismas labai išsamiai ištyrė visus nukentėjusiojo J. M. duotus parodymus, konstatavo kai kuriuos juose esančius prieštaravimus, tačiau pagrįstai juos įvertino neesminiais ir nesukeliančiais abejonių dėl nukentėjusiojo parodymų objektyvumo ir teisingumo. Tokias išvadas nuosprendyje teismas išsamiai motyvavo.

Iš bylos matosi, kad ir ikiteisminio tyrimo, ir teisminio nagrinėjimo metu vykusių apklausų metu J. M. vienodai nurodė visas esmines jo turto prievartavimo aplinkybes. Jis vienodai parodė apie tai, kad 2004 m. birželio 1 4d. vakare, apie 19 val., jam telefonu paskambino D. K. , kuris pasakė, kad nori remontuoti savo automobilį. Jie susitarė susitikti Šalčininkuose prie maisto prekių parduotuvės. Ten jis nuvažiavo savo automobiliu, kartu su juo dar važiavo Z. V. . Į sutartą vietą D. K. atvažiavo automobiliu ,,Volkswagen Golf“ ir jis persėdo į jį. D. K. pasakė, kad jo automobilį reikia apžiūrėti, nuvažiuoti detalių ir jis sutiko su juo važiuoti. D. K. nuvežė jį prie Šalčininkų ežero. Ten automobilį sustabdė, iš daiktų dėtuvės išsitraukė antrankius ir prirakino jo ranką prie automobilio durelių. Kai jis paklausė, už ką jį prirakino, D. K. liepė tylėti ir sudavė ranka per veidą. Tada nuvežė jį į šalia Abalų kaimo esantį mišką. Ten atrakino jo ranką nuo durelių, nuvedė jį prie pušies ir vėl surakino jo rankas antrankiais aplink pušį. Vėl paklausus, kodėl taip daro, D. K. medinė lazda sudavė jam smūgius į koją bei liemenį ir pareikalavo, kad jis sumokėtų jam 5000 Lt. Už ką jis turėjo mokėti pinigus, D. K. jam nepaaiškino. Tik liepė apie pinigų sumokėjimą pagalvoti ir išvažiavo palikęs jį surakintą apie pušį antrankiais. Jau maždaug vidurnaktį D. K. vėl atvažiavo prie jo į mišką, šį kartą su juo atvyko dar vienas, nepažįstamas vyriškis. Tas vyriškis priėjo prie jo iš nugaros pusės ir keletą kartų sudavė jam į nugarą kumščiais. D. K. tuo metu vėl paklausė, ar jis sutinka mokėti pinigus. Jis atsakė, kad tiek pinigų neturi. Tada D. K. tarp antrankių, kuriais buvo surakintos jo rankos, įkišo medinį pagalį ir ėmė jį sukti. Jam labai skaudėjo, todėl jis pasakė, kad pinigus sumokės. Tada D. K. pasakė, kad 5000 Lt jam reikės sumokėti kitą dieną, atrakino antrankius ir su tuo kitu nepažįstamu vyriškiu išvažiavo. Jis iš miško pėsčiomis nuėjo į Z. V. namus, o iš ten Z. V. parvarytu savo automobiliu grįžo namo. Kitą dieną, bijodamas D. K. , išvažiavo pas savo seserį į Vilnių, o dar vėliau išvyko į užsienį.

Tam tikrus prieštaravimus skirtingų apklausų metu J. M. duotuose parodymuose, kaip jau minėta, konstatavo pats pirmosios instancijos teismas ir tie prieštaravimai išvardinti nuosprendyje. Iš bylos matosi, kad įvairių apklausų metu J. M. kartais nurodydavo, kad D. K. , dar važiuojant automobiliu į mišką, grasino jam peiliu. Kitų apklausų metu jis šią aplinkybę paneigdavo. Teisminio nagrinėjimo metu jis galiausiai pripažino, kad to neprisimena. Vienos iš apklausų metu parodęs, kad parašyti pareiškimą policijai jo prašė V. Š. , vėliau J. M. jau aiškino, kad tai padaryti apsisprendė pats ir tai buvo jo valia, o iš V. Š. jis tik sužinojo, kad D. K. jau suimtas už kitą nusikaltimą. Be to, apie kartu su D. K. prieš jį vartojusį fizinį smurtą kitą, nepažįstamą vyriškį, nukentėjusysis parodė tik antrosios apklausos metu.

Kolegijos nuomone, apeliacinio skundo argumentai apie tai, kad išvardinti nukentėjusiojo parodymų prieštaravimai yra esminiai, yra nepagrįsti ir atmestini. Tokia išvada daroma dėl to, kad kai kurie nežymūs prieštaravimai tikrai nekeičia J. M. parodymų esmės, dalies prieštaravimų atsiradimo priežastis teisminio nagrinėjimo metu įtikinamai paaiškino pats nukentėjusysis. Kai kuriuos prieštaravimus pašalino ir pats teismas, visas abejones įvertindamas būtent D. K. naudai. Natūralu, kad kai kurių įvykių aplinkybių, ypač tuomet, kai nukentėjusiajam dar net nebuvo žinomi tikrieji nuteistojo D. K. tikslai, nukentėjusysis J. M. galėjo tiksliai neįsidėmėti. Iškilus abejonėms dėl to, ar nusikalstamos veikos pradžioje J. M. buvo grasinama peiliu, teisme tuo suabejojus pačiam nukentėjusiajam, teismas šias abejones įvertino D. K. naudai ir nuosprendyje šią kaltinimo dalį nuteistajam pašalino. Apie tai, kad parašyti pareiškimą dėl D. K. neteisėtų veiksmų jo prašė liudytojas V. Š. , nukentėjusysis parodė ikiteisminio tyrimo metu 2005 m. kovo 16 d. vykusioje apklausoje. Tačiau iš šios apklausos protokolo matosi, kad jau toje pačioje apklausoje J. M. savo parodymus patikslino. Jis parodė, kad į policiją kreipėsi ne tik dėl V. Š. , o ir savo iniciatyva dėl prieš jį patį padarytos nusikalstamos veikos. Iš V. Š. jis sužinojo apie D. K. sulaikymą, jam jau nebuvo pagrindo jo bijoti, ir tai nulėmė jo apsisprendimą kreiptis į policiją dėl 2004 m. birželio 14 d. įvykių. Vėlesnių apklausų ir nagrinėjant bylą teisme J. M. parodė, kad rašyti pareiškimo V. Š. jo neprašė. Tai jis padarė savo iniciatyva, o tai padaryti jį padrąsino V. Š. pasakojimai, kad D. K. suimtas ir kad jis padarė kitus nusikaltimus, tame tarpe prieš patį V. Š. . Liudytoju apklaustas V. Š. patvirtino tokias pačias J. M. nurodytas jų pokalbio aplinkybes. Iš viso to matosi, kad prieš rašydamas pareiškimą policijai J. M. tikrai bendravo su V. Š. , ir kad jie tikrai kalbėjosi apie D. K. padarytus nusikaltimus ir jo sulaikymą. Tačiau tai tikrai nereiškia, kad V. Š. būtų vertęs ar liepęs rašyti pareiškimą policijai J. M. , o juo labiau, kad skatino J. M. D. K. melagingai apkaltinti. Padėties nekeičia ir tas faktas, kad D. K. atžvilgiu nagrinėjama kita baudžiamoji byla, kurioje nukentėjusiuoju pripažintas pats V. Š. . D. K. buvo sulaikytas, o po to ir suimtas įtariant jį plėšimu, turto prievartavimu ir kitų nusikaltimų padarymu prieš V. Š. ir jo šeimos narius. 2005 m. rugsėjo 7 d. Šalčininkų raj. apylinkės teismas dėl to D. K. pripažino kaltu ir priėmė jo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį. Iš apeliacinio proceso metu išreikalautos Vilniaus apygardos teismo 2005 m. lapkričio 22 d. nutarties matosi, kad šia nutartimi nurodytas nuosprendis D. K. atžvilgiu buvo panaikintas. Tačiau tai buvo padaryta ne dėl to, kad būtų nepasitvirtinę V. Š. ar kitų nukentėjusiųjų parodymai. Panaikinus nuosprendį, byla buvo perduota prokurorui teismui nustačius pagrindus pareikšti D. K. įtarimus dėl dar sunkesnių nusikaltimų padarymo. Taigi ši apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė tikrai nepatvirtina nuteistojo teiginių apie V. Š. siekimą jam pakenkti ir, juo labiau, apie šio liudytojo siekimą tam pasinaudoti J. M. . Pažymėtina, kad šioje byloje liudytojas V. Š. jokių svarbių D. K. apkaltinančių parodymų nedavė ir tai dar kartą patvirtina jo nešališkumą.

Kaip jau buvo minėta, apie antrojo, kartu su D. K. smurtą vartojusio vyriškio buvimą, nukentėjusysis J. M. parodė tik antrosios apklausos metu. Tuo tarpu pareiškime policijai ir pirmosios apklausos protokole apie tą kitą vyriškį jokie duomenys nebuvo užfiksuoti. Kolegijos nuomone, teismas ir šio parodymų prieštaravimo pagrįstai nepripažino esminiu ir pagrįstai patikėjo J. M. parodymais apie tai, kad jau naktį miške D. K. vartojo prieš jį fizinį smurtą bei reikalavo pinigų kartu su dar vienu, nenustatytu asmeniu. Tokia išvada daroma dėl kelių priežasčių. Iš bylos matosi, kad pirmoji J. M. apklausa, kurios protokole nepaminėtas D. K. bendrininkas, vyko 2004 m. liepos 26 d., t.y. tą pačią dieną, kai J. M. kreipėsi į policiją. Tai leidžia manyti, kad nukentėjusysis buvo apklaustas nepakankamai išsamiai. Tuo tarpu visų kitų apklausų metu J. M. yra paaiškinęs, kad apie kitą vyriškį policijai pasakojo nuo pat pradžių, o tokių parodymų pirmosios apklausos metu tiesiog neužrašė protokolą rašęs pareigūnas. Visų paskesnių apklausų metu J. M. parodymai apie kitą vyriškį nuoseklūs ir vienodi. Šioje dalyje kolegija dar atkreipia dėmesį į tai, kad nurodytus J. M. parodymus patvirtina ir kiti bylos duomenys. Liudytojas Z. V. patvirtino, kad pokalbio su nukentėjusiuoju metu šis jam papasakojo, jog miške jį mušė ir reikalavo pinigų ne tik D. K. , bet ir dar vienas žmogus su kauke ant galvos. Pažymėtina, kad liudytojas Z. V. tokius parodymus davė 2004 m. rugpjūčio 2 d. vykusios apklausos metu, t.y. dar iki tol, kol antrą katrą buvo apklaustas nukentėjusysis J. M. . Tai irgi patvirtina, kad vėliau apklausto antrą kartą J. M. parodymai apie dar vieną nusikaltime dalyvavusį asmenį yra teisingi ir neišgalvoti, o pirmos apklausos metu tie parodymai tiesiog nebuvo užfiksuoti.

Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad pirmą kartą davęs parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui 2005 m. kovo 16 d., vėliau nukentėjusysis parodymus keitė tik jo nenaudai. Šį argumentą kolegija irgi atmeta. Nors apeliaciniame skunde minima 2005 m. kovo 16 d. vykusi apklausa, tačiau toliau cituojamos J. M. parodymų ištraukos iš protokolo, esančio bylos 24-26 lapuose. Tačiau iš bylos matosi, kad tai yra ne 2005 m. kovo 16 d., o būtent pirmosios, jau aptartos, 2004 m. liepos 26 d. vykusios apklausos protokolas. 2005 m. kovo 16 d. apklausos protokole (b.l. 37-39) užfiksuoti J. M. parodymai ir apie nuteistojo D. K. bendrininką, ir apie kitas svarbias nusikaltimo aplinkybes. Šių parodymų J. M. iš esmės nepakeitė ir tai šioje nutartyje jau buvo aptarta.

Kolegija nesutinka ir su apelianto argumentais dėl kai kurių nukentėjusiojo J. M. parodymų tariamo nelogiškumo. Šie argumentai atmetami kaip neįtikinami, niekuo nepagrįsti arba tiesiog neatitinkantys tikrųjų nustatytų bylos aplinkybių. Apeliantas skunde nurodo, kad autoservise dirbęs J. M. turėjo būti fiziškai stiprus ir būtų galėjęs nuteistajam pasipriešinti. Be to, nuteistajam atrodo nelogiška, kad jis būtų galėjęs prirakinti nukentėjusįjį antrankiais prie durelių tuo pačiu metu vairuodamas automobilį. Tačiau nuteistojo teiginiai apie nukentėjusiojo fizinę jėgą tėra jo paties samprotavimai. Be to, iš bylos matosi, kad aktyviau pasipriešinti nukentėjusysis tiesiog bijojo ir tai patvirtina jo paties parodymai. Nukentėjusysis J. M. taip pat parodė, kad D. K. jo ranką prie durelių prirakino tuo metu, kai prie ežero automobilis buvo sustojęs arba bent jau judėjo labai lėtai. Todėl fiziškai atlikti nurodytus veiksmus nuteistasis tikrai turėjo galimybę. Apeliantas dar atkreipia dėmesį į tai, kad jis tariamai negalėjo reikalauti iš J. M. tokios didelės pinigų sumos, nes 5000 Lt nukentėjusysis negalėjo turėti. J. M. pats parodė, kad tų pinigų sumokėti net ir nesiruošė, o kitą dieną susitikus Šalčininkuose, tarp jų nekilo jokių konfliktų. Šie argumentai irgi nepagrįsti. Apie tai, kokia nukentėjusiojo turtinė padėtis, nuteistasis negalėjo žinoti, nes buvo su juo pažįstamas tik iš matymo. O kiek pareikalauti iš nukentėjusiojo pinigų, šiuo atveju nusprendė jau pats nuteistasis. J. M. parodė, kad sumokėti pinigus pažadėjo tik kęsdamas fizinį skausmą ir siekdamas būti paleistas ir atrakintas nuo medžio. Tai, kad jis ateityje realiai neketino sumokėti reikalaujamų pinigų ir tai, kad vėliau D. K. daugiau tų pinigų nereikalavo, tikrai nepaneigia nukentėjusiojo parodymų apie jo turto prievartavimą kaltinime nurodytu laiku ir nuteistojo veikos teisiniam įvertinimui reikšmės negalėjo turėti. Apie tai teisingai pažymėta nuosprendyje. Ikiteisminio tyrimo metu J. M. tikrai buvo parodęs, kad nesuprato, dėl ko iš jo reikalaujam pinigų. Jis buvo pamanęs, kad tai galbūt yra susiję su jo darbu autoservise. Tačiau tai tikrai nepatvirtina apelianto teiginių apie tai, kad tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo buvo vos ne sprendžiami atlyginimo už blogai atliktą darbą klausimai. Ir nukentėjusysis, ir pats nuteistasis D. K. vienodai parodė, kad buvo pažįstami tik iš matymo, J. M. D. K. automobilio niekada neremontavo ir niekaip jam nebuvo skolingas. Skunde apeliantas neteisingai nurodo ir apie tai, kad nukentėjusysis nenurodė, kodėl nuteistojo bijojo ir nepasiskundė policijai iš karto po įvykio. Teisme J. M. aiškiai parodė, kad bijojo D. K. žinodamas, kad šis anksčiau teistas ir ,,sėdėjęs kalėjime“. O kad nukentėjusysis tikrai turėjo pagrindo D. K. bijoti, patvirtina ir konkretūs bylos duomenys. Iš bylos matosi, kad D. K. anksčiau jau teistas tris kartus, tame tarpe ir už Šalčininkų mieste padarytus plėšimus bei turto prievartavimą. Nedideliame mieste apie tai turėjo būti žinoma daugeliui žmonių, tame tarpe ir J. M. Todėl akivaizdu, kad nukentėjusysis bijojo nuteistojo ir pareiškimą policijai parašė, kai D. K. jau buvo suimtas kitoje baudžiamojoje byloje.

Aptartos bylos aplinkybės paneigia visus nuteistojo apeliaciniame skunde dėstomus argumentus dėl nukentėjusiojo parodymų tariamo prieštaringumo bei nelogiškumo. Teismas pagrįstai patikėjo J. M. parodymais ir jais pagrindė apkaltinamąjį nuosprendį.

Neatitinka tikrovės ir apeliacinio skundo teiginiai apie tai, kad J. M. parodymų nepatvirtina jokie kiti įrodymai, o patys įvykio nematę liudytojai neva tik perpasakojo teismui tai, ką jiems papasakojo nukentėjusysis. Iš tikrųjų, apie iš nukentėjusiojo girdėtus pasakojimus apie D. K. padarytą nusikaltimą parodė tik liudytojas V. Š. . Tuo tarpu kiti liudytojai parodė ir apie kitas svarbias bylos aplinkybes. Autoserviso savininkas liudytojas E. J. parodė, kad buvo girdėjęs kalbas apie tarp tame servise dirbusio J. M. ir nuteistojo D. K. konfliktą. Jis taip pat parodė, kad 2004 m. vasarą J. M. staiga kažkur ,,dingo“ maždaug 2 mėnesiams. Tai patvirtina nukentėjusiojo parodymus apie tai, kol bijodamas D. K. , jis ne tik metė darbą, bet ir išvyko iš savo gyvenamosios vietos. Bene svarbiausias bylos aplinkybes patvirtino dar vienas liudytojas Z. V. . Jis parodė, kad 2004 m. birželio 14 d. buvo su J. M. , kuriam paskambino D. K. , jie susitarė susitikti prie parduotuvės. Jis su J. M. pastarojo automobiliu kartu nuvažiavo į sutartą vietą, ten pat automobiliu ,,Volkswagen Golf“ atvažiavo D. K. . J. M. persėdo į D. K. automobilį ir nuvažiavo. Pralaukęs porą valandų, J. M. nesugrįžus, jis jo automobiliu nuvažiavo į savo namus. Naktį pas jį atėjo J. M. , kuris papasakojo, kad D. K. jį mušė beisbolo lazda, buvo surakinęs antrankiais ir reikalavo sumokėti 5000 Lt. Jis matė, kad J. M. drabužiai purvini, o ant rankų riešų matėsi nubrozdinimai. Jis patarė J. M. kreiptis į policiją, bet šis tik pasiėmė iš jo savo automobilio raktus ir išvažiavo. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad Z. V. parodymai tariamai patvirtina ne nukentėjusiojo, o būtent jo parodymus. Apelianto nuomone, nelogiška, kad išvažiuodamas su juo, J. M. apie tai nebūtų perspėjęs Z. V. ir nebūtų pasakęs, ką daryti su jo paliktu automobiliu. Tokie nuteistojo argumentai irgi niekuo nepagrįsti. Persėdęs į D. K. automobilį, nukentėjusysis tikrai negalėjo numatyti, kad išvyksta ilgam, kad nuteistasis prieš jį pavartos smurtą ir kad galiausiai paliks jį prirakintą antrankiais miške. Tuo tarpu Z. V. parodymai ne tik patvirtina J. M. nurodomas aplinkybes, bet ir visiškai paneigia nuteistojo versiją. Šis liudytojas pirmiausia patvirtino tai, kad nukentėjusysis tikrai susitiko su nuteistuoju mieste ir šis jį išsivežė savo automobiliu. Tai paneigia apelianto aiškinimus, kad jis su nukentėjusiuoju iš viso nebuvo susitikęs. Be to, šis liudytojas ne tik parodė apie tai, ką girdėjo iš J. M. apie prieš jį padarytą nusikaltimą. Jis taip pat patvirtino, kad J. M. grįžo tik naktį, buvo purvinas ir su nubrozdintais rankų riešais. Tai patvirtina, kad prieš J. M. tikrai buvo pavartotas fizinis smurtas ir jo rankos buvo surakintos antrankiais.

Teisme buvo ištirti ir kiti abejonių nekeliantys įrodymai, patvirtinantys būtent nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus. Iš nukentėjusiojo parodymų patikrinimo vietoje protokolo matosi, kad J. M. parodė vietą miške, kur jis buvo antrankiais prirakintas prie medžio. Apžiūros metu prie to medžio rasta išmindžiota žolė, pribarstyta nulaužytų medžio šakelių. Teismo medicinos specialisto išvadose nurodoma, kad ant abiejų J. M. rankų riešų sąnarių rasti odos plotai po šašų nukritimo, kurie galėjo likti sugijus odos nubrozdinimams. Tie nubrozdinimai galėjo būti padaryti kaltinime nurodytu laiku, be to, jie galėjo būti padaryti antrankiais. Iš bylos taip pat matyti, kad sulaikius D. K. 2004 m. birželio 27 d. ir apžiūrėjus jo automobilį, šalia vairuotojo sėdynės buvo rasta ir paimta medinė lazda. Apelianto aiškinimai, kad tą lazdą jam į automobilį galėjo padėti patys policininkai, niekuo nepagrįsti, ypač įvertinant tai, kad automobilis buvo apžiūrimas tiriant ne susijusį su J. M. , o visai kitą nusikaltimą. Parodymo atpažinti metu nukentėjusysis J. M. atpažino būtent tą, nuteistojo automobilyje rastą lazdą ir paaiškino, kad ja D. K. jį mušė, o po to ją suko įkišęs į jo rankas surakinusius antrankius.

Visi aptarti įrodymai išdėstyti ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Tai paneigia apelianto teiginius, kad nuosprendis jo atžvilgiu grindžiamas abejotinais bylos duomenimis ir prielaidomis. Teismas aptartus įrodymus įvertino laikydamasis BPK 20 str. reikalavimų, o nuosprendį pagrindė tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, kaip tai numatyta BPK 301 str. 1 dalyje. Nuosprendžio aprašomoji dalis irgi surašyta nepažeidžiant BPK 305 str. reikalavimų, nes joje teismas ne tik išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, bet ir motyvus, kuriais vadovaujantis buvo atmesti kiti įrodymai, tarp jų ir paties nuteistojo parodymai. Nagrinėjant šią bylą, nepadaryta ir jokių kitų procesinių įstatymų pažeidimų.

Iš to, kas išdėstyta, kolegija daro išvadą, kad teismas pagrįstai pripažino D. K. kaltu. Visuma ištirtų įrodymų patvirtina, kad D. K. tikrai padarė turto prievartavimą. Nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis jis, neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai vertė J. M. perduoti savo naudai turtą atimdamas nukentėjusiajam laisvę ir panaudodamas prieš jį fizinį smurtą. D. K. nusikalstamą veiką teismas teisingai kvalifikavo pagal BK 181 str. 2 d.

Skiriant nuteistajam bausmę, BK 54 str. reikalavimai irgi nebuvo pažeisti. Teismas nenustatė jokių D. K. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Tuo tarpu jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pagrįstai pripažintas nusikalstamos veikos padarymas bendrininkų grupėje. Teismas įvertino padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumo laipsnį, o taip pat kaltininko asmenybę. Iš bylos matosi, kad D. K. anksčiau jau keletą kartų teistas už tyčinius, taip pat smurtinius nusikaltimus, iš to nepadaręs jokių išvadų, jis ir vėl padarė sunkų nusikaltimą. Įvertinus visas šias aplinkybes, nuteistajam paskirta nežymiai baudžiamojo įstatymo sankcijas vidurkį viršijanti laisvės atėmimo bausmė negali būti laikoma per griežta. Ši bausmė teisinga ir ją švelninti pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo D. K. apeliacinį skundą atmesti.