Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-02-25 · Administracinė byla Nr. I-4127-208/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-02-25
Bylos Nr.
I-4127-208/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04503-2015-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Donatas Vansevičius
Pareiškėjas
V. Z.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Laisvės atėmimo vietų ligoninės, Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-4127-208/2016Proceso Nr. 3-61-3-04503-2015-3Procesinio sprendimo kategorija 1.15.2.3.2; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. vasario 25 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Donatas Vansevičius, dalyvaujant pareiškėjui V. Z., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Z. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Laisvės atėmimo vietų ligoninės ir Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas V. Z. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos: 1) Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) 5 776 Eur; 2) Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) 119 396 Eur; 3) Laivės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL) 532 Eur; 4) Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) 125 704 Eur neturtinės žalos atlyginimą (I t., b. l. 1–10).

Pareiškėjas nurodo, kad nuo 2010-12-11 iki 2011-02-25 jis buvo kalinamas Lukiškių TI-K, nuo 2014-03-21 iki 2014-03-28 LAVL, o nuo 2011-02-25 iki skundo padavimo teismui dienos Vilniaus PN. Visą kalinimo laikotarpį sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų, kameros buvo nuolat perpildytos. Be to, Lukiškių TI-K kameros buvo nuolat prirūkytos. Tiek Lukiškių TI-K, tiek Vilniaus PN asmenys pasivaikščioti išvedami tik vienai valandai per dieną. Lukiškių TI-K ir LAVL nebuvo veidrodžio, tualeto reikmenų spintelės, oro vėdinimo sistemos, tualetas neatskirtas nuo gyvenamosios patalpos, todėl kamerose nuolat tvyrojo nemalonus kvapas. Lukiškių TI-K tualetas įrengtas prie durų, todėl pareiškėjas galėjo būti stebimas pro kameros stebėjimo langelį. Lukiškių TI-K ir Vilniaus PN nebuvo užtikrinamas tinkamas natūralus apšvietimas ir kamerų ventiliacija. Lukiškių TI-K ir LAVL žiemą būdavo šalta ir nuolat drėgna, sienos ir grindys ištrupėjusios, todėl jų neįmanoma valyti ir dezinfekuoti, kaupėsi pelėsis, kalinamiesiems valymo ir dezinfekavimo inventorius į kameras išduodamas nebuvo, pagrindinio valymo minėtos įstaigos taip pat neužtikrino, nebuvo atliekamas paprastasis remontas. Lukiškių TI-K ir LAVL čiužiniai ir antklodės yra be jokių užvalkalų, o perduodant kitiems asmenims neišvalomi, pagalvės užvalkalas ir paklodė išduodami retai, rankšluosčiai neišduodami, lovos skalbiniai keičiami kartą per savaitę, taip pat, pareiškėjas negalėjo išsiskalbti viršutinių rūbų, nes skalbimas buvo apmokestinas, o užsidirbti pinigų jis negalėjo, nes kalinamiesiems nesudaroma galimybė dirbti. Tiek Lukiškių TI-K, tiek LAVL, tiek Vilniaus PN nebuvo užtikrinama naujai atvykusių asmenų medicininė patikra, sanitarinės patalpos nėra įrengtos, veisiasi tarakonai. Dėl tokių kalinimo sąlygų jam kilo psichologinė įtampa, bejėgiškumo jausmas, neviltis, liūdesys, tarp kalinamųjų dažnai kildavo konfliktai. Vadovaujasi 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma) bei Departamento 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas), Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 str. ir 6.271 str., Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 str., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 str., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) bei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika. Nurodo, kad Departamentas yra atsakingas už tinkamą kalinimo įstaigų įrengimą, tačiau jis nesiėmė priemonių pažeidimams pašalinti, nevykdė jam paskirtų funkcijų, todėl, pareiškėjo teigimu, Departamentas taip pat turi atlyginti patirtą neturtinę žalą.

Lukiškių TI-K, kuris atstovauja Lietuvos valstybę, su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti bei taikyti ieškinio senaties terminą (I t., b. l. 37–44).

Lukiškių TI-K vadovaujasi Higienos norma bei Įsakymu ir pažymi, jog Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Paaiškina, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų, nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys ir sprendimai. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 str. bei Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo įstatymo 70 str. įtvirtintų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Stengiamasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Taip pat, kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji ir suimtieji, jiems išduodamas visas švaros palaikymui reikalingas inventorius. Lukiškių TI-K nuolat organizuojamas profilaktinis aplinkos kenksmingumo pašalinimas (dezinfekcija, dezinsekcija, deratizacija) bei atliekama visuomenės sveikatos priežiūra, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, o nuo 2013-12-30 sudaryta sutartis su UAB „Dezinfa“, kuri vykdė vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus, nuo 2015 m. sudaryta paslaugų teikimo sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Vadovaujasi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ III skirsniu ir nurodo, kad visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos. Pažymi, kad kamerų plotas yra mažas, todėl ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar kitų baldų. Nurodo, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus, visose Lukiškių TI-K kamerose langai pritaikyti vėdinimui ir atsidaro, kameros aprūpintos tvarkymo inventoriumi, o suimtieji privalo tvarkyti kameras, kuriose gyvena. Teigia, jog suimtiesiems ir nuteistiesiems visada atliekama pirminė apžiūra, kurios metu visi duomenys surašomi į specialų blanką ir įklijuojama į Asmens sveikatos istoriją. Patalynė išduodama pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ (toliau – ir Buitinio aprūpinimo normos). Teigia, jog Lukiškių TI-K yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Vieną kartą per savaitę apatiniai ir patalynė skalbiami nemokamai, o viršutinius drabužius galima skalbti apmokėjus už šią paslaugą. Jei asmuo savo sąskaitoje neturi lėšų – dėl nemokamo viršutinių drabužių išskalbimo gali kreiptis į būrio viršininką. Vadovaujantis Higienos normos 68 p. įstaigoje esantys asmenys nusimaudyti po dušu vedami vieną kartą per savaitę 15 min. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintomis „Vyrų ir moterų, laikomų kardomojo kalinimo vietose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normomis“ vyrams muilas, tualetinis popierius išduodamas du kartus per mėnesį, kas mėnesį išduodami: dantų šepetėlis, dantų pasta ir vienkartiniai skustuvai. Pažymi, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą.

Šalies argumentai

LAVL, kuri atstovauja atsakovę Lietuvos valstybę, su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 67–70).

LAVL nurodo, kad pareiškėjas nuo 2014-03-21 iki 2014-03-28 buvo gydomas Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 2 (24,92 kv. m, 7 lovos). Statistika, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir/arba suimtųjų, nevedama. Vadovaujasi Higienos norma, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 11¹ p., Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 „Dėl Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės). Nurodo, jog LAVL yra teikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos, kurių teikimas yra nepertraukiamas procesas, kuris būtinas teikiant tokio pobūdžio paslaugas, užtikrinant paslaugų kokybę ir tinkamą nepertraukiamą gydymą. LAVL negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų skaičiui, nes LAVL turi būti suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems (imperatyviai) to reikalaujantiems nuteistiesiems ir/ar suimtiesiems. Dėl šios priežasties teisės aktuose nustatytos ploto normos galėjo būti viršytos. Atkreipia dėmesį, jog LAVL Chirurgijos skyriuje pareiškėjui buvo sudaryta galimybė nuo 6 val. ryto iki 22 val. vakaro, laisvu nuo medicininių procedūrų laiku, būti gryname ore. Taip pat LAVL privalo užtikrinti izoliacijos reikalavimus. LAVL palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi. LAVL patalpos remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį, kiekvienais metais šiam tikslui skirtos lėšos (biudžeto asignavimai) pilnai panaudojamos ir LAVL gydomųjų skyrių patalpos (palatos) yra nuolat remontuojamos. LAVL patalpų deratizacijos ir dezinsekcijos darbams atlikti yra sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, tokio pobūdžio darbai atliekami kartą per mėnesį, prireikus, ir dažniau. Pacientų maudymasis organizuojamas vieną kartą per savaitę 15 min. ir tai atitinka Higienos normos 68 p. reikalavimus. Vadovaujantis Taisyklių 258 p. pacientai vieną kartą per savaitę gauna išskalbtą patalynę, lovos skalbiniai ir rankšluosčiai atsižvelgiant į Taisyklių 67 p. keičiami kartą per savaitę. Teigia, jog LAVL personalas griežtai laikosi Buitinio aprūpinimo normų. Gydomų asmenų prašymu, išduodamas valymo inventorius. LAVL pacientams kartą per savaitę yra užtikrinama galimybė nusimaudyti po dušu ir tai atitinka teisės aktų reikalavimus. LAVL turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013-07-29 išduotą Leidimą-Higienos pasą Nr. (12-6)12.12-690, kuris įrodo, kad LAVL patalpos atitinka Lietuvos Respublikos higienos normų reikalavimus. Nurodo, jog vasaros laikotarpiu yra išimamas vienas kameros lango rėmas taip užtikrinant kameros vėdinimą ir tinkamą oro temperatūrą vasarą, kiekvienoje palatoje yra įrengta ventiliacinė vėdinimo šachta. Pareiškėjo reikalavimas neturtinės žalos atlyginimui nėra pagrįstas jokiais įrodomąją galią turinčiais įrodymais.

Vilniaus PN, kuris atstovauja Lietuvos valstybę, su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti (I t., b. l. 119–125, 188–195) bei taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

Vilniaus PN nurodo, jog į Vilniaus PN pareiškėjas atvyko 2011-02-25, atskirais laikotarpiais pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo patalpose Nr. 403, Nr. 102, Nr. 306, Nr. 101 nustatyti, kiek asmenų skundžiamu laikotarpiu gyveno skunde minimose patalpose nėra galimybės, nes tokie duomenys nekaupiami. Vadovaujasi Taisyklių 11¹ p. ir nurodo, jog bendrabučių tipo patalpose vienam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,1 kv. m. Teigia, jog paskirstant nuteistuosius į gyvenamąsias patalpas komisija visada stengiasi, kad būtų užtikrinamas vienam asmeniui tenkantis kameros plotas, pareiškėjo nurodytose patalpose vienu metu laikoma ne daugiau asmenų, nei įrengta miegamųjų vietų. Kiekvieno būrio patalpose įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė – poilsio kambarys. Kalinamieji nuo 7.00 val. iki 23.00 val. gali laisvai judėti lokalinio sektoriaus teritorijoje. Atskiru laikotarpiu pareiškėjas atliko jam paskirtą nuobaudą bausmės atlikimo režimo pažeidimo kamerų tipo patalpoje Nr. 18K, kurios plotas 30,47 kv. m (7 miegamosios vietos), plotas atitiko teisės aktų nustatytus reikalavimus. Pareiškėjui kalint kamerų tipo patalpose, vienam asmeniui tenkantis kameros plotas visada atitiko teisės aktų reikalavimus. Patalpos yra minimaliai aprūpintos baldais, jokie teisės aktai nenumato, kiek ir kokių baldų turi būti patalpoje, patalpos yra pritaikytos vėdinimui atsižvelgiant į Eksploatavimo taisyklės. Pareiškėjo reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio ir grindžiami abstrakčiais teiginiais. Pareiškėjui būnant kamerų tipo patalpose, buvo sudaryta galimybė 1 val. per dieną pasivaikščioti gryname ore ir tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Nesutinka su pareiškėjo argumentu, jog yra neatliekama atvykusių asmenų medicininė patikra ir pažymi, jog nėra užfiksuota jokių epideminių atvejų dėl neatliktos atvykusio asmens medicininės apžiūros. Vilniaus PN yra sudaręs sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri vykdo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus, todėl pareiškėjo teiginys, jog patalpose yra tarakonų, niekuo nepagrįstas. Nors pareiškėjas teigia, jog Vilniaus PN I gyv. Korpuso 3 ir 4 aukšte įrengtose prausyklose, tualetuose nėra palaikoma švara, tačiau pažymėtina, jog už tai įstaigoje yra atsakingi patys nuteistieji, esant poreikiui ir nuteistiesiems paprašius, į kiekvieną kamerą išduodamas valymo inventorius. Pareiškėjo reikalavimas neturtinės žalos atlyginimui nėra pagrįstas jokiais įrodomąją galią turinčiais įrodymais.

Departamentas, kuris atstovauja Lietuvos valstybę, su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti (II t., b. l. 24–27).

Nurodo, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K, Vilniaus PN ir LAVL buvo kalinamas tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip ir kiti įstaigose esantys asmenys, todėl jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtose įstaigose, nėra. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad Lukiškių TI-K, Vilniaus PN ir LAVL būtų sąmoningai siekę nežmoniškai su juo elgtis, skunde išdėstyti teiginiai yra abstraktūs. Vadovaujasi LVAT ir EŽTT praktika. Pareiškėjas neįrodė, jog egzistuoja civilinės atsakomybės sąlygų visuma, todėl nėra pagrindo neturtinės žalos atlyginimui. Pareiškėjas nenurodė, kuo grindžiamas pateiktas žalos dydis ir kaip jis apskaičiuotas. Pažymi, jog pareiškėjas dėl netinkamų laikymų sąlygų į Departamentą nesikreipė, Departamentas su tuo susijusios informacijos nerinko ir nenagrinėjo.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui, kurią jis nurodo patyręs Lukiškių TI-K, LAVL ir Vilniaus PN bei dėl Departamento neveikimo. Lukiškių TI-K ir Vilniaus PN pareiškėjo reikalavimams prašo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

LVAT praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2015-02-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A671-575/2015 ir kt.).

Ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. CK 1.131 str. 1 d. įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., LVAT 2015-05-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A52-858/2015).

Šioje byloje svarbu tai, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 str. 8 d. nustatytas sutrumpintas 3 m. ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per 3 m. terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., LVAT 2013-11-18 sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis Lukiškių TI-K nuo 2010-12-11 iki 2011-02-25, nuo 2014-03-21 iki 2014-03-28 LAVL, o nuo 2011-02-25 iki skundo padavimo teismui dienos Vilniaus PN, tačiau skundą teismui išsiuntė tik 2015-09-11, t. y. praleidęs 3 m. ieškinio senaties terminą dėl laikotarpio iki 2012-09-10.

CK 1.127 str. 1 d. įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai savo teisėmis besinaudojantis asmuo.

Teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, sprendžia, kad yra akivaizdu, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus žinojo arba turėjo žinoti bei suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, kadangi pareiškėjas skunde nurodė, jog dėl kalinimo, neatitinkančio teisės normų reikalavimų, jam kilo psichologinė įtampa, bejėgiškumo jausmas, neviltis, liūdesys, tarp kalinamųjų dažnai kildavo konfliktai.

Įvertinęs minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2015-09-11, o prieš tai nesikreipė į jokias institucijas dėl pažeidžiamų teisių ir patirtos neturtinės žalos, nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, teismas sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo apie patirtą neturtinę žalą, todėl pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo iki 2012-09-10 ir nėra pagrindo jo atnaujinti.

Teismas pažymi, kad pagal CK 6.271 str. 1 d., žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.250 str. 1 d. apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taikant CK 6.250 str. teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (LVAT 2012-02-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012). CK 6.250 str. 2 d. nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Konvencijos 3 str., kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000-10-26 sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001-07-24 sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 str. reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 str. yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 str. nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001-04-21 sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 str. pažeidimas. EŽTT savo praktikoje taip pat yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 str. požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 str. pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005-04-07 sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008-02-14 sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012-01-10 sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Dėl kalinimo sąlygų LAVL

Reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, nustatytas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 p.

Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) 11¹.4 punktą iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m – Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose.

Remiantis LAVL (I t., b. l. 74) pateiktais duomenimis matyti, kad bendrai apskaičiavus nagrinėjamą laikotarpį (nuo 2014-03-21 iki 2014-03-28), iš pareiškėjo 8 parų praleistų LAVL, visas paras vienam asmeniui tenkantis plotas palatoje pagal lovų skaičių neatitiko nustatytų reikalavimų. LAVL atsiliepime (I t., b. l. 60–70) pripažino, kad nustatytos ploto normos galėjo būti viršytos. Teismas, vertindamas esančių byloje įrodymų visumą, daro išvadą, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės apie laikymą perpildytose palatose yra pagrįstos.

Vis dėlto pastebėtina ir tai, kad nurodytų aplinkybių vertinimui svarbi ir pareiškėjo galimybė laisvai judėti būnant LAVL. LAVL nurodo, jog pareiškėjui buvo galimybė laisvu nuo medicininių procedūrų metu būti gryname ore. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes ir minimalaus vienam asmeniui palatoje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui tam tikrus neigiamus išgyvenimus. Be to, pažymėtina ir tai, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninė yra gydymo įstaiga, kurioje ypač svarbu užtikrinti tinkamas higienos ir pacientų laikymo sąlygas.

Pabrėžtina, kad LAVL pagal turimus finansinius resursus gavusi skirtas lėšas iš valstybės biudžeto atlieka patalpų remontą. Tai patvirtina LAVL 2014-09-17 darbų priėmimo aktas Nr. BD-1363 (I t., b. l. 85–86) bei teismui pateiktos fotonuotraukos (I t., b. l. 82–84, 91). Aplinkybę, kad patalpų būklė atitinka minimalias higienos sąlygas, patvirtina Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013-07-29 išduotas Leidimas-Higienos pasas (I t., b. l. 90), Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2011-02-24 išduota įstaigos asmens sveikatos priežiūros licencija Nr. 3360 (I t., b. l. 73). Be to, LAVL nuolat tikrinama Vilniaus visuomenės sveikatos centro (I t., b. l. 75–76). LAVL yra sudariusi paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri atlieka buitinių kenkėjų naikinimo darbus (I t., b. l. 92–94). Tai patvirtina Kenkėjų kontrolės atlikimo žurnalas (I t., b. l. 96–108). Vadinasi, pareiškėjo teiginiai dėl antisanitarinių palatų sąlygų, tarakonų buvimo bei remonto neatlikimo, atmetami kaip nepagrįsti.

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teisės aktų reikalavimus atitinkančių gydymosi sąlygų nesudarymas tiesiogiai lėmė pareiškėjui fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus bei sudaro pagrindą priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Atitinkamai, vertintina, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.). Kita vertus, nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų.

Pareiškėjas taip pat nurodė, jog LAVL palatoje nebuvo veidrodžio, tualeto reikmenų spintelės, oro vėdinimo sistemos, tualetas neatskirtas nuo gyvenamosios patalpos, todėl kamerose nuolat tvyrojo nemalonus kvapas, čiužiniai ir antklodės yra be jokių užvalkalų, o perduodant kitiems asmenims neišvalomi, pagalvės užvalkalas ir paklodė išduodami retai, rankšluosčiai neišduodami, lovos skalbiniai keičiami kartą per savaitę. Nors LAVL nurodė, jog patalynė yra skalbiama ir išduodama vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, tačiau šių savo teiginių niekaip neįrodė. Atsižvelgiant į tai, jog remiantis LVAT praktika, įrodinėjimo našta nagrinėjamu atveju tenka atsakovui, minėtos aplinkybės vertintinos pareiškėjo naudai.

Taip pat, pareiškėjas negalėjo išsiskalbti viršutinių rūbų, nes skalbimas buvo apmokestinas, o užsidirbti pinigų jis negalėjo, nes kalinamiesiems nesuteikiamos galimybės dirbti. Šiuo aspektu teismas pažymi, jog vadovaujantis Tvarkos 11 p. jei asmuo savo sąskaitoje neturi lėšų – dėl nemokamo viršutinių drabužių išskalbimo gali kreiptis į būrio viršininką. Atsižvelgiant į tai, šiuo aspektu pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos.

Atsižvelgiant į laikymo LAVL trukmę, į tai, kad buvo nustatytas tik kamerų perpildymo faktas (bendroje sumoje 8 paros), į tai, kad pareiškėjas, darydamas nusikalstamą veiką, turėjo numatyti būsimas pasekmes, taip pat į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pažeidimų mastą, pareiškėjui priteisiama iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, 100 Eur kompensacija patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Dėl kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K

Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas nuo 2010-12-11 iki 2011-02-25, o šioje byloje nagrinėjamas laikotarpis nuo 2012-09-10, skundas šioje dalyje netenkintinas.

Dėl kalinimo sąlygų Vilniaus PN

Pareiškėjas nurodo, jog Vilniaus PN kameros buvo nuolat perpildytos, asmenys pasivaikščioti išvedami tik vienai valandai per dieną, nebuvo užtikrinamas tinkamas natūralus apšvietimas ir kamerų ventiliacija, neužtikrinama naujai atvykusių asmenų medicininė patikra, sanitarinės patalpos nėra įrengtos, veisėsi tarakonai.

Šiame kontekste pabrėžtina, kad iš teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Vilniaus PN atskirais laikotarpiais buvo laikomas gyvenamosiose (bendrabučio tipo) patalpose Nr. 403, 102, 306, 101 (I t., b. l. 128, 131–133, 189, II t., b. l. 1–2, 5–7), kamerų tipo patalpose Nr. 18 ir baudos izoliatoriuje (I t., b. l. 129–130, II t., b. l. 3–4). Remiantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 ir 11¹.2 punktais, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus); 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose. Taigi, atsižvelgus į minėtas nuostatas ir įvertinus byloje esančius duomenis (I t., b. l. 134–136, II t., b. l. 8–11), duomenis apie patalpų, kuriose ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, plotus bei jose įrengtas miegamąsias vietas, sutiktina su Vilniaus PN, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Vilniaus PN buvo laikomas nepažeidžiant teisės aktų nuostatų dėl vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad Taisyklės nenumato, jog į jose įtvirtintas minimalias vienam asmeniui turinčias tekti gyvenamųjų patalpų ploto normas neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Todėl pareiškėjo argumentas dėl vienam asmeniui tekusio per mažo gyvenamosios patalpos ploto, atmestinas kaip nepagrįstas. Taip pat papildomai akcentuotina, kad EŽTT yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kv. m turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 str. pažeidimu (žr., pvz., EŽTT 2010-12-16 sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją; 2014-09-15 sprendimą byloje Logothetis ir kt. prieš Graikiją).

Atsakant į pareiškėjo argumentą dėl tarakonų veisimosi teismas pažymi, jog siekdami užtikrinti tinkamas higienos sąlygas Vilniaus PN buvo sudarę 2011-07-25 paslaugų teikimo sutartį Nr. VLN-P-2011/172/84-60, o nuo 2014-05-08 paslaugų teikimo sutartį Nr. VLN-P-2014/123/24-33 su UAB „Dezinfa“ (I t., b. l. 138–144), kuri nuolat atlieka kenkėjų kontrolės ir naikinimo darbus, patalpų priežiūrą, todėl nesutiktina su pareiškėju, jog Vilniaus PN patalpose buvo tarakonų.

Pareiškėjas taip pat teigia, jog neužtikrinama naujai atvykusių asmenų medicininė patikra, sanitarinės patalpos nėra įrengtos. Su šiuo pareiškėjo argumentu teismas nesutinka, nes, kaip nurodė Vilniaus PN, visi į Vilniaus PN patekę asmenys yra patikrinami vadovaujantis Higienos normos 40 p. Abejoti valstybės institucijos paaiškinimais nėra jokio teisinio pagrindo, nes teismų praktikoje ne kartą konstatuota, jog Vilniaus PN tinkamai užtikrina asmenų sveikatos priežiūrą, nėra užfiksuota jokių epideminių atvejų dėl neatliktos atvykusio asmens medicininės apžiūros.

Pareiškėjas skunde taip pat teigia, jog pasivaikščioti jis buvo išvedamas tik vieną valandą per parą.

Šiuo aspektu teismas pažymi, jog Higienos normos 11 p., nustato, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims kasdien turi būti sudarytos galimybės ne mažiau kaip 1 val. per dieną būti gryname ore. Taigi, pažeidimas šiuo aspektu taip pat nenustatytas.

Nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad byloje nėra duomenų, jog Vilniaus PN sąmoningai siekė pažeminti pareiškėjo orumą ir dėl to neužtikrino jo teisės į tinkamas gyvenimo sąlygas. Įvertinus bylos medžiagą, nenustatyta, jog pareiškėjui būtų pablogintas jo buvimas Vilniaus PN ar jam būtų daromas psichologinis spaudimas. Pažymėtina, jog iš teismui pateiktų duomenų matyti, jog pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Vilniaus PN administraciją niekada nesikreipė (I t., b. l. 126, 196), todėl atmestini pareiškėjo argumentai dėl neužtikrinamo natūralaus apšvietimo ir kamerų ventiliacijos. Pažymėtina, jog į Vilniaus PN psichologinės tarnybos specialistus pareiškėjas taip pat niekada nesikreipė (I t., b. l. 127, 197–198, 199). Taigi, sveikatos sutrikimai dėl netinkamų kalinimo sąlygų taip pat nenustatyti.

Įvertinus tai kas išdėstyta matyti, jog Vilniaus PN tinkamai įgyvendino savo pareigas, užtikrino pareiškėjo teises į tinkamas kalinimo sąlygas. Taigi, nagrinėjamu atveju nenustatytas pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, netikslinga šioje byloje vertinti likusias sąlygas, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl Departamento neteisėtų veiksmų.

Atsižvelgiant į šioje byloje konstatuotas aplinkybes, į tai, jog pareiškėjas į Departamentą dėl netinkamų kalinimo sąlygų niekada nesikreipė, pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip ir kiti kalinimo įstaigose esantys asmenys, jokie neteisėti Departamento veiksmai nenustatyti, todėl šioje dalyje pareiškėjo skundas taip pat yra nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–88 str. 1 d. 5 p., 127 str. 1 d., teisėjas

nusprendžia:

pareiškėjo V. Z. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui V. Z. 100 Eur (šimtą eurų) neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Donatas Vansevičius