- Teismas
- Vilniaus regiono apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-03-07
- Bylos Nr.
- e2-247-723/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-05087-2016-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vilmantas Ambrulevičius
- Ieškovas
- BUAB „E. L.“
- Atsakovas
- UAB „Okseta“
- Kategorijos
teismo posėdyje išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo BUAB „E. L.“, atstovaujamo bankroto administratoriaus UAB „Ultima optio“, ieškinį atsakovui UAB „Okseta“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu A. P. pagrindu ir restitucijos taikymo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ieškovas BUAB „E. L.“, atstovaujamas bankroto administratoriaus UAB „Ultima optio“, ieškiniu atsakovui UAB „Okseta“ prašo pripažinti negaliojančiu 2012-07-17 ieškovo UAB „E. L.“ ir atsakovo UAB „Okseta“ sudarytą susitarimą dėl vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymo; taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovo ieškovo naudai 7 908,03 Eur, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
1.Ieškinyje nurodė, kad 2016-03-09 Vilniaus apygardos teismas nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-3980-866/2016 iškėlė ieškovui UAB „E. L.“ bankroto bylą. Administratoriui išanalizavus bendrovės dokumentus, paaiškėjo, jog 2012-05-07 ieškovas ir atsakovas UAB „Okseta“ sudarė susitarimą dėl 2008-10-24 negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties Nr. 081024u nutraukimo. Pagal šį šalių susitarimą nuomos sutartis nutraukiama nuo 2012-05-31. Susitarimo 3.a. punkte šalys susitarė, jog ieškovas įsipareigoja UAB „Oksetai“ sumokėti „[a]biejų šalių suderintą baudą už sutarties nutraukimą nepasibaigus sutarties terminui“, kuri sudaro 20 600,00 Lt (5966,17 Eur) baudą. 2012‑05‑31 ieškovas ir atsakovas taip pat sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovas pardavė, o atsakovas nupirko ieškovo biuro baldus ir visą organizacijos techniką, pagal prie Sutarties pridėtą sąrašą (toliau ir - „Turtas“). Pirkimo-pardavimo sutartyje šalys nurodė, jog sutarta Turto kaina iš viso, su PVM yra 27 304,86 Lt (7 908,03 Eur). 2012-07-17 ieškovas su UAB „Okseta“ sudarė susitarimą dėl vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymo, pagal kurį įskaitė 27 304,86 Lt UAB „Okseta“ skolą už Turtą, perleistą pirmiau minėtos Pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu su ieškovo skola už nuomos mokestį, bei minėta Bauda (PVM sąskaitos - faktūros Nr. OKS 002179, OKS002238, OKS002357). Nuo 2012-06-01 ieškovas turėjo pradelstą įsipareigojimą Valstybinei mokesčių inspekcijai, kadangi nebuvo sumokėjęs mokėtino pelno mokesčio už 2011 metus (1 360,39 Eur). Pirkimo-pardavimo sutartimi perleidęs visą turėtą materialų turtą UAB „Oksetai“, ieškovas faktiškai nebeturėjo jokio turto, taigi galima daryti pagrįstą išvadą, jog faktiškai buvo nemokus vėliausiai 2012‑06‑01. 2012-07-17 įskaitymo susitarimu ieškovas atsiskaitė su UAB „Okseta“ būdamas nemokumo situacijoje ir turėdamas kitą kreditorių (VMI). Nors pagal 2012-11-15 finansinės atskaitomybės duomenis ieškovas formaliai turėjo gautinų sumų iš savo patronuojančios įmonės Encorium Oy, tačiau šiai įmonei 2012-05-16 buvo iškelta bankroto byla, taigi atgauti skolą iš šios įmonės, ieškovas neturėjo jokių realių galimybių. 2012-07-17 susitarimas dėl vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymo naikintinas remiantis actio Pauliana institutu. Panaikinus sandorį, atsakovas įpareigotinas sumokėti ieškovui 27 304,86 Lt (7908,03 Eur). Prieš atliekant 2012-07-17 vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, UAB „Okseta“ turėjo suprasti ir neabejotinai suprato, jog ieškovas prieš įskaitymo sandorio sudarymą perleisdamas UAB „Oksetai“ visą turimą materialų turtą, atsisakydamas nuomojamų patalpų, sutikdamas sumokėti baudą pagal 2012-05-07 susitarimą dėl 2008‑10-24 negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties Nr. 081024u nutraukimo, nebeketino tęsti veiklos. Taigi, UAB „Okseta“ būdama rūpestingu ir sąžiningu verslininku, prieš atliekant 2012-07-17 vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, privalėjo pasidomėti ieškovo mokumo situacija ir esamais kreditoriais. Duomenys apie pradelstus mokestinius įsipareigojimus valstybei yra vieši. Baudos ir ieškovo įsiskolinimo už nuomą suma, visiškai sutampa su T. P.-pardavimo sutartyje numatyta Turto (baldų ir organizacinės technikos) kaina. Ieškovo nuomone, labiau tikėtina, jog sandorių šalys, sudarydamos sandorius, tame tarpe susitardamos dėl Baudos dydžio sąmoningai planavo pasiekti tokią Bendrovės įsipareigojimų sumą UAB „Oksetai“, kad atsirastų pagrindas UAB „Oksetos“ naudai perleisti visą ieškovo turimą materialųjį Turtą. Toks sandorių šalių elgesys vertintinas, kaip nesąžiningas. Sudarius 2012-07-17 įskaitymo susitarimą, UAB „Oksetai“ buvo suteiktas pirmumas prieš kitus kreditorius, t.y. prieš VMI, taigi akivaizdu, jog šio kreditoriaus interesai buvo pažeisti. Be to Pirkimo-pardavimo sandorio sudarymas, susitarimas dėl Baudos ieškovui skyrimo ir galiausiai 2012-07-17 įskaitymo susitarimas sąlygojo ieškovo nemokumą. Ieškovo bankroto byloje yra patvirtinta 14 110,68 Eur kreditorių finansinių reikalavimų, o ieškovas neturi jokio turto, kad galėtų padengti šiuos įsipareigojimus. Taigi kreditoriai turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į ieškovą. Ginčijamas sandoris nėra sudarytas vykdant teismo sprendimą, jokia įstatymo ar poįstatyminė norma arba koks nors kitais pagrindais atsirandantys imperatyvai neįpareigojo jo sudaryti, taigi akivaizdu, kad yra pagrindas konstatuoti skolininką neprivalėjus sudaryti ginčijamo sandorio. Ieškovo vadovybė, suprasdama, jog įmonė negali atsiskaityti su UAB „Okseta“, be to neturi finansinių galimybių sumokėti mokesčių valstybei, privalėjo ieškovui kelti bankroto bylą. Tokiu atveju, būtų realizuotas ieškovo turimas turtas (baldai, organizacinė technika ir kt.) ir proporcingai atsiskaityta su visais kreditoriais, tame tarpe UAB „Okseta“, taip pat padengtos bankroto administravimo išlaidos. Iškėlus bankroto bylą, 2008-10-24 negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis Nr. 081024u, būtų nutraukta remiantis Įmonių bankroto įstatymo nuostatomis, taigi ieškovas neturėtų prievolės mokėti Baudą. Pripažinus ginčijamą sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, taikoma restitucija.
Atsiliepimas
2.Atsakovas UAB „Okseta“ atsiliepimu su ieškiniu nesutiko. Ieškovo reikalavimo teisė negali būti laikytina neabejotina ir galiojančia. Ieškovas nepateikia jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog 2012 metų birželio 1 d. datai ieškovas turėjo pradelstų įsipareigojimų M. G. sandoris buvo sudarytas 2012 m. liepos 17 d., o duomenų apie šiai datai buvusius ieškovo įsipareigojimus, byloje taip pat nėra pateikta. Ieškovo nurodyti kreditoriniai reikalavimai negali būti laikomi neabejotinais ir galiojančiais, kadangi tokiai išvadai padaryti įrodymų nepakanka. Ginčijamas sandoris buvo sudarytas 2012 m. gegužės 17 d., o bankroto byla ieškovui buvo iškelta tik 2016 m. kovo 9 d., t.y. praėjus beveik ketveriems metams po ginčijamo sandorio sudarymo. Ieškovas tapo nemokiu ne dėl sudaryto Ginčijamo sandorio, kadangi laiko tarpas nuo ginčijamo sandorio sudarymo iki bankroto bylos iškėlimo yra išties ilgas, o ieškovas visus tuos ketverius metus gyvavo. Ieškovas privalo įrodyti, jog būtent dėl sudaryto ginčijamo sandorio pastarasis tapo nemokiu, bankrutavo ir (ar) sumažino savo galimybes atsiskaityti su kreditoriais, jeigu tokių išties buvo. Ieškovas tokių aplinkybių neįrodo. Teiginys, kad sudarius Ginčijamą sandorį atsakovui buvo suteiktas nepagrįstas pirmumas prieš kitus ieškovo kreditorius, o būtent VMI, taip pažeidžiant pastarosios teisėtus interesus, yra deklaratyvus ir nepagrįstas. Vadovaujantis LAT suformuota praktika, kol nėra iškeltos bankroto bylos, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, todėl Ginčijamas sandoris buvo sudarytas teisėtai, atitiko imperatyvias teisės normas, įprastą verslo praktiką ir nepažeidė jokių kreditorių interesų. Iš viešai prieinamų 2011 metų ieškovo finansinės atskaitomybės dokumentų matyti, jog ieškovo finansinė padėtis 2011 metais buvo gera ir nekelianti jokios grėsmės nei atsakovo, nei kitų kreditorių atžvilgiu turimų įsipareigojimų įvykdymui, ypatingai atsižvelgiant į tai, kad 2011 metais ieškovas dirbo pelningai, o turimo turto dydis viršijo turimus įsipareigojimus. 2008-10-24 Negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties Nr. 081024u pagrindu, ieškovas turėjo 27 428,05 Lt (7943,71 Eur) dydžio įsipareigojimus atsakovo atžvilgiu, o atsakovas, 2012-05-31 Pirkimo - pardavimo sutarties pagrindu, turėjo 27 304,86 Lt (7908,03 Eur) dydžio įsipareigojimus ieškovo atžvilgiu. Šalys, siekdamos optimaliausio tarpusavio įsipareigojimų įvykdymo, vadovaujantis imperatyviomis teisės normomis, įpareigojančiomis prievoles vykdyti sąžiningai, atliko tarpusavio įsipareigojimų užskaitą ir tokiu būdu, nepažeidžiant galiojančios teisės, įvykdė savo priešpriešines prievoles. Taip, sudaryti Ginčijamo sandorio šalių neįpareigojo nei teismo nutartis, nei kitais pagrindais atsirandantys imperatyvai, tačiau Ginčijamas sandoris buvo sudarytas vadovaujantis imperatyviomis teisės normomis, reglamentuojančiomis sutarčių ir prievolių vykdymo principus, kurie verslo praktikoje yra privalomi tiek ieškovui, tiek atsakovui. Atsakovas prieš sudarant Ginčijamą sandorį pasidomėjo ieškovo finansine padėtimi ir gauti duomenys nesukėlė jokio įtarimo, jog ieškovas yra nemokus, o jo finansinė padėtis prasta. Atsakovas, kaip ir ieškovas, buvo sąžiningas, todėl ieškovo pasisakymai, jog buvo priešingai, yra visiškai nepagrįsti. Nagrinėjamu atveju, neegzistuoja visos actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygos, todėl nėra teisinio pagrindo taikyti LR CK 6.66 straipsnio teisės normas.
3.Ieškovas BUAB „E. L.“ dublike nurodė, bankroto byloje nėra jokių duomenų, kad kreditorių finansiniai reikalavimai būtų įvykdyti bent dalinai. Iš 2016-06-23 ir 2016-12-19 administratoriaus ataskaitų matyti, jog ieškovo bankroto byloje kreditorių finansiniai reikalavimai nebuvo patenkinti. Taigi, kreditoriai turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę. Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 5 dalies 14 punkte įtvirtinta, kad įmonės bankroto administratorius gina visų kreditorių ir bankrutuojančios įmonės teises ir interesus. R. P. mokesčio įstatymo nuostatomis, pelno mokestis turi būti apskaičiuojamas ir sumokamas, pasibaigus finansiniams metams, iki kitų metų birželio 1 dienos. Tokia pareiga yra reglamentuojama teisės aktais. Akivaizdu, jog nesumokėjus pelno mokesčio iki minėtos datos, įsiskolinimas tampa pradelstu. Minėtą, pradelstą įsiskolinimą taip pat patvirtina 2015-08-10 Nr. (23.31-08)-320A-21430 VMI sprendimas išieškoti mokestinę nepriemoką už 2011 metus, bei 2016-03-31 Nr.(23.1-08) RNA-0604 VMI raštas dėl finansinio reikalavimo pateikimo. Aplinkybė, jog sprendimas išieškoti mokestinę nepriemoką buvo priimtas 2015-08-10, t.y. po ginčijamo sandorio sudarymo, įrodo, kad mokestinė prievolė, atsiradusi 2012 metų birželio mėn. 1 d., ginčijamo sandorio sudarymo metu vis dar nebuvo įvykdyta. Kreditorių teisių pažeidimas pirmiausiai pasireiškė tuo, jog sudarius 2012‑07‑17 įskaitymo susitarimą, UAB „Oksetai“ buvo suteiktas pirmumas prieš kitą kreditorių - VMI, taigi akivaizdu, jog šio kreditoriaus interesai buvo pažeisti. Aplinkybė, jog po ginčo sandorio sudarymo ieškovas nebeturėjo jokio materialaus turto, įrodyta ir 2012-11-15 finansinės atskaitomybės dokumentais. Ta aplinkybė, kad ieškovui bankroto byla buvo iškelta tik beveik po ketverių metų, nepaneigia (negali paneigti) aplinkybės, kad ieškovas faktiškai nemokiu tapo anksčiau. Nėra pagrindo laikyti, kad mokėtino nuomos mokesčio padengimas baldais ir organizacijos technika, butų įprastinė atsakovo ar ieškovo verslo praktika. Pagal CK 6.930 (1) straipsnio nuostatas, mokėjimai į valstybės biudžetą turi būti atliekami pirmesne eile, lyginant su kitų reikalavimų vykdymu. Mokėjimai, pažeidžiantys teisės aktais nustatytą mokėjimų eiliškumo tvarką, laikomi prieštaraujančiais imperatyviosioms įstatymo normoms. Ieškovo nuomone, yra pagrindo išvadai, jog ginčijamas sandoris pažeidė kreditorių interesus. Iš ieškinio argumentų ir įrodymų visumos, laikytina, jog šalys neturėjo prievolės sudaryti ginčijamo sandorio, todėl ši actio Pauliana instituto taikymo sąlyga yra laikytina įrodyta. Su atsiliepimu pateikta ieškovo finansinė atskaitomybė yra išspausdinta iš JAR sistemos tik 2017-01-03, kas kelia abejonių ar prieš sudarant ginčijamą sandorį atsakovas pasidomėjo bent jau atsakovo finansinės atskaitomybės duomenimis. Be to, šie 2011 metų duomenys rodo ieškovo finansinius rodiklius, senesnius nei 7 mėnesiai (iš esmės, šie duomenys neatspindi realios ieškovo finansinės padėties ginčijamo sandorio sudarymo metu ir atsakovas turėjo tai suprasti). Ieškovo nuomone, yra pakankami įrodymų, pagrindžiančių aplinkybę, jog atsakovas turėjo (privalėjo turėti) duomenų apie sunkią ieškovo finansinę padėtį, kas taip pat suponuoja išvadą, jog būdama reikiamas kompetencijas turinčiu kvalifikuotu verslininku atsakovas turėjo pareigą atsakingai pasidomėti kitais ieškovo kreditoriais ir finansine padėtimi sandorio sudarymo metu.Ieškovas 2012-05 - 2012-06 mėnesiais atleido 3 iš įdarbintų 5 darbuotojų, kas vertinant sistemiškai su kitais įrodymais, patvirtina, jog ieškovas, turėdamas įsiskolinimų, nebeketino tęsti veiklos. Duomenys apie darbuotojų pokyčius (bei apie įsiskolinimus VSDFV) taip pat yra viešai skelbiami. Sistemiškai vertinant atsakovo turėtas žinias apie ieškovo veiklą, sandorius, galimybes viešai gauti informaciją apie įsiskolinimus valstybės biudžetui, manytina, jog atsakovas turėjo suprasti ir suprato, jog ieškovo finansinė padėtis yra sunki, kas suponavo atsakovui (verslininkui) pareigą detaliau pasidomėti ieškovo finansine situacija ir kreditoriais ginčijamo sandorio sudarymo metu, o ne tik formaliai peržiūrėti finansinę atskaitomybę (jei tai buvo padaryta), kuri atspindi senesnio nei 7 mėnesių laikotarpio duomenis. Ieškovo nuomone, yra labiau tikėtina, jog sudarydama ginčijamą sandorį atsakovas buvo nesąžiningas.
4.Atsakovas UAB „Okseta“ triplike nurodė, kad ieškovas turi imperatyvią pareigą įrodyti, jog pastarasis turi neabejotiną ir galiojančią teisę ginti teisėtus VMI interesus ginčijant konkretų tarp ieškovo ir atsakovo sudarytą susitarimą. Ieškovas privalo tinkamai įrodyti, jog dėl sudaryto Ginčijamo sandorio buvo pažeisti teisėti VMI interesai. Pateikti dokumentai įrodo ir patvirtina juridinį faktą, kad kažkuriuo metu toks įsiskolinimas atsirado ir, kad 2015 m. rugpjūčio 10 d. buvo priimtas VMI sprendimas iš ieškovo į valstybės biudžetą išieškoti 1389,14 EUR dydžio sumą, tačiau tai nėra neabejotini įrodymai, patvirtinantys aplinkybę, jog toks ieškovo įsiskolinimas buvo susidaręs Ginčijamo sandorio sudarymo metu. Atsakovo turimais duomenimis, jokių pradelstų įsipareigojimų kitų kreditorių atžvilgiu, Ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovas neturėjo. Sprendimas išieškoti iš ieškovės 1389,14 EUR dydžio įsiskolinimą, buvo priimtas tik 2015 m. rugpjūčio 10 d.. P. P. mokesčio įstatymą pelno mokestis ir (arba) fiksuotas pelno mokestis turi būti sumokėti ne vėliau kaip iki kito mokestinio laikotarpio dešimto mėnesio pirmos dienos. Ieškovas neturi neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės, kadangi ginamo ieškovo kreditoriaus VMI interesai, sudarant Ginčijamą sandorį, nebuvo pažeisti, o finansinio reikalavimo atsiradimo momentas yra siejamas su vėlesne, nei Ginčijamo sandorio sudarymo data. Ieškovo minimas LR CK 6.930¹ straipsnio Ginčijamo sandorio sudarymo metu galiojusioje Lietuvos Respublikos civilinio kodekso redakcijoje nebuvo. Šiuo straipsniu Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas buvo papildytas tik 2013 m. balandžio 18 d.. Ieškovas nepateikia jokių duomenų, bylojančių apie tai, jog ieškovas, po sudaryto Ginčijamo sandorio, nebevykdė jokios ūkinės-komercinės veiklos ir, kad pastarosios veikloje nebevyko jokie piniginių srautų judėjimai. Ieškovas, po Ginčijamo sandorio sudarymo, atsakovo atžvilgiu vis dar turėjo 35,68 Eur dydžio įsiskolinimą, kuris buvo padengtas, o tai leidžia daryti prielaidą, jog ieškovė vis dar buvo mokus. Tai, kad teismui pateiktų ieškovo finansinės atskaitomybės dokumentų data yra 2017-01-03, neturi nieko bendro su ta aplinkybe, jog tokie dokumentai atsakovo buvo peržiūrimi ir prieš sudarant Ginčijamą sandorį. Atsakovas patvirtina, kad tokie dokumentai, prieš sudarant Ginčijamą sandorį, buvo peržiūrėti, ir nekėlė jokių abejonių dėl ieškovo finansinės padėties. Baudos dydis dėl Sutarties nutraukimo buvo nustatomas vadovaujantis ieškovo išreikštu pageidavimu nutraukti Sutartį, o taip pat Sutarties nuostatomis bei atsižvelgiant į abiejų šalių interesus ir jokios sąmokslo teorijos šioje vietoje įžvelgti nėra jokio teisinio pagrindo. Ieškovo teiginiai, jog ieškovas ir atsakovas sąmoningai planavo pasiekti konkrečią ieškovo įsipareigojimų sumą, kad atsirastų pagrindas atsakovo naudai perleisti visą ieškovo turimą materialųjį turtą, yra nepagrįsti. Atsakovas iš ieškovo įsigijo tam tikrus baldus ir organizacinę techniką dėl tos priežasties, jog tokiam pirkiniui buvo poreikis, kadangi atsakovas užsiima patalpų nuomos veikla. Ieškovo pateiktoje 2016 m. gruodžio 19 d. ataskaitoje matyti, kad ieškovo vadovė bankroto administratoriui nėra perdavusi turto, įvertinto 478 919,43 Eur dydžio suma, kas kelia abejonių ieškovo teiginiais, jog Ginčijamu sandoriu ieškovė perleido atsakovui visą turėtą materialųjį turtą.
5.Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas adv. D. U. prašė ieškinį tenkinti. Nurodė, kad yra pakankamai įrodymų, jog sudarytas sandoris pažeidė kreditorių, konkrečiai VMI, interesus. Remiantis metine pelno deklaracija, jau 2012-05-31 deklaracija buvo pateikta, vadinasi pelno mokestis buvo deklaruotas ir prievolė jį mokėti atsiradusi. VMI sandorio sudarymo metu jau buvo kreditorius. Visa sandorių sistema sustiprino įmonės nemokumą. Atsakovė sudarydama tokio pobūdžio sandorius ir būdama patyręs verslininkas, negalėjo nesuprasti, kad ieškovas nebeketina vykdyti jokios veiklos. Bankroto byla iškelta 2016 metais, nes iki to laiko bendrovėje niekas nevyko, ji buvo palikta likimo valiai, be vadovo. Atsakovas turėjo suprasti, kad yra kitų kreditorių ir turėjo atidžiai įvertinti ieškovo padėtį. Visas įmonės materialus turtas – baldai ir technika, buvo perleisti. Iškėlus bankroto bylą, administratorius pamatė, kad įmonė tikėtinai turi kažkokio turto už 400 000 Eur. Pareiškė ieškinį buvusiai vadovei. Ji pateikė dokumentus, paaiškinimus ir paaiškėjo, kad jokio turto nebuvo. Turto bankas perėmė VMI reikalavimą bankroto byloje. Iš esmės patikrinus įmonės sąskaitas, tai atsakovo UAB „Oksetos“ sąskaita yra paskutinė sąskaita. Po to jokios veiklos visiškai nebuvo vykdoma. Jei tuo metu būtų sumokėta mokesčių inspekcijai, jų interesai, kaip kreditoriaus, nebūtų pažeisti dėl šitos sumos. Atitinkamai atsakovas būtų gavęs mažiau atsiskaitymo. Tačiau ieškovas ir toliau būtų nemokus, nes ta pati nedamoka būtų atsakovui. Sandorio sudarymo dienai ieškovas ir atsakovas buvo vienas kito kreditoriais ir dar buvo kreditorius M. J. kaip administratorius atstovauja visų kreditorių interesus. Šioje byloje jis atstovauja ieškovo interesus. Visa sandorių visuma sustiprino ieškovo nemokumą. Nėra jokių įrodymų byloje, kad buvo patikrinimas dėl įsiskolinimų. Toks patikrinimas privalėjo būti pagal LAT praktiką.
Šalies argumentai
6.Atsakovo atstovė adv. pad. A. P. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad nėra visų actio Pauliana sąlygų viseto. Kreditorius neįrodė, kad turi galiojančia ir neabejotiną reikalavimo teisę. Ginčijamo sandorio sudarymo dienai ieškovas neturėjo pradelstų įsipareigojimų VMI atžvilgiu. Pagal tuo metu galiojusio Pelno mokesčio įstatymo 53 str. 1 d. – pelno mokestis ir/arba fiksuotas pelno mokestis turi būti sumokėti ne vėliau kaip iki kito mokestinio laikotarpio 10 mėnesio pirmos dienos. Ginčijamas sandoris sudarytas 2012-07-17, o pareiga sumokėti pelno mokestis būtų suėję tik 2012‑10‑01. Tai, kad buvo pateikta metinė deklaracija, nereiškia ir prievolės sumokėti iš karto pelno mokesčio. Įstatymas nebuvo pažeistas. Nėra pagrindo ginčyti sandorio ir taikyti restituciją. Be to, prašymas taikyti restituciją yra neproporcingas. Reikalavimas VMI sudaro tik 1 360,39 Eur, o ieškovas prašo priteisti iš atsakovo daugiau nei 7 000 Eur. Atsakovas prieš sandorį peržiūrėjo ieškovo finansinius dokumentus, kurie nekėlė jokių abejonių, bankroto grėsmės tikrai nebuvo, matyti. 2011 m. ieškovas veikė pelningai, turimas nuosavas kapitalas buvo teigiamas, turimas turtas beveik du kartus viršijo turimus įsipareigojimus. Atsakovas taip pat domėjosi ir turimais įsiskolinimais. Ir pagal viešai prieinamą informaciją įsiskolinimų nebuvo matyti, nes terminas nebuvo suėjęs pagal pelno mokesčio deklaraciją. Ieškovė laiku vykdė įsipareigojimus pagal pasirašytas sutartis, todėl nekilo jokių abejonių jos nesąžiningumu, nemokumu ir kitomis aplinkybėmis, įrodinėjamomis ieškinyje. Dėl sutarties nutraukimo tarp šalių vyko derybos ir buvo pasiektas abiem pusėms palankus variantas. Ieškovas galėjo nutraukti sutartį, sumokėdamas 2,5 karto mažesnę baudą, o atsakovui patalpos buvo grąžintos jau su baldais, kas leido šias patalpas išnuomoti greičiau ir už didesnę kainą. Kadangi šalys turėjo tarpusavio įsipareigojimų, juos tiesiog užskaitė. Tai nepažeidžia jokių imperatyvių teisės normų.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
7.Byloje pateiktais įrodymais nustatyta, kad 2008-10-24 ieškovas UAB „E. L.“ ir atsakovas UAB „Okseta“ sudarė Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. 081024u, pagal kurią atsakovas UAB „Okseta“ išnuomojo ieškovui 184,44 kv.m. bendro ploto patalpas, esančias pastato 4 aukšte, adresu S. U. kelias 4, Užubalių k., Vilniaus r. sav. Ieškovas įsipareigojo sumokėti 6 mėnesių nuomos mokesčio dydžio baudą, jeigu nutrauktų sutartį prieš terminą (sutarties 10.4. p.).
8.2012-04-27 ieškovas UAB „E. L.“ raštu kreipėsi į atsakovą UAB „Okseta“ su prašymu nutraukti Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. 081024u nuo 2012-05-31.
2012-05-07 ieškovas UAB „E. L.“ ir atsakovas UAB „Okseta“ sudarė Sutartį dėl 2008-10-24 d. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties Nr. 081024u nutraukimo, pagal kurią susitarė nutraukti nuomos sutartį nuo 2012-05-31, o UAB „E. L.“ įsipareigojo sumokėti UAB „Okseta“ 5 966,17 Eur (20 600,00 Lt) baudą už sutarties nutraukimą nepasibaigus sutarties terminui (Sutarties 3.a. punktas).
2012-05-31 ieškovas UAB „E. L.“ ir atsakovas UAB „Okseta“ sudarė pirkimo-pardavimo sutartį pagal kurią UAB „E. L.“ pardavė, o UAB „Okseta“ nupirko biuro baldus ir organizacijos techniką, esančią ieškovo nuomotose patalpose, pastato (unikalus Nr. 4400-1710-7463), esančio S. U. kelias 4, Užubalių k., Vilniaus r. sav., 4 ofiso patalpose, už 7 908,03Eur (27 304,86 Lt) kainą, įskaitant V. T. pat 2012-05-31 UAB „E. L.“ ir UAB „Okseta“ pasirašė Turto (biuro baldų ir org. technikos) perdavimo-priėmimo aktą, jo priede Nr. 1 išvadindami parduotą turtą ir jo įkainojimą.
2012-07-17 ieškovas UAB „E. L.“ ir atsakovas UAB „Okseta“ sudarė Susitarimą dėl tarpusavio užskaitos, nurodydamos, kad UAB „Okseta“ skolinga UAB „E. L.“ pagal PVM s/f Nr. 039/2012 12-05-31 d. 27304,86 Lt, o UAB „E. L.“ skolinga UAB „Okseta“ pagal PVM s/f Nr. OKS 002179 12-04-30 d., Nr. OKS 002238 12-05-31 d., Nr. OKS 002357 12-05-31 d., 37 004,17 Lt, po 9 576,12 Lt avanso už nuomą užskaitymo UAB „E. L.“ skola UAB „Okseta“ lieka 27 428,05 Lt, todėl bendrovės nepervedamos viena kitai pinigų 2012-07-17 atlieka užskaitą 7 908,03 Eur (27 304,86 Lt) sumoje ir šiai sumai mažinama UAB „E. L.“ skola UAB „Okseta“ už suteiktas paslaugas.
Žemesnės instancijos teismas
9.Vilniaus apygardos teismas 2016-03-09 nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-3980-866/2016 iškėlė UAB „E. L.“ bankroto bylą, įmonės administratoriumi paskyrė UAB „Ultima optiko“. Nutartis įsiteisėjo 2016-03-22. Bankroto byloje 2016-09-12 nutartimi buvo patvirtintas UAB „E. L.“ kreditorių sąrašas 18 061,97 Eur sumai: pirmos eilės kreditoriai – E. L. (3 951,29 Eur); antros eilės kreditoriai – VMI (12 750,29 Eur) ir VSDFV Vilniaus skyrius (1 360,39 Eur).
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba ieškovo BUAB „E. L.“ bankroto byloje pareiškė 1 360,39 Eur kreditorinį reikalavimą, kurį sudaro 1 276,69 Eur VSD įmokų, 83,70 Eur delspinigių.
11. Lietuvos A. T. praktikoje pripažinta, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu. Tai reiškia, kad nėra reikalaujama šimtaprocentinio teismo įsitikinimo. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Be to, Lietuvos A. T. yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjamo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos A. T. Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-601/2005 ir kt.).
Dėl actio Pauliana taikymo sąlygų
13. Viena iš actio Pauliana taikymo sąlygų – kad kreditorius turėtų neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, sudariusiam actio Pauliana pagrindu ginčijamą sandorį. Atsižvelgiant į tai, kad kreditorius, prievolės pagrindu įgydamas reikalavimo teisę skolininkui, taip pat įgyja teisę naudotis įstatymo suteikiama jo reikalavimo teisės apsauga bei gynimo būdais, teismui aiškinantis, ar kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, svarbu nustatyti kreditorių ir skolininką siejančios prievolės atsiradimo momentą. Tai reikšminga, nes paprastai kreditoriaus teises ir interesus gali pažeisti tik tie sandoriai, kurie sudaryti po prievolės atsiradimo: skolininkas negali pažeisti būsimos prievolės, priešingu atveju netektų prasmės įstatymo nustatyta sąlyga dėl skolininko žinojimo apie kreditoriaus teisių pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos A. T. Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimą, priimtą civilinėje byloje AB DnB Nord bankas v. A. M. ir kt., bylos Nr. 3K-P-311/2012).
14.Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kreditoriaus reikalavimo teisės atsiradimo momentas priklauso nuo prievolės prigimties: sutartinių prievolių atsiradimas siejamas su sutarties sudarymu, o prievolės iš delikto atsiradimas ? su žalos padarymu ir pan. Pažymėtina, kad pagal CK įtvirtintą actio Pauliana instituto reglamentavimą tokio ieškinio pareiškimo metu nereikalaujama, jog reikalavimo teisė būtų vykdytina, t. y. sprendžiant dėl kreditoriaus reikalavimo teisės egzistavimo, kaip pirmosios actio Pauliana sąlygos, neturėtų būti atsižvelgiama į terminuotos prievolės termino suėjimo faktą (žr., pvz., Lietuvos A. T. Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimą, priimtą civilinėje byloje AB DnB Nord bankas v. A. M. ir kt., bylos Nr. 3K-P-311/2012; kt.). Taigi, kreditorius turi įrodyti ne tik tai, kad turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę (kaip vieną iš actio Pauliana sąlygų), tačiau ir tai, kad ši jo teisė atsirado iki ginčijamo sandorio sudarymo. Ši actio Pauliana sąlyga yra privaloma nepriklausomai nuo to, ar ieškinį reiškia kreditorius, ar kreditoriui atstovaujantis bankroto administratorius. Jos nepašalina ir Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 8 punkte įtvirtinta administratoriaus bendra pareiga ginti visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus (Lietuvos A. T. Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BAB „Alytaus tekstilė“ v. AB „Rytų skirstomieji tinklai“, bylos Nr. 3K-3-485/2010).
15. Bankroto administratorius, įrodinėdamas nurodytos actio Pauliana sąlygos buvimą, privalo pateikti duomenis apie bankroto byloje patvirtintų kreditorių reikalavimų atsiradimo momentą. Tam, kad būtų konstatuotas šios actio Pauliana sąlygos buvimas, būtina įrodyti, kad nors vienas bankroto byloje patvirtintas kreditoriaus reikalavimas (jo dalis) atsirado iki ginčijamo sandorio sudarymo. Jeigu visi bankroto byloje patvirtinti kreditorių reikalavimai atsirado vėliau, nei buvo sudarytas ginčijamas sandoris, tai nesat vienos iš būtinųjų sąlygų actio Pauliana negalėtų būti taikomas.(LAT civ.byla Nr. e3K-3-191-915/2016).LAT pažymėjo,kad sprendžiant klausimą, ar ginčijamu sandoriu buvo pažeistos kreditorių teisės, aktualu nustatyti, ar tie kreditorių reikalavimai, kurie atsirado iki ginčijamo sandorio sudarymo (jeigu tokia aplinkybė būtų nustatyta) nebuvo patenkinti anksčiau, t. y. būtina išsiaiškinti, ar bankroto byloje patvirtinti reikalavimai nėra atsiradę jau po ginčijamo sandorio sudarymo.Vien to fakto, kad kuris nors kreditorius sandorio sudarymo metu turėjo reikalavimą ir to paties kreditoriaus reikalavimai patvirtinti bankroto byloje, dar nepatvirtina nurodytos actio Pauliana sąlygos buvimo, nes tai gali būti skirtingi reikalavimai. A. T. yra nurodęs, kad vien tik faktas, jog ieškinį pateikęs kreditorius buvo kreditorius ir sandorio sudarymo metu, nėra pakankamas tais atvejais, kai kreditorių ir skolininką sieja nevienkartiniai santykiai, pvz., darbo, mokestiniai ir pan. (Lietuvos A. T. Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BAB „Alytaus tekstilė“ v. AB „Rytų skirstomieji tinklai“, bylos Nr. 3K-3-485/2010).
Dėl kreditoriaus teisių pažeidimo actio Pauliana pagrindu ginčijamu sandoriu
16.Kreditorius, turėdamas galiojančią ir neabejotiną reikalavimo teisę, turi įrodyti ir jos pažeidimą. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius turi būti pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Būtina nustatyti, ar dėl šio sandorio skolininkas tampa arba nemokus, arba jo turtas gerokai sumažėja ir dėl to kreditorius praranda galimybę patenkinti savo reikalavimą visiškai ar iš dalies. Jei skolininkas, sudaręs ginčijamą sandorį, vis tiek turi pakankamai turto kreditorių reikalavimams patenkinti arba jo mokumas nekinta, tai šios actio Pauliano taikymo sąlygos konstatuoti negalima. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nurodyta formuluotė – „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“ –reiškia, kad teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu, taip pat tai, kad šios, su skolininko mokumo sumažėjimu susijusios, aplinkybės būtų nulemtos ginčijamo skolininko sudaryto sandorio; pakanka įrodyti tai, kad ginčijamu sandoriu iš esmės sutrukdyta kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto, nes, sudarius ginčijamą sandorį, likusio skolininko turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriumi. Taigi, teismui sprendžiant dėl sandorio, kreditoriaus prašomo pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, kaip pažeidžiančio kreditoriaus teises, būtina nustatyti, kad sumažėja ar nebelieka realios galimybės skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę. Pažymėtina, kad tokią susidariusią situaciją privalo įrodyti kreditorius, prašantis taikyti actio Pauliana ((duomenys neskelbtini) straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos A. T. Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimą, priimtą civilinėje byloje AB DnB Nord bankas v. A. M. ir kt., bylos Nr. 3K-P-311/2012; kt.).
Bylos duomenimis, ieškovės finansinė būklė 2011 metais buvo gera.Atsakovas teigia,kad sudaryta sutartis nepadarė žalos kreditorių teisėms,nes tokių sandorio sudarymo metu nebuvo. Teismas sutinka su pozicija, kad privatus juridinis asmuo, nepažeisdamas savo teisnumo ir kreditorių teisėtų interesų, gali sudaryti sutartis su skolininku,kai jau tą dieną sutarties šalis yra kreditorius,o skolininkas pagal faktinę situaciją jau buvo ir ankščiau,kaip šalis norinti nutraukti sutartį ir taip pat turinti įsipareigojimų pagal nuomos sutartį.Minėta, kad kreditorių teisių pažeidimu yra pripažįstamas sutrukdymas kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto, kai, sudarius ginčijamą sandorį, likusio skolininko turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriumi.
Ieškovas tokių įrodymų į bylą nepateikė,o vadovautis ieškovo samprotavimais apie jo vadovybės neketinimą toliau veikti ir turto neturėjimą nėra jokio pagrindo.Priešingai,galima padaryti logišką išvadą,kad ieškovė veikė ir toliau,nes ženkliai padidėjo VMI įsiskolinimai už pelno mokesčio nesumokėjimą nuo 2015 metų rugpjūčio mėnesio iki bankroto bylos iškėlimo 2016 metais.
17. Teismas mato,kad turi vertinti ginčo sandorio poveikį ieškovės finansinei būklei ne izoliuotai, bet visų reikšmingų aplinkybių, įskaitant pirmiau nurodytas,nes iš bylos duomenų galima daryti išvadą,kad buvo teigiamas skirtumas tarp įmonės turto ir įsipareigojimų kreditoriui-atsakovui.Tuo metu atlygintinas sandoris galbūt gali būti vertinamas tik kaip didinantis neatsiskaitymo ir pabrėžtina tik su būsimais kreditoriais riziką leistinose ribose. Jei 2011 m. balanse užfiksuotas nemažas grynas pelnas ir gera įmonės finansinė būklė išliko(ieškovas priešingos išvados neįrodė jokiais objektyviais duomenimis ar įrodymų analize) nepaisant sandorio įvykdymo, tai galima daryti išvadą, kad ginčo sandoris aiškios neatsiskaitymo grėsmės nesukėlė.Teismas daro išvadą, kad spręndžiant dėl ginčo sandorio pripažino negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu, nenustyta išvardytų aplinkybių, reikšmingų taikant būtinąsias sąlygas actio Pauliana konstatuoti.
Dėl sandorio nesąžiningumo
18.Sandorių, kurie nepakankamai naudingi juridiniam asmeniui, jeigu jie nėra akivaizdžiai žalingi, sudarymas ar jų nutraukimas ekonomiškai nepalankiomis ar mažiau naudingomis sąlygomis (pvz., su didesnėmis palūkanomis, nei kitais atvejais, ar su kitais asmenimis, nutraukiant sutartis ekonomiškai nepalankiomis sąlygomis, sudarant taikos sutartis teikiant pernelyg daug nuolaidų) nereiškia neteisėtų veiksmų, nes sandorių sudarymas, prievolių prisiėmimas ir vykdymas, sutarčių nutraukimas, taikos sutarčių sudarymas savaime yra teisėti veiksmai, nors gali būti ekonomiškai ne taip naudingi, kaip yra įmanoma toje situacijoje (Lietuvos T. C. bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „K. S.“ v. UAB „Birių krovinių terminalas“, bylos Nr. 3K-3-73/2008). Ūkinėje veikloje egzistuoja verslo ciklai, svyravimai, todėl versle negalima garantuoti nei nuolatinio ir stabilaus pelno, nei vien tik naudingų sandorių sudarymo. Jei sandorius, kaip prieštaraujančius juridinio asmens teisnumui, būtų leidžiama ginčyti vien dėl to, kad jie tiesiog komerciškai nenaudingi, rinkose kiltų didelis ekonominis nestabilumas ir netikrumas, nes bet kokie vienai šaliai komerciškai nenaudingi sandoriai galėtų būti ginčijami. Tokiu atveju svarbus civilinės teisės tikslas – užtikrinti sąžiningą ir teisėtą civilinę apyvartą – nebūtų pasiektas, nes būtų sudarytos kliūtys pačiai civilinei apyvartai, kaip tokiai. Jei tai nurodyta juridinio asmens teisnumą apibrėžiančiose normose ar steigimo dokumentuose, su juridinio asmens teisnumu gali būti nesuderinamas tik aiškus, akivaizdus sandorio nenaudingumas, kai tokio sandorio palikimas galioti reikštų aiškų neteisingumą vienai iš sandorio šalių. Tokiu atveju CK 1.82 straipsnio taikymas, atsižvelgiant ir į kitas šio straipsnio taikymui svarbias aplinkybes, būtų pateisinamas(Lietuvos A. T. Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „B. M.“ v. AB „Simega“, bylos Nr. 3K-3-511/2011).
Tai, ar sandoris yra akivaizdžiai nenaudingas, žalingas privačiam juridiniam asmeniui, ar tokio sandorio palikimas galioti reiškia aiškų neteisingumą vienai iš sandorio šalių, vertina teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes. Jei privataus juridinio asmens tikslas yra siekti pelno, net ir neatlygintinas sandoris ne visada prieštarauja juridinio asmens veiklos tikslui, jei įrodoma ir nustatoma, kad iš tokio sandorio juridinis asmuo gavo arba galėjo gauti kitokią adekvačią naudą.
Viena iš aplinkybių, kurias turi įrodyti ieškovas, prašydamas pripažinti sandorį negaliojančiu, yra kitos sandorio šalies nesąžiningumas. Pagal CK 1.82 straipsnį yra preziumuojama, kad kita sandorio šalis veikė sąžiningai, o kitos sandorio šalies nesąžiningumas turi būti įrodytas laikantis bendrųjų įrodinėjimo taisyklių civiliniame procese (žr., pvz., Lietuvos A. T. Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BAB „Vilniaus pirmoji autotransporto įmonė“ v. UAB „Šklėriai“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-462/2012). Teismas pažymi, kad kitos sandorio šalies nesąžiningumo įrodymas pagal CK 6.66 straipsnį dar nereiškia tos šalies nesąžiningumo įrodymo pagal CK 1.82 straipsnį. Visų pirma skiriasi įrodinėjimo dalykas: vienu atveju reikia įrodyti, kad kita sandorio šalis žinojo ar turėjo žinoti, jog sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises (CK 6.66 straipsnis), kitu atveju reikia įrodyti, kad kita sandorio šalis žinojo ar turėjo žinoti, jog sandoris prieštarauja juridinio asmens tikslams (CK 1.82 straipsnis). Be to, skiriasi įrodinėjimo naštos paskirstymas ir įrodinėjimo standartas. Taikant CK 6.66 straipsnį tam tikrais atvejais, nurodytais CK 6.67 straipsnyje, preziumuojamas kitos sandorio šalies nesąžiningumas ir šiais atvejais atsakovas turi įrodyti savo sąžiningumą.Taikant CK 1.82 straipsnį visais atvejais preziumuojama, kad kita sandorio šalis sąžininga, o kad ji buvo nesąžininga, turi įrodyti ieškovas.
Ieškovas teigia,kad atsakovas buvo nesąžiningas,nes galėjo įvertinti ieškovės finansinę būklę,kaip blogą ir kad ši neketino toliau tęsti veiklos.Tačiau tokie ieškovo argumentai tėra tik jam naudingi samprotavimai,neparemti jokiais įrodymais byloje.Teismas konstatuoja,kad galima padaryti priešingą išvadą,kad ieškovo finansinė būklė 2012 metais buvo gera arba bent jau ne bloga.Atsakovas,sudarydamas sandorį,negalėjo spręsti už ieškovą,ar šis dabar ir vėliau ruošiasi nevykdyti veiklos.Duomenų apie kitus kreditorius tuo laikotarpiu byloje nėra,o tai reiškia,kad atsakovas,būdamas kreditoriumi,nepažeidė kitų kreditorių intereso net eilės tvarka.Tokiu būdu ieškovas neįrodė ir nepagrindė atsakovo nesąžiningumą.Teismas negali grįsti sprendimo ieškovui palankiais jo paties samprotavimais be įrodymų.
Teismas sutinka su atsakovu,kad ieškovo nurodomas CK 6.930(prim)straipsnis įsigaliojo tik 2013 metais,todėl negali būti taikomas,kai sunkina atsakovo padėtį.
19.Remiantis nustatytomis aplinkybėmis, išdėstytais argumentais ir išvadomis, konstatuotina, jog ieškovas neįrodė, kad VMI,kaip kreditorius turi neabejotinas ir galiojančias reikalavimo teises dėl ginčo sandorio. Pauliano ieškiniui tenkinti yra būtinas atitinkamų sąlygų visetas. Nėra pirminės sąlygos-kreditorinio reikalavimo ginčo metu Pauliano ieškiniui tenkinti.Dėl kitų actio Pauliana sąlygų ir atsakovo nesąžiningumo pasisakyta aukščiau.Iieškovas neįrodė savo dėstomų Pauliana sąlygų buvimą.Vadinasi yra pagrindas ieškinį atmesti.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
20.Bylos šalys įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas teismui neteikė.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 178,185,259-260, 263-270 str., teismas
nusprendė:
Ieškinį atmesti.
Sprendimas gali būti skundžiamas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus rajono apylinkės teismą.