Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Stasys Valužis, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs A. P. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 23 d. nutarimo, kuriuo A. P., gim. (duomenys neskelbtini), pagal Lietuvos Respublikos ATPK 41⁴ straipsnio 3 dalį nubaustas 10000 litų dydžio bauda,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Apeliaciniame skunde A. P. tvirtina, kad byloje esantys įrodymai ištirti neišsamiai ir neobjektyviai, buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisykles. Nors teismas, nagrinėdamas bylą, apklausė visus liudytojus, tačiau jų parodymus apie reikšmingas bylai aplinkybes vertino formaliai.

Nutarime nurodyta, kad J. V. ir E. V. rašyti pirminiai paaiškinimai apie atlyginimų mokėjimo vietą bei sutartus mokėti ir mokamus papildomus neįtrauktus į apskaitą darbo užmokesčius laikytini teisingais, o jų parodymai teisme atmestini, kaip nepagrįsti visiškai jokiais įrodymais. Apelianto teigimu, liudytojas privalo duoti teisingus parodymus, nes jam išaiškinamos liudytojo teisės ir pareigos bei atsakomybė už priesaikos sulaužymą. Nurodytiems liudytojams buvo pasiūlyta teisingai pasakyti teismui viską, ką jie žino byloje apie darbo užmokesčio, neįtraukto į buhalterinės apskaitos dokumentus, išmokėjimą. Liudytojai anksčiau pateiktą informaciją motyvuotai paneigė. A. P. nuomone, J. V. ir E. V. rašytiniai paaiškinimai VMI neturi didesnės įrodomosios galios negu jų parodymai duoti teisme. Liudytojai, rašydami paaiškinimus VMI, neatliko jokių priesaikos procedūrų, tačiau tai privalėjo padaryti teisme, ir jie atsakė už parodymų teisingumą. Pagal proceso taisykles, tik prisiekusio liudytojo parodymai yra leistini įrodymai, todėl kilus esminiams prieštaravimams tarp rašytinių paaiškinimų ir parodymų teisme, jie turėjo būti pašalinti. Teismas to nepadarė ir sprendime nurodė, kad jų parodymai teisme atmestini kaip nepagrįsti visiškai jokiais įrodymais. Atsižvelgiant į įrodinėjimo dalyko ypatumus, liudytojų parodymai buvo vienintelė įrodinėjimo priemonė ir ja apeliantas pasinaudojo turėdamas tikslą nustatyti byloje tiesą. Klausimas, ar liudytojai, rašydami paaiškinimus, vykdė VMI darbuotojų valią, ar sąmoningai apeliantą apkalbėjo, nėra esminis, nes bet kuriuo atveju pateikta neteisinga informacija gali būti nesąžiningai panaudota prieš jo įmonės veiklą, siekiant atimti keleivių pervežimo licenciją ir sužlugdyti verslą.

Apelianto nuomone, liudytojai J. V. ir E. V., neturėdami visos informacijos apie įmonę, galėjo klysti ir nurodyti tikrovės neatitinkančias aplinkybes. Byloje buvo nustatyta, ir teismas pripažino, kad priimant šiuos asmenis į darbą, su jais bendravo įmonės darbuotojas V. Č., kurio pastangomis jie ne tik buvo įdarbinti įmonėje, bet su juo buvo suderintos ir visos darbo sąlygos. Nors V. Č. įmonėje dirbo vairuotoju, tačiau įmonė naudojosi aštuoniomis jam priklausančiomis transporto priemonėmis, todėl jis, būdamas asmeniškai suinteresuotas jų panaudojimo efektyvumu, daugeliu atvejų veikė savarankiškai. Pagal sutartį vairuotojai turėjo gauti darbo užmokestį, kuris buvo nurodytas darbo sutartyje, tačiau negalima paneigti, kad patys vairuotojai galėjo susitarti su V. Č. ir dėl kitų apmokėjimo sąlygų. Nors apeliantas to įrodyti negali, tačiau paaiškėjusių aplinkybių kontekste tai yra tikėtina. A. P., priimdamas J. V. ir E. V. į darbą, jų visiškai nepažinojo ir vieną iš jų, t .y. E. V., pirmą kartą pamatė tik teisme. A. P. pasirašė jam pateiktą tipinę darbo sutartį ir jokių kitų veiksmų, susijusių su darbo santykiais, neatliko. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad savo paaiškinimuose VMI liudytojai nurodė, jog dėl darbo ir neįtraukto į apskaitą darbo užmokesčio jie susitarė su vadovu A. P., tačiau nustatyta, kad tuo metu jie faktiškai jo net nepažinojo, o asmuo, kuris su jais tiesiogiai bendravo, buvo V. Č.. Mano, kad nepažinodami jo (A. P.), jie galėjo klysti, galvodami, jog V. Č. ir yra A. P.. Tokią nuomonę patvirtina faktas, kad po to, kai jie sužinojo, kad A. P. nėra tas asmuo, kuris su jais tarėsi dėl darbo sąlygų, jie teisme nurodė V. Č. pavardę. Apeliantas pažymi, kad teisme ir pats V. Č. pripažino, jog būtent jis surado įmonei vairuotojus E. V. ir J. V., susitarė su jais dėl darbo sąlygų. Ši aplinkybė turėjo esminę reikšmę bylai, tačiau teismas jos tinkamai neįvertino. Byloje kaip liudytoja buvo apklausta I. M.-B., kuri dirbo įmonėje ne tik vyr. buhaltere, bet ir vadybininke. 2012 m. sausio mėnesį ji buvo atleista iš darbo dėl padarytų pažeidimų. Dalis šios liudytojos parodymų yra prieštaringi, jie neatitinka kitų liudytojų nurodytų aplinkybių. Ji teigė, kad darbo užmokestį išmokėdavo vadovas A. P., tačiau neatmetė galimybės, kad galbūt kartą, kai vadovas sirgo, darbuotojams darbo užmokestį į rankas išmokėjo ir ji. Liudytoja parodė, kad E. V. ir V. Č. atlyginimą ji mokėjo, tačiau J. V. pinigų nemokėjo, J. V. atlyginimą mokėjo vadovas, jai nebuvo žinoma apie tai, kad darbuotojams buvo mokami neįtraukti į apskaitą pinigai. Teigdama, kad dėl apelianto ligos ji išmokėjo darbo užmokestį E. V. ir V. Č., liudytoja I. M.-B. nepaaiškino, kodėl, nepasikeitus jokioms aplinkybėms, atlygį kitam vairuotojui – J. V. – mokėjo ne ji, o įmonės vadovas. Liudytojos parodymai aiškiai prieštaravo liudytojų E. V., J. V. ir V. Č. aiškinimams, kad atlyginimus vairuotojams mokėdavo buhalterė ir kad atlyginimai buvo mokami vieną kartą per mėnesį, maršruto galiniame sustojime. Šie esminiai prieštaravimai nėra pašalinti. Liudytojos aiškinimas, kad grynaisiais pinigais ji nėra disponavusi, kad paimti įmonės pinigus galėjo tik vadovas, o ji galėjo tik įnešti pinigus ir daryti pavedimus, neatitinka tiesos. A. P. tvirtinimu, išmokėti darbo užmokestį gali tik buhalteris ir tai yra jo tiesioginė pareiga bet kurioje įmonėje. Kiekvienas įmonės darbuotojas gali patvirtinti, kad pagal nustatytą tvarką vairuotojai, surinkę iš keleivių pinigus, keletą kartų per mėnesį privalėjo atsiskaityti su buhaltere, kuri, atskaičiusi jų turėtas išlaidas kuro įsigijimui, remontui ir kt., taip pat mokesčius valstybei, iš tų pačių pinigų išmokėdavo jiems ir darbo užmokestį. Šių aplinkybių liudytoja nepripažino, nes, prieš atleidžiant ją iš darbo, paaiškėjo, kad yra buvę atvejų, kai ji susitardavo su vairuotojais ir šie į bendrovės kasą įnešdavo mažesnes pinigų sumas negu surinkdavo iš keleivių. Už tokius veiksmus apeliantas galėjo kelti jos atsakomybės klausimą, tačiau to nedarė, nes su I. M.-B. yra artimi giminės. Atleidus ją iš darbo, jų santykiai tapo įtempti, dabar visiškai nebendrauja.

Apeliantas tvirtina, kad nutarimas grindžiamas VMI atstovių V. P. ir E. G. parodymais, daroma išvada, kad šios liudytojos nuosekliai parodė visas E. V. ir J. V. paaiškinimų VMI surašymo aplinkybes ir kad byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių manyti, kad VMI darbuotojos būtų asmeniškai suinteresuotos A. P. kalte. A. P. nuomone, apklaustos liudytojos tik patvirtino aplinkybes, kurias sužinojo eidamos VMI atstovų pareigas, t. y. parodė tai, ką savo paaiškinimuose užrašė E. V. ir J. V.. V. P. ir E. G. pateikė tik informaciją, kurios šaltinis buvo kiti asmenys, todėl būtent jų parodymai ir buvo reikšmingi bylai. Nepriklausomai nuo to, ar vairuotojų pateikti duomenys apie VMI darbuotojų poveikį liudytojams buvo tikri ar išgalvoti, jų nurodytų aplinkybių rašytiniuose paaiškinimuose negalima laikyti nustatytomis ir remtis kaip įrodymu.

Lietuvos Respublikos darbo kodekso 24 str. 2 d. numatyta galimybė įmonės, įstaigos ar organizacijos vadovui pagal kompetenciją dalį savo įgaliojimų darbo teisės srityje perduoti fiziniam ar juridiniam asmeniui, tačiau byloje duomenų, kad A. P. individualios įmonės vadovas A. P. šia teise būtų pasinaudojęs, nėra. Byloje pateikti buhalterinės apskaitos dokumentai (mokėjimų žiniaraščiai, kasos išlaidų orderiai ir kt.), atvirkščiai nei teigė apeliantas, patvirtina, kad patrauktas administracinėn atsakomybėn A. P. ir ligos metu atliko A. P. individualios įmonės vadovo pareigas, todėl jis yra tinkamas subjektas šioje administracinio teisės pažeidimo byloje.

Klaipėdos apskrities VMI atstovė N. Šliogerienė mano, kad teismas ištyrė visas bylos aplinkybes, išanalizavo ir įvertino įrodymų visetą bei pagrįstai pripažino, kad administracinėn atsakomybėn traukiamo A. P. veikoje yra administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 41⁴ straipsnio 3 dalyje, sudėtis, todėl skundžiamas nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, o A. P. apeliacinis skundas atmestinas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

ATPK 41⁴ straipsnio 3 dalyje (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1675 redakcija) nustatyta, kad tyčinis darbo užmokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos, nustatytos Lietuvos Respublikos darbo kodekse, kolektyvinėje arba darbo sutartyje, pažeidimas arba darbo užmokesčio bei kitų su darbo santykiais susijusių išmokų, neįtrauktų į buhalterinės apskaitos dokumentus, išmokėjimas užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims nuo dešimties tūkstančių iki dvidešimties tūkstančių litų.

Buhalterinės apskaitos įstatymo (2001 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. IX-574 redakcija) 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje numatytą atvejį. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai, kurie negali būti pagrįsti apskaitos dokumentais, pagrindžiami su jais susijusių ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių apskaitos dokumentais.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų taisyklių „Dėl kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo“ (2010 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 671 redakcija Nr. 65-3233) 4 punkte numatyta, kad pinigai iš kasos išmokami pagal kasos išlaidų orderį. Pinigai išmokami ir pagal kitus atitinkamai įformintus dokumentus (mokėjimo žiniaraštį, prašymą išduoti pinigus, sąskaitas ir kitus dokumentus), išrašius kasos išlaidų orderį. Taisyklių 7 punkte numatyta, kad vienkartinė darbo užmokesčio, premijų, pašalpų, pensijų, stipendijų, tantjemų, dividendų ar kita išmoka asmeniui (ūkio subjekto darbuotojui arba asmeniui, kuris nėra ūkio subjekto darbuotojas) turi būti įforminama kasos išlaidų orderiu.

Lietuvos Respublikos ATPK 257 straipsnyje numatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje organas (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio nuostatų galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Tokioje situacijoje, kai apie įvykį iš įvairių šaltinių yra gaunama skirtinga informacija, sprendimas priimamas nustačius, kurie iš duomenų laikytini patikimais ir kurių patikimumas kelia abejonių. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais.

2011-10-17, 2012-10-25 teismo posėdžiuose A. P. tvirtino, kad tuo metu, kai dirbo E. V., jis sirgo. Atlyginimą mokėjo buhalterė. Kartais atlyginimus išmokėdavo ir jis. A. P. tvirtinimu, jis jokių priemokų niekam nemokėjo. V. Č. mokėti atlyginimų neturėjo teisės (t. 1, b. l. 67–68, 157–158).

2011-11-25, 2012-10-25 teismo posėdžiuose E. V. parodė, kad pagal darbo sutartį apie dvi savaites puse etato dirbo A. P. IĮ. Darbą susirado per V. Č., su kuriuo derino ir darbo sąlygas. Gavo 400 Lt atlyginimo iš buhalterės galinėje stotelėje, pasirašė ir ant dokumento. Papildomų pinigų negavo. Paaiškinimą Klaipėdos apskrities VMI surašė padiktavus VMI darbuotojai, nes jautė spaudimą. Darbuotoja jam sakė, kad, jei surašys taip, kaip ji nori, tai daugiau nebekvies. Sakė, jei duos neteisingus parodymus, reiks atvažiuoti dar. E. V. paklausus, ar įmonė užsidarys, jam darbuotoja atsakė, kad tai eilinis patikrinimas. Atlyginimo dydį sugalvojo pats. Kadangi praėjo daug laiko, to, koks buvo nurodytas atlyginimas, neprisiminė. A. P. gal yra matęs, jis atlyginimo nemokėjo. Buveinėje (duomenys neskelbtini) nėra buvęs (t. 1, b. l. 82–83, 159).

Teismo posėdyje liudytojas J. V. parodė, kad laikotarpiu, kuris nurodytas paaiškinime, pusę etato dirbo A. P. IĮ. Dėl darbo tarėsi kontoroje, pareiškimą parašė sekretorei, apie 300 Lt atlyginimą buhalterijoje mokėjo buhalterė. Paaiškinimą jam padiktavo Mokesčių inspekcijos darbuotojai, kurie pagrasino, kad patikrins šeimos biudžetą, o jis to bijojo, nes jam buvo kompensuojamas šildymas. J. V. teigimu, apie tai, kad jis gavo 600–700 Lt, nerašė, šią sumą nurodė Mokesčių inspekcijos darbuotojai. Patikslintą paaiškinimą parašė paprašius V. Č., paaiškinimą jis tikriausiai nuvežė A. P. (t. 1, b. l. 158–159).

Teismo posėdžiuose A. P. tvirtino, kad atlyginimus mokėjo buhalterė, jis jokių priemokų niekam nemokėjo. Liudytojai E. V. ir J. V. tvirtino, kad jokių papildomų pinigų negavo, atlyginimą gavo tokį, koks buvo numatytas darbo sutartyje, atlyginimą jiems mokėjo buhalterė buhalterijoje, Mokesčių inspekcijoje paaiškinimą padiktavo pačios darbuotojos, iš kurių jautė spaudimą. Tokie A. P., liudytojų E. V., J. V. parodymai prieštarauja byloje surinktiems, teismo posėdyje ištirtiems ir nutarime aptartiems duomenims.

2011-07-29 Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pažymoje užfiksuota, kad operatyvaus patikrinimo metu buvo iškviesti buvę A. P. IĮ darbuotojai dėl informacijos pateikimo apie darbo užmokesčio mokėjimą, darbo laiką ir kitų aplinkybių. Buvęs įmonės darbuotojas E. V. paaiškino, kad jis buvo įdarbintas įmonėje puse etato nuo 2011-02-12 iki 2011-02-25, tačiau realiai dirbo po 8 valandas. Su A. P. buvo sutarę, kad jo darbo užmokestis bus 1500 Lt „į rankas“. 750 Lt darbo užmokestis jam buvo išmokėtas paskutinę darbo dieną, t. y. 2011-02-25. E. V. pasirašė darbo užmokesčio žiniaraštyje, kuriame buvo nurodyta mažesnė darbo užmokesčio suma. Patikrinus 2011 metų vasario mėnesio kasos knygą su kasos dokumentais buvo nustatyta, kad E. V. pagal 2011-02-25 išrašytą kasos išlaidų orderį Nr. 14 buvo išmokėta 202,58 Lt. Pateiktuose dokumentuose duomenų, kad E. V. turėjo būti priskaitomas ir mokamas papildomas piniginis priedas prie darbo užmokesčio, nebuvo. Buvo nustatyta, kad E. V. buvo išmokėta 547,42 Lt neįtraukto į apskaitą darbo užmokesčio.

J. V. paaiškino, kad jis buvo įdarbintas įmonėje puse etato nuo 2010-11-25 iki 2011-04-30. Su įmonės savininku buvo sutarę, kad jo darbo užmokestis sudarys pusę minimalaus atlyginimo, o papildomai bus mokama po 300 Lt kiekvieną mėnesį. Bendra jam išmokėto darbo užmokesčio suma sudarė apie 600–700 Lt kas mėnesį. Pagal 2011-02-23 mokėjimų žiniaraštį Nr. 1 J. V. buvo išmokėta 386,75 Lt, pagal 2011-03-28 mokėjimų žiniaraštį Nr. 2 J. V. buvo išmokėta 386,75 Lt, pagal 2011-04-30 kasos išlaidų orderį Nr. 31 J. V. buvo išmokėta 379,38 Lt darbo užmokesčio (atsiskaitymas atleidžiant iš darbo). Pateiktuose dokumentuose duomenų, kad J. V. turėjo būti priskaitomas ir mokamas papildomas piniginis priedas prie darbo užmokesčio, nebuvo. Buvo nustatyta, kad nuo 2011-02-01 iki 2011-04-30 J. V. buvo išmokėta 900 Lt neįtraukto į apskaitą darbo užmokesčio. J. V. darbo užmokestis buvo mokamas grynaisiais pinigais biure, esančiame (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 8–11).

2011-07-14 paaiškinime J. V. nurodė, kad nuo 2010-11-25 iki 2011-04-30 pagal sudarytą rašytinę darbo sutartį dirbo A. P. IĮ puse etato. Su įmonės vadovu A. P. buvo sutarę, kad pagal sutartį kas mėnesį bus mokama pusė minimalaus atlyginimo ir dar po 300 Lt papildomai. Bendras mėnesinis atlyginimas sudarė 600–700 Lt dydžio sumą, buvo mokamas vieną kartą per mėnesį biure (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 14).

2011-07-12 paaiškinime E. V. nurodė, kad buvo įdarbintas A. P. IĮ puse etato, tačiau realiai dirbo po 8 valandas. Dėl darbo susitarė su vadovu A. P.. Su A. P. buvo sutarę, kad jo darbo užmokestis bus 1500 Lt „į rankas“. A. P. 750 Lt darbo užmokestį jam išmokėjo paskutinę darbo dieną biure (duomenys neskelbtini). Darbo užmokesčio žiniaraštyje, kuriame pasirašė, buvo nurodyta, kad išmokėtas mažesnis atlyginimas (t. 1, b. l. 15).

Paaiškinimuose Klaipėdos apskrities VMI E. V. ir J. V. nurodė tik jiems žinomas aplinkybes apie tai, dėl kokio darbo užmokesčio išmokėjimo buvo susitarę su įmonės vadovu, kokiomis sąlygomis buvo numatyta dirbti pagal darbo sutartį. Manyti, kad E. V. ir J. V. klaidino VMI, paaiškinimuose nurodė neteisingus duomenis, nėra jokio pagrindo.

2011-11-25, 2012-10-25 teismo posėdžiuose E. G. parodė, kad keleivių vežimo kontrolė atliekama sistemingai, buvo patikrinta A. P. IĮ, atlikti du kontroliniai važiavimai, pirkta vežimo paslauga, vėliau kviečiami į Mokesčių inspekciją anksčiau įmonėje dirbę darbuotojai. Liudytoja apklausė ir J. V.. Buvo klausiama apie darbo užmokestį, kaip jis buvo mokamas. Joks spaudimas J. V. daromas nebuvo, nes nei ji, nei kolegės J. V. ir E. V. asmeniškai nepažinojo, tiesiog vykdė pavestą tarnybinę užduotį. J. V. paaiškinimą surašė pats. J. V. bijojo kalbėti, nes „Klaipėda maža“. E. V. ir J. V. raštu paaiškino, kad gavo didesnį atlyginimą negu buvo numatyta darbo sutartyje. J. V. nurodė, kad dirbo puse etato už minimumą, nes daugiau dirbti negalėjo dėl sveikatos būklės, tačiau su savininku buvo sutarta, kad šis jam papildomai mokės apie 300 Lt. Liudytojų nurodyti atlyginimai buhalterinėje apskaitoje neatsispindėjo. Kai apklausė J. V., liudytoja buhalterinių dokumentų neturėjo, todėl apie jo darbo užmokestį žinoti negalėjo (t. 1, b. l. 84–85, 160–161).

2011-11-25 teismo posėdyje V. P. parodė analogiškai. Liudytoja parodė, kad apklausė E. V., norėjo išsiaiškinti, kokį darbo užmokestį jis gavo. Dėl ko jis buvo kviečiamas į Mokesčių inspekciją, E. V. nežinojo. E. V. paaiškinime nurodė, kad dirbo puse etato, nors su vadovu susitarė, kad dirbs „pilnu darbo krūviu“, gaus 1500 Lt darbo užmokestį. E. V. dirbo įmonėje dvi savaites, jam buvo išmokėta 750 Lt darbo užmokesčio. E. V. nurodytas darbo užmokestis su nurodytu žiniaraštyje nesutapo. Liudytojos tvirtinimu, ji sumų diktuoti E. V. negalėjo, nes darbo sutarties nematė, įmonės buhalterinių duomenų neturėjo (t. 1, b. l. 83–84, 161).

Liudytojos E. G. ir V. P. patvirtino, kad E. V. ir J. V. jokio spaudimo nedarė. Iš liudytojų parodymų matyti, kad, kai jos apklausė minėtus liudytojus, jokių buhalterinių dokumentų dar neturėjo, E. V. ir J. V. visas aplinkybes nurodė patys. Byloje duomenų, kad minėtos liudytojos būtų turėjusios tikslą A. P. kaip nors pakenkti, nėra. Tokių aplinkybių nenurodė ir pats A. P..

Teismo posėdyje liudytojai E. V. ir J. V. parodymų pakeitimą pateisino tuo, jog Mokesčių inspekcijos darbuotojai jiems darė spaudimą. Tačiau teismo posėdyje E. V. pats sau prieštaraudamas patvirtino, kad darbuotoja jam sakė duoti teisingus parodymus, kad nereikėtų atvažiuoti dar kartą. Iš E. V. parodymų matyti, kad jis, prieš rašydamas paaiškinimą, paklausė, ar dėl jo paaiškinimo neuždarys įmonės. Ši aplinkybė parodo, kad E. V., sakydamas tiesą, bijojo pakenkti A. P., nes su juo jokių konfliktinių santykių neturėjo. Iš J. V. parodymų matyti, kad jis parašė patikslintą paaiškinimą (t. 1, b. l. 107), kuriame tikslių sumų, kurios jam buvo išmokėtos, nebenurodė, tai pasielgė V. Č. prašomas. Ši aplinkybė parodo, kad J. V. buvo daroma įtaka parodymus pakeisti, tai padarė ne savo iniciatyva.

2011-10-17, 2012-10-25 teismo posėdžiuose liudytojas V. Č. parodė, kad į A. P. IĮ E. V. ir J. V. įdarbino jis. J. V. yra jo draugo giminaitis. Buhalterė atlyginimus išmokėdavo vieną kartą per mėnesį „galiniame sustojime“. Liudytojas su E. V. ir J. V. dėl darbo sąlygų tarėsi, dėl nelegalaus atlyginimo nesitarė. Jis turi investavęs į įmonę dalį savo finansų. Abu vairuotojai išėjo iš darbo savo noru, su jais susipykę nėra. V. Č. teigimu, Mokesčių inspekcijoje E. V. ir J. V. šantažavo, spaudė. Kas tai darė, liudytojui nežinoma. Jo prašymu, J. V. parašė savo parodymų paneigimą, kurį atidavė A. P. (t. 1, b. l. 68–69, 159–160).

Nors liudytojas V. Č. Mokesčių inspekcijoje, apklausiant E. V. ir J. V., kartu su jais nebuvo, tačiau tvirtino, kad šiems liudytojams buvo daromas spaudimas. Iš liudytojo V. Č. parodymų matyti, kad jis dalį lėšų yra investavęs į A. P. įmonę, todėl akivaizdu, kad padėti A. P. išvengti atsakomybės jis suinteresuotas. J. V. yra jo draugo giminaitis. V. Č. patvirtino, kad tai jis paprašė J. V. parašyti paneigimą, jog buvo mokami neįtraukti į apskaitą pinigai.

Teismo posėdyje liudytoja I. M.-B. parodė, kad ji dirbo A. P. IĮ vyr. buhaltere. Jos pareigos buvo tvarkyti buhalterinę apskaitą, siųsti pranešimus „Sodrai“ dėl įdarbintų darbuotojų, išrašyti atlyginimų žiniaraščius. A. P. pasirašydavo darbo sutartis, apie priimamus darbuotojus žinojo, jiems išmokėdavo darbo užmokestį. Gal tuo metu, kai A. P. sirgo, ji atlyginimus ir išmokėjo, tačiau praeitais metais tokių dalykų nebuvo. Apie tai, kad įmonėje būtų buvę išmokėti neįtraukti į apskaitą pinigai, liudytoja nežinojo, ji grynųjų pinigų gaudavo tik mokesčiams. Pinigus galėjo paimti tik vadovas. Kai A. P. sirgo, jokiu įsakymu tvarkyti reikalų kitam asmeniui nepavedė (t. 2, b. l. 2–2a).

A. P. IĮ buhalterė I. M.-B. patvirtino, kad atlyginimus mokėdavo pats A. P.. Liudytoja neneigė, kad, kai A. P. sirgo, ji galėjo išmokėti atlyginimą, tačiau ne 2011 metais. Apie neįtrauktų į apskaitą atlyginimų išmokėjimą liudytojai žinoma nebuvo. Netikėti tokiais liudytojos parodymais nėra jokio pagrindo, nes akivaizdu, kad tik buhaltere įmonėje dirbusi I. M.-B. jokio suinteresuotumo išmokėti neįtrauktus į apskaitą pinigus neturėjo.

Iš liudytojų E. G. ir V. P. parodymų matyti, kad to, kodėl į Mokesčių inspekciją buvo kviečiami paminėti asmenys, tie asmenys nežinojo, jie buvo kviečiami pasirinktinai, skirtingomis dienomis. Duomenų, kad rašydami paaiškinimus Mokesčių inspekcijai E. V. ir J. V. norėjo A. P. kaip nors pakenkti, byloje nėra, todėl akivaizdu, kad E. V. ir J. V. paaiškinimuose rašyti netiesos neturėjo pagrindo. Priešingai, kaip jau buvo minėta, E. V. net paklausė, ar dėl jo paaiškinimo neuždarys įmonės, o J. V. pakeitė parodymus, nes to paprašė V. Č.. Šios aplinkybės patvirtina, kad E. V. ir J. V. iš pradžių nurodytos aplinkybės buvo teisingos, pašalinių asmenų neteisėtais veiksmais nepaveiktos, todėl apylinkės teismas šių liudytojų paaiškinimuose nurodytais duomenimis vadovavosi pagrįstai.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad ir pats A. P. neatmeta galimybės, jog jo įmonėje nelegalūs pinigai galėjo būti mokami, bet tai, jo nuomone, galėjo daryti vairuotojai, susitarę su V. Č. dėl kitokių apmokėjimo sąlygų. Tačiau duomenų, kad V. Č. disponavo A. P. įmonėje uždirbtais pinigais, administracinio teisės pažeidimo byloje nėra.

Iš 2011-08-22 medicininio pažymėjimo turinio matyti, kad A. P. nedarbingumo lapelis buvo tęstas iki 2011-03-25 (t. 1, b. l. 110), tačiau ši aplinkybė nepatvirtina to, kad A. P. pažeidimo padarymo metu gulėjo ligoninėje ir negalėjo E. V. bei J. V. išmokėti darbo užmokesčio. A. P. jokių duomenų apie tai, kad atlyginimą buvo pavesta mokėti buhalterei, nepateikė. Pati buhalterė to nepripažino. Tai, kad A. P. atlyginimus mokėjo pats, jis patvirtino ir 2011-07-29 paaiškinime Klaipėdos apskrities VMI. Apie tai, kad jo sirgimo metu atlyginimus mokėjo buhalterė, nenurodė (t. 1, b. l. 12). Kad pinigus mokėdavo A. P., savo paaiškinimuose patvirtino ir bylos baigtimi nesuinteresuoti V. K., A. G. (t. 1, b. l. 153, 154).

Esant tokioms aplinkybėms, apylinkės teismo 2012-11-23 nutarimas, kad A. P., būdamas A. P. IĮ savininku, pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies reikalavimus bei padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 41⁴ str. 3 d., yra pagrįstas ir teisėtas, apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nenaikintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ATPK 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjas

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-11-23 nutarimą palikti nepakeistą, A. P. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.