Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Skaitmeninės priežiūros centras“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja UAB „Skaitmeninės priežiūros centras“ kreipėsi į teismą su skundu ir prašo: 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2020-04-06 sprendimą Nr. (21.222)FR0682-188); 2) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos (toliau – Komisija) 2020-06-23 sprendimą Nr. S-126(7-99/2020); 3) kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVMĮ) 12² straipsnio 2 dalies nuostatos „nebent įrodoma, kad pridėtinės vertės mokestis (toliau – PVM) buvo sumokėtas toje valstybėje, kurioje baigėsi šių prekių gabenimas“ atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir jos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui; 4) priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškina, kad VMI ginčijamu sprendimu patvirtino 2020-02-07 patikrinimo aktą Nr. (21.222) FR0680-96 (toliau - Patikrinimo aktas), taip pat apskaičiavo 111 775,5 Eur PVM delspinigių, paskyrė 15 494 Eur PVM baudą ir kartu atleido bendrovę nuo 50 proc. apskaičiuotų delspinigių, t. y. nuo 55 887,75 Eur PVM delspinigių mokėjimo. VMI akcentavo, kad nagrinėjamu atveju ginčo sandoris neatitiko trikampės prekybos sąlygų (kaip jas supranta centrinis mokesčių administratorius): „sandoriuose dalyvavo ne trys, o keturios/penkios šalys (Lenkija -> Lietuva -> Estija -> Suomija / Vokietija / Vengrija /Slovakija / Jungtinė Karalystė / Portugalija), trikampę prekybą kaip tarpininkas taikė ir Pareiškėjas ir Estijos įmonė, Pareiškėjas prekes pardavė Estijos įmonei, kuri neįsiregistravusi PVM mokėtoja Suomijoje, Vokietijoje, Vengrijoje, Jungtinėje Karalystėje, Portugalijoje ir Pareiškėjas šių tiekimų atveju neįsitikino, kad prekių tiekimas buvo apmokestintas tose valstybėse narėse, kuriose baigėsi prekių gabenimas“.

Pareiškėjos teigimu, Komisija netinkamai išaiškino ir pritaikė trikampės PVM prekybos modelio sąlygas bei jas reglamentuojančias teisės norminių aktų nuostatas ginčo situacijoje. Bendrovė teisėtai ir pagrįstai ginčo sandorius kvalifikavo ir deklaravo ne kaip prekių tiekimo iš Lenkijos (Lenkijos įmones) į Lietuvos Respubliką sandorius, dėl kurių PVM turėtų būti mokamas Lietuvoje, bet kaip trikampės prekybos sandorius, kas reiškia, jog PVM turėjo būti mokamas ne bendrovės, o galutinio prekių įgijėjo - Estijos įmonės - ir būtent jos rezidavimo valstybėje narėje - Estijos Respublikoje.

Atkreipia dėmesį, jog, kaip pripažįstama ir teismų bei kitus mokestinius ginčus nagrinėjančių institucijų praktikoje, pagal trikampės prekybos apmokestinimo principą PVM turėtų būti sumokamas paskutinėje grandyje, t. y. jį turėtų sumokėti tos ES valstybės narės, kurioje baigėsi prekių gabenimas, pirkėjas (nagrinėjamu atveju - Estijos įmone, o ne bendrovė). Siekiant tinkamai teisiškai kvalifikuoti trikampę prekybą, būtina atsižvelgti į tai, kad ji yra reglamentuota ES direktyvoje 2006/112/EB „Dėl ES bendros pridėtines vertės mokesčio (PVM) sistemos“ (toliau - ES PVM direktyva) ir Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau - PVMĮ) 122 straipsnio 3 dalyje. Minėtuose teisės aktuose nustatyta, kad tuo atveju, kai trikampės prekybos tarpininkas (PVM) įrodo, jog įsigytos prekės iš vienos valstybės narės buvo nugabentos į kitą ir vėliau arba paskui ten parduotos PVM mokėtojui, tokiu atveju prekių tiekimas nebus apmokestintas trikampės prekybos tarpininko valstybėje narėje (nagrinėjamu atveju - Lietuvoje). Laikantis šių ir teismų praktikoje pripažįstamų sąlygų, pagal trikampės prekybos apmokestinimo principą PVM sumokamas paskutinėje grandyje, t. y. jį sumoka tos ES valstybės narės, kurioje baigėsi prekių gabenimas, pirkėjas. Pareiškėjos teigimu, bendrovės vykdyta veikla atitiko visas esmines trikampės prekybos sąlygas ir nei VMI, nei Komisija jų egzistavimo nepaneigė.

Pareiškėjos teigimu, jos taikytas trikampės prekybos modelis visiškai atitinka trikampės PVM prekybos sampratą, kaip ji buvo išaiškinta ir ESTT praktikoje. Komisija šios aplinkybės savo sprendime niekaip nepaneigė ir dėl jos konkrečiai net nepasisakė.

Pareiškėja paaiškina, kad įvyko ginčo prekių tiekimai Estijos įmonei, tą patvirtina ir tai, kad ginčo prekių pardavimui įforminti išrašytose sąskaitose buvo nurodytas prekių gabenimas CIP sąlygomis, kurios reiškia, jog pirkėjas (Estijos įmonė) iš karto prisiima visą galimų nuostolių dėl prekių sugadinimo ar praradimo riziką bei kartu, prisiėmus minėtą riziką, jam pereina teise disponuoti šiomis prekėmis (kartu ir nuosavybes teise). Komisija šios aplinkybės savo sprendime taip pat nepaneigė ir dėl jos konkrečiai net nepasisakė bei nenagrinėjo CIP prekių tiekimo sąlygų reikšmės ginčo situacijoje (nors ji yra esminė).

Ginčo prekės buvo patiekiamos tiesiogiai iš Lenkijos įmonės Estijos įmonei, t. y. tiesiogiai perleidžiamos galutiniam pirkėjui, o ne tarpininkui (pareiškėjai/bendrovei), kas taip pat yra būtina trikampės prekybos sąlyga ir kas besąlygiškai pripažįstama pačios VMI. Prekės niekuomet fiziškai nebuvo gabenamos į Lietuvos Respubliką, tai neatitinka ginčo faktinės situacijos, Lietuvos įmonė ginčo prekių pardavimo sandoriuose veikė tik kaip tarpininkas, o ne prekių įgijėjas savo vardu (kaip ir yra reikalaujama pagal trikampės prekybos sąlygas).

Komisijos nurodomas argumentas, kad ,,tam, kad pripažinti „trikampes prekybos“ sąlygas tinkamomis, trečioji šalis turi būti registruota PVM mokėtoju toje šalyje, į kurią nugabenamos jos dispozicijon perleidžiamos prekės“ nėra suformuluota nei PVM Direktyvos 42 straipsnyje, nei PVMĮ 122 straipsnio 3 dalyje, nei Komisijos nurodomuose ESTT sprendimuose bei išaiškinimuose.

Pareiškėjos teigimu, Komisijos sprendimo motyvai bei argumentai šiuo klausimu laikytini nepagrįstais ir bendrovė neprivalėjo įrodinėti Estijos įmones įsiregistravimo PVM mokėtoja ES valstybėse narėse, kuriose baigėsi prekių gabenimas. Atkreipia dėmesį į tai, kad byloje nėra ginčo dėl trečiosios šalies - Estijos įmonės - buvimo ir registravimosi PVM mokėtoju valstybėje į kurią ginčo prekės buvo tiekiamos - Estijoje (visu tikrintu laikotarpiu). Ši aplinkybe pripažįstama ir Patikrinimo akte.

Pareiškėja nurodo, kad nėra teisinio pagrindo taikyti Patikrinimo akte minimą „rezervo“ taisyklę bei konstatuoti, jog būtent bendrovė yra atsakinga už PVM mokesčio sumokėjimą šių ginčo prekių tiekimo sandorių vykdymo atvejais. Bendrovės vykdytos veiklos kvalifikavimui yra aktualios ne PVMĮ 12 straipsnio 2 dalies nuostatos („rezervo taisyklė“), bet 122 straipsnio 3 dalies nuostatos, apibrėžiančios PVM taikymą esant trikampės prekybos schemai.

Komisija nepagrįstai konstatavo, jog Pareiškėjas neįrodė, kad ginčo atveju PVM nebuvo sumokėtas ES valstybėse narėse, į kurias buvo gabenamos prekės, taip pat nepagrįstai ir neteisėtai reikalavo tokio pobūdžio įrodymų.

Pažymi, kad negali ir negalėjo pateikti oficialių dokumentų, patvirtinančių, kad kitų valstybių mokesčių mokėtojai, Estijos įmonės „D&A Mobile OU“ klientai, tinkamai vykdė savo mokestinius įsipareigojimus, nors ėmėsi visų įmanomų ir prieinamų veiksmų šiuo klausimu. Į bendrovės paklausimus buvo atsakyta, kad bendrovėms neleidžiama atskleisti informacijos apie vietos mokesčių mokėtojus tretiesiems asmenims, šią informaciją gali atskleisti tik kitų ES valstybių mokesčių administratoriams. Galiausiai, vienas iš Estijos įmonės „D&A Mobile OU“ klientų („Bluefin Century s.r.o.“, kuriam taip pat buvo tiekiamos ir gabenamos ginčo prekes) atsakė į susijusius prašymus ir pateikė įrodymus, patvirtinančius, jog „Bluefin Century s.r.o.“ įsipareigojimai PVM srityje buvo tinkamai deklaruoti, apskaičiuoti, apie juos informuota Slovakijos mokesčių tarnyba ir, galiausiai, šie įsipareigojimai buvo tinkamai įvykdyti. Tačiau nei VMI, nei Komisija į šią aplinkybę neatsižvelgė, jos neįvertino ir dėl jos nepasisakė.

Pažymi, kad reikalavimo įrodyti, jog PVM buvo sumokėtas toje ES valstybėje narėje, kurioje baigėsi šių prekių gabenimas, nėra ir Direktyvoje, nes jos 41 straipsnis (minimas ir Komisijos sprendime) numato ne reikalavimą įrodyti, bet tiesiog nurodyti, kad PVM buvo sumokėtas kitoje ES valstybėje narėje.

Pareiškėjos teigimu, PVMĮ 12 straipsnio 2 dalies nuostata, jog PVM mokėtojas privalo pats įrodyti, kad PVM buvo sumokėtas toje ES valstybėje narėje, kurioje baigėsi šių prekių gabenimas, laikytina prieštaraujančia konstituciniam teisinės valstybės principui bei neatitinkančia ir ES teisės aktų nuostatų, todėl teismo prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti klausimą dėl PVMĮ aktualios redakcijos (2004-01-15 įstatymo redakcija Nr. IX-1960, papildyta 2019-10-17 įstatymo redakcija Nr. XIII-2487), 122 straipsnio 2 dalies nuostatos „nebent įrodoma, kad PVM buvo sumokėtas toje valstybėje narėje, kurioje baigėsi šių prekių gabenimas“ konstitucingumo ir sustabdyti bylos nagrinėjimą kol bus išspręstas PVMĮ nuostatos atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai klausimas.

Komisija, o kartu ir VMI, priimdamos sprendimus, kurie yra ginčijami, padarė esminių procedūrinių pažeidimų, dėl kurių nebuvo įmanoma užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimų pagrįstumą. Nei VMI Patikrinimo aktas ir sprendimas, nei Komisijos sprendimas nėra tinkamai motyvuoti bei yra grindžiami prieštaravimais, prieštaringais duomenimis. Atkreipia dėmesį, jog VMI ir Komisijos sprendimai yra skirtingai motyvuoti, ir tai pripažino pati Komisija, nurodydama, kad „sutinka su Pareiškėjo argumentais dėl sandorio šalių skaičiaus, siekiant atitikti minėtų teisės aktų nuostatas ir papildomai pažymėjo, kad sandorių atlikimo metu Bendrovė, Lenkijos įmonė ir Estijos įmonė buvo įregistruotos PVM mokėtojomis atitinkamai Lietuvoje, Lenkijoje ir Estijoje. Komisijos nuomone, Inspekcija savo teiginiams pagrįsti nenurodė jokių teisės normomis grįstų argumentų ir motyvų“. Ši aplinkybė dar kartą patvirtina Patikrinimo akto, VMI sprendimo ir pačios Komisijos sprendimo prieštaringumą bei tai, kad papildomai apskaičiuotos mokėtinos PVM sumos nėra aiškiai bei konkrečiai pagrįstos.

Pareiškėja pabrėžia, jog Komisijos sprendimo ir kartu VMI sprendimo nemotyvuotuma patvirtina ir tai, kad nepaisant to, jog bendrovė VMI tris kartus teikė papildytas pastabas dėl Patikrinimo akto (2020­03-12, 2020-03-17 ir 2020-03-19 papildytos pastabos su priedais bei papildomais įrodymais), tačiau nei VMI, nei Komisija šių argumentų nenagrinėjo, nevertino ir nepasisakė.

Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad tiek nagrinėjant pateiktas pastabas VMI dėl Patikrinimo akto, tiek ir nagrinėjant mokestinio ginčo bylą Komisijoje buvo padaryta įvairių papildomų esminių procedūrinių pažeidimų, į kuriuos priimdama galutinį sprendimą Komisija neatsižvelgė. Tarp šių pažeidimų akcentuotina, jog nors VMI buvo nurodyta, kad bendrovės vadovas nemoka valstybinės lietuvių kalbos ir buvo prašoma pratęsti pastabų dėl Patikrinimo akto pateikimo terminą, jis nebuvo pratęstas, taip pat VMI neleido susipažinti su visa mokestinio patikrinimo medžiaga, tokią galimybę bendrovės vadovas turėjo tik likus mažiau kaip savaitei iki Komisijos posėdžio, todėl iki pat Komisijos posėdžio nežinojo kuo tiksliai yra kaltinamas ir kokie pažeidimai jam inkriminuojami, negalėjo dėl to pateikti argumentuotų paaiškinimų Komisijos posėdžio metu.

Atsakovė VMI atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovė dėsto Direktyvos ir PVMĮ nuostatas, išaiškina trikampės prekybos sąvoką ir nurodo, kad pareiškėja neišpildė visų esminių trikampės prekybos sąlygų ir neįrodė jų egzistavimo. Atsakovės vertinimu pareiškėjos prekių įsigijimai iš Lenkijos įmonės ir pardavimai Estijos įmonei neatitiko trikampės prekybos sąlygų dėl šių aplinkybių: sandoriuose dalyvauja ne trys šalys, o keturios šalys (Lenkija -> Lietuva -> Estija -> Suomija / Vokietija / Vengrija / Slovakija / Jungtinė Karalystė / Portugalija); trikampę prekybą kaip tarpininkas taikė ir pareiškėja ir Estijos įmonė; pareiškėja prekes pardavė Estijos įmonei, kuri neįsiregistravusi PVM mokėtoja Suomijoje, Vokietijoje, Vengrijoje, Jungtinėje Karalystėje, Portugalijoje; pareiškėja šių tiekimų atveju neįsitikino, kad prekių tiekimas buvo apmokestintas tose valstybėse narėse, kuriose baigėsi prekių gabenimas. Pareiškėjo sandoriai su Estijos įmone trikampės prekybos principų neatitinka, todėl pareiškėja turėjo taikyti PVMĮ 12² straipsnio 2 dalyje nurodytą taisyklę.

Atsakovė paaiškina, kad apmokestinamiesiems asmenims, įsigyjantiems prekių iš kitos valstybės narės, kai jie prekes įsigyja iš įsiregistravusio ar neįsiregistravusio, tačiau privalančio įsiregistruoti PVM mokėtoju, apmokestinamojo asmens, kuris vykdo savo ekonominę veiklą, toks prekių įsigijimas už atlygį yra PVM objektas, jeigu pagal PVMĮ nuostatas (PVMĮ 4¹ str. 1 d.) įsigijimas laikomas įvykusiu šalies teritorijoje. PVMĮ 4¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prekių įsigijimu iš kitos valstybės narės už atlygį laikomas teisės disponuoti prekėmis, kurias tiekėjas, pirkėjas ar bet kurio iš jų užsakymu trečioji šalis atgabena į kitą valstybę narę negu ta, kurioje prasidėjo jų gabenimas, įgijimas, kai įsigyjantis asmuo pagal sandorio sąlygas gali disponuoti prekėmis kaip jų savininkas. Pagal pagrindinę prekių įsigijimo iš kitos valstybės narės vietos nustatymo taisyklę (PVMĮ 12² str. 1 d.) laikoma, kad prekių įsigijimas iš kitos valstybės narės įvyko šalies teritorijoje, kai įsigyjamų prekių gabenimas baigėsi šalies teritorijoje. Jeigu iš vienos valstybės narės įsigytų prekių gabenimas baigėsi ne Lietuvoje, o kitoje valstybėje narėje, prekių įsigijimo vieta laikoma ta kita valstybė narė. Tokiu atveju Lietuvos PVM mokėtojui atsiranda prievolė registruotis PVM mokėtoju toje valstybėje narėje ir ten sumokėti iš kitos valstybės narės įsigytų prekių PVM. Kai Lietuvos PVM mokėtojas neįsiregistruoja PVM mokėtoju ir nesumoka PVM toje valstybėje narėje, kurioje baigėsi prekių gabenimas, prekių įsigijimo iš kitos valstybės narės vieta nustatoma pagal PVMĮ 12² straipsnio 2 dalį.

Pagal PVMĮ 12² straipsnio 2 dalies nuostatas, laikoma, kad prekių įsigijimas iš kitos valstybės narės įvyko šalies teritorijoje ir tuo atveju, kai prekes įsigyjantis asmuo yra Lietuvos Respublikoje registruotas PVM mokėtojas, jo PVM mokėtojo kodas buvo nurodytas įsigyjant prekes ir šios prekės išgabenamos iš vienos valstybės narės į kitą valstybę narę, nebent įrodoma, kad PVM buvo sumokėtas toje valstybėje narėje, kurioje baigėsi šių prekių gabenimas. Kitaip tariant, esant nurodytoms aplinkybėms, Lietuvos PVM mokėtojui atsiranda prievolė apskaičiuoti įsigytų prekių PVM Lietuvoje. Šios prekių įsigijimo iš kitos valstybės narės vietos nustatymo nuostatos, pagal kurias prievolė apskaičiuoti prekių įsigijimo iš kitos valstybės narės pardavimo PVM yra ne toje valstybėje narėje, kurioje baigėsi jų gabenimas, o toje, kurios PVM mokėtojo kodas buvo nurodytas įsigyjant prekes, ir yra vadinamos rezervo taisykle. Rezervo taisyklė taikoma tik tuo atveju, jei šalyje, kurioje baigėsi prekių gabenimas, PVM nebuvo sumokėtas. Pagal rezervo taisyklę apskaičiuotas PVM, galėtų būti susigrąžinamas iš Lietuvos biudžeto, tik tuo atveju, jeigu būtų pateikiami įrodymai, kad PVM buvo apskaičiuotas ir sumokėtas toje šalyje, kurioje baigėsi prekių gabenimas, arba, jei Lietuvos PVM mokėtojas gautų iš tos šalies mokesčių administratoriaus patvirtinimą (paaiškinimą), kad pagal jos teisės aktus Lietuvos PVM mokėtojui nebuvo prievolės dėl nurodytų prekių įsigijimo skaičiuoti ir mokėti PVM. Rezervo taisyklė yra įtvirtinta 2006-11-28 Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl PVM bendros sistemos 41 straipsnyje, kuris numato, kad prekių įsigijimo Bendrijos viduje vieta yra valstybės narės, suteikusios PVM mokėtojo kodą, kurį prekes įsigyjantis asmuo nurodo įsigydamas prekes, teritorijoje, jeigu tas prekes įsigyjantis asmuo nenurodo, kad šis įsigijimas buvo apmokestintas PVM pagal 40 straipsnį. Pagal Direktyvos 40 straipsnio nuostatas, prekių įsigijimo Bendrijos viduje vieta laikoma ta vieta, kur baigiasi prekių siuntimas ar gabenimas jas įsigyjančiam asmeniui. Jei įsigijimas apmokestinamas PVM pagal Direktyvos 41 straipsnį, o vėliau - pagal 40 straipsnį valstybėje narėje, kurioje baigiasi siuntimas ar gabenimas, apmokestinamoji vertė atitinkamai sumažinama valstybėje narėje, suteikusioje PVM mokėtojo kodą, kurį prekes įsigyjantis asmuo nurodo įsigydamas prekes.

Pareiškėja dėsto Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau - ESTT) išaiškinimus ir nurodo, kad vadovaujantis ESTT išaiškinimais prekių įsigijimo apmokestinimo užtikrinimas pasiekiamas tuo atveju, kai PVM mokėtojas yra apmokestinamas valstybėje narėje, kuri išdavė PVM mokėtojo kodą, nepaisant to, kad prekės buvo nugabentos į kitą valstybę narę, o dvigubo to paties įsigijimo apmokestinimo išvengimas yra užtikrinamas suteikiant teisę PVM mokėtojui pateikti įrodymus, jog prekės buvo tinkamai apmokestintos valstybėje narėje, kurioje baigėsi prekių gabenimas. Jeigu vėliau įrodoma, kad prekių įsigijimas buvo apmokestintas valstybėje narėje, į kurią prekės buvo pristatytos (nugabentos), o prieš tai prekės buvo apmokestintos valstybėje narėje, suteikusioje prekių pirkėjui PVM mokėtojo identifikavimo numerį (t. y. pagal rezervo taisyklę), tai pagal Šeštosios direktyvos 28b straipsnio A skirsnio 2 dalyje antroje pastraipoje nustatytą koregavimo tvarką, prekių pirkėjo identifikavimo valstybėje narėje pirkėjo pateiktoje PVM deklaracijoje atitinkamai sumažinama įsigytų iš kitų valstybių narių prekių apmokestinamoji vertė. Tokiu būdu užtikrinamas prekių įsigijimo Bendrijos viduje apmokestinimas valstybėje narėje, į kurią jos buvo pristatytos ir kartu išvengiama dvigubo to paties įsigijimo apmokestinimo.

Remiantis Šeštosios direktyvos 17 straipsnio 2 dalies d punktu apmokestinamojo asmens įsigyjamų skirtų perpardavimui prekių ir paslaugų, be kita ko ir įsigijimo Bendrijos viduje atveju, PVM atskaita galima su sąlyga, kad šias įsigytas prekes ir paslaugas jis panaudos savo PVM apmokestinamiems sandoriams vykdyti. Tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos atsiliepime nurodytose bylose, akivaizdu, kad įsigytos iš kitos valstybės narės prekės, apmokestintos pagal rezervo taisyklę PVM pirkėjo identifikavimo valstybėje narėje, realiai nebuvo įvežtos į šią valstybę narę. Šiomis sąlygomis minėti sandoriai negali būti laikomi suteikiančiais „teisę į atskaitą“ pagal Šeštosios direktyvos 17 straipsnį. Todėl tokiam įsigijimui Bendrijos viduje negali būti taikoma šiame 17 straipsnyje numatyta bendra PVM atskaitos tvarka, nes bendra PVM atskaitos tvarka, tokioje situacijoje, kokia nagrinėjama šiose bylose, negali pakeisti šios direktyvos 28b A skirsnio 2 dalies antroje pastraipoje nustatytos specialios tvarkos, pagrįstos apmokestinamosios vertės sumažinimo tvarka, leidžiančia pakoreguoti dvigubą apmokestinimą.

Be to, nagrinėjamose bylose nurodytais atvejais apmokestinamasis asmuo, pasinaudojęs teise į atskaitą identifikavimo valstybėje narėje, nebebūtų skatinamas mokėti įsigytų Bendrijos viduje prekių PVM toje valstybėje narėje, kur baigėsi jų siuntimas ar gabenimas. Tuo pačiu toks sprendimas keltų pavojų pagrindinės taisyklės, pagal kurią prekių įsigijimo Bendrijos viduje atveju apmokestinimo vieta yra valstybėje narėje, kur baigiasi siuntimas ar gabenimas, t. y. galutinio vartojimo valstybėje narėje, taikymui.

ESTT sprendime konstatuota, kad Šeštosios direktyvos 17 straipsnio 2 ir 3 dalis bei 28b straipsnio A skirsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad apmokestinamasis asmuo, kuris yra pastarosios nuostatos pirmoje pastraipoje nurodytoje situacijoje, neturi teisės nedelsiant atskaityti pirkimo PVM už Bendrijos viduje įsigytas prekes. Atsakovė dėsto šio sprendimo nuostatų taikymą Lietuvoje: PVM mokėtojas neturi teisės įtraukti į PVM atskaitą apskaičiuoto pardavimo PVM pagal PVMĮ 12² straipsnio 2 dalies nuostatas (pagal rezervo taisyklę). Jeigu vėliau šis PVM mokėtojas turės įrodymus, kad šių prekių įsigijimo PVM buvo apskaičiuotas ir sumokėtas toje valstybėje narėje, kurioje baigėsi jų gabenimas, tai jis turi teisę patikslinti (sumažinti) mokestinio laikotarpio PVM deklaracijoje deklaruotų įsigytų iš kitų valstybių narių prekių apmokestinamąją vertę ir tokiu būdu susigrąžinti iš Lietuvos biudžeto sumokėtą pagal rezervo taisyklę apskaičiuotą PVM sumą.

Atsakovė pažymi, jog trikampės prekybos tikslas - supaprastinti PVM mokestines prievoles trikampės prekybos schemoje dalyvaujančiam tarpininkui, t. y. trikampės prekybos schemoje dalyvaujančiam tarpininkui toje valstybėje narėje, kurioje baigiasi prekių gabenimas, panaikinama prievolė registruotis PVM mokėtoju ir panaikinamas vidinis prekių tiekimas.

Nagrinėjamu atveju ginčo sandoris neatitiko trikampės prekybos sąlygų, kadangi sandoriuose dalyvavo ne trys, o keturios/penkios šalys (Lenkija -> Lietuva -> Estija -> Suomija / Vokietija / Vengrija / Slovakija / Jungtinė Karalystė / Portugalija), trikampę prekybą kaip tarpininkas taikė ir pareiškėja ir Estijos įmonė, pareiškėja prekes pardavė Estijos įmonei, kuri neįsiregistravusi PVM mokėtoja Suomijoje, Vokietijoje, Vengrijoje, Jungtinėje Karalystėje, Portugalijoje ir pareiškėja šių tiekimų atveju neįsitikino, kad prekių tiekimas buvo apmokestintas tose valstybėse narėse, kuriose baigėsi prekių gabenimas.

Atsakovė pažymi, kad priešingai nei teigia pareiškėja, VMI ginčijamame sprendime dėl pareiškėjos 2020-03-17 papildytose pastabose pateiktų įrodymų pasisakė - VMI pažymėjo, jog esminė aplinkybė nagrinėjamoje byloje yra tai, ar pareiškėja neturi prievolių prekių tiekimo paskutinėje grandyje, ko ir yra reikalaujama iš pareiškėjos - įrodyti, jog tose valstybėse pareiškėja neturi prievolės sumokėti PVM, kitų subjektų mokestinės prievolės šio ginčo nagrinėjimui neturi reikšmės.

Atsakovė nesutinka su pareiškėjos teiginiais, jog Patikrinimo aktas, ginčijamas VMI sprendimas ir Komisijos sprendimas nėra tinkamai motyvuoti, kadangi visi išvardyti dokumentai yra Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo prasme pakankamai motyvuoti tiek teisiniais argumentais, tiek faktinių aplinkybių kontekste.

Atsakovė pažymi, jog pareiškėjos minėtuose dokumentuose nurodyta prekių išdavimo vieta - Vilniuje, prekių pristatymo adresai nurodyti Suomijoje, Vokietijoje, Vengrijoje, Jungtinėje Karalystėje, Portugalijoje, t. y. pristatymo adresai išskirti po prekių pavadinimo lentelėmis, tačiau pakrovimo vieta neišskirta, todėl mokesčių administratorius ir nurodė šias aplinkybes Patikrinimo akte. Pabrėžia, kad VMI sprendime nurodė, kad mokesčių administratorius vadovaudamasi pareiškėjos generalinio direktoriaus ir UPS duomenimis nustatė, kad prekės realiai nebuvo pristatytos Lietuvoje, o gabentos iš Lenkijos įmonės į kitas valstybes, o nurodomos aplinkybės buvo aprašytos pagal pateiktus tiekimo dokumentus. Taip pat pareiškėjos nurodytos „prieštaringos“ aplinkybės 16.4.2-16.4.4 papunkčiuose yra mokesčių administratoriaus nustatinėtų aplinkybių duomenys (paaiškinimai, dokumentų turinys ir pan.), kurie kaip ir nustatė mokesčių administratorius yra prieštaringi.

Pažymi, kad tiek VMI, tiek ir Komisija, priešingai nei teigia pareiškėja, ginčijamuose sprendimuose dėl prekių tiekimo CIP sąlygų turinio ir reikšmės.

Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovas skundą palaikė iš esmės jame nurodytais argumentais ir prašė jį tenkinti. Atsakovės atstovės prašė skundą atmesti atsiliepime išdėstytais argumentais.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl VMI sprendimo, kuriuo pareiškėjai buvo apskaičiuoti papildomi PVM mokesčiai, ir Komisijos sprendimo, kuriuo buvo patvirtintas VMI sprendimas, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad VMI Kontrolės II juridinių asmenų patikrinimų skyrius atliko pareiškėjos PVM patikrinimą už laikotarpį nuo 2013-04-01 iki 2013-05-31 ir surašė patikrinimo aktą.

Mokestinio patikrinimo metu VMI nustatė, kad pareiškėja nuo iš Lenkijos įmonės Fresh Mobile Concepts Sp. z. o. o. įsigytų ir Estijos įmonei D&A Mobile OU parduotų prekių vertės neapskaičiavo ir nedeklaravo pardavimo PVM. VMI konstatavo, kad pareiškėja nesivadovavo PVMĮ 122 straipsnio 2 dalies nuostatomis ir nuo iš Lenkijos įmonės įsigytų ir į Suomiją, Vokietiją, Vengriją, Jungtinę Karalystę, Portugaliją nugabentų prekių, taikant „rezervo“ taisyklę neapskaičiavo 154 938 Eur pardavimo PVM. Konstatuota, kad pareiškėja neįrodė, jog prekių tiekimas buvo apmokestintas tose valstybėse narėse, kuriose baigėsi prekių gabenimas. Atsižvelgiant į nustatytus pažeidimus, VMI pareiškėjai papildomai apskaičiavo mokėtiną 154 938 Eur PVM.

Pareiškėja, susipažinusi su Patikrinimo aktu paskaičiuotais mokesčiais, 2020-03-06 pateikė pastabas, 2020-03-12, 2020-03-17 ir 2020-03-19 papildytas pastabas, kuriomis prašė Patikrinimo akto netvirtinti. Pareiškėja nurodė mananti, kad vykdyta prekyba atitinka trikampės prekybos sampratą, o Patikrinimo akto išvados yra nepagrįstos, todėl nėra teisinio pagrindo taikyti rezervo taisyklę. Pareiškėja nurodo, kad VMI netinkamai įvertino bei kvalifikavo ginčo prekių tiekimo sąlygas pagal CIP taisykles. Mano, jog Patikrinimo akte pateikiami duomenys apie Estijos įmonę bei jos dalyvavimą PVM sukčiavimo schemoje yra nepagrįsti objektyviais įrodymais, o bendrovė, vykdydama ginčo prekių tiekimo sandorius, elgėsi sąžiningai. Pareiškėja taip pat nurodė, kad mokesčių administratorius nepilnai surinko bei ištyrė įrodymus, padarė esminių procesinių/procedūrinių pažeidimų, Patikrinimo akto išvados yra prieštaringo pobūdžio. Papildomose pastabose pareiškėja nurodė, kad mokesčių administratorius, atlikdamas mokestinį patikrinimą nesilaikė teisėtumo principo bei atsisakė įvertinti pateiktus įrodymus. Taip pat mokesčių administratorius ignoravo aplinkybę, kad dalis Estijos įmonės klientų sumokėjo mokesčius, susijusius su ginčo prekių pardavimu, savo rezidavimo valstybėse. Pareiškėja teigia, jog mokesčių administratorius padarė nepagrįstas išvadas dėl bendrovės kontrahentės Estijos įmonės, kadangi nebuvo nustatyta, kad Estijos įmonė dalyvavo sandoriuose, susijusiose su mokesčių vengimu, priešingai, ji yra aktyviai veikianti, tinkamai vykdo mokestines prievoles.

VMI, išnagrinėjusi pareiškėjos pateiktas pastabas ir turimą medžiagą, patvirtino Patikrinimo aktą ir nurodė pareiškėjai sumokėti 154 938 Eur PVM, 111 775,5 Eur PVM delspinigius, 15 494 Eur PVM baudą. Pareiškėja taip pat atleista nuo 55 887,75 Eur (50 proc.) PVM delspinigių mokėjimo.

Pareiškėja, nesutikdama su VMI sprendimu, pateikė skundą Komisijai, kuri patvirtino VMI sprendimą.

Pareiškėjos teigimu, VMI netinkamai išaiškino trikampės prekybos sąlygas pagal PVMĮ ir kitų susijusių teisės norminių aktų nuostatas. Pareiškėja nurodė, kad tinkamai taikė trikampės prekybos modelį, nes sandoriai vyko tarp Lenkijos įmone ir Estijos įmone, tinkamai skaičiavo PVM, todėl VMI „rezervo“ taisyklės taikyti neturėjo pagrindo. Nurodė, kad PVM turėjo sumokėti būtent jo prekių pirkėja - Estijos įmonė.

VMI nurodo, kad bendrovės prekių įsigijimai iš Lenkijos įmonės ir pardavimai Estijos įmonei neatitiko trikampės prekybos sąlygų.

Trikampės prekybos taikymą apibrėžia 2006-11-28 Tarybos direktyva 2006/112/EB dėl PVM bendros sistemos (toliau - Direktyva), kurios 141 straipsnyje įtvirtinta, kad prekių įsigijimas Bendrijos viduje, įvykęs jos teritorijoje pagal 40 straipsnį, nebūtų apmokestinamas PVM, kai yra tenkinamos šiame straipsnyje nurodytos sąlygos: prekes įsigyja apmokestinamasis asmuo, kuris nėra įsisteigęs atitinkamoje valstybėje narėje, bet yra įregistruotas PVM mokėtoju kitoje valstybėje narėje (a punktas), prekes įsigyja a punkte nurodytas asmuo tam, kad paskui šias prekes galėtų tiekti atitinkamoje valstybėje narėje (b punktas), prekės, kurias tokiu būdu įsigyja a punkte nurodytas apmokestinamasis asmuo, yra tiesiogiai siunčiamos ar gabenamos iš kitos valstybės narės nei ta, kurioje šis apmokestinamasis asmuo yra įregistruotas PVM mokėtoju, asmeniui, kuriam jis tas prekes patieks vėliau (c punktas), asmuo, kuriam prekės bus vėliau patiektos, yra apmokestinamasis asmuo arba neapmokestinamasis juridinis asmuo, kuris yra įregistruotas PVM mokėtoju atitinkamoje valstybėje narėje (d punktas), d punkte nurodytam asmeniui pagal 197 str. tenka prievolė sumokėti PVM, kai tiekimą atlieka apmokestinamasis asmuo, kuris nėra įsisteigęs toje valstybėje narėje, kurioje atsiranda prievolė sumokėti PVM (e punktas).

Direktyvos 59 punkte nurodyta, jog ES taryba šią direktyvą priėmė atsižvelgdama į tai, kad valstybėms narėms turėtų būti leidžiama, neperžengiant tam tikrų ribų ir tam tikromis sąlygomis, pradėti ar toliau taikyti specialias priemones, nukrypstančias nuo šios direktyvos, siekiant supaprastinti apmokestinimą arba užkirsti kelią sukčiavimui ar mokesčio vengimui.

Nacionalinėje teisėje įgyvendinant Direktyvos 141 straipsnio nuostatas, atsižvelgiant į Direktyvos 59 punktą, PVMĮ 12² straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog tuo atveju, kai iš vienos valstybės narės į kitą valstybę narę išgabenamas prekes įsigyja Lietuvos Respublikoje registruotas PVM mokėtojas, kuris šias prekes iš karto toje kitoje valstybėje narėje patiekia asmeniui, kuriam toje kitoje valstybėje narėje nustatyta prievolė apskaičiuoti ir sumokėti už šias patiektas prekes PVM, o Lietuvos Respublikos PVM mokėtojas šio įstatymo nustatyta tvarka šiuos sandorius deklaruoja Prekių tiekimo į kitas valstybes nares ataskaitoje, nelaikoma, kad šis prekių įsigijimas iš kitos valstybės narės įvyko šalies teritorijoje. Šie sandoriai laikomi trikampės prekybos sandoriais. Trikampės prekybos tikslas - supaprastinti PVM mokestines prievoles trikampės prekybos schemoje dalyvaujančiam tarpininkui, t. y. trikampės prekybos schemoje dalyvaujančiam tarpininkui toje valstybėje narėje, kurioje baigiasi prekių gabenimas, panaikinama prievolė registruotis PVM mokėtoju ir panaikinamas vidinis prekių tiekimas.

Trikampė prekyba –prekių tiekimo sandoriai, kuriuose dalyvauja trijų Europos Sąjungos (toliau –ES) valstybių narių PVM mokėtojai (pardavėjas, tarpininkas, galutinis pirkėjas), ir vienos ES valstybės narės PVM mokėtojo (tarpininko) įsigyjamos prekės iš kitos ES valstybės narės PVM mokėtojo (pardavėjo) iš karto (pardavėjo, tarpininko ar vieno iš jų užsakymu) išgabenamos į trečiąją ES valstybę narę, kur jos iš karto patiekiamos trečiosios ES valstybės narės PVM mokėtojui (galutiniam pirkėjui). Trikampės prekybos apmokestinimo principas - PVM sumokamas paskutinėje grandyje, t. y. jį sumoka tos valstybės narės pirkėjas, į kurią prekės atgabenamos. Tam, kad būtų galima taikyti trikampės prekybos principą turi būti išpildytos visos trys išvardintos sąlygos: visos trys sandorio šalys (asmenys) turi būti savo šalyse įsiregistravusios PVM mokėtojomis ir kiekvienas pirkėjas savo pardavėjui turi būti nurodęs savo PVM mokėtojo kodą; iš ES valstybės narės tarpininko įsigytos prekės būtinai turi būti išgabentos trečios šalies narės pirkėjui; prekių išgabenimo iš vienos ES valstybės narės į kitą ES valstybę narę faktas turi būti pagrįstas įrodymais.

Trikampės prekybos tikslas - supaprastinti PVM mokestines prievoles trikampės prekybos schemoje dalyvaujančiam tarpininkui, t. y. trikampės prekybos schemoje dalyvaujančiam tarpininkui toje valstybėje narėje, kurioje baigiasi prekių gabenimas, panaikinama prievolė registruotis PVM mokėtoju ir panaikinamas vidinis prekių tiekimas.

PVMĮ 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad PVM objektas yra prekių įsigijimas už atlygį šalies teritorijoje iš kitos valstybės narės, kai prekes iš apmokestinamojo asmens, kuris vykdo savo ekonominę veiklą, t. y. veikia kaip toks, ir kuriam netaikomos teisės aktų nuostatos, numatytos Direktyvos XII antraštinės dalies 1 skyriuje, įsigyja apmokestinamasis asmuo, kuris sandorį sudaro vykdydamas savo ekonominę veiklą, t. y. veikdamas kaip toks, arba juridinis asmuo, kuris nėra apmokestinamasis asmuo, jeigu šis prekių tiekimas nelaikomas įvykusiu šalies teritorijoje pagal šio įstatymo 12 straipsnio 2 ar 3 dalies nuostatas.

Apmokestinamiesiems asmenims, įsigyjantiems prekių iš kitos valstybės narės, kai jie prekes įsigyja iš įsiregistravusio ar neįsiregistravusio, tačiau privalančio įsiregistruoti PVM mokėtoju, apmokestinamojo asmens, kuris vykdo savo ekonominę veiklą, toks prekių įsigijimas už atlygį yra PVM objektas, jeigu pagal PVMĮ nuostatas (PVMĮ 4¹ str. 1 d.) įsigijimas laikomas įvykusiu šalies teritorijoje

PVMĮ 4¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prekių įsigijimu iš kitos valstybės narės už atlygį laikomas teisės disponuoti prekėmis, kurias tiekėjas, pirkėjas ar bet kurio iš jų užsakymu trečioji šalis atgabena į kitą valstybę narę negu ta, kurioje prasidėjo jų gabenimas, įgijimas, kai įsigyjantis asmuo pagal sandorio sąlygas gali disponuoti prekėmis kaip jų savininkas.

Direktyva numato, kad trikampės prekybos tarpininkas turi įrodyti, kad nugabenus prekes, jos vėliau buvo parduotos tos valstybės narės PVM mokėtojui.

Direktyvos 42 straipsnyje yra reglamentuotos trikampės prekybos taisyklių nuostatos, kurios numato, kad trikampės prekybos tarpininkui nereikia savo valstybėje narėje sumokėti pardavimo PVM, jeigu: prekes įsigyjantis asmuo nurodo, kad jis prekes įsigijo Bendrijos viduje tam, kad paskui jas tiektų valstybės narės, kuri nustatoma pagal 40 straipsnį, teritorijoje ir už jas pagal 197 straipsnį prievolė sumokėti PVM tenka asmeniui, kuriam skirtos prekės; prekes įsigyjantis asmuo įvykdė 265 straipsnyje nustatytas prievoles, susijusias su sumuojančios ataskaitos pateikimu.

Taigi, Direktyva numato dvi trikampės prekybos sąlygas: trikampės prekybos tarpininkas prekes įsigijo Bendrijos viduje tam, kad paskui jas tiektų apmokestinamam asmeniui valstybėje narėje, kurioje prekės yra nugabenamos; trikampės prekybos tarpininkas turi pateikti sumuojančią ataskaitą apie trikampės prekybos sandorius.

Be to, pirmoji Direktyvoje numatyta trikampės prekybos sąlyga yra detalizuota PVM direktyvos 141 straipsnyje, kuriame numatoma, jog turi būti tenkinamos šios sąlygos: a) prekes įsigyja apmokestinamasis asmuo, kuris nėra įsisteigęs atitinkamoje valstybėje narėje, bet yra įregistruotas PVM mokėtoju kitoje valstybėje narėje; b) prekes įsigyja a punkte nurodytas asmuo tam, kad paskui šias prekes galėtų tiekti atitinkamoje valstybėje narėje; c) prekės, kurias tokiu būdu įsigyja a punkte nurodytas apmokestinamasis asmuo, yra tiesiogiai siunčiamos ar gabenamos iš kitos valstybės narės nei ta, kurioje šis apmokestinamasis asmuo yra įregistruotas PVM mokėtoju, asmeniui, kuriam jis tas prekes patieks vėliau; d) asmuo, kuriam prekės bus vėliau patiektos, yra apmokestinamasis asmuo arba neapmokestinamasis juridinis asmuo, kuris yra įregistruotas PVM mokėtoju atitinkamoje valstybėje narėje; e) d punkte nurodytam asmeniui pagal 197 straipsnį tenka prievolė sumokėti PVM, kai tiekimą atlieka apmokestinamasis asmuo, kuris nėra įsisteigęs toje valstybėje narėje, kurioje atsiranda prievolė sumokėti PVM.

Taigi, apibendrinant Direktyvos nuostatas, galima daryti išvadą, kad tuo atveju, kai trikampės prekybos tarpininkas įrodo, jog įsigytos prekės iš vienos valstybės narės buvo nugabentos į kitą ir vėliau arba paskui ten parduotos PVM mokėtojui, tokiu atveju prekių tiekimas nebus apmokestintas trikampės prekybos tarpininko valstybėje narėje.

PVMĮ nustato, kad trikampės prekybos tarpininkas turi įrodyti, kad prekes pardavė iš karto tos valstybės narės PVM mokėtojui, į kurią prekės buvo tiesiogiai nugabentos.

PVMĮ) 122 straipsnio 3 dalyje yra įgyvendintos PVM direktyvos nuostatos dėl trikampės prekybos, kurios numato, kad tuo atveju, kai: iš vienos valstybės narės į kitą valstybę narę išgabenamas prekes įsigyja Lietuvos Respublikoje registruotas PVM mokėtojas, kuris šias prekes iš karto toje kitoje valstybėje narėje patiekia asmeniui, kuriam toje kitoje valstybėje narėje nustatyta prievolė apskaičiuoti ir sumokėti už šias patiektas prekes PVM, o Lietuvos Respublikos PVM mokėtojas PVMĮ nustatyta tvarka šiuos sandorius deklaruoja prekių tiekimo į kitas valstybes nares ataskaitoje, nelaikoma, kad šis prekių įsigijimas iš kitos valstybės narės įvyko šalies teritorijoje.

Analogiška pozicija pateikta PVMĮ 122 straipsnio 3 dalies komentare, kuris numato, kad kai Lietuvoje registruotas PVM mokėtojas (tarpininkaujantis asmuo trikampėje prekyboje) iš vienos valstybės narės įsigyja prekes ir jų pardavėjui nurodo Lietuvos PVM mokėtojo kodą, o prekės vežamos iš įsigijimo valstybės narės į kitą valstybę narę (ne į Lietuvą), prekių įsigijimo vieta nelaikoma Lietuva, jei: iš karto toje valstybėje, į kurią prekės atgabentos, prekės parduodamos asmeniui, turinčiam prievolę apskaičiuoti ir sumokėti už šias prekes PVM; Lietuvos PVM mokėtojas kitos valstybės narės PVM mokėtojui patiektų prekių apmokestinamąją vertę nustatytąja tvarka deklaruoja Prekių tiekimo į kitas ES valstybes nares ataskaitos FR0564 formos 14 laukelyje.

Taigi, PVMĮ 122 straipsnio 3 dalis iš esmės nustato tokias pat trikampės prekybos sąlygas kaip ir Direktyva, t. y. prekes įsigyjantis asmuo prekes turi parduoti kitam PVM mokėtojui valstybėje narėje, į kurią prekės yra atgabenamos.

Pagal pagrindinę prekių įsigijimo iš kitos valstybės narės vietos nustatymo taisyklę (PVMĮ 12² str. 1 d.) laikoma, kad prekių įsigijimas iš kitos valstybės narės įvyko šalies teritorijoje, kai įsigyjamų prekių gabenimas baigėsi šalies teritorijoje. Jeigu iš vienos valstybės narės įsigytų prekių gabenimas baigėsi ne Lietuvoje, o kitoje valstybėje narėje, prekių įsigijimo vieta laikoma ta kita valstybė narė. Tokiu atveju Lietuvos PVM mokėtojui atsiranda prievolė registruotis PVM mokėtoju toje valstybėje narėje ir ten sumokėti iš kitos valstybės narės įsigytų prekių PVM.

Kai Lietuvos PVM mokėtojas neįsiregistruoja PVM mokėtoju ir nesumoka PVM toje valstybėje narėje, kurioje baigėsi prekių gabenimas, prekių įsigijimo iš kitos valstybės narės vieta nustatoma pagal PVMĮ 12² straipsnio 2 dalį.

Pagal PVMĮ 12² straipsnio 2 dalies nuostatas, laikoma, kad prekių įsigijimas iš kitos valstybės narės įvyko šalies teritorijoje ir tuo atveju, kai prekes įsigyjantis asmuo yra Lietuvos Respublikoje registruotas PVM mokėtojas, jo PVM mokėtojo kodas buvo nurodytas įsigyjant prekes ir šios prekės išgabenamos iš vienos valstybės narės į kitą valstybę narę, nebent įrodoma, kad PVM buvo sumokėtas toje valstybėje narėje, kurioje baigėsi šių prekių gabenimas. Kitaip tariant, esant nurodytoms aplinkybėms, Lietuvos PVM mokėtojui atsiranda prievolė apskaičiuoti įsigytų prekių PVM Lietuvoje. Šios prekių įsigijimo iš kitos valstybės narės vietos nustatymo nuostatos, pagal kurias prievolė apskaičiuoti prekių įsigijimo iš kitos valstybės narės pardavimo PVM yra ne toje valstybėje narėje, kurioje baigėsi jų gabenimas, o toje, kurios PVM mokėtojo kodas buvo nurodytas įsigyjant prekes, ir yra vadinamos rezervo taisykle. Rezervo taisyklė taikoma tik tuo atveju, jei šalyje, kurioje baigėsi prekių gabenimas, PVM nebuvo sumokėtas. Pagal rezervo taisyklę apskaičiuotas PVM, galėtų būti susigrąžinamas iš Lietuvos biudžeto, tik tuo atveju, jeigu būtų pateikiami įrodymai, kad PVM buvo apskaičiuotas ir sumokėtas toje šalyje, kurioje baigėsi prekių gabenimas, arba, jei Lietuvos PVM mokėtojas gautų iš tos šalies mokesčių administratoriaus patvirtinimą (paaiškinimą), kad pagal jos teisės aktus Lietuvos PVM mokėtojui nebuvo prievolės dėl nurodytų prekių įsigijimo skaičiuoti ir mokėti PVM.

Rezervo taisyklė yra įtvirtinta Direktyvos 41 straipsnyje, kuris numato, kad prekių įsigijimo Bendrijos viduje vieta yra valstybės narės, suteikusios PVM mokėtojo kodą, kurį prekes įsigyjantis asmuo nurodo įsigydamas prekes, teritorijoje, jeigu tas prekes įsigyjantis asmuo nenurodo, kad šis įsigijimas buvo apmokestintas PVM pagal 40 straipsnį. Pagal Direktyvos 40 straipsnio nuostatas, prekių įsigijimo Bendrijos viduje vieta laikoma ta vieta, kur baigiasi prekių siuntimas ar gabenimas jas įsigyjančiam asmeniui. Jei įsigijimas apmokestinamas PVM pagal Direktyvos 41 straipsnį, o vėliau - pagal 40 straipsnį valstybėje narėje, kurioje baigiasi siuntimas ar gabenimas, apmokestinamoji vertė atitinkamai sumažinama valstybėje narėje, suteikusioje PVM mokėtojo kodą, kurį prekes įsigyjantis asmuo nurodo įsigydamas prekes.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad mokesčių administratorius inicijavo pareiškėjos patikrinimą, kurio metu buvo surinkta duomenų, kuriais remiantis atsakovė grindžia savo poziciją ir papildomai apskaičiuotų mokesčių pagrįstumą.

VMI nustatė, kad pareiškėja nuo iš Lenkijos įmonės įsigytų ir Estijos įmonei D&A Mobile OU parduotų prekių vertės neapskaičiavo ir nedeklaravo pardavimo PVM. Pareiškėjas į buhalterinės apskaitos registrus už 2013-04-01 – 2013-05-31 laikotarpį įtraukė ir PVM deklaracijose deklaravo prekių (mobiliųjų telefonų, kuriuos pardavė Estijos įmonei) įsigijimą pagal Lenkijos įmonės išrašytas 737800 Eur vertės sąskaitas (invoice) pagal 10 prekių įsigijimo sandorių. Pareiškėja pagal šiuos sandorius PVM deklaracijose įsigytų prekių vertę deklaravo kaip „Iš ES įsigytos prekės trikampei prekybai“.

Pagal PVM informacijos mainų sistemos (VIES) informaciją Lenkijos įmonė deklaravo prekių tiekimą pareiškėjai. Sutartis dėl prekių tiekimo tarp pareiškėjos ir Lenkijos įmonės nebuvo sudaryta. Nustatyta, kad pareiškėja, įsigydama prekes iš Lenkijos įmonės, nurodė savo PVM mokėtojo kodą, suteiktą Lietuvoje. Lenkijos įmonė prekių tiekimui pritaikė 0 proc. PVM tarifą, kaip tiekimui, tapačiam PVMĮ 49 straipsnyje nurodytiems 0 proc. PVM tarifu apmokestinamiems tiekimams - taikant 0 proc. PVM tarifą apmokestinamos prekės, tiekiamos kitoje valstybėje narėje įregistruotam PVM mokėtojui ir išgabenamos iš šalies teritorijos į kitą valstybę narę (neatsižvelgiant į tai, kas prekių tiekėjas, pirkėjas ar bet kurio iš jų užsakymu trečioji šalis) prekes gabena.

Lenkijos įmonės pareiškėjai išrašytose sąskaitose (invoice) nurodyta, kad naudojama atvirkštinio apmokestinimo sistema (Reverse Charge S. U.), nurodytos prekių pristatymo sąlygos pagal Tarptautinių prekybos rūmų patvirtintas INCOTERMS taisykles CIP (eksportuotojas sumoka frachtą už prekių transportavimą iki nurodytos vietos. Prekių praradimo ar sugadinimo rizika, taip pat papildomi kaštai pereina pirkėjui po to, kai prekės yra pristatomos į nurodytą vietą), 7 sąskaitose nurodyti prekių pristatymo adresai Suomijoje, Portugalijoje, Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje, Vengrijoje, 3 sąskaitose prekių pristatymo adresai nenurodyti.

Pagal nurodytas prekių pristatymo sąlygas, pareiškėjai teisė disponuoti iš Lenkijos įmonės įsigytomis prekėmis kaip savininkui perėjo Suomijoje, Portugalijoje, Vokietijoje Jungtinėje Karalystėje, Vengrijoje. Prekių pervežimą organizavo Lenkijos įmonė, kuri gabeno pareiškėjos prekes, todėl šis prekių gabenimas priskiriamas pareiškėjos vykdytam prekių pirkimui iš Lenkijos įmonės.

Pareiškėja iš Lenkijos įmonės įsigytas prekes, neįvežant jų į Lietuvos teritoriją, pardavė Estijos įmonei už 767400 Eur. Sutartis dėl prekių tiekimo tarp pareiškėjos ir Estijos įmonės nebuvo sudaryta.

Prekių tiekimą pareiškėja deklaravo 2013 m. balandžio - gegužės mėn. PVM deklaracijų 20 laukelyje (už Lietuvos Respublikos ribų įvykę sandoriai (ne PVM objektas Lietuvoje) ir 2013 m. balandžio - gegužės mėn. Prekių tiekimo ir paslaugų teikimo į kitas Europos Sąjungos valstybes nares ataskaitose.

Už prekes Estijos įmonė su pareiškėja atsiskaitė bankiniais pavedimais. Pareiškėja Estijos įmonei išrašytose sąskaitose (invoice) nurodė Estijos įmonės PVM mokėtojos kodą, suteiktą Estijoje, nurodė, kad prekių išdavimo vieta: Vilnius, LT, nurodė prekių pristatymo adresus Suomijoje, Vokietijoje, Vengrijoje, Jungtinėje Karalystėje, Portugalijoje, taip pat nurodė, kad prekių pardavimas vykdomas vadovaujantis PVMĮ 12² straipsnio 3 dalies nuostatomis (tarpininko patiektos prekės trikampėje prekyboje) - Direktyvos 141 straipsnis.

Pareiškėja Estijos įmonei išrašytose sąskaitose (invoice) nurodė, kad prekių pakrovimo vieta yra Vilnius, Lietuva, todėl Estijos įmonė deklaravo trikampę prekybą, tačiau Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad prekės faktiškai buvo įvežtos į Lietuvą.

Prie Estijos įmonei išrašytų sąskaitų pareiškėja pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad Estijos įmonė prekes gavo, iš UPS sistemos sugeneruotus dokumentus, kuriuose nurodyti prekių pristatymo adresai, siuntų sekimo numeriai. Pareiškėjas taip pat pateikė Estijos įmonės sąskaitas (invoice) apie iš pareiškėjos įsigytų prekių pardavimus. Estijos įmonė pirkėjams išrašytose sąskaitose taip pat nurodė, kad prekės tiekiamos pagal Direktyvos 141 straipsnį (trikampė prekyba), nurodė savo PVM mokėtojos kodą, suteiktą Estijoje.

Inspekcija pagal pateiktus dokumentus (tarptautinių siuntų pervežimo agentūros UPS Express Saver duomenų lapus) nustatė, kad prekės į Estiją nugabentos nebuvo, jos iš Lenkijos, neįvežant į Lietuvą, buvo nugabentos į Suomiją, Vokietiją, Vengriją, Jungtinę Karalystę, Portugaliją.

Pareiškėja, tiek įsigydama iš Lenkijos įmonės prekes, tiek parduodama šias prekes Estijos įmonei, šių prekių pardavimo PVM neskaičiavo, kadangi pagal trikampės prekybos sąlygas Lietuva nėra prekių įsigijimo vieta, nes prekės iš karto patiekiamos kitos ES valstybės narės PVM mokėtojui, kuriam atsiranda prievolė apskaičiuoti šių prekių pardavimo PVM savo šalyje.

Pareiškėja Suomijoje, Vokietijoje, Vengrijoje, Jungtinėje Karalystėje ir Portugalijoje PVM mokėtoja įsiregistravusi nebuvo ir nepateikė dokumentų, įrodančių, kad ji sumokėjo iš Lenkijos įmonės įsigytų prekių PVM tose šalyse, kur baigėsi jų gabenimas. Pareiškėja taip pat nepateikė dokumentų, įrodančių, kad PVM tose šalyse kur baigėsi jų gabenimas sumokėjo prekes įsigyjantys asmenys.

Siekdama išsiaiškinti prekių įsigijimo iš Lenkijos įmonės aplinkybes, VMI išsiuntė paklausimą Lenkijos mokesčių administratoriui. Lenkijos mokesčių administratorius atsakė, kad Lenkijos įmonė 2013 m. 04-05 mėn. vykdė mobiliųjų telefonų pardavimo sandorius pareiškėjai. Perpardavimui telefonai buvo įsigyti iš Lenkijos įmonės Libro Sp. z.o.o, Solec 81B/A-62 00-382 Warszawa. Prekės buvo paimtos iš DIERA Sp. z o. o. sandėlio ir, pagal pareiškėjos užsakymą, pristatytos tiesiogiai tolimesniems ES gavėjams, nurodytiems pareiškėjos. Paaiškino prekių tiekimo tarp Lenkijos įmonės, pareiškėjos ir Estijos įmonės, trikampių sandorių procedūrą: elektroninis pardavimo pasiūlymas išsiunčiamas pareiškėjai, kuri pateikia pasiūlymą tolimesniems gavėjams; Lenkijos įmonė išrašo sąskaitą išankstiniam apmokėjimui, siekdama gauti apmokėjimą už prekes ir nustatyti prekių pristatymo vietą ir datą; gavusi apmokėjimą, pareiškėjai išrašoma sąskaita faktūra kartu su telefonų IMEI numeriais; vykdomas prekių išsiuntimas kurjeriu „UPS Polska Sp. z o. o“. Prekių paėmimą iš sandėlio patvirtinantis dokumentas yra kurjerio „Siuntinio detali kasdieninė ataskaita“, siuntinio pristatymą gavėjui patvirtinantis dokumentas yra „Pristatymo patvirtinimas“. Įmonės PVM deklaracijos už 2013 m. 04 mėn. - 2013 m. 05 mėn. laikomos teisingomis.

Siekdama išsiaiškinti prekių teikimo Estijos įmonei aplinkybes, VMI išsiuntė paklausimą Estijos mokesčių administratoriui. Estijos mokesčių administratorius pateikė informaciją, kad pagal Estijos mokesčių mokėtojo paaiškinimus ir pateiktus dokumentus: sutartis tarp pareiškėjos ir Estijos įmonės sudaryta nebuvo; prekės į Estiją nebuvo atgabentos, jos buvo pristatytos tiesiai pirkėjams; prekės buvo pakrautos iš pareiškėjos sandėlio; prekių gabenimą organizavo pareiškėja; nėra informacijos, ar Estijos įmonė įsiregistravusi PVM mokėtoja Suomijoje, Vokietijoje, Vengrijoje, Jungtinėje Karalystėje, Portugalijoje; Estijos įmonė iš pareiškėjos įsigytų prekių pardavimus Suomijos, Jungtinės Karalystės, Portugalijos, Vokietijos, Slovakijos pirkėjams deklaravo kaip trikampės prekybos sandorius; pagal Estijos mokesčių mokėtojo apskaitininkės paaiškinimus, ji negali nurodyti prekių pakrovimo adreso, nes pristatymas buvo įskaičiuotas į kainą. Įtariama, kad Estijos įmonė yra įmonė „tarpininkė“. Estijos mokesčių administratorius taip pat pateikė duomenis apie Estijos įmonės iš pareiškėjos įsigytų prekių pardavimus. Estijos įmonė pirkėjams išrašytose sąskaitose nurodė, kad prekės tiekiamos pagal Direktyvos 141 straipsnį (trikampė prekyba).

VMI nusprendė, kad iš Estijos mokesčių administratoriaus nebuvo gauta visa prašoma informacija, o pateikti atsakymai yra gana prieštaringi, todėl išsiuntė pakartotinį paklausimą. Estijos mokesčių administratorius į pakartotinį paklausimą atsakė: kadangi pagal Lietuvos mokesčių administratorių pareiškėja veikė kaip tarpininkas trikampės prekybos sandoriuose, Estijos įmonė šiuose sandoriuose turėjo būti pirkėjas. Kadangi prekės neatvyko į Estiją, todėl Estijos įmonė šių prekių įsigijimo Bendrijos viduje PVM deklaracijose nedeklaravo. Pagal Estijos įmonės PVM deklaracijas, ji deklaravo prekių įsigijimą (iš visų tiekėjų) Bendrijos viduje sekančiai: 2013 m. balandžio mėn. už bendrą 113 982 Eur sumą ir 2013 m. gegužės mėn. už bendrą 5 060 Eur sumą; Estijos įmonė Estijos mokesčių administratoriui tik nurodė, kad prekių savininku tapo trečiojoje šalyje, nenurodant kokia tai „trečioji šalis“. Estijos mokesčių administratorius taip pat informavo, kad Estijos įmonė įtariama įmonė „tarpininkė“, įtraukta į PVM sukčiavimo schemą su mobiliaisiais telefonais. Juridinis Estijos įmonės adresas yra apskaitos įmonės adresas. Estijos įmonė pagrinde deklaruoja tiekimus Bendrijos viduje ir įsigijimus (įskaitant trikampę prekybą), vidaus prekyba minimali. Estijos mokesčių administratorius nurodė, kad, remiantis jų duomenų bazės duomenimis, didžioji dalis šios įmonės pirkėjų yra „dingę prekeiviai", įmonės „tarpininkės“ ar įtartinos įmonės, ji yra problemiška įmonė, jie gauna daug paklausimų iš kitų ES valstybių narių. Remiantis Estijos komercinio registro duomenimis Estijos įmonės valdybos narys ir vienintelis akcininkas yra Rusijos Federacijos pilietis.

Byloje nustatyta, kad mokesčių administratorius, tikrindamas pareiškėjos ir Lenkijos bei Estijos įmonių sudarytus sandorius, nustatė, kad pareiškėjos prekių įsigijimai iš Lenkijos įmonės ir pardavimai Estijos įmonei neatitiko trikampės prekybos sąlygų. VMI surinkti įrodymai patvirtina, kad sandoriuose dalyvauja ne trys šalys, o keturios šalys (Lenkija -> Lietuva -> Estija -> Suomija / Vokietija / Vengrija / Slovakija / Jungtinė Karalystė / Portugalija). Trikampę prekybą kaip tarpininkas taikė ne tik pareiškėja, bet ir Estijos įmonė. Pareiškėja prekes pardavė Estijos įmonei, kuri neįsiregistravusi PVM mokėtoja Suomijoje, Vokietijoje, Vengrijoje, Jungtinėje Karalystėje, Portugalijoje. Mokesčių administratoriaus surinkti įrodymai patvirtina, kad pareiškėja nepateikė įrodymų, jog minėtose valstybėse pareiškėja neturi prievolės sumokėti PVM. Teismo vertinimu, kitų subjektų mokestinės prievolės šio ginčo nagrinėjimui neturi reikšmės. Iš bylos medžiagos matyti, kad bendrovė, kaip prekes įsigyjantis asmuo, nei VMI, nei kartu su skundu nepateikė įrodymų, kad ji sumokėjo PVM Suomijoje, Portugalijoje, Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje, Vengrijoje (valstybėse narėse), kuriose baigėsi bendrovės iš Lenkijos įmonės įsigytų prekių gabenimas, be to pareiškėja nebuvo registruota PVM mokėtoja šiose valstybėse narėse. Teismas konstatuoja, kad VMI pagrįstai padarė išvada, kad bendrovės prekių įsigijimas iš Lenkijos įmonės yra PVM objektas Lietuvoje pagal PVM įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimus, nes bendrovė mobiliuosius telefonus, kurių vertė 737 800 Eur, įsigijo iš Lenkijos valstybės narės įmonės, ir prekių įsigijimo iš kitos valstybės narės vieta pagal PVM įstatymo 12² straipsnio 2 dalį yra Lietuva.

Ginčo situacijos teisinis reglamentavimas ir byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai suponuoja išvadą, kad VMI, tinkamai nustačiusi bendrovės prekių įsigijimo vietą, pagrįstai sprendė, kad prekių įsigijimas yra PVM objektas Lietuvoje ir bendrovei pagrįstai apskaičiavo pardavimo PVM nuo iš Lenkijos įmonės įsigytų prekių vertės kaip PVM objekto Lietuvoje.

Akcentuotina, kad pareiškėjos skunde nurodytos „prieštaringos“ aplinkybės yra mokesčių administratoriaus nustatinėtų aplinkybių duomenys (paaiškinimai, dokumentų turinys ir pan.), kurie kaip ir nustatė mokesčių administratorius yra prieštaringi.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 4 d. nustato, kad įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Tai bendra įrodinėjimo taisyklė, kuri suponuoja išvadą apie vienodą proceso šalių teisę bei pareigą teikti įrodymus. Pagal MAĮ 67 straipsnio 1 dalies nuostatas mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčių ir su juo susijusias sumas. Todėl mokestinio ginčo byloje, visų pirma, mokesčių administratorius turi surinkti bei teikti atitinkamus įrodymus dėl mokesčių apskaičiavimo mokesčių mokėtojui. Tuo tarpu mokesčių mokėtojui, siekiant paneigti apskaičiuotas sumas bei nuginčyti VMI sprendimą, nepakanka apsiriboti įrodymais nepagrįstų paaiškinimų, kontraargumentų teikimu. Pagal MAĮ 67 straipsnio 2 dalį mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Mokesčių mokėtojas turėtų pateikti tokius leistinus įrodymus, kurie suponuotų priešingą išvadą nei grindžia mokesčių administratorius.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad mokesčių administratorius inicijavo pareiškėjos patikrinimą, kurio metu buvo surinkta duomenų, kuriais remiantis atsakovė grindžia savo poziciją ir papildomai apskaičiuotų mokesčių pagrįstumą, o pareiškėja įrodymų, išskyrus abstraktaus pobūdžio teiginius bei samprotavimus, kurie galėtų paneigti mokesčių administratoriaus padarytų išvadų pagrįstumą, nepateikė. Todėl mokesčių administratorius, neturėdamas nustatytas faktines aplinkybes galinčių paneigti duomenų, neturi pagrindo į jas neatsižvelgti.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Tai reiškia, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip materialios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Todėl teismas, pagal nustatytas taisykles įvertinęs byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, kad byloje nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą daryti vienareikšmę išvadą, jog mokesčių administratorius pareiškėjos atžvilgiu pagrįstai apskaičiavo papildomą PVM.

Apibendrinant byloje nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad vietos mokesčių administratorius išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, vadovaudamasis įstatymu, įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą. Mokestinį ginčą ikiteismine tvarka nagrinėjusi Komisija teisingai, vadovaudamasi MAĮ ir teismų praktika, paskirstė įrodinėjimo pareigą, tinkamai įvertino surinktus įrodymus, teisingai aiškino ir taikė teisės normas. Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, tenkinti pareiškėjos reikalavimą ir panaikinti VMI 2020-04-06 sprendimą Nr. (21.222)FR0682-188) ir Komisijos 2020-06-15 sprendimą Nr. S-107 (7-84/2020), kuriuo patvirtintas VMI sprendimas Nr. (21.222)FR0682-188), nėra pagrindo.

Teismas pažymi, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą yra suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o yra palikta paties teismo nuožiūrai. Iš įstatymo formuluotės „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-05-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą).

Išnagrinėjęs bylos medžiagą ir nustatytas bylos faktines aplinkybes bei įvertinęs byloje kilusio ginčo pobūdį ir byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgęs į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, teismas daro išvadą, kad šioje nagrinėjamoje byloje nebuvo bei nėra pagrindo manyti, jog dėl pareiškėjos iškeltų abejonių dėl PVMĮ (jo dalies) neatitikties Konstitucijai ir, spręstina, joje įtvirtintiems konstituciniams teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo, sąžiningumo, protingumo ir proporcingumo principams turėjo būti tenkinamas prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą. Abstraktūs ir deklaratyvūs pareiškėjos teiginiai dėl galimos PVMĮ neatitikties Konstitucijai nepagrindžia būtinybės šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad byla būtų teisingai išnagrinėta.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 88 straipsnio 1 punktas).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos naudai sprendimas nepriimtas, nėra teisinio pagrindo atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86 straipsnio 2 dalimi, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos UAB ,,Skaitmeninės priežiūros centras“ skundą atmesti.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.