Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Teisminio proceso Nr. 1-06-1-03029-2014-9 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.6.2.; 1.2.18.10.:

2.4.2.; 2.4.6.; 2.4.7.

2016 m. spalio 13 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Sigitos Bieliauskienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. A. ir jo gynėjo advokato Arūno Koskaus skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gegužės 27 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. A. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams, pagal BK 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės, pridėta dalis neatliktos 2012 m. gruodžio 20 d. Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams 9 (devyniems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 72 straipsniu, iš R. A. konfiskuota 1 012 181,67 eurų, gautų iš nusikalstamos veikos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. A. nuteistas už tai, kad būdamas asociacijos – sporto klubo „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini) registruoto adresu (duomenys neskelbtini), įmonės kodas (duomenys neskelbtini), vadovu, taip pat atlikdamas klubo kasininko pareigas ir disponuodamas sporto klubo „(duomenys neskelbtini)“ lėšomis banke bei sporto klubo kasoje, pasisavino didelės vertės svetimą – sporto klubo „(duomenys neskelbtini)“ turtą:

jis pažeisdamas 2004 m. sausio 22 d. Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymo Nr. IX-1969 16 straipsnio 4 dalies bei sporto klubo „(duomenys neskelbtini)“ Juridinių asmenų registre (duomenys neskelbtini) įregistruotų įstatų II skirsnio „Klubo veiklos tikslai, sritys ir rūšys“ 2.7 punkto nuostatas, kad asociacija (klubas) pinigus, gautus kaip paramą, taip pat kitus negrąžintinai gautus pinigus ir kitą turtą naudoja juos davusio asmens nurodytiems tikslams, jeigu asmuo tokius tikslus nurodė. Asociacija (klubas) šiuos gautus pinigus privalo laikyti atskiroje sąskaitoje, taip pat sudaryti išlaidų sąmatą, jei tai numatyta teisės aktuose arba pinigus davęs asmuo to reikalauja; - pažeisdamas 2000 m. liepos 11 d. Lietuvos Respublikos Labdaros ir paramos įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. VIII-1811 10 straipsnio „Paramos panaudojimas“ 1 dalies (2012 m. birželio 19 d. įstatymo Nr. XI-2077 redakcija) nuostatą, kad paramos gavėjai pagal šį įstatymą gautą paramą gali naudoti savo įstatuose ar nuostatuose arba religinių bendruomenių, bendrijų ir centrų kanonuose, statutuose ir kitose normose numatytiems šio įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nurodytiems visuomenei naudingiems tikslams, labdarai (jeigu jie pagal šį įstatymą turi teisę teikti labdarą); 2010 m. sausio 1 d. turėdamas nepanaudotos paramos likutį 1.025.944,13 Lt (297.133,96 Eur) ir laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2014 m. kovo 4 d. į sporto klubo sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) (Lt, Eur), esančią (duomenys neskelbtini) gavęs 2.806.899,00 Lt (812.934,14 Eur) įplaukų, iš kurių 2.637.000,00 Lt (763.727,99 Eur) sudarė paramos lėšos, šių sporto klubo pinigų, gautų kaip paramą nelaikė klubo sąskaitoje, o pasinaudodamas (duomenys neskelbtini) jam išduotomis mokėjimo kortelėmis Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 6 d. iki 2014 m. vasario 19 d. per 351 kartą iš bankomatų, esančių Šiaulių, Kauno, Vilniaus, Klaipėdos, Radviliškio miestuose, iš sporto klubo „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitos Nr.(duomenys neskelbtini) (Lt, Eur), esančios AB (duomenys neskelbtini), išėmė 2.593.905,69Lt (751.247,01 Eur) grynais pinigais, po ko, disponuodamas 3.719.737,82 Lt (1.077.310,54 Eur) sporto klubo „(duomenys neskelbtini)“ lėšomis, 3.494.860,88 Lt (1012181,67 Eur) sumą panaudojo ne sporto klubo įstatuose numatytiems tikslams (nėra šių lėšų panaudojimą pagrindžiančių buhalterinės apskaitos dokumentų, išlaidų sąmatos), o šiuos pinigus panaudojo saviems poreikiams, taip laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2014 m. kovo 4 d. jis pasisavino jam patikėtą didelės vertės svetimą sporto klubo „(duomenys neskelbtini)“ turtą - 3.494.860,88 Lt (1.012.181,67 Eur).

Be to R. A., būdamas sporto klubo ,,(duomenys neskelbtini)“, 2004 m. liepos 28 d. registruoto adresu (duomenys neskelbtini), įmonės kodas (duomenys neskelbtini), vadovu ir pagal LR Buhalterinės apskaitos įstatymo 2001 m. lapkričio 6 d. Nr. IX-574 21 straipsnį atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą nuo 2013 m. balandžio 1 d. iki 2014 m. kovo 4 d. tyčia apgaulingai tvarkė sporto klubo ,,(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, nes pažeisdamas 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalies reikalavimą, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, t. y. laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 1 d. iki 2014 m. kovo 4 d. į sporto klubo apskaitą neįrašė paramos gavimo operacijų už 270.800,00 Lt (78429,10 Eur), startinio, dalyvio mokesčio gavimo operacijų už 12 250,00 Lt (3547,85 Eur), kitų piniginių įplaukų operacijos už 1 314,08 Lt (380,58 Eur), atsiskaitymo už prekes, paslaugas operacijų už 13 005,59 Lt (3766,68 Eur), banko paslaugų sąnaudų operacijų už 1 289,48 Lt (373,46 Eur) ir į sporto klubo kasos pajamas neįrašė 272 295,69 Lt (78.862,28 Eur) grynų pinigų gavimo bei 2 930,00 Lt (848,59 Eur) grynų pinigų išmokėjimo operacijų:

jis, neįrašė paramos gavimo operacijų: 2013 m. gegužės 17 d., 2013 m. birželio 4 d., 2013 m. birželio 5 d. gautos 15000 Lt (4344,30 Eur) paramos iš (duomenys neskelbtini), 2013 m. birželio 4 d. gautos 15000 Lt (4344,30 Eur) paramos iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, 2013 m. liepos 18 d., 2014 m. sausio 28 d., 2014 m. sausio 29 d. gautos 74000 Lt (21431,88 Eur) paramos iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, 2013 m. rugpjūčio 30 d., 2014 m. vasario 18 d., 2014 m. vasario 19 d. gautos 40000 Lt (11584,80 Eur) paramos iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, 2013 m. rugsėjo 3 d. gautos 1000 Lt (289,62 Eur) paramos iš (duomenys neskelbtini), 2013 m. rugsėjo 5 d. gautos 2500 Lt (724,05 Eur) paramos iš (duomenys neskelbtini), 2013 m. spalio 18 d. gautos 25000 Lt (7240,50 Eur) paramos iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, 2013 m. gruodžio 6 d. gautos 100 Lt (28,96 Eur) paramos iš P. T., 2013 m. gruodžio 6 d. gautos 49900 Lt (14452,04 Eur) paramos iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, 2013 m. gruodžio 9 d. gautos 100 Lt (28,96 Eur) paramos iš G. K., 2013 m. gruodžio 9 d. gautos 100 Lt (28,96 Eur) paramos iš E. M., 2013 m. gruodžio 10 d. gautos 100 Lt (28,96 Eur) paramos iš M. Š., 2013 m. gruodžio 10 d. gautos 100 Lt (28,96 Eur) paramos iš M. J., 2013 m. gruodžio 11 d. gautos 100 Lt (28,96 Eur) paramos iš A. J., 2013 m. gruodžio 11 d. gautos 100 Lt (28,96 Eur) paramos iš G. A., 2013 m. gruodžio 11 d. gautos 100 Lt (28,96 Eur) paramos iš J. J., 2013 m. gruodžio 12 d. gautos 200 Lt (57,92 Eur) paramos iš K. R., 2013 m. gruodžio 12 d. gautos 100 Lt (28,96 Eur) paramos iš A. M., 2013 m. gruodžio 12 d. gautos 100 Lt (28,96Eur) paramos iš D. B., 2013 m. gruodžio 17 d. gautos 100 Lt (28,96 Eur) paramos iš L. P., 2013-12-18 gautos 100 Lt (28,96 Eur) paramos iš E. K., 2013 m. gruodžio 19 d. gautos 20000 Lt (5792,40 Eur) paramos iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, 2013 m. gruodžio 31 d. pagal sporto klubo „(duomenys neskelbtini)“ pinigų priėmimo kvitą Nr. (duomenys neskelbtini) gautos 7000 Lt (2027,34 Eur) paramos iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, 2013 m. gruodžio 27 d. gautos 20000 Lt (5792,40 Eur) paramos iš UAB „(duomenys neskelbtini)“;

neįrašė startinio, dalyvio mokesčio gavimo operacijų: 2013 m. birželio 4 d. gauto 400 Lt (115,85 Eur) mokesčio iš sporto klubo „(duomenys neskelbtini)“, 2013 m. birželio 4 d. gauto 400 Lt (115,85 Eur) mokesčio iš sporto klubo „(duomenys neskelbtini)“, 2013 m. birželio 5 d. gauto 10250 Lt (2968,61 Eur) mokesčio iš sporto klubo „(duomenys neskelbtini)“, 2013 m. rugsėjo 5 d. gauto 1000 Lt (280,96 Eur) mokesčio iš VšĮ (duomenys neskelbtini), 2013 m. gruodžio 10 d. gauto 100 Lt (28,96 Eur) mokesčio iš G. D., 2013 m. gruodžio 12 d. gauto 100 Lt (28,96 Eur) mokesčio iš A. Š., neįrašė kitų piniginių įplaukų operacijų už 1 314,08 Lt (380,58 Eur): 2013 m. rugpjūčio 1 d. gautų 992 Lt (287,30 Eur) sąskaitos papildymo iš V. N., 2013 m. rugsėjo 27 d. gautų 322,08 Lt (93,28Eur) kaip grąžinimo pagal pretenziją;neįrašė atsiskaitymo už prekes, paslaugas operacijų už 13 005,59 Lt (3766,68 Eur): 2013 m. balandžio 3 d., 2013 m. balandžio 8 d., 2013 m. gruodžio 23 d., 2014 m. vasario 4 d. sumokėtų 6855 Lt (1985,35 Eur) (duomenys neskelbtini), 2013 m. balandžio 8 d. sumokėtų 200 Lt (57,92Eur) UAB „(duomenys neskelbtini)“, 2013 m. balandžio 16 d. sumokėtų 62,82 Lt (18,19 Eur) degalinėje Nr. 078, 2013 m. balandžio 17 d. sumokėtų 42,67 Lt (12,36 Eur) degalinėje (duomenys neskelbtini), 2013 m. balandžio 18 d. sumokėtų 41,65 Lt (12,06 Eur) (duomenys neskelbtini), 2013 m. balandžio 18 d. sumokėtų 76,55 Lt (22,17 Eur) (duomenys neskelbtini), 2013 m. balandžio 18 d. sumokėtų 41,01 Lt (11,88 Eur) (duomenys neskelbtini), 2013 m. balandžio 19 d. sumokėtų 55,73 Lt (16,14 Eur) (duomenys neskelbtini), 2013 m. balandžio 19 d. sumokėtų 152,37 Lt (44,13 Eur) (duomenys neskelbtini), 2013 m. balandžio 19 d. sumokėtų 47,07 Lt (1363 Eur) (duomenys neskelbtini), 2013 m. gegužės 21 d. sumokėtų 270 Lt (78,20 Eur) UAB „(duomenys neskelbtini)“, 2013 m. birželio 4 d. sumokėtų 100,77 Lt (28,96 Eur) M. G. įm. „(duomenys neskelbtini)“, 2013 m. birželio 14 d. sumokėtų 188,76 Lt (54,67 Eur) UAB „(duomenys neskelbtini)“, 2013 m. liepos 25 d. sumokėtų 240,05 Lt (69,52 Eur) (duomenys neskelbtini), 2013 m. liepos 30 d. sumokėtų 255,59 Lt (74,02 Eur) (duomenys neskelbtini), 2013 m. liepos 30 d. sumokėtų 397,95 Lt (115,25 Eur) K. S., 2013 m. liepos 31 d. sumokėtų 34,61 Lt (10,02 Eur) (duomenys neskelbtini), 2013 m. liepos 31 d. sumokėtų 34,82 Lt (10,08 Eur) M. H., 2013 m. liepos 31 d. sumokėtų 9,56 Lt (2,77 Eur) N. M. J., 2013 m. rugpjūčio 8 d. sumokėtų 237,18 Lt (68,69 Eur) (duomenys neskelbtini), 2013 m. rugpjūčio 8 d. sumokėtų 322,08 Lt (93,28 Eur) (duomenys neskelbtini), 2013 m. rugpjūčio 8 d. sumokėtų 322,08 Lt (93,28 Eur) (duomenys neskelbtini), 2013-08-19 sumokėtų 1500 Lt (434,43 Eur) (duomenys neskelbtini), 2014 m. sausio 27 d. sumokėtų 1517,27 Lt (439,43 Eur) (duomenys neskelbtini), neįrašė banko paslaugų sąnaudų operacijų už 1 299,48 Lt (376,24 Eur);neįrašė iš sporto klubo sąskaitos banke išimtų grynų pinigų įnešimo į klubo kasą operacijų už 272 295,69 Lt (209 735,69 + 62 560,00) (78862,28 Eur): 2013 m. balandžio 4 d. neįrašė 4000 Lt (1158,48 Eur), 2013 m. balandžio 12 d. neįrašė 400 Lt (115,85 Eur), 2013 m. balandžio 15 d. neįrašė 400 Lt (115,85 Eur), 2013 m. balandžio 17 d. neįrašė 80 Lt (23,17 Eur), 2013 m. gegužės 17 d. neįrašė 4400 Lt (1274,33 Eur), 2013 m. gegužės 19 d. neįrašė 200 Lt (57,92 Eur), 2013 m. gegužės 22 d. neįrašė 100 Lt (28,96 Eur), 2013 m. birželio 6 d. neįrašė 25000 Lt (7240,50 Eur), 2013 m. birželio 6 d. neįrašė 10000 Lt (2896,20 Eur), 2013 m. birželio 15 d. neįrašė 500 Lt (144,81 Eur), 2013 m. birželio 19 d. neįrašė 60 Lt (17,38 Eur), 2013 m. liepos 18 d. neįrašė 10000 Lt (2896,20 Eur), 2013 m. liepos 19 d. neįrašė 10000 Lt (2896,20 Eur), 2013 m. liepos 22 d. neįrašė 1000 Lt (289,62 Eur), 2013 m. liepos 23 d. neįrašė 1400 Lt (405,47 Eur), 2013 m. liepos 31 d. neįrašė 1061,77 Lt (307,51 Eur), 2013 m. rugpjūčio 5 d. neįrašė 200 Lt (57,92 Eur), 2013 m. rugpjūčio 6 d. neįrašė 353,92 Lt (102,50 Eur), 2013 m. rugpjūčio 30 d. neįrašė 10000 Lt (2896,20 Eur), 2013 m. rugsėjo 1 d. neįrašė 8000 Lt (2316,96 Eur), 2013 m. rugsėjo 2 d. neįrašė 4000 Lt (1158,48 Eur), 2013 m. rugsėjo 3 d. neįrašė 3800 Lt (1100,56 Eur), 2013 m. rugsėjo 5 d. neįrašė 2600 Lt (753,01 Eur), 2013 m. rugsėjo 6 d. neįrašė 600 Lt ( 173,77 Eur), 2013 m. rugsėjo 9 d. neįrašė 380 Lt (110,06 Eur), 2013 m. rugsėjo 27 d. neįrašė 300 Lt (86,89 Eur), 2013 m. spalio 18 d. neįrašė 8000 Lt (2316,96 Eur), 2013-10-21 neįrašė 16500 Lt (4778,73 Eur), 2013 m. spalio 24 d. neįrašė 400 Lt (115,85Eur), 2013 m. gruodžio 6 d. neįrašė 10000 Lt (2896,20 Eur), 2013 m. gruodžio 7 d. neįrašė 10000 Lt (2896,20 Eur), 2013 m. gruodžio 8 d. neįrašė 10000 Lt (2896,20 Eur), 2013 m. gruodžio 9 d. neįrašė 10000 Lt (2896,20 Eur), 2013 m. gruodžio 10 d. neįrašė 10000 Lt (2896,20 Eur), 2013 m. gruodžio 13 d. neįrašė 1000 Lt (289,62 Eur), 2013 m. gruodžio 19 d. neįrašė 8000 Lt (2316,96 Eur), 2013 m. gruodžio 23 d. neįrašė 7000 Lt (2027,34 Eur), 2013 m. gruodžio 27 d. neįrašė 8000 Lt (2316,96 Eur), 2013 m. gruodžio 28 d. neįrašė 8000 Lt (2316,96 Eur), 2013 m. gruodžio 29 d. neįrašė 4000 Lt (1158,48 Eur), 2014 m. sausio 28 d. neįrašė 10000 Lt (2896,20 Eur), 2014 m. sausio 29 d. neįrašė 10000 Lt (2896,20 Eur), 2014 m. sausio 30 d. neįrašė 10000 Lt (2896,20 Eur), 2014 m. sausio 31 d. neįrašė 10000 Lt (2896,20 Eur), 2014 m. vasario 2 d. neįrašė 6000 Lt (1737,72 Eur), 2014 m. vasario 3 d. neįrašė 1000 Lt (289,62 Eur), 2014 m. vasario 4 d. neįrašė 660 Lt (191,15 Eur), 2014 m. vasario 18 d. neįrašė 8000 Lt (2316,96 Eur), 2014 m. vasario 19 d. neįrašė 6900 Lt (1998,38 Eur); neįrašė grynų pinigų įnešimo iš sporto klubo kasos į klubo sąskaitą operacijų už 2 930,00 Lt (848,59 Eur): 2013 m. rugpjūčio 16 d. neįrašė 1500 Lt (434,43 Eur), 2013 m. rugpjūčio 19 d. neįrašė 20 Lt (5,79 Eur), 2014 m. sausio 27 d. neįrašė 1410 Lt (408,36Eur);

Dėl įvykusių ūkinių operacijų neįrašymo sporto klubo „(duomenys neskelbtini)“ apskaitoje, nesilaikant Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalies reikalavimų iš dalies negalima nustatyti sporto klubo „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, jo turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2013 m. balandžio 1 d. iki 2014 m. kovo 4 d.

Apeliaciniame skunde nuteistasis R. A. ir jo gynėjas advokatas Arūnas Koskus prašo pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gegužės 27 d. nuosprendį dalyse, kuriose R. A. pripažintas kaltu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, paskiriant jam laisvės atėmimą 2 metams, taip pat pagal BK 222 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, subendrinus bausmes, paskirta galutinė laisvės atėmimo bausmė, kuri vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi ir 3 dalimi, iš dalies sudedant, subendrinta su 2012 m. gruodžio 20 d. Šiaulių apygardos teismo paskirta bausme ir paskirta galutinė subendrinta 3 metų 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Pakeisti nuosprendžio dalį, kuria teismas nepripažino jokių atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir pripažinti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, 2 dalyje numatytas atsakomybę lengvinančias aplinkybes. Atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą teismo nustatytam terminui, taikant BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatas. Neradus pakankamo pagrindo atidėti bausmės vykdymą, taikyti BK 54 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 5 punktą, 7 punktą, 3 dalį bei sutrumpinti laisvės atėmimo bausmės trukmę. Taip pat panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gegužės 27 d. nuosprendžio dalį, kurią nuspręsta konfiskuoti iš R. A. 1 012 181,67 eurų, gautų iš nusikalstamos veikos.

Apeliaciniame skunde, atkreipiant dėmesį į nuteistajam paskirtos galutinės bausmės dydį, taip pat, jog pastarasis atlieka bausmę pataisos įstaigoje nuo 2014 m. kovo 13 d., nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas R. A. atžvilgiu turėjo taikyti BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatas. Pažymima, jog BK 41 straipsnyje nurodyta bausmės paskirtis – nubausti asmenį R. A. atžvilgiu jau yra įgyvendinta, kai buvo priimtas jo atžvilgiu 2012 m. gruodžio 20 d. Šiaulių apygardos teismo nuosprendis ir pradėta atlikti reali laisvės atėmimo bausmė. Teigiama, kad R. A. jau yra nubaustas, patyrė išgyvenimus susijusios su reputacijos pablogėjimu žmogui, kuris buvo Lietuvos sporto federacijos valdybos narys, taip pat žinomas visuomenei, kaip nusipelnęs sporto veikloje, daugkartinis autoralio čempionas. Laisvės atėmimo metu jis prarado galimybę toliau užsiimti sportine veikla, nutrūko socialiniai ryšiai. Todėl anot apeliantų, galima daryti išvadą, kad nuteistasis R. A. tam tikra forma jau yra nubaustas, o ilgesnė laisvės atėmimo bausmė padarys tik nepataisomas žalos. Skunde aptariant bausmės tikslą taip pat nurodoma, kad atlikdamas bausmę (2 metus 3 mėnesius) R. A. apgalvojo savo poelgio žalingumą ir nepriimtinumą, tai įrodo pastarojo prisipažinimas ir pripažinimas pažeidus BK saugomas vertybes už kurias buvo nubaustas 2016 m. gegužės 27 d. Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu. Tokiu būdu nemano, kad ilgesniu buvimu pataisos įstaigoje kartu su kitais nuteistaisiais, kurie yra nuteisti už smurtinius ir prievartinius nusikaltimus, bus pasiekta daugiau teigiamų rezultatų, nei atidėjus bausmės vykdymą BK 75 straipsnio pagrindu. Be to, apeliantų teigimu, R. A. prisipažinimas ir gailėjimasis įrodo, kad atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, jis įvertino savo veiksmų žalą. Darytina išvada, kad ateityje jis nebedarys naujų nusikalstamų veikų. Be kita ko, R. A. pataisos įstaigoje gerai elgiasi, dirba, kas pastarąjį charakterizuoja kaip asmenį vis dar išlaikiusį socialinius įgūdžius ir pasirengusį įsilieti į socialinį gyvenimą. Skunde taip pat pažymima, kad šiuo konkrečiu atveju R. A. skirti ilgesnę laisvės atėmimo bausmę pataisos įstaigoje nėra teisinga, nes pakartotinė tokia pati nusikalstama veika buvo padaryta viena po kitos, kol dar R. A. neatlikinėjo laisvės atėmimo bausmės. Mano, kad bausmės tikslai jau yra pasiekti, o ilgesnis asmens buvimas pataisos įstaigoje tik žalos jo asmenybę, kas visiškai priešinga teisingumo principui. Dėl šių priežasčių prašoma R. A. atžvilgiu taikyti BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatas ir laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti, kadangi bausmės tikslai yra pasiekti, o ilgesnis buvimas pataisos įstaigoje R. A. pagrįstai gali sukelti priešingas pasekmes, siekiamiems bausmės tikslams.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad skundžiamu nuosprendžiu buvo pažeistas BK 54 straipsnio 2 dalies 1 punktas, nes neatsižvelgta į nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį. Pasak apeliantų, padarytos veikos pavojingumą reikėtų palyginti su kitų nusikalstamų veikų pavojingumo mastu. BK 183 straipsnio 2 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje nurodytos veikos priskiriamos prie finansinių nusikaltimų, kurie savo pavojingumo mastu neprilygsta smurtiniams nusikaltimams, kuriais kėsinamasi į labiausiai valstybės saugomas vertybes, ir kurie yra nepalyginamai pavojingesni, akcentuojant, kad asmenys padarę smurtinio pobūdžio veikas dažnai gauna net mažesnes laisvės atėmimo bausmes, negu buvo subendrinta ir paskirta R. A..

Skunde pažymima, kad nors R. A. nusikalstamos veikos pagal BK 183 straipsnio 2 dalį mastas didelis, tačiau asmenų, kurių teisės reikšmingai pažeistos, nėra. Nei paramos davėjai, nei sporto klubas „(duomenys neskelbtini)“ nepateikė civilinių ieškinių patirtai žalai atlyginti, išskyrus Valstybinę mokesčių inspekciją, kuri pateikė ieškinį dėl padarytos žalos valstybės biudžetui, tačiau šis ieškinys buvo atmestas kaip nepagrįstas. Šia veikla labiausiai buvo pažeisti sporto klubo „(duomenys neskelbtini)“ interesai, tačiau niekas iš šio klubo pretenzijų nepareiškė, akcentuojant, kad nors ir ne visa apimtimi, tačiau R. A. vis dėlto vykdė sporto klubo veiklą, ką patvirtina ir teisme apklausti liudytojai. R. A. pripažįsta, kad pasielgė neteisingai, suklydo ir dėl to gailisi. Apeliantų vertinimu, šiuo konkrečiu atveju galima daryti išvadą, kad padaryta veika negali būti laikoma reikšmingai pavojinga. Nors pasisavinta suma yra didelė, bet asmenų, kurių interesai buvo pažeisti, ratas yra ribotas, todėl reikšmingumas palyginus nedidelis.

Be kita ko, apeliantų nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino R. A. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis tam tikrų aplinkybių, taip pažeisdamas BK 54 straipsnio 2 dalies 7 punkto nuostatas. Apygardos teismas konstatavo, kad nėra R. A. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Nebuvo laikyta atsakomybę lengvinančia BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta aplinkybė, jog R. A. pripažino kaltinimą pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, pripažino pinigų priėmimo faktą, tačiau, kad šiuos pinigus panaudojo sporto klubo „(duomenys neskelbtini)“ reikmėms, negali įrodyti, nes neturi tai patvirtinančių dokumentų, tačiau atkreipiamas dėmesys į tai, kad jis pripažįsta savo neteisėtus veiksmus. Nors nuteistasis ir nepripažino BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo, jog apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą, tačiau pripažino aplaidžiai tvarkęs apskaitą. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad nusikaltimo kvalifikacijos ir kitoks atliekamų veiksmų suvokimas neturėtų būti kliūtis pripažinti asmens prisipažinimo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, nes asmuo, neturintis atitinkamo išsilavinimo ar žinių, iš tikrųjų gali klysti ar kitaip suvokti daromos veikos pavojingumą ir numatyti visai kitokį veikos kvalifikavimą, nei jam ji yra kvalifikuojama. Asmuo negali prisiimti kvalifikuojamos veikos, tik todėl, kad tai būtų laikoma lengvinančia aplinkybe. Tokiu būdu, apeliantų vertinimu, galima daryti išvadą, kad R. A. savo kaltę susiklosčiusioje situacijoje pripažįsta tokia apimtimi, kokią jis iš tikrųjų suvokia, gailisi, sutinka atsakyti už savo pripažintus neteisėtus veiksmus, pasikliaudamas teisingu teismo sprendimo priėmimu. Pažymima, kad nors tai nėra žodinis gailėjimasis, tačiau tai turėtų būti vertinama, kaip atsakomybės prisiėmimas už neteisėtus veiksmus ir noras, pasiryžimas atsakyti už juos. Taip pat, apeliantų nuomone, remiantis BK 59 straipsnio 2 dalimi, R. A. atsakomybe lengvinančia aplinkybe turėtų būti pripažinta ir tai, kad nusikalstama veika padaryta žala nebuvo labai reikšminga, nes dėl nusikalstamos veikos padarymo asmenų, kurių teisės reikšmingai pažeistos, nėra. Tokiu būdu, apeliantų nuomone, visos šios aplinkybės turėtų būti pripažintos atsakomybę lengvinančiomis ir įtakoti skiriamą bausmę nuteistojo naudai.

Taip pat apeliantų nuomone, skirdamas R. A. bausmę, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į jo asmenybę, apeliuojant į tai, kad pastarasis buvo Lietuvos sporto federacijos narys, žinomas visuomenei, kaip nusipelnęs sporto veikloje, daugkartinis autoralio čempionas. Pataisos įstaigoje nuteistasis dirba, taip stengdamasis neprarasti socialinių įgūdžių. Visos šios aplinkybės apibūdina nuteistąjį, kaip veiklų, ne tik Lietuvos mastu žinomą, sportui nusipelniusį, vis dar turintį potencialo pasiekti puikių rezultatų sporto srityje, asmenį. Tuo pačiu pažymima, kad R. A. padarytos nusikalstamos veikos nėra dideliu mastu pavojingos visuomenei, nes asmenų, kurių interesai būtų reikšmingai pažeisti, nėra. Vertinti R. A. kaip visuomenei pavojingą, nėra pagrindo. Tuo tarpu ilgesnis R. A. buvimas pataisos įstaigoje nėra tikslingas, kaip tik priešingai, jo buvimas tarp asmenų, kurie padarė smurtinius, prievartinio pobūdžio nusikaltimus, neformuoja teigiamų asmens savybių. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad R. A. atlieka laisvės atėmimo bausmę pagal ankstesnį nuosprendį, gi antra identiška nusikalstama veika buvo padaryta viena po kitos, t. y. R. A. dar neatliekant laisvės atėmimo bausmės. Tokiu būdu mano, kad bausmės tikslais jau yra pasiekti, paskyrus pirmąją bausmę.

Be šių nurodytų aplinkybių, skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad nors prokurorė prašė R. A. skirti šešerių metų laisvės atėmimo bausmę už jam inkriminuotas veikas nusikalstamas veikas, tačiau pirmosios instancijos teismui iš kaltinimo pašalinus dalį pastarajam inkriminuotų veikų, taip sumažinus pareikšto kaltinimo apimtį, prokurorės pasiūlyta bausmė nebuvo proporcingai sumažinta, tuo pažeidžiant BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktą – užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Tuo pačiu buvo pažeistas proporcingumo principas, kadangi mažėjant kaltinime inkriminuotų veikų apimčiai, turėjo atitinkamai mažėti ir bausmės dydis. Apeliantų vertinimu, skiriant R. A. bausmę, nebuvo tinkamai taikyti BK 54 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 5 punktas ir 7 punktas, neatsižvelgta į aplinkybes, kurių pagrindu turėjo būti skiriama švelnesnė bausmė.

Be to, apeliantų vertinimu, skundžiamu nuosprendžiu nepagrįstai taikyta BK 72 straipsnio norma, kurios pagrindu iš R. A. konfiskuota 1 012 181,67 eurų pinigų suma. Tokiu būdu, buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, R. A. pasisavino jo žinioje buvusį svetimą turtą – sporto klubo „(duomenys neskelbtini)“ priklausančias pinigines lėšas – 1 012 181,67 Eur (3 494 860,88 Lt), todėl šią pinigų sumą nuspręsta konfiskuoti. Tačiau skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad byloje nėra jokių įrodymų patvirtinančių, kad R. A. panaudojo šiuos pinigus savo asmeninėms reikmėms, kas leistų daryti išvadą, jog minėta pinigų suma buvo paversta nuosavu turtu. Kaltinamasis šių pinigų niekur nerealizavo – nei R. A., nei artimi giminaičiai, nei tretieji asmenys ryšium su minėta pinigų suma neįsigijo kilnojamojo ar nekilnojamojo turto. Neatsižvelgdamas į minėtus argumentus, teismas nusprendė konfiskuoti 1 012 181,67 eurų (3 494 860,88 Lt) pinigų sumą ir pripažino, kad pinigai buvo pasisavinti bei paversti savo turtu, motyvuojant tuo, kad R. A. neturi dokumentų, pagrindžiančių jo teiginį, kad pinigai buvo išleisti sporto klubo „(duomenys neskelbtini)“ veiklai. Apeliantų nuomone, šiuo konkrečiu atveju nėra pakankamai įrodymų, jog R. A. pasisavino ir pavertė 1 012 181,67 eurų (3 494 860,88 Lt) pinigų sumą savo turtu. Argumento, kad tie pinigai buvo išgryninti, nepakanka, nors jokių įrodymų, kad R. A. būtų šiuos pinigus realizavęs ar kažkur pagrįstai išleidęs nėra. Akcentuojama, kad baudžiamojoje teisėje kaltinimas negali būti grindžiamas prielaidomis, o visos abejonės turi būti aiškinamos įtariamojo naudai. Atsižvelgiant į tai, kad R. A. neįsigijo jokio turto ir nėra įrodymų, kad išleido šiuos pinigus savo reikmėms, taikomos BK 72 straipsnio 2 dalies, 3 dalies pagrindu konfiskacijos mastas yra pernelyg griežtas. Tokio dydžio pinigų sumos ar turto nuteistasis neturi ir mažai tikėtina, kad kada nors turės. Skunde nurodoma, kad konfiskacijos apimtis pažeidžia Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintą vertybę, jog asmens turtas neliečiamas, nes būtų nukreiptas ne į nusikalstama veika įgytą turtą (juolab, kad toks turtas egzistuoja nepagrindžia jokie įrodymai), bet ir į teisėtomis priemonėmis įgytą turtą ir į ateityje gaunamas pajamas ar turtą. Apeliantų teigimu, tokiu būdu nebus įgyvendinti baudžiamojo poveikio priemonės tikslai, nes nurodoma konfiskuotina pinigų suma R. A. yra nepakeliama našta, kurios realiai jis grąžinti neturės galimybės, bei valstybė neturės realios galimybės išieškoti minėtos pinigų sumos. Tuo pačiu pažymima, kad pripažintos dėl padarytos nusikalstamos veikos gautos piniginės lėšos buvo skirtos sporto klubo „(duomenys neskelbtini)“ veiklai, dėl to valstybė nepatyrė jokios finansinės žalos. Minėti pinigai nebuvo skirti valstybės finansiniams interesams tenkinti, tai įrodo atmestas Valstybinės mokesčių inspekcijos ieškinys dėl padarytos žalos valstybės biudžetui, todėl taikyti konfiskaciją valstybės naudai nėra teisinga kitų asmenų atžvilgiu, nes pinigų suma 1 012 181,67 eurų (3 494 860,88 Lt) yra gauta iš paramos davėjų ir skirta sporto klubo „(duomenys neskelbtini)“ veiklai vykdyti. Paramos davėjai ar sporto klubas „(duomenys neskelbtini)“, norėdami ateityje pareikšti civilinį ieškinį dėl minėtų pinigų, neturės tokios galimybės, nes pinigai bus konfiskuoti valstybės.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvavęs nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti ir Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gegužės 27 d. nuosprendžio nekeisti.

Nuteistojo R. A. ir jo gynėjo advokato Arūno Koskaus apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliaciniame skunde nuteistasis ir jo gynėjas nesutinka su paskirta laisvės atėmimo bausme, apeliuodami į paskirtos bausmės teisingumą ir proporcingumą sumažinus pirmosios instancijos teismui kaltinime inkriminuotų veikų apimtį, lengvinančių aplinkybių, į kurias neatsižvelgta, buvimą, BK 75 straipsnio nuostatų taikymą, taip pat nesutinka su baudžiamojo poveikio priemonės taikymu – konfiskuotino turto išieškojimu. Kitos nuosprendžio dalies apeliantai neginčija. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalį, apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Tokiu būdu, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nuteistojo ir jo gynėjo apeliaciniame skunde suformuluotus prašymus, neperžengdama jų ribų, baudžiamąją bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliantų (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl nuteistojo R. A. ir jo gynėjo advokato A. Koskaus apeliacinio skundo argumentų.

Kaip minėta, apeliaciniu skundu prašoma švelninti skundžiamu nuosprendžiu R. A. skirtą bausmę, iš esmės argumentuojant tuo, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, nustatydamas jos dydį, nepakankamai atsižvelgė į šioje byloje nustatytų aplinkybių visumą, paties nuteistojo asmenybės bruožus, charakteristiką, atliktų neteisėtų veiksmų suvokimą, kitas reikšmingas aplinkybes, manant, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti neizoliavus nuteistojo nuo visuomenės. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir apeliacinio skundo argumentus paduoto apeliacinio skundo ribose, su tokiais argumentais nesutinka. Nors apeliantai ir nesutinka su paskirta bausme, iš esmės apeliuodami į tam tikrų bylos aplinkybių netinkamą vertinimą, tačiau nuosprendžio dalis dėl bausmės skyrimo nuteistajam R. A. yra teisėta ir pagrįsta.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, jog bausmės paskirtį įstatymų leidėjas apibūdina BK 41 straipsnio 2 dalyje, nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka sudaro vieningą bausmės paskirtį. Bausmės paskirtis – tai galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes, siekia valstybė, t. y. sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skiriant bausmę, teismai turi laikytis visų šių reikalavimų ir nė vienam negali būti suteikiama viršenybė, o paskirta bausmė turi atitikti BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės tikslus. Todėl, įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį yra svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet taip pat ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas, adekvačias padarytai nusikalstamai veikai, teisingas bausmes. BK įtvirtintas bausmės teisingumo principas suponuoja teismo pareigą paskirti nuteistajam teisingą bausmę, kuri atitiktų (būtų proporcinga) padarytos nusikalstamos veikos ir jį padariusio asmens – kaltininko asmenybės pavojingumą. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Be kita ko, teismas turi kreipti daug dėmesio į tai, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio padarinys. Taigi, bausmę teismas paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią, kuri yra numatyta BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje. Tik išimtiniais atvejais teismas, skirdamas bausmę, gali išeiti už baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų, esant baudžiamajame įstatyme numatytiems pagrindams.

Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę R. A., tinkamai taikė bendruosius bausmių skyrimo pagrindus, numatytus BK 54 straipsnyje. Apygardos teismas, įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, t. y. nuteistojo asmenybę (teistas du kartus už nusikaltimus nuosavybei, turtinėms teisėms ir interesams, finansų sistemai); kitus jį kaip asmenį charakterizuojančius duomenis (nusikalstamas veikas padarė teistumui neišnykus), atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, kaltės formą (veikė tiesiogine tyčia), padaryto nusikaltimo sunkumą ir pavojingumą, taip pat įvertinęs kitas aplinkybes (vedęs, nepilnamečių vaikų neturi, laisvės atėmimo bausmę pagal ankstesnį nuosprendį, vykdančios pataisos įstaigos administracijos charakterizuojamas patenkinamai), R. A. už padarytas veikas, numatytas BK 222 straipsnio 1 dalyje ir 183 straipsnio 2 dalyje (dėl apysunkio ir sunkaus nusikaltimų), paskyrė baudžiamojo įstatymo straipsnių sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmes, kurių dydį parinko mažesnį nei šių straipsnių sankcijoje numatytų bausmių vidurkiai.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo parinkta minėtų straipsnių sankcijoje numatyta bausmės rūšis (laisvės atėmimas) ir jos dydžiai yra teisingi. Nuteistajam paskirtos bausmės už kiekvieną veiką (1 metai už apysunkio nusikaltimo ir 2 metai 6 mėnesiai už sunkaus nusikaltimo padarymą) ir galutinė subendrinta bausmė negali būti vertinama kaip pernelyg griežta ar neteisinga. Darytina išvada, kad paskirta bausmė tiek savo rūšimi, tiek dydžiu atitinka ne tik BK 41 straipsnio nustatytą bausmės paskirtį bei bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnio 1 dalis ir 2 dalis), bet ir teisingumo principą. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į pirmiau nurodytas aplinkybes bei taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmės skyrimo, baudžiamojo įstatymo pažeidimų nepadarė. Visos pirmiau paminėtos aplinkybės, apibūdinančios R. A. asmenybę ir jo padarytos veikos pavojingumą, pobūdį, leidžia apeliacinės instancijos teisėjų kolegijai spręsti, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas nuteistajam bausmę ir parinkdamas jos dydį, atsižvelgė ne vien tik į formaliąsias baudžiamajame įstatyme nustatytas sąlygas, bet ir į kitas, šio klausimo sprendimui svarbias aplinkybes, jas vertino visų bylos faktinių aplinkybių kontekste. Todėl, paskirta bausmės rūšis ir jos dydis atitinka tiek nuteistojo asmenybę, tiek jo padarytos veikos pobūdį ir pavojingumą. Nuteistajam R. A. buvo paskirta teisinga, jo įvykdytus nusikaltimus atitinkanti bausmė.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad skundžiamu nuosprendžiu tiek paskiriant bausmes, tiek jas subendrinus tarpusavyje bei su ankstesniu nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausmės dalimi, buvo pažeistas BK 54 straipsnio 2 dalies 1 punktas, t. y. neatsižvelgta į nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį. Kolegija pažymi, kad kiekvienoje konkrečioje byloje, kiekvienam nuteistajam bausmės rūšis ir jos dydis parenkami individualiai, įvertinus visas šio klausimo sprendimui reikšmingas aplinkybes, kas nagrinėjamu atveju ir buvo padaryta, juolab, kad bausmės skyrimas nėra siejamas vien tik su nusikalstamos veikos pavojingumo laipsniu. Tiek bausmės rūšies, tiek jos dydžio parinkimą pirmosios instancijos teismas motyvavo išsamiai, bausmių skyrimo taisyklės šioje byloje aiškintos ir taikytos teisingai. Nors apeliaciniame skunde teisingai nurodoma, kad R. A. buvo nuteistas už nusikalstamas veikas, kurios neprilygsta smurtiniams nusikaltimams, visgi akcentuotina, kad nagrinėjamoje byloje jis nuteistas už dviejų nusikalstamų veikų, numatytų BK 222 straipsnio 1 dalyje ir 183 straipsnio 2 dalyje padarymą, kurių sankcijose atitinkamai numatytos laisvės atėmimo bausmės iki keturių ir iki dešimtiems metų. Įstatymų leidėjas šias nusikalstamas veikas priskiria prie apysunkių ir sunkių tyčinių nusikaltimų.

Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo sutikti, kad pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę, nepagrįstai nepripažino jokių R. A. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, taip pažeisdamas BK 54 straipsnio 2 dalies 7 punktą.

Nuosprendyje nurodoma, jog apygardos teismas baudžiamojoje byloje nenustatė R. A. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Tuo tarpu apeliantų teigimu, R. A. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis turėjo būti pripažinta tai, kad nuteistasis prisipažino įvykdęs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailėjosi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) bei tai, kad nusikalstama veika padaryta žala nebuvo labai reikšminga, nes dėl nusikalstamos veikos padarymo asmenų, kurių teisės reikšmingai pažeistos, nėra (BK 59 straipsnio 2 dalis). Nesutikdama su šiais skundo argumentais, teisėjų kolegija pažymi, kad atsakomybę lengvinančios aplinkybės yra aplinkybės, parodančios teismui tuos teigiamus momentus, kurie mažina nusikalstamos veikos pavojingumą ir leidžia švelninti baudžiamąją atsakomybę. BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytai atsakomybę lengvinančiai aplinkybei konstatuoti būtina nustatyti vieną iš trijų alternatyvų: 1) kaltininko prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir kaltininko nuoširdų gailėjimąsi; 2) kaltininko prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir padėjimą išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) kaltininko prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir padėjimą nustatyti ją darant dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kai jis savanoriškai, o ne dėl surinktų byloje įrodymų pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes atliekant ikiteisminį tyrimą ar bylą nagrinėjant teisme. Kaltininkas nuoširdžiai gailisi dėl padaryto nusikaltimo, kai laisva valia pripažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo padarinius. Ši aplinkybė nėra nustatoma vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo, prisipažinimas įvykdžius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą, pagal pranešimo apie padarytą nusikalstamą veiką aplinkybes, duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan. Vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai padeda tinkamai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Šiuo konkrečiu atveju, nuteistasis R. A. bylos ikiteisminio tyrimo metu kaltu dėl pareikštų įtarimų neprisipažino, o bylos teisminio nagrinėjimo metu pagal pareikštą kaltinimą kaltu iš esmės prisipažino tik iš dalies, t. y. pripažindamas faktines aplinkybes dėl veikos, numatytos BK 183 straipsnio 2 dalyje, neigė piniginių lėšų pasisavinimą, teigdamas, kad lėšos buvo panaudotos klubo reikmėms, ką skundžiamame nuosprendyje pagrįstai akcentavo ir apygardos teismas. Pasisakydamas dėl jam inkriminuoto nusikaltimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, kaltininkas pripažino buhalterinę apskaitą vykdęs aplaidžiai, bet ne apgaulingai. Taigi, iš nuteistojo parodymų matyti, kad nors jis ir pripažino dalį bylos aplinkybių, tačiau iš esmės tokius savo veiksmus teisino, neigė tam tikras detales, nebuvo nuoširdus, tuo pačiu akcentuodamas padarytos žalos nereikšmingumą asmenų, kurių teisės pažeistos, nebuvimu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, toks nuteistojo savo veiksmų vertinimas suponuoja išvadą, kad nuteistasis savo poelgio kritiškai nevertina, neišgyvena dėl atliktų veiksmų, o priešingai savo veiksmus pateisina. Teisėjų kolegijos nuomone, toks formalus prisipažinimas bei nuoširdaus gailėjimosi nebuvimas rodo, kad padarytų nusikalstamų veikų visa apimtimi nuteistasis kritiškai nevertina. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo nesant BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintos atsakomybę lengvinančios aplinkybės.

Kolegijos nuomone, BK 59 straipsnio 2 dalies tvarka pripažinti R. A. atsakomybę lengvinančia aplinkybę tai, kad nusikalstama veika padaryta žala nebuvo labai reikšminga, nes dėl to asmenų, kurių teisės reikšmingai pažeistos, neatsirado, pagrindo taip pat nėra. Pagal BK 59 straipsnio 2 dalį, teismas gali pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir kitas komentuojamo straipsnio 1 dalyje nenurodytas aplinkybes. Tai reiškia, kad atsakomybę lengvinančių aplinkybių sąrašas, nurodytas BK 59 straipsnio 1 dalyje, nėra išsamus. Taigi, teismas turi teisę pripažinti lengvinančiomis ir kitas aplinkybes, kurios parodo mažesnį padarytos nusikalstamos veikos ar kaltininko asmenybės pavojingumą (teismų praktikoje tokiomis aplinkybėmis paprastai pripažįstamos sunki liga, nepriekaištingas elgesys, išlaikytiniai, jaunas amžius ir pan.). Be to, šio straipsnio dalies nuostatos taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, apeliantų nurodoma aplinkybė neparodo R. A. asmenybės ar padarytos nusikalstamos veikos mažesnio pavojingumo. Daugiau nei vieno milijono eurų svetimo turto pasisavinimas negali būti laikomas nereikšmingu. Tai, kad sporto klubas „(duomenys neskelbtini)“ nereiškė civilinio ieškinio patirtai žalai atlyginti, o Šiaulių apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos ieškinys dėl žalos valstybės biudžetui buvo atmestas, atsižvelgus į šioje baudžiamojoje byloje nustatytų aplinkybių visumą, nesudaro pagrindo kitaip vertinti R. A. elgesio, nei jis buvo įvertintas pirmosios instancijos teismo. Taigi, esant nurodytoms aplinkybėms, kolegija konstatuoja, jog byloje pagrįstai nenustatyta kaltininko atsakomybę lengvinančių aplinkybių.

Kaip nepagrįstas atmetamas ir apeliacinio skundo argumentas, jog skirdamas bausmę, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į R. A. asmenybės bruožus, jo charakteristiką. Pažymėtina, kad kaltininko asmenybė yra tik viena iš aplinkybių, numatytų BK 54 straipsnio 2 dalyje, į kurias teismas atsižvelgia skirdamas bausmę. Vadovaujantis teismų praktika, individualizuojant bausmę, visoms BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytoms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė. Nagrinėjamu atveju negalima daryti išvados, kad apygardos teismas netinkamai įvertino R. A. asmenybę parenkant jam bausmę pagal byloje pateiktus duomenis. Apeliaciniame skunde nurodomos apeliantą charakterizuojančios aplinkybės, jo pasiekimai Lietuvos automobilių ralio sporte, buvimas Lietuvos sporto federacijos nariu, negali būti vertinami kaip prioritetiniai ir esminę reikšmę turintys skiriant bausmę. Šios nuteistąjį charakterizuojančios aplinkybės nelaikytinos išskirtinėmis aplinkybėmis, kurios leistų teigti, kad R. A. už padarytas nusikalstamas veikas laisvės atėmimo bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Apeliacinio skundo argumentai dėl R. A. socialinių ryšių, jo sportinės veiklos, užsiėmimo, reputacijos praradimo, vertinant kompleksiškai visas šioje byloje nustatytas aplinkybes, negali būti laikomi, kaip sudarantys pagrindą priimti kitokį procesinį sprendimą byloje. Juolab, kad tai yra natūrali, tokios bausmės rūšies pasekmė, o kiekviena bausmė sukelia kaltininkui atitinkamas pasekmes. Nuteistasis savo veiksmais pats pablogino savo padėtį, tai yra jo paties netinkamo elgesio, nenoro laikytis įstatymų ir visuomenėje priimtinų taisyklių rezultatas. Be to, pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog į kaltininko asmenines, šeimynines aplinkybes teismas atsižvelgia skirdamas bausmę bei nustatydamas jos rūšį ir dydį, tačiau vien šios aplinkybės savaime nesudaro pakankamo pagrindo išvadai, kad įstatymo sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Įvertinus nuteistąjį charakterizuojančias aplinkybes (ankstesnius teistumus, padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, naujų veikų padarymą neišnykus teistumui), kitus jį charakterizuojančius duomenis, taikomas poveikis turi būti adekvatus bei proporcingas padarytos veikos pavojingumui, paveikiantis asmenį ir sulaikantis jį nuo nusikalstamų sumanymų realizavimo.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, priešingai nei apeliuojama skunde, apygardos teismas įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Įvertinus nuteistojo asmenybės ir jo padarytos veikos pavojingumą, apimtį, darytina išvada, kad R. A. paskirta bausmė atitinka įstatymo reikalavimus, nėra aiškiai neteisinga ar per griežta. Juolab, kad kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas, parinkdamas R. A. bausmę ir nustatydamas jos trukmę, atsižvelgė ne vien tik į formaliąsias teisines baudžiamajame įstatyme nustatytas sąlygas, bet ir į kitas šio klausimo sprendimui svarbias aplinkybes, įvertino visų bylos faktinių aplinkybių visumą, nesuteikdamas išskirtinės reikšmės tik vienai kuriai nors aplinkybei. Švelninti nuosprendžiu paskirtą bausmę skunde nurodytais motyvais, pagrindo nėra. Tuo pačiu, kaip nepagrįstas pripažįstamas ir skundo argumentas, kad buvo pažeistas BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas.

Įvertinus baudžiamosios bylos duomenis, teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad jokių išimtinių aplinkybių, sąlygų, kurios būtų pakankamas pagrindas daryti išvadą, jog nuteistajam įstatymo sankcijoje numatytų bausmių paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui, nenustatyta, BK 62 straipsnio, 54 straipsnio 3 dalies nuostatos netaikytinos, nesant šiuose straipsniuose numatytų pagrindų, ką skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas. Be to, pažymėtina, kad BK nuostatų dėl švelnesnės nei numatyta straipsnio sankcijoje bausmės skyrimo taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad šiuo atveju nėra nustatyta išimtinių aplinkybių, sąlygų, dėl kurių straipsnio sankcijoje nurodytos bausmės paskyrimas nuteistajam už apysunkio ir sunkaus nusikaltimų padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Apygardos teismas parinkdamas bausmės rūšį ir jos dydį baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai.

Apeliaciniame skunde, taip pat nurodoma, jog R. A. atžvilgiu turėjo būti taikyta BK 75 straipsnio 1 dalies nuostata, argumentuojant tuo, jog bausmės paskirtis nubausti asmenį jau yra įgyvendinta: nuteistasis nuo 2014 m. kovo 13 d. pataisos įstaigoje atlieka bausmę pagal ankstesnį 2012 m. gruodžio 20 d. Šiaulių apygardos teismo nuosprendį, tokiu būdu, anot apeliantų, R. A. jau yra nubaustas, patyrė išgyvenimus, susijusius su reputacijos pablogėjimu, susimąstė dėl savo poelgio žalingumo ir nepriimtinumo, o ilgesnė laisvės atėmimo bausmė padarys tik nepataisomos žalos nuteistajam.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šio skundo argumento pažymi, kad pagal BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatą (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 24 d.) leidžiama atidėti bausmės vykdymą asmenims, nuteistiems laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketverius metus už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus). Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taigi, pagal šį teisinį reguliavimą bausmės vykdymo atidėjimo institutas galėtų būti taikomas nuteistajam R. A., t. y. egzistuoja formalus pagrindas taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti bausmės vykdymą. Tačiau, šio straipsnio nuostatų taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga, dėl ko net ir esant formaliems pagrindams, pagrindinis šio straipsnio taikymo kriterijus yra teismo išvada, jog pritaikius BK 75 straipsnio normą, bus pasiekti bausmės tikslai. Bausmės vykdymo atidėjimas ir yra išimtinė bausmės realizavimo forma, galima tik tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, jog laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau kilus pagrįstai abejonei šis institutas neturi būti taikomas. Baudžiamajame įstatyme nepateikta nei baigtinio, nei pavyzdinio sąrašo aplinkybių, pagal kurias teismas turėtų nuspręsti, ar bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo išvada dėl bausmės vykdymo atidėjimo klausimo išsprendimo turi būti motyvuota. Teismas, priimdamas sprendimą dėl BK 75 straipsnio taikymo, turi vadovautis BK 41 ir 54 straipsnių nuostatomis, įvertinti visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su kaltininko asmenybe, t. y. įvertinti nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, nuteistojo asmenybės teigiamas ir neigiamas savybes, polinkius, nusikalstamos veikos padarymo priežastis ir pan. Iš teismo nustatytų aplinkybių turi matytis, kad bausmės tikslai bus pasiekti atidedant jos vykdymą.

Nagrinėjamu atveju matyti, kad pirmosios instancijos teismas, paneigdamas BK 75 straipsnio 1 dalies taikymą šioje byloje, įvertino visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su paties R. A. asmenybe. Buvo įvertinta tai, jog pastarasis, būdamas teistas už nusikalstamą veiką finansams, toliau darė naujus nusikaltimus finansų sistemai ir turtinius nusikaltimus. Atsižvelgiant į tai teismas sprendė, kad bausmės tikslai nebus pasiekti be realios laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis sutinka ir apeliacinės instancijos teismas. Sprendžiant klausimą dėl priemonių bausmės tikslams pasiekti negalima neatsižvelgti į tai, kad R. A. praeityje jau buvo teistas už panašaus pobūdžio nusikalstamas veikas, taip pat į tai, kad 2012 m. gruodžio 20 d. Šiaulių apygardos teismui priėmus jo atžvilgiu nuosprendį pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, 184 straipsnio 2 dalį, 183 straipsnio 2 dalį (dvi veikos), jis vėl nusikalto padarydamas nusikalstamas veikas numatytas baudžiamojo įstatymo XXVIII ir XXXII skyriuose (183 straipsnio 2 dalis, 222 straipsnio 1 dalis). Tokie faktai rodo R. A. neteisėtų veiksmų dėsningumą, jo požiūrį į valstybėje nustatytų teisės normų laikymąsi, jų gerbimą, ką pagrįstai skundžiamame nuosprendyje konstatavo apygardos teismas. Taigi, įvertinus R. A. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą, nuteistojo asmenybę, nėra pagrindo išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo. Kolegijos vertinimu, kitos rūšies bausmės skyrimas nuteistajam pažeistų teisingumo principą, bei nepasiektų bausmėms keliamų tikslų. Tuo pačiu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 straipsnis nustato, jog įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Nagrinėjamu atveju R. A. yra nuteistas už dviejų nusikaltimų (apysunkio ir sunkaus) padarymą, todėl natūralu, kad iš to kyla tam tikros pasekmės vienokiu ar kitokiu būdu varžančios nuteistojo konstitucines teises bei laisves. Tuo tarpu nurodomos skunde aplinkybės dėl socialinių ryšių, reputacijos, galėjimo tinkamai integruotis į gyvenimą yra svarbios, tačiau jos negali būti vertinamos atsietai nuo kitų reikšmingų aplinkybių ir nepaneigia apygardos teismo išvadų pagrįstumo. Apeliantų skundo argumentai, kad bausmės tikslai jau pasiekti, kadangi R. A. jau nuo 2014 m. kovo 13 d. atlikinėja ankstesniu nuosprendžiu jam paskirtą bausmę, vertintini kaip deklaratyvūs. Kaip jau minėta, kiekvienu konkrečiu atveju bausmė ir jos dydis kaltininkui parenkamas individualiai, atsižvelgus į visus šio klausimo išsprendimui reikšmingus duomenis. Ir nors, kaip nurodo skunde apeliantai, R. A. įvertino padarytos veikos žalingumą ir nepriimtinumą, atlikdamas ankstesniu nuosprendžiu paskirtą bausmę pataisos įstaigoje elgiasi gerai, dirba, yra pasirengęs įsilieti į socialinį gyvenimą, tačiau, apeliacinės instancijos kolegijos nuomone, tai nėra pagrindas švelninti nuteistojo padėtį komentuojamo straipsnio pagrindu.

Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, konstatuotina, jog apygardos teismas, paskirdamas R. A. laisvės atėmimo bausmes, žymiai mažesnes nei BK 183 straipsnio 2 dalies ir 222 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytas šių bausmių vidurkis, subendrindamas jas ir paskirdamas galutinę bausmę, BK 41 straipsnyje įtvirtintų bausme siekiamų tikslų, BK 54 straipsnyje nustatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų ir BK 63 ir 64 straipsniuose numatytų bausmių bendrinimo taisyklių nepažeidė, o nuteistajam paskirta bausmė atitinka teisingumo principą.

Apeliaciniu skundu taip pat ginčijama skundžiamu nuosprendžiu R. A. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, teigiant, jog byloje nėra jokių įrodymų patvirtinančių, kad nuosprendžiu konstatuotas pasisavintas turtas buvo panaudotas R. A. reikmėms, kas leistų daryti išvadą, jog jis buvo paverstas nuteistojo nuosavu turtu, todėl BK 72 straipsnio 2, 3 dalių pagrindu taikomas konfiskacijos mastas yra pernelyg griežtas. Apeliantų teigimu, lėšos, kurias pirmosios instancijos teismas pripažino nusikalstamos veikos rezultatu, gautos iš paramos davėjų ir buvo skirtos klubo „(duomenys neskelbtini)“ veiklai. Tuo tarpu, valstybė nepatyrė jokios finansinės žalos, nes pinigai nebuvo skirti valstybės finansiniams interesams tenkinti.

Atsakant į skundo argumentus šioje dalyje teisėjų kolegija pažymi, kad kaltininko pasipelnymo iš nusikalstamos veikos faktas ir dydis yra baudžiamojo byloje įrodinėtinos aplinkybės, nes jos susijusios su baudžiamojo įstatymo (BK 72 straipsnio) taikymu. BPK nenustatyta specialių, būtent turto konfiskavimui taikomų įrodinėjimo būdų, todėl minėtos aplinkybės nustatomos pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles (pvz., liudytojų, kaltinamojo parodymais, ekspertų išvadomis). Pagal BK 72 straipsnio 2 dalį konfiskuotinu turtu laikomas tik tam tikras turtas, kuris buvo nusikalstamos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Tais atvejais, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų BK 72 straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą (BK 72 straipsnio 5 dalis). Pažymėtina, kad šia turto konfiskavimo nuostata visų pirma siekiama užkirsti kelią atvejams, kai kaltininkas paslėpęs, išleidęs savo reikmėms ar praradęs konfiskuotiną turtą išvengtų turto konfiskavimo taikymo. Be to, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką tokiu būdu gauti pinigai ir (ar) kitą materialą vertę turintys daiktai konfiskuojami, jeigu kaltininkas iš nusikalstamos veikos neteisėtai praturtėjo, o byloje nereiškiamas civilinis ieškinys ar nėra duomenų, jog neteisėtai užvaldytas turtas buvo grąžintas nukentėjusiam (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-511/2010, 2K-329/2011, 2K-7-84/2012 ir kt.).

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. A. pripažintas kaltu ir pagal BK 183 straipsnio 2 dalį dėl jam patikėto didelės vertės svetimo sporto klubo „(duomenys neskelbtini)“ turto – 1 012 181,67 eurų pasisavinimo. Taigi, nusikalstamu būdu užvaldytos sporto klubo „(duomenys neskelbtini)“ priklausančios lėšos buvo kaltininko padaryto nusikaltimo rezultatas ir atitiko BK 72 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą vieną iš konfiskuotino turto rūšių. Teismas, iš esmės konstatavęs, kad kaltininkas iš nusikalstamos veikos gavo turtinės naudos ir šis turtas nėra grąžintas bei dėl šios sumos išieškojimo nereiškiamas civilinis ieškinys, šį turtą vadovaujantis BK 72 straipsnio pagrindu konfiskavo. Skundu neginčijama kaltė dėl R. A. padarytos veikos faktinių aplinkybių ir kvalifikacijos, tačiau nurodoma, kad pinigai buvo naudojami sporto klubo „(duomenys neskelbtini)“ reikmėms. Iš pirmosios instancijos skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad R. A. nurodė, jog gautą paramą naudodavo sporto veiklos vykdymui. Pinigai buvo pervedami į bankinę sąskaitą, iš kurios juos pasiimdavo grynais. Gautą paramą panaudodavo taip pat ir kito klubo veiklai. Vienok, baudžiamojoje byloje nebuvo surinkta jokių duomenų pagrindžiančių 1 012 181,67 eurų panaudojimą sporto klubo „(duomenys neskelbtini)“ veikloje. Apeliantų argumentai, apie pasisavintų pinigų panaudojimo aplinkybes neparemti jokiais faktiniais duomenimis. Byloje teismo ištirtais įrodymais nėra nustatyta, jog nuteistasis 1 012 181,67 eurų sumą panaudojo klubo „(duomenys neskelbtini)“ veiklai, tokiu būdu, apygardos teismas, konfiskuodamas šį turtą iš R. A., BK 72 straipsnio 2 dalies ir 3 dalies nuostatas pritaikė tinkamai. Nėra jokio pagrindo teigti, kad teismas, taikydamas byloje BK 72 straipsnį, nukrypo nuo teismų praktikos ir padarė baudžiamojo įstatymo taikymo klaidą.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliantų skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo R. A. ir jo gynėjo Arūno Koskaus apeliacinį skundą atmesti.