Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Valdas Meidus, sekretoriaujant Rimai Pačešiūnienei,

neviešame teismo posėdyje išnagrinėjęs asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – D. P., skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2018 m. rugsėjo 26 d. nutarties, kuria jam buvo pratęstas priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo ir gydymo bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninėje, taikymas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi D. P., padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnyje, buvo pritaikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninėje. Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2018 m. kovo 29 d. nutartimi šios priemonės taikymas D. P. buvo tęsiamas.

2. Skundžiama apylinkės teismo nutartimi D. P. buvo pratęstas stacionarinis stebėjimas ir gydymas bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninėje.

Motyvuojamoji dalis

4. Skundas atmetamas.

5. Šioje byloje D. P. yra įsitikinęs, kad jo psichikos būklė pagerėjo tiek, kad jau nebėra pagrindo jam taikyti priverstinį gydymą stacionare, bei jo socialinis pavojingumas yra išnykęs ir tai sudaro pagrindą švelninti jam taikos priverčiamosios medicinos priemonės režimą. Šiuo metu sutikti su tokia D. P. pozicija skundą nagrinėjantis apygardos teismas negali.

6. Priverčiamųjų medicinos priemonių paskirtis yra neleisti asmeniui padaryti pavojingų veikų, taikant jam medicinos priemones bei stebint jo elgesį. Pagal BK 98 straipsnio 6 dalį ir BPK 405 straipsnio 1 dalį, priverčiamoji medicinos priemonė taikoma, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Šių priemonių taikymas priklauso išimtinai teismo kompetencijai, kuris parinkdamas medicininės priemonės rūšį, atsižvelgia į pagrindinius kriterijus, kuriuos nustato baudžiamasis įstatymas (BK 98 straipsnis), bei į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą, kuri yra rekomendacinio pobūdžio. Taigi, yra du kriterijai, kuriuos turi įvertinti teismas, tęsdamas, keisdamas arba panaikindamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymą: 1) asmens psichinė sveikata, ir 2) su ja susijęs asmens socialinis pavojingumas.

7. Asmens psichikos būklės vertinimas bei jos nustatymas yra specialių žinių reikalaujantis klausimas, todėl šiuo atveju svarbią reikšmę įgyja D. P. gydančių gydytojų išvados ir rekomendacijos. Iš byloje esančių medicininių dokumentų matyti, kad D. P. serga paranoidine šizofrenija. Ši liga jam buvo diagnozuota (duomenys neskelbtini) m. Anksčiau – (duomenys neskelbtini), jis dėl ligos paūmėjimo buvo gydytas (duomenys neskelbtini) ligoninėje, ambulatoriškai vartojo medikamentus. Skundžiamą nutartį priėmęs apylinkės teismas, spręsdamas dėl priverčiamosios medicinos priemonės pratęsimo tikslingumo D. P., pagrįstai rėmėsi VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės Komisijos dėl priverčiamųjų medicinos pobūdžio priemonių pratęsimo (toliau – Komisija) 2018 m. rugpjūčio 31 d. medicininės apžiūros išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodoma, kad D. P. psichikos būklė nėra stabili; stebimuoju laikotarpiu ligonio elgesys formaliai teisingas – be konfliktų, agresijos, dienotvarkės pažeidimų, pokalbio metu jis bendrauja noriai, jo mąstymas nenuoseklus, rezonieriškas, išsako parafreninio rastro išgyvenimus – teigia ligoninėje sutikęs dievą, kuris jam nurodė, kaip gyventi; ligonis buvusius liguistus išgyvenimus vertina kaip realiai esančius; jis skyriuje pasyvus, siūloma veikla užsiima nenoriai, paskendęs savo išgyvenimuose, atitrūkęs nuo realybės, itin formalaus kontakto, linkęs tenkinti savo poreikius, dėl veikos kritiškas formaliai. Todėl Komisija rekomendavo tęsti D. P. priverstinį gydymą bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninėje (2-3 b. l.). Šios ligoninės atstovė pirmosios instancijos teisme iš esmės sutiko su Komisijos išvada. Ji pažymėjo, kad D. P. gydymo laikotarpis dar per trumpas, kad būtų galima vienareikšmiai daryti išvadą, jog jo psichikos būklė tapo stabili ir jis jau galėtų gydytis ambulatoriškai (20 b. l.). Iš to seka, kad tiek Komisija, tiek ligoninės atstovė buvo vieningos nuomonės ir rekomendavo tęsti priverstinį D. P. gydymą stacionare dėl vis dar nestabilios jo psichikos būklės, kritikos stokos nusikalstamam elgesiui. Apygardos teismui duomenys, paneigiantys ar sukeliantys abejonių dėl minimos Komisijos išvados bei ligoninės atstovės paaiškinimų pagrįstumo, nėra pateikti, todėl šiais bylos duomenimis nėra pagrindo netikėti.

8. Skunde apeliantas iš esmės teisingai nurodo, kad įstatymuose tiesiogiai neįtvirtintas reikalavimas nustatyti asmens pagerėjusiosios psichikos būklės stabilumą, sprendžiant klausimą dėl jam taikomos priverčiamosios medicinos priemonės taikymo tęsimo. Nepaisant to, asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, pagerėjusi sveikatos būklė negali būti atsietai vertinama nuo jos stabilumo, kadangi tik tokiu atveju galima daryti kategorišką išvadą, jog tik stabiliai pagerėjusios psichikos būklės asmuo galės pats savarankiškai tęsti gydymą ambulatoriškai. Abejojant dėl asmens pagerėjusiosios psichikos būklės stabilumo, jam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė negali būti keičiama į švelnesnę, juolab į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Tokia yra teismų formuojama praktika analogiškose bylose. Tačiau nagrinėjamu atveju apygardos teismas sutinka su apylinkės teismu, kad D. P. psichikos būklė dar nėra stabili. Tai patvirtina prieš tai jau minėta Komisijos išvada bei ligoninės atstovės paaiškinimai apylinkės teismo posėdyje. Dar daugiau, negalima nepaisyti to, kad D. P. psichikos būklė gerėja tik per paskutiniuosius pusę metų bei vis dar jo mąstymas nėra nuoseklus, rezonieriškas, jis išsako parafreninio rastro išgyvenimus, buvusius išgyvenimus vertina kaip realiai esančius. Aptarti duomenys leidžia spręsti, kad nuo D. P. psichikos būklės pagerėjimo buvo praėjęs nedidelis laiko tarpas tam, kad būtų galima padaryti neabejotiną išvadą, jog pagerėjusi jo psichikos būklė yra stabili. Priešingai, jo psichikos būklė dar nėra pakankamai gera, todėl apylinkės teismas pagrįstai pripažino, jog jo psichinė būklė šiuo metu nėra pakankama taikomą priverčiamąją medicinos priemonę naikinti ar keisti į švelnesnę. Tai, kad pats D. P. jaučiasi visiškai pasveikęs, šios išvados nepaneigia. Apygardos teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pagal byloje esančius duomenis, D. P. motina iki nusikalstamos veikos padarymo žinojo apie D. P. psichikos būklę, apie tai, kad jis gydėsi, tačiau ji neturėjo pozityvios įtakos D. P. elgesiui, jis padarė nusikalstamą veiką.

9. Apygardos teismo vertinimu, šiuo atveju nėra pagrindo ir išvadai, kad D. P. socialinis pavojingumas yra stipriai sumažėjęs ar netgi išvis išnykęs. Kaip minėta, Komisijos išvadoje nurodyta, kad D. P. mąstymas nėra nuoseklus, rezonieriškas, jis išsako parafreninio rastro išgyvenimus, buvusius išgyvenimus vertina kaip realiai esančius. Svarbu tai, kad D. P. dėl savo nusikalstamos veikos yra kritiškas tik formaliai. Visa tai neleidžia tvirtinti, kad D. P. nebėra pavojingas visuomenei. Įvertinus visa tai, darytina išvada, kad nors D. P. psichikos būklė ir yra pagerėjusi, tačiau nėra pakankamai stabili, dėl ko jam nerekomenduojama dabartinėje stadijoje pakeisti priverčiamąją medicinos priemonę švelnesne. Esant tokiai D. P. psichikos būklei bei požiūriui į nusikalstamą veiką, jo ambulatorinis stebėjimas kol kas nebūtų pakankama priemonė priverčiamųjų medicinos priemonių tikslams pasiekti. Neįtikina ir apygardos teismo skundo teiginiai, kad D. P. motinos priežiūra užtikrins, kad jo gydymas švelnesnėmis sąlygomis bus efektyvus ir nekels pavojaus nei jam pačiam, nei aplinkiniams.

10. Apygardos teismas pažymi, kad priverčiamąja medicinos priemone užtikrinama pavojingą veiką padariusio asmens sveikatos apsaugos, gydymo bei kiti svarbūs interesai. Be to, paskirta priverčiamoji medicinos priemonė turi būti tokia, kad ne tik užtikrintų pavojingą veiką padariusio asmens interesų apsaugą, bet ir apsaugotų visuomenę nuo kitų galimų sutrikusios psichikos asmenų pavojingų veikų.

11. Visi aukščiau aptarti duomenys apie ankstesnę ir dabartinę D. P. psichikos būklę leidžia pagrįstai tvirtinti, kad ji dar nėra pakankamai stabili. Be to, kaip jau minėta, nuo priverčiamosios medicinos priemonės stacionarinio stebėjimo sąlygomis taikymo ir D. P. psichikos būklės pagerėjimo buvo praėjęs palyginti nedidelis laiko tarpas, taigi stebėjimo ir gydymo stacionare laikas šiai dienai nėra pakankamas tam, kad būtų galima padaryti neabejotiną išvadą, jog pagerėjusi D. P. psichikos būklė yra stabili, kad jo gydymas švelnesnėmis sąlygomis bus pakankamai efektyvus ir nekels pavojaus nei jam pačiam, nei aplinkiniams ir dėl padarytos veikos pavojingumo bei psichikos sutrikimo D. P. nebereikia stebėti ir gydyti stacionare. Beje, priešingai skundo teiginiams, priverčiamosios medicinos priemonės taikymo laikas, kad ir koks ilgas, apelianto vertinimu, jis bebūtų, nesudaro pagrindo švelninti jam taikomos priverčiamosios medicinos priemonės režimą ar ją išvis panaikinti, kadangi jos taikymas siejamas tik su asmens pasveikimu ar pagerėjusia jo psichikos būkle bei pavojingumo išnykimu (BPK 405 straipsnio 1 dalis).

12. Įvertinęs visus byloje esančius duomenis, skundą nagrinėjantis teismas abejoja galimybe šiuo metu užtikrinti tinkamą D. P. elgesio kontrolę ir efektyvų ambulatorinį jo gydymą bei sutinka su apylinkės teismo išvada, jog jo stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis būtina tęsti. Todėl, apygardos teismas daro išvadą, kad skundžiama teismo nutartis yra teisėta bei pagrįsta, teismo išvadų, su kuriomis sutinka apygardos teismas, skundo argumentai nepaneigia, todėl keisti skundžiamą nutartį nėra pagrindo. Pažymėtina, kad esant akivaizdžiam D. P. psichikos būklės pagerėjimui, Komisija spręs dėl jam reikalingo tolimesnio medicinos priemonių taikymo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Atmesti D. P. skundą ir Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį palikti galioti.

Ši nutartis neskundžiama.