Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Anykščių rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2011 m. sausio 12 d. nuosprendžio, kuriuo M. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 153 straipsnį laisvės apribojimu 1 metams, įpareigojant M. M. pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir Anykščių rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro apeliacinį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. M. nuteistas už tai, kad (duomenys neskelbtini), tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nenustatytas, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), suvokdamas, kad (duomenys neskelbtini), gim. (duomenys neskelbtini), supranta lytinių santykių pobūdį ir esmę, abiejų iniciatyva (duomenys neskelbtini) lytiškai santykiavo (duomenys neskelbtini), t. y. jis tvirkino mažametę (duomenys neskelbtini).

Apelianto manymu, teismas nuteistajam M. M. netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir paskyrė neteisingą bausmę.

Teismų praktikoje lytinis santykiavimas ar lytinės aistros tenkinimas pasinaudojant bejėgiška nukentėjusio asmens būkle pripažįstamas tuomet, kai lytinis santykiavimas ar lytinės aistros tenkinimas įvyksta išoriškai nenaudojant jokių veiksmų nukentėjusiojo valiai palaužti ar pasipriešinimui įveikti. Nukentėjusiojo asmens fizinė būklė, kuri gali lemti bejėgišką būklę, gali būti dėl socialinės brandos, kai nesuvokia, arba ne visai suvokia su juo atliekamų veiksmų pobūdžio ar jų esmės, padarytoji veika gali ir turi būti įvertinta kaip padaryta prieš nukentėjusiojo valią. Iš to seka, jog lytinis santykiavimas ar lytinės aistros tenkinimas su mažamečiu asmeniu paprastai vertinamas kaip pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusiojo būkle. 2004 m. AT Senato nutarime Nr.49, 4 punkte išaiškinta, jog tais atvejais, kai nukentėjusiajam nėra suėję 14 metų, teismas turi įvertinti to asmens psichinę ir socialinę brandą ir tik tada padaryti išvadą, ar mažamečio sutikimas lytiniams santykiams yra sąmoningas, ar jis duotas suvokiant su juo daromų veiksmų pobūdį ir esmę. Priešingu atveju, net ir esant formaliam asmens sutikimui, veika vertinama kaip padaryta prieš nukentėjusiojo valią.

Apelianto manymu, savo nesutikimą lytiškai santykiauti bei tenkinti lytinę aistrą nukentėjusioji (duomenys neskelbtini) išoriškai aiškiai ir sąmoningai neišreiškė ne dėl to, kad pati siekė ir norėjo tokių santykių, o dėl savo amžiaus tarpsnio bei individualių psichologinių ypatumų. Kad mažametė savo nesutikimo neišreiškė, o nuteistasis M. M. ją išžagino pasinaudodamas bejėgiška jos būkle, įrodo specialistų išvada bei kiti bylos duomenys, patvirtinantys, jog mažametė galėjo teisingai suprasti tik jos atžvilgiu atliekamų veiksmų pobūdį, tačiau ji, dėl psichologinių ypatumų bei amžiaus, negalėjo suvokti situacijos pavojingumo, numatyti ir įvertinti kaltinamojo veiksmų pavojingumo, tolimesnių jų pasekmių (duomenys neskelbtini), su nukentėjusiąją atliktų veiksmų kryptingumo, jų tikslų ir panašiai. Pagal savo amžiaus tarpsnio ir individualius psichologinius ypatumus (t. y. (duomenys neskelbtini)), dėl savo būsenos įvykio metu, nukentėjusioji negalėjo aktyviai bei konstruktyviai pasipriešinti su ja atliktiems veiksmams, t. y. negalėjo kritiškai ir visapusiškai teisingai įvertinti situacijos, teisingai suprasti kaltinamojo veiksmų esmės ir jų reikšmės. Tai patvirtina Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas NR. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) atsižvelgiant į amžiaus ir individualius psichologijos ypatumus, bylos nagrinėjimo ir įvykio metu galėjo pakankamai teisingai suprasti su ja atliekamų veiksmų pobūdį (išorinę pusę), tačiau negalėjo (ir šiuo metu negali) suprasti tų veiksmų reikšmės, todėl negalėjo tiems veiksmams priešintis. Šią išvadą patvirtino ekspertė , kuri posėdžio metu išklausiusi nukentėjusiosios (duomenys neskelbtini), jos motinos ir kitų proceso dalyvių parodymus, patvirtino ekspertizės akte pateiktą išvadą, kad įvykio metu (duomenys neskelbtini) galėjo pakankamai teisingai suprasti su ja atliktų veiksmų pobūdį, tačiau dėl tų veiksmų reikšmės suvokimo ir gebėjimo jiems pasipriešinti pateikė mažiau kategorišką nei akte išvadą, nurodydama, jog tikėtina, kad tų veiksmų socialinės reikšmės ir pasekmių jos asmenybei tuo metu ji neįvertino, ir pridūrė, kad didelės reikšmės įvykiams turėjo jaunuolių įsimylėjimas. Todėl, apelianto manymu, nėra pagrindo laikyti, kad nukentėjusioji lytiškai santykiavo su nuteistuoju savo noru. Apeliantas mano, kad aptartos aplinkybės neginčijamai įrodo, kad M. M. pasinaudojo nukentėjusiosios (duomenys neskelbtini) bejėgiška būkle, t. y. išžagino mažametę nukentėjusiąją.

Apelianto manymu, atsižvelgiant į BK 61 straipsnio 2 dalies nuostatas, nusikaltimo padarymo aplinkybes, kaltininko asmenybę (neteistas), jo santy­kių su nukentėjusiąją pobūdį (iki nusikaltimo padarymo santykiai buvo draugiški, abu jautėsi įsimylėję vienas kitą), kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas sąlygas ir aplinkybes (nustatyta lengvinanti atsakomybę aplinkybė –nuteistasis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir padėjo savo parodymais ją išaiškinti; nenustatyta sunkinančių jo atsakomybę aplinkybių), bei nesant BK 54 straipsnio 3 dalyje ar BK 62 straipsnyje numatytų sąlygų taikyti švelnesnę bausmę, M. M. skirtina bausmė artimesnė įstatyme numatytos bausmės minimaliai ribai. Tačiau, skiriant bausmę, būtina atžvelgti ir į tai, kad nuteistasis atliko veiksmus, kurie, kaip matyti iš specialistų išvados, sukėlė mažametei (duomenys neskelbtini), nusikalstami M. M. veiksmai ateityje gali ne tik sutrikdyti mažametės fizinį bei psichologinį vystymąsi, bet ir paskatinti iškreiptą santykių tarp vyro ir moters įsivaizdavimą, kitas sunkias pasekmes.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavęs prokuroras prašė Anykščių rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro apeliacinį skundą tenkinti iš dalies: nuteistojo M. M. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 153 straipsnio į BK 149 straipsnio 4 dalį, taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį, ir skirti jam bausmę - laisvės atėmimą 1 metams.

Nuteistojo M. M. gynėjas prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Anykščių rajono apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Panevėžio apygardos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo ir neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 str. 1 p. ir 2 p.).

Ikiteisminio tyrimo metu M. M. buvo kaltinamas tuo, kad tyčia, pasinaudodamas nukentėjusiosios bejėgiška padėtimi dėl mažametystės, ją išžagino ir tokia jo nusikalstama veika buvo kvalifikuota pagal BK 149 straipsnio 4 dalį.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatavo, jog M. M. (duomenys neskelbtini) lytiškai (duomenys neskelbtini) santykiavo su mažamete nukentėjusiąja (duomenys neskelbtini), tačiau lytiniai santykiai tarp jų vyko abiejų – kaltininko ir nukentėjusiosios - iniciatyva. Kadangi lytiniai santykiai, esant mažamečio asmens sutikimui, kai sutikimas yra sąmoningas ir duotas suvokiant su juo daromų veiksmų pobūdį ir esmę, atitinka BK 153 straipsnio numatytos nusikalstamos veikos sudėtį, teismas nuteistojo nusikalstamą veiką perkvalifikavo į BK 153 straipsnį.

Apeliantas nesutinka su tokia teismo išvada, mano, jog teismas nuteistajam netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir prašo nuteistojo M. M. nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 149 straipsnio 4 dalį. Šis apelianto prašymas tenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, apelianto argumentai ginčijantys nuteistojo nusikalstamos veikos kvalifikavimą pagal BK 153 straipsnį yra pagrįsti. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus ir kvalifikuodamas nuteistojo veiksmus pagal BK 153 straipsnį, nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004 m. gruodžio 30d. nutarime Nr. 49 ,,Dėl teismų praktikos išžaginimo ir seksualinio prievartavimo baudžiamosiose bylose“ išaiškintų nuostatų dėl lytinio santykiavimo su mažamečiu asmeniu, ir netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Minėto Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimo 10 punkte išaiškinta, jog lytinis santykiavimas ar lytinės aistros tenkinimas su mažamečiu asmeniu paprastai vertinamas kaip pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusiojo būkle, išskyrus atvejus, kai nukentėjusysis pagal savo fizinį ir psichinį išsivystymą bei socialinę brandą suvokė daromų su juo veiksmų esmę ir davė sutikimą tokiems santykiams arba tie veiksmai įvyko mažamečio asmens (nukentėjusiojo) iniciatyva.

Nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta, jog nuteistasis M. M., žinodamas, jog nukentėjusioji yra mažametė, du kartus (duomenys neskelbtini) būdu lytiškai su ja santykiavo. Šių aplinkybių neneigia nei nuteistasis, nei nukentėjusioji. Taip pat tiek nuteistasis, tiek nukentėjusioji nurodė, jog juos siejo abipusė meilė ir jie lytiškai santykiavo abipusiu sutarimu. Tačiau šiuo atveju, vien nukentėjusiosios sutikimo lytiniams santykiams nepakanka. Mažamečio asmens išžaginimo ypatumas yra tas, kad lytinis santykiavimas su mažamečiu, net ir esant mažamečio sutikimui, pripažįstamas išžaginimu, nes mažametystė yra prilyginama bejėgiškai būklei. Nagrinėjamoje byloje teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu nustatyta, kad nukentėjusioji, atsižvelgiant į amžiaus ir individualius psichologijos ypatumus, bylos nagrinėjamo įvykio metu galėjo pakankamai teisingai suprasti su ja atliktų veiksmų pobūdį (išorinę pusę), tačiau negalėjo (ir šiuo metu negali) suprasti tų veiksmų reikšmės, todėl negalėjo tiems veiksmams priešintis (b. l. 52-54). Teisme apklausta teismo vaikų ir paauglių psichologė ekspertė paaiškino, kad labai tikėtina, kad lytinių santykių socialinės reikšmės ir pasekmių jos asmenybei mažametė (duomenys neskelbtini) tuo metu neįvertino. Gebėjimą priešintis mažino įsimylėjimo būsena. (Duomenys neskelbtini) (b. l. 154-155). Kolegijos nuomone, aptarti įrodymai leidžia daryti išvadą, jog mažametės nukentėjusiosios sutikimas lytiniams santykiams nebuvo sąmoningas ir duotas suvokiant tokių veiksmų reikšmę. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad M. M. (duomenys neskelbtini), tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nenustatytas, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), žinodamas, kad (duomenys neskelbtini), gim. (duomenys neskelbtini), yra mažametė, pasinaudodamas dėl mažametystės bejėgiška jos būkle, (duomenys neskelbtini) su ja lytiškai santykiavo (duomenys neskelbtini) ir taip (duomenys neskelbtini) išžagino, todėl nuteistojo veiksmai turi būti kvalifikuojami pagal BK 149 straipsnio 4 dalį.

Apeliaciniame skunde apeliantas prašė nuteistajam pagal BK 149 straipsnio 4 dalį skirti 6 metų laisvės atėmimo bausmę. Kaip jau buvo minėta, apeliacinės instancijos teisme dalyvavęs prokuroras apelianto apeliacinį skundą palaikė iš dalies ir prašė nuteistajam taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas bei paskirti 1 metų laisvės atėmimo bausmę. Toks prokuroro prašymas tenkintinas iš dalies.

Kolegijos nuomone, šioje byloje yra sąlygos taikyti M. M. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti švelnesnę bausmę.

Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę. Vienas fundamentalių bausmės skyrimo principų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos Baudžiamajame kodekse yra bausmės teisingumo principas. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Kaip nurodyta BK 54 straipsnio 1 dalyje, teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Tačiau tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui teismas turi teisę paskirti švelnesnę, negu įstatymo sankcijoje numatytą bausmę. Tokia galimybė įtvirtinta BK 54 straipsnio 3 dalyje.

M. M. padarytas nusikaltimas priskiriamas prie labai sunkių nusikaltimų BK 11 straipsnio prasme. BK 149 straipsnio 4 dalies sankcija numato vienintelę bausmės rūšį - laisvės atėmimą nuo penkerių iki penkiolikos metų. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, BK 149 straipsnio 4 dalies sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas M. M. aiškiai prieštarautų teisingumo principui, todėl jam tikslinga taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Bausmės skyrimas, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis, reikalauja motyvuotos teismo išvados, kad įstatymo sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas rekomenduoja teismams nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, jog straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už jo nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003-06-20 nutarimo Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.13 p.). Tačiau įstatymas nereikalauja nustatyti kažkokias ypatingas ar ekstraordinarines aplinkybes. BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu.

Teisėjų kolegija pripažįsta, jog M. M. padarė labai sunkų nusikaltimą, tačiau mano, kad nagrinėjamoje byloje vis tik nuteistojo padaryto nusikaltimo pavojingumas, palyginus su rūšiniu išžaginimo pavojingumu, atsižvelgiant į nuteistojo padarytų veiksmų pobūdį ir intensyvumą bei nusikaltimu padarytą žalą, lemia mažesnį padaryto nusikaltimo pavojingumą, palyginus su rūšiniu šios nusikalstamos veikos pavojingumu. Vertinant kaltininko asmenybės pavojingumą, svarbų vaidmenį vaidina kaltininko elgesys prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos padarymo metu ir po nusikalstamos veikos padarymo.

M. M. teisiamas pirmą kartą. Byloje nustatyta, jog M. M. ir (duomenys neskelbtini) buvo gerai pažįstami, jie draugavo ir buvo įsimylėję. Jų draugystė tęsėsi apie metus laiko ir apie ją žinojo nukentėjusiosios motina. (duomenys neskelbtini) stiprų meilės jausmą M. M. patvirtina ir jos rašyti laiškai (b.l. 95- 96). Teisme nukentėjusioji parodė, jog ji su nuteistuoju lytiškai santykiavo iš meilės (b. l. 151-152). M. M. šie lytiniai santykiai taip pat buvo ypatingi, nes pirmi (iki to laiko lytinių santykių nėra turėjęs) ir kilę iš stipraus meilės jausmo. Iš šių santykių gimė (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) nuteistasis suteikė savo pavardę, lanko ir pagal išgales prisideda prie (duomenys neskelbtini) išlaikymo. Nukentėjusioji ir jos motina jokių pretenzijų nuteistajam nereiškia. Priešingai, tiek nukentėjusioji, tiek jos motina pirmosios instancijos teisme pareiškė nenorinčios, kad nuteistasis būtų nubaustas laisvės atėmimo bausme, ir norinčios, kad nuteistasis lankytų vaiką ir jį prižiūrėtų (b. l. 157). (duomenys neskelbtini) seniūno pateiktoje charakteristikoje nurodyta, jog skundų dėl M.M. elgesio nebuvo gauta (b. l. 108). Nuteistasis su tėvu dirba atsitiktinius darbus, legalaus pragyvenimo šaltinio neturi.

Kolegijos nuomone, aptartos aplinkybės leidžia teisėjų kolegijai svarstyti klausimą dėl švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės nuteistajam parinkimo ir ją parinkti.

Kolegijos nuomone, šioje byloje kaltininkui paskyrus bausmę, numatytą BK straipsnio, pagal kurį kvalifikuojama jo padaryta veika, sankcijoje, ji neatitiktų BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte reikalavimo, kad bausmė turi užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Todėl atsižvelgiant į visas aptartas aplinkybes, o taip pat į tai, kad byloje yra nustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir nėra nustatyta nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo parinkta nuteistajam bausmės rūšis – laisvės apribojimas – iš esmės derinasi su teisingumo principo reikalavimais, tačiau, įvertinus nusikaltimo sunkumą, nuteistajam skirtina maksimali BK 48 straipsnio 2 dalyje numatyta laisvės apribojimo bausmė - 2 (dveji) metai.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2 punktais,

nusprendžia:

Panevėžio apygardos teismo 2011 m. sausio 12 d. nuosprendį pakeisti:

M. M. nusikalstamą veiką iš BK 153 straipsnio perkvalifikuoti į BK 149 straipsnio 4 dalį, taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, ir paskirti jam laisvės apribojimą 2 (dvejiems) metams, paliekant M. M. pirmosios instancijos teismo nustatytą įpareigojimą – pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.