Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro

kolegijos posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo M. C. atskirąjį skundą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 15 d. nutarties atsisakyti priimti atsakovo priešieškinį dalyje dėl tėvystės nustatymo civilinėje byloje pagal ieškovės M. C. ieškinį atsakovui M. C. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, išlaikymo priteisimo, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo bei atsakovo M. C. priešieškinį ieškovei M. C. dėl santuokos nutraukimo ir su tuo susijusių klausimų sprendimo, tėvystės įrašo nuginčijimo, išvadą byloje duodanti institucija – Švenčionių rajono savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą bei atskirojo skundo argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas priešieškinio priėmimo klausimą, iš esmės teisingai aiškino santuokos nutraukimo bylose taikomą taisyklę dėl toje pačioje byloje spręstinų klausimų turinio (apimties) (CK 3.59 str., CPK 385 str. 1 d.), ir nors iš skundžiamos nutarties turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismas nors nepagrįstai atsakovo priešieškinyje nurodytus reikalavimus laikė kaip vienintelį galimą nagrinėjamojoje situacijoje, šis ne visiškai tinkamas procesinės teisės normos aiškinimas, nesudaro prielaidų panaikinti skundžiamą teismo nutartį (CPK 328 str.).

LR Konstitucijos 30 str. 1 d. ir CPK 5 str. 1 d. įtvirtinta kiekvieno asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, ji įgyvendinama laikantis tam tikrų taisyklių. Tai reiškia, jog asmuo savo galimybę pasinaudoti teismine gynyba turi realizuoti ne bet kokiu būdu, o tam tikra įstatymų nustatyta tvarka, laikydamasis įstatyme numatytų ieškinio pareiškimo formos ir turinio bendrųjų (CPK 111 str., 135 str.) bei specialiųjų, susijusių su konkrečiu ieškinio dalyku, reikalavimų. Pareiškiantis ieškinį (priešieškinį) asmuo privalo tinkamai surašyti ieškinio (priešieškinio) pareiškimą, aiškiai suformuluoti ieškinio (priešieškinio) dalyką ir pagrindą, kad teismas, vadovaudamasis koncentracijos ir ekonomiškumo principais (CPK 7 str.), galėtų tinkamai kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp šalių (CPK 2 str.). Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą (CPK 13 str.) teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga.

Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti atsakovo M. C. priešieškinį dėl santuokos nutraukimo ir su tuo susijusių klausimų sprendimo bei tėvystės įrašo nuginčijimo dalyje dėl nustatymo, jog atsakovas nėra D. C. tėvas, tuo pagrindu, kad reikalavimas dėl tėvystės nuginčijimo nagrinėjamas CPK 394-399 straipsniuose nustatyta tvarka ir santuokos nutraukimo bylose negali būti reiškiamas. Atsakovas M. C. su tokia teismo išvada nesutinka, atskirajame skunde nurodydamas, jog vaiko ir tėvų tarpusavio teisės ir pareigos yra grindžiamos vaiko kilme, o atsižvelgiant į tai, kad byloje yra kilęs ginčas dėl vaiko kilmės, todėl jis turi būti išspręstas pirmiausiai. Kaip matyti pirmosios instancijos teismas iš esmės įvardijo pagrindinę priežastį, kliudančią nagrinėti atsakovo pareikštus reikalavimus. Pagal CPK nuostatas tinkamas teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas, pateikiant ieškinį dėl santuokos nutraukimo, visų pirma sietinas su įstatymų leidėjo imperatyviai nustatytu santuokos nutraukimo bylose spręstinų klausimų apibrėžtumu. Teismas, spręsdamas santuokos nutraukimo klausimą, toje pačioje byloje kartu privalo išspręsti ir visus kitus klausimus, susijusius su jos nutraukimu (CK 3.59 str.), t. y. išspręsti sutuoktinių nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos ir jų išlaikymo, sutuoktinio išlaikymo bei bendro turto padalijimo klausimus (CPK 385 str. 1 d.). Tačiau įstatymų leidėjo valia bylose dėl santuokos nutraukimo šalys negali kelti kitų reikalavimų, nei numatytų CPK 385 str. 1 d. (CPK 383 str.).

Pirmosios instancijos teismas, patikrinęs atsakovo teismui pateiktą patikslintą priešieškinį bendrųjų ir specialiųjų formos bei turinio reikalavimų aspektu, konstatavo, jog pateiktas priešieškinis nevisiškai atitinka įstatymo įtvirtintiems šeimos bylų nagrinėjimo ypatumams, (CPK 383 str., 385 str. 1 d.). Pagal CPK nuostatas tinkamas teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas, pateikiant ieškinį dėl santuokos nutraukimo, visų pirma sietinas su įstatymų leidėjo imperatyviai nustatytu santuokos nutraukimo bylose spręstinų klausimų apibrėžtumu. Teismas, spręsdamas santuokos nutraukimo klausimą, toje pačioje byloje kartu privalo išspręsti ir visus kitus klausimus, susijusius su jos nutraukimu (CK 3.59 str.), t. y. išspręsti sutuoktinių nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos ir jų išlaikymo, sutuoktinio išlaikymo bei bendro turto padalijimo klausimus (CPK 385 str. 1 d.). Tačiau bylose dėl santuokos nutraukimo (taip pat santuokos pripažinimo negaliojančia ar sutuoktinių gyvenimo skyrium bylose) šalys negali kelti kitų reikalavimų, nei numatytus CPK 385 str. 1 d. (CPK 383 str.).

Priešieškinyje dėl santuokos nutraukimo atsakovas kartu kelia reikalavimus ir dėl jo tėvystės nuginčijimo. Kolegija iš dalies sutinka su apelianto tvirtinimu, jog tėvystės nuginčijimo institutas (CK 3.149 str.-3.153 str.), kuris yra skirtas nustatyti tikruosius giminystės santykius ir įgyvendinti vaiko teisę žinoti savo tėvus nuo pat gimimo, plačiąja prasme susijęs su pagrindinėmis asmeninėmis ir turtinėmis vaiko ir tėvų tarpusavio teisėmis ir pareigomis. Tačiau tarptautinėje ir nacionalinėje teisėje yra įtvirtintas prioritetinės vaiko teisių apsaugos ir gynimo principas, kurio įgyvendinimas reikalauja, kad bet kokie veiksmai ar priimami sprendimai, susiję su vaiku, jo teisėmis ir interesais, pirmiausiai atitiktų vaiko interesus (JT Vaiko teisių konvencijos 3 str. 1 d., CK 3.3 str., Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 str. 1 p). Įrodinėjimo dalyko bei įrodinėjimo priemonių specifika lemia tai, jog reikalavimas dėl tėvystės nuginčijimo nagrinėtinas CPK 394 str.-399 str. nustatyta tvarka ir santuokos nutraukimo byloje paprastai negali būti reiškiamas. Šiuo konkrečiu atveju būtina atsižvelgti ir į teisinę atsakovo (apelianto) reikalavimų pateikimo formą, išdėstytą priešieškinyje, kuomet teismas materialiuosius reikalavimus turėtų spręsti atsižvelgdamas į vienokį ar kitokį tėvystės tyrimo rezultatą. Tačiau CPK 267 str. yra įtvirtintas draudimas teismui priimti sąlyginius sprendimus, t.y. tokius, kurių įvykdymas priklausytų nuo tam tikros sąlygos atsiradimo arba jo neatsiradimo. Todėl priešieškinio dalykas yra suformuluotas netinkamai ir tai taip pat sąlygojo pirmosios instancijos teismo vertinimą tėvystės nuginčijimo ir santuokos nutraukimo reikalavimų pateikimą viename priešieškinyje pripažinti priešieškinio trūkumu, kliudančiu nagrinėti šį priešieškinį dalyje dėl tėvystės nuginčijimo.

Kita vertus, tėvystės nuginčijimo klausimas gali būti nagrinėjamas ne tik pirmosios instancijos teismo nurodytuoju alternatyviu principu, t.y. pasirinktinai reiškiant arba reikalavimą dėl tėvystės nuginčijimo, arba dėl santuokos nutraukimo, arba reikalavimą dėl santuokos nutraukimo reiškiant tik po klausimo dėl tėvystės nuginčijimo išnagrinėjimo, bet ir lygiagrečiai su santuokos nutraukimo byla. Teisėjų kolegija pažymi, jog tiesioginio prejudicinio ryšio, kuris kliudytų tėvystės nuginčijimo ir santuokos nutraukimo bylas nagrinėti skirtingose bylose kad ir tuo pačiu metu, nestabdant ištuokos bylos proceso, nėra. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į nustatytą teisinį reglamentavimą. Tėvams nutraukus santuoką, ją pripažinus negaliojančia ar tėvams apsigyvenus skyrium, vaikų teisės nesikeičia (CK 3.161 str. 6 d.), taigi išlieka ir turtinė asmens, įrašyto vaiko tėvu, pareiga teikti nepilnamečiam vaikui išlaikymą. Šią pareigą eliminuotų tik įsiteisėjęs teismo sprendimas nuginčyti tėvystę ir tėvystės išregistravimas teismo sprendimo pagrindu, o ne prasidėjęs tėvystės nuginčijimo teisminis procesas (CPK 399 str.). Be to, priimtas teismo sprendimas galiotų tik į ateitį, o iki jo priėmimo bei įsiteisėjimo pareigos teikti vaikui išlaikymo nepanaikintų. Todėl nei byla dėl santuokos nutraukimo, nei byla dėl tėvystės nuginčijimo (vykstantys tokie teisminiai procesai) patys savaime neįtakoja asmens, pagal įstatymą laikomo vaiko tėvu, pareigos ir šių procesų metu teikti išlaikymą, kaip neapsprendžia ir tokios pareigos dydžio. Tėvystės nuginčijimo teisminis procesas, priešingai nei yra įsitikinęs apeliantas, neįtakoja ir išlaikymo vaikui klausimų svarstymo santuokos nutraukimo byloje ar teismo sprendimo tokį išlaikymą priteisti priėmimo galimybės, nebent iki ištuokos bylos išnagrinėjimo pabaigos būtų pateiktas tėvystės faktą paneigiantis ir, pažymėtina, įsiteisėjęs teismo sprendimas. Nuginčijus tėvystę jau po santuokos nutraukimo bylos išnagrinėjimo, tuo pačiu sprendimu būtų nutrauktas ir išlaikymo mokėjimas į ateitį. Prejudicinio ryšio buvimą tarp tėvystės nuginčijimo ir santuokos nutraukimo bylų galima būtų įžvelgti tuo atveju, jei tarp tėvų kiltų ginčas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, motyvuojant, kad kita ginčo šalis nėra vaiko tėvu (ar motina). Šiuo atveju tokio ginčo nesama, apeliantas nepareiškė reikalavimo dėl sūnaus gyvenamosios vietos nustatymo.

Teisėjų kolegija nesutinka su atskirojo skundo argumentu, susijusiu su proceso ekonomiškumo principo įgyvendinimu, jeigu tėvystės nuginčijimo klausimas būtų išnagrinėtas kartu su santuokos nutraukimo byloje pareikštais kitais reikalavimais. Jau minėta, kad pati tėvystės nuginčijimo bylos specifika, nustatyti specialūs turinio, pasirengimo nagrinėti teisme bei įrodinėjimo proceso reikalavimai (CPK 396 str.-397 str., 177 str. 4 d.) lemia tai, jog klausimo dėl tėvystės nuginčijimo nagrinėjimas atskirai leistų operatyviau ir ekonomiškiau išnagrinėti būtent santuokos nutraukimo bylą. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas nepaneigė apelianto reikalavimo teisės reikšti ieškinį dėl tėvystės nuginčijimo, nekėlė klausimo, ar jis priskirtinas prie subjektų rato, galinčių tokius reikalavimus pareikšti, tik nurodė apie atskirą šių klausimų nagrinėjimo būtinumą.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios būtų pagrindu skundžiamai teismo nutarčiai panaikinti, apeliantas nenurodė ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė, todėl nutartis paliekama galioti nepakeista (CPK 320, 338 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Švenčionių rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 15 d. nutartį palikti nepakeistą.