Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Ernestos Montvidienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. V. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 26 d. nuosprendžio, kuriuo K. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 284 str. 1 d. ir jam paskirta bausmė – laisvės apribojimas 1 metams.

Vadovaujantis BK 64¹ str., K. V. paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir nustatyta galutinė bausmė – laisvės apribojimas 8 mėnesiams, įpareigojant per visą laisvės apribojimo laikotarpį būti namuose nuo 21 val. vakaro iki 6 val. ryto ir per 7 mėnesius neatlygintinai išdirbti 150 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais žmonėmis.

Taip pat iš K. V. ir nepilnamečio V. V., o pastarajam neturint pakankamų pajamų ir uždarbio žalai atlyginti iš jo įstatyminio atstovo V. V., solidariai priteistas 500 Eur neturtinės žalos atlyginimas O. N..

Skundžiamu nuosprendžiu taip pat pripažintas kaltu ir nuteistas V. V., tačiau jo atžvilgiu nuosprendis neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. V. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo nuteistas už tai, kad 2016 m. balandžio 1 d. apie 19 val. 30 min. viešoje vietoje – Kelmės r., Tytuvėnų apyl. sen., (duomenys neskelbtini) k., kelio (duomenys neskelbtini) pirmajame kilometre, bendrais įžūliais veiksmais su V. V., tai yra K. V. tyčia smūgiuojant galva vieną kartą į veido sritį O. N., o V. V. tyčia spiriant tiksliai nenustatytą skaičių kartų, bet ne mažiau nei penkis kartus O. N. į nugaros ir krūtinės sritis, tuo sukeliant nukentėjusiajam fizinį skausmą, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Apeliaciniu skundu nuteistasis K. V. prašo pakeisti Kelmės rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 26 d. nuosprendį, skirti jam švelnesnę bausmę ir sumažinti nukentėjusiajam priteistos neturtinės žalos dydį. Taip pat skundu prašoma spręsti klausimą dėl galimybės šioje byloje taikyti BK 40 str. nuostatas.

Skunde apeliantas pažymi, kad jis neneigia vartojęs alkoholį prieš įvykį, tačiau tai, pasak apelianto, nereiškia, kad suvartotas alkoholio kiekis turėjo įtakos jo elgesiui ar sukėlė tokią būseną, kai jis nebegalėjo savęs valdyti. Nuteistasis nurodo, kad byloje nebuvo nustatytas jo neblaivumo laipsnis įvykio metu, įvykį matę liudytojai nepatvirtino jį buvus akivaizdžiai apsvaigusį, elgesiui įtakos neturėjo, todėl mano, kad nepagrįstai buvo nustatyta BK 60 str. 1 d. 9 p. numatyta jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Kartu nuteistasis teigia, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės leido teismui konstatuoti dar vieną jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, o būtent nukentėjusiojo provokuojantį elgesį (BK 59 str. 1 d. 6 p.), nes iš liudytojų paaiškinimų galima spręsti, jog pats nuketėjusysis O. N. buvo neblaivus, įžūlus, konfliktiškas ir netgi trikdė viešąją tvarką.

Dėl paskirtos bausmės dydžio nuteistasis skunde teigia, kad nebuvo įvertintos visos jo teisinę atsakomybę lengvinančios aplinkybės (BK 54 str. 2 d. 7 p., 59 str. 1 d. 2 p., 6 p.) ir nepagrįstai vertinta viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė (BK 60 str. 1 d. 9 p.), teismas neatsižvelgė, kad jis neteistas, niekada nebuvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, kad nebaustas administracine tvarka, kad dirba, charakterizuojamas teigiamai, kad atlygino turtinę žalą, į vienintelio suduoto smūgio sudavimo motyvą, tikslą bei sukeltas pasekmes (BK 54 str. 2 d. 3 p., 5 p.). Taip pat apeliantas reiškia manymą, kad jam paskirtas netinkamos rūšies įpareigojimas būti namuose nuo 21.00 val. iki 06.00 val., nes nusikalstamą veiką jis padarė dieną, o nustatytas neatlygintinai išdirbtinų valandų kiekis (150 valandų) neadekvačiai didelis, nes maksimalus – yra 200.

Be kita ko, apeliantas atkreipia dėmesį, kad įvykio metu pats nukentėjusysis buvo neblaivus, agresyviai elgėsi, provokavo, kas iš esmės ir išprovokavo konfliktą. Taip pat pažymi, kad nukentėjusiajam nebuvo nustatytas joks sveiktos sutrikdymas, tik fizinio skausmo sukėlimas, todėl mano, kad sprendžiant dėl nukentėjusiojo patirtos neturtinės žalos dydžio pagal CK 6.50 str. 1 d., turėjo būti vadovaujamasi CK 6.253 str. 5 d. ir CK 1.5 str. aptartais protingumo, sąžiningumo principais bei jo turtine padėtimi, o nukentėjusiojo pareikštas civilinis ieškinys sumažintas iki 200 Eur.

Skunde nuteistasis nurodo, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu nebuvo užtikrinta jo teisė sužinoti visas procesines teises, tarp kurių ir teisę pasinaudoti laiduotoju (BK 40 str.), kai

šiuo atveju egzistuoja visos sąlygos taikyti BK 40 str. nuostatas ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis K. V. ir jo gynėjas advokatas A. Kazakevičius prašė tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais, prokuroras prašė atleisti K. V. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir baudžiamąją bylą nutraukti, perduodant K. V. laiduotojos jo mamos atsakomybei vienerių metų laikotarpiui, paskiriant poveikio priemonę – per 7 mėnesius išdirbti 50 valandų sveikatos priežiūros įstaigose, globos, rūpybos įstaigose ir organizacijose.

Apeliacinis skundas tenkinamas.

Nagrinėjamoje byloje K. V. padarytos nusikalstamos veikos faktas, kvalifikacija, sukelti padariniai – neginčijami. Tačiau apelianto skunde deklaruojama pozicija nėra nuosekli – viena vertus, K. V. nesutinka su jam taikytos baudžiamosios atsakomybės griežtumu ir apimtimi, kita vertus, prašo išvis atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir baudžiamąją bylą nutraukti. Kadangi, išnagrinėjus baudžiamąją bylą pagal apelianto skundą, nustatyta, jog egzistuoja BK 40 str. numatyti pagrindai ir sąlygos atleisti K. V. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nėra prasmės pasisakyti dėl K. V. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtos ar skirtinos bausmės, nes atleidus asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės baudžiamoji byla nutraukiama ir bausmė neskiriama. Dėl to apeliacinės instancijos teismas šiame nuosprendyje plačiau pasisakys dėl BK 40 str. nuostatų taikymo ir atitinkamų aplinkybių aktualių tų nuostatų taikymui.

Pirmiausia, atsakant į apeliacinio skundo argumentus, pažymėtina, kad K. V. bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kaip ir ikiteisminėje bylos tyrimo stadijoje, K. V. buvo supažindintas su savo kaip įtariamojo, kaltinamojo teisėmis (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 21 str. 4 d., 272 str. 1 d.), taip pat K. V. buvo paskirtas gynėjas advokatas, kuris dalyvavo bylą nagrinėjant apylinkės teisme (1 t., 127; 168; 173–181 b. l.). Todėl apelianto teiginiai apie jo teisių neužtikrinimą pirmosios instancijos teisme – yra nepagrįsti. Be to, pažymėtina, kad žemesnės instancijos teismui nebuvo teisinio pagrindo svarstyti K. V. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą klausimą, nes toks klausimas apskritai nebuvo keliamas (prokuroras su pareiškimu dėl bylos nagrinėjimo pagreitinto proceso tvarka kreipėsi į teismą) ir nebuvo pagrindų visumos taikyti BK 40 str. numatytą institutą – nebuvo galimo laiduotojo. Nepaisant to, Baudžiamojo proceso įstatyme numatyta galimybė, esant visoms BK 40 str. 2 d. 1–4 p. numatytoms sąlygoms ir pagrindams, atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės ir apeliacinės instancijos teisme.

Dėl BK 40 str. taikymo

BK 40 str. yra numatyta galimybė asmenį, padariusį baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu yra šio straipsnio 2 dalyje numatytos sąlygos: 1) asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Be abejonės, tam, kad asmuo būtų atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, turi būti nustatyta BK 40 str. 2 d. numatytų sąlygų visuma (kasacinės nutartys Nr. 2K-319/2008, 2K-239/2008; 2K-31/2010; 2K-51/2010) ir, aukštesniojo teismo nuomone, taikyti minėtą institutą K. V. atžvilgiu kliūčių nėra.

Iš teismui pateiktos baudžiamosios bylos medžiagos yra aišku, kad ankščiau K. V. baudžiamojon atsakomybėn traukiamas niekada nebuvo, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, dirba savo motinos įmonėje, darbdavio charakterizuojamas teigiamai, pirmą kartą padarė nesunkų nusikaltimą (BK 11 str. 3 d.), todėl atitinka BK 40 str. 1 d. ir to paties straipsnio 1 d. 1 p. numatytas sąlygas.

BK 40 str. 2 d. 2 p. esanti sąlyga imperatyviai nurodo, kad asmuo turi „visiškai pripažinti savo kaltę ir gailėtis padarius nusikalstamą veiką“. Toks visiškas kaltės pripažinimas neatsiejamas nuo to, kad kaltininkas besąlygiškai pripažįsta nustatytus nusikalstamos veikos faktus, duoda teisingus parodymus, kurie sutampa su nustatytomis esminėmis pripažintos padaryta nusikalstamos veikos aplinkybėmis. Teismas atkreipia dėmesį, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir apeliacine tvarka K. V. pripažino visas jam inkriminuojamo nusikaltimo aplinkybes ir reiškė nuoširdų apgailestavimą dėl savo elgesio, kartu su kitu nuteistuoju šioje byloje – V. V., atlygino visą turtinę žalą nukentėjusiajam – 70 Eur (1 t., 24 b. l.), skunde neneigia pareigos atlyginti nukentėjusiajam O. N. ir neturtinę žalą, nors jos dydį ir ginčija. Nėra pagrindo abejoti kaltininko nuoširdumu ir gerais ketinimais nukentėjusiojo atžvilgiu, tuo labiau, kad iki šio nuosprendžio priėmimo O. N. buvo atlyginta dar 100 Eur (2 t., 16 b. l.). Visos šios aplinkybės patvirtina ir BK 40 str. 2 d. 3 p. nustatytos sąlygos egzistavimą, kad atleistinas nuo baudžiamosios atsakomybės asmuo turi visiškai ar bent iš dalies atlyginti ir pašalinti žalą, jei ji buvo padaryta, arba įsipareigoti ją atlyginti.

Apeliacinės instancijos teismui K. V. motina O. V. pateikė prašymą perduoti jai sūnų pagal laidavimą. Kolegijai nekyla abejonių dėl K. V. motinos galimybių daryti kaltininkui teigiamą įtaką ir kontroliuoti jį, nes K. V. gyvena kartu su tėvais, dirba savo motinos individualioje įmonėje, O. V. neteista, administracine tvarka nebausta, gyvenamoje vietoje charakterizuojama teigiamai. Iš O. V. prašymo galima suprasti, kad ji suvokia savo sūnaus K. V. elgesio neteisėtą pobūdį ir yra pasiryžusi prisiimti atsakomybę sau dėl laidavimo, garantuoti, kad K. V. daugiau įstatymų nepažeis. Laiduotojos O. V. tinkamumu apeliacinės instancijos teisme neabejojo nei prokuroras.

Taigi, esant BK 40 str. numatytų sąlygų visumai ir teismo pasitikėjimo vertam laiduotojui, atsižvelgus į K. V. padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį kaltės formą ir rūšį (padarė vieną nesunkų nusikaltimą), konkretų jo smurtinio elgesio pobūdį (nukentėjusiajam sudavė tik vieną smūgį, kai jo bendrininkas nukentėjusiajam sudavė mažiausiai penkis smūgius į nugaros ir krūtinės sritis), J. V. asmenybę (jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, dirba, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, administracine tvarka nebaustas, charakterizuojamas teigiamai), kolegija sprendžia, jog yra pagrindas manyti, kad K. V. nedarys naujų nusikalstamų veikų ir todėl atleistinas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato vieneriems metams.

Dėl to, kas paminėta, skundžiamo nuosprendžio dalis dėl K. V. pripažinimo kaltu ir nuteisimo naikintina, ir byla šioje dalyje nutraukiama (BPK 327 str. 2 p.).

Dėl neturtinės žalos

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nurodyta, kad asmeniui padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą nustato įstatymas (30 str. 2 d.). Pagal BPK 44 str. 10 d. kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą. BPK 113 str. reglamentuoja, kad civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal BPK nuostatas, tačiau, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Priimdamas nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 115 str. 1 d.). Pagal BPK 109, 111 straipsnius atsakyti už padarytą žalą gali kaltinamasis ir (ar) už jo veikas materialiai atsakingi asmenys, jeigu šie pagal įstatymą privalo atlyginti dėl kito asmens veiksmų atsiradusią žalą. Žmogaus sveikata (K. V. tyčiniais smurtiniais veiksmais kartu su bendrininku nukentėjusiajam O. N. sukėlė fizinį skausmą), yra absoliuti vertybė, todėl bet koks jos pažeidimas yra neteisėtas. Kenkiant asmeniui fiziškai daroma žala jo fizinei arba psichinei sveikatai. Fizinė žala pasireiškia kaip kūno vientisumo pažeidimas (funkcijų arba organų netekimas), kūno neliečiamumo pažeidimas (sumušimas, sužalojimas, injekcija ir kt.), laikinas arba nuolatinis darbingumo netekimas (dėl sužalojimo, susargdinimo, ligos išsivystymo ir kt.). Kenkiant asmeniui dvasiškai daroma žala jo psichinei sveikatai. Ji pasireiškia dvasiniu sukrėtimu, šoku, įtampa, nemiga, irzlumu, sąmonės netekimu, padažnėjusiais ligos priepuoliais ir kitaip.

Neturtinės žalos samprata apibrėžiama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 str., pagal kurį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimui būdingas išimtinis reglamentavimas, t. y. neturtinė žala atlyginama tik įstatymo numatytais atvejais (CK 6.250 str. 2 d.). Nukentėjusysis civiliniu ieškiniu prašė 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (1 t., 40 b. l.), teisiamajame posėdyje tvirtino, kad neturtinė žala jam atsirado būtent dėl K. V. ir jo bendrininko padarytos nusikalstamos veikos, t. y. tyčia viešoje vietoje jį sumušant, dėl patirto skausmo, dėl ilgo gydymosi, nepatogumų gydymosi metu, dėl bendravimo galimybių sumažėjimo, negalėjimo mokytis ir pan. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais (CK 6.250 str. 2 d.).

Apylinkės teismas, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo klausimą nukentėjusiajam, atsižvelgė į bendruosius neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, numatytus CK 6.250 str. 2 d. ir kitas šio klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes, kurias išdėstė skundžiamame nuosprendyje, vadovavosi teisingumo, protingumo ir skirtingų interesų pusiausvyros kriterijais, todėl tik iš dalies tenkino civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, nustatydamas, kolegijos nuomone, tinkamą neturtinės žalos – 500 Eur, sumą. Teisėjų kolegija iš esmės pritaria tokiam sprendimui ir kartu nesutinka su apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais dėl mišrios nukentėjusiojo O. N. ir K. V. kaltės (CK 6.282 str.). Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, šioje byloje nenustatyta, kad nukentėjusysis O. N. buvo labai neatsargus, todėl nėra pagrindo nustatinėti atlygintinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgiant ir į nukentėjusiojo kaltės laipsnį. Byloje nustatyta, kad O. N. buvo užpultas ir sumuštas K. V. ir jo bendrininko einantis namo, kai žodinis konfliktas tarp jų pavėsinėje buvo pasibaigęs, už maždaug 400 metrų nuo pavėsinės, be jokios priežasties. Tai, kad ir O. N. įvykio metu buvo neblaivus, kad ,,naglai“ pažiūrėjo – nekeičia šios bylos esmės, nes šios aplinkybės nėra teisiškai reikšmingos konkrečiu atveju ir nerodo nukentėjusiojo didelio neatsargumo.

Kolegijos nuomone, nustatyta nukentėjusiajam atlygintina neturtinė žala yra proporcinga, todėl mažinti ją, kaip siūlo apeliantas, nėra teisinio pagrindo, tuo labiau, kad byloje nėra jokių duomenų apie itin blogą K. V. turtinę, finansinę padėtį (K. V. jauno amžiaus, darbingas, dirba, apie jo išlaikytinius duomenų nėra).

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 2 d. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kelmės rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 26 d. nuosprendžio dalį dėl K. V. pripažinimo kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 str. 1 d. ir jam paskirtos bausmės – panaikinti, ir priimti naują nuosprendį: baudžiamąją bylą šioje dalyje nutraukti.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 40 str. 1–5 d., 67 str., 70 str., K. V. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato 1 (vienerių) metų terminui, laiduotoja paskirti jo motiną – O. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini). Paskirti K. V. baudžiamojo poveikio priemonę – per 7 mėnesius nuo nuosprendžio paskelbimo dienos išdirbti 50 valandų sveikatos priežiūros įstaigose, globos, rūpybos įstaigose ir organizacijose.

Išaiškinti K. V., kad jei jis laidavimo metu padarys naują baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų nusikaltimą, teismas gali panaikinti sprendimą atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ir spręsti dėl jo baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas veikas. Taip pat, jeigu jis laidavimo metu padarys naują tyčinį nusikaltimą, ankstesnis sprendimas atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės nustos galioti ir bus sprendžiama dėl jo baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas.

Išaiškinti laiduotojai O. V., kad ji turi teisę bet kuriuo metu atsisakyti laidavimo.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.